- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-13
- Bylos Nr.
- e2-1002-330/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01045-2022-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruotos įmonės DKV Euro Service GmbH
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „GlasBau“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruotos įmonės DKV Euro Service GmbH+Co.KG atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruotos įmonės DKV Euro Service GmbH+Co.KG ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „GlasBau“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruota įmonė DKV Euro Service GmbH+Co.KG kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „GlasBau“ 126 045,65 Eur skolą, 1 369,14 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones –piniginių lėšų areštą Lietuvos Respublikoje esančiuose bankuose, kuriuose atsakovė turi savo sąskaitas, o jei sąskaitose piniginių lėšų nebūtų – pavesti ieškovės pasirinktam antstoliui surasti, aprašyti bei areštuoti piniginio reikalavimo ribose tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį atsakovės turtą.
3. Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė nurodė, kad atsakovės įsiskolinimas ieškovei yra itin didelis. Atsakovė vengia įvykdyti įsipareigojimą visiškai atsiskaityti su ieškove. Be to, atsakovės finansinė padėtis yra sunki – įmonėje yra likę tik du darbuotojai, kuomet 2022 m. kovo 1 d. buvo 76 dirbantys asmenys; atsakovė nevykdo įsipareigojimų valstybės biudžetui, t. y. 2022 m. rugpjūčio 19 d. duomenimis atsakovė turi 33 814,92 Eur mokestinę nepriemoką ir 62,26 Eur įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondui. Pasak ieškovės, atsakovės elgesys nevykdant prisiimtų skolinių įsipareigojimų bei vengiant bendradarbiauti su ieškove negali būti laikomas sąžiningu, todėl ieškovė mano, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
5. Teismas pažymėjo, kad nėra akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, todėl nusprendė, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga egzistuoja.
6. Spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vien ieškinio sumos dydis ar atsakovės finansinė padėtis savaime nepatvirtina, jog kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismas nusprendė, kad ieškovė nepateikė faktinių duomenų apie atsakovės veiksmus, liudijančius apie jos ketinimą turimą turtą paslėpti ar perleisti, todėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė DKV Euro Service GmbH+Co.KG prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei.
8. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Ieškiniu reiškiamas reikalavimas atsakovei, kartu su pateikiamais faktais, kad atsakovė vengia bendrauti, ilgą laiką neatsiskaito, turi įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondui, neteikia valstybiniams registrams finansinių ataskaitų, o jos darbuotojų skaičius stipriai sumažėjęs, sudaro prielaidas spręsti apie ieškinio sumos atsakovei reikšmingumą bei jos galimą siekį riboti savo veiklą, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo.
8.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą siejant su didele ieškinio suma, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovei, todėl būtent ji turi pagrįsti, kad ieškinio suma jai nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė UAB „GlasBau“ prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, iš ieškovės priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, priimti papildomai teikiamus įrodymus.
10. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Priešingai nei teigia ieškovė, būtent jai tenka pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą. Šiuo atveju ieškovė nepaneigė atsakovės sąžiningumo prezumpcijos ir nepateikė įrodymų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti.
Šalies argumentai
10.2. Ieškovės prašymas grindžiamas deklaratyviais teiginiais ir subjektyviu atsakovės finansinės padėties vertinimu, todėl jis atmestas pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl papildomų įrodymų (ne)priėmimo
12. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015 ir joje nurodyta praktika).
13. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teismui pateikė naujus įrodymus: UAB „GlasBau“ 2021 metų pelno (nuostolio) ataskaitos bei išplėstinio balanso kopijas. Šiais įrodymais ji siekia paneigti ieškovės skundo argumentus, kuriais grindžiama prasta atsakovės finansinė padėtis.
14. Sprendžiant dėl poreikio priimti pateiktus naujus duomenis, atsakovei išaiškintina, kad byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra reikšmingi ne duomenys apie šalies, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, finansinę padėtį, bet duomenys apie jos turtinės padėties pokytį. Dėl šios priežasties atsakovės teikiamus 2021 metų finansinės apskaitos duomenis, šiuo atveju kaip neturinčius įrodomosios reikšmės vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atsisakoma priimti.
Dėl sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimo
15. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-123-798/2022 ir joje nurodyta praktika).
16. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinys preliminariai pagrįstas, todėl pripažino, jog pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra įrodyta. Ši teismo išvada nekvestionuojama. Skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tikrinantis apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio, preliminariai) pagrįstas, todėl dėl pirmosios iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti plačiau nepasisako.
17. Nagrinėjamu atveju laikinąsias apsaugos priemones atsisakyta taikyti, teismui konstatavus, kad ieškovė nepagrindė antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.
18. Galiojantys teisės aktai nepreziumuoja atsakovo nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, todėl vadovaujantis rungimosi principu ir bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle pareiga įrodyti abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą tenka ginčo šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pareiga paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį bei tai, kad nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, atsakovui kiltų tik tuomet, jei teismas pritaikytų ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovas teikiamu skundu siektų paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingas aplinkybes. Būtent tokia situacija susiklostė ieškovės nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-261-450/2019). Analizuojamu atveju teismas netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl kitoje nurodytoje byloje pateikti įrodinėjimo pareigos išaiškinimai nėra aktualūs šios bylos situacijoje bei nepaneigia bendrosios įrodinėjimo taisyklės, pagal kurią sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo pagrindimo pareiga tenka ieškovei.
19. Ieškovė, siekdama pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, nurodė, kad atsakovės nenoras bendradarbiauti, finansinių ataskaitų neteikimas bei įsiskolinimas valstybės bei socialinio draudimo fondo biudžetams liudija apie atsakovės prastą finansinę padėtį bei jos nesąžiningumą, o tai įrodo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.
20. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tiek ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis ar jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, kiek atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1348-302/2021 ir joje nurodyta praktika). Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo, išvadai, kad egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, padaryti turi būti atsižvelgiama į tokių aplinkybių visumą.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės argumentus, nemano, kad jie pakankamai pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Visų pirma, pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovės galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose, kai dėl prievolių vykdymo ar netinkamo vykdymo iš esmės nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti atsakovo veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) tokiu būdu, kad būtų apsunkintas ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl sutartinių prievolių vykdymo, todėl aplinkybė, jog atsakovė (ieškovės teigimu) ilgą laiką neatsiskaito, nebendradarbiauja su ieškove, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumo ir galimos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimo sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokie klausimai sudaro bylos pagal šalių ginčą nagrinėjimo iš esmės dalyką, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo kontekste jie nevertinami.
22. Antra, nors finansinių ataskaitų neteikimas Juridinių asmenų registrui apsunkina atsakovės turtinės padėties ir jos pokyčių įvertinimą, tačiau vien tai nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kadangi ieškovė gali ir kitomis leistinomis priemonėmis įrodinėti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, tačiau šiuo atveju šia galimybe nepasinaudojo. Tad, nesant objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės nesąžiningumą, ieškovės argumentai dėl ieškinio sumos reikšmingumo atsakovei negali būti vertinami kaip teisiškai svarbūs ginčo nagrinėjimui, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017).
23. Ieškovė taip pat teigia, kad duomenys apie atsakovės darbuotojų mažėjimą sudaro pagrindą manyti, jog atsakovė nevykdo veiklos ir taip siekia išvengti prievolių kreditoriams vykdymo. Kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė atsakovė, darbuotojų skaičiaus mažėjimą gali lemti daugelis objektyvių aplinkybių, tarp jų: įmonės kaštų optimizavimas, veiklos diversifikavimas, subrangos sutarčių sudarymo galimybės, todėl vien tai, kad atitinkamu laikotarpiu sumažėjo atsakovės darbuotojų skaičius, nėra pagrindas spręsti apie egzistuojančią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.
24. Skunde bei prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones taipogi teigiama, kad apie poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones liudija atsakovės skola valstybės bei valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetams. Pirmiausia pažymėtina, kad remiantis aktualiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos internetinio tinklalapio duomenimis (https://draudejai.sodra.lt/draudeju_viesi_duomenys/), 2022 m. spalio 10 d. atsakovė skolos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui neturėjo, įmonėje dirbo 7 darbuotojai (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Antra, nors Valstybinės mokesčių inspekcijos vieši duomenys rodo, kad atsakovė turi mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui (https://www.vmi.lt/evmi/asmenys-laiku-vykdantys-mokestinius-isipareigojimus-turintys-mokestine-nepriemoka), tačiau tik ši aplinkybė niekaip nepagrindžia grėsmės ieškovės reikalavimų įvykdymui. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir / ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Būtent tokios pozicijos nuosekliai laikomasi pastarųjų metų teisminėje praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Todėl vien tai, kad atsakovė turi mokestinę neprimoką valstybės biudžetui, jos nesąžiningumo ar siekio išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo neįrodo.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovė, kuriai tenka pareiga surinkti ir pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos poziciją bei argumentus, nepateikė faktinių duomenų apie atsakovės ketinimus nuosavybės teise turimą turtą ar turtines teises perleisti, paslėpti ar apsunkinti kitomis prievolėmis, iki teismas išspręs šalių ginčą. Taip pat nepateikta ir įrodymų, iš kurių būtų galima daryti bent labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė tiek iki bylos iškėlimo, tiek jos nagrinėjimo metu ėmėsi aktyvių veiksmų turtui nuslėpti, perleisti ar kitaip sumažinti dėl ieškovės reiškiamų turtinių reikalavimų.
26. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo metu nėra pakankamo pagrindo teigti, jog atsakovės konkretūs veiksmai patvirtina grėsmės ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paliekama nepakeista.
27. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė iš ieškovės priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas šio prašymo nesprendžia, nes kol nėra priimto teismo sprendimo, iš kurio būtų matyti, kurios šalies naudai išspręstas ginčas byloje, nėra pagrindo bylinėjimosi išlaidų skirstymui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.