Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-24157-925/2018 pagal pareiškėjo A. V. skundą dėl antstolės J. B. veiksmų, suinteresuotas asmuo L. J..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Antstolė J. B. vykdo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. išduotą vykdomąjį dokumentą civilinėje byloje Nr. 2-5244-341/2015 dėl išlaikymo, skirto nepilnamečiams vaikams V. V. ir I. V., išieškojimo iš skolininko A. V. išieškotojos L. V. (dabartinė pavardė J.) (toliau – L. J.) naudai. Skolininkas pateikė antstolei skundą, prašydamas panaikinti antstolės J. B. padėjėjos A. M.-V. 2018 m. gegužės 3 d. vykdomojoje byloje Nr. 0018/18/00651 priimtą patvarkymą dėl išlaikymo išieškojimo Nr. S-18-18-4730-3709 ir šioje vykdomojoje byloje priimti naują patvarkymą dėl 110 Eur išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo iš pareiškėjo A. V.. Skunde nurodė, kad pareiškėjas iš esmės yra įvykdęs teismo sprendimą, nes 2016 m. birželio–liepos mėnesiais abu vaikai, o 2016 m. rugpjūčio mėnesį, nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. kovo 7 d. dukra gyveno išimtinai tik su juo ir dėl to jam teko vaikų išlaikymo našta. Pareiškėjas iš jo priteistą 162,50 Eur išlaikymo sumą (kiekvienam iš vaikų) panaudojo vaikų būtinųjų poreikių tenkinimui ir išlaikymo įsiskolinimas yra ne 3 686 Eur, o 111 Eur, kuris susidarė dėl to, jog pareiškėjas mokėjo vaikams teismo sprendimu priteistą sumą jos neindeksavęs. Antstolė 2018 m. birželio 12 d. patvarkymu atsisakė tenkinti skolininko skundą ir persiuntė jį nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartimi skundą atmetė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-24157-925/2018 skolininko skundą dėl antstolės veiksmų atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas (šiuo metu Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai) 2015 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo nutraukė pareiškėjo ir išieškotojos santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria pareiškėjas A. V. įsipareigojo kiekvieną mėnesį skirti nepilnamečiams vaikams V. V. ir I. V. po 162,50 Eur išlaikymą iki jų pilnametystės, pinigines sumas pervedant į L. V. atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) už einamąjį mėnesį iki 20 mėnesio dienos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. V. laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2018 m. kovo 1 d. mokėjo išieškotojai L. J. po 162,50 Eur, t. y. tik už vieno vaiko išlaikymą. Nors pareiškėjas motyvavo išlaikymo nemokėjimą faktiniu dukros gyvenimu šiuo laikotarpiu pas jį ir dėl to dukrą buvus faktiškai jo išlaikoma, tačiau nutarties priėmimo metu teismas neturi jokių duomenų, jog būtų pakeistas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. teismo sprendimas, kuriuo buvo išspręstas išlaikymo dydžio ir teikimo tvarkos klausimas ir kurio pagrindu išduotą vykdomąjį raštą šiuo metu vykdo antstolė. Be to, išieškotoja antstolei nepatvirtino, kad skolininko ginčijamoje išlaikymo įsiskolinimo dalyje ji išlaikymo prievolę laikytų įvykdyta tinkamai. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas išlaikymą teikė ne tik 2015 m. gruodžio 7 d. teismo sprendime nustatyta tvarka ir būdu, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl faktinio vaikų gyvenimo su juo ir vykdymo proceso šalių žodinio susitarimo dėl išlaikymo neteikimo, nesudaro pagrindo antstolei nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo ir neskaičiuoti išlaikymo įsiskolinimo, kuris priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-24157-925/2018, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iš dalies panaikinti antstolės J. B. 2018 m. gegužės 3 d. vykdomojoje byloje Nr. 0018/18/00651 priimtą patvarkymą Nr. S-18-18-4730-3709 dėl 3 686 Eur išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo ir įpareigoti antstolę iš naujo spręsti klausimą dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio.

Apeliantas nurodo, kad skundžiama teismo nutartis yra neteisinga, nes nebus įvykdytas nominalus teisingumas pareiškėjo atžvilgiu, tačiau susidarys tokia situacija, jog nesant ginčo, kad pareiškėjas yra įvykdęs teismo sprendimą dėl išlaikymo teikimo ginčijamoje išlaikymo įsiskolinimo dalyje, toliau bus atliekami vykdymo veiksmai, kuriais iš pareiškėjo antrą kartą bus išieškotas vaikams jau suteiktas išlaikymas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėjas iš jo priteistą išlaikymo sumą faktiškai panaudojo vaikų išlaikymui, todėl vien tik išlaikymo teikimas kitokia forma nei nustatė teismas sprendime, negali paneigti išlaikymo teikimo tinkamumo, dėl to turi būti vadovaujamasi turinio prieš formą viršenybės principu. Priešingas situacijos aiškinimas reikštų, jog pareiškėjui būtų nustatyta pareiga pakartotinai vykdyti teismo sprendimą, kuris jau yra įvykdytas, o tai nesuderinama su CPK 644 straipsniu.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino išieškotojos valios išraišką, vertinant ar tinkamai pareiškėjas vykdė sprendimą dėl išlaikymo teikimo, nes vaikui priteistas išlaikymas yra nepilnamečio vaiko nuosavybė, o ne pareiškėjo buvusios sutuoktinės. Esant tėvų susitarimui, jog atitinkamais laikotarpiais vaikai bus pas pareiškėją, pareiškėjas galėjo iš jo priteistą išlaikymo sumą tiesiogiai panaudoti išimtinai vaikų kasdienių būtinųjų poreikių tenkinimui, t. y. išlaikymą teikti natūra. Toks išlaikymo būdas atitiko nepilnamečių vaikų interesus, buvo tinkamai užtikrinta ir įgyvendinta nepilnamečių vaikų teisė į išlaikymą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus, neatitinkantis konstitucinės teisingumo sampratos ir teisingumo principų.

Suinteresuotas asmuo L. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą nesutiko su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-24157-925/2018 nepakeistą ir priteisti iš apelianto A. V. jos naudai 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą, parengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2018 m. liepos 4 d. nutartį, vadovavosi įstatymu bei priėmė nutartį, kuri atitinka tiek galiojantį teisinį reguliavimą, tiek ir ginčo klausimu suformuotoje praktikoje pateikiamus teismų išaiškinimus. Pareiškėjo nurodomi argumentai, šiuo atveju nesudaro pagrindo šią nutartį naikinti, nes tenkinus pareiškėjo skundą, būtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai ir paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas. Antstolė, laikydamasi įstatymų reikalavimų, pagrįstai priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti ir pareikalavo pareiškėją padengti įsiskolinimą.

Pažymi, kad pareiškėjas nutylėjo svarbią aplinkybę, jog vykdomasis raštas antstolei buvo pateiktas dar 2016 metais, tačiau apelianto prašymu ir pasižadėjimu mokėti išlaikymą, buvo atsiimtas, nors išlaikymas vaikams tinkamai nebuvo mokamas jau ilgą laiką.

Nesutinka su apelianto argumentais, jog po santuokos nutraukimo iki pat pareiškėjo kreipimosi su ieškiniu į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus dienos, tarp jų buvo susitarimas dėl išlaikymo neteikimo. Nepriklausomai nuo to, kad jų dukra kurį laiką (laikinai) gyveno pas pareiškėją, pastarasis išlaikymo jai (neskaitant būsto suteikimo/priėmimo gyventi pas save) neteikė – visus būtinus kasdienių poreikių tenkinimui daiktui pirko suinteresuotas asmuo. Vien apelianto nurodymas, kad atitinkamu laikotarpiu dukra laikinai gyveno pas jį, o pastarajai išlaikymą teikė jis kita negu teismo sprendime nustatyta forma, neatleidžia jo nuo pareigos vykdyti teismo sprendimą ir nesudaro pagrindo daryti išvadų apie tinkamą pareigos išlaikyti vaiką tokiu būdu vykdymą. Joks papildomai teiktas išlaikymas neatstoja teismo sprendimo vykdymo ir nepatvirtina, kad sprendimas buvo įvykdytas tinkamai.

Teigia, kad teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas yra vaiko turtinė teisė, kuri ginama įstatymo ir gali būti panaikinta ar sumažinta tik kitu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Nagrinėjamu atveju nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki kol kiekvienas iš šalių vaikų sulauks pilnametystės, kiekvieno iš jų atžvilgiu priteistas išlaikymas uzufrukto teise pavestas valdyti jai, o apeliantui nustatyta aiški pareiga teikti išlaikymą vaikams. Nesant duomenų apie tai, kad šią pareigą apeliantas vykdė teismo sprendime nurodyta tvarka, nėra pagrindo teigti, jog ji buvo įvykdyta. Aplinkybė, jog dukra laikinai pagyveno pas apeliantą nedaro antstolės veiksmų neteisėtais. Be to pažymi, kad tais atvejais, kai išlaikymui skiriamos lėšos nesunaudojamos kasdieniams poreikiams tenkinti, jos gali ir turi būti taupomos būtiniems vaiko poreikiams, sukuriant tam tikrą materialinį pagrindą savarankiško gyvenimo pradžiai ar ateityje atsirasiantiems naujiems jo poreikiams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliantas prašo sustabdyti atskirojo skundo nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje iki kol bus priimtas galutinis sprendimas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-3050-647/2018. Nurodė, kad šiuo metu Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei L. J. dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių pakeitimo yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-3050-647/2018. Minėtoje byloje gali būti konstatuotos aplinkybės, turinčios reikšmės nagrinėjamai bylai, todėl prašo CPK 163 straipsnio 3 punkto ir CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindais sustabdyti šią apeliacinėje instancijoje nagrinėjamą bylą iki bus išnagrinėta minėta civilinė byla.

Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Aplinkybės, lemiančios bylos nagrinėjimo sustabdymo poreikį, gali atsirasti bet kurioje proceso stadijoje, todėl atitinkamai ir civilinės bylos sustabdymas įstatymo nėra ribojamas kuria nors konkrečia proceso stadija. Dėl šios priežasties civilinės bylos sustabdymas visais atvejais neišvengiamai pailgina bylos nagrinėjimo trukmę, kas suponuoja CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų civilinio proceso principų – koncentruotumo ir ekonomiškumo – pažeidimo tikimybę. Todėl teismas kiekvienu atveju, spręsdamas bylos sustabdymo klausimą, privalo atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes ir įsitikinti, kad nesustabdžius bylos nėra galimybės tinkamai ir teisingai jos išnagrinėti. Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymo išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą, teismas gali sustabdyti bylą, jei pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje; negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, kurioje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2008). Pagal suformuotą teismų praktiką teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas stabdyti bylą pagal CPK 164 straipsnio 4 dalį, turi išsiaiškinti, ar tai yra pateisinama proceso trukmės ir intensyvumo aspektais, ir turi įsitikinti, kad nesustabdžius bylos, nėra galimybės ją išnagrinėti ir kad sustabdymas nevilkins bylos nagrinėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą prašymą dėl šios civilinės bylos sustabdymo, daro išvadą, kad prašyme nurodyti motyvai yra nepakankami bylai sustabdyti. Pažymėtina, kad šioje byloje nagrinėjamas skundas dėl antstolio veiksmų, kurio metu tikrinamas antstolio veiksmų teisėtumas, o minėtoje Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutarties pakeitimo. Nors bylos yra susijusios tam tikromis aplinkybėmis, tačiau gali būti nagrinėjamos atskirai nepriklausomai nuo jų tolimesnės eigos, nėra objektyvių aplinkybių, kurios kliudo išspręsti bylą. Atkreiptinas dėmesys, kad antstolio veiksmų teisėtumas vertinamas pagal tuo metu buvusias faktines aplinkybes, t. y. teismas retrospektyviai įvertina, ar antstolio veiksmai buvo pagrįsti ir teisėti jų atlikimo metu, todėl net ir tuo atveju, jeigu ateityje būtų pakeista santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, nereikštų, jog antstolė skundžiamų veiksmų atlikimo metu atliko neteisėtus veiksmus. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog civilinė byla Nr. e2-3050-647/2018 yra pasirengimo stadijoje (2018 m. rugsėjo 25 d. paskirtas parengiamasis posėdis), todėl tikėtina, kad šios civilinės bylos nagrinėjamas gali užtrukti, ginčas gali būti nagrinėtas ne tik pirmosios instancijos teisme, todėl bylos sustabdymas neatitiktų ir būtų nepateisinamas proceso trukmės ir intensyvumo aspektais, nepagrįstai vilkintų bylos nagrinėjimą. Įvertinus nurodytą, apelianto prašymas dėl bylos sustabdymo atmetamas.

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2YT-24157-925/2018, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo A. V. skundą dėl antstolės J. B. veiksmų.

Šios apeliacijos paskirtis – patikrinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų.

Iš civilinės bylos ir vykdomosios bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5244-341/2015 nutraukta pareiškėjų L. V. (dabartinė pavardė J.) ir A. V. santuoka ir patvirtinta pareiškėjų pateikta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šioje sutartyje šalys susitarė ir dėl jų nepilnamečių vaikų – V. V. (gim. 2000 m. liepos 13 d.) ir I. V. (gim. 2005 m. spalio 10 d.) gyvenamosios vietos ir išlaikymo. Nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina L. J., o A. V. įsipareigojo skirti nepilnamečiams vaikams po 162,50 Eur išlaikymą iki jų pilnametystės, pervedant šias lėšas L. J. iki sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatyto termino. 2016 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas išdavė išieškotojai L. J. vykdomąjį raštą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams (V. V. ir I. V.) priteisimo, kurį išieškotoja 2018 m. kovo 20 d. perdavė vykdyti antstolei J. B.. Antstolė priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti, ragino skolininką geranoriškai vykdyti vykdomąjį dokumentą, o 2018 m. gegužės 3 d. priėmė pareiškėjo skundžiamą patvarkymą dėl išlaikymo išieškojimo Nr. S-18-18-4730, kuriuo antstolė pareikalavo iš skolininko darbovietės, kad ši atliktų išskaitas iš skolininko gaunamo darbo užmokesčio. Antstolės patvarkyme nurodytas išlaikymo įsiskolinimo dydis 3 686 Eur ir 342 Eur fiksuotas per mėnesį išlaikymo mokėjimas.

Taikant ir aiškinant vykdymo procesą reglamentuojančias CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos normas, laikomasi nuostatos, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK ir jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Vykdymo procese vykdomuosius veiksmus išieškotojo naudai atlieka specialus valstybės įgaliotas subjektas – antstolis, kuris kaip viešosios teisės subjektas, vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires (viršijant įgaliojimus) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Antstolio veiklos ribas apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdomasis dokumentas, nagrinėjamu atveju – Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-5244-341/2015. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeidžiant kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų (CPK 634 straipsnio 2 dalis, Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl antstolio veiksmų, vertina, ar konkrečioje vykdymo proceso stadijoje esant konkrečioms aplinkybėms antstolis nepažeidė jo veiklos principų ir vykdymo veiksmų atlikimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Apeliantas atskirajame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisinga, nes nebus įvykdytas nominalus teisingumas pareiškėjo atžvilgiu, susidarys tokia situacija, jog nesant ginčo, kad pareiškėjas yra įvykdęs teismo sprendimą dėl išlaikymo teikimo ginčijamoje išlaikymo įsiskolinimo dalyje, toliau bus atliekami vykdymo veiksmai, kuriais iš pareiškėjo antrą kartą bus išieškotas vaikams jau suteiktas išlaikymas. Pareiškėjo teigimu, kad jis suteikė nepilnamečiams vaikams išlaikymą kitokia forma nei buvo nustatyta teismo sprendime, t. y. natūra, atitiko jo nepilnamečių vaikų interesus, buvo tinkamai užtikrinta ir įgyvendinta nepilnamečių vaikų teisė į išlaikymą, atitiko konstitucinį teisingumą, todėl turi būti laikoma, kad jis yra skolingas išieškotojai tik 111 Eur dydžio įsiskolinimą, kuris susidarė dėl netinkamo indeksavimo, o antstolė turi būti įpareigota iš naujo spręsti klausimą dėl išlaikymo įsiskolinimo sumos dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išlaikymo dydis priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 straipsnio 1 dalis); tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai). Teismo sprendimu išlaikymo prievolė ir jos dydis gali būti nustatomi dviem atvejais: pirma, kai, tėvams nesusitariant, teismas pagal byloje surinktus duomenis nustato priteistino išlaikymo dydį (CK 3.59 straipsnis, 3.76 straipsnio 1 dalis, 3.194 straipsnis; kt.); antra, kai teismas sprendimu patvirtina šalių gera valia pasirašytą susitarimą dėl vaikų išlaikymo dydžio ir formos (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.64 straipsnio 2 dalis; kt.). Ir vienu, ir kitu atveju teismo sprendimas turi vienodą teisinę galią, t. y. juo nustatyta išlaikymo prievolė yra privaloma ir turi būti vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013).

CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi visiems asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, įsiteisėjęs teismo sprendimas sukelia materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius. Kaip minėta, pagal CPK 586 straipsnį vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra įstatymo nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Nagrinėjamu atveju ginčo vykdomasis dokumentas išduotas įsiteisėjusio 2015 m. gruodžio 7 d. teismo sprendimo Nr. 2-5244-341/2015 pagrindu. Nei CPK, nei Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija ar kiti įstatymai ir poįstatyminiai aktai antstoliui nesuteikia teisės revizuoti teismų sprendimus, nuosprendžius ar vykdomuosius raštus, tuo labiau teisės aktai nesuteikia antstoliui įgaliojimų keisti galiojančio teismo sprendimo, kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas ir pradėtas priverstinis vykdymas. 2015 m. gruodžio 7 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5244-341/2015 patvirtinta buvusių sutuoktinių santuokos nutraukimo pasekmių sutartis nėra pakeista, todėl antstolė pagrįstai vykdė jai pateiktą vykdomąjį dokumentą ir neturėjo pagrindo skaičiuoti išlaikymo dydį kitaip negu buvo numatyta įsiteisėjusiame teismo sprendime. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jeigu vykdomąjį dokumentą pateikdama išieškotoja sąmoningai suklaidino antstolę, nuslėpė tam tikrą pateikto dokumento vykdymui reikšmingą informaciją ar kitaip piktnaudžiauja savo, kaip išieškotojos teisėmis, skolininkas turi teisę reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo ar išieškotų pinigų grąžinimo įstatymo nustatyta tvarka.

Kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Suinteresuotas asmuo L. J. pateikė prašymą priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą bei pateikė įrodymus, pagrindžiančius šias išlaidas. CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju apelianto A. V. ir suinteresuoto asmens L. J. interesai bei suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingi, todėl suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 443 straipsnio 6 dalies prasme. Suinteresuotas asmuo pateikė teismui įrodymus, kad ji patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjos A. S. teisinę pagalbą, surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą. Nors išlaidos už advokato padėjėjos teisinę pagalbą neviršija Lietuvos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato (advokato padėjėjo) nustatytų maksimalių dydžių, tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas atlyginti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, patirtos bylinėjimosi išlaidos nelaikytinos atitinkančiomis realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, įvertinus parengto procesinio dokumento apimtį, galimas laiko sąnaudas, tai, kad byla nėra sudėtinga teisės taikymo prasme. Patirtos bylinėjimosi išlaidos mažintinos, iš pareiškėjo A. V. suinteresuoto asmens L. J. naudai priteisiant 150 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

pareiškėjo A. V. prašymą dėl bylos sustabdymo atmesti.

pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-24157-925/2018 palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) suinteresuoto asmens L. J., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 150 Eur (šimtas penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.