Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A.A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės B. A. ieškinį atsakovui A. A. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2023 m. rugsėjo 15 d. iškelta civilinė byla pagal ieškovės B.A. ieškinį atsakovui A. A. dėl santuokos nutraukimo (santuokos apskaitos įrašo panaikinimo) dėl kito sutuoktinio kaltės ir susijusių klausimų, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei bendravimo tvarkos nustatymo. Ieškovė prašė panaikinti (duomenys neskelbtini) jos ir atsakovo (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos, (duomenys neskelbtini) apskaitos įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsakovo kaltės; nustatyti nepilnametės dukters C. A. gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti iš atsakovo išlaikymą po 316,00 Eur, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis; nustatyti tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Reikalavimo dėl santuokinio turto padalijimo nereiškia, nes tokio turto nėra.

5. Atsakovo A. A. prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu Tarnyba prašo spręsti pagal pateiktus į bylą įrodymus, vadovaujantis teisės aktais bei atsižvelgiant į teisės aktuose įtvirtintus prioritetinius vaiko interesų, apsaugos ir gynimo principus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju Lietuvos Respublikos teismas, tai yra Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti šį ginčą, tai yra šią civilinę bylą pagal šiuo metu ieškovės B.A. šioje byloje pareikštus reikalavimus atsakovui A.A. dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, nes tai atitinka geriausius vaiko C.A. interesus. Tą pripažinus, pirmosios instancijos teismas nutarė atsakovo prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti. Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartyje nurodytu išaiškinimu (civilinė byla Nr. e3K-3-288-969/2023) laiko, jog šis teismo nutartis, susijusi su tarptautinės jurisdikcijos klausimu gali būti skundžiama.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

11. Atskiruoju skundu apeliantas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 29 nutartį ir išspręsti klausimą dėl jurisdikcijų kolizijos tarp Lietuvos ir Italijos teismų iš esmės – tenkinti apelianto 2025 m. rugsėjo 17 d. prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Dėl vaiko interesų ir ginčo nagrinėjimo nurodo, kad nesutinka su apeliantu, jog nagrinėjant ginčą Italijos teisme nebus pažeisti vaiko interesai. Apeliantas nurodydamas šį teiginį nepateikė nei vieno argumento, o savo teiginį motyvuoja tik jurisidikcijų kolizija. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo faktinę situaciją, nustatė, kad vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvena Lietuvoje, lanko ugdymo įstaigą. Pažymi, kad apelianto argumentai yra prieštaringi, kadangi ieškovės vertinimu Italijos teismas sprendime neišsamiai nagrinėjo klausimą, dėl vaiko gyvenamosios vietos ir su tuo susijusius klausimus, o nagrinėjo klausimą susijusi su jurisdikciją dėl šalių separacijos. Pažymi, kad faktinę situaciją įvertino Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-98-524/2025 šį klausimą detaliai išanalizavo pripažindamas jos apylinkės teismas turi jurisdikciją. Pažymi, kad apelianto atstovo patvirtintimas neturi jokios teisinės

12.2. Dėl duomenų ir įrodymų, susijusiu su vaiku, rinkimo nurodo, kad lis pendens taisyklė neturi būti suabsoliutinama, kai tai liečia vaiko geriausius interesus ir Reglamentas tam numato tam tikras išimtis. Pažymi, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos, ugdymo įstaigos pastebėjimai liudija, kad mergaitė Lietuvoje jaučiasi saugiai, yra rami, linksma ir aktyviai bendrauja su bendraamžiais, o jos emocinė būsena ir raida akivaizdžiai pagerėjo lyginant su laikotarpiu Italijoje. Tai dar kartą patvirtina, kad bylos dėl tėvų pareigų nagrinėjimas Lietuvoje geriausiai atitinka vaiko interesus. Pažymi, kad Tarnyba yra įsitraukusi į procesą ir gali apteikti išvadas apie vaiko situaciją. Italijos institucijos neturi realių priemonių rinkti tokius duomenis, todėl bylą nagrinėjant Italijoje vaiko interesai nebūtų tinkamai atstovaujami.

12.3. Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos ir išlaikymo mokėjimo sprendimo nebuvimo nurodo, kad į bylą pateiktas ieškovės laiškas patvirtina, kad ieškovė informavo apeliantą apie vaiko išvežimą, į kurį apeliantas atsakovė, kad tam pritaria. Nurodo, kad apeliantas žinojo apie vaiko buvimo vietą nuo pat vaiko išvežimo į Lietuvą pradžios, jam buvo sudaryta galimybė matytis su vaiku, taip pat šiuo metu nėra jokio neišnagrinėto prašymo sugrąžinti vaiką ir dukra neabejotinai yra ne tik apsipratusi su savo aplinka, bet ir pilnai integravusi į socialinį gyvenimą Lietuvoje. Todėl 1996 m. Hagos konvencijos 7 straipsnio 1 dalies b) punktas yra pilnai įvykdytas. Pažymi, kad Italijos Respublikos teismas 2024 m. balandžio 22 d. nutarties sustabdyti nagrinėjamą bylą Nr. 563/2023 R.G. 1-me punkte aptarė Lietuvos Respublikos teismų sprendimus dėl atsisakymo grąžinti vaiką į Italijos Respubliką, pažymėdamas, jog Lietuvos Respublikos teismas pripažino, jog nepilnamečio vaiko grąžinimas į Italijos Respubliką prieštarauja vaiko interesams.

12.4. Dėl lis pendens taisyklės taikymo nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas bylose C-256/09 P. I ir C-296/10 P. II yra pabrėžęs, kad vaikų bylose lis pendens taisyklė turi būti taikoma tik tada, kai abu procesai yra realiai tapačios apimties.5 Šią išvadą patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Pavyzdžiui, byloje N. ir S. prieš Šveicariją Teismas pabrėžė, kad sprendžiant dėl vaikų negalima remtis vien formaliomis taisyklėmis, bet būtina visapusiškai įvertinti vaiko interesus. Analogiškai byloje M.Š. prieš Kroatiją konstatuota, kad vilkinant procesą pažeidžiama tiek vaiko, tiek tėvų teisė į šeimos gyvenimą. Šios bylos patvirtina, kad lis pendens taisyklė neturi būti taikoma mechaniškai, jei tai pažeidžia vaiko interesus. Kadangi Italijos teismas pirmiausia nagrinėja separacijos klausimą, o Lietuvos byla susijusi su vaiko klausimais pagal jo gyvenamąją vietą Lietuvoje, reikalavimų tapatumo nėra, be to, apeliacinės instancijos teismas Lietuvoje, įvertinęs visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškinio reikalavimus dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

14. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad šiuo atveju atskirajam skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Dėl kreipimosi į Italijos pirmosios instancijos Beluno teismą, Italijos Aukščiausiąjį Teismą dėl informacijos pateikimo.

17. Nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 (Reglamentas „Briuselis IIa“) pakeistas Tarybos reglamentu (ES) 2019/1111 (Reglamentu „Briuselis IIb“). Šis reglamentas taikomas 2022 m. rugpjūčio 1 d. arba vėliau pradėtiems teismo procesams, oficialiai parengtiems arba užregistruotiems autentiškiems dokumentams ir patvirtintiems arba sudarytiems teisminiams susitarimams, susijusiems su santuoka ir tėvų pareigomis. Remiantis Reglamento 86 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad šio reglamento tikslais teismai gali tarpusavyje bendradarbiauti ir tiesiogiai bendrauti ar tiesiogiai prašyti vieni kitų informacijos su sąlyga, kad tokia komunikacija nebus pažeistos procedūrinės proceso šalių teisės bei informacijos konfidencialumas. Nagrinėjamu atveju įvertinus apelianto pateiktą prašymą, pirmiausia pažymėtina, kad apeliantas prašo kreiptis į Italijos pirmosios instancijos Beluno teismą prašant pateikti informaciją apie procesinę bylos stadiją, priimtus procesinius sprendimus, taip pat į Italijos aukščiausiąjį kasacinį teismą, prašant pateikti informaciją ar 2025 m. spalio 31 d. paskelbta nutartimi aukščiausiasis kasacinis teismas pripažino, kad Italijos teismas turi jurisdikciją nagrinėti tų pačių šalių tiek separacijos/santuokos nutraukimo, tiek ir tėvų pareigų ir bendravimo su vaiku tvarkos) bei išlaikymo priteisimo reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek apeliantas, tiek ieškovė Italijoje ir Lietuvoje yra atstovaujami kvalifikuotų atstovų – advokatų, kurie teikia informaciją byloje, šiuo atveju byloje pateikti duomenys leidžia pritarti ieškovės pozicijai, jog byloje pateikta pakankamai duomenų apie bylos procesinę eigą Italijoje, pateikta Italijos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurioje, be kita ko, nėra nurodyta, jog Italijos teismai turi jurisdikcija dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo ir išlaikymo, todėl teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Italijos pirmosios instancijos Beluno teismą, Italijos Aukščiausiąjį Teismą dėl informacijos pateikimo Reglamento 86 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

19. Dėl teismų bendradarbiavimo pagal Reglamento „Briuselis II b“ 86 straipsnį nurodo, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose teigia, kad Italijos teisme vykstantis procesas esą susijęs tik su sutuoktinių separacijos klausimais, o klausimai dėl vaiko nėra nagrinėjami, taip pat teigia, jog Italijos kasacinio teismo nutartyje buvo pasisakyta tik dėl jurisdikcijos santuokos nutraukimo reikalavimų atžvilgiu, tačiau apeliantas su tuo nesutinka. Nurodo, kad procesas Italijoje apima visus klausimus. Nurodo, kad nors apeliantas turi galimybę kreiptis pagal Reglamento nuostatas, tačiau toks kreipimasis nebūtų tikslingas, šioje situacijoje ginčas kyla dėl to, kaip turi būti aiškinamas Italijos kasacinio teismo sprendimas, ir, ar Italijos procese nagrinėjamas klausimas tik dėl separacijos, ar dėl visų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų bei dėl tėvų pareigų ir vaiko išlaikymo. Todėl būtent Lietuvos teismo kreipimasis yra būtinas, kad būtų gautas oficialus, privalomas ir vienareikšmis Italijos teismo išaiškinimas, pašalinantis šalių interpretavimo skirtumus ir užtikrintų teisinį tikrumą nagrinėjamoje byloje.

20. Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo apeliantas nurodo, kad šioje byloje prejudicinio klausimo pateikimas Teisingumo Teismui yra būtinas, nes nagrinėjamas ginčas dėl jurisdikcijos pagal Tarybos Reglamento (ES) Nr. 2019/1111 „Briuselis II b” 9, 17 ir 20 str. kelia abejonių dėl šių nuostatų aiškinimo, o be aiškaus Europos Sąjungos teisės išaiškinimo neįmanoma priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo nacionaliniame procese. Šioje byloje apeliantas, kaip globos teises turintis asmuo, išvežimui ar laikymui tylėjimu nepritarė, vadinasi Reglamento „Briuselis II b“ 9 str. a) punktas netenkinamas. Prejudiciniai faktai apie tai, kad apeliantas nesutiko su Vaiko išvežimu, nustatyti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. e2-68-553/2024. Vaikas Lietuvoje nėra pragyvenęs bent vienus metus po to, kai apeliantas, kaip globos teises turintis asmuo, sužinojo apie vaiko buvimo vietą, nes ieškovė su vaiku iš Italijos išvyko 2023 m. vasario 24 d., apeliantas apie tai sužinojo neužilgo, o ieškinio pateikimo momentu (2023 m. birželio 16 d.), nuo ieškovės ir vaiko išvykimo iš Italijos buvo praėję tik virš 3 mėnesių, vadinasi Reglamento „Briuselis II b“ 9 straipsnio b) punktas netenkinamas. Pažymi, kad teismas šiuo atveju taip pat iš esmės lis pendens principo netaikė, motyvuodamas, kad sprendimas dėl jurisdikcijos turi būti grindžiamas vaiko geriausiais interesais. Apeliantas kartu nurodo, kad nesutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, teigia, kad ieškovė pateikia neteisingą ir fragmentišką informaciją, pažymi, kad apeliantas nepritarė dukros išvežimui.

21. Ieškovė atsiliepime dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nurodo, kad „Briuselis II b“ 9, 17 ir 20 straipsniai savo turiniu pakankamai aiškūs, dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių, ir byloje pateikti ESTT išaiškinimai dėl nurodytų straipsnių taikymo. Pažymi, kad pagal Italijos Respublikos civilinio kodekso 473-bis.11 straipsnį (Teritorinis teismingumas): „Visose bylose, kuriose turi būti priimti sprendimai, susiję su nepilnamečiu, kompetentingas yra to miesto teismas, kuriame nepilnametis turi savo įprastinę gyvenamąją vietą”, tiek pagal Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso 785 straipsnio 1 dalį, „Lietuvos Respublikos teismai išimtina nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.” Šaliu dukra yra Lietuvos pilietė ir tiek ieškovės ieškinio pateikimo Lietuvos teismui, tiek apelianto ieškinio pateikimo Italijos teismui momentu vaiko gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje. Pažymi, kad apeliantas yra ne Italijos, o Jungtinės Karalystės pilietis ir šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje.

22. Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

23. Šalies pateiktas prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės taikymas yra akivaizdus ir dėl jo nekyla jokių pagrįstų abejonių, teismas neturi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Kilus neaiškumų dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, tik teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismui, privalo kreiptis dėl teisės išaiškinimo į ESTT (ESTT 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje J. F. F. D. S. e B. ir kt. prieš E. p., (duomenys neskelbtini)).

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ESTT vaidmuo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Europos Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas (Rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo 7 punktas). Taigi, nacionalinis teismas, o ne ESTT turi įvertinti konkrečias byloje nustatytas aplinkybes ir, taikydamas ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, išspręsti tarp šalių kilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023).

25. Taigi prejudicinio sprendimo institutas suteikia valstybių narių nacionaliniams teismams teisę, nagrinėjant bylą iškilus abejonėms dėl ES teisės aktų ar konkrečių teisės nuostatų taikymo ir aiškinimo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, tačiau nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio), nes pareiga kreiptis dėl tokio sprendimo priėmimo teismui kyla tik tuomet, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas. Tuo atveju, kai teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo.

26. Teismas, atsižvelgdamas į apelianto suformuluotus reikalavimus sprendžiant dėl kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir šioje byloje nustatytas aplinkybes, atmeta apelianto prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į pateikto prašymo formuluotes pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. liepos 16 d. priėmė sprendimą byloje Nr. C-184/14. Šiame sprendime teismas nurodė, kad Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos dėl bylų nagrinėjimo vietos, sprendžiant ginčus dėl tėvų pareigų, suformuluotos atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Taigi būtent tėvų pareigų bylas nagrinėjantys teismai yra tinkamiausi spręsti ir nepilnamečio vaiko išlaikymo klausimus, kadangi jie geriausiai žino esmines tokiam prašymui išnagrinėti aplinkybes. Nors šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-3026-866/2023 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-68-553/2024 konstatavo, kad šalių vaiko išvežimas iš Italijos Respublikos ir laikymas Lietuvos Respublikoje atitinka neteisėtumo, įtvirtino 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 3 straipsnio 1 dalyje, požymį, tačiau šiuo aspektu būtina atsižvelgti į tai, kad pagal Reglamento 9 straipsnio nuostatas Italijos teismai yra netekę jurisdikcijos nagrinėti su nepilnamečiu vaiku susijusius klausimus, kadangi 1) vaikas yra susigyvenęs su nauja aplinka (reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnio b punktas), 2) globos teisių turėtojo pateikto prašymo dėl grąžinimo valstybės narės teismas nepatenkino (reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnio b punkto 3 papunktis). Minėtos nuostatos yra pakankamai aiškios, todėl apeliacinės instancijos teismas nutaria, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Dėl atskirojo skundo argumentų.

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė ir apeliantas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotą (duomenys neskelbtini) apskaitos įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Šalys (duomenys neskelbtini) susilaukė dukros C.A.. Šalių vaikas yra Jungtinės Karalystės ir Lietuvos Respublikos pilietis, ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, atsakovas yra Jungtinės Karalystės pilietis. Šalys tiek santuokos sudarymo metu, tiek vaiko gimimo metu gyveno Italijoje, tačiau ieškovė (duomenys neskelbtini) kartu su šalių vaiku išvyko gyventi į Lietuvą ir Lietuvoje gyvena iki šiol. Remiantis byloje esančiais duomenimis taip pat nustatyta, kad ieškove su vaiku gyvena (duomenys neskelbtini). Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, nurodydamas, kad nepilnametė C.A. šiuo metu gyvena su motina B.A., kuri ja rūpinasi, išlaiko, ugdo, mažametei sudarytos tinkamos gyvenimo, vystymosi, ugdymosi sąlygos.

28. Ieškovė pirmą kartą ieškinį atsakovui dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė 2023 m. vasario 15 d. (civilinė byla Nr. e2-6486-433/2023). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 15 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti tuo pagrindu, kad ieškovė nesilaikė tai bylos kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, t. y. kad ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo šalys pasinaudojo privalomąja mediacija arba kad ieškovė inicijavo mediacijos procesą, tačiau nebuvo gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo. Ieškinį taip pat atsisakyta priimti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 17 d., 2023 m. vasario 21 d., 2023 m. vasario 22 d. Ieškovės ieškinys priimtas 2023 m. rugsėjo 15 d., kuriame pareikšti reikalavimai dėl santuokos nutraukimo, taip pat dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 23 d. nutartimi nutarė pripažinti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti civilinę bylą pagal ieškovės B.A.. ieškinį atsakovui C.A. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-98-524/2025 nutardamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nutarties dalį, kuria pripažinta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo ir pirmosios instancijos teismui perduoti toliau nagrinėti šia bylos dalį, kitą nutarties dalį (dėl jurisdikcijos nagrinėti ieškinio reikalavimus dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo paliko nepakeistą).

29. Pirmiausia, nesutiktina su apelianto argumentais, jog skundžiama nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, kadangi nebuvo įvertinta, jog sprendžiama situacija yra nulemta neteisėto vaiko išvežimo iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos Italijos Respublikoje į Lietuvą, kam apeliantas nepritarė. Pažymėtina, kad ieškinio pateikimo šioje byloje momentu egzistavo ginčo šalių vaiko neteisėto išvežimo iš valstybės narės – Italijos Respublikos, kurioje vaikas turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, faktas. Nors ieškovė teigia, kad apeliantas su vaiko išvežimu sutiko, tačiau su šiais ieškovės argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi toks faktas jau yra nustatytas Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-98-524/2025, tačiau, teismo vertinimu, minėta aplinkybė nesudaro pagrindo kitaip įvertinti Reglamento 9 straipsnio nuostatų, kaip jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Pagal Reglamento 9 straipsnio 1 dalį, nedarant poveikio 10 straipsniui, vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo atveju, valstybės narės, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta prieš pat jo neteisėtą išvežimą ar laikymą, teismai išlaiko savo jurisdikciją tol, kol vaikas įgyja įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje. Pažymėtina, kad nuo vaiko išvežimo momento nei Italijos, nei Lietuvos teismas nepriėmė sprendimo, susijusio su vaiku ir šiuo metu ieškovė ir nepilnametis vaikas, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai nuo 2023 m. vasario 24 d. nuolatos, tai yra daugiau kaip du metus gyvena Vilniaus mieste, byloje pateikti įrodymai, Tarnybos išvada dėl vaiko interesų, taip pat leidžia daryti išvadą, jog Lietuvoje yra nusistovėjusi vaiko gyvenamoji aplinka ir vaiko interesai yra tinkamai užtikrinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-943/2021). Negalima nepažymėti ir tos aplinkybės, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-3026-866/2023 nutarė netenkinti apelianto pareiškimo dėl šalių vaiko grąžinimo į Italijos Respubliką, be to, apelianto cituojamoje Italijos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, taip pat nėra padaryta išvada, jog minėtos šalies teismai turi jurisdikciją nagrinėti su vaiku susijusius klausimus.

30. Antra, nesutiktina su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjant ginčą Italijos teisme gali būti pažeisti vaiko interesai ir, kad šiuo atveju Lietuvoje yra daugiau reikšmingų ginčui duomenų ir įrodymų, susijusių su vaiku. Nagrinėjamu atveju bylos faktinės aplinkybės (nutarties 28-29 punktai), pirmiausia leidžia daryti išvadą, jog vaikas nuolatos gyvena Lietuvoje, vykstant teismo procesui Lietuvoje pagal ieškovės ieškinio reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo, faktinė vaiko situacija ne kartą šioje byloje buvo vertinta ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus, kuri byloje yra pateikusi dvi išvadas dėl vaiko interesų ((duomenys neskelbtini)), minėtos Institucijos atstovai dalyvavo ir teismo posėdžiuose (2024 m. kovo 22 d., 2024 m. rugsėjo 26 d.) ir gali pateikti savo poziciją, išvadas, susijusias su prioritetiniais nepilnamečio vaiko interesais, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir nepertraukiamai nuo (duomenys neskelbtini) gyvena Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) mieste, taigi, šiuo aspektu laikytina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Lietuvoje yra daugiau reikšmingų ginčui duomenų ir įrodymų, susijusių su vaiku spręsti, yra pagrįsta ir motyvuota.

31. Trečia, nesutiktina su apeliantu, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nevertino lis pendens taikymo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje vertindamas apelianto argumentus atsižvelgė į tai, kad šalių dukros gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, įvertino Institucijos teikiančią išvadą byloje argumentus, Reglamento 9 straipsnio 1 dalį, Reglamento 10 straipsnio 1 dalies a punktą, Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-98-524/2025 išaiškinimus ir padarė išvadą, jog šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti šį ginčą, tai yra šią civilinę bylą pagal šiuo metu ieškovės B.A.. šioje byloje pareikštus reikalavimus atsakovui A.A.. dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kiekvieno iš apelianto nurodomų argumentų, nesudaro pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra netinkamai motyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022).

32. Apeliantas nurodo, kad šiuo atveju Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-98-524/2025 konstatavo, kad Lietuvos teismas turi atsisakyti jurisdikcijos Italijos teismo naudai, tačiau šiuo aspektu dėl lis pendens taisyklės taikymo pažymėtina, kad minėta nutartimi teismas dėl jurisdikcijos atsisakymo pasisakė tik dėl sutuoktinių separacijos klausimo. Minėta nutartimi buvo nutarta, kad Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimus dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo (nutarties 83 – 87 punktai). Be to, minėta įsiteisėjusia nutartimi taip pat nustatyta, kad Italijos Respublikos teismas jurisdikciją išlaikė tik iki tol kol nebuvo tenkinamos reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnio įžangoje, b punkte ir bent viena iš b punkto i–iv įtraukose nurodytų sąlygų, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertindamas apelianto argumentus dėl lis pendens taikymo nagrinėjamoje situacijoje, atsižvelgęs į tai, kad jau įsiteisėjusia nutartimi konstatuota, kad Italijos teismas minėtais klausimais jurisdikcijos nėra išlaikęs padarė pagrįstą išvadą, jog būtent Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimus dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo.

33. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti civilinę bylą pagal ieškovės B.A. ieškinį atsakovui A.A. dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo ir pagrįstai netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl ko nutariama atskirojo skundo reikalavimų netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų.

34. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirajame skunde nurodyti motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas netenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Ieškovė pateiktu atsiliepimu prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pirma, ieškovė nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių rašytinių įrodymų (CPK 98 straipsnis) ir antra - Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, tai yra kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo, nes dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Taigi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas turi būti sprendžiamas išnagrinėjus ginčą iš esmės, priklausomai nuo bylos procesinės baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo išsprendimo rezultato, todėl šioje procesinėje stadijoje, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepaskirstytinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Netenkinti apelianto A.A. prašymo dėl kreipimosi į Italijos pirmosios instancijos Beluno teismą, Italijos Aukščiausiąjį Teismą dėl informacijos pateikimo ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.