Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.10; 2.6.10.5.1; 2.6.29.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

2021 m. liepos 29 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anitos Sereikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Šliumpienės ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui E. Z. dėl skolos, palūkanų, negautų pajamų (nuostolių) bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo E. Z.: 6 591,89 Eur negrąžinto kredito; 841,08 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki Sutarties nutraukimo dienos; 895,77 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo Sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio parengimo dienos; 31,00 proc. negautų pajamų, paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 6 591,89 Eur, nuo ieškinio parengimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 2 d.); 31,00 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 6 591,89 Eur, nuo Sutarties termino pasibaigimo dienos (2024 m. liepos 2 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos; 187,00 Eur žyminio mokesčio ir 121,00 Eur už procesinių dokumentų parengimą bei kitas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, jog pradinė kreditorė BnP Finance, UAB ir atsakovas 2019 m. liepos 2 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kuria atsakovui buvo suteiktas 6 968,19 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 6 816,21 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (metinė palūkanų norma: 31,00 proc.) ir 0,00 Eur administravimo mokesčio) Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. 2020 m. kovo 3 d. tarp pradinės kreditorės ir ieškovės buvo sudaryta periodinė reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į pradinei kreditorei skolingus asmenis, nurodytus 2020 m. liepos 9 d. bylų priėmimo–perdavimo akte Nr. 6 prie reikalavimo perleidimo sutarties, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą. 2020 m. liepos 9 d. atsakovui sutartyje nurodytu elektroniniu paštu išsiųstas pranešimas, informuojantis, kad pasikeitė pradinė kreditorė ir atsakovas privalo įvykdyti prievolę ieškovei, kartu su reikalavimo perleidimo sutarties kopija. Pradinis kreditorius 2020 m. liepos 3 d. atsakovui siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakovu sudarytą Sutartį.

3. Atsakovas per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino nesąžininga ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2019 m. liepos 2 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrųjų sąlygų 6.1 punkto sąlygą, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, yra toliau skaičiuojamas sutarties administravimo mokestis bei Specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos be nuolaidos, jei ji buvo suteikta Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu, kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos ir Specialiose sutarties sąlygose numatytos palūkanos (31 proc. metinių palūkanų norma). Priteisė ieškovei UAB Legal Balance, iš atsakovo E. Z. 6 591,89 Eur negrąžinto kredito, 841,08 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo dienos, 1 410,05 Eur negautų pajamų (nuostolių) už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo 2020 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo priėmimo 2021 m. kovo 3 d., 31 procento dydžio negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2021 m. kovo 4 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 2 d.) nuo negrąžintos kredito sumos, tačiau ne didesnes, kaip konkretų mėnesį turėjęs būti nepadengtas kredito likutis, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (8 843,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gruodžio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 256,66 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus ir atsakovui nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių jo piniginės prievolės ieškovei įvykdymą, ieškovei iš atsakovo priteisė 6 591,89 Eur negrąžinto kredito, 841,08 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos.

6. Teismas nurodė, kad skaičiuojant negautas pajamas mokėjimo palūkanų forma (siejant jas su atitinkamu mokėjimo palūkanų procentiniu dydžiu – 31 proc.) nuo visos negrąžinto vartojimo kredito sumos (6 591,89 Eur), negautų pajamų suma gerokai viršytų sumą, kurią ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų tinkamai vykdoma iki vartojimo kredito grąžinimo termino pabaigos. Vartojimo kredito sutarties tinkamo įvykdymo atveju kredito likutis bei suma, nuo kurios būtų mokamos palūkanos, kas mėnesį atitinkamai mažėtų. Dėl to, ieškovei iš atsakovo priteisiant negautas pajamas (nuostolius) už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos (net ir ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos), būtų sudarytos sąlygos ieškovei nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Teismas sprendė, kad yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti negautas pajamas (negautų pelno palūkanų forma) už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos (2020 m. liepos 3 d.) iki sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 2 d.), taikant 31 proc. palūkanų normą skaičiuojamų nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio. Vadovaudamasis išdėstytu teismas ieškovei priteisė negautas pajamas už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. liepos 3 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2021m. kovo 3 d.), kuri sudaro 1410,05 Eur, taip pat 31 proc. negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2021 m. kovo 4 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 2 d.) nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio (už laikotarpį nuo 2021 m. kovo 4 d. iki 2024 m. liepos 2 d.).

7. Nurodė, jog po kredito sutarties termino pabaigos atsakovo sutartinė atsakomybė, jeigu jis iki tol nebūtų grąžinęs pasiskolintų lėšų, būtų ribojama VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtoje apimtyje. Ieškovės prašomos priteisti 31,00 procentų dydžio negautos pajamos (nuostoliai) viršija maksimalų galimą taikyti (0,05 procentai × 365 dienų per metus = 18,25 procentai) negautų pajamų (nuostolių) dydį. Be to, negautas pajamas ieškovė prašo priteisti potencialiai už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Dėl to teismas sprendė, kad reikalavimas priteisti 31,00 procentų negautas pajamas (nuostolius) už negrąžintą kredito sumą nuo kredito sutarties termino pasibaigimo dienos akivaizdžiai prieštarauja imperatyviai VKĮ 11 straipsnio 8 dalies normai.

8. Pirmosios instancijos teismas pripažino nesąžininga ir negaliojančia nuo sudarymo momento vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkto nuostatą, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, yra toliau skaičiuojamas sutarties administravimo mokestis bei specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos be nuolaidos (31 proc. metinių palūkanų norma), jei ji buvo suteikta vartojimo kredito sutarties sudarymo metu.

9. Atsakovui praleidus terminą įvykdyti prievolę, teismas iš jo ieškovei priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gruodžio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Ieškinio reikalavimus tenkinus 83,33 proc. ieškovei iš atsakovo priteisė 256,66 Eur bylinėjimosi išlaidų (308 Eur x 83,33 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, CPK 88 straipsnio 6 dalis, 98 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

10. Ieškovė UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. kovo 3 d. sprendimą dalyje: 1) dėl 895,77 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo Sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio parengimo dienos, priteisimo, ir priteisti apeliantei iš atsakovo 895,77 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo Sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio parengimo dienos; 2) dėl 31,00 proc. negautų pajamų, paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (6 591,89 Eur), nuo ieškinio parengimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 2 d.), priteisimo ir priteisti apeliantei iš atsakovo 31,00 proc. negautų pajamų, paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (6 591,89 Eur), nuo ieškinio parengimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 2 d.); 3) dėl 31,00 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (6 591,89 Eur), nuo Sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 2 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, priteisimo, ir priteisti apeliantei iš atsakovo 31,00 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (6 591,89 Eur), nuo Sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 2 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos; 4) dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei UAB „Legal Balance: iš atsakovo 308,00 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Kitą Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą bei priteisti apeliantei iš atsakovo 15,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Dėl Sutarties grafiko ir jame numatytos kredito kainos, kaip kriterijaus, apibrėžiančio apeliantės negautų pajamų (nuostolių) dydį. Teismas, spręsdamas klausimą dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo, nepagrįstai vadovavosi sutarties grafiku, kaip vieninteliu kriterijumi, apibrėžiančiu apeliantės patirtų negautų pajamų (nuostolių) dydį, todėl nepagrįstai sprendė, kad apeliantės negautas pajamas (nuostolius) galėjo sudaryti tik sutartimi sulygta kredito kaina (mokėjimo (pelno) palūkanos). Apeliantė su tokia teismo pozicija nesutinka, kadangi teismas visiškai neatsižvelgė į aktualią Lietuvos teismų praktiką, sutarties sąlygas, į sutartyje įtvirtinto grafiko sudarymo prielaidas, į tai, kad sutartis yra nutraukta, sutarties nutraukimo sukeliamas pasekmes bei kitus negautų pajamų (nuostolių) dydį bei skaičiavimo tvarką pagrindžiančius kriterijus.

13.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad sutartis buvo nutraukta ir nebegaliojo joje įtvirtintas mokėjimo grafikas. Taip pat, nors skundžiamame sprendime pamini, tačiau visiškai neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimą, kad pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos tik kaip orientacinė negautų pajamų suma. Tai reiškia, kad apeliantei gali būti priteisiama tiek mažesnė, tiek didesnė negautų pajamų (nuostolių) suma, priklausomai nuo individualių aplinkybių. Visos byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad šiuo atveju apeliantei turėjo būti priteistos didesnės negautos pajamos (nuostoliai) nei pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos.

13.3. Atsakovas sutarties tinkamai nevykdė, atlikto tik septynias įmokas pagal dar galiojusį sutarties grafiką, ir negrąžinta kredito dalis tik truputį pamažėjo. Atsižvelgiant į tai, kad negrąžinta kredito dalis nekito ir nekinta nuo septintosios įmokos sumokėjimo dienos, t. y. nemažėja, nes atsakovas toliau nemoka įmokų, bei į tai, kad šalys susitarė, kad atsakovui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, yra toliau skaičiuojamos sutarties specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (palūkanos yra skaičiuojamos nuo negrąžintos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos), nutraukus vartojimo kredito sutartį dėl atsakovo kaltės, apeliantė turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą (negautas pajamas), skaičiuojant 31,00 proc. mokėjimo (pelno) palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (6 591,89 Eur), nuo ieškinio parengimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, o ne pagal iki sutarties nutraukimo galiojusį grafiką. Tas pats taikytina ir fiksuotai negautų pajamų (nuostolių) sumai (895,77 Eur), kurią teismas priteisė, tačiau pritaikė savo skaičiavimo metodus, kadangi ieškinyje ši negautų pajamų (nuostolių) suma paskaičiuota atsižvelgus į visas aukščiau paminėtas aplinkybes ir prielaidas, kurios nėra tapačios aplinkybėms ir prielaidoms, buvusioms sutarties sudarymo metu. Būtent taip turi būti realizuojamas teisėto lūkesčio principas, nes priešingu atveju atsakovui nebūtų iš esmės jokio skirtumo, ar vykdyti sutartį, ar jos nevykdyti, nes jam net ir negrąžinant nei trupučio vartojimo kredito sumos, negautos pajamos skaičiuotųsi taip, tarsi atsakovas po truputį grąžintų vartojimo kredito sumą, o apeliantė tarsi kas kartą šią sumą perskolintų ir neva iš tariamai atliekamų mokėjimų gautų pajamas.

13.4. Teismas skundžiamu sprendimu iš esmės sukūrė teisinę fikciją, kuria įpareigoja apeliantę įsivaizduoti, jog ji kas mėnesį po truputį gavo, gauna ir gaus iš atsakovo mokėjimus, kuriais bus dengiama vartojimo kredito dalis, todėl neva juos gali perskolinti, gauti pajamas bei atitinkamai mažinti atsakovo negrąžintą kredito sumą bei nuo jos kas mėnesį perskaičiuoti negautas pajamas. Tai nėra logiška, kadangi teismo sprendime nurodyti negautų pajamų (nuostolių) skaičiavimai neatitinka nei objektyvios realybės, nei apeliantės teisėtų lūkesčių.

13.5. Apeliantės negautų pajamų (nuostolių) reikalavimai, priešingai nei teismo sprendime nepagrįstai performuluoti negautų pajamų (nuostolių) reikalavimai, yra subalansuoti su VKĮ 17 straipsnio 1 dalies reikalavimais. Atsakovas išsaugo galimybę sumokėti tik faktiškai patirtas apeliantės negautas pajamas (nuostolius), o apeliantė išsaugo galimybę skaičiuoti ir gauti negautas pajamas (nuostolius) už tą laikotarpį, kuriuo atsakovas faktiškai naudojasi visa negrąžinta kredito suma, o ne pagal negaliojantį ir teisine fikcija pagrįstą sutarties grafiką paskaičiuota, objektyvios tiesos neatitinkančia negrąžinta kredito suma.

13.6. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad „<...> 31 procento dydžio negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2021 m. kovo 4 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 2 d.) nuo negrąžintos kredito sumos, tačiau ne didesnės, kaip konkretų mėnesį turėjęs būti nepadengtas kredito likutis“. Tokia sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė yra nepagrįsta, jos antstolis negalės priverstinai vykdyti be papildomų dokumentų, kurie neturės vykdomojo dokumento galios. Pagal taip suformuluotą rezoliucinę dalį nėra aišku kaip antstolis turės skaičiuoti negautas pajamas, iš kur antstolis turės žinoti koks negrąžinto kredito likutis buvo konkretų mėnesį.

13.7. Dėl negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų nuo sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos, reikalavimo pagrįstumo. Nesuprantama, kodėl sutarties termino pabaigos datą sprendime teismas kartu laikė ir absoliučia negautų pajamų (nuostolių) skaičiavimo pabaigos data. Negautas pajamas (nuostolius) sieti su sutarties termino pabaigos data nėra jokio pagrindo, kadangi atsakovui ir po sutarties termino pabaigos negrąžinus kredito, apeliantė ir toliau patirs tuos pačius nuostolius, kaip ir iki sutarties termino pabaigos. Apeliantė ir toliau neatgauna atsakovui suteiktos vartojimo kredito sumos, atsakovas ir toliau šia suma arba už ją įsigytais daiktais naudojasi bei laivai disponuoja, o apeliantė ir toliau netenka atsakovo valdomus pinigus perskolinti bei iš jų perskolinimo gauti realias pajamas. Su visos vartojimo kredito sumos grąžinimu, o ne sutarties termino pabaiga, jeigu ji nebūtų nutraukta, teismas turėjo sieti negautų pajamų (nuostolių) skaičiavimo pabaigą.

13.8. Dėl negautų pajamų (nuostolių) skaičiavimo metodo ir termino. Nors dalis negautų pajamų dar nėra realiai kilusios, tačiau teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Pradinis kreditorius, sudarydamas sutartį su atsakovu, pagrįstai tikėjosi gauti 31,00 proc. dydžio mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas ne tik sutarties galiojimo laikotarpiu, bet ir tuo atveju, jeigu atsakovas sutarties galiojimo laikotarpiu nespėtų ar tyčia negrąžintų visos jam suteiktos vartojimo kredito sumos. Kitaip tariant, pradinio kreditoriaus, kurio teises perėmė apeliantė, teisėtas lūkestis buvo sudarytas iš dviejų dalių: 1) lūkestis, pagrįstas tuo, kad atsakovas visą sutarties laikotarpį prievolę vykdys tinkamai ir nustatytais terminais; 2) lūkestis, kad jeigu atsakovas tinkamai sutarties nevykdys ir ji bus nutraukta, tai atsakovas padengs visas dėl tokio netinkamo sutarties vykdymo pradinio kreditoriaus patirtas negautas pajamas. Atsižvelgiant į tai, kad sutartis buvo nutraukta, apeliantė planuotų pajamų negavo, patyrė ir ateityje tol, kol atsakovas negrąžins visos jo valdomos vartojimo kredito sumos, apeliantė patirs nuostolius, kurie pasireiškė ir pasireikš ateityje negautų pajamų forma. Kadangi nėra žinoma, kada atsakovas įvykdys savo prievolę grąžinti visą vartojimo kredito sumą apeliantei, nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti kokias tikslias negautas pajamas (nuostolius) apeliantė patirs ateityje, todėl šiuo atveju veikia antroji teisėto lūkesčio dalis. Apeliantė dėl to, kad negautos pajamos (nuostoliai) kasdien kinta, neturi galimybės paskaičiuoti tikslios negautų pajamų (nuostolių) sumos kreipimosi į teismą metu bei du negautų pajamų (nuostolių) reikalavimus formuluoja procentine išraiška.

13.9. Teismas nepagrįstai netenkino dalies ieškinio reikalavimų, o tai įtakojo proporcingą bylinėjimosi išlaidų sumažinimą. Nustačius, jog ieškinio reikalavimai tenkintini visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteisintos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos – 308 Eur.

11. Atsakovas E. Z. per nustatytą terminą atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

15. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl negautų pajamų (nuostolių) nutraukus netinkamai vykdytą vartojimo kredito sutartį dydžio, skaičiavimo metodo bei termino. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkinti ieškovės reikalavimai dėl negautų pajamų (nuostolių) bei bylinėjimosi išlaidų dalies priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Nustatyta, kad UAB „BnP Finance“ 2019 m. liepos 2 d. su atsakovu sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. REF-scghmbs7, kuria atsakovui buvo suteiktas 6 968,19 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 6 816,21 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (metinė palūkanų norma: 31,00 proc.) ir 0,00 Eur administravimo mokesčio) sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais, tačiau atsakovas prievolės nevykdė. 2020 m. birželio 17 d. pranešimu atsakovui pranešta, kad sutarties nutraukimas įsigalioja 2020 m. liepos 3 d., ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2020 m. liepos 3 d. sutartis su atsakovu nutraukta. 2020 m. kovo 3 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės buvo sudaryta periodinė reikalavimo perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovo skolą (2020 m. liepos 9 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 6). 2020 m. liepos 9 d. pranešimu atsakovui pranešta apie pradinio kreditoriaus pasikeitimą ir prievolės vykdymą ieškovei.

17. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo: 895,77 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo Sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio parengimo dienos; 31,00 proc. negautų pajamų, paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 6 591,89 Eur, nuo ieškinio parengimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 2 d.). Pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus išsprendė taip: priteisė ieškovei 1410,05 Eur negautų pajamų (nuostolių) už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo 2020 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo priėmimo 2021 m. kovo 3 d., 31 procento dydžio negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2021 m. kovo 4 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 2 d.) nuo negrąžintos kredito sumos, tačiau ne didesnes, kaip konkretų mėnesį turėjęs būti nepadengtas kredito likutis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės negautų pajamų (nuostolių) dydžio, negautas pajamas (tiek tas, kurios priteistos fiksuota suma iki teismo sprendimo priėmimo, tiek tas, kurios priteistos procentine norma po teismo sprendimo priėmimo dienos) susiejo su pagal atitinkamą mėnesį turėjusiu būti kredito likučiu. Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su tokiu teismo vertinimu ir laikosi pozicijos, jog negautos pajamos (nuostoliai) turėjo būti skaičiuojamos nuo visos negrąžinto kredito sumos (6 591,89 Eur), o ne pagal sutarties grafiką nuo negrąžinto tą mėnesį kredito likučio. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pritarti šiai apeliantės pozicijai.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos. Paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.

19. Aiškindamas sutartinę atsakomybę reglamentuojančias CK nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutartinė atsakomybė skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

20. Tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

21. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Nustatęs negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

22. Sutarties Specialiosiose sąlygose aptarta atsakovo mokama palūkanų suma, suderintas mokėjimų grafikas. Vadinasi, Sutarties šalys iš anksto susitarė, kokią pinigų sumą už naudojimąsi pradinės kreditorės paskolintais pinigais ir kokiais terminais atsakovas privalo sumokėti pradinei kreditorei (aptarė mokėjimo (pelno) palūkanas), todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent paskolos grąžinimo grafikas yra objektyvus kriterijus nustatyti, kokio dydžio pajamas ieškovė (pirminė kreditorė) planavo gauti iš suteiktos paskolos. Tai, kad grafikas neatitinka objektyvios realybės, kitaip tariant, sutartis nebuvo tinkamai vykdoma, ir yra pagrindas kreiptis į teismą su ieškiniu prašant priteisti ieškovei tai, ką pradinis kreditorius planavo gauti.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad iš sutarties specialiojoje dalyje pateikto mokėjimo grafiko nustatyta, kad vartojimo kredito suma, nuo kurios skaičiuojamos pelno palūkanos, kas mėnesį mažėja, ieškovės reikalavimas priteisti šias palūkanas už laikotarpį nuo ieškinio parengimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos, skaičiuojant nuo visos negrąžintos 6 591,89 Eur kredito sumos, sudarytų prielaidas ieškovei nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita, kadangi palūkanos sudarytų didesnę sumą, negu kad ieškovė per aptariamą laikotarpį turėjo sutartinį lūkestį gauti. Objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog ieškovė realiai patyrė didesnius nuostolius (negautas pajamas), nei juos nustatė teismas, ieškovė nepateikė, o vien subjektyvaus pobūdžio samprotavimai nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados bei neįrodo patirtų didesnių nuostolių dydžio.

24. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negautas pajamas (nuostolius) priteisti jas skaičiuojant atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus dėl pelno palūkanų mokėjimo, t. y. kad jos mokamos nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, visiškai atitinka formuojamą teisminę praktiką tokio pobūdžio bylose. Pažymėtina, kad būtent toks (tokio dydžio) pajamų gavimas buvo iš anksto numatytas pagal sutartį ir būtent tokių pajamų ieškovė tikėjosi gauti už suteiktą paskolą tinkamai ją vykdant, ir priešingai – sudarant sutartį, tinkamu jos vykdymo atveju apeliantė neturėjo (ir negalėjo turėti) teisėto lūkesčio gauti didesnes mokėjimo (pelno) palūkanas, negu numatyta sutartyje. Taigi tokio dydžio negautų pajamų reali gavimo galimybė yra įrodyta (pagrįsta sutartiniais įsipareigojimais), todėl pagrįstai priteista.

25. Teismui suformuluotu ieškinio reikalavimu priteisti 31,00 proc. negautų pajamų ( nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 6 591,89 Eur, nuo Sutarties termino pasibaigimo dienos (2024 m. liepos 2 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, kurio netenkino pirmosios instancijos teismas ir kurio patenkinimo siekia ieškovė teikdama apeliacinį skundą, ieškovė iš esmės siekia prisiteisti tiek negautas pajamas (nuostolius), tiek kompensacines palūkanas (netesybas), tačiau tokie ieškovės veiksmai pažeidžia vartotojų teisėtus interesus ir yra nesąžiningi vartotojų požiūriu, neatitinka sąžiningos verslo praktikos ir prieštarauja VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatoms.

26. Pirmosios instancijos teismas atliko vartojimo kredito sutarties sąlygų kontrolę, kaip to reikalauja CK 6.228⁴ straipsnis, įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Pagal šio straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė visų pirma taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad visada yra laikoma, jog dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju.

27. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228-4 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2020 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Teismas ex officio (savo iniciatyva, lot.) pripažino negaliojančia sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 nuostatą, iš kurios ieškovė kildina reikalavimą priteisti nuostolius už laikotarpį nuo kredito sutarties planuoto termino pabaigos iki visiško paskolos grąžinimo, kaip neatitinkančią VKĮ 11 straipsnio 8 dalies (t. y. 0,05 proc. už 180 dienų) (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis).

28. Atmestini ieškovės argumentai, jog teismas nepagrįstai ieškovės negautų pajamų (nuostolių) reikalavimui pritaikė VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, kadangi ši norma skirta tik kreditoriaus patirtų minimalių nuostolių už prievolės įvykdyti terminą praleidimą dydžiui ir skaičiavimo tvarkai nustatyti bei neapima visų ieškovės patiriamų nuostolių, kuriuos ji nurodė, pagrindė bei prašė priteisti savo ieškiniu.

29. Nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl ginčui spręsti turi būti sistemiškai taikomas ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o VKĮ 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek VKĮ, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

30. VKĮ 11 straipsnio 8 dalis numato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti, o šie mokėjimai negali būti skaičiuojami už ilgiau kaip 180 dienų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga, Teismų praktika Nr. 52).

31. Ieškovės reikalavimas priteisti negautas pajamas (nuostolius) nuo sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 2 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, prilyginant jų dydį 31 proc. mokėjimo (pelno) palūkanų numatytų sutartyje, laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu bei neatitinkančiu teisminės praktikos tokio pobūdžio bylose. Nors ieškovė nurodo, kad jeigu po sutarties termino pabaigos atsakovas vis dar nebus grąžinęs visos jam suteiktos vartojimo kredito sumos, tai ieškovė ir toliau negalės atsakovo valdomų pinigų perskolinti ir iš jų perskolinimo gauti realių pajamų, šie ieškovės argumentai laikytini nepagrįstais, kadangi ieškovės prašomos priteisti negautos pajamos (nuostoliai) yra ne realiai tikėtini, o hipotetiniai nuostoliai. Byloje nėra ir ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad, atsakovui sutartyje nustatytu terminu grąžinus visą likusią negrąžinto kredito dalį, pradinė kreditorė būtų iš karto perskolinusi visą kredito sumą su 31 proc. metinėmis palūkanomis. Pažymėtina, jog tokios pat pozicijos šiuo klausimu laikomasi ir kitų teismų nagrinėtose civilinėse bylose (pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-294-1092/2021, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-931-640/2021). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks reikalavimas viršija ieškovės lūkesčio intereso gynimo ribas. Be to, šių ieškovės prašomų negautų pajamų (nuostolių) gavimo realumas nėra neįrodytas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo netenkino.

32. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismo rezoliucinės dalies formuluotė „priteisti 31 procento dydžio negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2021 m. kovo 4 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. liepos 2 d.) nuo negrąžintos kredito sumos, tačiau ne didesnės, kaip konkretų mėnesį turėjęs būti nepadengtas kredito likutis“ yra nepagrįsta. Apeliantės nuomone, į teismo sprendimo rezoliucinę dalį neperkėlus sutarties grafike nustatytų mokėtinų sumų nebus aišku kaip vykdyti teismo sprendimą. Taigi šie apeliantės argumentai susiję ne su teismo priimto sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, tačiau keliama hipotetinė priverstinio išieškojimo veiksmų problematika. CPK 278 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Teismo sprendimo (nutarties) aiškinimo paskirtis – pašalinti neaiškumus tam, kad toks sprendimas (nutartis) galėtų būti tinkamai įvykdomas. Dėl to siekiant tinkamo įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo šis sprendimas (nutartis) gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuluota sprendimo (nutarties) rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas (nutartis). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 589 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka yra neaiški, antstolis kreipiasi su prašymu į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką. Tiek CPK 278 straipsnio 1 dalis, tiek CPK 589 straipsnio 1 dalis sudaro vieną visumą ir skirtos teismo sprendimo trūkumams pašalinti kai teismo sprendimas yra vykdytinas ir kai kyla teismo sprendimo vykdymo neaiškumų. Taigi procesinės teisės normos numato tvarką kokiu būdu gali būti šalinami teismo sprendimo vykdymo neaiškumai. Tuo tarpu apeliacinis procesas skirtas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo revizavimui, o ne teismo procesinio sprendimo ar jo vykdymo tvarkos išaiškinimui. Kadangi grafike nustatytų mokėtinų sumų perkėlimas ar neperkėlimas į teismo sprendimo rezoliucinę dalį neįtakoja priteistų sumų dydžių, kitaip tariant ieškovės patenkintų reikalavimų apimties, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas į teismo sprendimo rezoliucinę dalį neperrašė kiekvieno mėnesio turėjusio būti nepadengto kredito likučio, nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šią teismo sprendimo dalį.

33. Apibendrinant išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė negautų pajamų nustatymą reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 6.249 straipsnio 1 dalį), nenukrypo nuo Vartojimo kredito įstatymo (11 straipsnio 8 dalies) nuostatų, kasacinio teismo praktikos, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra teisinio pagrindo.

34. Pripažinus pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėtu ir pagrįstu nėra teisinio pagrindo keisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 straipsnis). Atmetus apeliacinį skundą ieškovei bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.