Kauno apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje:

L. P. gim. (duomenys neskelbtini) (a.k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), LR pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini) (dekl. gyv. vietą - (duomenys neskelbtini)), nevedęs, nedirbantis, besimokantis (duomenys neskelbtini) 12 klasėje, teistas;

- 2020-07-02 Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų teismo baudžiamuoju įsakymu pagal LR BK 178 str. 2d. - 6 mėn. laisvės apribojimo bausme;

- 2021-05-28 Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 6(šešių) mėnesių viešųjų darbų bausme;

- 2021-06-17 Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 9(devynių) mėnesių viešųjų darbų bausme;

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės

Kaltinamasis L. P. neteisėtai įgijo, gabeno ir nepilnamečiams platino tabletės „Clonazepam“, turinčias savo sudėtyje psichotropinės medžiagos klonazepamo (Clonazepam), o būtent:

ne vėliau kaip 2020-05-02 neteisėtai įgijo nenustatytą kiekį, tačiau ne mažiau nei 8 vnt. tablečių „Clonazepam“, kurių kiekvienoje buvo ne mažiau kaip 0,002 g psichotropinės medžiagos klonazepamo (Clonazepam), turėdamas tikslą platinti psichotropines medžiagas, šias tabletes neteisėtai atgabeno į (duomenys neskelbtini), kur dalį jų – ne mažiau kaip 5 tabletes, kiekvienoje turinčioje ne mažiau kaip 0,002 g psichotropinės medžiagos klonazepamo (Clonazepam), neteisėtai išplatino, perduodamas vartoti nepilnametėms J. Š., gim. (duomenys neskelbtini), E. U., gim. (duomenys neskelbtini), E. D., gim. (duomenys neskelbtini), 2 tabletės suvartojo pats, o likusią vieną tabletę išmetė.

Motyvuojamoji dalis

II. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados:

III. Nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados

Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dalykas yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Sprendžiant dėl veikos kvalifikavimo pagal šį BK straipsnį, pirmiausia nustatomas toks dalyko pobūdis (rūšis). Pagal BK 269 straipsnio („Sąvokų išaiškinimas“) 1 dalyje pateiktą narkotinių ir psichotropinių medžiagų išaiškinimą, XXXVII skyriuje nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus (toliau – ir Medžiagų sąrašai). Sprendžiant, ar disponuota medžiaga yra nusikalstamos veikos dalykas, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo) ir vėlesniais jo pakeitimais bei papildymais, kuriuose nurodytos medžiagos (gamtinės ar sintetinės) laikomos narkotinėmis arba psichotropinėmis. Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje tokio nusikalstamos veikos dalyko aiškinimo taikymo praktika nuosekli, nagrinėtose bylose narkotinės ir psichotropinės medžiagos apibrėžiamos atsižvelgiant į BK 269 straipsnio 1 dalyje pateiktą šių medžiagų sąvoką (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-610/2012, 2K-334/2009, 2K-500/2010) ir pripažįstamos nusikalstamos veikos dalyku vadovaujantis Įsakymu dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2012, 2K-424/2007).

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka konkretaus baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6d. įsakymu Nr.5(su pakeitimais 2019-10-31 įsakymu Nr. V-1242), klonazepamas (Clonazepam) yra psichotropinė medžiaga, įtraukta į III sąrašą psichotropinių medžiagų, leidžiamų vartoti tik medicinos tikslams. Šios medžiagos L. P. nebuvo paskirtos medicinos įstaigos išduotu receptu, gydymo tikslams, jis jas paėmė iš tėvų namų, taigi įgijo neteisėtai, turėdamas tikslą pats vartoti bei platinti nepilnametėms. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23d. įsakymu Nr. V-239 (su vėlesniais jo pakeitimais) „DĖL NARKOTINIŲ IR PSICHOTROPINIŲ MEDŽIAGŲ NEDIDELIO, DIDELIO IR LABAI DIDELIO KIEKIO NUSTATYMO REKOMENDACIJŲ“ yra nustatyta, koks narkotinių, psichotropinių medžiagų kiekis yra pripažįstamas nedideliu, dideliu ar labai dideliu. Pagal paminėtą įsakymą nedidelis kiekis sudaro ne daugiau kaip 0,01 g šios psichotropinės medžiagos; didelis kiekis - 0,12 g; labai didelis kiekis – daugiau nei 0,6g. L. P. kaltinamas neteisėtai platinęs 5 vnt. tablečių „Clonazepam“, kurių kiekvienoje buvo ne mažiau, kaip 0,002 g psichotropinės medžiagos klonazepamo (Clonazepam), t. y. nedidelį kiekį (neviršijantį 0,01 g) šios psichotropinės medžiagos.

Kaltinamasis veiką numatytą BK 261 straipsnyje jis kaltinamas padaręs būdamas pilnametis, todėl gali atsakyti už veikos numatytos BK 261 straipsnyje padarymą. Teismas, įvertinęs visus byloje ištirtus faktinius duomenis, daro išvadą, jog duodamas vartoti nepilnametėms J. Š. gim. (duomenys neskelbtini), E. U. gim. (duomenys neskelbtini), E. D. gim. (duomenys neskelbtini) psichotropines medžiagas, ir tokiu būdu jas platindamas, kaltinamasis suvokė, jog šios yra nepilnametės. J. Š. jis gerai pažinojo, žinojo, jog ji moksleivė. Jis ir pats pripažino, jog žinojo apie tai, jog ji nepilnametė. Nors teigė, jog nežinojo, kokio tiksliai amžiaus yra E. U. ir E. D., tačiau akivaizdu, jog ne tik bendrais bruožais ar pagal išvaizdą, jis turėjo suvokti ir suvokė, jog jos yra nepilnametės, kadangi žinojo, jog abi šios mergaitės taip pat mokosi mokykloje. Tačiau tai jo nesulaikė nuo nusikalstamos veikos darymo.

Nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėčių objektyviesiems požymiams būdingas specifinis nusikaltimo dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Konstatuojant, kad asmuo neteisėtai disponavo (įgijo, laikė, gabeno, platino) psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, būtina įvardinti, kokios tai medžiagos, nustatyti tikslų jų kiekį. Nustatant tokių medžiagų rūšį, pavadinimą, savybes, kiekį, be kitų įrodymų, byloje turėtų būti specialisto išvada arba ekspertizės aktas.

Iš paties kaltinamojo bei liudytojų parodymų matyti, jog L. P. turėjo tikslą platinti būtent psichotropines medžiagas – žinojo ar bent jau bendrais bruožais suprato Clonazepam poveikį žmogaus psichinei būsenai, kadangi šią psichotropinę medžiagą vartojo jo tėvas nerimui mažinti. Nepilnametėms perduodamas šias psichotropines medžiagas, jis joms aiškino, jog tai psichotropinė medžiaga „ratai“ (t. y. tarp šias medžiagas vartojančių asmenų paplitusi MDMA, amfetaminas). Taigi, jis turėjo tyčią platinti kvaišalus ir suvokė, jog nepilnametėms platina būtent psichotropines medžiagas, vartojamas priepuolių, panikos sutrikimo, nerimo ir judėjimo sutrikimo profilaktikai ir gydymui. Tokios medžiagos yra leidžiamos vartoti tik medicinos tikslams, jas paskyrus gydytojui, tačiau L. P. bei nepilnametėms, kurioms šią psichotropinę medžiagą jis perdavė vartoti, Clonazepam nebuvo paskirtas. Remiantis parodymais paties kaltinamojo (apie tai, kad jis pasiėmė iš tėvų namų būtent tėvo vartojamus receptinius vaistus, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga Clonazepam, kad nepilnametėms jis paaiškino, jog vaišina jas taip vadinamais „ratais“, liudytojų parodymais (kad nuo nepilnamečių suvartotos psichotropinės medžiagos atsirado organizmo apnuodijimo ja simptomai), specialisto išvada Nr. T-N 1038/2020(01) (patvirtinančia, kad E. D. šlapime rasta psichotropinės medžiagos klonazepamo skilimo produkto 7-aminoklonazepamo pėdsakų) galima neabejotinai teigti, kad L. P. turėjo tyčią platinti ir platino nepilnametėms būtent žmogaus psichiką veikiančią psichotropinę medžiagą. Todėl jo veika atitinka požymius nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 261 straipsnyje ir už šią nusikalstamą veiką jis baustinas.

IV. Bausmės skyrimo motyvai

L. P. padarė baigtą tyčinį labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 261 straipsnyje, už kurį kaltininkas gali būti baudžiamas laisvės atėmimu nuo 3 metų iki 12 metų.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį, svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Teismas bausmę kaltinamajam skiria pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 dalimi bei 2 dalimi, atsižvelgdamas į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kitas svarbias aplinkybes.

Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Vadovaujantis teismų praktika, BK 59 straipsnio 1 dalyje 2 punkte numatyta kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį įvykio metu, po įvykio ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-299/2012, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuo ikiteisminio tyrimo pradžios kaltinamasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodė jos padarymo aplinkybes bei nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų. Tokios pozicijos jis laikėsi ir teisme – kaltu prisipažino ir gailėjosi, todėl teismas tai pripažįsta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaltinamasis nedirbantis, mokosi (duomenys neskelbtini), jį charakterizuojančių duomenų iš šios mokymo įstaigos teismui nepateikta. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, jog L. P. piknaudžiauja alkoholiu, linkęs smurtauti (yra sumušęs ir nuteistas už sugyventinės bei močiutės sumušimus), baustas net 16 kartų administracinėmis nuobaudomis, be to, teistas tris kartus. Dvi nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas 2021-06-17 ir 2021-05-28 teismo baudžiamaisiais įsakymais, jis padarė jau būdamas padaręs nusikalstamą veiką, kuri jam inkriminuota nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Šios aplinkybės rodo išskirtinį kaltinamojo polinkį ignoruoti įstatymų reikalavimus bei nusikalsti, todėl neigiamai charakterizuoja kaltinamąjį.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

BK 61 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Teisminio nagrinėjimo metu nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių taikyti kaltinamajam 62 straipsnio nuostatas bei skirti L. P. švelnesnę bausmę nei įstatymo sankcijoje numatytoji bei taikyti švelnesnę bausmės rūšį. BK 62 straipsnis gali būti taikomas atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, tačiau tik esant visumai šio straipsnio 1 arba 2 dalyse numatytų sąlygų. Kaltinamasis savo noru neatvyko ir nepranešė apie savo padarytus nusikaltimus, todėl nesant šios aplinkybės taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies galimybės nėra. Teismas nustatė tik vieną kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, todėl nėra galimybės jam taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios nuostatos taikymo sąlyga.

Pagal galiojančią teismų praktiką, teismas gali svarstyti galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018 buvo išaiškinta, kad BK 41 straipsnis (bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus - padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi, kaip ir skiriasi kiekvienos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu - bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta būtent BK 54 straipsnio 3 dalyje.

Taigi, aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Tačiau teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011).

Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas turi būti dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip turi būti išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą padaryta skirtingomis aplinkybėmis, skirtingoms asmenybėms gali ir turi būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017).

Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017, kurioje buvo išspręstas klausimas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo skiriant bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Šioje nutartyje išaiškinta, kad sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės, pažymėtina, kad šioje BK bendrosios dalies teisės normoje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015).

Teismas, skirdamas kaltinamajam bausmę, atsižvelgia į kaltinamojo padarytos veikos, numatytos BK 261 straipsnyje, padarymo aplinkybes t. y. į tai, jog L. P., nors formaliai ir platino psichotropinę medžiagą - clonazepam nepilnametėms, tačiau jo platinimo būdas (vienkartinis pasidalijimas šia medžiaga su nepilnametėmis, jam pačiam ją vartojant ir draugiškai pasidalinant, neatitinka įprasto, klasikinio ir didesnį pavojingumą keliančio atvejo, kuomet narkotinės ar psichotropinės medžiagos platinamos nepilnamečiams kitais būdais, turint tikslą juos pratinti prie svaiginimosi narkotinėmis medžiagomis. Jis nebūdingas ir paprastai tokio pobūdžio bylose nustatytiems atlygintiniems platinimo būdams, kuriais siekiama savanaudiškų tikslų, jų pavojingumui, o pasireiškė tiesiog neapgalvotu, draugiškumo ir jaunatviško nerūpestingumo nulemtu nepilnamečių pavaišinimu psichotropine medžiaga, net ir nesuvokiant, kad ši medžiaga gali sukelti neigiamas sveikatai pasekmes. Toks platinimo būdas bei aplinkybės liudija ir apie tai, kad L. P. yra ne tik jauno amžiaus bei neturintis gyvenimiškos patirties, bet ir elementarių teisinių žinių neturintis asmuo, kuris labai sunkią nusikalstamą veiką padarė vedamas ne polinkio įtraukti nepilnametį asmenį į psichotropinių medžiagų vartojimą, bet draugiškumo, jaunatviško nepatyrimo, neturėdamas realaus supratimo apie galimas teisines pasekmes. Pažymėtina ir tai, kad jo platinta psichotropinė medžiaga yra vaistinis preparatas, parduodamas vaistinėse kaip gydymo priemonė, vartojama priepuolių, panikos sutrikimo, nerimo, judėjimo sutrikimo ir t. t. profilaktikai bei gydymui. Šis vaistinis preparatas, turintis savo sudėtyje psichotropinės medžiagos, jį paskyrus gydytojui, gali būti teisėtai vartojamas, jis nėra uždraustas apyvartoje. Byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog kaltinamasis, suradęs tėvo namuose šį vaistinį preparatą, prieš tai matęs, kad jį vartojo jo tėvas nusiraminimo tikslais, pasiėmė iš tėvo namų Clonazepam tablečių ne tik sau, bet ir perduoti jas vartoti nepilnametėms. Kad tai būtent raminamojo pobūdžio ir asmens psichiką veikiantis preparatas, jis suvokė. Tačiau, siekdamas pasirodyti prieš nepilnametes kaip asmuo, galintis gauti apyvartoje draudžiamų psichotropinių medžiagų, jis nepilnametėms perdavė ne visiškai apyvartoje uždraustas psichotropines medžiagas, o vaistinį preparatą - Clonazepam tabletes, melagingai tvirtindamas, jog tai yra tarp kvaišalus vartojančių asmenų paplitusi psichotropinė medžiaga -„ratai“ (amfetaminas, MDMA). Teismo įsitikinimu, nors aptartomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas formaliai ir atitinka rūšinius BK 261 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius, iš tikrųjų neatitinka tokios rūšies nusikaltimams būdingo pavojingumo.

Aptartos aukščiau nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, rodo, jog kaltinamasis yra socialiai apleistas, mažai gyvenimiškos patirties turintis asmuo, kuris nėra tiek pavojingas, kad jį reikėtų izoliuoti nuo visuomenės, paskiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę. Jis nuoširdžiai gailisi ir pergyvena dėl padarytos nusikalstamos veikos. Byloje nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o tik nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Visos aptartos aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, jog BK 261 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas L. P., aiškiai prieštarautų teisingumo principui, o įstatyme numatytos bent minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas L. P., neatitiktų jos paskirties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalią kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės rūšį bei jos dydį. Kaltininko padarytos labai sunkios nusikalstamos veikos aplinkybių vertinimas suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju BK 261 straipsnio sankcijoje numatytos kad ir minimalios 3 metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą būtent šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų neteisingas, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Bendros bausmės už BK 261 straipsnyje numatytą veiką skyrimo taisyklės, nagrinėjamu atveju, nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, todėl L. P. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skirtina kita bausmės rūšis.

Teismas įžvelgia galimybę suteikti dar pakankamai jauno amžiaus (20 metų) ir gyvenimiškos patirties neturinčiam kaltinamajam šansą įrodyti, kad jis turi ryžto, noro ir jam pakaks jėgų ne tik atsisakyti noro svaigintis t. y. psichotropinių medžiagų vartojimo, bet ir nusikalstamų veikų darymo, paskatins jį taisytis be ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi teismas įžvelgia pagrindą taikymui būtent BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, suteikiančių teisę paskirti kaltinamajam ne BK 261 straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kadangi, teismo įsitikinimu, dėl visų aukščiau aptartų aplinkybių, įstatyme numatytus bausmės tikslus, šiuo atveju, galima pasiekti paskyrus L. P. kitą bausmės rūšį - trumpalaikį laisvės atėmimą (areštą), skiriant maksimalų BK 49 straipsnyje numatytą arešto bausmės dydį t. y. devyniasdešimt parų.

Kadangi L. P. 2021-06-17 Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų baudžiamuoju įsakymu yra baustas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 9(devynių) mėnesių viešųjų darbų bausme, kurios nėra atlikęs, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė bendrintina su 2021-06-17 baudžiamuoju įsakymu paskirta viešųjų darbų bausme. Kadangi BK 261 straipsnyje numatytas labai sunkus nusikaltimas yra padarytas iki priimant 2021-06-17 baudžiamąjį įsakymą už veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kuri priskirtina prie nesunkių nusikaltimų, jie labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, bausmės subendrintinos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, griežtesnei arešto bausmei apimant švelnesnę bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 straipsniu, 301-307 straipsniu

nusprendė:

L. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 261 straipsnyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nubausti jį 90 (devyniasdešimties) parų areštu.

Paskirtąją bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, subendrinti su 2021-06-17 Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta 9(devynių) mėnesių viešųjų darbų bausme, griežtesnei arešto bausmei apimant švelnesniąją, ir paskirti L. P. galutinę 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmę.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti L. P. nepakeistą kardomąją priemonę –rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir nuteistajam pradėjus atlikti paskirtąją bausmę, kardomąją priemonę panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, o nuteistojo - per tą patį laiką nuo nuosprendžio įteikimo jam dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.