Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. B.-N. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. J. ieškinį atsakovei S. B.-N., tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Turta“, notarei V. K. dėl sumokėto avanso grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.1. Nurodė, kad namo bendraturčiai jiems priklausančias namo dalis įgijo teisėtų ir nenuginčytų notarinių sandorių pagrindu, kurie nekelia abejonių, todėl juos tikslinti ar (arba) keisti nėra įstatymų nustatyto pagrindo. Teigia, jog namo bendraturčiai jiems iškilusius ginčus dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo išsprendė sudarydami taikos sutartį, kurią patvirtino teismas, todėl mano, kad iš naujo nustatinėti naudojimosi namu tvarką nėra teisinio pagrindo, ji yra ir turi būti privaloma ir kitiems asmenims, įsigijusiems namo dalį iš bet kurio bendraturčio.

6.2. Nurodė, kad notarė V. K. teismo posėdžio metu parodė, jog jeigu ieškovas K. J. būtų sutikęs sudaryti sandorį, tuomet kliūčių atlikti notariniam veiksmui nebūtų buvę. Apeliantė darė išvadą, kad pagrindinė kliūtis notariniam veiksmui atlikti buvo ne atsakovės, o ieškovo K. J. atsisakymas sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, nes šis pareiškė pageidavimą (reikalavimą) įsigyti 51/100 namo dalį, nors atsakovei teisiškai nuosavybės teise priklausė tik 48/100 dalys. Mano, jog šios svarbios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nevertino ir apie tai sprendime nepasisakė.

6.3. Nurodė, kad ieškovas pasirašytoje preliminariojoje sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo nupirkti minėtą namo dalį, tačiau siekiant sudaryti pas notarę pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovas pakeitė savo nuomonę preliminariojoje sutartyje, nes išreiškė norą ir valią įsigyti 51/100 namo dalį, ko visiškai nebuvo numatyta preliminariojoje sutartyje, nors tokia dalis atsakovei nepriklausė ir negali priklausyti.

8.1. Nurodė, kad atsakovė teismui aiškiai patvirtino, jog iki 2017 m. birželio 8 d. preliminariosios sutarties sudarymo aprodė būsimam pirkėjui (ieškovui) visą savo faktiškai valdomą namų valdos dalį, kuri buvo didesnė nei atsakovei nuosavybės teise priklausanti namų valdos dalis. Atsakovė ieškovui nenurodė, kuri jos faktiškai naudojama namų valdos dalis jai nuosavybės teise nepriklauso, taip sąmoningai sudarydama pirkėjui (ieškovui) įspūdį, jog į visą jos aprodomą kaip parduodamą turtą ji ieškovui perduos nuosavybės teises už šalių susitartą 49 000 Eur kainą.

8.2. Ieškovo nuomone, ta aplinkybė, jog iki preliminariosios sutarties sudarymo dėl sandorio sudarymo tarpininkavusi nekilnojamojo turto agentūra buvo savo iniciatyva gavusi duomenis iš Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) apie parduodamą turtą, niekaip nepanaikina pačios atsakovės, kaip būsimos turto pardavėjos, pareigos atskleisti būsimam pirkėjui visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su parduodamu turtu.

8.3. Nurodė, kad netrukus po preliminariosios sutarties sudarymo atsakovė, kaip turto pardavėja, buvo informuota apie kliūtis sudaryti sandorį esant nepakoreguotiems Nekilnojamojo turto registro duomenims dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bendraturčių nuosavybės teise valdomų dalių, ir atsakovė ėmėsi veiksmų šiai problemai spręsti, tačiau dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių (konfliktų su kita turto bendraturte ar kitų ieškovui nežinomų priežasčių) reikiamų veiksmų iki galo taip ir neatliko, dėl to numatytas šio nekilnojamo turto pardavimo sandoris taip ir neįvyko.

8.4. Nurodė, kad iš AB „Swedbank“ pateiktų dokumentų matyti, kad šis bankas dėl kredito ieškovui suteikimo nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini) (kurį ieškovas buvo priverstas paskubomis pirkti būtent neįvykus sandoriui su atsakove), pirkti svarstė ir sprendimą priėmė ne 2017 m. liepos mėnesi, o tik 2017 m. rugpjūčio 21 d., tai yra po mėnesio nuo to momento, kai po susitikimo notarų biure 2017 m. liepos 19 d. tapo aišku, jog atsakovė nesiima ir nesiims veiksmų susitarti su turto bendraturte ir parduoti ieškovui visą namų valdos dalį, kurią buvo aprodžiusi ir nurodžiusi kaip parduodamą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš apeliantės priteista 1 000 Eur skola (avansas), teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

12. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

13. 2018 m. sausio 8 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas apeliantės prašymas dėl papildomų rodymų pateikimo, kuriuo prašoma prie bylos pridėti naujus rašytinius įrodymus – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K‑3-474-690/2018. Nurodė, kad anksčiau nebuvo objektyvios galimybės pateikti šį įrodymą, kadangi šis klausimas kasacine tvarka nebuvo išnagrinėtas. Mano, jog šios nutarties priėmimas bylos nagrinėjimo neužvilkins.

14. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. sausio 8 d. pranešimu informavo ieškovą bei trečiuosius asmenis apie prašymo dėl papildomų įrodymų pateikimo gavimą ir pasiūlė pateikti nuomonę dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos.

15. 2019 m. sausio 15 d. teisme gauta ieškovo atstovės advokatės Renatos Astrauskienės nuomonė dėl naujų įrodymų pridėjimo. Ieškovo atstovė nurodė, kad prašoma pridėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis neturi ir negali turėti prejudicinės reikšmės ir tiesioginės įtakos ieškovo pareikštiems reikalavimams grąžinti atsakovės be pagrindo gautas lėšas, todėl atsakovės pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis, ieškovo atstovės nuomone, prie bylos nepridėtina.

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos, konstatuoja, jog minėtoje nutartyje nustatytos aplinkybės yra susijusios su šios bylos nagrinėjimu, šio įrodymo pridėjimas neprieštarauja CPK 314 straipsnio nuostatoms, nes šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl darytina išvada, jog yra teisinis pagrindas tenkinti apeliantės prašymą dėl pateikto įrodymo pridėjimo prie bylos. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nutaria pridėti prie bylos naują įrodymą – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-690/2018.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

17. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis.

18. Sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, nustato tam tikrus esminius principus, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiama dėl sutarčių rūšies, pobūdžio, padarinių, sąlygų tikrosios prasmės. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, nustatant tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis).

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas įstatymo įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, formuoja praktiką, kad, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).

20. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, jog ginčas tarp šalių kilo dėl to, kokią namo dalį šalys susitarė pirkti / parduoti, kadangi,, apeliantės teigimu, šalys susitarė dėl 48/100 gyvenamojo namo dalų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo, tačiau ieškovas nesutikdamas su tokiais argumentais nurodė, jog jis pageidavo įsigyti visą jam aprodytą, t. y. 51/100 gyvenamojo namo dalį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Esant nustatytoms aplinkybėms bei siekiant tinkamai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, būtina nustatyti tikruosius šalių ketinimus, kokią sutartį jos tikėjosi sudaryti.

21. Iš proceso šalių paaiškinimų bei byloje surinktų įrodymų nustatyta, jog ieškovas 2017 m. kovo–balandžio mėn. pradėjo nekilnojamojo turto paieškas. Ieškovas nurodė, kad jam esant užimtam pasiruošimo vestuvėms darbais bei neturint patirties dėl tokių sandorių sudarymo dėl nekilnojamo turto suradimo ir pirkimo buvo kreiptasi į UAB „Turta“. Ieškovas bei liudytoja A. J. paaiškino, kad pirmas būstas, kuri ieškovas apžiūrėjo, buvo (duomenys neskelbtini). Teigia, jog po kurio laiko apžiūrėjo apeliantės paduodamą būstą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad abiejų objektų kaina buvo labai panaši, tačiau pirmasis variantas nelabai patiko, todėl ieškovas apsistojo ties atsakovės parduodama nekilnojamojo turto dalimi. Ieškovas teigia, jog apžiūrint atsakovės nekilnojamąjį turtą buvo aprodytas visas jos faktiškai naudojamas plotas, tačiau ieškovas nebuvo įspėtas, kad atsakovės faktiškai naudojamo ir jai nuosavybės teise priklausančio turto dalys nesutampa. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog 2017 m. birželio 8 d. nekilnojamojo turto agentūroje UAB „Turta“ buvo sudaryta preliminarioji trišalė sutartis, kuria būsima pardavėja įsipareigojo, tarpininkaujant agentūrai, parduoti būsimam pirkėjui K. J. S. B.-N. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: 48/100 dalis pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su sutarties 2.3.2 punkte aptartais kilnojamaisiais daiktais, pastatą – sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – šiltnamį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 48/100 dalis kitų statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 289/602 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), už 49 000 Eur. Sutartimi pardavėja ir pirkėjas įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. pasirašyti anksčiau aptarto parduodamo turto pirkimo–pardavimo sutartį (Sutarties 4 punktas). Ieškovas būsimai pardavėjai (apeliantei) sumokėjo 1 000 Eur avansą kaip būsimos prievolės įvykdymo užtikrinimą ir kainos dalį (Sutarties 11 punktas). 2017 m. liepos 14 d. atsakovė S. B.-N. pasirašytinai įteikė ieškovui pranešimą apie tai, kad nėra jokių kliūčių sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. 2017 m. liepos 17 d. ieškovas kreipėsi į AB „Swedbank“ dėl 46 750 Eur kredito sumos gavimo, paraiškoje objektas, kuri ketino pirkti ieškovas, nenurodytas. 2017 m. liepos 31 d. Kretingos rajono 3‑ojo notaro biuro notarė V. K. išdavė atsisakymą atlikti notarinį veiksmą, kuriuo atsisakė patvirtinti nurodyto turto pirkimo–pardavimo sutartį. Atsisakyme nurodė, jog pareiškėja pareiškė, kad įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre jai bendrojoje dalinėje nuosavybėje priklausančią šio pastato dalį, apskaičiuotą nuo 170,94 kv. m, kai į pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) plotą įtraukus rūsio plotą (53,98 kv. m) bendras šio gyvenamojo namo plotas pasikeitė iš 116,96 kv. m į 170,94 kv. m, o šio gyvenamojo namo bendraturčių valdomos dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje liko apskaičiuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuo 116,96 kv. m ploto, nėra galimybės, nes su pastato bendraturte V. N. nėra galimybės sudaryti susitarimą dėl pasikeitusių bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, skaičiuojant jas nuo bendro pastato ploto, įtraukus rūsio plotą, kadangi V. N. tokį susitarimą sudaryti atsisako.

22. Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008.). Įvertinusi proceso šalių nurodomas aplinkybes bei byloje surinktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog labiau tikėtina ieškovo išsakyta pozicija, jog sudarydamas preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį jis pageidavo įsigyti 51/100 dalį pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio adresu (duomenys neskelbtini). Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas daro įvertinęs šios nutarties 21 punkte nustatytą įvykių chronologinę seką (t. y. ieškovas 2017 m. kovo–balandžio mėn. pradėjo būsto paieškas, pirmiausia apžiūrėjo parduodamą būstą esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir tik vėliau apžiūrėjęs apeliantės parduodamą būstą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kreipėsi į AB „Swedbank“ dėl būsto paskolos suteikimo), į tai, kad ieškovas sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje buvo numatytos atsisakymo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį teisinės pasekmės, į tai, kad sumokėjo 1 000 Eur avansą. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios aplinkybės rodo, jog ieškovas norėjo ir siekė įsigyti atsakovei nuosavybės teise priklausantį būstą, tačiau paaiškėjus aplinkybėms, jog parduodamas ne visas turtas, kuris buvo parodytas ieškovui, buvo nuspręsta įsigyti kitą būstą.

23. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog namo bendraturčiai jiems priklausančias namo dalis įgijo teisėtų ir nenuginčytų notarinių sandorių pagrindu, kurie nekelia jokių abejonių, todėl juos tikslinti ar (arba) keisti nėra jokio įstatymų nustatyto pagrindo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Tam, kad sandoriai galiotų ir sukeltų siekiamus teisinius padarinius, sandoris turi būti sudarytas subjektų, galinčių jį sudaryti, sandorio turinys turi atitikti įstatymų reikalavimus ir išreikšti tikrąją šalių valią ir turi būti sudarytas įstatyme nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovas sudarydamas preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį iš esmės tikėjosi įsigyti visas jam parodytas patalpas (šios aplinkybės nustatytos šios nutarties 22 punkte), o tai, kad parduodama turto dalis skyrėsi nuo atsakovės realiai naudojamų patalpų dalies, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turi esminę reikšmę, kadangi, kaip nustatyta šioje byloje, ši aplinkybė buvo esminė ieškovui apsisprendžiant, ar sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, ar ne. Šias aplinkybes patvirtina tai, jog ieškovas atvyko pas notarę sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau su ta sąlyga, jog bus parduodamos visos jam aprodytos patalpos (t. y. 51/100 dalis pastato). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aplinkybės, kad parduodama turto dalis skyrėsi nuo atsakovės realiai naudojamų patalpų dalies, turi esminę reikšmę, nes nepakeitus bendraturčiams priklausančių turto dalių bei sudarius pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį iš esmės būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kadangi ieškovas siekė įgyti 51/100 dalį pastato asmenine nuosavybe, o ne 48/100 dalis pastato, o į kitą dalį įgyti naudojimosi teise.

24. Nors, apeliantės nuomone, ieškovas, atvykęs pas notarę sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, sąmoningai pageidavo įsigyti 51/100 dalį pastato, taip norėdamas sužlugdyti pirkimo–pardavimo sandorį, kadangi namui, adresu (duomenys neskelbtini), pirkti neturėjo lėšų, tačiau teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Išnagrinėjus civilinę bylą bei įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, nenustatyta, jog ieškovas būtų piktnaudžiavęs savo teisėmis. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas kreipėsi į AB „Swedbank“ dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo ir ieškovui buvo suteikta preliminari konsultacija žodžiu. Taip pat nustatyta, jog kitas būstas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį vėliau įsigijo ieškovas, buvo apžiūrėtas anksčiau, nei buvo apžiūrėtas apeliantei priklausantis nekilnojamasis turtas, todėl darytina išvada, jog apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas sąmoningai pageidavo įsigyti 51/100 dalį pastato, taip norėdamas sužlugdyti pirkimo–pardavimo sandorį, laikytini nepagrįstais.

25. Be to, teisėjų kolegija nurodo, jog tiek šalims derintis dėl turto pardavimo, tiek 2017 m. birželio 8 d. pasirašant preliminariąją trišalę sutartį tarp pardavėjos (apeliantės), pirkėjo (ieškovo) ir agentūros, apeliantė privalėjo informuoti ieškovą, jog parduodamo nekilnojamojo turto nuosavybės dalis nesutampa su faktiškai naudojama bei ieškovui parodyta turto dalimi. Darytina išvada, jog apeliantė, neatskleidusi ieškovui visos jai žinomos informacijos apie parduodamą nekilnojamąjį turtą, privalo prisiimti atsakomybę dėl kylančių pasekmių.

26. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28. 2019 m. sausio 15 d. teisme gautas ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, jo patirtas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu į bylą buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. detalizuotas prašymas, kuriuo nurodoma, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ieškovas turi sumokėti 300 Eur, ir 2018 m. liepos 18 d. banko sąskaitos išrašas, kuriame nurodyta, jog ieškovas už advokatės paslaugas sumokėjo 300 Eur sumą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 895,20 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų (300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą), konstatuoja, kad ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidais, patirtas apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

29. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui K. J. iš atsakovės S. B.-N. 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.