Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2-399-656/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-04-07
Bylos Nr.: e2-399-656/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00923-2021-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Andrius Ignotas
Atsakovas: S. P.
Trečiasis asmuo: V.P., Luminor bank AS Lietuvos filialo, D. P.
Ieškovas: UAB „Rekovera“
Advokatai: Gediminas Lukaševičius, Nedas Valiulas

Kategorijos

2.6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-399-656/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00923-2021-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1.; 2.6.10.3.; 2.6.29.2.; 3.2.6.5. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLietuvos Respublikos vardu2023 m. balandžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Ignotas,sekretoriaujant Vidui Čerkauskui,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Nedui Valiului, atsakovui S. P., trečiajam asmeniui V.P., atsakovo atstovui advokato padėjėjui Gediminui Lukaševičiui, trečiojo asmens Luminor bank AS Lietuvos filialo atstovei V. P.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Rekovera“ ieškinį atsakovui S. P. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – D. P., V. P., Luminor bank AS Lietuvos filialas, bei atsakovo S. P. priešieškinį dėl atleidimo nuo skolinio įsipareigojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovo argumentai

1. 2008-03-27 tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių ir pareigų perėmėjas Luminor Bank AS Lietuvos skyrius - toliau Bankas) ir V. P. buvo sudaryta Kredito „Laisvai“ sutartis Nr.LL/08/03/95VY (toliau - Kredito sutartis), pagal kurią Bankas suteikė V. P. 72 405 Eur kreditą laikotarpiui iki 201802-28.

2. V. P. įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymui užtikrinti Bankas ir S. P. (toliau Atsakovas) 2008-03-27 sudarė Laidavimo sutartį Nr.LLL 08/03/96VY (toliau Laidavimo sutartis), pagal kurią Atsakovas neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo kaip solidarusis skolininkas atsakyti visu savo turtu ir lėšomis Bankui, jeigu kredito gavėjas V. P., neįvykdys visos arba dalies prievolės pagal Kredito sutartį, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir/arba kitų įmokų pagal Kredito sutartį su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais. Kredito sutarties įvykdymas taip pat buvo užtikrintas nekilnojamojo turto (žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) hipoteka.

3. Kredito gavėjui V. P. nevykdant įsipareigojimų, Kredito sutartis 2018-11-05 buvo nutraukta. 2018-12-28 buvo sudarytas notaro M. Kačergio vykdomasis įrašas Nr.1-4247 (toliau Vykdomasis įrašas) dėl 69 188,95 Eur skolos ir 16 procentų dydžio sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžintos sumos (64 192,45 Eur) nuo 2018-11-23 iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo dienos, dėl priverstinio išieškojimo iš V. P. Bnako naudai.

4. Antstolio D. Kisieliaus 2019-03-20 patvarkymu pagal Vykdomąjį įrašą nukreiptas išieškojimas į V. P. ir T. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise po L2 dalį priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. žemės sklypą, kurio bendras plotas sudaro 0.5000 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su gyvenamuoju namu, kurio bendras plotas sudaro 31,57 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Šio turto rinkos vertei nustatyti paskirta ekspertizė. Antstolio D. Kisieliaus 2019-09-19 patvarkymu, reg. Nr.S-19-174-13581, nuspręsta parduoti iš pirmųjų varžytinių aukščiau nurodytą V. P. ir T. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą. 2020-05-18 vykusiose varžytynėse minėtas turtas parduotas už 5100 Eur kainą.

5. 2020-12-04 tarp Banko ir UBA „Intrum Lietuva“ sudaryta Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartis, pagal kurią reikalavimo teisės į skolininko V. P. įsipareigojimą buvo perleistos naujajam kreditoriui UAB „Intrum Lietuva“, kuris 2020-12-21 ir 2021-04-22 reikalavimais kreipėsi į Atsakovą dėl skolos pagal neįvykdytą Kredito sutartį sumokėjimo. Atsakovas skolos nesumokėjo.

6. 2021-05-27 tarp UAB „Intrum Lietuva“ ir UAB „Rekovera“ (toliau Ieškovas) buvo sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, pagal kurią ieškovas įgijo reikalavimo teises į skolininką V. P., kylančias iš Kredito sutarties, bei visas papildomas ir šalutines teises, visas prievolių įvykdymui užtikrinti nustatytas teises ir visą kitą naudą į minėtas reikalavimo teises, įskaitant reikalavimo teises į laiduotoją S. P. pagal Laidavimo sutartį. UAB „Intrum Lietuva“ perdavė ieškovui reikalavimo teises patvirtinančius dokumentus.

7. Skola, kylanti iš Kredito sutarties ir išieškoma antstolio D. Kisieliaus kontoroje vykdomojoje byloje Nr.0174/19/00137 pagal Vykdomąjį įrašą, sudaro: 64 191,45 Eur negrąžinto kredito; 4 996,50 Eur netesybų; 16 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos nuo 2018-11-23 iki Vykdomojo įrašo visiško įvykdymo; 199,15 Eur Vykdymo įrašo atlikimo išlaidos.

8. Laidavimo sutartimi Atsakovas įsipareigojo kaip solidarusis skolininkas visu savo turtu ir lėšomis, ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas V. P., atsakyti Bankui, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos arba dalies prievolių pagal Kredito sutartį (Laidavimo sutarties 1 dalis). Laidavimo sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško piniginių prievolių įvykdymo (Laidavimo sutarties 3.3 p.).

9. Kredito gavėjas V. P. Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, todėl Bankas 2018-11-05 Kredito sutartį nutraukė. Kadangi Atsakovas prisiimtų įsipareigojimų pagal Laidavimo sutartį nevykdo ir skolos pagal neįvykdytą Kredito sutartį nesumokėj o, skola iš Atsakovo priteistina ir išieškotina įstatymo nustatyta tvarka. Neįvykdęs Laidavimo sutartimi prisiimtų savo įsipareigojimų, Atsakovas pažeidė CK 6.200 str., 6.870 str., 6.873 str. reikalavimus, pagal kuriuos prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu. Remiantis LR CK 6.205 str. ir CK 6.76 str., 6.81 str. Atsakovas laikomas pažeidusiu įsipareigojimus pagal Laidavimo sutartį.

Šalies argumentai

10. Ieškovas prašo priteisti iš Atsakovo 16 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos nuo 2018-11-23 iki Vykdomojo įrašo visiško įvykdymo (202105-27 Reikalavimo teisių perleidimo sutarties preambulės c) punktas), kurios ieškinio dienai sudaro 17 317,70 Eur. Kompensavimo funkciją atlieka palūkanos, kurios mokamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir remiantis CK 6.37 str., 6.210 str. 2 d., yra 5 proc. dydžio.

11. Ieškovas prašo iš atsakovo S. P. ieškovui UAB „Rekovera“ priteisti skolą, kylančią iš 2008-03-27 tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių ir pareigų perėmėjas Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus ir V. P. sudarytos Kredito „Laisvai“ sutarties Nr.LL/08/03/95VY, kurią sudaro 64 192,45 Eur negrąžinta kredito dalis, 4996,50 Eur netesybos, 16 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos nuo 2018-11-23 iki Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. Kačergio 2018-12-28 vykdomojo įrašo Nr.1-4247 visiško įvykdymo; bei priteisti 199,15 Eur Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. Kačergio 2018-12-28 vykdomojo įrašo Nr.1-4247 atlikimo išlaidas, priteisti 5 proc. kompensacinę funkciją atliekančias įstatymines palūkanas už negrąžintą priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Atsakovo atsikirtimų argumentai

Atsiliepimas

12. Atsakovas S. P. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad pareikštas ieškinio reikalavimas priteisti negrąžintą kreditą ir sumokėti palūkanas, o tai reiškia iš esmės reikalavimą įpareigoti laiduotoją įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.213 str. 1 d.). Tiek laiduotojas, tiek skolininkas, būdami solidariai atsakingi už prievolę pagal kredito sutartis, turi pareigą vykdyti prievolę natūra. Kreditorius savo pasirinkimu gali nukreipti reikalavimą dėl tokios prievolės įvykdymo arba į skolininką, arba į laiduotoją, ar į juos abu. Ieškovo reikalavimas įvykdyti prievolę natūra nėra tapatintinas reikalavimui dėl civilinės atsakomybės taikymo, taigi dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra negali būti taikomas CK 6.259 str., kuriame nustatytas civilinės atsakomybės sumažinimas arba atleidimas nuo jos, kai konstatuojama kreditoriaus kaltė, tačiau tai nereiškia, jog esant kreditoriaus kaltei dėl skolininko prievolių neivvkdvmo. kreditoriui nekyla jokios teisinės pasekmės.

13. CK 6.64 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku ar dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo (CK 6.64 str. 2 d.).

14. Kadangi Laidavimo sutarties pagrindu kyla Atsakovo pareiga įvykdyti prievoles, kuriu neįvykdė Skolininkas Bankui, spręstinas klausimas dėl to. ar Banko veiksmuose nėra kaltės, dėl kurios Skolininkas neįvykdė savo prievolių Bankui.

15. Kredito sutartis buvo sudaryta 2008-03-27, todėl Byloje taikytinas Kredito sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 1.39 str. 1 d. ir CK 6.188 str. (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2008-06-13), įtvirtinantys vartojimo sutarties sampratą, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę. Šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.2281, 6.2284 str.

16. Kredito sutartis yra vartojimo sutartis. Taigi, kadangi Bankas yra kredito įstaiga (bankas) ir jo veiklai taikomi atsakingo skolinimo principai, privalu įvertinti, ar Bankas, sudarydamas ir vykdydamas Kredito sutartį, kuri kaip jau buvo minėta, yra pripažintina vartojimo kredito sutartimi, nepažeidė bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, ar nėra aplinkybių, sudarančiu pagrindą pripažinti, jog dėl to. jog Kredito sutarties Skolininkas neįvykdė, nėra Banko kaltės ir atsakomybės.

17. Pagal Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.1.1. p. sąlygas Bankas įsipareigojo suteikti Kredito gavėjui Kreditą Sutartyje numatyta tvarka ir sąlygomis bei išmokėti Kreditą į Skolininko sąskaitą. Kredito išmokėjimo sąlygos yra nustatytos Kredito sutarties Specialioje dalyje (2.6. p., 4.1. p.). Kredito sutarties Specialiosios dalies 4.1.1. p. nurodyta, jog Kredito suma yra išmokama į Kredito sąskaitą ne anksčiau kaip kitą Banko darbo dieną po visų 4.1. p. nurodytų sąlygų įvykdymo, t. y. sumokėjus Bankui parengimo mokestį, sumokėjus įkeičiamo Turto administravimo mokestį, apdraudus Banko naudai įkeičiamą Turtą, įkeitus Bankui įkeičiamą Turtą, pateikus Bankui priimtinos formos ir turinio fizinio ar juridinio asmens laidavimą.

18. Kredito sutarties Specialiosios dalies 2.6. p. numatyta ir tai, jog suteikiama Kredito suma turi sudaryti ne daugiau kaip 75 proc. nuo Bankui įkeisto Turto rinkos vertės, nustatytos Bankui priimtinu nepriklausomu vertintoju, o tai reiškia, jog Kredito sutartimi Kredito išmokėjimas buvo susietas ne tik su Kredito sutarties Specialiosios dalies 4.1.1. p. sąlygų įvykdymu, tačiau ir su Bankui esmine sąlyga, kurios tinkamas Įvykdymas turėjo užtikrinti atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą - Turto rinkos vertės ir Kredito sumos santykiu. Tai, jog ši sąlyga buvo esminė tiek Bankui, tiek ir Kredito gavėjui (Skolininkui ir Atsakovui), patvirtina ir Kredito sutarties sąlygų aiškinimas.

19. Sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo ar jų neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) teisinių padarinių, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 str. nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais. CK 6.193 str. 1 d. nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutarti, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 str. 1 d ), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize.

20. Kredito sutartis patvirtina, kad Kredito sutartis buvo pasirašyta 2008-03-27 ir pačioje Kredito sutartyje buvo numatyta suteikiamo Kredito suma - 72.405,00 Eur. t. y. Kredito sutartis buvo pasirašyta tik tada, kai Bankui buvo pateikta Banko pasirinkto ir Bankui priimtino turto vertintojo - UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ 2008-03-27 parengta Turto / nuosavybės rinkos vertės nustatymo pažyma Nr. 028:2008 (V) bei turto vertinimo ataskaita (toliau - Ataskaita).

21. Pagal Ataskaitą Turto rinkos vertė 2008-03-18 sudarė 300.000,00 Lt (86.886,00 Eur), todėl atsižvelgiant į tai, kad Bankas galėjo išmokėti Skolininkui ne didesnę nei 75 proc. dydžio Kredito sumą, skaičiuojant nuo Turto rinkos vertės, Bankas galėjo išmokėti (suteikti) Skolininkui maksimalią 65.164,50 Eur Kredito sumą. Bankas Skolininkui išmokėjo (suteikė) 64.192,45 Eur (73.88 proc. nuo Ataskaitoje nurodytos Turto rinkos vertės) Kredito sumą, todėl galima visiškai pagrįstai konstatuoti, jog Turto rinkos vertė buvo esminė Kredito sutarties sąlyga ir su jos įvykdymu buvo siejama išmokėtino Kredito suma.

22. Kredito išmokėjimas buvo susietas su tam tikrų juridinių reikšmę turinčių faktų (sąlygų) atsiradimu (įvykdymu) - pirma. turėjo būti įvykdytos Kredito sutarties Specialiosios dalies 4.1. punkto sąlygos, antra - Bankui turėjo būti pateikta Turto vertinimo ataskaita, pagrindžianti Turto rinkos vertę. Būtent su šios antrosios sąlygos įvykdymu (Kredito sutarties Specialiosios dalies 2.6. p.) buvo siejamas Kredito sutarties dalyko (pinigų), perduodamo (-ų) Skolininko nuosavybėm, dydis.

23. Finansų įstaigų įstatymo (toliau FĮĮ) (2007-10-25 įstatymo Nr. X-1306 redakcija) 31 str. 3 d. numatyta, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad (1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; (2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; (3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms. Tai reiškia, kad visoms finansų ištaigoms, iškaitant ir Banką, Fll buvo įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai, prieš priimant sprendimą skolinti ir/ar išmokėti kredito suma, įvykdyti Fll 31 str. 3 d. numatytas sąlygas (priemones).

24. Bankui įkeičiamo Turto reali rinkos vertė Kredito sutarties sudarymo dienai buvo 11.700,00 Eur, todėl Bankas Skolininkui galėjo išmokėti tik 8.775,00 Eur Kredito sumą (75 proc. nuo Turto rinkos vertės), tuo tarpu Bankas Skolininkui išmokėjo net 64.192,45 Eur sumą, kuri net 7 kartus viršijo maksimaliai leistiną išmokėtiną Kredito sumą pagal Kredito sutarties Specialiosios dalies 2.6 p. sąlygas.

25. Kredito suma Skolininkui buvo išmokėta po to, kai Bankui buvo pateikta Ataskaita, kuria atliko Banko nurodytas ir pasirinktas turto vertintojas, sudaręs bendradarbiavimo (paslaugu teikimo) sutarti su Banku, pripažinus, jog Ataskaita neatitiko Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų ir Ataskaitoje buvo nurodyta neteisinga Turto rinkos vertė, Bankas pripažintinas pažeidusiu savo prievoles pagal Kredito sutarti ir tai sudaro pagrindą Atsakovo atsakomybe pagal Laidavimo sutarti sieti tik su Turto rinkos verte, kuri Laidavimo sutarties sudarymo diena buvo 11.700,00 Eur. Skolininkui ir/ar Atsakovui negali būti perkeliama visa atsakomybė dėl to, jog Banko nurodytas turto vertintojas neteisingai nustatė Turto rinkos vertė, todėl konstatavus, jog Turto rinkos vertė buvo tik 11.700,00 Eur, Bankas taip pat privalo prisiimti atsakomybę ir riziką dėl to, jog Skolininkas neįvykdė savo prievolių ir Banko reikalavimas nebuvo patenkintas iš įkeisto Turto.

26. Trečiasis asmuo V. P. palaikė atsakovo argumentus.

Atsakovo priešieškinio argumentai

27. Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuos prašė atleisti S. P. nuo 55.417,45 Eur kredito dalies pagal 2008-03-27 tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių ir pareigų perėmėjas – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius) ir V. P. sudarytą Kredito „Laisvai“ sutartį Nr. LL/08/03/95VY bei 2008-03-27 tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių ir pareigų perėmėjas – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius) ir S. P. sudarytą Laidavimo sutartį Nr. LLL 08/03/96VY grąžinimo.

28. Kadangi bankai yra finansų įstaigos, tai jiems taikomi ir FĮĮ 31 str. įtvirtinti atsakingo skolinimo principai.

29. Nurodė, kad Bankas Skolininkui galėjo išmokėti tik 8.775,00 Eur Kredito sumą (75 proc. nuo Turto rinkos vertės (11.700,00 Eur)), tuo tarpu kaip matyti iš Teismui pateiktų įrodymų – Bankas Skolininkui išmokėjo 64.192,45 Eur sumą, kuri net 7 kartus viršijo maksimaliai leistiną išmokėtiną Kredito sumą pagal Kredito sutarties Specialiosios dalies 2.6 p. sąlygas.

30. Pagal Banko vidaus tvarką nustatančius teisės aktus paskolų komiteto ir/ar valdybos, ir/ar kito organo nariai, prieš suteikdami Skolininkui Kreditą, turėjo atlikti visapusišką Skolininko veiklos, patikimumo ir finansinės būklės vertinimą; įsitikinti, kad Kreditą grąžins Skolininkas iš savo pajamų. Visapusiškas skolininko veiklos, patikimumo ir finansinės būklės vertinimas, be kita ko, susideda iš: informacijos apie skolininką surinkimo; skolininko finansinės būklės, mokumo, turto, siūlomų užtikrinimo priemonių ir kitų veiksnių įvertinimo; pateiktų dokumentų duomenų tikrumo, teisingumo bei jų galiojimo paraiškos pateikimo datai patikrinimo.

31. Bankas ir jo atitinkami organai (organų nariai) turėjo pareigą išanalizuoti, ar teisingai įvertintas Kreditui užtikrinti įkeičiamas Turtas bei išnagrinėti jo realizavimo galimybes Kredito negrąžinimo atveju. Bankas, neįvykdęs tokių pareigų, negali remtis tuo, jog Kredito suma Skolininkui buvo išmokta, remiantis Ataskaitoje nurodyta Turto rinkos verte.

32. Bankas, būdamas finansų rinkos dalyviu, privalėjo imtis papildomų priemonių tam, jog būtų įvertintas įkeičiamo Turto patikimumas, jo reali rinkos vertė, o to nepadarius – atsakomybė dėl kilusių teisinių pasekmių negali būti perkelta tik Skolininkui ir Laiduotojui. Visų pirma, savo pareigas pažeidė Bankas, ir tik po to, kai buvo suteiktas Kreditas neteisingos Ataskaitos, kurią parengė Banko nurodytas Turto vertintojas – savo įsipareigojimus pažeidė Skolininkas, neįvykdęs Kredito sutarties.

33. Jeigu Bankas būtų vykdęs savo pareigas įvertinti jam pateiktos Ataskaitos patikimumą, Kredito suma Skolininkui nebūtų buvusi išmokėta. Bankas būtų galėjęs išmokėti maksimalią 8.775,00 Eur kredito sumą, todėl būtent Banko netinkamas pareigų vykdymas lėmė, jog Skolininkui buvo išmokėta Kredito suma, pažeidžiant Kredito sutarties sąlygas, t. y. buvo išmokėta didesnė nei 75 proc. suma nuo realios (tikrosios) Turto rinkos vertės.

34. Teismų praktikoje pripažįstama, jog būtent Banko ir jo valdymo organų nariai (atsakingi asmenys) turėjo tiesioginę pareigą įsitikinti įkeičiamo Turto vertinimo (Ataskaitos) teisingumu, o to Banko atskaitingiems asmenims nepadarius – pripažintina, jog Bankas kaip kreditorius pažeidė savo prievoles Skolininkui.

Kaip jau buvo minėta, CK 6.64 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku ar dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo (CK 6.64 str. 2 d.).

35. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Bankas Skolininkui galėjo išmokėti tik 8.775,00 Eur Kredito sumą, todėl Atsakovas, kaip skolininkas pagal Laidavimo sutartį, turi teisę reikalauti, jog būtų atleistas nuo 55.417,45 Eur Kredito dalies (išmokėto kredito suma (64.192,45 Eur) – galimo išmokėti kredito suma (8.775,00 Eur)) grąžinimo.

Ieškovo atsiliepimo į priešieškinį argumentai

36. Ieškovas prašė priešieškinį atmesti ir nurodė, kad atsakovas, piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, sistemingai vilkina skolos ieškovo naudai išieškojimą ir nepagrįsto priešieškinio pareiškimu atsakovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir neteisėtas būdas siekia atitolinti skolos grąžinimą.

Atsiliepimas

37. Ginčo sutarčių teisėtumą jau yra įvertinę ir patvirtinę, kad jos teisėtos ir galiojančios, dviejų instancijų teismai (Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-12-22 sprendimu civ. byloje Nr. e2-8329-862/2021 ir apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismas 2022-09-15 nutartimi civ. byloje Nr. e2A- 292-544/2022).

38. Vilniaus miesto apylinkės teismas civ. byloje Nr. e2-8329-862/2021 priėmė 2021-12-22 sprendimą, kuriuo nusprendė atsakovo ieškinį atmesti ir priteisė iš S. P. 3300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas peržiūrėjęs 2021-12-22 sprendimą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, priėmė 2022-09-15 nutartį civ. byloje Nr. e2A-292-544/2022, kuria nutarė atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-22 sprendimą palikti nepakeistą.

39. Atsakovas S. P. patvirtino, kad jis yra verslininkas, ginčo laidavimo sutartis nėra pirmoji sudaryta laidavimo sutartis, kad supranta atsakomybę ir riziką, kurią prisiima asmuo, laiduodamas už kitą asmenį, todėl S. P. argumentai, jog jis pasitikėjo kitais asmenimis, jų atliekamais veiksmais, nepateisina jo pasyvaus elgesio, ir sudaro pagrindą išvadai, kad S. P. nesielgė taip, kaip apdairus, atidus žmogaus elgtųsi tokiomis pačiomis aplinkybėmis, nes nebuvo tiek rūpestingas, kad tinkamai įvertintų prisiimamą riziką.

40. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas nesusipažino su sutarties sąlygomis prieš pasirašant sutartį, todėl atsakovas kaip protingas, verslo patirtį turintis asmuo, galėjo rinktis sudaryti sutartį su tokiomis sąlygomis, kokios yra, arba atsisakyti sudaryti sutartį, jeigu bent viena sąlyga yra nepriimtina.

41. Kredito „Laisvai“ sutarties Nr. LL/08/03/95VY specialiosios dalies 2.6 punkte nustatyta, kad „suteikiama kredito suma turi sudaryti ne daugiau kaip 75 procentus nuo bankui įkeisto turto vertės, nustatytos bankui priimtinų nepriklausomų turto vertintojų“. Kaip nustatė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-12-22 sprendimu, civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021, tai, kad trečiajam asmeniui V. P. buvo teikiamas kreditas, kurio dydis 72405 EUR (249999,984 Lt), ir ši suma sudarė 83,33 procentus bankui įkeičiamo turto rinkos vertės, paaiškina banko sprendimą pareikalauti papildomo prievolių pagal kredito sutartį užtikrinimo - laidavimo.

42. Kitų užtikrinimo priemonių (įkeitimo vertės) realumas laidavimo sutarties galiojimui reikšmės neturi, taip pat laidavimo sutarties galiojimui neturi reikšmės ir paties laiduotojo finansinės galimybės įvykdyti laidavimą, laidavimo sutarties sudarymo metu. Laiduotojas sudarydamas laidavimo sutartį išreiškė valią laiduoti už sūnaus gaunamą kreditą, o kad jis sutarties sudarymo metu buvo nepajėgus įvykdyti laidavimą, ar tretieji asmenys užtikrinę prievolę nepajėgūs įvykdyti savo įsipareigojimų, neturi reikšmės laidavimo galiojimui ir tuo labiau negali būti pagrindu tenkinti atsakovo priešieškinį.

43. Laidavimo sutartis neriboja atsakovo atsakomybės apimties, todėl atsakovo teiginiai, kad jis turėtų atsakyti tik 10 procentų ar kitokią dalį nuo visos laidavimo sutarties apimties, yra nieko nepagrįsti. Atsakovas nesutikdamas su ieškiniu savo procesiniuose dokumentuose neakcentuoja galimų savo nuostolių, neįrodinėja ieškovo kaltės ir veiksmų, kuriais, kaip tvirtina atsakovas, ieškovas prisidėjo prie galimų nuostolių. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas ieškovui nepareiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo.

44. Nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. kreditoriaus nepakankamas bendradarbiavimas lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievolės. Net ir konstatavus kreditoriaus kaltės dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo buvimą, CK 6.259 straipsnis palieka teismo diskrecijai spręsti, ar kreditoriaus kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti skolininko atsakomybę. Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodė, nei vieno argumento, kuris pagrįstų teiginius, kad skolininkas negali grąžinti skolos, dėl kreditoriaus kaltės. Šalių bendradarbiavimo principas reikšmingas vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija, reikšminga prievolei vykdyti, iš sutarties sąlygų kilusiems neaiškumams pašalinti, ar nebuvo pažeista šalių turtinių interesų pusiausvyra ir ar viena šalis iš šio sandorio negavo nepagrįstos naudos.

45. Nėra pagrindo pripažinti, jog skolininko blogą finansinę situaciją ir negalėjimą grąžinti skolą lėmė kreditoriaus neteisėti veiksmai. Pažymėtina, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). CK 6.200 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai.

Banko atsiliepimo argumentai

46. Trečiasis asmuo Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (Bankas) prašė ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti.

47. Nurodė, kad nagrinėjant pirminius ieškovo pagal priešieškinį reikalavimus civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021 nebuvo nustatyti jokie Laidavimo sutarties ar juolab Kreditavimo sutarties sudarymo pažeidimai.

48. Bendrasis sutarties uždarumo principas, lemia, kad tik sutarties šalys gali reikšti reikalavimus dėl jos netinkamo vykdymo ar jos sąlygų negaliojimo, ką šiuo priešieškiniu Ieškovas pagal priešieškinį bando įrodinėti. Ieškovas pagal priešieškinį nėra Kreditavimo sutarties šalimi, esant sutarties uždarumo principui, Ieškovas pagal priešieškinį negali kvestionuoti Kreditavimo sutarties sąlygų.

49. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (FĮĮ) normų pažeidimo, Bankas paaiškina, kad FĮĮ reguliavimo sritis yra viešoji teisė, todėl kreditų įstaigų veiklą pagal FĮĮ gali tirti tik priežiūros institucija – Lietuvos bankas. Su Laidavimo sutarties ar Kreditavimo sutarties galiojimu ar jų galiojimo dalyje, kaip bando įrodinėti Ieškovas pagal priešieškinį, tai jokio ryšio neturi. Šią poziciją patvirtina ir teismų praktika, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netgi jeigu ir nustatoma, kad finansų įstaiga pažeidė FĮĮ reikalavimus, tai nėra sandorio negaliojimo pagrindas.

50. Ginčas yra kilęs dėl Kreditavimo sutarties, sudarytos privačiosios teisės apimtyje, galiojimo ar galiojimo dalyje. Dėl to įrodinėjimo dalykas turi būti apibrėžtas privačiosios teisės reguliavimo apimtyje. Banko vertinimu, Ieškovas pagal priešieškinį nenurodė jokios imperatyviosios teisės normos, kuri šioje situacijoje būtų draudusi sudaryti Kreditavimo sutartį ar Laidavimo sutartį joje numatytomis sąlygomis. FĮĮ 31 str. 3 d. nustato Banko funkciją atlikti veiksmus viešosios teisės normų aspektu (Banko vidinių procesų, veiklos reguliavimo), bet ne reguliuoja sandorio sudarymo sąlygas ir/ar sandorio (ne)galiojimo pagrindus.

51. Teisės aktai, įskaitant ir FĮĮ, leido ir leidžia imtis teisės aktuose nedraudžiamų priemonių, kurios leistų sumažinti prisiimamą riziką. Atitinkamai finansų įstaiga, įvertinusi daugybę politinių, ekonominių, teisinių, įstaigos vidaus ir kitokių veiksmų, pati sprendžia, kokiomis sąlygomis suteikia kreditą ir kokiais kriterijais remianti nustato konkrečiam klientui kredito išdavimo arba restruktūrizavimo sąlygas, kurios yra išdėstomos kredito sutartyse. Kiekvienu atveju Bankas, privalo užtikrinti suteikiamų kreditų sugrąžinimą, vertina ir sprendžia individualiai tiek dėl kredito gavėjo finansinės padėties, tiek dėl užtikrinimo priemonių rūšies, tiek dėl jų skaičiaus, tiek dėl užtikrinimo priemonių tarpusavio santykio ir derinimo. Būtent su klientais ir užtikrinimus suteikusiais asmenimis sudarytos sutartys parodo Banko rizikos vertinimą (kiek ir kokių užtikrinimų pareikalauta, kokie įpareigojimai nustatyti kredito gavėjui vykdymo metu ir pan.), sukuria teises ir pareigas tarp šalių.

52. Jei ir būtų nustatyta, kad Bankas išmokėjo kreditą neįsitikinęs realia turto verte ir taip padarė FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies pažeidimą, toks pažeidimas negalėtų būti kliento materialiojo subjektinio reikalavimo, kildinamo iš sutartinių teisinių santykių, susiformavusių tarp jo ir finansų įstaigos, pagrindas. Priešingas aiškinimas prieštarautų pirmiau įvardytai teismų praktikai.

53. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-8329-862/2021, kredito gavėjas V. P. į bylą nepateikė duomenų, jog suteikta kredito suma buvo panaudota kredito gavėjo vartojimo asmeniniams poreikiams tenkinti. Priešingai, nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-8329-862/2021, kredito gavėjas V. P., duodamas paaiškinimus, pripažino, jog 2006 – 2008 metais vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, o paimta paskola buvo panaudota nekilnojamojo turto „spekuliacijai“.

54. Pagrindo teigti, jog Kreditavimo sutartis atitinka vartojimo sutarties sąlygas, o V. P. yra taikoma vartotojo apsauga, nėra.

55. Bankas, vertindamas galimybę sudaryti Kredito sutartį ir vėliau Laidavimo sutartį, neturėjo pagrindo abejoti nepriklausomo turto vertintojo, turinčio specialias žinias, kuriam be kita ko, yra taikomi didesni atidumo ir apdairumo standartai – UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ atliktu Turto vertinimu. UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ yra profesionalias paslaugas teikiantis subjektas, kuris turėjo pareigą pateikti teisingą išvadą dėl vertinamo Turto vertės, kadangi jo profesionali konsultacija buvo panaudota kaip Turto vertę pagrindžiantis dokumentas, ir tai nagrinėjamos bylos kontekste, sudarė pagrindą priimti sprendimą dėl kredito suteikimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Priimamas sprendimas ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti.

56. Ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo yra grindžiamas skola, susiformavusia pagal 2008-03-27 kredito sutartį Nr. LL/02/03/95VY (toliau - Kredito sutartis) sudaryta tarp kredito davėjo „Luminor Bank“ AS ir kredito gavėjo V. P. ir 2008-03-27 laidavimo sutartį Nr. LLL 08/03/96VY (toliau - Laidavimo sutartis) pagal kurią atsakovas laidavo „Luminor Bank“ AS už savo sūnaus V. P. prisiimtus įsipareigojimus pagal Kredito sutartį, kurioje nustatyta kredito grąžinimo data - 2018-02-28. Abiejų šių sutarčių teisėtumą jau yra įvertinę ir patvirtinę, kad jos teisėtos ir galiojančios, dviejų instancijų teismai (Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-12-22 sprendimu civ. byloje Nr. e2-8329-862/2021 ir apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismas 2022-09-15 nutartimi civ. byloje Nr. e2A- 292-544/2022).

57. Ieškovo reikalavimas į atsakovą yra kildinamas iš Kredito sutarties ir Laidavimo sutarties. Kredito grąžinimo data - 2018-02-28, kadangi kreditas negrąžintas iki šiol, reiškia, kad jau net penkis metus atsakovas piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis teikdamas įvairius nepagrįstus ieškinius ir priešieškinius vengia savo, kaip laiduotojo įsipareigojimų įvykdymo.

58. Atsakovas savo priešieškiniu teigia, kad CK 6.64 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku ar dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo (CK 6.64 str. 2 d.).

59. Priešieškinyje teigiama, kad kadangi Laidavimo sutarties pagrindu kyla atsakovo pareiga įvykdyti prievoles, kurių neįvykdė Skolininkas Bankui, spręstinas klausimas dėl to, ar Banko veiksmuose nėra kaltės, dėl kurios Skolininkas neįvykdė savo prievolių Bankui.

60. Nustatyta, kad atsakovas 2021-02-02 dieną Vilniaus miesto apylinkės teisme inicijavo civ. bylą Nr. e2-8329-862/2021 dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o V. P. - 2022-05-05 dieną Vilniaus miesto apylinkės teisme inicijavo civ. bylą Nr. e2-15431-592/2022 dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovas 2021-02-02 Ieškiniu, pareikštu civilinėje byloje Nr. Nr. e2-8329-862/2021, įrodinėjo lygiai tas pačias aplinkybes, jog Bankas, sudarydamas Kreditavimo sutartį bei Laidavimo sutartį, nesilaikė atsakingo skolinimosi principo, tai pažeidė Ieškovo pagal priešieškinį teises

61. Vilniaus miesto apylinkės teismas civ. byloje Nr. e2-8329-862/2021 priėmė 2021-12-22 sprendimą, kuriuo nusprendė atsakovo ieškinį atmesti ir priteisė iš S. P. 3300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas peržiūrėjęs 2021-12-22 sprendimą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, priėmė 2022-09-15 nutartį civ. byloje Nr. e2A-292-544/2022, kuria nutarė atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-22 sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisė iš S. P. papildomai 1900,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

62. Vilniaus miesto apylinkės teismas civ. byloje Nr. e2-15431-592/2022 priėmė 2022-09-05 nutartį, kuria nutarė V. P. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu palikti nenagrinėtu, nes ieškovas V. P. neatvyko į parengiamąjį teismo posėdį be svarbių priežasčių.

63. Taigi, nagrinėjant pirminius ieškovo pagal priešieškinį reikalavimus civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021, nebuvo nustatyti jokie Laidavimo sutarties ar Kreditavimo sutarties sudarymo pažeidimai. dėl Banko veiksmų, sudarant Kreditavimo sutartį bei Laidavimo sutartį, yra pasisakęs Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021, kaip pirmosios instancijos teismas, bei Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-292-544/2022, kaip apeliacinės instancijos teismas, atmetęs Ieškovo pagal priešieškinį ieškinį dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Minėtais teismo sprendimais nebuvo nustatyti jokie Banko veiksmai, kurie prieštarautų teisės aktų reikalavimams, priešingai, teismai konstatavo pačio Ieškovo pagal priešieškinį aplaidų elgesį, sudarant Laidavimo sutartį.

64. LR CPK 182 str. 2 p. numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių: nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai).

65. Teismas sutinka, kad FĮĮ reguliavimo sritis yra viešoji teisė, todėl kreditų įstaigų veiklą pagal FĮĮ gali tirti tik priežiūros institucija – Lietuvos bankas. Su Laidavimo sutarties ar Kreditavimo sutarties galiojimu ar jų galiojimo dalyje, kaip bando įrodinėti Ieškovas pagal priešieškinį, tai jokio ryšio neturi. Šią poziciją patvirtina ir teismų praktika, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netgi jeigu ir nustatoma, kad finansų įstaiga pažeidė FĮĮ reikalavimus, tai nėra sandorio negaliojimo pagrindas: „Finansų įstaigų įstatymas tai vienas iš finansų teisės šaltinių, jis nereglamentuoja šiame įstatyme nurodytų pareigų nevykdymo padarinių sutarčių pagrindu atsiradusių prievolių vykdymui. Už viešosios teisės normose nustatytos finansų įstaigos pareigos valdyti kredito riziką netinkamą vykdymą jai gali būti taikomos atitinkamos administracinio poveikio priemonės. Pagal FĮĮ 50 straipsnio 2 dalies 5 punktą, jeigu finansų įstaiga pažeidžia įstatymų reikalavimus dėl finansų įstaigos saugios ir patikimos veiklos, tai priežiūros institucija, atlikdama jos kompetencijai priskirtų finansų įstaigų priežiūrą, turi teisę taikyti įstatymų nustatytas poveikio priemones. Taigi, viešosios teisės normos pažeidimas nėra pagrindas kilti sutarties šalių ir įstatyme nenustatytiems teisiniams padariniams prievoliniuose teisiniuose“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014).

66. Tokį pat aiškinimą, jog FĮĮ 31 str. 3 d. nėra laikomas sandorio negaliojimo pagrindu, pateikia ir Lietuvos apeliacinis teismas: „kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl kredito gavimo/suteikimo, aktyviai veikia ne tik bankas, bet ir pats kreditą suteikiantis gauti asmuo. Nors bankas spręsdamas dėl kredito suteikimo privalo vertinti siekiančio skolintis asmens finansines galimybes, tačiau toks kredito rizikos vertinimas, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, visgi yra skirtas paties banko apsisprendimui sudaryti sandorį, tačiau niekaip nelemia kitos šalies valios šiuo klausimu. Juolab, kad tokio vertinimo tikslas iš esmės yra įvertinti galimus banko nuostolius skolininkui tapus nemokiam ir negalint arba nenorint vykdyti įsipareigojimų sutartyje numatytomis sąlygomis <...>. Pažymėtina ir tai, kad apelianto ginčijama pirmosios instancijos pozicija šiuo klausimu atitinka kasacinio teismo praktiką, kurioje nuosekliai išaiškinta, kad kreditavimo rizikos vertinimo pažeidimai nėra pagrindas atleisti skolininkus nuo įsipareigojimų vykdymo, ar pripažinti kreditavimo sutartis negaliojančiomis, kadangi ši procedūra skirta vidinei bankų veiklai, kurios pažeidimai gali lemti viešosios teisės sankcijų taikymą, tačiau tai nėra pagrindas pasibaigti prievoliniams bankų ir jų klientų santykiams“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-261-516/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2018-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-365-330/2018).

67. Ginčas yra kilęs dėl Kreditavimo sutarties, sudarytos privačiosios teisės apimtyje, galiojimo ar galiojimo dalyje. Dėl to įrodinėjimo dalykas turi būti apibrėžtas privačiosios teisės reguliavimo apimtyje. Ieškovas pagal priešieškinį nenurodė jokios imperatyviosios teisės normos, kuri šioje situacijoje būtų draudusi sudaryti Kreditavimo sutartį ar Laidavimo sutartį joje numatytomis sąlygomis. FĮĮ 31 str. 3 d. nustato Banko funkciją atlikti veiksmus viešosios teisės normų aspektu (Banko vidinių procesų, veiklos reguliavimo), bet ne reguliuoja sandorio sudarymo sąlygas ir/ar sandorio (ne)galiojimo pagrindus.

68. Finansų (kredito) institucijai, įvertinusi riziką , pati sprendžia, kokio lygio kreditavimo rizika priimtina, kokiomis sąlygomis suteikia kreditą ir kokiais kriterijais remianti nustato konkrečiam klientui kredito išdavimo arba restruktūrizavimo sąlygas, kurios yra išdėstomos kredito sutartyse. Kiekvienu atveju Bankas, privalo užtikrinti suteikiamų kreditų sugrąžinimą, vertina ir sprendžia individualiai tiek dėl kredito gavėjo finansinės padėties, tiek dėl užtikrinimo priemonių rūšies, tiek dėl jų skaičiaus, tiek dėl užtikrinimo priemonių tarpusavio santykio ir derinimo. Būtent su klientais ir užtikrinimus suteikusiais asmenimis sudarytos sutartys parodo Banko rizikos vertinimą (kiek ir kokių užtikrinimų pareikalauta, kokie įpareigojimai nustatyti kredito gavėjui vykdymo metu ir pan.), sukuria teises ir pareigas tarp šalių.

69. Net jei ir būtų nustatyta, kad Bankas išmokėjo kreditą neįsitikinęs realia turto verte ir taip padarė FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies pažeidimą, toks pažeidimas negalėtų būti kliento materialiojo subjektinio reikalavimo, kildinamo iš sutartinių teisinių santykių, susiformavusių tarp jo ir finansų įstaigos, pagrindas. Priešingas aiškinimas prieštarautų pirmiau įvardytai teismų praktikai.

70. Dar daugiau, Ieškovas pagal priešieškinį nėra Kreditavimo sutarties šalimi, esant sutarties uždarumo principui, Ieškovas pagal priešieškinį negali kvestionuoti Kreditavimo sutarties sąlygų.

71. Kaip nurodyta, atsakovas nėra tas subjektas, kuris ne tik negali kvestionuoti Kreditavimo sutarties sąlygas, bet ir vertinti Banko veiklą, kadangi tokia funkcija priskirta Lietuvos banko kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, jog šios bylos įrodinėjimo dalykas negali būti veiklos vertinimas, Ieškovo pagal priešieškinį prašymas dėl įrodymų išreikalavimo (Nordea Bank Finland Plc paskolos komiteto darbo reglamentą; (2) skolininko būklės vertinimo tvarkos taisykles; (3) Kreditavimo vadovą ar kitą dokumentą (patvirtiną tvarką), kuriuo remiantis Nordea Bank Finland Plc atliko vidinę įkeičiamo turto vertinimo ir atitinkamų turto vertinimo ataskaitų patikrą; (4) bendradarbiavimo sutartį, sudarytą su UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“) negali būti tenkinamas. Dar daugiau, tokių dokumentų pateikimas galimas tik išimtinais atvejais, kadangi šie dokumentai sudaro Banko komercinę paslaptį ir nėra viešai prieinami. Vien tai, jog neva Ieškovas pagal priešieškinį mano, kad Bankas pažeidė vidinius savo procesus ir neva prašomi dokumentai įrodytų priešieškinį, nesudaro pagrindo juos pateikti. Vidinių procesų pažeidimas savaime nesąlygoja, kad sutartys buvo sudarytos neteisėtai. Nagrinėjamu atveju, Banko apsisprendimas sudaryti sandorį yra išimtinai susiję su vidine Banko rizika neatgauti paskolintų pinigų. Dar daugiau, jautrios informacijos pateikimas viešai į bylą, vien tam, jog Ieškovas pagal priešieškinį galėtų pabandyti surasti pagrindą savo priešieškinio dalykui pagrįsti, negali sudaryti prielaidos įpareigoti Banką tokius duomenis pateikti.

72. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad, jei laidavimo sutartyje nesusitarta, laiduotojas neturi pagrindo reikalauti, jog kreditoriaus veiksmai, užtikrinant skolininko prievolės įvykdymą kitų nei laidavimas prievolės užtikrinimo priemonių panaudojimu būtų maksimaliai efektyvūs ir laiduotojui netektų vykdyti prisiimtos prievolės už skolininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).

73. Nagrinėjamoje byloje V. P. teigė, kad užsiiminėjo nekilnojamojo turto perpardavimo veikla, tačiau ginčo kreditą paėmė ir panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti bei verslo ofiso įrengimui. Parodė, kad net nematė įkeičiamo turto, kurį kartu su kolega V.J., buvo įsigiję perpardavimo tikslu.

74. Priešingai, nagrinėjant anksčiau minėtą prejudicinę civilinę bylą Nr. e2-8329-862/2021, kredito gavėjas V. P., duodamas paaiškinimus, pripažino, jog 2006 – 2008 metais vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, o paimta paskola buvo panaudota nekilnojamojo turto „spekuliacijai“. Skolintis iš banko nusprendė su kolega, sužinoję, jog Nordea bankas teikia kreditavimo paslaugas, sudarant kredito sutartis „Laisvai“ su turto įkeitimu (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-22 sprendimo Nr. e2-8329-862/2021 konstatuojamojo dalis).

75. Taigi pagrindo teigti, jog Kreditavimo sutartis atitinka vartojimo sutarties sąlygas, o V. P. yra taikoma vartotojo apsauga, nėra. Kredito panaudojimo tikslas nebuvo susijęs su asmeninių poreikių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu, atvirkščiai, kredito gavėjas kredito sumą panaudojo, siekdamas verslo naudos – užsidirbti „spekuliuodamas“ nekilnojamuoju turtu. Todėl argumentai, kuriais bandoma teigti, kad Kreditavimo sutartis yra vartojimo, nepagrįsti.

76. UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ yra profesionalias paslaugas teikiantis subjektas, kuris turėjo pareigą pateikti teisingą išvadą dėl vertinamo Turto vertės, kadangi jo profesionali konsultacija buvo panaudota kaip Turto vertę pagrindžiantis dokumentas, ir tai nagrinėjamos bylos kontekste, sudarė pagrindą priimti sprendimą dėl kredito suteikimo.

77. Ieškovas UAB Rekovera į civilę bylą Nr. e2-8329-862/2021 (kuri prijungta prie šios bylos) pateikė įrodymus, kad atsakovas S.P., buvo ir yra UAB „Vilniaus konservai“ direktorius. 2016 m. minėtos įmonės pardavimo pajamos sudarė 1 232 902 Eur, pelnas - 65 019 Eur, vėlesniais metais įmonės rodikliai nemažiau įspūdingi. Minėtas aplinkybes neginčijo, bei patvirtino ir atsakovas, bylą Nr. e2-8329-862/2021 nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovo valdoma įmonė UAB „Viko LT“ 2020 m. valdė 698 122 Eur turtą. Atsakovas nagrinėjant bylą Nr. e2-8329-862/2021 pirmojoje instancijoje nurodė, kad jo vadovaujama įmonė UAB „Viko LT“ užsiima nekilnojamojo turto veikla. Visi įrodymai, pagrindžia aplinkybes, kad atsakovas S. P. ir tretysis asmuo V. P. yra profesionalūs ir kompetentingi verslininkai ir atitinkamai sudarydami ginčo sandorius suprato jų pasekmes.

78. Atsakovas šioje byloje (civilinė byla Nr. e2-972-656/2022) pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022-11-30 nutarties, kuria atsakovo turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Minėto skundo 17 punkte nurodoma, kad atsakovui nuosavybės teise šiuo metu priklauso 33,33 proc. UAB “Viko LT” (juridinio asmens kodas 305316382) (toliau - Akcijos). Atsižvelgiant į UAB “Viko LT” turto vertę (968.792,00 Eur), įsipareigojimus (254.249,00 Eur) bei pelną (684.398,00 Eur) visų UAB „Viko LT“ akcijų vertė yra 1.398.941,00 Eur (968.792,00 Eur - 254.249,00 Eur + 684.398,00 Eur), o atsakovui nuosavybės teise priklausančių akcijų (33,33 proc. visų akcijų) vertė sudaro 466.267,03 Eur. Net jeigu atsakovui priklausančios akcijos būtų vertinamos per gautinų dividendų dydį, atsakovui priklausančių akcijų dalis būtų vertinama 155.406,00 Eur. Kartu su atskiruoju skundu atsakovas į bylą pateikė įrodymus, kad jis yra UAB „Vilko LT“ direktorius. Kai atsakovas ginčija laidavimo sutartį, jis nurodo, kad yra silpnoji pusė vartotojas, bet kai skundžia laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas jo turtui, jis jau teikia įrodymus, kad jis verslininkas įmonės, valdančios milijoninį turtą, direktorius.

79. Anksčiau minėtame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-22 sprendime, civilinėje byloje Nr. e2-8329- 862/2021 nurodoma, kad bylos nagrinėjimo metu S. P. patvirtino, kad jis yra verslininkas, ginčo laidavimo sutartis nėra pirmoji sudaryta laidavimo sutartis, kad supranta atsakomybę ir riziką, kurią prisiima asmuo, laiduodamas už kitą asmenį, todėl S. P. argumentai, jog jis pasitikėjo kitais asmenimis, jų atliekamais veiksmais, nepateisina jo pasyvaus elgesio, ir sudaro pagrindą išvadai, kad S. P. nesielgė taip, kaip apdairus, atidus žmogaus elgtųsi tokiomis pačiomis aplinkybėmis, nes nebuvo tiek rūpestingas, kad tinkamai įvertintų prisiimamą riziką.

80. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas nesusipažino su sutarties sąlygomis prieš pasirašant sutartį, todėl atsakovas kaip protingas, verslo patirtį turintis asmuo, galėjo rinktis sudaryti sutartį su tokiomis sąlygomis, kokios yra, arba atsisakyti sudaryti sutartį, jeigu bent viena sąlyga yra nepriimtina. Atsakovas taip pat turėjo galimybę sužinoti informaciją, koks turtas įkeičiamas.

81. Kaip pažymėjo Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-12-22 sprendimu, civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021, S. P. duodamas paaiškinimus, nurodė, kad jam iš pirmojo karto nesutikus laiduoti sūnus buvo nepatenkintas. Ši aplinkybė ir tai, kad S. ir trečiasis asmuo V. P. yra artimi giminaičiai, kaip pagrįstai teigia ieškovas. leidžia tikėti tuo, kad S. P. apsisprendimą laiduoti lėmė ne jo nurodomos aplinkybės, kuriomis aiškinamas suklydimas, o būtent giminystės ryšiai, siekis padėti sūnui, išlaikyti gerus santykius. Bet kuriuo atveju laiduotojui įvykdžius savo pareigą ir grąžinus paskolą jis įgautų atgręžtiną teisę į paskolos gavėją, t.y. sumokėtus pinigus jam turėtų grąžinti sūnus.

82. Iš CK 6.64 straipsnio konstrukcijos matyti, jog atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę ir šia aplinkybe gali remtis skolininkas, turi sieti priežastinis ryšys, kai vienos prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas lemia kitos prievolės vykdymo galimybes. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, taikant šią normą, skolininko negalėjimas vykdyti prievolę sietinas ir su jo prievolės nepagrįsta apimtimi, kai tai įvyksta dėl kreditoriaus kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-253-969/2015; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-421/2019, 20 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-381/2022, 138 pastraipa.

83. Laidavimo sutartis neriboja atsakovo atsakomybės apimties, todėl atsakovo teiginiai, kad jis turėtų atsakyti tik 10 procentų ar kitokią dalį nuo visos laidavimo sutarties apimties, yra nieko nepagrįsti.

84. Atsakovas priešieškinyje remiasi CK 6.259 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis ir prašo atitinkamai sumažinti jo atsakomybę, nes ieškovas tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku ir kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 str. 1 d. 1 p.). Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą prašydamas visiškai arba iš dalies atleisti jį nuo prievolės vykdymo (CK 6.64 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrįsto pagrindo nurodytoms nuostatoms taikyti. Be to, kaip jau minėta, atsakovas priešieškinyje ir neprašo priteisti iš ieškovo nuostolių, todėl ieškovo kaltės klausimas dėl jų atsiradimo šiuo atveju nenagrinėtinas.

85. Pagal tokį teisinį reglamentavimą nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. kreditoriaus nepakankamas bendradarbiavimas lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievolės. Net ir konstatavus kreditoriaus kaltės dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo buvimą, CK 6.259 straipsnis palieka teismo diskrecijai spręsti, ar kreditoriaus kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti skolininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodė, nei vieno argumento, kuris pagrįstų teiginius, kad skolininkas negali grąžinti skolos, dėl kreditoriaus kaltės. Šalių bendradarbiavimo principas reikšmingas vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija, reikšminga prievolei vykdyti, iš sutarties sąlygų kilusiems neaiškumams pašalinti, ar nebuvo pažeista šalių turtinių interesų pusiausvyra ir ar viena šalis iš šio sandorio negavo nepagrįstos naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-3/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje e2A-2509-562/2021, 26 pastraipa.

86. Kreditoriaus kaltės klausimas, yra fakto klausimas. Kreditoriaus kaltė, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą nepreziumuojama (CK 6.259 straipsnis), nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 65/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje e2A-2509-562/2021, 28 pastraipa).

87. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog skolininko blogą finansinę situaciją ir negalėjimą grąžinti skolą lėmė kreditoriaus neteisėti veiksmai. Pažymėtina, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). CK 6.200 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai.

88. Atsakovas priešieškinį grindžia CK 6.64 str. 1 d. 1 p. kuriame nustatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku ar dėl kreditoriaus kaltės. Atsakovas, kaip laiduotojas teikia pretenzijas kreditoriui, t.y. bankui, bet pats paskolos gavėjas V.P. neginčija kredito sutarties ir dėl negrąžinamos skolos neteikia pretenzijų kreditoriui, todėl ieškovas pagal priešieškinį nėra Kreditavimo sutarties šalimi, esant sutarties uždarumo principui, laiduotojas negali kvestionuoti Kreditavimo sutarties sąlygų.

89. Teismas sprendžia, kad atleisti atsakovą S. P. nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo nėra pagrindo, todėl ieškinys tenkinamas, o priešieškinys atmetamas.

90. Tais atvejais, kai pagrindinė prievolė yra neįvykdoma, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jei ko kita nenumato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).

91. Laidavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo kaip solidarusis skolininkas visu savo turtu ir lėšomis, ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas V. P., atsakyti Bankui, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos arba dalies prievolių pagal Kredito sutartį (Laidavimo sutarties 1 dalis). Laidavimo sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško piniginių prievolių įvykdymo (Laidavimo sutarties 3.3 p.).

92. Neįvykdęs Laidavimo sutartimi prisiimtų savo įsipareigojimų, atsakovas pažeidė CK 6.200 str., 6.870 str., 6.873 str. reikalavimus, pagal kuriuos prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu. Remiantis CK 6.205 str. ir CK 6.76 str., 6.81 str., atsakovas laikomas pažeidusiu įsipareigojimus pagal Laidavimo sutartį. Teismas tenkina ieškinio reikalavimą

93. Vadovaudamasis CK 6.37 str., 6.210 str., 6.872 str., 6.874 str., 6.881 str., teismas priteisia iš atsakovo 16 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos nuo 2018-11-23 iki Vykdomojo įrašo visiško įvykdymo (202105-27 Reikalavimo teisių perleidimo sutarties preambulės c) punktas), kurios ieškinio dienai sudaro 17 317,70 Eur.

94. Teismas priteisia kompensavimo funkciją atliekančias 5 proc. dydžio palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir remiantis (CK 6.37 str., 6.210 str. 2 d.) bei skolos išieškinimo išlaidas (vykdomojo įrašo Nr.1-4247 atlikimo išlaidas) (CK 6.249 str. 4 d. 3 p.).

95. Ieškovas patyrė 2250 Eur atstovavimo išlaidų ir sumokėjo 1617 Eur žyminio mokesčio, todėl ieškinį patenkinus ir priešieškinį atmestus, bylinėjimosi išlaidos (3867 Eur) ieškovui priteisiamos iš atsakovo (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 270 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovui UAB „Rekovera“ (Juridinio asmens kodas 300565180) 64 192,45 Eur negrąžinta kredito, 4996,50 Eur netesybų, 16 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos nuo 2018-11-23 iki Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. Kačergio 2018-12-28 vykdomojo įrašo Nr.1-4247 visiško įvykdymo; bei priteisti 199,15 Eur skolos išieškojimo išlaidas, priteisti 5 proc. kompensacinę funkciją atliekančias įstatymines palūkanas už negrąžintą priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos 2021 m. rugsėjo 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti ieškovui UAB „Rekovera“ iš atsakovo S. P. 3867 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėjas Andrius Ignotas