Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-261-516/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-05
Bylos Nr.: 2A-261-516/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01117-2012-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Egidijus Žironas
Atsakovas: J. V., M. V., R. V., V. M., uždarajai akcinei bendrovei „Agatus“, L. G.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės Medicinos bankas
Trečiasis asmuo: viešoji įstaiga Registrų centras

Kategorijos

21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
21.5pavadinimo nepavyko patikrinti
35.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-261-516/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01117-2012-0Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.7; 21.5; 35.5; (S) 35.6.1; 24.3

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. V. ir M. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2944-467/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos bankas ieškinį atsakovams M. V., R. V., V. M., J. V., uždarajai akcinei bendrovei „Agatus“, L. G., trečiasis asmuo – viešoji įstaiga Registrų centras dėl skolos priteisimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo ir atsakovo M. V. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB Medicinos bankas (toliau – bankas) pateikė teismui ieškinį, kurį patikslinęs, prašė priteisti jam solidariai iš atsakovų V. M., J. V., UAB „Agatus“ ir L. G. 548 975,86 Lt negrąžinto kredito, 149 021,12 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, iš viso 697 996,98 Lt skolos, sutartines mokėjimo funkciją atliekančias 2,86 proc. dydžio metines palūkanas už kredito likutį (548 975,86 Lt) nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos bei procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistinos skolos sumos; pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2010 m. spalio 5 d. dovanojimo sutartį Nr. RK-2325 ir taikyti restituciją natūra, grąžinant atsakovui M. V. šia sutartimi perleistą nekilnojamąjį turtą ir į jį nukreipti skolos išieškojimą pagal kredito sutartį Nr. LOAN 89988.

Ieškovas nurodė, jog su atsakovu M. V. 2009 m. vasario 13 d. sudarė kredito sutartį Nr. LOAN 89988 (toliau – kredito sutartis), pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 156 660 Eur dydžio kreditą iki 2011 m. vasario 3 d. Galutinis kredito grąžinimo terminas 2011 m. balandžio 13 d. papildomu susitarimu buvo pratęstas iki 2012 m. spalio 3 d., o 2011 m. rugpjūčio 28 d. papildomu susitarimu kredito likutis (156 635,22 Eur) buvo konvertuotas į 540 830,09 Lt, papildomai išduota 8 400 Lt kredito. Suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamųjų daiktų hipoteka. Už paimtą kreditą M. V. įsipareigojo mokėti kredito sutartyje numatytas kintamas metines palūkanas, kurios šiuo metu yra 2,86 proc. dydžio, taip pat 0,03 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos. Už atsakovą M. V. 2009 m. vasario 13 d. laidavimo sutartimis Nr. LOAN 89988 laidavo atsakovai V. M., J. V., UAB „Agatus“, o 2011 m. balandžio 8 d. laidavimo sutartimi Nr. LOAN 89988 - ir L. G.. Atsakovas M. V. nuo 2011 m. spalio 3 d. negrąžino ieškovui kredito dalių, todėl pažeidė kredito sutarties 1.1, 2.5.1, 6.2 punktuose numatytus įsipareigojimus. Ieškovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį nuo 2012 m. balandžio 13 d. Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi nutarė išieškoti iš skolininko ir įkeisto turto savininko M. V. ieškovo naudai 548 975,86 Lt negrąžinto kredito, 212 384,42 Lt palūkanų, 75 201,95 Lt delspinigių, iš viso 836 562,23 Lt skolą, taip pat 142 Lt žyminio mokesčio, 2,86 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo negrąžinto kredito likučio (548 975,86 Lt) nuo pakartotinio pareiškimo padavimo dienos, t.y. 2012 m. rugpjūčio 1 d., iki visiško kredito grąžinimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant už visą priteistą sumą (836 562,23 Lt) nuo pakartotinio pareiškimo padavimo dienos iki visiško teismo nutarties įvykdymo bei priverstinai parduoti ieškovo naudai įkeistus UAB „Agatus“ ir UAB „Imperus“ priklausančius nekilnojamuosius daiktus. Kadangi atsakovas M. V. jam suteikto kredito negrąžino bei nesumokėjo priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių, laiduotojai V. M., J. V., UAB „Agatus“ ir L. G. privalo solidariai atsakyti ieškovui. Atsakovas M. V. 2010 m. spalio 5 d. sudarė dovanojimo sutartį Nr. RK-2325, kuria perleido atsakovei R. V. jam priklausančias nekilnojamojo turto dalis. Kadangi atsakovo M. V. veiksmais pablogino jo mokumą, ieškovas reikalavo pripažinti negaliojančiu dovanojimo sandorį, kuriuo buvo perleistas atsakovui priklausęs vertingas nekilnojamasis turtas.

Atsakovas M. V. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia tarp ieškovo ir jo 2009 m. vasario 13 d. sudarytą kredito sutartį. Nurodė, kad kredito sutartis yra tik vienas iš daugelio apgaulės būdu sudarytų sandorių, kurių pagalba L. J., ieškovo darbuotojos Lazdijų filialo direktorės pavaduotojos D. J. padedamas, iš jo viliojo pinigus, prisidengiant trečiaisiais asmenimis, o kredito sutartyje numatyta palūkanų norma buvo tris kartus didesnė už rinkoje galiojusią palūkanų normą, imant paskolas eurais, todėl šis sandoris yra negaliojantis CK 1.91 straipsnio 1 ir 5 dalies pagrindais. Teigė, kad ginčijama kredito sutartis yra tariamas sandoris, kadangi iki sutarties pasirašymo tarp šalių nevyko jokios derybos dėl jos sudarymo ar sąlygų derinimo. Pats ginčijamos sutarties turinys aiškiai patvirtina, kad sutartis nebuvo sudaryta dviejų šalių, siekiančių sukurti teisinius paskolinius santykius. Jis nepasinaudojo kredito pinigais, niekuomet net nereikalavo ieškovo tuos pinigus jam realiai suteikti / perduoti. Kredito sutartis buvo surašyta dėl akių, ir tik dėl atsakovo M. V. patiklumo bei trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė – priteisė solidariai iš atsakovų 548 975,86 Lt negrąžinto kredito, 149 021,12 Lt palūkanų, iš viso 697 996,98 Lt skolos, sutartines mokėjimo funkciją atliekančias 2,86 proc. dydžio metines palūkanas už kredito likutį (548 975,86 Lt) ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2010 m. spalio 5 d. dovanojimo sutartį, taikė restituciją natūra, grąžinant atsakovui M. V. šia sutartimi perleistą nekilnojamąjį turtą bei į jį nukreipė išieškojimą pagal 2009 m. vasario 13 d. kredito sutartį, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Dėl 2009 m. vasario 13 d. kredito sutarties pripažinimo negaliojančia

Teismas nenustatė atsakovo M. V. valios trūkumo, sudarant ginčo kredito sutartį, kadangi jo subjektyvios viltys ir pasitikėjimas L. J. pažadais dėl kreditų grąžinimo, jo nuomonė apie tariamą suklydimą, nėra ir negali būti objektyviais įrodymais dėl tariamo valios trūkumo, juo labiau, kad jis pats nurodė, jog nors ir „nujautė kažką negero ir nenorėjo sudaryti kredito sutarties“, bet ją sudarė, pasikliaudamas, kaip teigia pats, vien tik L. J. pažadais. Teismas konstatavo, kad ieškovas neatsako už atsakovo M. V. nurodyto asmens L. J., kuris net nebuvo šio sandorio šalis, veiksmus. Atsakovas 2013 m. kovo 22 d. pareiškime Generaliniai prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą ir iš esmės nagrinėjamoje byloje pats pripažino, kad jį apgavo trečiasis asmuo, o ne sandorio šalis – ieškovas. Pažymėjo, kad UAB „Agatus“ vienintelis akcininkas ir vadovas buvo būtent atsakovas M. V., jis dar iki ginčijamos sutarties sudarymo pats asmeniškai, kaip UAB „Agatus“ direktorius, jau buvo sudaręs 2008 m. kovo 17 d. kredito sutartį, vėliau ir 2008 m. balandžio 11 d. papildomą susitarimą prie šios kredito sutarties, pats pateikė visus kreditui gauti reikalingus dokumentus, pasirašė ir pateikė bankui prašymus išmokėti pinigus, realiai pats paėmė kredito pinigus, vėliau nupirko dar ir tris vekselius, pats kaip fizinis asmuo laidavo už tris vekselius, realiai paėmė pinigus pagal šiuos vekselius, todėl buvo atsakingas tiek už pinigų panaudojimą, tiek už UAB „Agatus“ veiklą, o jo sprendimas 2009 m. vasario 13 d. paimti kreditą savo vardu ir taip padengti įmonės skolas atliko įprastą veiksmą Lietuvos verslo praktikoje. Teismas atmetė atsakovo M. V. argumentus, kad ieškovas (bankas) netinkamai įvertino kredito suteikimo jam riziką ir todėl yra pagrindas pripažinti ginčijamą kredito sutartį negaliojančia, nes kredito suteikimo vertinimo procesas yra išimtinai banko vidaus reikalas, be to, šios aplinkybės yra susijusios tik su vienos šalies, t. y. banko apsisprendimu sudaryti sandorį ir jos iš esmės neturi ryšio su kitos šalies apsisprendimu sudaryti sandorį. Pažymėjo, kad ieškovas (bankas), įvertinęs kredito grąžinimo riziką ėmėsi dar ir papildomų kredito sutarties užtikrinimo priemonių, o būtent: dviejų nekilnojamųjų daiktų įkeitimo ir laidavimo.

Teismas konstatavo, kad atsakovas M. V. nebeturi teisės ginčyti kredito sutarties CK 1.79 straipsnio pagrindu, nes po ginčo kredito sutarties sudarymo jis patvirtino ginčo sandorį, t. y. minėta sutartis buvo užtikrinta 2009 m. vasario 20 d. sudarytu dviejų žemės sklypų hipotekos lakštu; 2009 m. vasario 20 d. hipotekos lakštu; o 2009 m. kovo 10 d. pateiktas prašymas išmokėti kredito lėšas; 2011 m. balandžio 13 d. pasirašytas papildomas susitarimas dėl kredito sutarties grąžinimo termino pratęsimo; 2011 m. rugpjūčio 18 d. – papildomas susitarimas dėl kredito valiutos pakeitimo; 2012 m. gegužės 25 d. Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos teisėjos įsiteisėjusia nutartimi visa skola pagal kredito sutartį priteisiama iš M. V. ir areštuojamas įkeistas turtas, o 2012 m. rugpjūčio 6 d. to paties teismo nutartimi – išieškojimas nukreipiamas į įkeistą turtą – M. V. nė vienos iš šių nutarčių neskundė, kaip ir neskundė 2013 m. balandžio 16 d. ir balandžio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių aktų, kuriais įkeistas turtas parduotas priverstine tvarka.

Dėl skolos ir palūkanų priteisimo

Teismas patenkino ieškovo reikalavimą priteiti 548 975,86 Lt negrąžinto kredito iš skolininko M. V. ir laiduotojų V. M., J. V., UAB „Agatus“ ir L. G., nes jie neįvykdė jam savo įsipareigojimų. M. V. nuo 2011 m. spalio 3 d. nemokėjo ieškovui kredito dalių, pažeidė kredito sutartį, dėl to ši buvo nutraukta 2012 m. balandžio 13 d.

Teismas atmetė atsakovo M. V. argumentus, kad sutartos palūkanos buvo pernelyg didelės ir ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo iš atsakovų tenkino. Pažymėjo, kad sutartos 17 proc. dydžio palūkanos, kurios iš esmės atitiko rinkos situaciją skolinimo dienai, buvo sumažintos – 2011 m. balandžio 13 d. susitarimu iki 5 proc., 2011 m. rugpjūčio 18 d. susitarimu – iki 3 proc. Be to, atsakovas M. V. du kartus pripažino palūkanų ir delspinigių dydžius pagrįstais – jau minėtu 2011 m. balandžio 13 d. susitarimu pripažino iki susitarimo momento priskaičiuotą palūkanų ir delspinigių sumą bei numatė atidėtą jų sumokėjimo terminą (susitarimo 1.6 punktas) ir analogiškai 2011 m. rugpjūčio 18 d. susitarimu. Palūkanų ir delspinigių dydis taip pat yra nustatytas ir konstatuotas jau įsiteisėjusiomis Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2012 m. gegužės 25 d. ir 2012 m. rugpjūčio 6 d. nutartimis, kurių atsakovas M. V. neginčijo ir kurios turi prejudicinę galią.

Dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu

Teismas konstatavo, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes atsakovas M. V. 2011 m. spalio 3 d. nesumokėjo bankui pirmosios įmokos pagal ginčo kredito sutartį, o bankas į teismą su ieškiniu dėl nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties nuginčijimo actio Pauliana pagrindu kreipėsi 2012 m. gegužės 21 d.

Teismas tenkino ieškinį dėl dovanojimo sutarties nuginčijimo actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo, nustatęs, kad ginčo sandorio sudarymo metu (2010 m. spalio 5 d.) atsakovas M. V. jau buvo įsipareigojęs kreditoriui vykdyti prievoles pagal minėtą kredito sutartį – grąžinti skolą, neperleisti turto ir kt., tačiau šių įsipareigojimų nesilaikė. Konstatavo, kad ginčijamas dovanojimo sandoris akivaizdžiai pažeidžia banko teises, o atsakovas M. V. šį sandorį sudarė sąmoningai, siekdamas išvengti galimo ieškovo skolos išieškojimo iš vertingo nekilnojamojo turto, nes hipoteka užtikrinto turto vertė buvo 167 000 Lt, o skola litais – 680 078,57 Lt, kito neapsunkinto daiktinėmis teisėmis nekilnojamojo turto M. V. neturėjo, jo gaunamos su darbo santykiais susijusios pajamos labai mažos. Pažymėjo, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, jis sudarytas tarp artimų asmenų sūnaus ir motinos, sandoris neatlygintinis.

Patenkinus actio Pauliana ieškinį, teismas kreditoriaus reikalavimą nukreipė į ginčijamo sandorio dalyku buvusį ir skolininkui grąžintiną turtą

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

Atsakovai M. V. ir J. V. apeliaciniais skundais prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują, kuriuo ieškovo UAB Medicinos bankas ieškinį atmesti, o atsakovo M. V. priešieškinį patenkinti. Prašė sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki Alytaus VPK bus užbaigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 72-1-00076-13. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą kol Alytaus apskrities Vyriausiame policijos komisariate nebus užbaigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 72-1-00076-13, nes apeliantai realiai iš ieškovo negavo jokių pinigų, juos gavo L. J. su ieškovo darbuotojais, kurie apgaulės būdu privertė pasirašyti kredito ir kitas su ja susijusias sutartis, dėl ko nuo jų visi nukentėję asmenys kreipėsi į Generalinę prokuratūrą.

2. Nepagrįsti teismo teiginiai, kad banko kredito suteikimo vertinimo procesas yra išimtinai banko vidaus reikalas, kad visos kredito sutarties sąlygos M. V. buvo atskleistos tinkamai ir prieinama forma, jas išdėstant kredito sutartyje, nes ieškovas iki šiol vengia pateikti tikrąsias ginčo kredito sutarties pasirašymo aplinkybes (t. y. rizikos vertinimo padalinių / atsakingų darbuotojų sprendimus atsakovo atžvilgiu), taip siekdamas paslėpti įvykdytą apgaulę atsakovo atžvilgiu. Teismas net nevertino Lietuvos banko valdybos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 149 patvirtintų Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatų ir neatsižvelgė, kad ieškovas jas pažeidė, nes atsakovo M. V. finansinė padėtis ir gaunamos pajamos nebuvo pakankamos grąžinti kreditą. Šios aplinkybės yra pagrindas ginčo kredito sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 ir 5 dalies pagrindais.

3. Teismas neteisingai įvertino šalių elgesį, nes ieškovas sąmoningai bandė sudaryti įspūdį, kad neva atsakovas ginčo kredito sandorį patvirtino paėmęs kreditą apmokėti palūkanas bankui. Atsakovas M. V. jokių kredito dengimų nevykdė – visa tai už jį darė pats bankas, disponuodamas savo lėšomis. Pažymėjo, kad Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos teisėjo nutarčių dėl skolos priteisimo ir išieškojimo neginčijo dėl teisinės kvalifikacijos ir finansinių resursų ją gauti stokos.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties reikalavimams, pareikštiems actio Pauliana pagrindu. Kreditorius turėjo sužinoti apie atsakovų sudarytą dovanojimo sutartį anksčiau nei teigiama ieškinyje, nes dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2010 m. spalio 5 d. ir išviešinta Nekilnojamojo turto registre. Bankas aplaidžiai nuo 2009 m. M. V. nemokant kas mėnesį palūkanų, o taip pat nemokant paskolos netikrino jo turtinės padėties, o būdamas apdairus ir atsakingas už kreditų suteikimą privalėjo patikrinti to asmens turtinę padėtį dar 2011 m. balandžio 13 d., tuo pačiu ir nekilnojamojo turto registro duomenis, todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo 2011 m. spalio 3 d., o vėliausiais nuo 2011 m. balandžio 13 d.

5. Teismas nepagrįstai konstatavo kreditoriaus interesų pažeidimą, nes pasirašant 2009 m. vasario 13 d. kredito sutartį ir 2011 m. balandžio 13 d. papildomą susitarimą, atsakovas M. V. dar neturėjo iš tėvo paveldėto ginčo turto. Išduodamas papildomą paskolą M. V. vardu palūkanų dengimui, pratęsdamas kredito grąžinimo terminą 2011 m. balandžio 13 d. papildomu susitarimu Nr. 1, išduodamas papildomą paskolą atsakovui M. V. palūkanų dengimui 2011 m. rugpjūčio 18 d. papildomu susitarimu Nr. 2 ieškovas UAB Medicinos bankas faktiškai konkliudentiniais veiksmais patvirtino, kad jo interesai M. V. padovanojus turtą mamai nėra pažeisti, o jo turimas turtas pakankamas ne tik pirminiam kreditui grąžinti, bet ir papildomam kreditui grąžinti.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose ieškovas UAB Medicinos bankas prašo apeliacinius skundus, taip pat prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, atmesti. Nurodo šiuos pagrindinius atsikirtimus:

1. Stabdyti bylą dėl ikiteisminio tyrimo nėra ne tik teisinio pagrindo, nes baudžiamoji byla dar nėra perduota teismui, tačiau ir faktinio pagrindo, nes ikiteisminio tyrimo aplinkybės gali suteikti tik papildomų teisinių pagrindų bankui reikalauti nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo iš M. V.. Ikiteisminis tyrimas pagal M. V. ir kitų asmenų pareiškimą buvo nutrauktas ir vėliau atnaujintas pagal banko pareiškimą dėl galimų M. V. ir kitų jo nurodytų asmenų neteisėtų veiksmų banko atžvilgiu, dėl ko M. V. buvo pateikti įtarimai. Tuo tarpu nė vienam banko darbuotojui jokie įtarimai nepareikšti.

Atsiliepimas

2. Apeliantas pats pripažįsta, kad jis nujautė galimas kredito sutarties pasekmes, todėl apeliantui žinant ir suvokiant galimas pasekmes neįmanoma konstatuoti apgaulės jo atžvilgiu buvimo fakto, juo labiau, kad bankas jokių neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, dėl kurių apeliantas galėjo nesuprasti 2009 m. vasario 13 d. kredito sutarties pasekmių neatliko. Atsakovo subjektyvios viltys, suformuotos L. J. ir jo paties lūkesčių pagrindu, negali būti pagrindu pripažinti ginčo kredito sutartį negaliojančia CK 1.90, 1. 91, 1.80, 1.5 straipsnių pagrindais. Apelianto M. V. versiją dėl apgaulė paneigia aplinkybė, kad jis pripažino už neteisėtus banko atžvilgiu veiksmus gaudavęs atlyginimą iš L. J., todėl apeliantas buvo ne apgaulės auka, o jos dalyvis.

3. Apeliantas pats savarankiškai privalo įvertinti savo galimybes grąžinti kreditą, ieškovas nebuvo įsipareigojęs tokio vertinimo atlikti už patį M. V. ir negali būti atsakingas už jo sprendimą imti ar neimti kreditą, kadangi už šį sprendimą išimtinai atsakingas pats atsakovas. Apelianto pozicija dėl atliekamos rizikos vertinimo reikštų, kad už sprendimą skolintis skolininkas yra visiškai neatsakingas. Tuo tarpu apelianto skunde nurodomi teisės aktai yra viešosios teisės reglamentavimo sritis ir yra skirti išimtinai tik banko reikmėms, jo vidinei veiklai reglamentuoti ir visos bankinės sistemos stabilumui užtikrinti.

4. Atsakovas M. V. negalėjo kredito lėšų nuimti grynais ir naudoti laisvai savo nuožiūra, nes kredito sutartyje buvo nurodytas konkretus ir tikslus kredito panaudojimo tikslas, – padengti V. M. ir UAB „Agatus“ skolas bankui, šią paskirtį nurodė pats apeliantas savo paraiškoje kreditui gauti. Ankstesnių skolų dengimas kredito lėšomis yra įprasta versle refinansavimo forma, juo labiau, kai tai daro bendrovės akcininkas ir vadovas.

5. Skundžiamame sprendime teisingai buvo atskleistos ir pritaikytos actio Pauliana bylose ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklės. Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį ieškinio senatis prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013). Bankas nutraukė sutartį 2012 m. balandžio 13 d., tuomet paaiškėjo aplinkybė, kad skolininkas kredito negrąžins ir atsirado pareiga kreditoriui surinkti informaciją apie galimus banko pažeidimus neteisėtai perleidus turtą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal M. V. ir J. V. apeliacinių skundų nustatytas ribas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas M. V. 2009 m. vasario 13 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 156 660 Eur dydžio kreditą iki 2011 m. vasario 3 d. Šis terminas 2011 m. balandžio 13 d. papildomu susitarimu Nr. 1 buvo pratęstas iki 2012 m. spalio 3 d., o 2011 m. rugpjūčio 28 d. papildomu susitarimu Nr.2 kredito likutis (156 635,22 Eur) buvo konvertuotas į 540 830,09 Lt, papildomai išduota 8 400 Lt kredito. Suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamųjų daiktų hipoteka bei atsakovų V. M., J. V., UAB „Agatus“ ir L. G. laidavimu pagal su jais sudarytas laidavimo sutartis. Atsakovas M. V. 2010 m. spalio 5 d. sudarė dovanojimo sutartį, kuria perleido atsakovei R. V. jam priklausančias nekilnojamojo turto dalis, kurias buvo paveldėjęs pagal 2010 m. liepos 2 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą po savo tėvo V. V. mirties. Ieškovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį nuo 2012 m. balandžio 13 d. Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2012 m. gegužės 25 d. ir 2012 m. rugpjūčio 6 d. nutarčių pagrindu yra įvykęs išieškojimas ir kredito užtikrinimo įvykdymui įkeistas turtas parduotas vykdymo procese. Byloje nėra ginčo dėl 548 975,86 Lt negrąžinto kredito dydžio.

Pirmosios instancijos teismas šią sumą su palūkanomis priteisė iš atsakovų, t. y. skolininkų ir laiduotojų, pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento minėtą nekilnojamojo turto dovanojimo sandorį ir nukreipė į jį išieškojimą. Tuo tarpu atsakovo M. V. priešieškinį dėl 2009 m. vasario 13 d. kredito sutarties pripažinimo negaliojančio atmetė.

Apeliantai M. V. ir J. V., kvestionuodami visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, skunde nesutinka su teismo argumentais, kuriais netenkintas atsakovo M. V. priešieškinis pripažinti 2009 m. vasario 13 d. kredito sutartį negaliojančia ir kuriais patenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti 2010 m. spalio 5 d. dovanojimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai nesustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimo dėl pradėto ikiteisminio tyrimo L. J. atžvilgiu, nes ginčo sandoris sudarytas dėl jo ir banko darbuotojos apgaulės bei nesąžiningų banko veiksmų (CK 1.91 straipsnio 1 ir 5 dalys).

Dėl civilinės bylos sustabdymo

Apeliantai mano, kad yra pagrindas šios civilinės bylos nagrinėjimą stabdyti CPK 164 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes L. J. ir banko darbuotojos D. J. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl bankui priklausančių pinigų neteisėto pasisavinimo.

CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji bylos sustabdymo pagrindai, kuriuos nustačius klausimas dėl bylos sustabdymo tikslingumo paliktas spręsti teismui, t. y. teismas turi teisę (bet ne pareigą) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir konkrečiu atveju sprendžia, ar bylą reikia stabdyti. Tai reiškia, kad bylos stabdymo CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu klausimas įstatymo leidėjo paliktas išimtinai teismo diskrecijai, todėl teismas savo nuožiūra vertina susidariusią situaciją ir, remdamasis proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir koncentruotumo principais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia dėl būtinybės stabdyti bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į minėtus principus, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai, o kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad iš tiesų yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą. Bylos sustabdymo motyvai turi būti faktiškai ir teisiškai pagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad aplinkybės, dėl kurių teismas pripažįsta esant pagrindą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo, gali būti svarbios, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo apimtį, konkrečius jame atliekamus veiksmus ir jų civilinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, jog vien tik apeliantų nurodoma aplinkybė, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas L. J. atžvilgiu dėl galimo sukčiavimo nėra pakankamas pagrindas civilinei bylai sustabdyti. Visų pirma, apeliantai, prašydami stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, teismui nepateikė konkrečių duomenų apie vykdomą ikiteisminį tyrimą (t. y. kokia šiuo metu vykdomo ikiteisminio tyrimo stadija, kokių asmenų atžvilgiu, kokiu pagrindu ir apimtimi jis yra atliekamas). Kaip matyti iš atsiliepimo į apeliacinį skundą turinio, ieškovo teigimu, apelianto inicijuotas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o jį atnaujinus tiriamas atsakovo M. V. veiksmų (ne)teisėtumas. Apelianto pateikti kreipimaisi į ikiteisminį tyrimą organizuojančias, atliekančias ir vykdančias institucijas nepatvirtina ir neatskleidžia šiuo metu vykdomo ikiteisminio tyrimo pagrindo ir eigos (1 t., b. l. 184-188; 2 t., b. l. 133-246, 4 t., b. l. 21-22). Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad apeliantų nurodomo ikiteisminio tyrimo metu gali būti nustatyti šios bylos nagrinėjimui teisiškai reikšmingi faktai. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo institucijų, pareigūnų sprendimai ir nutarimai neturi civiliniame procese prejudicinės galios, o yra tik vieni iš rašytinių įrodymų. Jie dažniausiai yra išvestiniai iš pareigūnų surinktų tiesioginių įrodinėjimo šaltinių – dokumentų, aktų, raštų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2008). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-268/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; 2012 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012; kt.).

Nagrinėjamos bylos dalykas yra skolos priteisimas pagal banko su atsakovu M. V. 2009 m. vasario 13 d. sudarytą kredito sutartį ir laidavimo sutartis, sudarytas su atsakovais J. V., V. M., UAB „Agatus“ ir L. G. bei minėtos kredito sutarties pripažinimas negaliojančia dėl apgaulės, o ginčas yra kilęs tarp banko ir sandorius su juo sudariusių asmenų. Taigi L. J., kurio apgaulę atsakovas M. V. siekia įrodyti, nebuvo ginčo sandorių šalimi, apelianto nurodoma aplinkybė, kad toks tyrimas yra pradėtas banko darbuotojos D. J. atžvilgiu, nėra pagrįsta jokiais bylos duomenimis, todėl apeliantų nurodomo ikiteisminio tyrimo baigtis negalėtų daryti įtakos nagrinėjamoje byloje sprendžiamam šalių ginčui. Tuo tarpu apeliantų įrodinėjamas aplinkybes dėl apgaulės būdu sudaryto sandorio pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino, tačiau apgaulės, kaip sandorio negaliojimo pagrindo, nenustatė. Teismo sprendime teisingai pažymėta, kad bankas negali būti pripažintas atsakingu už atsakovo M. V. nurodomo L. J. veiksmus ir jų tarpusavio santykius. Juolab, kad apeliantas M. V. savo 2013 m. kovo 22 d. pareiškime Generalinei prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą ir iš esmės nagrinėjamoje byloje pats pripažino, kad jį apgavo trečiasis asmuo, o ne sandorio šalis – ieškovas. Taigi aplinkybė, kad apeliantų netenkina pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo sandorio teisėtumo, savaime nėra pagrindas stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą dėl galimai vykstančio ikiteisminio tyrimo apelianto nurodomų asmenų atžvilgiu. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apelianto argumentai nepagrindžia būtinumo sustabdyti bylą pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą, todėl nėra pagrindo ir išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokio prašymo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu netenkino.

Dėl 2009 m. vasario 13 d. kredito sutarties pripažinimo negaliojančia

Apelianto M. V. priešieškinio reikalavimas pripažinti kredito sandorį negaliojančiu grindžiamas tuo, kad sandoris sudarytas dėl apgaulės ir dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) (CK 1.86 ir 1.91 straipsniai). Apeliantas, kvestionuodamas teismo sprendimą, kuriuo šie reikalavimai netenkinti, tvirtina, kad ginčo kredito sandoris turėjo būti pripažintas negaliojančiu ne tik CK 1.91 straipsnio 1 dalies, tačiau ir šio straipsnio 5 dalies pagrindu.

Apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių. Pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Taigi pagal nurodytą materialiosios teisės normą sandorio pripažinimas negaliojančiu galimas tada, jeigu atsakovo pagal priešieškinį konkretūs veiksmai (neveikimas) sudarė apgaulės turinį. Tokias aplinkybes turėjo įrodyti priešieškinį pateikęs atsakovas (CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju apeliantai nesutinka su skundžiamame sprendime nurodomais teiginiais, kad banko kredito suteikimo vertinimo procesas yra išimtinai banko vidaus reikalas, kad visos kredito sutarties sąlygos atsakovui M. V. buvo atskleistos labiausiai tinkama ir prieinama forma, jas išdėstant kredito sutartyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) patys sprendžia, sudaryti jiems ar nesudaryti konkrečią sutartį, kuri nuo sudarymo momento šalims įgyja įstatymo galią (CK 6.156 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl kredito gavimo/suteikimo, aktyviai veikia ne tik bankas, bet ir pats kreditą siekiantis gauti asmuo. Nors bankas spręsdamas dėl kredito suteikimo privalo vertinti siekiančio skolintis asmens finansines galimybes, tačiau toks kredito rizikos vertinimas, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, visgi yra skirtas paties banko apsisprendimui sudaryti sandorį, tačiau niekaip nelemia kitos šalies valios šiuo klausimu. Juolab, kad tokio vertinimo tikslas iš esmės yra įvertinti galimus banko nuostolius skolininkui tapus nemokiam ir negalint arba nenorint vykdyti įsipareigojimų sutartyje numatytomis sąlygomis. Šiuo atveju sutiktina su ieškovo atsiliepime nurodomu argumentu, kad apeliantas M. V. turėjo pats įsivertinti savo galimybes grąžinti kreditą, o ne perkelti šią pareigą bankui. Juolab, kad būtent jis geriausiai žinojo savo turtinę padėtį, išsilavinimą, tikslus dėl kredito sutarties ir finansines galimybes jį grąžinti.

Apelianto nurodomi Lietuvos banko valdybos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 149 patvirtinti Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatai yra banko vidinės taisyklės, skirtos stabiliai banko vidinei veiklai ir kontrolei užtikrinti, dėl to bet kokie pažeidimai šioje srityje yra susiję su paties banko rizika, ar jis atgaus ar neatgaus kreditą, tačiau šių apeliantų nurodomų normų pažeidimai nesukuria jokių pasekmių tiesiogiai banko skolininkams pagal konkrečias sutartis. Tokiu atveju netinkamas rizikos įvertinimas gali lemti tai, kad bankas gali realiai neatgauti kredito, tačiau tai negali būti pagrindu pripažinti tokią kredito sutartį negaliojančia. Pažymėtina ir tai, kad apelianto ginčijama pirmosios instancijos pozicija šiuo klausimu atitinka kasacinio teismo praktiką, kurioje nuosekliai išaiškinta, kad kreditavimo rizikos vertinimo pažeidimai nėra pagrindas atleisti skolininkus nuo įsipareigojimų vykdymo, ar pripažinti kreditavimo sutartis negaliojančiomis, kadangi ši procedūra skirta vidinei bankų veiklai, kurios pažeidimai gali lemti viešosios teisės sankcijų taikymą, tačiau tai nėra pagrindas pasibaigti prievoliniams bankų ir jų klientų santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2011;2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta 3K-3-56/2014;2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014).

Apeliantai tvirtindami, kad atsakovas M. V., kaip kredito gavėjas, nebuvo tinkamai supažindintas su kredito sąlygomis, nenurodė kokių konkrečių supažindinimo veiksmų bankas neatliko, neįvardino, kokios tariamai nuo jo nuslėptos kreditavimo sąlygos, dėl kurios jis nebūtų sudaręs ginčijamos sutarties, nėra kredito sutartyje. Kaip pagrįstai nurodo ieškovas savo atsiliepime, visa banko atlikta kredito vertinimo rizika yra atskleidžiama kredito sutartyje (palūkanų dydis, kredito užtikrinimo priemonės ir pan.), su kuria M. V. buvo susipažinęs, pats pasirašė kredito sutartį ir visus jos papildomus susitarimus, aktyviai bendradarbiavo su banku tiek dėl kredito suteikimo, tiek dėl jo grąžinimo. Pažymėtina, kad ginčijamos 2009 m. vasario 13 d. kredito sutarties 2.3 punkte buvo nurodytas konkretus kredito grąžinimas tikslas – UAB „Agatus“ įsiskolinimams pagal kredito sutartį, nepamokėtų vekselių bei V. M. neapmokėto vekselio refinansavimui. 2011 m. balandžio 13 d. ir rugpjūčio 18 d. Papildomais susitarimais šis punktas nepakeistas, tačiau išduodant papildomą kreditą papildomai nurodoma, kad jis taip pat yra skirtas UAB „Agatus“ įsiskolinimui pagal kredito sutartį refinansuoti. Tai, kad kreditas buvo imamas šiuo tikslu patvirtina ir paties apelianto M. V. 2009 m. kovo 10 d. bankui pateiktas prašymas išmokėti pinigus būtent minėtame punkte nurodytiems įsipareigojimams apmokėti (4 t., b. l. 101). Šis prašymas buvo įvykdytas paties apelianto M. V. iniciatyva, vykdant ginčijamos sutarties sąlygas, todėl apeliantų argumentai , kad realiai paskola atsakovui M. V. net nebuvo suteikta, o bankas savavališkai disponavo savo paties lėšomis apelianto M. V. sąskaitose, yra nepagrįsti. Šios aplinkybės ir nurodomas kredito gavimo tikslas rodo, kad atsakovas M. V. kaip vienintelis UAB „Agatus“ akcininkas ir jos vadovas iš esmės siekė refinansuoti įmonės skolas.

Apelianto įrodinėjamos aplinkybės, kad jis buvo apgautas ir suklaidintas L. J., nedaro įtakos ginčijamos kredito sutarties legitimumui. Motyvai, dėl kurių civilinių teisinių santykių subjektai atlieka vienokius ar kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, savaime neturi teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Visų pirma, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame sprendime, jis nėra ginčijamo sandorio šalis, be to, jokie jo ir banko susitarimai dėl apgaulės šiuo atveju nėra įrodyti. Apeliantas M. V. pats nuosekliai bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad nors ir suvokė galimas ginčijamo kredito sutarties pasekmes, tačiau pasitikėdamas L. J. visgi ją pasirašė. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių, pirmosios instancijos teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų, matyti, kad apeliantas M. V. turėjo patirtį kreditavimo, sutarčių užtikrinimo ir verslo srityje iki 2009 m. vasario 13 d. kredito sutarties sudarymo, nes jis būdamas įmonės akcininku ir direktoriumi jau buvo sudaręs 2008 m. kovo 17 d. kredito sutartį ir papildomą susitarimą, kuria bendrovė skolinosi lėšų iš banko, pats pateikė bankui prašymus kreditui gauti, verslo planus ir kitus dokumentus, pateikė prašymus išmokėti pinigus ir juos gavo, įmonės vardu pasirašė hipotekos lakštą ir nupirko tris vekselius, už kuriuos pats laidavo. Tuo tarpu ginčijamos kredito sutarties sudarymas turint tikslą refinansuoti jam priklausančios įmonės skolas, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, verslo praktikoje yra pakankamai įprastas veiksmas, todėl tokiu būdu įvykdyta kredito sutartis negali būti laikoma banko vykdoma apgaule.

Be to, byloje nustatyta, kad po ginčijamos 2009 m. vasario 13 d. kredito sutarties, atsakovas M. V. šią sutartį užtikrino 2009 m. vasario 20 d. sudarytų dviejų žemės sklypu įkeitimu, 2009 m. kovo 10 d. pateikė prašymą bankui išmokėti kredito lėšas, 2011 m. balandžio 13 d. pasirašė papildomą susitarimą dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo, 2011 m. rugpjūčio 18 d. – dėl kredito valiutos pakeitimo, dėl to pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šios aplinkybės rodo, jog jis patvirtino ginčijamą sandorį, kas iš esmės eliminuoja jo galimybes jį nuginčyti (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų nurodomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad nei L. J. ir apelianto M. V. tarpusavio santykiai, nei galima L. J. apgaulė ar suklaidinimas, nei ginčo sandoryje įtvirtintų teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas, įvykęs dėl paties apelianto M. V. neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo, negali būti pagrindu pripažinti ginčijamą kredito sutartį negaliojančia jo nurodomais pagrindais (CK 1.86 straipsnis, 1.91 straipsnio 1 ir 5 dalys).

Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu

Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties 2012 m. gegužės 21 d. pareikštiems reikalavimams actio Pauliana pagrindu, nes apie atsakovų sudarytą dovanojimo sutartį ieškovas galėjo žinoti jau nuo sandorio įregistravimo Nekilnojamojo turto registre 2010 m. spalio 5 d., o vėliausiai privalėjo sužinoti 2011 m. balandžio 13 d., kai buvo pasirašoma papildomas susitarimas dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo.

Apelianto argumentus, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo ginčijamo sandorio įregistravimo Nekilnojamojo turto registre paneigia Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje Nr. 3K-3-297/2013 pateiktas išaiškinimas, kad vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas, nes toks skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda ne vien nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie skolininko sudarytą sandorį fakto, bet taip pat, kai kreditoriui tampa žinomos ar turėjo būti žinomo aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Kreditorius gali realiai suprasti savo teisių pažeidimą ir jam atsiranda pareiga domėtis skolininko sandoriais tuomet, kai sutartis nebevykdoma ir yra pagrindas ją nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai, bet kreditorius tokiu atveju nelaikomas praleidusiu ieškinio senaties terminą. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad 2011 m. balandžio 13 d. buvo pasirašoma papildomas susitarimas dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo rodo, kad šalys prioritetą teikė sutarties vykdymui ir abipusiu sutarimu siekė tolimesnio jo vykdymo, dėl to šis sandoris negali būti laikomas senaties termino pareikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu pradžia. Dėl to teisėjų kolegija, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai taikė actio Pauliana bylose ieškinio senaties taisykles, atsižvelgiant į šio instituto ypatybes ir kasacinio teismo išaiškinimus šiuo klausimu.

Apelianto argumentai, kad pasirašant 2009 m. vasario 13 d. kredito sutartį ir 2011 m. balandžio 13 d. papildomą susitarimą, atsakovas M. V. neturėjo iš tėvo paveldėto ginčo turto nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kreditoriaus interesų pažeidimo. Visų pirma, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, dovanojimo sutartis pažeidžia ieškovo teises jau vien tuo, kad kredito sutarties 6.5.2 punktu M. V. įsipareigojo be ieškovo sutikimo raštu neparduoti, nedovanoti, nemainyti ar kitaip neperleisti, neįkeisti turimo nekilnojamojo turto, tačiau šios sutartinės nuostatos nesilaikė. Tuo tarpu aplinkybė, kad kredito sutarties sudarymo metu apeliantas M. V. šio turto dar nebuvo įgijęs, o papildomų susitarimų metu – jau nebeturėjo, nes buvo padovanojęs savo motinai, nepanaikino šios sutarties nuostatos galiojimo tokio turto atžvilgiu. Be to, iš ieškovo paaiškinimų, esančių jo procesiniuose dokumentuose matyti, kad apelianto M. V. nurodomų papildomų susitarimų 2011 m. balandžio ir rugpjūčio mėnesį sudarymo metu ieškovui dar nebuvo žinomas turto pagal ginčijamą sandorį perleidimo faktas, todėl nėra pagrindo sutikti su jo pozicija, kad šiais papildomais susitarimais ieškovas esą patvirtino, kad jo interesai, M. V. padovanojant turtą mamai, nebuvo pažeisti. Juolab, kaip minėta, pareiga kreditoriui sužinoti, kad sandoris pažeidžia jo interesus, atsiranda nuo skolininko kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų pažeidimo. Kadangi nei M. V., nei laiduotojai pakankamai pajamų ar vertingo nekilnojamojo turto neturėjo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad M. V., žinodamas šias aplinkybes, 2010 m. spalio 5 d. dovanojimo sutartį dėl 2010 m. liepos 2 d. iš tėvo paveldėto turto dalies sudarė sąmoningai, siekdamas išvengti galimo jo skolos išieškojimo iš vertingo nekilnojamojo turto (CK 6.66 straipsnio 1 dalis)

Vadovaudamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 327 straipsnio 1 dalis, 329–330 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovų J. V. ir M. V. apeliacinius skundus, ieškovui UAB Medicinos bankui priteistinos jo apeliacinės instancijos teisme patirtos ir įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Ieškovas UAB Medicinos bankas prašo priteisti iš M. V. 2000 Lt (579 Eur), o iš J. V. 420 Lt (122 Eur) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teismui pateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (sąskaita už advokato teisinę pagalbą ir vietinio mokėjimo nurodymas) (5 t., b. l. 162-165).

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punktu, nustatančiu, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą negali būti priteistas didesnis nei 1,5 minimalios mėnesinės algos dydžio užmokestis, taip pat įvertinusi atsilepimo į apelianto J. V. apeliacinį skundą apimtį (jis, kaip solidarus bendraskolis, savo apeliaciniu skundu jokių naujų skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo motyvų nenurodė, iš esmės pritardamas visiems apelianto M. V. procesiniuose dokumentuose išdėstytiems argumentams), sprendžia, kad ieškovo UAB Medicinos bankas prašymas iš atsakovo M. V. priteisti 450 Eur, o iš atsakovo J. V. 122 Eur bylinėjimosi išlaidų, pagrįstas ir tenkintinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo M. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankas, į. k. 112027077, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankas, į. k. 112027077, 122 Eur (šimtas dvidešimt du eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėEgidija TamošiūnienėEgidijus Žironas