Šiaulių apygardos teismo nutartis

2018-02-06 · Civilinė byla Nr. e2S-150-440/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-06
Bylos Nr.
e2S-150-440/2018
Teisminio proceso Nr.
2-36-3-01963-2017-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Valantienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „ATENERGO“, R. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-150-440/2018Teisminio proceso Nr. 2-36-3-01963-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.2.1; 3.1.18.2.3; 3.1.18.3; 3.2.4.4; 3.2.4.9.3.3; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 6 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ATENERGO“ atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai) 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-513-237/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „CB Logistic“ ieškinį atsakovams R. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „ATENERGO“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „CB Logistic“, atstovaujama bankroto administratorės V. L., kreipėsi į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovų R. B. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „ATENERGO“ 35 797,03 Eur žalos atlyginimo, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gegužės 3 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „CB Logistic“, bankroto administratore paskyrė UAB „ATENERGO“, kuri buvo atstatydinta Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartimi. Naujai paskirta bankroto administratorė V. L. nustatė, kad UAB „ATENERGO“ 2013 m. vasario 7 d. pasaugos sutartimi Nr. 2013/02/07 perdavė BUAB „CB Logistic“ priklausantį turtą (transporto priemones) R. B., tačiau R. B. dar 2013 m. spalio 18 d. vienašališkai nutraukė pasaugos sutartį. Kadangi BUAB „CB Logistic“ priklausančių transporto priemonių buvimo vieta nežinoma, todėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. IBPS-S-214323 pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, požymius. Atsakovai yra solidariai atsakingi už BUAB „CB Logistic“ padarytą žalą dėl transporto priemonių praradimo (el. b. l. 1–7). Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – reikalavimo sumai areštuoti atsakovams priklausančias pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose, turtines teises, kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovus ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, todėl tai objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, atsakovai jau ginčijamų veiksmų atlikimo metu buvo nesąžiningi, neskaidriai ir netinkamai vykdė pasaugos sutartį bei bankroto procedūras, pasisavino/pradangino BUAB „CB Logistic“ priklausantį turtą, todėl galimai atsakovai tęs savo nesąžiningus veiksmus ir sieks paslėpti jiems priklausantį turtą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai) 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą iš dalies ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – 35 797,03 Eur sumai areštavo atsakovams priklausančius nekilnojamuosius ar kilnojamuosius daiktus, o šio turto nesant ar esant nepakankamai – areštavo atsakovams priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises. Piniginių lėšų arešto atveju, atsakovams leido naudoti jų banko sąskaitose esančias lėšas – atsakovui R. B. pragyvenimui ir specialiesiems poreikiams tenkinti, atsakovei UAB „ATENERGO“ atlikti pagal įstatymus privalomus mokėjimus valstybės ar savivaldybės biudžetams, atsiskaityti su darbuotojais. Įpareigojo ieškovės pasirinktą antstolį nustatyti konkrečią lėšų sumą, kurią per vieną kalendorinį mėnesį atsakovai galėtų panaudoti teismo nutartyje nurodytoms operacijoms atlikti iš areštuotų piniginių lėšų (el. b. l. 38–39).Teismas nustatė, kad ieškinio reikalavimą sudaro turtinė prievolė, reikalavimo suma yra didelė, prievolė nėra užtikrinta kitomis priemonėmis, egzistuoja viešasis interesas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškime nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.Teismo vertinimu, tenkinant ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmiausia areštuotinas atsakovų nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas ir tik jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos, esančios atsakovams priklausančiose banko sąskaitose, bei turtinės teisės ir gautos sumos. Areštavus pinigines lėšas, leido atsakovams atsiskaityti su ieškove, taip pat naudoti jų banko sąskaitose esančias lėšas: atsakovui R. B. – pragyvenimui ir specialiesiems poreikiams tenkinti, atsakovei UAB „ATENERGO“ atlikti pagal įstatymus privalomus mokėjimus valstybės ar savivaldybės biudžetams, atsiskaityti su darbuotojais, pavedant nutartį vykdančiam antstoliui nustatyti konkrečią sumą, kurią atsakovai per vieną kalendorinį mėnesį gali naudoti minėtų poreikių tenkinimui.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė UAB „ATENERGO“ prašo panaikinti pirmosios instancijos nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (el. b. l. 45–48). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nevertino ir skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo tikėtino pagrįstumo, nors pats ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnį teismas privalo preliminariai įvertinti ieškinio pagrįstumą. Ieškovė tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų atsakovei, be to, neįrodė, kad atsakovė slėps savo turimą turtą, todėl teismas nepagrįstai pritaikė atsakovei laikinąsias apsaugos priemones.Teismas neįvertino aplinkybių, jog atsakovės pagrindinė veikla yra bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių administravimas bei fizinių asmenų bankroto bylų administravimas, kad atsakovė UAB „ATENERGO“ administruoja 25 juridinių asmenų ir 26 fizinių asmenų bankroto procesus, kad atsakovė pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 15 dalį buvo apsidraudusi administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovė nepateikė teismui draudimo polisų, kurie yra Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje bankroto byloje, taip pat į bylą neįtraukė atsakovės UAB „ATENERGO“ civilinės atsakomybės draudiko.Laikinosios apsaugos priemonės sustabdo įmonės veiklą, nes atsakovei kaip bankroto administratorei tenka mokėti už varžytynių paskelbimą, finansuoti nemokią įmonę bei atlikti kitus mokėjimus, todėl atsakovė negali tinkamai toliau vykdyti bankroto administratorės funkcijų, dėl taikyto arešto, dėl to ji patirs žalą. Teismas turėjo svarstyti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą.Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė BUAB „CB Logistic“ prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (el. b. l. 67–70). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės ne tik atsakovės UAB „ATENERGO“ atžvilgiu, bet ir kito atsakovo R. B. atžvilgiu. Nors atskiruoju skundu prašoma panaikinti visą nutartį, tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kodėl tiek jos, tiek ir kito atsakovo atžvilgiu turi būti panaikintos laikinosios apsaugos priemones.Teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Teismo nutartyje tiesiogiai nenurodžius, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, tai savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nenagrinėja ieškinio iš esmės, t. y. netikrina reikalavimo pagrįstumo, netiria įrodymų Teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones jei ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, tačiau nagrinėjamu atveju ieškinys atitiko procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo manyti, kad ieškinys nėra preliminariai pagrįstas.Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja grėsmės atsiradimo tikimybė. Ieškinio suma yra vienas iš kriterijų, kuris yra svarbus, vertinant būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, jeigu šios priemonės yra taikomos, – nusprendžiant dėl jų masto. Teismų praktikoje preziumuojama, kad tarp šalių kylantis turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl būtent atsakovei tenka pareiga paneigti prezumpciją, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog ieškinio reikalavimo dydis nėra didelis.Pažymėjo, kad kitoje civilinėje byloje yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės atžvilgiu, kurioje atsakovė pateikė iš esmės analogišką atskirąjį skundą akcentuodama, kad ji kaip bankroto administratorė yra apsidraudusi savo civilinę atsakomybę, todėl nėra grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Šioje byloje Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1761-459/2017 paliko galioti laikinąsias apsaugos priemones. Visa tai tik patvirtina, kad atsakovės finansinė padėtis nėra gera, kad jos atžvilgiu yra pareikštas ne vienas ieškinys, todėl kyla grėsmė galimai ieškovei palankus sprendimas įvykdymui. Nors atsakovė yra apsidraudusi profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau nebūtinai patenkintus ieškinį atsakovės padaryta žala būtų pripažinta draudžiamuoju įvykiu, ir draudikas atlygintų ieškovės žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti. Taigi draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).Nagrinėjamu atveju prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo sprendžiamas apie tai nepranešus atsakovams, atsakovė UAB „ATENERGO“ kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – išrašą iš Audito, apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos, kad atsakovė kaip bankroto administratorė šiuo metu vykdo 24 įmonių bankroto procedūras (el. b. l. 55–57), draudimo polisus, kurie patvirtina skundo argumentus, kad atsakovė yra apsidraudusi privalomuoju civilinės atsakomybes draudimu (el. b. l. 49, 50, 51, 52, 53). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktų naujų įrodymų sąsajumą su nagrinėjama byla ir joje keliamais klausimais, pripažįsta, kad naujai pateikti įrodymai priimami ir vertinami nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Pažymėtina, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi skundžiamoje nutartyje teisingai nurodoma, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.Nagrinėjamu atveju atsakovė laikosi nuomonės, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškinys nėra preliminariai pagrįstas, be to, taikyti suvaržymai (turto areštas) neproporcingai varžo jos teises. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie (liet. preliminarų) pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovės nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Taigi teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-364-241/2017).Nagrinėjamu atveju savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovė BUAB „CB Logistic“ grindžia tuo, kad atsakovai netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal 2013 m. vasario 7 d. pasaugos sutartį, todėl turėtų kompensuoti ieškovės nuostolius, susijusius su turto praradimu. Atsakovė UAB „ATENERGO“ neneigia, kad pasaugos sutartimi ji kaip BUAB „CB Logistic“ bankroto administratorė perdavė atsakovui R. B. bankrutuojančiai įmonei priklausantį turtą (transporto priemones) saugoti, tačiau, atsakovės teigimu, ieškovė nepagrįstai reikalauja, kad atsakovė atlygintų žalą, nes nagrinėjamu atveju atsakovas R. B. yra atsakingas už prarastą BUAB „CB Logistic“ turtą.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarp bylos šalių kyla ginčas ar ieškovės BUAB „CB Logistic“ materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, tačiau į klausimą ar BUAB „CB Logistic“ turi galiojančią reikalavimo teisę bus galima atsakyti tik nustačius bylai teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, tai yra išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus joje sprendimą. Atsakovė UAB „ATENERGO“ ieškovės reikalavimų nepagrįstumą sieja su tokiu BUAB „CB Logistic“ pareikštų reikalavimų ištyrimo ir įvertinimo mastu, kuris būdingas bylos nagrinėjimo iš esmės stadijai, todėl šie argumentai negali būti nagrinėjami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, nes yra ginčo iš esmės nagrinėjimo dalykas. Taigi, šiuo metu, atsižvelgiant į bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo pripažinti, kad procesas pagal BUAB „CB Logistic“ ieškinį pradėtas akivaizdžiai neteisėtai ir (ar) ieškinys akivaizdžiai negalėtų būti tenkintas. Kaip jau buvo minėta, preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neturi išsamiai pasisakyti dėl ginčo esmės, nes faktinės bylos aplinkybės, šalių pozicija ginčo klausimu ir jai pagrįsti pateikti įrodymai bus visapusiškai įvertinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėjant iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1131-516/2017), todėl vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas plačiau nepasisakė dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, tai savaime nereiškia, kad teismas neanalizavo šios sąlygos.Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovei palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės (CPK 144 straipsnis). Šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą BUAB „CB Logistic“ grindžia iš esmės didele ieškinio suma, šalių nesąžiningumu administruojant bankrutavusios įmonės turtą (transporto priemones). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškinio suma ieškovei yra didelė, kad turtinės prievolės įvykdymas nėra užtikrintas kitomis priemonėmis, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad kyla grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo vertinti faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė. Kitaip tariant, ieškinio suma, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi būti vertinama ne absoliučiu dydžiu, o atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, ir toks vertinimas, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, turi būti atliekamas, nepriklausomai nuo to, ar atsakovas yra fizinis ar juridinis asmuo, o taip pat, ar atsakovu įtrauktas asmuo yra Lietuvoje ar užsienio valstybėje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1756-516/2016).Kaip jau minėta, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos ir būtent ieškovui, prašančiam byloje taikyti tokias priemones, tenka pareiga įrodyti sąlygų, dėl kurių prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1539/2014). Minėta išvada paremta bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, pagal kurią šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Prašydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškinį dėl priteisimo, ieškovas turi pateikti tiek įrodymų, kad teismui pakaktų įvertinti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu. Tuo tarpu atsakovas, siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turi pateikti duomenis, paneigiančius teismo nutarties pagrįstumą, t. y. leidžiančius teigti, jog ieškinio suma atsakovui nėra didelė ir nėra grėsmės, kad būsimas teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1722/2014). Jeigu remiamasi prezumpcija dėl didelės ieškinio sumos, tokiu atveju atsakovė privalo pateikti jos gerą finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus ir paneigti prezumpciją, nes atsakovė siekia šių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1756-516/2016). Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „ATENERGO“ nepateikė jokių įrodymų apie savo finansinę padėtį, tik pateikė draudimo polisus, patvirtinančius, kad laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d., nuo 2015 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. gegužės 16 d., nuo 2016 gegužės 16 d. iki 2017 m. gegužės 15 d., nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. galiojo administratoriaus profesinės atsakomybės draudimas (el. b. l. 49, 50, 51, 52, 53). Sutiktina su atsakove, kad sprendžiant klausimą dėl jos kaip bankroto administratorės civilinės atsakomybės taikymo tikslinga į bylą įtraukti ir draudiką, kuris apdraudė jos civilinę atsakomybę, kadangi teismo procesinis sprendimas gali turėti įtakos šio subjekto teisėms ir pareigoms. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės taikytos pirminėje bylos nagrinėjimo stadijoje (per tris dienas nuo ieškinio gavimo dienos), kad iki šiol nėra baigtas pasirengimas bylos nagrinėjimui, todėl reikalavimai teismui nėra galutinai suformuoti, taigi šis klausimas galės būti sprendžiamas vėlesnėse bylos nagrinėjimo stadijose. Be to, kaip teisingai pastebėjo ieškovė, draudiko pareiga atlyginti žalą kiltų tik tuo atveju, jei įvykis būtų pripažintas draudiminiu, taigi vien aplinkybė, kad atsakovė yra apsidraudusi savo civilinę atsakomybę tai nepašalina grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „ATENERGO“ yra bankroto administratorė, kuri pagal Audito, apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos viešai skelbiamus duomenis šiuo metu vykdo 24 įmonių bankroto procedūras (el. b. l. 55–57), taip pat vykdo fizinių asmenų bankroto administratorės funkcijas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad klausimas ar atsakovė UAB „ATENERGO“ galimai pažeidė specialiuose įstatymuose numatytų veiklos principus ir ar tai sukėlė žalą bankrutuojantiems asmenims ne kartą buvo nagrinėtas teismuose. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad vien šiuo metu yra nagrinėjamos dar trys civilinės bylos, kuriose atsakovei UAB „ATENERGO“ reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, t. y. (1) Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-244-733/2018 pagal BUAB „Aftalitana“ ieškinį atsakovams UAB „ATENERGO“ ir A. M. dėl 17 917,70 Eur žalos atlyginimo; (2) Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama apeliacinė byla Nr. e2A-44-613/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl 9 200 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovių UAB „ATENERGO“, „BTA Insurance Company SE“ Lietuvos filialo; byloje sprendžiamas klausimas dėl UAB „ATENERGO“ kaip bankroto administratoriaus atsakomybės, nes, ieškovės teigimu, administratorė pardavė bankrutuojančių fizinių asmenų turtą už 36 000 Eur sumą, nors turėjo realią galimybę parduoti už 44 000 Eur; siekiant visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes paskirtas žodinis procesas 2018 m. kovo 21 d. (3) Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-3019-237/2018 pagal BUAB „CB Logistic“ ieškinį dėl pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo grąžinti automobilius Mercedes Benz ir Land Rover Freelander teisėtam savininkui, t. y. BUAB „CB Logistic“, o automobilių negrąžinimo atveju, priteisti subsidiariai iš UAB „ATENERGO“ ir A. M. bankrutuojančiai įmonei UAB „CB Logistic“ naudai 8 329 Eur sumą. Taigi galimai atsakovė UAB „ATENERGO“ turi daugiau kreditorių, kurie turi teisę reikalauti atlyginti neteisėtais veiksmai sukeltą žalą (šiuo metu teismuose nagrinėjamų reikalavimų bendra suma daugiau nei 35 000 Eur).Atsakovė, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, turėjo pareigą pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos gerą finansinę būklę ir taip paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui gali būti paneigta įrodymais, kad atsakovė turi pakankamai turto, neturi skolinių įsipareigojimų ir kita, ir todėl sprendimo įvykdymas jai nesukeltų sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015). Tuo tarpu atsakovė atskirajame skunde nenurodė jokių argumentų ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, nepateikė įrodymų, patvirtinančių gerą jos finansinę padėtį bei pajėgumą įvykdyti ieškovei galimai palankų teismo sprendimą. Taigi, grėsmė galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui atsakovės nėra paneigta. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Remiantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovei nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Nors nagrinėjamu atveju apeliantė tvirtina, jog teismas visiškai neįvertino aplinkybių, kad apeliantės pagrindinė veikla yra bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių administravimas bei fizinių asmenų bankroto bylų administravimas, kad laikinosios apsaugos priemonės visiškai stabdo įmonės veiklą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius, t. y. nepateikė duomenų, apie tai, kokia yra jos administruojamų įmonių finansinė padėtis (ar jos turi savo turto administravimo išlaidoms apmokėti), kokių konkrečiai bankroto administratorės procesinių veiksmų atlikimui ir kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali turėti įtakos jos atliekamoms administravimo funkcijoms ir pan.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiama nutartimi pavesta antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti. Taigi, ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad apeliantė gali kreiptis į antstolį, kad šis nustatytų lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota apeliantei būtinoms finansinėms operacijoms atlikti. Įvertinus išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad atsakovės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir varžo atsakovę daugiau nei būtina teisėtam tikslui (ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui) pasiekti. Pastebėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada susijęs su suvaržymais asmenims, kurių atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, tačiau nagrinėjamu atveju šis suvaržymas yra proporcingas siekiamiems tikslams. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ribojamos ieškinio reikalavimų suma (CPK 145 straipsnio 2 dalis), pirmosios instancijos teismo taikytas laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bei nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog ieškinį byloje apeliantei pareiškė bankrutavusi įmonė, o bankrutuojančios įmonės interesų apsauga visuomet susijusi su viešuoju interesu, kadangi iš bankrutavusios įmonės turto tenkinami jos kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 30, 31 straipsniai). Taigi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis kartu užtikrinama ir bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų apsauga.

Dėl procesinės bylos baigties

Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad paduodant atskirąjį skundą dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovė UAB „ATENERGO“ sumokėjo 38 Eur žyminio mokesčio (el. b. l. 62), kitų duomenų apie proceso dalyvių patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nepateikta. Nagrinėjamu atveju atmetus atskirąjį skundą, atsakovės UAB „ATENERGO“ patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims (jų atstovams).

Teisėja Vilija Valantienė