- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-02
- Bylos Nr.
- 2A-709/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- R. A., uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“
- Atsakovas
- R. A.
- Trečiasis asmuo
- „Swedbank“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (atsakovo) R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo, kuriuo ieškovo R. A. ieškinys atmestas, o ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“ (pirminis ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „VEIZA“) ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-2199-345/2012 pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „VEIZA“ ir uždarajai akcinei bendrovei „KOKYBĖS KUBAS“ dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei sandorio negaliojimo teisinių pasekmių taikymo bei pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“ (pirminis ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „VEIZA“) ieškinį atsakovui R. A. dėl nuostolių atlyginimo. Trečiasis asmuo byloje „Swedbank“, akcinė bendrovė.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. A. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovų UAB „VEIZA“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“ 2009 m. balandžio 14 d. sudarytą preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį ir taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes – grąžinti atsakovui UAB „VEIZA“ jo sumokėtas atsakovui UAB „KOKYBĖS KUBAS“ netesybas už preliminariosios sutarties nevykdymą – 180 000 Lt. Ieškovas R. A. nurodė, kad atsakovas UAB „VEIZA“ yra pareiškęs ieškinį (pirmiau buvęs kitoje byloje), kuriuo prašo priteisti iš ieškovo 180 000 Lt nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tas ieškinys grindžiamas 2009 m. balandžio 14 d. preliminaria nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartimi, sudaryta tarp atsakovų UAB „VEIZA“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“. Ieškovas R. A. nurodė, esą preliminarioji sutartis, kuria atsakovas UAB „VEIZA“ įsipareigojo parduoti atsakovui UAB „KOKYBĖS KUBAS“ parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), kuri ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo įkeista trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB, yra tariamas sandoris, sudarytas nesiekiant sukurti teisinių pasekmių. Ieškovas R. A. aiškino, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta atsakovui UAB „VEIZA“ žinant apie egzistuojantį civilinį ginčą bei galimą kasacinį procesą. Pasak ieškovo, turto, kuris ilgalaike nuomos sutartimi yra išnuomotas, įsigijimas neturint galimybės jo toliau vystyti, laikytinas ekonomiškai nenaudingu. Be to, ieškovo R. A. vertinimu, atsakovas UAB „KOKYBĖS KUBAS“ neturėjo finansinių galimybių vykdyti preliminaria sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Ieškovas R. A. nurodė, jog atsakovai yra susijusios įmonės.
Ieškovas UAB „Čili Holdings“ (pirminis ieškovas – UAB „VEIZA“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. A. 180 000 Lt nuostolių, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad R. A. iniciatyva Kauno apygardos teisme iškeltoje byloje, pagal jo ieškinį atsakovams UAB „VEIZA“ (ankstesni pavadinimai UAB „Čili Bistro“, UAB „Čilija“), kurio teisių perėmėjas yra UAB „Čili Holdings, ir UAB „Vilsarma“ 2008 m. vasario 28 d. nutartimi buvo areštuotas UAB „VEIZA“ ir UAB „Vilsarma“ turtas už 636 000 Lt sumą. Kauno apygardos teismas toje byloje R. A. ieškinį atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo paliko nekeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priėmęs R. A. kasacinį skundą, 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi sustabdė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų vykdymą iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Dėl minėtos priežasties vėl buvo areštuotas UAB „VEIZA“ turtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė tenkinti UAB „VEIZA“ prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo, išaiškindamas pastarajam teisę, išnagrinėjus bylą reikalauti iš R. A. atlyginti nuostolius, patirtus dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas nurodė, jog įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo nutarčiai, kuria buvo panaikintas turto areštas, buvo sudaryta preliminarioji turto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „VEIZA“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“ susitarė iki 2009 m. gegužės 30 d. sudaryti UAB „VEIZA“ nuosavybės teise priklausančio turto pirkimo - pardavimo sutartį pagal suderintas sąlygas. Šalys taip pat susitarė, jog iki nurodyto termino nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas privalės grąžinti pirkėjui 180 000 Lt avansą bei sumokėti 360 000 Lt baudą. Vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus, pirkėjas UAB „KOKYBĖS KUBAS“ sumokėjo pardavėjui UAB „VEIZA“ 180 000 Lt avansą. Ieškovas UAB „Čili Holdings“ nurodė, jog dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pardavėjas nebegalėjo sudaryti pagrindinės pastato pirkimo - pardavimo sutarties. Pirkėjas UAB „KOKYBĖS KUBAS“ kreipėsi į teismą dėl baudos iš pardavėjo UAB „VEIZA“ priteisimo, tačiau teisminis ginčas buvo baigtas taikos sutartimi, kuria pardavėjas įsipareigojo sumokėti pirkėjui 180 000 Lt baudą. Ieškovas UAB „Čili Holdings“ nurodė, jog dėl atsakovo R. A. iniciatyva taikyto turto arešto pardavėjas UAB „VEIZA“ negalėjo įgyvendinti preliminarios sutarties nuostatų, dėl ko patyrė 180 000 Lt tiesioginių nuostolių.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 8 d. pradinį ieškovą UAB „VEIZA“ pakeitė jo teisių perėmėju UAB „Čili Holdings“.
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovams BUAB „VEIZA“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“ dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei dėl sandorio negaliojimo teisinių pasekmių taikymo sujungta su civiline byla pagal ieškovo UAB „Čili Holdings“ ieškinį atsakovui R. A. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovo R. A. ieškinį dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei sandorio negaliojimo pasekmių taikymo atmetė, o ieškovo UAB „Čili Holdings“ ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo R. A. 180 000 Lt nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei 13 070 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas R. A. ieškinį dėl preliminarios pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia bei sandorio negaliojimo teisinių pasekmių taikymo, sprendė, jog ieškovas siekia įrodyti, kad ginčijamas sandoris sudarytas tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių). Teismas pažymėjo, jog esminis tariamojo sandorio požymis yra tas, kad toks sandoris realiai nėra vykdomas, gi įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovai UAB „VEIZA“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“ vykdė ginčijamą sutartį: sumokėjo ir priėmė avansą, siekė sudaryti pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį. Vilniaus apygardos teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovo R. A. argumentus, jog UAB „Veduta“ 2009 m. sausio 22 d. teiktas komercinis pasiūlymas yra suklastotas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas R. A. neįrodė ir ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo, kadangi byloje esančiais duomenimis buvo paneigti ieškovo argumentai, jog UAB „KOKYBĖS KUBAS“ vienintelis akcininkas yra D. K., o UAB „VEIZA“ yra kontroliuojama jo brolio L. T. K., tuo pačiu abu broliai buvo UAB „VEIZA“ valdybos nariai. Aplinkybes, jog ginčijamoje sutartyje nurodytas turtas buvo įkeistas trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB, kurio leidimas parduoti turtą nebuvo gautas, pirmosios instancijos teismas nelaikė įrodymu, pagrindžiančiu sandorio tariamumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog iki kasacinio skundo priėmimo areštas ginčo sutartyje nurodytam pastatui buvo panaikintas, kas leido jį nevaržomai parduoti. Aplinkybės, jog atsakovas UAB „KOKYBĖS KUBAS“ avansą sumokėjo jau galiojant turto areštui, teismas nelaikė įrodančia sandorio tariamumą, kadangi atsakovas vykdė ginčijama sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo UAB „KOKYBĖS KUBAS“ finansinę padėtį pagrindžiančius įrodymus, sprendė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas buvo mokus ir pajėgus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Pirmosios instancijos teismas sprendimo pagal ieškovo UAB „Čili Holdings“ ieškinį dėl nuostolių atlyginimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad dėl atsakovo R. A. iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, todėl pradinis ieškovas UAB „VEIZA“ privalėjo pirkėjui UAB „KOKYBĖS KUBAS“ sumokėti 180 000 Lt baudą. Vilniaus apygardos teismo vertinimu, įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo atmestas R. A. ieškinys, turi prejudicinę galią nagrinėjant ieškinį dėl ieškovo UAB „Čili Holdings“ patirtų nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog R. A. ieškinio atmetimas, kaip nuostolių priteisimo sąlyga, reiškia, kad ieškinys, nepriklausomai nuo to, ar jis pareikštas sąžiningai, buvo nepagrįstas. R. A. ieškinio atmetimas taip pat lemia tai, kad su ieškinio pareiškimu tiesiogiai susijusių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas taip pat vertinamas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju atsakovo (pagal ieškinį dėl nuostolių atlyginimo) R. A. rizika reiškiasi jo suvokimu, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinimas jokiu būdu nereiškia palankaus galutinio ginčo išsprendimo. Tokiu atveju prašydamas laikinųjų apsaugos priemonių R. A. veikė savo rizika ir turi pareigą atlyginti nuostolius. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nepavykus sudaryti pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, pardavėjui UAB „VEIZA“ kilo sutartinė atsakomybė, kurios pagrindu jis privalėjo sumokėti pirkėjui 360 000 Lt netesybų. Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, jog UAB „VEIZA“ neturėjo kito turto atsakovo reikalavimams užtikrinti bei abipusių derybų būdu UAB „KOKYBĖS KUBAS“ mokėtinas netesybas sumažino iki 180 000 Lt, atmetė atsakovo R. A. argumentus, esą UAB „VEIZA“ neišnaudojo visų priemonių, kurios padėtų išvengti galimų nuostolių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas (ieškovas) R. A. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – R. A. ieškinį dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei sandorio negaliojimo teisinių pasekmių taikymo patenkinti, o UAB „Čili Holdings“ ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir neanalizavo, ar pardavėjas turėjo tikslą perleisti turtą, o pirkėjas – jį įsigyti. Teismas į bylą pateiktus architektūrinius projektus nepagrįstai vertino kaip sutarties realumo įrodymą, kadangi šie dokumentai patvirtina tik aplinkybę, kad potencialūs pirkėjai buvo išreiškę ketinimus (tačiau jų neįgyvendino), o UAB „VEIZA“ gal būt siekė parduoti turtą 2008 metais, tačiau neįrodo, jog šių projektų pagrindu realų ketinimą įsigyti turtą 2009 metais išreiškė UAB „KOKYBĖS KUBAS“. UAB „VEIZA“ neįrodė, jog UAB „KOKYBĖS KUBAS“ domėjosi turtu sutarties sudarymo laikotarpiu. Teismas netyrė, kodėl preliminarioji sutartis buvo sudaryta praėjus tik savaitei po turto arešto panaikinimo ir likus vos savaitei iki pakartotinio arešto, kodėl pagrindinei sutarčiai sudaryti buvo numatytas toks trumpas laiko tarpas. Apeliantas mano, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas apsimestinai, siekiant ateityje sukelti neigiamas pasekmes R. A..
2. Išrašai iš juridinių asmenų registro patvirtina, jog L. T. K. ir D. K. tuo pačiu metu ar skirtingais laikotarpiais buvo/yra UAB „Amazing Cili Invest“, UAB „Čili Holdings“, UAB „VEIZA“ valdymo organų nariai arba dalyviai. Minėti asmenys nuo 2001 m. birželio 22 d. iki 2008 m. liepos 23 d. buvo UAB „VEIZA“ valdybos nariai, o L. T. K. – dar ir valdybos pirmininkas. Iš UAB „KOKYBĖS KUBAS“ registro išrašo matyti, kad D. K. buvo vienintelis bendrovės akcininkas. Sandorio šalių nesąžiningumas šiuo atveju turi būti preziumuojamas.
3. Turto pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti buvo būtinas įkaito turėtojo leidimas. UAB „VEIZA“ į hipotekos kreditorių nesikreipė, todėl, ir nesant turto arešto, negalėtų įvykdyti ginčijama sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.
Atsiliepimas
4. Atsakovai neįrodė, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta būtent joje nurodytą dieną.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybę, jog UAB „KOKYBĖS KUBAS“ avansą pagal ginčijamą sutartį sumokėjo jau galiojant pakartotiniam turto areštui. Apelianto nuomone, minėta aplinkybė patvirtina šalies nerūpestingumą ir nesąžiningumą. UAB „VEIZA“, elgdamasis protingai, turėjo pareigą informuoti kitą sutarties šalį, jog dėl objektyvių priežasčių negalės sudaryti pagrindinės sutarties.
6. Teismas netinkamai įvertino UAB „KOKYBĖS KUBAS“ finansines galimybes sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį.
7. UAB „Čili Holdings“, reikšdamas ieškinį dėl nuostolių, patirtų dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik realūs jo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginė pasekmė. Atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti. Apelianto nuomone, pardavėjas UAB „VEIZA“ privalėjo informuoti pirkėją apie pasikeitusią situacija, jog negali įvykdyti įsipareigojimų pagal ginčijamą sutartį, ir dėl minėtos priežasties būtų atleistas nuo civilinės atsakomybės.
8. Ginčijamoje sutartyje numatytos nepagrįstai didelės netesybos. R. A. negali būti atsakingas už tai, kad UAB „VEIZA“ pripažino neprotingai dideles netesybas.
9. Pastato, dėl kurio pardavimo šalis susitarė ginčijama sutartimi, vidutinė rinkos vertė yra 218 000 Lt, todėl 1 800 000 Lt kainos nustatymas pastatui, kuris buvo įkeistas bankui bei išnuomotas trečiajam asmeniui, rodo sandorio šalių nesąžiningumą.
10. UAB „VEIZA“ nepasinaudojo savo teise prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, o prašymą dėl galimų nuotolių atlyginimo užtikrinimo teismui pateikė praėjus 1,5 mėnesio nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties stabdyti apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymą. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad UAB „VEIZA“ nedėjo pastangų galimiems nuostoliams sumažinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į apeliacinį skundą UAB „Čili Holdings“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“ nurodė nesutinką su atsakovo apeliaciniu skundu, prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose nurodė, jog apeliantas R. A., cituodamas kasacinio teismo praktiką, pats paneigia savo poziciją dėl ginčijamo sandorio tariamumo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto argumentus dėl sandorio tariamumo, ištyrė byloje esančius įrodymus, patvirtinančius pardavėjo siekį parduoti turtą, formalizuotus ikisutartinius santykius, susirašinėjimą, pretenzijas, avanso sumokėjimą, pirkėjo ieškinį teisme dėl netesybų, sutarties šalių pastangas ir derybas netesyboms sumažinti. Pažymėjo, jog teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, t. y. pareigą įrodyti, jog ginčijamas sandoris yra tariamas, paskyręs ieškovui R. A.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino architektūrinius pasiūlymus, kadangi jie įrodo ketinimą turtą parduoti, ir sprendė, jog šių dokumentų datos ir jų rengėjai nepaneigia fakto, kad šalys sudarydamos sandorį norėjo ir siekė teisinių pasekmių. Atsiliepimais ginčo šalys prašė nevertinti apelianto R. A. naujai nurodytų aplinkybių, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta praėjus savaitei po turto arešto panaikinimo ir likus savaitei iki pakartotinio įrašo apie turto areštą padarymo dienos. Pažymėjo, jog UAB „VEIZA“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“ yra atskiri juridiniai subjektai, turintys savarankiškus verslo interesus ir siekį gauti pelną. L. T. K. ir D. K. nedalyvavo sprendimo priėmime dėl ginčijamos sutarties sudarymo. Be to, apeliantas R. A. nepagrįstai remiasi nesąžiningumo prezumpcija. Atsiliepimuose nurodyta, jog apeliantas nepagrįstai teigia, esą ginčijama sutartis negalėjo būti sudaryta be banko leidimo. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl ginčijamos sutarties sudarymo momento, apeliacinio proceso metu nenagrinėtinos, kadangi jomis nebuvo remiamasi pirmosios instancijos teisme.
Atsiliepimo į R. A. apeliacinį skundą dalyje dėl nuostolių atlyginimo ieškovas UAB „Čili Holdings“ nurodė neturėjęs galimybės daryti įtaką turto pirkėjui. Be to, pirkėjas pats turėjo pareigą vykdyti preliminarią turto pirkimo sutartį. Apeliantas R. A. neįrodė, jog, ieškovui UAB „Čili Holdings“ (pradiniam ieškovui UAB „VEIZA“) gavus pranešimą apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taikytą areštą, ieškovas būtų galėjęs išvengti netesybų mokėjimo. UAB „Čili Holdings“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“ pažymėjo, jog minėtoje sutartyje buvo nuostata dėl avanso grąžinimo ir netesybų mokėjimo tuo atveju, jeigu sutartis nevykdoma ne dėl pirkėjo kaltės. Todėl pranešimu apie pritaikytą turto areštą pardavėjas nebūtų išvengęs atsakomybės pagal preliminarią sutartį. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovas UAB „Čili Holdings“ (pradinis ieškovas UAB „VEIZA“) nepasinaudojo teise prašyti panaikinti/pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, o prašymas dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo esą pateiktas pavėluotai. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog ieškovas turėjo realų pagrindą tikėtis bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme. Be to, R. A. apeliaciniame skunde naujai keliamas turto, kurį ieškovas ketino parduoti, vertės klausimas. Apeliantas, nurodydamas pastato vertę, neatsižvelgė į žemės sklypo nuomos teisės vertę. Šalys prašė minėto apelianto argumento nenagrinėti, kadangi šia aplinkybe apeliantas nesirėmė pirmosios instancijos teisme. Atsiliepimais į apeliacinį skundą UAB „Čili Holdings“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“ prašė priteisti iš R. A. jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas R. A. ieškinys dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei sandorio negaliojimo teisinių pasekmių taikymo, o UAB „Čili Holdings“ ieškinys dėl nuostolių atlyginimo patenkintas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis R. A. (apelianto) skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.
Dėl 2009 m. balandžio 14 d. preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia bei sandorio negaliojimo teisinių pasekmių taikymo
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog 2009 m. balandžio 14 d. buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis (toliau - ginčijama sutartis), kuria UAB „VEIZA“ (sutarties sudarymo metu UAB „Čili Bistro“) ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“ susitarė ateityje sudaryti nekilnojamojo turto – pastato - parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini) (toliau - pastatas) pirkimo - pardavimo sutartį (civilinės bylos Nr. 2-2199-346/2012, t. 1, b. l. 22-24). Šia sutartimi šalys susitarė: pagrindinę pastato pirkimo - pardavimo sutartį sudaryti ne vėliau kaip iki 2009 m. gegužės 30 d. (sutarties 1.6.1. punktas), dėl pastato kainos – 1 800 000 Lt (sutarties 1.6.2. punktas), dėl 180 000 Lt avanso, kuris turėjo būti sumokėtas iki 2009 m. gegužės 20 d. (sutarties 3.1. punktas) bei dėl dvigubo avanso dydžio netesybų sutarties nevykdymo atveju (sutarties 4.1., 4.2. punktai). Apeliantas R. A., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, laikėsi pozicijos, jog ginčijamos sutarties šalys, būdamos susijusios ir kontroliuojamos tų pačių asmenų, neturėdamos realių finansinių galimybių šį sandorį vykdyti, neturėdamos įkaito turėtojo sutikimo, egzistuojant realiai grėsmei, jog sandorio nebus galima įvykdyti dėl kasaciniame procese galimų pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, sudarė tariamą sandorį. Apeliantas prašė ginčijamą sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia bei taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijama sutartis neturi tariamojo sandorio požymių, kadangi pastarosios sutarties šalys ją vykdė. Teismas taip pat laikėsi nuostatos, jog apeliantas neįrodė sandorio šalių nesąžiningumo. Gi apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir neanalizavo, ar pardavėjas turėjo tikslą perleisti turtą, o pirkėjas – jį įsigyti. Apelianto nuomone, teismas į bylą pateiktus architektūrinius projektus nepagrįstai vertino kaip sutarties realumo įrodymą, kadangi šie dokumentai patvirtina tik aplinkybę, kad potencialūs pirkėjai buvo išreiškę ketinimus (tačiau jų neįgyvendino), o UAB „VEIZA“ gal būt siekė parduoti turtą 2008 metais, tačiau neįrodo, jog šių projektų pagrindu realų ketinimą įsigyti turtą 2009 metais išreiškė UAB „KOKYBĖS KUBAS“. Apelianto teigimu, ieškovas UAB „Čili Holdings“ neįrodė, jog UAB „KOKYBĖS KUBAS“ domėjosi pastatu sutarties sudarymo laikotarpiu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto R. A. argumentais.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Teismų praktikoje šiuo klausimu pažymėta, kad toks sandoris yra fiktyvus dėl šalių valios ydingumo jį sudarant ir paprastai nevykdomas. Sprendžiant, ar sandoris tariamas, turi būti analizuojamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; 2005 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; kt.). Teismų praktikoje pažymėta ir tai, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; kt.). Taigi, sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia vertinti visas faktines tokio sandorio aplinkybes kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog UAB „KOKYBĖS KUBAS“, vykdydamas ginčijamą sutartį, sumokėjo sutarties 1.6.2. punkte nurodyto dydžio avansą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijamas sandoris sukėlė realius teisinius padarinius, o sandorio šalys įgijo atitinkamas teises ir pareigas: pirkėjas, sutartyje nustatytu terminu įvykdęs ginčijamos sutarties sąlygą (sumokėjęs avansą), pagrįstai tikėjosi, jog pardavėjas vykdys pareigą sudaryti pagrindinę sutartį, o pastarajam nevykdant sutarties – įgijo teisę reikalauti avanso grąžinimo ir netesybų sumokėjimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto R. A. argumentai, esą į bylą pateikti architektūriniai projektai nepatvirtina UAB „KOKYBĖS KUBAS“ ketinimo įsigyti turtą, sandorio tikrumo ir ketinimo plėtoti verslą, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aplinkybę, jog architektūriniai projektai buvo paruošti ne pagal sandorio šalies užsakymą, nelaikė paneigiančia ginčijamo sandorio tikrumą. Priešingai, kolegija sprendžia, jog minėtos aplinkybės neginčijamai patvirtina vienos iš sandorio šalių (pastato savininko) ketinimą parduoti pastatą bei aplinkybę, jog dar prieš kelis metus iki ginčijamo sandorio sudarymo tiek turto savininkas, tiek tretieji asmenys (potencialūs pirkėjai) domėjosi pastatu bei verslo plėtojimo šiame pastate galimybėmis, t y. savininko sprendimas parduoti pastatą nebuvo spontaniškas ar netikėtas. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino UAB „Veduta“ 2009 m. sausio 22 d. komercinį pasiūlymą, kadangi apelianto argumentai dėl šio įrodymo suklastojimo paremti tik prielaidomis.
Apelianto manymu, ginčijamo sandorio tariamumą patvirtina ir aplinkybės dėl sandorio sudarymo per labai trumpą laiką (praėjus maždaug savaitei po apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės ir likus savaitei iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kurios pagrindu pakartotinai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės). Teisėjų kolegija sutinka su UAB „KOKYBĖS KUBAS“ ir UAB „Čili Holdings“ atsiliepimų argumentais, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šį aplinkybė nebuvo nurodyta ir tiriama, todėl dėl šio apeliacinio skundo argumento iš esmės nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos neatsižvelgė į nagrinėjamos bylos specifiką – skirtingai nei daugelio kitų Lietuvos teismų nagrinėtų bylų atveju, šioje byloje ieškinį pareiškęs apeliantas nėra ginčijamo sandorio šalis. Ginčijamą sandorį sudarė kiti asmenys, kurie turėjo tikslą tariamai vykdydami sutartį sukurti menamus nuostolius, kuriuos galėtų išreikalauti iš apelianto. Be to, apeliaciniame skunde pažymima, jog teismas nevertino nuostolių pagrįstumo, kadangi kita civilinė byla (byla dėl netesybų priteisimo) buvo baigta taikos sutartimi. Teisėjų kolegija neturi pagrindu sutikti su šiuo skundo argumentu, kadangi jis grindžiamas ne objektyviais byloje esančiais duomenimis, o prielaidomis.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamo sandorio šalys buvo sąžiningos. Gi apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, nurodė, jog byloje esantys išrašai iš juridinių asmenų registro patvirtina, kad L. T. K. ir D. K. tuo pačiu metu ar skirtingais laikotarpiais buvo/yra UAB „Amazing Cili Invest“, UAB „Čili Holdings“, UAB „VEIZA“ valdymo organų nariai arba dalyviai. Minėti asmenys nuo 2001 m. birželio 22 d. iki 2008 m. liepos 23 d. buvo UAB „VEIZA“ valdybos nariai, o L. T. K. – ir valdybos pirmininkas. Iš UAB „KOKYBĖS KUBAS“ juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad D. K. buvo vienintelis bendrovės akcininkas. Todėl, pasak apelianto, sandorio šalių nesąžiningumas turi būti preziumuojamas. Teisėjų kolegija nesutinka su pastaruoju apeliacinio skundo argumentu. CK 6.67 straipsnio 7 punkte nurodyta, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kiti asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų arba abiejų asmenų akcijų. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš apelianto pateikto juridinių asmenų registro išrašo nustatė, kad UAB „KOKYBĖS KUBAS“ akcininkas nuo yra D. K., kuris UAB „VEIZA“ direktoriumi buvo nuo 1995 m. kovo 21 d. iki 2001 m. sausio 9 d., o valdybos pirmininku nuo 2001 m. birželio 22 d. iki 2008 m. liepos 23 d. Tuo tarpu L. T. K. UAB „KOKYBĖS KUBAS“ akcininku ar direktoriumi nėra buvęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog D. K. tam tikru laikotarpiu iki ginčijamos sutarties sudarymo buvo UAB „VEIZA“ direktorius ir valdybos narys ar valdybos pirmininkas bei vėliau (nutraukus ryšius su pastarąja įmone) tapo UAB „KOKYBĖS KUBAS“ akcininku, gali būti vertinamas kaip galimas nesąžiningumo požymis kitų nesąžiningumą pagrindžiančių įrodymų kontekste, tačiau minėta aplinkybė neleidžia apelianto nurodytu pagrindu preziumuoti sandorio šalių nesąžiningumą. Kadangi kitais argumentais apeliantas neįrodinėjo ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijamo sandorio šalys buvo sąžiningos.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovo R. A. nurodyta aplinkybė, esą UAB „VEIZA“ nesikreipė į banką, kuriam pastatas buvo įkeistas, dėl leidimo parduoti pastatą, yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog trečiasis asmuo „Swedbank“, AB neprieštaravo pastato perleidimui. Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, nurodo, kad šio leidimo neturėjimas patvirtina aplinkybę, jog šalys neketino sudaryti pagrindinės pastato - pirkimo pardavimo sutarties. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pastato, kuris buvo įkeistas trečiajam asmeniui, pardavimui buvo būtinas įkaito turėtojo sutikimas (leidimas). Sutiktina su skundo argumentu, jog 2010 m. spalio 26 d. „Swedbank“, AB raštas (sutikimas) teisiniu požiūriu neturi įtakos ginčijamo sandorio teisėtumui, kadangi išduotas jau po ginčijamo sandorio sudarymo, be to, išduotas tam, kad pastatas būtų parduotas kitam pirkėjui – UAB „Vilsarma“. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šio dokumento turinys neginčijamai patvirtina pastato savininko valią jį parduoti bei atsisakyti įkeitimo (civilinės bylos Nr. 2-2199-345/2012, t. 2, b. l. 217). Teisėjų kolegija sprendžia, jog raštiško kreipimosi į trečiąjį asmenį dėl leidimo parduoti įkeistą turtą išdavimo nebuvimas nereiškia įkaito turėtojo atsisakymo išduoti leidimą bei nagrinėjamu atveju neįrodo ginčijamo sandorio tariamumo.
Kaip minėta, ginčydamas sandorį apeliantas privalo įrodyti, kad sandoris yra tariamas, t. y. sudarytas dėl akių. Todėl apelianto argumentai, esą nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta būtent 2009 m. balandžio 14 d., atmestini, nes grindžiami ne byloje esančiais faktiniais duomenimis, o prielaidomis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas nepagrįstai rodinėjimo naštą siekia perkelti ginčijamo sandorio šalims UAB „VEIZA“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“.
Apelianto manymu, sandorio tariamumą patvirtina aplinkybės, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas per trumpą laiko tarpą, kuomet pastatas nebuvo areštuotas (praėjus savaitei po turto arešto panaikinimo ir likus savaitei iki kasacinio skundo priėmimo bei turto pakartotinio areštavimo). Be to, pasak apelianto, UAB „KOKYBĖS KUBAS“ ginčijamoje sutartyje nurodyto dydžio avansą sumokėjo jau galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms bei priėmus R. A. kasacinį skundą kitoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pirkėjas UAB „KOKYBĖS KUBAS“ avansą sumokėjo sąžiningai, ginčijamoje sutartyje nustatytu terminu, vykdydamas sutartinius įsipareigojimus, nes priešingu atveju pardavėjas įgytų teisę reikalauti netesybų (sutarties 4.2 punktas). Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta per trumpą laiką nuo apeliacinio proceso pabaigos iki kasacinio skundo priėmimo, nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegiją dėl šio apeliacinio skundo argumento plačiau nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas UAB „KOKYBĖS KUBAS“ buvo pajėgus vykdyti ginčijamoje sutartyje numatytus įsipareigojimus. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutiko. Pasak apelianto, byloje nėra rašytinių įrodymų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, jog UAB „KOKYBĖS KUBAS“ turėtų lėšų pastato įsigijimui ar galimybių tokias lėšas gauti, atsižvelgiant į trumpą prievolės įvykdymo terminą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apie UAB „KOKYBĖS KUBAS“ mokumą ginčijamo sandorio sudarymo metu, kaip ir dėl tos, jog pirkėjas ginčijamo sandorio sudarymo metu neturėjo visų lėšų, reikalingų pagrindinės sutarties nuostatų įvykdymui. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamos sutarties 1.6.4. punktu šalys susitarė dėl pastato kainos mokėjimo tvarkos – pirkėjas už perkamą turtą atsiskaito išsimokėtinai per 4 mėnesius nuo pagrindinės sutarties pasirašymo pagal šalių suderintą grafiką. Todėl spręstina, jog pagrindinės sutarties sudarymo metu UAB „KOKYBĖS KUBAS“ neprivalėjo sumokėti visos pastato kainos, o visiškam atsiskaitymui sutartyje nurodytas terminas yra pakankamas alternatyviems finansavimo šaltiniams rasti.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „VEIZA“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“, sudarę ginčijamą sutartį, ją vykdė ir ketino sukurti teisines pasekmes – sudaryti pagrindinę pastato pirkimo - pardavimo sutartį.
Dėl nuostolių atlyginimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies (ankstesnė CPK redakcija, galiojusi iki 2011 m. birželio 21 d. priimto CPK pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1480, įsigaliojusio nuo 2011 m. spalio 1 d.) tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių; piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga. Tokios teisinės pozicijos laikomasi vėlesnėje teisminėje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-411/2010). Nagrinėjamu atveju apeliantas, teigdamas, jog preliminari sutartis buvo sudaryta nesiekiant realių teisinių pasekmių (tariamas sandoris), visgi laikosi pozicijos, jog UAB „VEIZA“ (kurio teisių perėmėjas yra ieškovas UAB „Čili Holdings“), vadovaudamasis CK 6.253 straipsnio nuostatomis, galėjo visiškai ar iš dalies išvengti atsakomybės dėl preliminarios pirkimo - pardavimo sutarties nevykdymo fakto.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad R. A. pateikė Kauno apygardos teisme ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš UAB „Vilsarma“ ir UAB „Čilija“ (vėlesni pavadinimai UAB „Čili Bistro“, UAB „VEIZA“, kurios teisių perėmėjas yra UAB „Čili Holdings“) 636 000 Lt skolą, 10 360 Lt žyminį mokestį ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Kauno apygardos teismas 2008 m. vasario 28 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovų UAB „Vilsarma“ ir UAB „Čilija“ turtą už 636 000 Lt sumą, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. balandžio 17 d. nutartimi paliko nepakeistą. Antstolė 2008 m. vasario 29 d. turto aprašu aprašė UAB „Čilija“ turimą turtą už 506 000 Lt sumą. Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 14 d. sprendimu ieškovo R. A. ieškinį atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 31 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. 2009 m. balandžio 6 d. buvo išregistruotas UAB „Čilija“ turto arešto aktas iš turto areštų aktų registro. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi priėmęs R. A. kasacinį skundą, sustabdė Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 31 d. nutarties vykdymą, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. liepos 27 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį paliko nepakeistą. UAB „Čili Bistro“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“ 2009 m. balandžio 14 d. sudarė preliminarią nekilnojamojo turto – pastato - parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, kuria susitarė pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti ne vėliau kaip iki 2009 m. gegužės 30 d. Vykdydamas preliminaria sutartimi prisiimtus įsipareigojimus pirkėjas UAB „KOKYBĖS KUBAS“ sumokėjo 180 000 Lt avansą pardavėjui UAB „Čili Bistro“. Kadangi pagrindinė pastato pirkimo - pardavimo sutartis iki preliminarioje sutartyje nurodyto termino nebuvo sudaryta, pirkėjas UAB „KOKYBĖS KUBAS“ 2009 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi į teismą dėl 360 000 Lt netesybų priteisimo iš pardavėjo UAB „Čili Bistro“ (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-6043-392/2009). Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 1 d. patvirtino UAB „KOKYBĖS KUBAS“ ir UAB „Čili Bistro“ taikos sutartį, pagal kurią UAB „Čili Bistro“ įsipareigojo sumokėti UAB „KOKYBĖS KUBAS“ 180 000 Lt sumą. UAB „Čili Bistro“ 2009 m. rugpjūčio 6 d. grąžino UAB „KOKYBĖS KUBAS“ 180 000 Lt avansą, o 2010 m. kovo 17 d. pastarajam sumokėjo teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje nurodyto dydžio – 180 000 Lt netesybas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas R. A. ieškinį UAB „Vilsarma“ ir UAB „Čilija“ (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-752-259/2008), o kartu ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškė nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog prašydamas laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantas veikė savo rizika ir turi pareigą atlyginti skolininkui nuostolius. Teismo vertinimu, nepavykus sudaryti pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, UAB „VEIZA“ kilo sutartinė atsakomybė, kurios pagrindu atsirado pareiga sumokėti 180 000 Lt netesybų. Apeliantas R. A., nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, jog pagrindinę sutartį atsisakius sudaryti nepagrįstai, atsakomybė gali būti taikoma šaliai, kuri kalta dėl jos nesudarymo. Apelianto teigimu, UAB „VEIZA“ (preliminarios sutarties galiojimo metu - UAB „Čili Bistro“) galėjo pasinaudoti CK 6.253 straipsnio nuostata, visiškai ar iš dalies atleidžiančia nuo sutartinės atsakomybės. Be to, būdama sąžininga sutarties šalimi, UAB „VEIZA“ turėjo pareigą informuoti pastato pirkėją apie pasikeitusias aplinkybes – pritaikytą areštą parduodamam turtui. Apelianto teigimu, UAB „VEIZA“ savo rizika įsipareigojo mokėti tokio dydžio netesybas. Taip pat apeliantas akcentavo aplinkybę, jog netesybos, kurių pagrindu iš jo reikalaujama nuostolių atlyginimo, nėra priteistos teismo sprendimu, o tai reiškia, kad teismas, nagrinėjęs UAB „VEIZA“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“ ginčą dėl netesybų, patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, tačiau nepasisakė dėl ieškinio ir tuo pačiu dėl netesybų pagrįstumo. Teisėjų kolegija nesutinka su čia išdėstytais apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, jog tokių apeliacinio skundo argumentų pagrindu iš esmės siekiama kvestionuoti kitoje civilinėje byloje priimtos įsiteisėjusios teismo nutarties (dėl taikos sutarties patvirtinimo) teisėtumą ir pagrįstumą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad taikos sutartis – šalių susitarimas, kuriuo jos nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Teismui patvirtinus šalių taikos sutartį ji įgyja res judicata galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos mėn. 4 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-354/2008). Taigi taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromisas. Taikos sutarties sudarymas savaime reiškia, kad, pirma, tarp šalių yra kilęs konfliktas, antra, šalys siekia jį išspręsti. Šalys sudarydamos taikos sutartį paprastai suvokia, kad atkaklus pradinės pozicijos laikymasis susitaikymo rezultatų neduos. Dėl to savanoriškas ir teisėtas konflikto sureguliavimas paprastai įmanomas tik abipusiškų nuolaidų būdu. Tai reiškia, kad gana dažnai šalys, siekdamos bendro sprendimo, atsisako tam tikrų oponuojančių argumentų, reikalavimų ir taip kiek atitolsta nuo pradinės ginčo pozicijos. Pažymėtina, jog įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija neturi pagrindo nagrinėti apeliacinio skundo argumentų, susijusių su UAB „VEIZA“ įsipareigojimo mokėti netesybas bei jų dydžio pagrįstumu ir tuo pačiu tirti, ar įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Priešingas tokių aplinkybių vertinimas akivaizdžiai pažeistų teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principą.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog nebuvo išnaudotos visos galimos priemonės turto areštui panaikinti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo skundo argumentu. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovo R. A. prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimui (kada Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 31 d. nutartimi atmetė R. A. apeliacinį skundą). R. A. pateikus kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi Kauno apygardos teismo sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarties vykdymas buvo sustabdytas. Pasyvius ieškovo UAB „Čili Holdings“ (pradinio bylos dalyvio UAB „VEIZA“) veiksmus nagrinėjamu atveju, pasak apelianto R. A., patvirtina aplinkybės, esą ieškovas nepasinaudojo savo teise prašyti panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, o prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo pateikė tik 2009 m. gegužės 28 d. (praėjus 1,5 mėnesio nuo minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo). Vertindama šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija nurodo tai, kad prašymo dėl nuostolių, galinčių kilti pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo pateikimas teismui yra asmens procesinė teisė, o ne pareiga. Tai, kad teismo nutartimi būtų taikytas nuostolių, galinčių kilti pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimas, nenulemtų žalos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išvengimo. Tačiau susipažinęs su tokiu asmens prašymu užtikrinti nuostolių, galinčių kilti pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimą, ieškovas turėtų galimybę numatyti, kokio dydžio žala galės atsirasti dėl jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dar kartą įvertinti atsakomybę dėl savo rizika atliktų veiksmų, kurie gali lemti žalos kitai šaliai atsiradimą. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas UAB „Čili Holdings“ (pirminis ieškovas UAB „VEIZA“) nagrinėjamu atveju neprivalėjo (juo labiau nedelsiant) prašyti taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą.
Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino nuostolių realumo fakto, kadangi preliminariąja pirkimo - pardavimo sutartimi UAB „KOKYBĖS KUBAS“ įsipareigojo pastatą pirkti už 1 800 000 Lt, kai jo vidutinė rinkos vertė sutarties sudarymo dieną buvo 218 000 Lt, o areštuojamo turto apraše antstolė šį pastatą įvertino 259 000 Lt suma. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šį aplinkybė nebuvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas jos netyrė, todėl dėl šio apeliacinio skundo argumento nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
Apibendrindama pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovo UAB „Čili Holdings“ ieškinį dėl 180 000 Lt nuostolių atlyginimo.
Kiti apeliaciniame skunde nurodyti motyvai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas.
UAB „Čili Holdings“ ir UAB „KOKYBĖS KUBAS“ atsiliepimais į R. A. apeliacinį skundą prašė priteisti iš apelianto jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas nesprendžiami, kadangi į bylą nepateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.