Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (ieškovės) R. B. ir (atsakovo) S. A. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui S. A. dėl santuokoje įgyto turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių ginčas dėl santuokos nutraukimo pasekmių, santuokos metu įgyto turto ir prievolių padalijimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose nagrinėjamas jau nebe pirmą kartą: Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-220-902/2021, buvo nutraukta šalių santuoka dėl ieškovės R. A. (dabartinė pavardė – B.) kaltės; sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjo 2022 m. kovo 21 d., o bylos dalis dėl turto ir prievolių padalijimo Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-98-544/2022, buvo grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. kovo 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-43-837/2023, ieškovės ieškinys atsakovui dėl santuokoje įgyto turto ir prievolių padalijimo patenkintas iš dalies, tačiau Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-426-940/2023, sprendimas buvo panaikintas ir byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamoje byloje abiejų šalių skundžiamas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. liepos 17 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-242-400/20214, kuriuo ieškovės patikslintas ieškinys atsakovui dėl santuokoje įgyto turto ir prievolių padalijimo patenkintas iš dalies.

10. Taigi, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl gyvenamojo namo pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

13. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų, kurie sudaro pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, visumą privalo įrodyti sutuoktinis (atsakovas), reikalaujantis kito sutuoktinio asmeninį turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-594-687/2016).

14. Formuodamas teismų praktiką dėl CK 3.90 straipsnio 1 dalies taikymo, kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog byloje nustatęs turto pagerinimo, bet ne esminio, atlikto santuokos metu, faktą, teismas turi spręsti kompensacijos priteisimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis c.b. Nr. e3K-3-449-687/2018).

15. Vertindamas tiek ieškovės, tiek atsakovo šiuo aspektu – dėl Gyvenamojo namo dalies teisinio statuso – apeliaciniuose skunduose nurodomus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad ankščiau bylą apeliacine tvarka nagrinėjusių ir ją nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo grąžinusių Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-98-544/2022 bei 2023 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-426-940/2023 buvo nustatyta ir konstatuota, jog:

(i) bylos duomenimis ginčo namo dalies remonto darbai buvo atlikti apie 2018 metus, kuomet po ieškovės tėvų mirties ieškovė su atsakovu apsigyveno šiame name;

(ii) gyvenamojo namo remontas buvo atliktas ūkio būdu, dalis dokumentų nėra išlikę, už darbus buvo atsiskaitoma ne tik bankiniais pavedimais, bet ir grynaisiais pinigais;

(iii) remontuojant gyvenamojo namo dalį buvo pakeista stogo danga, apšiltinti pamatai, namo dalis apšiltinta ir apkalta lentelėmis, atlikti kiti vidaus remonto darbai (elektros instaliacijos, santechnikos ir kt. darbai), ką patvirtina šalių paaiškinimai, byloje esančios nuotraukos, mokėjimo kvitai, PVM sąskaitos faktūros;

(iv) turto esminis pagerinimas yra vertinamasis kriterijus, t. y. ar atliktas pagerinimas atitinka šį kriterijų, sprendžia teismas kiekvienoje nagrinėjamoje byloje;

(v) nors byloje nėra įrodymų apie tikslias visas namų valdos pagerinimui išleistas sumas, tačiau paprastai sutuoktiniams gyvenant santuokoje, kuriant bendrą ūkį ir gerinant šeimos gyvenamąją vietą, pajamos ir išlaidos laikomos bendromis (jei šalys nesusitaria kitaip), nesudaromi specialūs susitarimai dėl tam skiriamų lėšų dalies, nėra kaupiami įrodymai apie patirtas išlaidas, nes yra vertinama, jog viskas, kas sukuriama, yra sukuriama bendram šeimos labui;

(vi) gyvenamojo namo (jo dalies) remonto darbai nekeičiant statinio konstrukcijų, nepadidinus nekilnojamojo daikto, santechnikos įrangos ir elektros instaliacijos keitimas nelaikytini pagerinimais, iš esmės pakeičiančiais daiktą;

(vii) aplinkybės, kad remonto darbams buvo išleista tam tikra pinigų sumą, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad tokia pat suma buvo padidinta ir turto vertė, todėl spręsdamas dėl esminio pagerinimo, teismas turi atsižvelgti į tikrąją asmeninio turto prieš pagerinant ir po pagerinimo vertę, taip pat į tai, kad turto vertę gali veikti ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa bei pasiūla rinkoje; nesant duomenų apie turto vertės pokytį, nėra galimybės spręsti klausimą, ar santuokos metu atlikti turto pagerinimai gali būti vertinami kaip esminiai ir sudaro pagrindą pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį ginčo turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe;

(viii) tik nustačius šias aplinkybes ir paaiškėjus, kad sutuoktinių lėšomis ir darbu atlikti turto pagerinimai nevertintini kaip esminiai ir nesudaro pagrindo pripažinti ginčo turto bendrąja jungtine nuosavybe, spręstinas klausimas dėl kompensacijos atsakovui priteisimo už atliktus turto pagerinimus.

16. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, šalių buvo pateikti stipriai besiskiriantys duomenys apie piniginių lėšų, kurios buvo skirtos gyvenamojo namo remontui atlikti, tikslų dydį ir kilmę. Ieškovės teigimu, namo dalies remontas viso galėjo kainuoti apie 25 000 – 30 000 Eur; ieškovė į bylą pateikė sąskaitas faktūras, kurios patvirtina namo remonto atliktus darbus už 11 816,71 Eur ir statybos darbų atlikimo raštelius, kuriuose nurodyti atlikti darbai ir sumos už darbus, kurių bendra suma 13 760 Eur; ieškovė taip pat nurodė, kad namo remontui turėjo savo asmeninių santaupų, pasiskolino 5 000 Eur iš sesers, pasiėmė 7 000 Eur paskolą iš AB „Citadele“ banko, o ne jos asmeninių pinigų galėjo likti apie 10 000 Eur. Atsakovo teigimu, viso už namo remontą išleista virš 58 000 Eur, prie namo pagerinimų jis prisidėjo ir iš savo asmeninių lėšų, gautų pardavus tėvo žemę, taip pat turėjo santaupų (5 100 Eur) iš darbo užmokesčio, viso remontui išleido 25 407,21 Eur asmeninių lėšų.

17. Atsižvelgiant į aukščiau teismų jau nustatytas aplinkybes ir pateiktus teisinio pobūdžio išaiškinimus, į tai, kad:

(i) byloje iš esmės nėra objektyvių įrodymų, kurie leistų tiksliai nustatyti, kiek konkrečiai piniginių lėšų buvo išleista Gyvenamojo namo dalies remontui ir kokia iš šių lėšų dalis buvo bendrosios abiejų sutuoktinių lėšos, o kokia dalimi kiekvienas iš jų prisidėjo iš asmeninės nuosavybės teise turėtų lėšų;

(ii) kaip jau buvo nustatyta byloje teismų ankščiau, gyvenamojo namo remonto darbai buvo apmokami tiek bankiniais pavedimais, tiek grynais pinigais, vykdomi ūkio būdu, prie remonto savo darbu prisidėjo ir patys buvę sutuoktiniai, tad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai nėra absoliutus ir vienintelis gyvenamojo namo pagerinimo išlaidų galutinį dydį galintis patvirtinti įrodymas;

(iii) byloje pateikti duomenys apie tai, kad pagal 2018 m. spalio 3 d. pirkimo - pardavimo sutartį ieškovė ir atsakovas pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį butą už 47 000 Eur sumą, kuri 2018 m. spalio 12 d. buvo pervesta į ieškovės banko sąskaitą, t. y. pardavus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buvusį nekilnojamąjį turtą būtent tuo metu, kai buvo atliekami Gyvenamojo namo dalies remonto darbai, buvo gautos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe šalims priklausiusios piniginės lėšos, kurios / kurių dalis galėjo būti panaudota ir namo remontui;

(iv) byloje yra pateikti duomenys ir įrodymai, kad 2018 m. balandžio 26 d., t. y. tuo metu, kai buvo vykdomas gyvenamojo namo dalies remontas, už parduotą tėvo žemę atsakovui buvo pervesta 21 270 Eur, kurios / kurių dalis taip pat galėjo būti panaudota ir namo remontui;

18. Esant tokiai situacijai ir įvertinus aukščiau bylą nagrinėjusių apeliacinės instancijos teismų išaiškinimus, vieninteliu galimu objektyviu kriterijumi nustatyti, ar Gyvenamojo namo dalies pagerinimai gali būti laikomi esminiais ir sudarančiais pagrindą šią namo dalį pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, ar visgi, tokie paderinimai negali būti laikomi esminiais ir todėl atsakovas galėtų pretenduoti tik į ½ dalį jų vertės kompensaciją, galėtų būti ginčo gyvenamojo namo dalies vertės prieš jį pagerinant ir po pagerinimo pokyčiai. Būtent šį kriterijų savo 2023 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-426-940/2023 akcentavo Panevėžio apygardos teismas, būtent atsižvelgdamas į šiuos išaiškinimus, nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas savo 2023 m. spalio 10 d. nutartimi siūlė abiem ginčo šalims teikti su tuo susijusius rašytinius ar kitus papildomus įrodymus, taip pat svarstyti klausimą dėl teismo ekspertizės turto vertei / vertės pokyčiams nustatyti skyrimo ir pan.

(i) UAB „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto vertintojos A. Š. 2023 m. lapkričio 27 d. Konsultacijoje dėl galimo turto kainos rinkoje Nr. 7670 RPL_2023 ASI PANE nurodyta, jog labiausiai tikėtina (galima) viso ieškovės vardu registruoto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) – ½ dalies gyvenamojo namo, kitų statinių ir 497/947 dalies žemės sklypo, įregistruotų ieškovės vardu, kaina 2017 m. sausio 1 d. galėtų būti 30 000 Eur; konsultacijoje pažymima, jog gyvenamojo namo būklė patenkinama, reikalingas remontas, tuo tarpu pagalbinių pastatų būklė bloga, ūkinis pastatas 3I1ž ir garažas 4G1g – apskritai nugriauti, bet neišregistruoti; konsultacija parengta įvertinus pateiktas turto fotonuotraukas ir prieinamą informaciją apie turtą, turto rinką ir jos konjunktūrą;

(ii) UAB „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto vertintojos A. Š. 2024 m. gegužės 8 d. rašte „Dėl konsultacijos patikslinimo“ nurodyta, kad iš minėtos 30 000 Eur bendros turto vertės, 119/947 dalies žemės sklypo, kuri, kaip neginčija ir nekvestionuoja nei viena iš bylos šalių ir kuri, kaip nustatė ankščiau bylą nagrinėję teismai, priklauso šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, vertė 2017 m. sausio 1 d. sudaro apie 3 500 Eur.

20. Taigi, kadangi ginčo dėl 378/947 dalių žemės sklypo priklausomybės ieškovei asmeninės nuosavybės teise nėra; 119/947 dalis priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir bet kuriuo atveju sudaro dalintiną turtą; ginčas kilęs tik dėl gyvenamojo namo ir statinių teisinio statuso; atėmus 497/947 dalių žemės sklypo vertę – 14 617,64 Eur ([497 * 3 500] : 119 = 14 617,64) iš bendros tuo metu buvusios labiausiai tikėtinos viso nekilnojamojo turto vertės (30 000 Eur), matyti, kad gyvenamojo namo ir kitų statinių vertė 2017 m. sausio 1 d., t. y. iki pagerinimo / remonto darbų atlikimo, sudarė 15 382,36 Eur (30 000 – 14 617,64).

21. UAB „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto vertintojos A. Š. 2019 m. rugsėjo 6 d. Konsultacijoje dėl galimos turto kainos Nr. 5696 PRL_2019 ASI PANE nurodyta, kad labiausiai tikėtina (galima) nekilnojamojo turto – ½ dalies gyvenamojo namo, pastatų (ūkinio pastatų, garažo, kiemo statiniu) ir 497/947 dalies žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), kaina rinkoje 2019 m. rugsėjo 6 d. galėtų būti 60 000 Eur.

22. UAB „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto vertintojos A. Š. 2023 m. lapkričio 27 d. Konsultacijoje dėl galimo turto kainos rinkoje Nr. 7671 RPL_2023 ASI PANE nurodyta, kad labiausiai tikėtina / galima minėto turto kaina rinkoje 2020 m. rugsėjo 15 d. (bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienai) galėtų būti 60 000 Eur; konsultacijoje pažymima, gyvenamojo namo būklė gera, tuo tarpu pagalbinių pastatų būklė bloga, ūkinis pastatas 3I1ž ir garažas 4G1g – nugriauti, bet neišregistruoti; konsultacija parengta įvertinus pateiktas turto fotonuotraukas ir prieinamą informaciją apie turtą, turto rinką ir jos konjunktūrą;

23. UAB „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto vertintojos A. Š. 2024 m. gegužės 8 d. rašte „Dėl konsultacijos patikslinimo“ nurodyta, kad iš minėtos 60 000 Eur bendros turto vertės, 119/947 dalies žemės sklypo vertė 2020 m. rugsėjo 15 d. dienai sudaro apie 5 000 Eur.

24. Taigi, atėmus 497/947 dalių žemės sklypo vertę – 20 882,35 Eur ([497 * 5 000 ] : 119 = 20 882,35) iš bendros tuo metu buvusios labiausiai tikėtinos viso nekilnojamojo turto vertės (60 000 Eur) matyti, kad gyvenamojo namo ir kitų statinių vertė 2020 m. rugsėjo 15 d., t. y. po pagerinimo / remonto darbų atlikimo, sudarė 39 117,65 Eur (60 000 – 20 882,35).

25. Tokiu būdu darytina išvada, kad ginčo Gyvenamojo namo dalies (su statiniais) vertė per laikotarpį nuo jo pagerinimo darbų atlikimo iki šių darbų pabaigos padidėjo nuo 15 382,36 Eur iki 39 117,65 Eur, t. y. padidėjo 23 735,29 Eur arba 60,68 procento.

26. Šiame kontekste pastebėtina, kad kiti žemės sklype esantys, ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantys statiniai – ūkiniai pastatai, garažas, kiti kiemo statiniai – gerinti nebuvo (šalys neteigė ir neįrodinėjo jų remonto, atsakovas neprašė šio turto pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o kėlė klausimą tik dėl gyvenamojo namo), todėl laikytina, kad jų vertės nepakito ir bendros visų ieškovės statinių vertės padidėjimą sąlygojo iš esmės tik Gyvenamojo namo dalies vertės padidėjimas, juo labiau, kad kaip pripažino abi šalys ir kaip matyti iš aukščiau nurodytų Konsultacinių išvadų, ūkinių pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), apskritai faktiškai / realiai nebėra, šis turtas nebeegzistuoja de facto, buvo nugriautas, ir egzistuoja / yra įregistruotas registre tik de jure.

27. Atsakovas jokių kitokią galimą nekilnojamojo turto vertę ir jos pokytį galinčių pagrįsti rašytinių įrodymų teismui neteikė. Nei ieškovė, nei atsakovas neprašė teismo skirti ekspertizę nekilnojamojo turto vertei / jos pokyčiams nustatyti, nepaisant teismo siūlymo 2023 m. spalio 10 d. nutartimi svarstyti klausimą ir išreikšti nuomonę dėl teismo ekspertizės skyrimo turto vertinimui. Esant tokiai situacijai apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės pateiktais individualizuoto nekilnojamojo turto vertinimo duomenimis, esančiais aukščiau aptartose profesionalaus ir kvalifikuoto turto vertintojo parengtose Konsultacinėse išvadose, ieškovės paaiškinimais, liudytojos – turto vertintojos A. Š. parodymais teismo posėdžio metu bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, įskaitant VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenis apie turto vertę.

28. Pastebėtina, kad VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro 2023 m. lapkričio 14 d. išrašo duomenimis, gyvenamojo namo vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu 2022 m. balandžio 25 d. – 43 500 Eur (atitinkamai ½ jo dalies – 21 750 Eur), ūkinio pastato vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu 2018 m. gruodžio 5 d. – 801 Eur, kito ūkinio pastato – 499 Eur, garažo – 550 Eur, kito ūkinio pastato – 285 Eur, kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių – 340 Eur. Taigi, netgi masinio vertinimo būdu atlikto nekilnojamojo turto vertinimo duomenimis, ginčo dalies gyvenamojo namo ir statinių vertė 2018-2022 metais nurodoma apie 24 225 Eur, tuo tarpu ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta individualizuota pagal individualų turto vertinimą nustatyta vertė sudaro 39 117,65 Eur, kas vertintina kaip protingas ir objektyviai įmanomas atotrūkis.

29. UAB „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto vertintojos A. Š. 2024 m. gegužės 8 d. rašte „Dėl konsultacijos patikslinimo“ bei jai, kaip liudytojai, duodant parodymus teisme, nurodyta, kad per laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 15 d. gyvenamosios paskirties turto kainos dėl rinkos pokyčių augo vidutiniškai apie 35 procentus, o likusi namų valdos dalies vertės dalis (atitinkamai 65 procentais) augo dėl atliktų remonto darbų.

30. Taigi, darytina išvada, jog dėl natūralių rinkos pokyčių ginčo Gyvenamojo namo dalies vertė per nurodytą laikotarpį padidėjo 8 307,35 Eur, o dėl atliktų namo pagerinimų vertė padidėjo atitinkamai 15 427,94 Eur, t. y. nuo 15 382,36 Eur iki 30 810,30 Eur (15 382,36+15 427,94) arba beveik 50 procentų.

31. Sulyginus minėtose Konsultacijose esančias, taip pat atsakovo dar 2020 m. gruodžio 14 d. (DOK-24323) į bylą pateiktas turto nuotraukas, iš tikrųjų aiškiai ir akivaizdžiai matyti, kad ginčo turto būklė buvo ženkliai pagerinta – viso namo išorinės sienos apšiltintos ir naujai apkaltos naujomis apdailos lentelėmis, apšiltinti ir sustiprinti pamatai / cokolis, namo išorinės sienos, pakeista viso namo stogo danga, įrengta terasa, pakeisti langai, atliktas esminis vidaus patalpų išdėstymo perplanavimas ir remontas, įskaitant sienų tinkavimą, elektros instaliacijos, santechnikos įrengimą, įmontuoti virtuvės baldai, įmūrytas židinys, taip pat sutvarkyta aplinka aplink namą.

32. Atsižvelgdamas į visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas vertina tokį ginčo Gyvenamojo namo dalies vertės ir išorinės bei vidaus kokybės pokytį / padidėjimą kaip esminį ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimą, prie kurio tiek bendrosios jungtinės nuosavybės teise abiem buvusiems sutuoktiniams priklausančiomis lėšomis, tiek asmeninėmis lėšomis bei asmeniniu darbu prisidėjo ir atsakovas, o tai savo ruožtu sudaro CK 3.121 straipsnyje ir jį aiškinančioje teismų praktikoje įtvirtintą pagrindą pripažinti minėtą ginčo Gyvenamąjį namą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir spręsti dėl jo padalijimo santuokos nutraukimo metu. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada šiuo aspektu laikytina iš esmės pagrįsta, padaryta tinkamai įvertinus teisinį reglamentavimą byloje esančių įrodymų kontekste, todėl ją naikinti ar keisti dėl ieškovės ar atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodomų argumentų nėra pagrindo.

Dėl nekilnojamojo turto padalijimo

33. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ta aplinkybė, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra objektyvios galimybės nustatyti, kiek tiksliai, kokia dalimi, kokio dydžio ir kilmės (asmeninės ir/ar bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančios) piniginėmis lėšomis ar kokios vertės darbais kiekvienas iš sutuoktinių prisidėjo prie ginčo Gyvenamojo namo pagerinimo ir jo vertės padidėjimo, o labiausiai tikėtina, jog didžioji dalis lėšų, panaudotų namo pagerinimui, buvo šalių santuokoje jų uždirbti, tad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise jiems priklausantys pinigai, ir dėl šiomis iš esmės bendromis lėšomis atliktu pagerinimu turto vertė padidėjo beveik dvigubai, sudaro pagrindą išvadai, jog abiejų sutuoktinių dalys šioje dalintinoje nuosavybėje turėtų būti preziumuojamos esant lygiomis ir vienodomis (CK 3.117 straipsnis).

34. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad dalinant Gyvenamojo namo dalį atsakovo dalis šioje nuosavybėje sudaro 40 procentų, tačiau tokio savo teiginio visiškai nemotyvavo ir neargumentavo, t. y. nepateikė jokių aplinkybių ir jas galinčių pagrįsti įrodymų bei kriterijų, kurie, teismo nuomone, sudarytų CK 3.123 straipsnyje ir teismų praktikoje išvystytą vienokį ar kitokį pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo. Tokių aplinkybių ir įrodymų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, o tai savo ruožtu leidžia spręsti apie skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo ydingumą šiuo aspektu ir pritarti atsakovo apeliacinio skundo argumentams šiuo klausimu.

35. Atsakovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme prašė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažintiną ½ dalį Gyvenamojo namo ir atitinkamai 119/947 dalis žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) (kurios buvo įgytos šalių santuokos metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise), padalinti lygiomis dalimis natūra, tuo tarpu ieškovė prašė visą šį turtą priteisti / palikti jai ir sutiko išmokėti atsakovui atitinkamo dydžio piniginę kompensaciją (tik ją vertino, kaip kompensaciją už asmeninio turto pagerinimą, o ne kompensaciją už jai tenkančią didesnę bendro dalintino turto dalį).

37. Kasacinėje jurisprudencijoje išaiškinta, kad teismas svarbiomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgtina parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra gali pripažinti bet kokias aplinkybes, į kurias atsižvelgus, būtų pagrįstai ginamas privatus ar viešasis interesas ir tai atitiktų tiek bendruosius civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 1.2 straipsnis), tiek šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 3.3 straipsnis), tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2005).

38. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir vertina šias aplinkybes, kad:

(i) dalintina yra tik bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausanti 119/947 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), t. y. itin maža žemės sklypo dalis, kas reiškia, kad šio turto objekto padalijimo natūra atveju kiekvienai iš šalių atitektų tik po 59/947 dalių žemės sklypo; taigi, konkrečiai atsakovui atitektų tik 0,0119 ha ploto; ieškovei gi nuosavybės teise, be minėtų 59/947 dalių, dar asmeninės nuosavybės teise priklauso 378/947 dalys šio žemės sklypo, t. y. bendrai ieškovei priklausytų 437/947 dalys žemės sklypo, t. y. ženkliai didesnė sklypo dalis;

(ii) ginčo Gyvenamojo namo dalis ir visi kiti Žemės sklype esantys pastatai buvo gauti ieškovės iš jos tėvų bei sesers, jai padovanoti, kaip šeimai nuo seno priklausęs nekilnojamasis turtas, iki turto pagerinimo ilgą laiką (pradedant nuo pirmos dovanojimo sutarties sudarymo 1986 metais) priklausė ieškovei asmeninės nuosavybės teise, tuo tarpu pagerinimai buvo atlikti tik bendro santuokinio gyvenimo paskutiniais metais (2018 m., o šalių santuokos nutraukimo procesas prasidėjo 2020 metais), kas suponuoja glaudesnį asmeninį būtent ieškovės ryšį su šiuo turtu;

(iii) visi prie namo esantys kiti pastatai – kiemo statiniai ir pan., asmeninės nuosavybės teise priklauso būtent ieškovei;

(iv) iš byloje esančių ieškovės vardu registruotos ½ dalies Gyvenamojo namo nuotraukų (pvz., esančių Konsultacinėje išvadoje, pateiktų atsakovo) bei namo kadastrinių matavimų bylos, taip pat šalių paaiškinimų matyti, kad ginčo namo dalyje iš esmės yra tik viena virtuvė, sujungta su svetaine, vienas miegamasis kambarys, vienas darbo kambarys, šie du kambariai yra pereinami, tik iš vieno kambario patenkama į vienintelį name vonios / WC kambarį, o tai, teismo nuomone, reiškia namo pritaikymą vienai šeimai ir objektyviai komplikuoja, o galimai daro techniškai neįmanomą jokios racionalios ir efektyvios bendraturčių naudojimosi tvarkos nustatymą ar šio turto padalijimo į atskirus / savarankiškus objektus ateityje, šalims nutraukus santuoką ir nustojus vesti bendrą ūkį, galimybes, atitinkamai užprogramuoja ateities ginčus tarp šalių, kurios ir taip tarpusavyje jau eilę metų konfliktuoja dėl bendro turto naudojimo, valdymo, disponavimo juo ir pan.;

(v) ieškovė nurodė sutinkanti ir esanti finansiškai pajėgi išmokėti atsakovui kompensaciją už jai natūra tenkantį nekilnojamąjį turtą;

(vi) kaip nurodė ieškovė ir nepaneigė atsakovas, dar iki santuokos nutraukimo bylos inicijavimo atsakovas išsikėlė ir faktiškai Gyvenamajame name nebegyvena nuo 2019 metų gegužės mėnesio, šiuo metu atsakovo nurodoma procesiniuose dokumentuose gyvenamoji vieta yra kita.

39. Dėl nurodytų aplinkybių, priežasčių ir argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantį ir santuokos nutraukimo metu dalintiną nekilnojamąjį turtą – ½ dalį gyvenamojo namo ir 119/947 dalis žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), natūra ieškovei, tuo tarpu atsakovui iš jos priteisti piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę šio turto dalį, apeliacinės instancijos teismo vertintinas kaip teisingas ir pagrįstas.

40. Nors atsakovo argumentas, kad ginčo nekilnojamasis turtas, konkrečiai – Gyvenamojo namo dalis yra jo vienintelis gyvenamasis būstas, ir jis neturi kitos gyvenamosios vietos, yra suprantamas, tačiau nuspręsdami nutraukti santuoką sutuoktiniai, turintys vienintelį bendrą gyvenamąjį būstą, turi suvokti bendro tolimesnio gyvenimo ir bendraturčių statuso praradimo galimybę, tuo tarpu užtikrinti sau gyvenamąjį būstą atsakovas turės galimybę, panaudodamas jam priteistiną iš ieškovės piniginę kompensaciją.

41. Kadangi dalintino nekilnojamojo turto, kuris pilna apimtimi natūra po santuokos nutraukimo atitenka ieškovei bendra vertė yra 44 117,65 Eur (119/947 dalies žemės sklypo vertė santuokos nutraukimo metu, kaip jau buvo nustatyta teismo, sudarė 5 000 Eur + ½ dalies gyvenamojo namo vertė sudarė 39 117,65 Eur), priteisus šį turtą natūra ieškovei, iš jos atsakovui pripažintina teisė ir turėtų būti priteista ½ dalies šio turto vertės pinigine kompensacija – 22 058,83 Eur.

42. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje atsakovui iš ieškovės priteisė bendrai 26 088,23 Eur kompensacijos už nekilnojamąjį turtą, t. y. 15 647,06 Eur kompensaciją už ieškovei natūra tenkančią ½ dalį Gyvenamojo namo, laikydamas, kad namo vertė yra 39 117,65 Eur, bei 10 441,17 Eur kompensaciją už ieškovei tenkančias 119/947 dalis žemės sklypo, laikydamas, kad jų vertė yra 20 882,35 Eur, t. y. klaidingai nurodė žemės sklypo vertę, taip pat, kaip jau buvo konstatuota šioje nutartyje aukščiau, nepagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių lygių dalių bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje principo. Atsižvelgiant į aukščiau apeliacinės instancijos teismo daromas išvadas, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, konstatuojant, kad nors iš esmės pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ½ dalį Gyvenamojo namo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir dalindamas nekilnojamąjį turtą, po santuokos nutraukimo visą nekilnojamąjį turtą – 119/947 dalis žemės sklypo ir ½ dalį gyvenamojo namo – priteisė natūra ieškovei, tačiau nepagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių lygių dalių principo, netinkamai apskaičiavo dalintino turto vertę ir atitinkamai neteisingai nustatė atsakovui tenkančios piniginės kompensacijos už nekilnojamąjį turtą dydį.

Dėl automobilio padalijimo

43. Tarp šalių iš esmės nėra ginčo nei dėl automobilio SCODA OCTAVIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytos 500 Eur vertės, nei dėl šio automobilio priteisimo po santuokos nutraukimo natūra ieškovei, nei dėl atsakovui iš ieškovės priteistos 250 Eur kompensacijos sumos už ieškovei natūra tenkančią didesnę šio kilnojamojo turto dalį. Nesant ginčo šiuo aspektu, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje lieka galioti.

Dėl piniginių lėšų

44. Santuokoje gautos pajamos, iš jų atėmus pajamų gavimo sąnaudas ir išlaidas, virsta sutuoktinių turtu, kuris ir yra dalytinas pagal sudarytą turto balansą. Santuokos metu gautos darbo ar kapitalo pajamos tampa dalytinu turtu, jei jį sutuoktiniai prašo dalyti kaip kredito įstaigose ir kitur laikomas sutuoktiniams priklausančias lėšas (turtines teises į tas lėšas) arba už šias pajamas įgytą tam tikrą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-505/2014). Ta šalių nurodyta aplinkybė, kad pinigais banko sąskaitose kiekvienas sutuoktinis disponavo savarankiškai, savaime nepatvirtina, kad šalių santuokos metu įgytos piniginės lėšos tapo kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, nes turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis).

45. Nors apeliaciniame skunde atsakovas kelia klausimą dėl duomenų iš visų įmanomų bankų, kredito ir finansinių įstaigų apie ieškovės galimai turėtas / turimas sąskaitas išreikalavimo ir gavimo būtinumo, tačiau sutikti su tokiu teiginiu apeliacinės instancijos teismas negali. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio procesiniai atsakovo prašymai jau ne kartą buvo reiškiami ir ne kartą teismų spręsti, teismo buvo išreikalauti ir į bylą pateikti itin didelio skaičiaus įvairių bankų ir kitų finansinių įstaigų duomenys dėl galimai ieškovės jose turėtų sąskaitų ir piniginių lėšų. Paskutinėje apeliacinės instancijos teismo, grąžinusio bylą nagrinėti iš naujo – Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-426-940/2023 – buvo konstatuota, jog atsakovo prašymai išreikalauti duomenis iš visų kredito įstaigų apie ieškovės galimai turėtas sąskaitas nėra pagrįsti, nes byloje yra pateikti duomenys apie ieškovės sąskaitas, turėtas AB SEB, AB Swedbank, AB „Citadele“ bankas ir t.t., įrodinėjimo pareiga nėra beribė, todėl prašymas išreikalauti įrodymus iš neapibrėžto subjektų rato yra perteklinis.

46. Grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, Panevėžio apygardos teismas savo 2023 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-426-940/2023, išaiškino, jog santuokos nutraukimas ieškovės ir atsakovo turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo 2020 m. rugsėjo 15 d., t. y. nuo bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienos, todėl teismas turi vertinti byloje surinktus įrodymus ir nustatyti, koks nurodytai datai (2020 m. rugsėjo 15 d.) piniginių lėšų likutis buvo šalių banko sąskaitose.

47. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, atlikęs pateiktų banko sąskaitų išrašų analizę, nurodė, jog ieškovės banko sąskaitose likutis 2020 m. rugsėjo 15 d. sudarė viso 22 742,34 Eur:

(i) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke – 721,38 Eur;

(ii) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke – 13 304,43 Eur;

(iii) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke - likučio nėra;

(iv) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB Swedbank banke – 3 561,20 Eur;

(v) indėlio sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB Swedbank banke - 6 000 JAV dolerių / 5 155,33 Eur.

48. Nustatęs, kad atsakovo banko sąskaitose tuo metu buvo viso 8 166,12 Eur, taigi bendrai abiejų šalių banko sąskaitose 2020 m. rugsėjo 15 d. buvo 30 858,46 Eur, teismas sprendė, jog kiekvienam iš buvusių sutuoktinių turi atitekti po 15 429,23 Eur (30 858,46:2).

49. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai į dalintinas lėšas įtraukė ieškovės nuslėptas ir ieškinyje nenurodytas sąskaitas AB Swedbank banke, kuriose buvo 3 561,20 Eur ir 6 000 JAV dolerių, tačiau tuo pačiu teigia, jog nutraukiant santuoką turi būti padalintos ir kitose, teismo neįtrauktose banko sąskaitose esančios piniginės lėšos. Su pastaruoju argumentu apeliacinės instancijos teismas sutinka.

50. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pripažino pati ieškovė, be aukščiau pirmosios instancijos teismo sprendime paminėtų ir įvertintų piniginių lėšų, ieškovė 2020 m. rugsėjo 15 d. turėjo ir daugiau banko sąskaitų, o būtent:

(i) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Citadele“ banke, kurioje likučio nebuvo;

(ii) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB Swedbank banke, kurioje likučio nebuvo;

(iii) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, kurioje likučio nebuvo;

(iv) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB Luminor banke, kurioje buvo 7,82 Eur likutis, ir ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą sutiko su šios pinigų sumos padalijimu ir ½ dalies – 3,91 Eur - priteisimu ieškovui.

51. Nors sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Citadele“ banke formaliai 2020 m. rugsėjo 15 d. buvo 167,54 Eur likutis, tačiau kaip paaiškino ieškovė, kaip neneigė atsakovas ir kaip aiškiai matyti iš šios banko sąskaitos išrašo, ši banko sąskaita buvo atidaryta ir naudojama išimtinai šalių santuokos metu 2018 m. kovo 7 d. su banku ieškovės sudarytos Vartojimo kredito sutarties Nr. VKA-2018-34480 vykdymui (t. y. į ją buvo pačios ieškovės įnešamos piniginės lėšos, kurios buvo naudojamos išimtinai paskolos grąžinimui). Kaip teismo nustatyta aukščiau, kreditas buvo paimtas būtent tuo metu, kai šalys pradėjo Gyvenamojo namo dalies remonto darbus, tad kredito lėšos / jų dalis galėjo būti panaudotos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažintino nekilnojamojo turto remontui. Byloje šalys nekėlė klausimo dėl prievolių pagal šią kredito sutartį vykdymo, tarpusavio įsiskolinimų, šios prievolės pobūdžio. Nors ieškovė prašė pripažinti šią prievolę jos asmenine prievole, tačiau bylos duomenimis paskola buvo grąžinta 2023 m. balandžio 17 d., t. y. jau šio proceso metu, po ieškinio dėl santuokos nutraukimo pareiškimo, ir pirmosios instancijos teismas sprendimu civilinę bylą dalyje dėl sutuoktinių / ar vieno iš jų atsakomybės pagal turtines prievoles AB „Citadele“ bankui apskritai nutraukė. Dėl nurodytų priežasčių pritartina ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentui, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįtraukė formaliai 2020 m. rugsėjo 15 d. šioje banko sąskaitoje buvusio likučio į dalintino turto masė.

52. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė iš esmės sutiko, kad indėlio sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB Swedbank banke iš tikrųjų 2020 m. rugsėjo 15 d. buvo 6 225,99 JAV dolerių, o ne 6 000 JAV dolerių, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, t. y. kad be 6 000 JAV dolerių indelio joje buvo ir 225,99 JAV dolerių / 219,95 Eur gautos palūkanos už padėtą indėlį ir sutiko, kad ½ dalis šių palūkanų – 109,98 Eur – turėtų būti priteista ieškovui.

53. Atsižvelgiant į aukščiau apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, matyti, kad pirmosios instancijos teismas į dalintinų piniginių lėšų balansą neįtraukė papildomų lėšų – 227,77 Eur (7,82 +219,95), todėl konstatavus, jog bendrai 2020 m. rugsėjo 15 d. šalių banko sąskaitose buvo 31 086,23 Eur, kiekvienam iš buvusių sutuoktinių po santuokos nutraukimo turėtų atitekti po 15 543,11 Eur (31 086,23 :2), o kadangi pas atsakovą banko sąskaitose tuo metu buvo tik 8 116,12 Eur, iš ieškovės atsakovui papildomai turėtų būti priteista 7 426,99 Eur (15 543,11 – 8 116,12 Eur), kas savo ruožtu sudaro pagrindą atitinkamai pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu.

54. Tokiu būdu darytina išvada, kad bendra atsakovui iš ieškovės priteistina piniginių lėšų suma už didesnę ieškovei tenkančią tiek nekilnojamojo turto, tiek piniginių lėšų dalį sudaro 29 735,82 Eur (22 058,83 Eur už nekilnojamąjį turtą+250 Eur už automobilį + 7 426,99 Eur už pinigines lėšas).

Dėl seifo

55. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovė nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 15 d. turėjo su AB Swedbank banku sudarytą seifo nuomos sutartį Nr. 369031, į kurį, kaip paaiškino ieškovė, buvo padėjusi 2 auksinius savo tėvų vestuvinius žiedus, auksinę grandinėlę, dukters auksinę apyrankę ir dokumentus, todėl šie daiktai nelaikytini bendru dalintinu sutuoktinių turtu, o vertinti, kaip ieškovės paveldėti po tėvo mirties, šalių dukrai priklausantys ar individualius ieškovės poreikius tenkinantys daiktai. Apeliaciniame skunde atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka, akcentuoja buvusią teismo pareigą pasidomėti seifo turiniu, teigia, jog minėtame seife ieškovė saugojo jos tą pačią dieną, kai buvo sudaryta Individualaus seifo nuomos sutartis – 2019 m. spalio 14 d. – išgrynintus 2 000 Eur ir bendrai sukauptus 23 400 Eur, kurie buvo nuo atsakovo nuslėpti.

56. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei ieškovės paaiškinimai dėl seifo paskirties ir jame galimai laikytų / saugotų daiktų (juvelyrinių dirbinių), nei atsakovo paaiškinimai dėl seifo paskirties ir jame galimai laikytų daiktų (piniginių lėšų) nėra pagrįsti jokia kita įrodomąja medžiaga, todėl nesant duomenų apie tai, kas buvo saugoma seife, teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl seife galimai buvusių ir šioje byloje kita forma neišviešintų / neidentifikuotų, galimai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusių daiktų / turto padalijimo, tuo tarpu atsakovo argumentai dėl sukauptų ir pasisavintų lėšų tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo vertinami kito išspręsto byloje reikalavimo – dėl galimai ieškovės pasisavintų lėšų kompensavimo / priteisimo atsakovui kontekste (apie tai šioje nutartyje pasisakoma žemiau).

57. Be to, teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas maksimaliai įgyvendino savo teisę ir pareigą pasiūlyti ginčo šalims teikti įrodymus atitinkamoms jų nurodomoms aplinkybėms pagrįsti, nutartimis ne kartą siūlė tą daryti, todėl nagrinėjamu atveju būtent pačios šalys, besinaudojančios dispozityviai procesinėmis teisėmis, norėdamos įgyvendinti įrodinėjimo teisę ir pareigą, turėjo teikti atitinkamus įrodymus savo nurodomoms aplinkybėms pagrįsti. Teismas nagrinėjamoje byloje, kurioje nebuvo sprendžiami nei su nepilnamečių vaikų teisėmis susiję klausimai, nei kiti viešą interesą turintys klausimai, o buvo sprendžiama tik dėl privačių fizinių asmenų santuokos nutraukimo turtinių padarinių, neprivalėjo būti tiek aktyvus, kad savo iniciatyva rinktų įrodymus ir už šalis, juo labiau, atstovaujamas profesionalių advokatų, įgyvendintų jų įrodinėjimo pareigą.

Dėl galimai pasisavintų piniginių lėšų kompensavimo

58. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2018 metais pardavus šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), dalis iš gautų 47 000 Eur lėšų, kurie buvo pervesti į ieškovės AB SEB banke esančią banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent 15 332,55 Eur, buvo panaudoti ginčo gyvenamojo namo dalies remontui, tuo tarpu kita jų dalis – 23 100 Eur – buvo ieškovės išgryninta ir neaišku kur panaudota, todėl, ieškovei neįrodžius šių lėšų panaudojimo šeimos poreikiams tenkinti, ½ jų dalis – 11 550 Eur buvo priteista ieškovui CK 3.98 straipsnio 3 dalies pagrindu, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimo kompensacija.

59. Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su atsakovo apeliaciniame skunde dėl šios sprendimo dalies pateiktu teiginiu, jog teismas, nustatęs, kad ieškovė 23 100 Eur išgrynintų lėšų nepanaudojo šeimos poreikių tenkinimui, turėjo priteisti atsakovui ne ½ šių lėšų dalį, o sumažinti ieškovės dalį bendrame turte. CK 3.98 straipsnio 3 dalyje expresis verbis įtvirtinta sutuoktinio pareiga kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, kas atitinkamai suponuoja kito – nukentėjusio – sutuoktinio teisę į piniginę kompensaciją tokioje situacijoje. Nagrinėjamu atveju bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimas susijęs su piniginėmis lėšomis, o ne kokiu nors materialiu kilnojamuoju ar nekilnojamuoju turtu, todėl logiška ir pagrįsta, kad tokio pobūdžio nuosavybės sumažėjimas kitam sutuoktiniui būtų kompensuojamas būtent pačiomis piniginėmis lėšomis, o ne kokia nors kita forma.

60. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju turi pagrindo iš dalies sutikti su apeliantės – ieškovės apeliaciniu skundu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje dalinio nepagrįstumo ir sprendžia, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina išvada, jog ginčo lėšos iš dalies iš tikrųjų buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, o ne kokiems nors asmeniniams ieškovės poreikiams, nesusijusiems su šeimos ūkiu ar šeimos interesais.

61. Ieškovė iš esmės neneigia, kad pardavus bendrą šalims priklausiusį butą gautos 47 000 Eur lėšos buvo pervestos būtent į jos banko sąskaitą ir konkreti jų dalis - 15 332,55 Eur buvo neabejotinai panaudota tuo metu vykusiems Gyvenamojo namo dalies remonto / esminio pagerinimo darbams padengti, kadangi būtent iš šių lėšų banko pavedimais buvo apmokėtos atitinkamos statybinių medžiagų, remonto darbų ir padengtos kitos su namo statybomis / remontu betarpiškai susijusios išlaidos.

62. Pati atsakovė tiek žodiniuose paaiškinimuose, tiek rašytiniuose 2024 m. vasario 24 d. paaiškinimuose teismui nurodė, kad užbaigus namo remonto darbus 2019 metų sausio mėnesį, likusi piniginių lėšų suma – apie 30 000 Eur buvo naudojama įvairiems šeimos poreikiams tenkinti. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ir kaip iš tikrųjų matyti iš banko sąskaitos išrašo, 2019 metais ieškovė mokėjo mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai už atsakovo parduotą žemės sklypą, vėliau 2019 m. rugsėjo 25 d. buvo likę 26 585 Eur piniginių lėšų.

63. Ieškovės paaiškinimai apie tai, kad didžioji šių lėšų dalis buvo panaudota sunkiai vėžiu susirgusiai dukrai Airijoje paremti, apeliacinės instancijos teismo vertintini kaip itin tikėtini ir pagrįsti, todėl pripažintini kaip susiję su bendrais šeimos poreikiais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tėvų noras paremti kad ir pilnametę, tačiau sunkiai sergančią dukterį, palaikyti ją morališkai ir finansiškai (vykstant pas ją, leidžiant su ja laiką, dengiant jos kasdienio gyvenimo, gydymo išlaidas) yra suprantamas geros moralės ir tradicijų prasme, o šiuo atveju pats atsakovas iš esmės neneigė ir pripažino tiek dukters sirgimą vėžiu, tiek buvusios sutuoktinės vykimo į užsienį palaikyti dukterį tris kartus – 2019 m. lapkričio – 2020 m. sausio mėnesiais – faktus. Ieškovės banko sąskaitos išrašai iš tikrųjų patvirtina jos buvimą užsienyje ir atitinkamų pirkimų apmokėjimo būtent ieškovės nurodomais laikotarpiais užsienyje faktą. Nors ieškovė nepateikė konkrečias kitas (apmokėtas ne bankiniais pavedimais) išlaidas užsienyje patvirtinančių rašytinių įrodymų, tačiau netikėti jos paaiškinimais apie tai, kad išgrynintais pinigais jį apmokėjo kelionių į užsienį tuos tris kartus lėktuvo bilietus pirmyn – atgal, o būdama užsienyje turėjo asmeninio išlaikymo išlaidų bei prisidėjo prie dukters išlaikymo ir gydymo išlaidų, t. y. mokėjo už dukters tyrimus, vaistus, maisto papildus, slaugą, maistą ir pan., ir kad kiekvienos iš tokių kelionių metu būdavo išleidžiama apie 5 000 Eur, teismas neturi pagrindo. Atsakovas iš esmės neneigė finansiškai neprisidėjęs prie minėtų ieškovės kelionių iš savo banko sąskaitose buvusių ar/ir išgrynintų lėšų.

64. Tokiu būdu matyti, kad ieškovės kelionėmis į užsienį pas dukrą 3 kartus iš tikrųjų galėjo būti išleista apie 15 000 Eur (3 * 5 000 Eur), todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog ieškovė neįrodė jos banko sąskaitoje buvusių tokio dydžio piniginių lėšų panaudojimo ne šeimos poreikių tenkinimui fakto. Šiuo aspektu pažymėtina, kad jau ankščiau bylą nagrinėję teismai buvo nurodę, jog šeimos nariams gyvenant darnų santuokinį gyvenimą, jų tarpusavio santykiai natūraliai įprastai nėra tiek formalizuoti, kad šalys rinktų bei saugotų įrodymus vienokioms ar kitokioms savo kasdienėms išlaidoms pagrįsti, atliktų tikslią išlaidų apskaitą, nes paprastai tarpusavio tiek asmeniniai, tiek turtiniai santykiai būna grindžiami abipusio pasitikėjimo, meilės, draugystės ir įgaliojimų turėjimo principais.

65. Kita vertus, byloje nesant absoliučiai jokių įrodymų (išskyrus ieškovės paaiškinimus) apie jos vykimą į užsienį pas dukrą 2020 m. vasarą, ieškovei nepateikus jokių, kad ir netiesioginių, įrodymų apie vėlesniais laikotarpiais, t. y. po 2020 m. vasario mėnesio išgrynintų lėšų panaudojimą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog likusios dalies ieškovės išgrynintų bendrosios jungtinės nuosavybės teise šalims priklausiusių piniginių lėšų - 8 100 Eur (23 100 – 15 000) panaudojimo šeimos poreikiams ir interesams tenkinti faktas byloje nėra įrodytas, todėl atsakovui pripažintina teisė į ½ dalį šių lėšų – 4 050 Eur.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

66. Apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ir nepasisako dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, argumentų ir reikalavimų, susijusių su turtinės ir neturtinės žalos dėl santuokos nutraukimo atlyginimu, kadangi dėl šių reikalavimų buvo pasisakyta dar Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendime (sprendimo 21 – 22 punktai), priimtame civilinėje byloje Nr. e2-220-902/2021 (t. y. pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme), tokie atsakovo reikalavimai buvo atmesti, ir ši teismo sprendimo dalis, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nebuvo pakeista ir (ar) panaikinta, tad laikytina įsiteisėjusia ir galutinai išnagrinėta (CPK 18 straipsnis, CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Dėl dovanojimo sutarčių

67. Apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ir nepasisako dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, argumentų ir reikalavimų, susijusių su atitinkamų Gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalių dovanojimo ieškovei sutarčių, sudarytų 2012 m. vasario 15 d. ir 2018 m. gruodžio 10 d., bei su jomis susijusio „skolinimo raštelio“ teisėtumo, galiojimo, apsimestinumo, pripažinimo pirkimo – pardavimo sutartimis ir pan., kadangi visos šios aplinkybės, argumentai ir atsakovo su tuo susiję byloje pareikšti reikalavimai jau buvo vertinti ir išspręsti ankščiau bylą nagrinėjusių teismų, įskaitant apeliacinės instancijos teismų, kurių nutartyse pateikti išaiškinimai buvo ir yra privalomi bylą iš naujo nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose:

(i) Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-98-544/2022, konstatuota, kad ieškovei jos motina ir sesuo 2012 m. vasario 15 d. ir 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartimis nekilnojamąjį turtą padovanojo asmeninės nuosavybės teise; nei vienoje sutarčių nenurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Tuo tarpu atsakovo tvirtinimas, kad 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris, yra grindžiamas niekuo nepagrįsta prielaida, o ne patikimais ir objektyviais duomenimis. Vien tai, kad seserys panašiu laikotarpiu viena kitai skolino ir pervedė tam tikras pinigų sumas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tuo laikotarpiu tarp seserų sudarytas dovanojimo sandoris iš tikrųjų yra pirkimo-pardavimo sutartis. Teismui nepateikti jokie įrodymai, kad šis sandoris būtų ginčijamas ar nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka kokiu nors sandorių negaliojimo pagrindu ir t.t. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, kad pagal galiojančias dvi dovanojimo sutartis ieškovei asmeninės nuosavybės teise buvo padovanotas sutartyse nurodytas nekilnojamasis turtas (jo dalys), o atsakovo argumentai, kuriuose tvirtinama priešingai, atmetami kaip nepagrįsti;

(ii) Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-426-940/2023, konstatuota, jog atsakovo teiginiai, kad minėtose dovanojimo sutartyse nėra aiškiai išreikšta dovanotojų valia turtą perleisti asmeninėn ieškovės nuosavybėn, kad 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartis yra ir apsimestinis sandoris, yra nepagrįsti.

68. Taigi, jau esant išspręstam klausimui dėl dovanojimo sutarčių, paskolų, skolinimo raštelio (ne)pripažinimo niekiniais ir (ne)galiojančiais kitų teismų, kurių priimti procesiniai sprendimai, kaip yra minėta, yra privalomi bylą iš naujo nagrinėjančiam tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui, nėra pagrindo dar kartą šiuos klausimus spręsti.

Dėl baudos už priesaikos sulaužymą bei piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir prokuratūros informavimo

69. Atsakovo prašymai skirti ieškovei baudą už priesaikos sulaužymą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis buvo reiškiami ir teismų spręsti ne kartą ir visais atvejais teismų konstatuota, jog jie buvo nepagrįsti, kadangi atsakovas nenurodė objektyvių argumentų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, kad ieškovė būtų reiškusi akivaizdžiai nepagrįstus reikalavimus, vilkintų procesą ar pan., o duodama paaiškinimus teismui, būtų sulaužiusį duotą priesaiką, o ieškovės paaiškinimų subjektyvus pobūdis dėl banko sąskaitose esančių lėšų, santuokoje įgyto ir dalintino turto, nesudaro pagrindo nagrinėjamos bylos kontekste vien dėl to juos vertinti kaip sąmoningai melagingus. Tokių objektyvių duomenų nepateikta ir nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme ir kartu su šiuo metu nagrinėjamu apeliaciniu skundu, todėl skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo išvada dėl pagrindo skirti ieškovei baudą tiek už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tiek už priesaikos sulaužymą nebuvimo laikytina tinkama ir pagrįsta.

70. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl poreikio, vadovaujantis CPK 300 straipsnio nuostatomis, kreiptis į prokurorą dėl tiek ieškovės, tiek jos sesers G. B., tiek nekilnojamojo turto vertintojos A. Š. veiksmų, nenustačius nurodytų asmenų nusikalstamos veikos požymius atitinkančių veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria ieškovės atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodytai pozicijai, jog tuo atveju, jei atsakovas vis dėlto mano, kad yra pagrindas pranešti prokuratūrai apie nurodytų asmenų galimai nusikalstamą veiką, tą gali padaryti pats, tiesiogiai ir betarpiškai kreipdamasis į prokuratūrą.

Dėl kitų atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų

71. Apeliantas prašė apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal bendrąją CPK 321 straipsnio 1 dalyje nurodytą taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis (jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas). Teisėjų kolegija, įvertinusi: apeliacijos dalyką, apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos turinį, taip pat kitų byloje surinktų įrodymų visetą; aplinkybes, jog ši byla dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo abiejų instancijų teismuose nagrinėjama jau trečią kartą, o pirmosios instancijos teisme žodinis procesas vyko net tris kartus, atitinkamai jo metu šalys galėjo pasisakyti teismo posėdžiuose ir duoti žodinius paaiškinimus; byloje gausu tiek rašytinių paaiškinimų, tiek rašytinių įrodymų, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje pakankama duomenų šio ginčo išnagrinėjimui, o išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, nėra. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas tik formaliai pareiškė prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau nenurodė absoliučiai jokių priežasčių / motyvų, kodėl apeliacinės instancijos teisme būtinas žodinis procesas. Atsižvelgiant į nurodytą, apelianto (atsakovo) prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmestinas.

72. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas atmeta ir apelianto prašymą apeliacinės instancijos teisme liudytojais apklausti asmenis, atlikusius statybos darbus bei nekilnojamojo turto vertintoją A. Š.. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad toks apelianto prašymas jau buvo spręstas, turto vertintoja A. Š. jau buvo apklausta kaip liudytoja net du kartus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; liudytojai G. S. ir J. S., kurie atliko dalį statybos darbų, apklausti nebuvo, kadangi jie išvykę iš Lietuvos. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nenurodė jokių argumentų ir būtinumo dar kartą spręsti klausimo dėl nurodytų liudytojų apklausos (tame tarpe ir pakartotinos apklausos), t. y. kokias esmines bylai aplinkybes šie liudytojai gali nurodyti. Todėl, atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas atmeta ir šį apelianto prašymą.

Dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones

73. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. spalio 28 d. buvo gautas apelianto S. A. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – (i) areštuoti nekilnojamąjį turtą, registruotą ieškovės R. B. vardu; areštuoti visose finansų įstaigose ieškovės vardu atidarytose sąskaitose esančias pinigines lėšas bei uždrausti ieškovei naudotis seifo turiniu, kol bus išspręstas visų jų priklausomybės nuosavybės teise klausimas; (ii) įpareigoti ieškovę atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, t. y. įpareigoti ieškovę netrukdyti atsakovui naudotis šeimos gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis adresu (duomenys neskelbtini): duoti atsakovui raktus tiek nuo gyvenamo pastato, tiek nuo pagalbinių pastatų, tiek nuo kitų inžinerinių statinių ir įpareigoti ieškovę nesudaryti kliūčių jais naudotis; (iii) įpareigoti ieškovę leisti atsakovui deklaruoti savo gyvenamąją vietą šeimos gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini).

74. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys prašymus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, turi teisę paduoti spręsti apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismui, kai šių teismų žinioje yra byla dėl ginčo esmės.

75. Taigi, įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: i) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; ii) nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

76. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto (atsakovo) apeliacinės instancijos teismui pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones turinį, vertina, jog nors apeliantas ir nurodo, kad nesiėmus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, tačiau šių savo teiginių iš esmės niekuo nepagrindžia, o patį prašymą iš esmės galima būtų vertinti tik kaip rašytinius atsakovo paaiškinimus, kuriuose atkartojama ta pati, kuriuos laikomasi visos bylos nagrinėjimo metu, atsakovo pozicija dėl ieškovės kaltės dėl santuokos nutraukimo, nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo atliktų pagerinimo / statybos darbų, ieškovės neteisėtų veiksmų, sudarant dovanojimo, paskolos sutartis, slepiamų lėšų, liudytojų apklausos ir t. t. Tačiau atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių turinys niekaip nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo ir kad jų nesiėmus, būtų apsunkintas arba neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas.

77. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šia galutine nutartimi jau yra išsprendžiamas nekilnojamojo turto padalinimo tarp buvusių sutuoktinių klausimas, t. y. dalis nekilnojamojo turto pripažįstama bendrąja jungtine buvusių sutuoktinių nuosavybe, nustatomos sutuoktinių turto dalys, turtas tarp šalių padalinamas – visas turtas natūra priteisiamas ieškovei, o atsakovui iš ieškovės priteisiama piniginė kompensacija. Tad esant nurodytoms aplinkybėms, t. y. galutinai išnagrinėjus klausimą dėl nekilnojamojo turto padalinimo tarp šalių, kuris iš esmės ir sudaro prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių dalyką ir pagrindą, apelianto reikalavimas dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės tampa beprasmis, kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuri įsiteisėja nuo jos priėmimo momento, eliminuojamas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalykas. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo nekilnojamasis turtas, dėl kurio reiškiamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Gyvenamojo namo dalis ir su ja susiję reikalavimai) natūra priteisiamas asmeninės nuosavybės teise ieškovei, todėl bet kokie su šiuo turto naudojimu ir valdymu susiję laikinųjų apsaugos priemonių prašymų tenkinimai nebegalimi ir tampa nebeaktualūs, tuo tarpu kiek tai susiję su piniginėmis lėšomis, tai atsakovo prašomas taikyti jų areštas neleistų įgyvendinti bei ieškovei įvykdyti šios teismo nutarties dalį, susijusią su piniginių kompensacijų atsakovui priteisimu. Dėl nurodytų argumentų apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas.

Dėl procesinės bylos baigties

78. Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias turto, kuris yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, priskyrimą bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei; bendro turto tarp sutuoktinių padalinimą, teismas tinkamai vadovavosi proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, nenukrypo nuo teismų praktikos ir iš esmės priėmė teisingą sprendimą, tačiau atsižvelgiant į šios nutarties motyvuojamojoje dalyje teismo nurodytus argumentus / motyvus, vis dėlto yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies pakeisti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

79. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis); taip pat teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

80. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju būtų tikslinga abi šalis palikti prie jų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų ir jų iš naujo neperskirstyti, kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės lieka nepakeistas, ir abiejų šalių apeliaciniai skundai yra didžiąja jų dalimi atmetami, tuo tarpu apeliacinio teismo daromos nežymios atsakovui priteistinų iš ieškovės kompensacijų dydžių korekcijos ir pakeitimai iš esmės nesuponuoja bylinėjimosi išlaidų perpaskirstymo ženklia dalimi būtinumo. Teismo vertinimu, būtent toks procesinis rezultatas labiausiai atitiks protingumo ir sąžiningumo principus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliantų ieškovės R. B. ir atsakovo S. A. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. liepos 17 d. sprendimą ir išdėstyti jį taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Ieškovės R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo S. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) santuokoje įgytą turtą padalinti tokiu būdu:

Pripažinti ½ dalį pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio

(duomenys neskelbtini) , 39 117,65 Eur vertės, bendrąja jungtine R. B. ir S. A. nuosavybe.

Priteisti ieškovei R. B. asmeninės nuosavybės teise 119/947 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 20 882,35 Eur vertės, ir ½ dalį pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini)., 39 117,65 Eur vertės.

Priteisti R. B. asmeninės nuosavybės teise transporto priemonę SKODA OCTAVIA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 500 Eur vertės.

Priteisti atsakovui S. A. iš ieškovės R. B. 22 308,83 Eur (dvidešimt du tūkstančius tris šimtus aštuonis eurus 83 ct) kompensaciją už ieškovei natūra tenkančią didesnę turto (pastato -gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); transporto priemonės SKODA OCTAVIA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)) dalį.

Priteisti atsakovui S. A. iš ieškovės R. B. 7 426,99 Eur (septynis tūkstančius keturis šimtus dvidešimt šešis eurus 99 ct) piniginių lėšų, buvusių šalių banko sąskaitose.

Priteisti atsakovui S. A. iš ieškovės R. B. 4 050 Eur (keturis tūkstančius penkiasdešimt eurų) dydžio piniginę kompensaciją už ieškovės veiksmais sumažintą dalintino turto vertę.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Civilinė byla dalyje dėl sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles AS „Citadele banka“ nutraukti.

Priteisti atsakovui S. A. iš ieškovės R. B. 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš R. B. valstybei 55,66 Eur (penkiasdešimt penkis eurus 66 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“

Atsakovo S. A. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.