Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-98-544/2022

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-03-21
Bylos Nr.: e2A-98-544/2022
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė (pran.), Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
Atsakovas: S. A.
Ieškovas: R. A.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-98-544/2022

teisėja Ingrida Kirsnytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04646-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.3.2.6.2.; 2.3.2.8.; 2.4.2.9.2.; 3.2.4.11.; 3.3.1.18.4.; 3.3.1.20.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 21 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-220-902/2021 pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovui S. A., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, akcinei bendrovei (toliau – AB) „Citadele“ bankui dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių reikalavimų išsprendimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė R. A. prašė: 1) nutraukti jos ir atsakovo S. A. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) po santuokos nutraukimo jai palikti A. pavardę; 3) padalinti santuokoje įgytą turtą taip: jai asmeninės nuosavybės teise priteisti 3 855,12 Eur vertės turtą: 119/947 dalių žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą yra 3 355,12 Eur (toliau – ir Žemės sklypas), automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurio vertė 500 Eur; atsakovui priteisti iš ieškovės 1 928 Eur kompensaciją už jai atitekusią didesnę bendro turto natūra dalį; 4) įsipareigojimus AB „Citadele“ bankui, prisiimtus pagal 2018 m. kovo 7 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine jos prievole; 5) priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad su sutuoktiniu apie metus gyvena atskirai, bendro ūkio neveda, nebeturi bendrų šeimos planų, nes nesutampa sutuoktinių charakteriai, skiriasi poreikiai ir norai, požiūris į šeimą bei šeimyninį gyvenimą, vaikai yra pilnamečiai. Santuokos metu šalys įgijo Žemės sklypą, kurio vertė pagal Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) duomenis yra 3 355,12 Eur, bei automobilį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 500 Eur. Santuokos metu iš AB „Citadele“ banko pagal 2018 m. kovo 7 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė gavo 7 000 Eur vartojimo kreditą, kuris negrąžintas. Santuokos metu įgytas Žemės sklypas po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise natūra priteistinas ieškovei, nes jis yra prie jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir jo dalis tokia maža, kad jis negali būti naudojamas kaip atskiras turtas. Sutiko kompensuoti atsakovui už jo turto dalies natūra netekimą ir sumokėti ½ Žemės sklypo vertės kompensaciją – 1 678 Eur. Santuokos metu įgytą automobilį po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise natūra prašė priteisti jai, nes juo faktiškai naudojasi, o atsakovui prašė priteisti 250 Eur kompensaciją. Iš viso santuokos metu šalys įgijo bendro turto už 3 855,12 Eur, kurį dalinant turtą lygiomis dalimis kiekvienam sutuoktiniui turi atitekti turto už 1 927,56 Eur. Kadangi kreditas iš AB „Citadele“ banko yra paimtas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo remontui, ji sutiko, kad po santuokos nutraukimo prievolė būtų pripažinta jos asmenine prievole.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2021 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Nutraukė šalių santuoką dėl ieškovės kaltės, ieškovei paliko pavardę „B.“, atsakovui – ,,A.“. Santuokoje įgytą turtą padalino tokiu būdu: priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise 119/947 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 3 355,12 Eur vertės ir transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 500 Eur vertės; atsakovui priteisė iš ieškovės 17 500 Eur piniginę kompensaciją už šalių santuokoje įgytą ieškovei natūra priteistą turto dalį ir už atsakovo lėšomis padarytus ieškovės nekilnojamojo turto pagerinimus. Laikė, jog daugiau tarp šalių dalintino santuokoje įgyto kilnojamojo turto ir piniginių lėšų sutuoktinių banko sąskaitose nėra. Prievolę pagal AB „Citadele“ banko 2018 m. kovo 7 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino asmenine ieškovės prievole. Nustatė, kad šalys viena iš kitos išlaikymo nereikalauja ir kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo priteisti atsakovui turtinę ir neturtinę žalą, todėl kitos ieškinio dalies netenkino.

4. Teismas nustatė, kad šalys santuoką įregistravo (duomenys neskelbtini), joje gimė du vaikai: (duomenys neskelbtini) sūnus M. A. ir (duomenys neskelbtini) dukra B. A., kurie yra pilnamečiai. Teismas vertino, jog ieškovė nepaneigė fakto, kad ji pažeidė savo, kaip sutuoktinės, pareigas būti atsakovui lojalia, jį mylėti, remti ir palaikyti, būti jam ištikima. Teismo nuomone, ieškovės teisme išsakytos pretenzijos atsakovui dėl santuokos iširimo nėra pakankamos įrodyti, jog santuoka iširo ir dėl atsakovo kaltės. Įvertinęs visus duomenis, teismas sprendė, kad ieškovės ir atsakovo santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes ji buvo atsakovui neištikima (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 straipsnio 3 dalis).

5. Teismas nustatė, kad šalys santuokos metu įgijo Žemės sklypo dalį 3 355,12 Eur vertės, kurio viso vidutinė rinkos vertė pagal Valstybinės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centras duomenis 26 700 Eur. Vertino, jog atsakovas neįrodė, kad VĮ Registrų centro vertė yra neteisinga. Todėl teismas laikė, jog Žemės sklypo dalies kaina yra 3 355,12 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kad Žemės sklypas yra prie ieškovei asmenine nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, jo padalinti natūra nėra galimybės, teismas Žemės sklypą ieškovei priteisė natūra, o atsakovui iš ieškovės už atsakovui priklausančią ½ dalį priteisė 1 678 Eur kompensaciją.

6. Iš VĮ „Regitra“ duomenų teismas nustatė, kad ieškovės vardu yra registruota santuokos metu šalių įgyta transporto priemonė – (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kurios priteisimo natūra ieškovei ginčo nėra, todėl teismas atsakovui iš ieškovės už atsakovui priklausančią ½ dalį priteisė 250 Eur kompensaciją.

7. Teismas nustatė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 2/5 dalys gyvenamojo namo, ir jo priklausiniai, esantys (duomenys neskelbtini), kuriuos ieškovė įgijo po santuokos sudarymo 2012 m. vasario 15 d. ir 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutarčių pagrindu. Teismas vertino atsakovo nurodymą, kad ieškovė iš savo asmeninės sąskaitos 2018 m. gruodžio 12 d. ir 2018 m. gruodžio 14 d. pervedė po 1 500 Eur į G. B. (sesers) sąskaitą, t. y. pervedė lygiai tiek, kokia nurodyta dovanojamų daiktų vertė 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutarties 3.1. punkte. Tačiau kadangi 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartis nenuginčyta, teismas preziumavo, jog dovanojimo sandoris yra galiojantis, kad jis buvo sudarytas dovanotojos valia ir nėra objektyvių įrodymų, kad buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis.

8. Teismas laikė, jog svarbi aplinkybė, kad taikos sutarties sudarymo atveju ieškovė sutiko atsakovui išmokėti 17 500 Eur piniginę kompensaciją už jai atitenkantį santuokos metu įgytą turtą ir atsakovo lėšomis atliktus ieškovės asmeninio turto pagerinimus. Pažymėjo, jog atsakovas neįrodė aplinkybių, kad buvo atliktas kapitalinis ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo remontas, kuriam jis išleido 25 407,21 Eur asmeninių lėšų, kurias turėjo pardavęs tėvo žemę bei buvo sutaupęs iš darbo užmokesčio, ir kad iš viso namo remontui sutuoktiniai bendrai išleido apie 58 000 Eur. Teismas sprendė, kad atsakovo paaiškinimai apie namo remontui išleistas sumas nepagrįsti dokumentais, todėl vertino, kad atsakovas neįrodė, kiek, atlikus ginčo namo pagerinimus, pasikeitė jo vertė ir kokia yra esminių pagerinimų vertė. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, jog atsakovas įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo objektu tapusio namo su priklausiniais, kurie yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Tačiau, atsižvelgdamas į pačios ieškovės poziciją dėl taikos sudarymo sąlygų, į atsakovo poziciją dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, teismas atsakovui iš ieškovės priteisė 17 500 Eur piniginę kompensaciją, kurią sudaro 1 928 Eur (1 678 Eur + 250 Eur) kompensacija už santuokoje įgyto turto dalį ir likusi suma už atsakovo lėšomis atliktus ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimus.

9. Teismas padarė išvadą, kad nėra ginčo dėl šalių santuokoje įgyto kilnojamojo turto padalijimo. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, jog turi būti padalintos sutuoktinių banko sąskaitose turimos piniginės lėšos, nes su tuo nesutiko ir ieškovė. Teismo nuomone, atsakovas nenurodė teisinio pagrindo, kodėl šias lėšas teismas turi padalinti tarp sutuoktinių. Be to, šalys teisme paaiškino, kad pinigais banko sąskaitose kiekviena jų visada disponavo savarankiškai. Todėl teismas sprendė, jog daugiau nėra dalintino šalių santuokos metu įgyto turto.

10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė prievolę AB „Citadele“ bankui vertina kaip jos asmeninę prievolę, kad atsakovas nebuvo sandorio šalimi ir neprisiėmė vykdyti įsipareigojimų, kad įmokas pagal sutartį mokėjo tik ieškovė, kad nėra duomenų, jog lėšos buvo panaudotos šeimos interesams (pasak ieškovės, ji lėšas panaudojo asmeninio turto pagerinimui), konstatavo, jog paskola pagal 2018 m. kovo 7 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra asmeninė ieškovės prievolė po santuokos nutraukimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovas S. A. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 5 d. sprendimo dalį dėl šalių santuokoje įgyto turto padalijimo panaikinti, pripažinti visą namų valdą sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe bei padalinti ją lygiomis dalimis.

12. Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimo dalį dėl turto padalijimo, nesivadovavo CK 3.88, CK 3.119 straipsniais ir teismų formuojama teismų praktika. Nors sprendime teismas pažymėjo, kad nutraukiant santuoką privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas (CK 3.100 straipsnio 4 punktas) ir teismui iš atsakovo pateiktų įrodymų ir prašymų buvo žinoma, kad ieškovė ieškinyje nurodė ne visą šalių santuokoje įgytą tarp jų dalintiną turtą, tačiau teismas nebuvo aktyvus ir nepareikalavo, kad ieškovė nurodytų visą jų įgytą dalintiną turtą, dėl ko turto padalijimo klausimas turėjo būti apskritai nenagrinėjamas.

13. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad po santuokos sudarymo ir dar iki 2012 m. vasario 15 d. ir 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutarčių sudarymo apie 1/10 dalis gyvenamojo namo, kurioje sutuoktiniai gyveno su vaikais 8 metus, buvo šeimos gyvenamoji patalpa, į kurią jie turėjo nuosavybės teises. Apie šį nekilnojamąjį turtą ieškovė teismui nepateikė jokios informacijos. Gyvenamojo namo planas teismo posėdžio metu buvo demonstruojamas tam, kad būtų matoma, jog po santuokos sudarymo ir dar iki 2012 m. vasario 15 d. ir 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutarčių sudarymo buvo 4 namo savininkai, o ginčo dalies – 3 savininkai, kad kiekvienai namo daliai buvo priskirta valstybinės žemės dalis, kurias kiekvienas savininkas išsipirko iš valstybės atskirai 2009 metais.

14. Tvirtina, jog teismas sprendime neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, kad byloje nustatyta, jog šalys santuokos metu įgijo Žemės sklypą, kurio viso vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis 26 700 Eur. Teismas nenustatė 119/947 žemės sklypo dalių įgijimo pagrindo. Ieškovės teismui pateikti dokumentai rodo, kad 261/947, 117/947 ir 119/947 žemės sklypo dalis iš valstybės pirko 3 gyvenamojo namo dalies savininkai, o žemės sklypo dalių dydžiai buvo tiesiogiai susieti su gyvenamojo namo dalies dydžiu. 119/947 žemės sklypo dalį iš valstybės pirko abu sutuoktiniai, o tai reiškia, jog šalys galimai abu buvo gyvenamojo namo dalies bendraturčiai po santuokos sudarymo ir dar iki 2012 m. vasario 15 d. ir 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutarčių sudarymo. Mano, jog VĮ Registrų centro NTR išrašas, kurį prašė išreikalauti, būtų parodęs gyvenamojo namo, namų valdos pakeitimus, kuriuos ieškovė privalo įteisinti, kas leistų nustatyti ir tiksliau padalinti sutuoktinių turtą.

15. Nurodo, kad teismo išvada, jog santuokos metu šalys pinigus laikė kiekvienas savo asmeninėse sąskaitose ir bendrai pinigų netvarkė, neatitinka tikrovės, nes pinigai už jų santuokos metu įgytą ir parduotą butą buvo pervesti į ieškovės banko sąskaitą, o atsakovas iš savo banko sąskaitos savo asmenines lėšas, gautas už parduotą tėvo žemę, skyrė namų valdos sutvarkymui ir remontui. Teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo išreikalauti duomenis ir paaiškinimus apie ieškovės pinigų pervedimus iš vienos sąskaitos į kitą. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad pinigai, kurie buvo likę po jų buto pardavimo, buvo išleisti jų dukros gydimui bei kelionėms pas dukrą, nes bylos duomenys to nepatvirtina, o sutuoktinių bankų sąskaitų išrašai įrodo lėšų papildymą jose ir lėšų judėjimą tarp ieškovės asmeninių bankų sąskaitų. Teismo posėdžio metu ieškovė išsamiai, visapusiškai, objektyviai nepaaiškino apie manipuliacijas pinigais savo sąskaitose.

16. Mano, jog ieškovė pateikė teismui ne visą informaciją apie Individualaus seifo nuomos sutartį ar sutartis, neįrodė, kad ji buvo atvykusi į banką dėl seifo nuomos sutarties nutraukimo ir mokesčių už nesuteiktą paslaugą grąžinimo, o teismas nepagrįstai atmetė jo prašymus išreikalauti su šiuo klausimu susijusius įrodymus.

17. Apeliantas tvirtina, kad abejoja, ar 2/5 gyvenamojo namo dalys su priklausiniais pagrįstai įregistruotos kaip asmeninė ieškovės nuosavybė, nes dovanojimo sutartyse tik apdovanotoji ieškovė pareiškė, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, bet nėra aiškiai išreikšta dovanotojos valia, kad turtas dovanojamas asmeninėn nuosavybėn, o ne sutuoktiniams bendrai.

18. Nurodė, kad 2018 m. gruodžio 10 d. dienos dovanojimo sutartis galimai yra ir apsimestinis sandoris. Už parduotą bendrą butą gauti 47 000 Eur 2018 m. spalio 12 d. buvo pervesti į ieškovės banko sąskaitą, vėliau ji iš šios sąskaitos 2018 m. gruodžio 12 d. ir 2018 m. gruodžio 14 d. po 1 500 Eur pervedė į G. B. sąskaitą. 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartyje nurodyta, kad G. B. padovanojo ieškovei gyvenamo namo, kiemo statinių dalį ir 117/947 dalis žemės sklypo, kurių bendra vertė – 3 000 Eur, t. y. lygiai tiek, kiek ieškovė pervedė į dovanotojos banko sąskaitą. Ieškovė į bylą pateikė 2017 m. lapkričio 23 d. „Skolinimo raštelį“, kuris papildomai įrodo, kad realiai 2018 m. gruodžio 10 d. buvo sudarytas ne dovanojimo, o pirkimo – pardavimo sandoris. Surašant minėtą skolos raštelį pažeista CK 6.871 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad, jeigu paskolos suma viršija 3 000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. „Skolinimo raštelis“ neatitinka formos reikalavimų, neaiškūs dovanojimo motyvai. Todėl apeliantas vertina, kad faktiškai buvo sudaryta ne dovanojimo, o pirkimo – pardavimo sutartis, o ieškovė taip siekia nuslėpti dalį tarp šalių dalintino turto.

19. Teigia, jog ginčo gyvenamojo namo dalis santuokos metu buvo pagerinta iš esmės sutuoktinių bendromis lėšomis ir jo asmeninėmis lėšomis ir darbu, nes „ore kabančią dėžutę“, pastatytą 1938 m., 67 proc. nusidėvėjusią, kurioje tuo metu niekas negyveno, sutuoktiniai padarė namų valda: nupirko žemę, padarė namo kapitalinį remontą (padarė pamatus, uždėjo stogą, sutvirtino ir apšiltino sienas, pakeitė šildymo, vandens tiekimo, nuotekų šalinimo sistemas, elektros instaliaciją ir kt.). Visi šie darbai turėjo vykti pagal projektą, o ieškovė privalėjo įteisinti padarytus pakeitimus, todėl ji privalo teismui pateikti namo remonto, namų valdos sutvarkymo projektą, kuriame būtų matomi numatyti atlikti darbai. Apelianto vertinimu, jie į ginčo gyvenamojo namo kapitalinį remontą ir namų valdos sutvarkymą investavo 58 429, 41 Eur, t. y. daug daugiau lėšų, negu nustatė teismas. Paaiškino, kad name jų šeima apsigyveno po to, kai jie pardavė santuokoje įgytą butą, o gautas ir anksčiau turėtos lėšos jie paskyrė namo kapitaliniam remontui bei namų valdos sutvarkymui. Teismo teiginys, kad atsakovas posėdžių metu tik iš savo paties surašyto lapelio išvardijo pinigų sumas už atliktus remonto darbus, tačiau išleistas pinigų sumas patvirtinančių dokumentų nepateikė, neatitinka tikrovės. Jo paaiškinimai ir skaičiavimai dėl įdėtų bendrų lėšų buvo atlikti pagal ieškovės teismui pateiktus dokumentus, bankų sąskaitų išrašus, realiai atliktus darbus, kurie matomi teismui pateiktose nuotraukose, taip pat pagal tai, kokius atliktus darbus posėdžio metu pripažino ieškovė.

Šalies argumentai

20. Apelianto teigimu, bylos nagrinėjimo metu iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos ji norėjo pasinaudoti įstatymo jam suteikta teise pareikšti priešieškinį, bet teisėja, nesilaikydama įstatymo reikalavimų ir būdama šališka, neleido to padaryti.

Atsiliepimas

21. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė R. A. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad naikinti sprendimo dalies dėl turto padalijimo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Priešingai nei nurodo atsakovas, ji teismui nurodė visą turtą, kuris buvo įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių bendrojon jungtinėn nuosavybėn, ką patvirtino viešųjų registrų pažymomis.

22. Teigia, jog atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos abejonės, kad abi šalys galimai buvo gyvenamojo namo dalies bendraturčiai po santuokos sudarymo, bet iki dovanojimo sutarčių sudarymo, ir kad teismas nenustatė žemės sklypo įgijimo pagrindo, yra nepagrįstos, paneigtos byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

23. Paaiškino, jog teismui pateikė visus bankuose esančių savo sąskaitų išrašus, kuriuose matosi pinigų judėjimas, likutis, kiek jų išleista lėktuvo bilietams, kelionėms pas sergančią dukrą, kiek pervesta dukrai, kiek išleista namo remontui, kitoms išlaidoms. Jokių pinigų nuo atsakovo neslėpė ir savo banko sąskaitomis nemanipuliavo. Atsakovo prašymai pasiaiškinti, kodėl pinigai buvo pervedinėjami iš vienos sąskaitos į kitą, neturi įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui.

24. Nurodo, kad teismui yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog santuokos nutraukimo dienai ieškovė nėra sudariusi seifo nuomos sutarties, seifu nesinaudoja, todėl ieškovo reikalavimas pateikti to, ko ieškovė neturi, yra nepagrįstas, teismas teisingai atmetė tokį atsakovo prašymą. Atsakovo argumentai dėl galimai suklastotos paskolos sutarties paremti tik jo paties prielaidomis. Šios aplinkybės buvo išsiaiškintos teismo posėdžio metu. Liudytoja G. B. patvirtino suteikusi ieškovei paskolą ir paaiškino visas paskolos sudarymo aplinkybes.

25. Nesutinka su atsakovo argumentu, kad gyvenamasis namas buvo pagerintas iš esmės, nes jo plotas nepadidintas, nepastatyti priestatai ar antras namo aukštas, nebuvo atliktas kapitalinis remontas. Visus turėtus namo remonto dokumentus pateikė teismui. Atsakovo nurodomų į namo dalies remontą investuotų 58 429,41 Eur šalys net neturėjo. Namo dalies remontui buvo paimta paskola iš banko, dalį pinigų paskolino sesuo, o atsakovo į jos asmeninės nuosavybės teise turimo turto remontą investuotą bendrų šeimos pinigų dalį ji visada sutiko atlyginti.

26. Paaiškino, kad ji nesutinka su atsakovo prašymu pripažinti visą namų valdą sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Į bylą pateikti ieškovės sąskaitos išrašai patvirtina, jog po jos mamos mirties namo remontu ir jo išlaikymu rūpinosi tik ieškovė, atsakovo gautų pinigų už parduotą jo tėvo žemę namo dalies remontui nenaudojo, šiomis lėšomis disponavo tik atsakovas, kuris pinigų ieškovei neduodavo.

27. Nurodo, kad nesupranta atsakovo teiginys, jog teisėja, šiurkščiai pažeisdama įstatymą, uždraudė jam pasinaudoti teise pareikšti priešieškinį. Priešingai, byla buvo išnagrinėta ne paskubomis, tam buvo paskirti net 6 posėdžiai ir kiekvieną kartą atidėjus bylos nagrinėjimą atsakovui buvo sudaryta galimybė pareikšti priešieškinį, tačiau jis tokia galimybe nepasinaudojo.

28. Prašo atmesti atsakovo prašymus dėl įpareigojimų ir pareikalavimų pateikti duomenis ir paaiškinimus, nes analogiški prašymai buvo pareikšti pirmosios instancijos teismui, dėl jų teismas yra motyvuotai pasisakęs ir prašymus pagrįstai atmetęs.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

30. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

31. Nors apeliaciniame skunde apeliacijos dalykas suformuluotas ne visiškai aiškiai, tačiau, įvertinusi visą apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija vertina, kad šios bylos apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas padalino šalių santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės įgytą turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus nagrinėja, vertina ir pasisako tik dėl apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai, todėl nagrinėjant apeliacinį skundą privaloma patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė civilinio kodekso bei civilinio proceso normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios teismo sprendimą ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos iš esmės. Bylos esmė pagal CPK 327 straipsnio nuostatas suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių pobūdį. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme.

33. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas padalino šalių santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą, yra priimta netinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas bei nukrypus nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos panašaus pobūdžio bylose, nes teismas: pažeidė CK 3.88, 3.119, 3.100 straipsnių reikalavimus; tarp šalių nepadalino viso teismui iš bylos duomenų žinomo šalių santuokoje įgyto turto, įskaitant dar iki 2012 m. vasario 15 d. ir 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutarčių sudarymo sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytą apie 1/10 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir sutuoktinių indėlių bankų sąskaitose; be pagrindo pripažino, kad 2/5 gyvenamojo namo su priklausiniais yra asmeninė ieškovės nuosavybė, nes dovanojimo sutartyse nėra aiškiai išreikšta dovanotojų valia turtą perleisti asmeninėn ieškovės nuosavybėn, o 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) yra apsimestinis sandoris; netinkamai įvertino įrodymus apie ginčo gyvenamojo namo dalies esminį pagerinimą sutuoktinių bendromis lėšomis už parduotą butą ir apelianto asmeninėmis lėšomis, gautomis už parduotą tėvo žemės sklypą, ir darbu, dėl ko be pagrindo nepripažino, kad namo ginčo dalies pagerinimui buvo panaudota 58 429, 41 Eur lėšų; nepagrįstai nepripažinęs turto esminio pagerinimo, be pagrindo ginčo namo dalies nepripažino šalių bendrąją sutuoktinių jungtine nuosavybė ir jos nepadalino tarp sutuoktinių natūra.

34. Teisėjų kolegija vertina, kad šios nutarties 33 punkte nurodyti apeliacinio skundo argumentai iš dalies pagrįsti ir sudaro pagrindą panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl šalių santuokoje įgyto turto padalijimo bei perduoti ją nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Dėl šios bylos dalies padalinti šalių santuokoje įgytą turtą liko neatskleista bylos esmė, nes liko nenustatyta dauguma esminių faktinių ir teisinių šios bylos dalies aplinkybių, kurių tyrimas pagal jų pobūdį reikštų, kad bylos dalis dėl sutuoktinių turto padalijimo apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš naujo beveik visa apimtimi naujais aspektais.

Dėl datos, nuo kurios taikomi santuokos nutraukimo teisiniai padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms

35. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimą dėl šalių santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto turto padalijimo, pirmiausia turėjo pareigą nustatyti datą, nuo kurios taikomi santuokos nutraukimo teisiniai padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms pagal CK 3.67, 3.127 straipsniuose nurodytą teisinį reguliavimą.

36. CK 3.67 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalį, byla iškeliama tada, kai teisėjas priima rezoliuciją dėl ieškinio priėmimo. CK 3.67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi. CK 3.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį, kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo, o 2 dalyje nustatyta, kad vieno sutuoktinio prašymu teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium.

37. Skundžiamame sprendime nenurodyta data, nuo kurios teismas taiko santuokos nutraukimo teisinius padarinius šalių (sutuoktinių) turtinėms teisėms, t .y. teismas nenustatė, ar tarp sutuoktinių dalija turtą, įgytą iki šalims pradedant gyventi skyrium, ar bylos iškėlimo dienai, ar teismo sprendimo priėmimo dienai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios faktinės aplinkybės nustatymas turi esminės reikšmės, nes nuo jos priklauso šalių santuokoje įgyto tarp jų dalijamo turto sudėtis, kiekis ir vertė, kuri nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, todėl svarbu, kad dalijant turtą būtų nustatyta jo tikroji vertė.

Dėl šalių santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto sudėties

38. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nutraukiant santuoką privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes nutraukiant santuoką bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Iš skundžiamos teismo sprendimo dalies matyti, kad teismas šalių santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto viso turto sudėties tinkamai nenustatė, nes išvadų dėl turto nepriskyrimo bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei tinkamai nepagrindė ir nemotyvavo arba turto priskyrimo prie šalių santuokoje įgyto turto sudėties iš viso nesvarstė.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstos ir teisingos teismo išvados, kad šalys santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo Žemės sklypą, automobilį (duomenys neskelbtini), kurie turi būti padalinti nutraukiant šalių santuoką, taip pat kad, nesant tarp šalių ginčo, laikytina, jog jos gera valia pasidalino nekilnojamąjį turtą. Pastarųjų išvadų apeliantas apeliaciniame skunde taip pat neginčija.

40. Tačiau byloje buvo pateikti duomenys, kad ieškovės vardu atidarytose AB SEB banko sąskaitose Nr. LT <...>3358, Nr. LT<...>9701, Nr. LT<...>4842 santuokos metu buvo sukauptos piniginės lėšos, įskaitant darbo užmokestį, taip pat 47 000 Eur, kurie 2018 m. spalio 12 d. buvo pervesti į ieškovės sąskaitą už šalių santuokoje įgytą parduotą butą. Ieškovė iš sąskaitos Nr. LT <...>3358 2018 m. gruodžio 12 ir 14 d. 3 000 Eur pervedė G. B. (ieškovės vertinimu – grąžino skolą, gautą namo remontui, atsakovo vertinimu – faktiškai sumokėjo už dovanotą namo su priklausiniais dalį), 2019 m. sausio 30 d. į kitą savo sąskaitą Nr. LT <...> 9701 pervedė 30 000 Eur, o 2019 m. rugsėjo 26 d. pervedė 26 586 Eur. Atsakovo vardu atidarytose sąskaitose AB SEB banke Nr. LT<...> 2132, Nr. LT <...>4420, Swedbank, AB sąskaitoje Nr. LT <...>3742 taip pat buvo indėlių, sukauptų šalių santuokos metu, buvo pervedamas darbo užmokestis, išmokos iš Sodros, o 2018 m. balandžio 26 d. už parduotą žemę atsakovui buvo pervesta 21 270 Eur, kuriuos jis tvirtina panaudojęs gyvenamojo namo remontui.

41. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime, spręsdamas, ar yra pagrindas padalinti sutuoktinių banko sąskaitose turimas pinigines lėšas, nurodė, kad nėra šalių santuokos metu įgytų dalintinų indėlių, nes atsakovas nenurodė teisinio pagrindo, kodėl šias lėšas teismas turi padalinti tarp sutuoktinių, be to, pinigais banko sąskaitose kiekvienas sutuoktinis visada disponavo savarankiškai. Teisėjų kolegija šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms nepritaria.

42. CK 3.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama: 1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; <...> 5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas <...> Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad preziumuojama, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Taigi, įstatymu nenustatyta prezumpcija, kad tam tikras turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl kiekvienu abejotinu atveju būtina įrodyti, jog konkretus turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020).

43. Esant šios nutarties 42 punkte nurodytam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai bei 40 nutarties punkte nurodytiems faktiniams duomenims apie pinigines lėšas abiejų sutuoktinių vardu esančiose bankų sąskaitose, nepagrįsta ir neteisėta, nes nemotyvuota ir neargumentuota, teismo išvada, kad nėra šalių santuokos metu įgytų dalintinų indėlių. Kaip jau nurodyta nutarties 35-37 punktuose, teismas pirmiausia turėjo pareigą nustatyti datą, nuo kurios taikomi santuokos nutraukimo teisiniai padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms. Nustatęs šią datą, teismas turėjo vertinti įrodymus ir nustatyti, koks tam laikui buvo piniginių lėšų likutis. Jeigu atsakovas ir nenurodė teisinio pagrindo, kodėl pinigines lėšas reikia padalinti tarp sutuoktinių, teisinį pagrindą, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol ši prezumpcija nepaneigta, numatė minėtos CK normos ir jas pritaikyti ginčo teisiniams santykiams buvo teismo pareiga. Vien aplinkybė, kad pinigais banko sąskaitose kiekvienas sutuoktinis disponavo savarankiškai, savaime nepatvirtina, kad šalių santuokos metu įgytos piniginės lėšos tapo kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, nes turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis). Esant duomenims, kad šalių santuokos metu į abiejų šalių sąskaitas buvo pervedamas darbo užmokestis, į ieškovės sąskaitą 2018 m. spalio 12 d. pervesti 47 000 Eur už šalių santuokoje įgytą parduotą butą, o į atsakovo sąskaitą 2018 m. balandžio 26 d. už parduotą jo tėvo žemę pervesta 21 270 Eur, teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas turėjo vertinti su šiais faktais susijusius įrodymus ir iš jų visumos spręsti, kokia dalis piniginių lėšų ar jos visos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, įskaitant ir pagalbą šalių dukrai, ar jų likutis yra bendroji jungtinė nuosavybė, jei taip - kokia dalis jų turi būti (jei turi būti) kompensuojama kiekvienam iš sutuoktinių, ar nėra pagrindo pripažinti, kad tam tikra dalis lėšų yra asmeninė kurio nors sutuoktinio nuosavybė. Pažymėtina, kad teismas, pripažinęs, kad dalintinų indėlių nėra, skundžiamame sprendime nenurodė, kokios formos nuosavybe pripažįsta kiekvieno iš sutuoktinių sąskaitose esančias pinigines lėšas. Todėl apeliacinio skundo argumentai, tuo aspektu, kad teismas be pagrindo nesprendė (netinkamai išsprendė) šalių santuokos metu įgytų piniginių lėšų padalijimo klausimą, vertinami pagrįstais.

44. Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas tarp šalių nepadalino jų bendrosios jungtinės nuosavybės teise galimai valdytos apie 1/10 dalies gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kurią šalys galėjo įgyti bendrojon nuosavybėn 1986 m. kovo 10 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kurios ieškovė nepateikė, pagrindu, juolab, kad šalys su vaikais ten gyveno 8 metus, o 2012 m. vasario 15 d. dovanojimo sutarties pagrindu ieškovės nuosavybe buvo įregistruota dvigubai didesnė nekilnojamojo turto dalis, negu ji išregistruota savininkei esant ieškovės motinai.

45. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal byloje pateiktus duomenis skundo nagrinėjimo laikui apelianto argumentų, nurodytų nutarties 44 punkte, pagrįstumas abejotinas, nes ir pats apeliantas nenurodo, kokiu CK 4.47 straipsnyje numatytu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu jis ar abu sutuoktiniai įgijo nuosavybės teises į nurodomą 1/10 namo dalį. Iš 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutarties 2.2, 2.3 punktų įrašų galima spręsti, kad 1986 m. kovo 10 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės seseriai G. B. buvo padovanotas nekilnojamasis turtas, kurį ji padovanojo ieškovei. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas iš dalies pagrįstas tuo aspektu, kad teismas šių atsakovo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžiuose išdėstytų argumentų visiškai nevertino, jų netyrė, dėl jų pagrįstumo visiškai nepasisakė ir nepateikė jokio teisinio įvertinimo, nors CPK 265 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra aktualaus VĮ Registrų centro NTR išrašo, kurį įvertinęs pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs pasisakyti kam ir kokia nuosavybė buvo įregistruota (neįregistruota) apelianto minimos 1986 m. kovo 10 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Dėl šios priežasties ir teisėjų kolegija neturi duomenų, kuriuos įvertinusi galėtų daugiau pasisakyti dėl to, ar apelianto minimą nekilnojamojo turto dalį buvo pagrindas pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinų nuosavybe ir spręsti dėl jos padalijimo nutraukiant šalių santuoką.

Dėl dovanotų gyvenamojo namo su priklausiniais, žemės sklypo dalių, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės

46. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 2/5 dalys gyvenamojo namo su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė įgijo po šalių santuokos sudarymo 2012 m. vasario 15 d. ir 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutarčių pagrindu. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad teismas be pagrindo pripažino, kad minėta gyvenamojo namo su priklausiniais dalies yra asmeninė ieškovės nuosavybė, nes dovanojimo sutartyse nėra aiškiai išreikšta dovanotojų valia turtą perleisti asmeninėn ieškovės nuosavybėn, o 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris.

47. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei jos motina ir sesuo 2012 m. vasario 15 d. ir 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartimis nekilnojamąjį turtą padovanojo asmeninės nuosavybės teise. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, dėl kurių jis nesutinka su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, yra iš esmės analogiški tiems, kurie buvo išdėstyti ir pirmosios instancijos teisme, kuriuos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visų byloje esančių įrodymų visumoje, tinkamai nustatė šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, savo procesinį sprendimą argumentavo ir tinkamai motyvavo.

48. Apeliantas be pagrindo skunde nurodo, kad nebuvo pagrindo minėto nekilnojamojo turto pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe, nes dovanojimo sutartyse nėra aiškiai išreikšta dovanotojų valia turtą perleisti asmeninėn ieškovės nuosavybėn.

49. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktiniui dovanotas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Bylos duomenys rodo, kad 2012 m. vasario 15 d. dovanojimo sutarties, pagal kurią V. B. (dovanotoja) padovanojo ieškovei R. A. (apdovanotajai) 31/100 gyvenamojo namo, du ūkinius pastatus, garažą, 31/100 kiemo statinių, 261/947 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 2.1 punkte nurodyta, kad dovanotoja turtą dovanoja dukrai R. A., kuri dovaną priima, o 4.1 punkte aiškiai nurodyta, kad apdovanotoji pareiškė, jog nekilnojamasis turtas įgyjamas asmeninės nuosavybės teise. 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutarties, pagal kurią dovanotoja G. B. padovanojo apdovanotajai R. A. 9/100 gyvenamojo namo, 9/100 kiemo statinių, 117/947 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 2.1 punkte nurodyta, kad dovanotoja nekilnojamąjį turtą dovanoja savo seseriai R. A. asmeninės nuosavybės teise, o 4.1 punkte įrašyta, jog apdovanotoji pareiškė, kad nekilnojamąjį turtą įgyja asmeninės nuosavybės teise. Taigi nei vienoje dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, kaip tai numato CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Vien dėl to, kad po santuokos sudarymo minėtame nuo 1980 iki 1988 metų šalys gyveno ieškovės tėvų sutikimu, o antrą kartą į ginčo namą atsikraustė po ieškovės mamos mirties (duomenys neskelbtini) metais, jos neįgijo bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės teisių į 1/10 minėto nekilnojamojo turto dalį (CK 4.47 straipsnis). Iš 2020 m. kovo 2 d. VĮ Registrų centro NTR pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad atsakovui nuosavybės teisės į santuokoje įgytus nekilnojamuosius daiktus niekada nebuvo įregistruotos.

50. Apelianto tvirtinimas, kad 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartis, pagal kurią ieškovei jos sesuo padovanojo nutarties 49 punkte nurodytą turtą, yra apsimestinis sandoris, yra grindžiamas niekuo nepagrįsta prielaida, o ne patikimais ir objektyviais duomenimis. Vien tai, kad seserys panašiu laikotarpiu viena kitai skolino ir pervedė tam tikras pinigų sumas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tuo laikotarpiu tarp seserų sudarytas dovanojimo sandoris iš tikrųjų yra pirkimo pardavimo sutartis. Kaip teisingai nurodyta skundžiame sprendime, nepateikti įrodymai, kad šis sandoris būtų ginčijamas ar nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka kokiu nors sandorių negaliojimo pagrindu. Kadangi 2018 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartis patvirtinta notarine tvarka, ji laikoma oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos tokiuose dokumentuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

51. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, kad pagal galiojančias dvi dovanojimo sutartis ieškovei asmeninės nuosavybės teise buvo padovanotas sutartyse nurodytas nekilnojamasis turtas, o apeliacinio skundo argumentai, kuriuose tvirtinama priešingai, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir kompensacijos už asmeninio turto pagerinimą priteisimo

52. Apeliantas skunde tvirtina, kad šios nutarties 49 punkte nurodytas ieškovei pagal dvi dovanojimo sutartis padovanotas nekilnojamasis turtas turi būti pripažintas šalių santuokoje įgyta bendrąja jungtine nuosavybe ir padalintas tarp šalių natūra lygiomis dalimis, nes 67 procentais nusidėvėjusiai, 1938 metais statytai gyvenamojo namo daliai buvo atliktas kapitalinis, ji iš esmės pagerinta abiejų sutuoktinių bendromis lėšomis už parduotą butą ir jo asmeninėmis lėšomis, gautomis už tėvo parduotą žemę, bei darbu, iš viso investuojant apie 58 429,41 Eur (nupirkta žemė, padaryti pamatai, uždengtas stogas, sutvirtintos ir apšiltintos sienos, pakeistos šildymo, vandens tiekimo, nuotekų šalinimo sistemos, elektros instaliacija ir kt.), t. y. investuojant daug daugiau lėšų, negu nustatė teismas, nepagrįstai pripažinęs, kad jis neįrodė remonto darbų vertės.

53. Pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tam, jog asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe esantis turtas būtų pripažintas bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Kadangi įstatymas detaliai nereglamentuoja, kas laikytina esminiu pagerinimu, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-687/2016).

54. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl žemės sklypo (gyvenamosios patalpos) pagerinimo iš esmės, būtina vertinti ne tik žemės (gyvenamosios patalpos) vertės padidėjimą, bet ir jo esminį pasikeitimą santuokos metu, t. y. kaip pagerintas žemės sklypas (gyvenamoji patalpa), ar žemės sklypo (gyvenamosios patalpos) pagerinimas turėjo esminę reikšmę jo rinkos vertės pokyčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 d. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015). Tais atvejais, kai vienas sutuoktinis savo asmeninėmis (ar (ir) bendromis santuokinėmis lėšomis ar darbu prisideda prie daikto pagerinimo, tačiau toks pagerinimas nėra esminis ir nesukuria pagrindo pripažinti teisę į bendrąją jungtinę nuosavybę, jam gali būti kompensuojama už daikto pagerinimus.

55. Taigi, nagrinėjamu atveju, visų pirma, turi būti tinkamai išspręstas ir išnagrinėtas atsakovo reikalavimas ieškovės asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Ir tik tuo atveju, kai, tinkamai išnagrinėjus bylą, bus nustatyta, kad atsakovas savo asmeninėmis (ar (ir) bendromis santuokinėmis) lėšomis ar darbu prisidėjo prie ginčo turto pagerinimo, tačiau pagerinimas nėra esminis ir nesukuria pagrindo pripažinti teisę į bendrąją jungtinę nuosavybę, atsakovui gali būti kompensuojama už ginčo turto atliktus pagerinimus. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti klausimo dėl kompensacijos atsakovui iš ieškovės priteisimo, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė atsakovo reikalavimus dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalijimo.

56. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas nebuvo iš esmės pagerintas, nes atsakovas neįrodė, kad buvo atliktas kapitalinis remontas už 58 429,41 Eur ir kiek pasikeitė ginčo namo ir žemės sklypo dalių vertė dėl atlikto remonto ir pagerinimų, todėl sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas įgijo bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo objektu tapusias namo ir žemės sklypo dalis. Tačiau teismas, atsižvelgęs į atsakovo poziciją dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais bei ieškovės pasiūlytos 2020 m. gegužės 14 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2 punktu, kuriame atsakovui buvo siūloma 17 500 Eur kompensaciją už ieškovei atitenkantį santuokos metu įgytą turtą (1 928 Eur) ir atsakovo lėšomis atliktus ieškovės asmeninio turto pagerinimus (15 572 Eur), atsakovui iš ieškovės priteisė 15 572 Eur kompensaciją už atsakovo lėšomis padarytus ieškovės turto pagerinimus.

57.Teisėjų kolegija su šios nutarties 56 punkte išdėstytomis pirmosios instancijos išvadomis nesutinka. Jeigu jau teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto remontui išleista 58 429,41 Eur, kaip kad tvirtino atsakovas, ir jis esmės nepagerintas, tai teismas turėjo pagrįsti, kokių byloje esančių ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų pagrindu tokią išvadą daro, tą išvadą motyvuoti bei argumentuoti bei nustatyti kokia tada yra bendra neesminių ginčo turto pagerinimų vertė ir tik tada spręsti klausimą dėl kompensacijos už atliktus neesminius pagerinimus priteisimo ir jos dydžio. Kadangi byloje nėra nustatyta bendra ginčo turto pagerinimų vertė, išvada, kad tie pagerinimai neesminiai, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta. Taip pat iš sprendimo turinio lieka neaišku, ar teismas, priteisdamas atsakovui kompensaciją, vadovavosi CK 3.117 straipsnio 1 dalimi ir priteisė lygią šių pagerinimų dalį, ar vadovavosi CK 3.123 straipsnio 1 dalimi ir nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.

58. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ginčo turto pagerinimų bendros vertės, sprendė, jog jie neesminiai, o atsakovui priteisiamos kompensacijos dydį susiejo išimtinai su ieškovės 2020 m. gegužės 14 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2 punkte nurodytos kompensacijos dydžiu. Sutiktina, kad tai galėjo būti vienas iš kriterijų nustatinėjant minėtos kompensacijos dydį, tačiau ne vienintelis, nes byloje buvo įrodymų, kuriuos ištyrus ir įvertinus, buvo galimybė nustatyti labiau tikėtiną ginčo turto pagerinimų dydį, taip pat ar tiems pagerinimams išleistos ir asmeninės atsakovo lėšos ar tik šalių santuokoje įgytos lėšos ir kokio jos dydžio. Pažymėtina, kad sprendime nurodyta, jog kompensacija atsakovui priteisiama už atsakovo lėšomis padarytus ieškovės turto pagerinimus, tačiau nėra jokių argumentų ir motyvų, kodėl teismas vertina, kad ginčo turtas nebuvo pagerintas iš bendrų sutuoktinių lėšų jiems pardavus santuokoje įgytą butą. Pažymėtina, jog nustatymas, ar sutuoktinis savo asmeninėmis (ar (ir) bendromis santuokinėmis) lėšomis ar darbu prisideda prie bendrosios jungtinės nuosavybės objekto sukūrimo, yra svarbus siekiant atkurti sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyrą ir neleisti vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-969/2016).

59. Nors byloje nėra įrodymų apie tikslias visas namų valdos pagerinimui išleistas sumas, tačiau paprastai sutuoktiniams gyvenant santuokoje, kuriant bendrą ūkį ir gerinant šeimos gyvenamąją vietą, pajamos ir išlaidos laikomos bendromis (jei šalys nesusitaria kitaip), nesudaromi specialūs susitarimai dėl tam skiriamų lėšų dalies, nėra kaupiami įrodymai apie patirtas išlaidas, nes yra vertinama, jog viskas, kas sukuriama, yra sukuriama bendram šeimos labui. Bylos duomenys rodo, kad šalys ginčo namų valdoje apsigyveno po ieškovės motinos mirties (duomenys neskelbtini) metais ir maždaug tuo metu buvo atlikti pagrindiniai turto pagerinimai. Nagrinėjamu atveju abi šalys pripažino, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas buvo pagerintas, nurodė, kokie darbai buvo atliekami.

60. Atsakovas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad prie namo pagerinimų prisidėjo ir iš savo asmeninių lėšų, gautų pardavus tėvo žemę, taip pat turėjo santaupų (5 100 Eur) iš darbo užmokesčio; atsakovo paskaičiavimu namo remontui jis iš savo asmeninių lėšų išleido 25 407,21 Eur; pripažino, jog dalį pinigų davė grynais žmonai, šiuos pinigus išsigrynindavo iš savo asmeninės banko sąskaitos. Atsakovo paskaičiavimu, viso už namo remontą išleista virš 58 000 Eur. Ieškovės teigimu, namo dalies remontas viso galėjo kainuoti apie 25 000 – 30 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė į bylą pateikė sąskaitas-faktūras, kurios patvirtina apie namo remonto atliktus darbus už 11 816,71 Eur ir statybos darbų atlikimo raštelius, kuriuose nurodyti atlikti darbai ir sumos už darbus, kurių bendra suma 13 760 Eur bei kad ieškovė namo remontui turėjo savo asmeninių santaupų, pasiskolino 5 000 Eur iš sesers, pasiėmė 7 000 Eur paskolą iš AB „Citadele“ banko. Ieškovės manymu, ne jos asmeninių pinigų galėjo likti apie 10 000 Eur. Matyti, jog šalių skaičiavimai dėl įdėtų bendrų lėšų yra atlikti pagal teismui pateiktus dokumentus, bankų sąskaitų išrašus, realiai atliktus darbus, kurie matomi teismui pateiktose nuotraukose ir pan. Byloje pateikti duomenys apie tai, kad pagal 2018 m. spalio 3 d. pirkimo pardavimo sutartį ieškovė ir atsakovas pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį butą už 47 000 Eur, kurie 2018 m. spalio 12 d. buvo pervesti į ieškovės sąskaitą SEB banke Nr. LT<...>3358. Taip pat byloje yra duomenys, kad 2018 m. balandžio 26 d. už parduotą žemę atsakovui buvo pervesta 21 270 Eur, kuriuos bei 5 100 Eur santaupų iš darbo užmokesčio jis tvirtina panaudojęs ieškovei asmenine nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo įrengimui ir kapitaliniam remontui. Spręsdamas apie ginčo namų valdos dalies rinkos vertę, teismas galėjo remtis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

61. Taigi, byloje buvo faktinių duomenų, kuriuos įvertinęs pirmosios instancijos teismas galėjo spręsti dėl labiau tikėtinos ginčo turto pagerinimų vertės ir vertinimo. Tik pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176-185 straipsniai) įvertinęs nutarties 60 punkte nurodytą įrodymų visumą teismas galėjo padaryti pagrįstas ir teisėtas išvadas dėl esminių bylos faktinių aplinkybių apie ginčo turto pagerinimų pobūdį, dydį, apimtį ir jų pagrindu nuspręsti, ar ginčo turto pagerinimai yra esminiai, ar yra pagrindas dėl to pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą bendrąja jungtine nuosavybe, ir jei taip – ar šis turtas dalintinas natūra ir kompensuojant kitam sutuoktiniui, ar visgi turto pagerinimai yra neesminiai ir atsakovui už juos priteistina tam tikro dydžio kompensacija.

Dėl santuokoje įgytų 119/947 dalių žemės sklypo padalijimo

62. Byloje nustatyta, kad šalys santuokos metu įgijo nekilnojamąjį turtą: 119/947 žemės sklypo, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio viso vidutinė vertė pagal VĮ Registrų centro NTR duomenis yra 26 700 Eur. Ši sklypo dalis yra prie ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo su priklausiniais dalies.

63. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu teismas nusprendė minėtas žemės sklypo dalis priteisti natūra ieškovei, o atsakovui priteisti 1 678 Eur kompensaciją pagal VĮ Registrų centro NTR įkainavimo duomenis (26 700 Eur / 947 viso žemės sklypo vertė X 119 bendrąja jungtine sutuoktinių teise priklausančio sklypo dalis = 3355,12 / 2 = 1677,56 Eur) už ieškovei tenkančią didesnę šio turto dalį, nes buvo nustatyta, jog žemės sklypo dalis yra sąlyginai nedidelė, skirta ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančios namų valdos dalies eksploatavimui. Apeliacinio skundo argumentai šių pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.

64. Nors apeliantas ginčijo šios žemės sklypo dalies rinkos vertę, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas, teismui pasiūlius, nepasinaudojo teise pateikti įrodymus apie kitokią turto rinkos vertę aktualiu laikotarpiu, nenurodė objektyvių priežasčių, kliudžiusių tokius įrodymus pateikti, o iš viešosios erdvės gauti duomenys apie kitų siūlomų parduoti sklypų kainą šios konkrečios ginčo žemės sklypo dalies rinkos kainos, kuri reikšmingai skirtųsi nuo teismo nustatytos, neįrodo (CPK 178 straipsnis).

65.Teisėjų kolegija nepritaria apelianto vertinimui, kad teismas nenustatė žemės sklypo įgijimo pagrindo, kuris būtų parodęs, ar galima suformuoti atskirą žemės sklypą. Pažymėtina, jog žemės sklypo įsigijimo pagrindas nurodytas VĮ Registrų centro NTR duomenų bazės išraše. Jame yra išskirta, kad 378/947 dalys žemės sklypo yra asmeninė ieškovės nuosavybė, įgijimo pagrindas – dovanojimo sutartys, o 119/947 dalis žemės sklypo yra įgyta ieškovės vardu pagal 2009 m. lapkričio 23 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl ši turto dalis pagal CK 3.88 straipsnio nuostatas yra laikoma bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir yra dalintina. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai šią žemės sklypo dalį natūra priteisė ieškovei, atsižvelgdamas į tai, kad žemės sklypas, nors ir įgytas santuokos metu, tačiau jis skirtas ieškovės asmeninės nuosavybės teise turimo gyvenamojo namo eksploatacijai ir jo dalis tokia maža, kad jis negali būti naudojamas kaip atskiras turtas. Šis procesinis sprendimas teoriškai galėtų būti kitaip išspręstas tokiu atveju, jei, kaip aukščiau nutartyje nurodyta, būtų nustatyta, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis ginčo nekilnojamasis turtas yra esminiai pagerintas atsakovo ir (ar) šalių santuokoje įgytomis bendromis lėšomis, pripažintas bendrąja jungtine šalių nuosavybe ir natūra padalintas tarp šalių.

66. Padarius nurodytas išvadas, dėl kitų apelianto apeliacinio skundo argumentų nepasisakoma, kadangi jie netenka teisinės reikšmės apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos baigčiai, be to, dėl jų vertinimo turės pasisakyti iš naujo bylą nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas.

Dėl procesinės bylos baigties

67. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismui neatskleidus bylos esmės dėl šalių santuokoje įgyto turto padalijimo, skundžiama sprendimo dalis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl ji naikinama ir bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal tirtinų aplinkybių mastą bei pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Be to, šalis, nesutikdama su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas apskųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat kaip išvestinė naikinama sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo (šis klausimas spręstinas galutinai išnagrinėjus bylą) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

68. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, jo manymu, ieškovė ir teismo nurodymu kitos įstaigos privalo teismui pateikti daugybę rašytinių įrodymų ir paaiškinimų, be kurių būtų neįmanoma priimti teisėtą ir pagrįstą skundžiamo sprendimo dalį. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nebuvo pagrindo tenkinti apelianto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas ir patikrinimas gali būti atliktas bylą nagrinėjant ir rašytinio proceso tvarka.

69. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – gyvenamojo namo dalies plano kopiją ir žemės sklypo plano kopiją, ieškovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą - Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), Aktą - leidimą bei Paslaugų teikimo sutartį, kuriuos prašė pridėti prie bylos.

70. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

71. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį, šalių argumentus dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo ir apelianto prašymą išreikalauti eilę naujų įrodymų, sprendžia, jog apeliantas ir ieškovė nepagrindė, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, kad teikiami įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, kad apeliantas pats jų negalėjo gauti. Deklaratyvaus pobūdžio teiginys, jog šių naujų įrodymų pateikimo poreikis atsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokios būtinybės nepagrindžia. Be to, kaip nutartyje jau nurodyta, procesinis sprendimas dėl bylos baigties sudarys šalims galimybę pateikti papildomus įrodymus, taip pat prašyti teismo išreikalauti apeliaciniame skunde nurodytus įrodymus, jei pats apeliantas jų negalės gauti ir pateiks tai patvirtinančius duomenis (CPK 198, 199, 314 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 5 d. sprendimo dalį dėl šalių santuokoje įgyto viso turto (prievolių) padalijimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą skundžiamo teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė