Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės, Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. (toliau – nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo T. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, 6 dalies 5, 7 punktais, T. L., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui be intensyvios priežiūros, įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar mokymųsi.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 4, 9 punktais, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

- per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civiliniams ieškovams Kauno teritorinei ligonių kasai ir nukentėjusiajam D. P. padarytas žalas;

- dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

T. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus jį vykdyti, panaikinti.

Civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista Kauno teritorinei ligonių kasai iš T. L. ir K. L. solidariai 50,10 Eur (penkiasdešimt eurų 10 ct) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jo naudai solidariai iš T. L. ir K. L. 53,10 Eur (penkiasdešimt trys eurai 10 ct) turtinei žalai ir 400,00 Eur (keturis šimtai eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Nukentėjusiojo D. P. patirtos 400,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis ir priteistos iš T. L. ir K. L. nukentėjusiajam šios išlaidos lygiomis dalimis po 200 Eur (du šimtus eurų 00 ct).

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir K. L., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl kaltės

8. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais) bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300-699/2015, 2K-291-495/2020).

10. Tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-292-693/2017, 2K-265-1073/2018).

11. Nuteistasis T. L. ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė (2 t., b. l. 66–68), o pirmosios instancijos teisme savo kaltę neigė, nurodė, kad nukentėjusysis jį pagriebė už apykaklės, prie kaklo srities, kad jis tik bandė atsistumti, pakėlęs rankas, tada jo brolis (K. L.) sugriebė nukentėjusįjį už žastų, tačiau nukentėjusysis toliau jį smaugė, tačiau brolis atplėšė nuo jo nukentėjusįjį ir su abiem rankomis, ties krūtinės vieta stūmė į garažo vietą (3 t., b. l. 79–80). Tokius nuteistojo parodymus iš esmės paneigia kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas K. L. parodė, kad nukentėjusysis sugriebė brolį už krūtinės srities, pradėjo stumdytis, tampyti, paėmęs už krūtinės, T. L. pradėjo gintis, čiupo nukentėjusiajam už rankų, suėmė srityje nuo riešų iki alkūnių, tada jis (K. L.) paėmė nukentėjusįjį už abiejų rankų žastų, nuplėšė nuo brolio (T. L.), paėmė už krūtinės ir metė nukentėjusįjį į sieną (3 t., b. l. 77). Taigi, K. L. parodymai iš esmės nepatvirtina paties T. L. pateiktą versiją, kad nukentėjusysis sugriebė jį už kaklo srities, nes kaip nurodė K. L., nukentėjusysis sugriebė T. L. už krūtinės srities. Šioje dalyje pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jokie baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nepatvirtina nuteistojo T. L. ir K. L. nurodytų aplinkybių apie nukentėjusiojo naudotus smurtinius veiksmus T. L. atžvilgiu (sugriebimą už kaklo srities, smaugimą), dėl ko K. L. būtų reikėję ginti T. L., kadangi to nepatvirtino nei vienas byloje apklaustas liudytojas, taip pat nėra jokių rašytinių duomenų apie T. L. patirtus sužalojimus ir aptarti T. L. bei K. L. parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinti kaip jų pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

14. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. L. ir kitas skundžiamu nuosprendžiu nuteistas asmuo veikė bendrai, abu įgyvendino vykdytojų vaidmenis, vienas kito veiksmams pritarė konkliudentiniais veiksmais ir tokiu būdu bendrai sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, yra pagrįsta baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo tinkamai ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma, todėl nuteistojo T. L. nusikalstami veiksmai teisėtai bei pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuoti kaip nusikaltimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

15. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog T. L., veikdamas tiesiogine tyčia bendrai su kitu skundžiamu nuosprendžiu nuteistu asmeniu, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. P. sveikatą. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jo veiksmai, t. y. sugriebimas nukentėjusiajam už striukės ir pastūmimas link garažo, turi būti laikomi mažareikšmiais. Taip pat ir nuteistojo gynėja baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad tokie nuteistojo veiksmai – nukentėjusiojo laikymas už striukės turėtų būti laikomi mažareikšmiais ir baudžiamoji byla nuteistojo atžvilgiu turėtų būti nutraukta.

16. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021). Atkreiptinas dėmesys, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

17. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, taip pat kurie padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais.???

18. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam D. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o įvertinus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (poodinės kraujosruvos abiejuose žastuose, krūtinėje), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo veiksmų, atliktų kartu su kitu skundžiamu nuosprendžiu nuteistu asmeniu nukentėjusiojo atžvilgiu, negalima vertinti kaip mažareikšmių.

Dėl bausmės

19. Baudžiamasis įstatymas už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numato viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmes. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam T. L. paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 1 metų laikotarpiui be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar mokymųsi. Taip pat nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemones, o būtent: per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civiliniams ieškovams padarytas žalas bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

20. Nuteistojo gynėja baigiamųjų kalbų metu prašė nuteistajam T. L. paskirti kitos rūšies BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę. Nuteistojo gynėjos nuomone, už T. L. neteisėtus veiksmus pirmosios instancijos teismo paskirta beveik maksimali laisvės atėmimo bausmė yra netinkama.

21. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (BK 61 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, skiriant bausmę už nusikalstamos veikos padarymą, teismas atsižvelgia ne tik į kaltininko atliktus veiksmus, bet ir į kitas, bausmės individualizavimui, svarbias aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę keičia tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-456/2013, Nr. 2K-7-648/2019).

22. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad T. L. padarė vieną nesunkų baigtą tyčinį nusikaltimą, byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad nuteistasis dirba, yra įgijęs vidurinį išsilavinimą, kad anksčiau teistas du kartus, be kita ko, ir už smurtinį nusikaltimą (2 t., b. l. 41–48, 50–58), yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuris neįsiteisėjęs, baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, paskirtų baudų nemoka (2 t., b. l. 14–40), priklausomybės ligų centre, psichiatrinio gydymo įskaitoje neregistruotas (2 t., b. l. 10–13), kad šią nusikalstamą veiką padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos baudos bausmės, neišnykus teistumui, kad nusikalstama veika padaryta dėl mažareikšmės priežasties, kuri nebuvo iš anksto suplanuota, kilo labiau spontaniškai, pasirinkus netinkamus konfliktiškos situacijos, sprendimo būdus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo motyvais, kurių pagrindu nuteistajam buvo parinkta bausmės rūšis bei nustatytas jos dydis, o būtent: jog ankstesni nuteistojo teistumai leidžia daryti išvadą apie akivaizdžiai susiformavusias nuteistojo antivisuomenines pažiūras, kad jis yra linkęs nusikalsti bei rodo jo nenorą laikytis įstatymų bei pasitaisyti, kad iš ankstesnių teistumų, skirtų ir atliktų bausmių, be to, ir terminuoto realaus laisvės atėmimo, nuteistasis išvadų nepadarė, teisei priešingo elgesio neatsisakė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti tik nuteistajam taikant griežčiausios sankcijoje numatytos bausmės rūšį, t. y. laisvės atėmimo bausmę. Skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgdamas į nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad nuteistasis neatlygino žalos, neatsiprašė nukentėjusiojo bei į tai, kad nuteistasis dirba, yra pakankamai jauno amžiaus, pirmosios instancijos teismas paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį nustatė atimą minimaliam, t. y. 4 mėnesiams, su kuo nesutikti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Atkreiptinas nuteistojo gynėjos dėmesys, kad priešingai nei nurodė baigiamųjų kalbų metu, nuteistajam paskirtos bausmės dydis yra artimas ne maksimaliam, o minimaliam sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės dydžiui, kadangi pagal BK 140 straipsnio 1 dalies sankciją, laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama iki vienerių metų, o minimalus laisvės atėmimo bausmės dydis šiuo atveju yra 3 mėnesiai (BK 50 straipsnio 2 dalis), taigi, akivaizdu, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 mėnesių laikotarpiui yra artima sankcijoje numatytam minimaliam laisvės atėmimo bausmės dydžiui.

23. Apeliacinės instancijos teismas, taip pat įvertinęs aptartas nuteistąjį bei nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes bei tai, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistasis realių išvadų dėl savo elgesio nedaro ir jo teigiama linkme nekoreguoja bei toliau daro nusikalstamas veikas bei administracinius pažeidimus, taip pat ir analogiško pobūdžio, anksčiau skiriamos bausmės nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, sprendžia, kad švelnesnio pobūdžio bausmės paskyrimas nagrinėjamu atveju neatitiktų proporcingumo reikalavimų ir teisingumo principo. Teisėjų kolegijos vertinimu, švelninti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę nėra pagrindo, į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes jau buvo atsižvelgta, priimant skundžiamą nuosprendį. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, dėl kurių pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė neatitiktų bausmės paskirties, todėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė paliekama nepakeista. Taip pat pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo atžvilgiu vis dar gali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos, t. y. bausmės vykdymo atidėjimo institutas, o paskirti įpareigojimai ir baudžiamojo poveikio priemonės atitinka tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį.

24. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam T. L. už jo padarytą nesunkų nusikaltimą paskirta BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta griežčiausia laisvės atėmimo bausmė, parenkant jos dydį artimą minimaliam, taip pat atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei paskiriant atitinkamus įpareigojimu ir baudžiamojo poveikio priemenes, tinkamai įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir nuteistajam paskirta bausmė nelaikytina netinkama, neatitinkančia teisingumo principo reikalavimų, todėl nuteistojo gynėjos prašymas paskirti nuteistajam kitos rūšies bausmę atmetamas, o nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė paliekama nepakeista.

Dėl civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos procesinių teisių perėmimo

25. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo gautas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Valstybinė ligonių kasa) 2025 m. liepos 10 d. prašymas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl procesinių teisių perėmimo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-401-926/2025. Minėtu prašymu prašoma baudžiamojoje byloje civiline ieškove Kauno teritorinę ligonių kasą pakeisti jos teisių perėmėja, t. y. Valstybine ligonių kasa.

26. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2024 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. V-1190/1K-335 „Dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos, Kauno teritorinės ligonių kasos, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos reorganizavimo ir reorganizavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ 1 punktu, minėtos biudžetinės įstaigos nuo 2025 m. liepos 1 d. reorganizuotos jungimo būdu – prijungtos prie biudžetinės įstaigos Valstybinės ligonių kasos, kuriai po reorganizavimo perėjo visos reorganizuojamų įstaigų teisės ir pareigos. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, bet kurioje proceso stadijoje, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas.

27. Įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, taip pat tai, kad Valstybinė ligonių kasa civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos teises perėmė po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, kad nuteistasis T. L. bei kitas skundžiamu nuosprendžiu nuteistas asmuo civilinei ieškovei priteistą žalą turi atlyginti, ją sumokėdamas būtent į Valstybinės ligonių kasos (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomąją banko sąskaitą, kuri baudžiamojoje byloje pateiktame civiliniame ieškinyje nurodyta ta pati kaip ir Valstybinės ligonių kasos 2025 m. liepos 10 d. prašyme, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybinės ligonių kasos prašymas yra pagrįstas, todėl turi būti tenkinamas ir šioje baudžiamojoje byloje civilinė ieškovė Kauno teritorinė ligonių kasa keičiama į jos teisių ir pareigų perėmėją – Valstybinę ligonių kasą. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju civilinės ieškovės pakeitimas nuteistojo T. L. ir kito skundžiamu nuosprendžiu nuteisto asmens teisinės padėties niekaip neįtakoja.

Dėl proceso išlaidų

28. Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. birželio 30 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma, už suteiktą advokato Dariaus Karabino antrinę teisinę pagalbą nuteistajam T. L., yra 195,83 Eur.

29. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Gynėjas nuteistajam buvo paskirtas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, kuria remiantis, gynėjo, kaip ir prokuroro, dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. 2025 m. liepos 8 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas advokatės Aušros Ručienės prašymas atidėti teismo posėdį, kuriame taip pat nurodė, jog yra sudariusi susitarimą ginti nuteistąjį T. L. apeliacinės instancijos teisme. Nuteistajam paskirtas gynėjas advokatas Darius Karabinas dalyvavo tik viename 2025 m. liepos 9 d. vykusiame teismo posėdyje, kuriame jis buvo atleistas nuo dalyvavimo bylos nagrinėjime, nuteistajam sudarius teisinių paslaugų sutartį su savo pasirinktu gynėju. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes bei tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas ir teismo paskirtas gynėjas advokatas Darius Karabinas faktiškai nuteistojo apeliacinės instancijos teisme neatstovavo, sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl T. L. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo T. L. apeliacinį skundą.

Pakeisti baudžiamojoje byloje Nr. 1A-401-926/2025 po reorganizavimo pasibaigusią civilinę ieškovę Kauno teritorinę ligonių kasą, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), į jos teisių ir pareigų perėmėją biudžetinę įstaigą Valstybinę ligonių kasą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini).

Nepriteisti iš T. L. valstybės naudai 195,83 Eur (vieno šimto devyniasdešimt penkių eurų ir aštuoniasdešimt trijų euro centų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. birželio 30 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.