Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ortodenta“ ir trečiojo asmens A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1934-392/2014 pagal ieškovės L. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ortodenta“ dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo; tretieji asmenys – A. P. ir AAS „Gjensidige Baltic“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – konstatavo, jog atsakovė, gydydama ieškovės 37-ą dantį, sveikatos priežiūros paslaugas suteikė netinkamai, todėl iš atsakovės priteisė 7 500 Lt (2 172,15 Eur) ieškovės turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas likusioje dalyje ieškinį atmetė, nusprendęs, kad ieškovė neįrodė kitų atsakovės suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų netinkamumo (t. y., jog kiti ieškovės dantys buvo gydyti netinkamai, dėl ko ji būtų patyrusi žalą). Dėl šio sprendimo apeliacinį skundą pateikė atsakovė UAB „Ortodenta“ ir trečiasis asmuo A. P., prašydami apeliacinės instancijos teismo priimti naują procesinį sprendimą, kuriuo ieškinys būtų visiškai atmestas. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų argumentus, atkreipia dėmesį, jog apeliacinės instancijos teisme nekeliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo atmestų ieškinio reikalavimų dalyje, t. y. nebeliko ginčo dėl atsakovės veiksmų teikiant ieškovei sveikatos priežiūros paslaugas, susijusias su kitų ieškovės dantų (išskyrus 37-ą dantį) gydymu. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokiu būdu apibrėžiamos šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos (CPK 320 straipsnis). Apeliacinio skundo argumentų ribose bus vertinamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės 37-o danties gydymo atvejo ir šiuo pagrindu atsakovei taikytos civilinės atsakomybės, taip pat analizuojami ieškinio senaties taikymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės

Kasacinis teismas, siekdamas formuoti vienodą ir nuoseklią teismų praktiką, yra ne kartą plačiai pasisakęs dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo bei taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir kt.). Akcentuota ir tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, todėl išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005, 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2008 ir kt.). Šios teisminės praktikos kontekste teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismo išvados negali prieštarauti Žalos nustatymo komisijos padarytoms išvadoms. Atsižvelgdama į vertinamąją pirmosios instancijos teismo išvadą, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, jog sprendžiant dėl veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, šiuo konkrečiu atveju svarbu nustatyti, ar ieškovės dantį buvo imtasi gydyti pagrįstai. Šią aplinkybę teisingai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Kolegijos įsitikinimu, sprendžiamam klausimui svarbu analizuoti faktinius duomenis, be kita ko, ir skunde akcentuojamą Žalos nustatymo komisijos išvadą, ginčui reikšmingų duomenų kontekste. Žalos nustatymo komisijos išvadų dalyje dėl ieškovės 37-o danties nurodyta, jog dantį rekomenduota „šalinti ne dėl endodontinės patologijos, o dėl kraštinio kaulo patologijos: periodontalinės kišenės 6-8 mm dydžio. Priimtas tinkamas sprendimas, vertinant 37 danties būklę.“ Atsakant į klausimą, ar tinkamai buvo pasirinkta gydymo ir protezavimo taktika, komisijos išvadose nurodyta: „įvertinus pasikeitusią klinikinę situaciją, pasirinkta gydymo ir protezavimo taktika teisinga, o pradinės klinikinės situacijos vertinti negalime, nes nerasta pradinių rentgeno nuotraukų ir klinikinių tyrimų aprašymo“. Tiek šios išvados turinys, tiek tyrimo medžiaga patvirtina, kad komisija nenustatė sprendžiamam klausimui reikšmingų duomenų, todėl ir išvados dėl ieškovės 37-o danties aptariamu atveju neturi tiesioginės įrodomosios reikšmės, t. y. tokios išvados lemia tai, jog komisija nevertino ir dėl duomenų trūkumo negalėjo įvertinti, ar pagrįstai buvo pasirinkta dantį gydyti, o ne šalinti. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliaciniame procese pakartotinai atlikus įrodymų vertinimą, nepasitvirtino apeliacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo išvados prieštaravimo Žalos nustatymo komisijos išvadoms. Konstatavus tokią aplinkybę, nėra pagrindo pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumento, kuriuo pabrėžiama didesnė Žalos nustatymo komisijos išvadų reikšmė ir svarba.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės ir trečiojo asmens pozicija, kad konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes. Toks aiškinimas atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2011; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013). Būtent iš tokių įrodymų šaltinių gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti arba paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas; kitais įrodymais, kurių turinys nepagrįstas specialiomis žiniomis, nurodyti faktai objektyviai negali būti patvirtinti. Sprendžiant dėl gydytojo veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Tačiau pažymėtina, kad išvados, pateiktos atitinkamos srities gydytojų specialistų, visgi neatleidžia teismo nuo pareigos gydytojo veiksmų teisėtumą analizuoti teisiškai, vertinti visus byloje esančius reikšmingus ginčo išsprendimui įrodymus, inter alia medicininių tyrimų ir jų analizės paciento medicininiuose dokumentuose duomenis bei iš rašytinių įrodymų visumos spręsti dėl gydytojo veiksmų teisėtumo (CPK 185 straipsnis). Todėl ta aplinkybė, jog byloje nėra kompetentingo specialių žinių turinčio asmens išvados dėl pasirinkto gydymo tikslingumo, neleidžia daryti išvados, jog tam tikrų aplinkybių negali įvertinti bylą nagrinėjantis teismas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės ir trečiojo asmens argumentu, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog aptariamu atveju buvo būtina ne danties gydymo, o jo šalinimo procedūra, esanti nemotyvuota. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtakos jo pagrįstumui ir teisėtumui, nuosekliai pažymi, jog kiekvienas teismo sprendimas turi būti argumentuotas taip, kad jo motyvuojamoji dalis pagrįstų teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas; dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014, joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką). Pirmosios instancijos teismas nurodė esminę aplinkybę, lėmusią tokią jo išvadą dėl ieškovės 37-o danties – danties kaulo patologijos buvimas. Ta aplinkybė, jog ginčijamu klausimu apeliantai turi kitą nuomonę, ar ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo motyvai jų neįtikina arba jiems atrodo neišsamūs, nesudaro pagrindo konstatuoti visiško motyvų nebuvimo. Teisėjų kolegija, išplėsdama pirmosios instancijos teismo motyvus, pažymi, kad byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog dantis, iki gydytojos sprendimo jį gydyti, iš tiesų buvo tinkamas gydymui. Ta aplinkybė, jog byloje nėra danties rentgenogramos, nepaneigia danties defekto egzistavimo aktualiu ginčui metu. Minėta, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės dantį buvo būtina šalinti, o ne gydyti, yra logiška ir kitų faktinių bylos aplinkybių kontekste labiau tikėtina. Kaip teisingai pažymėta teismo sprendime, nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad atsakovė paslaugas ieškovei teikė pažeisdama norminių teisės aktų ir įmonės vidaus tvarkos reikalavimus (pvz., netinkamai tvarkydama medicininę dokumentaciją). Nors tokie pažeidimai tiesiogiai nesukėlė ieškovei žalos, visgi reikiamos dokumentacijos trūkumo neigiamos pasekmės (duomenų trūkumas įrodinėjimo procese) liudija atsakovės nenaudai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad danties gydymo pageidavo ieškovė, o gydytoja dėjo pastangas danties išsaugojimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog, sprendžiant dėl veiksmų neteisėtumo, būtina atsakyti į klausimą, ar tikrai medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas. Gydytojo veiksmų neteisėtumas ir kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, gali būti konstatuojami esant lengvesnio laipsnio pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimui negu įprastu civilinės atsakomybės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009). Byloje nustatytos aplinkybės ir ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad 37-o danties išsaugojimo perspektyva buvo itin svarbi pačiai ieškovei: tiek dėl poreikio kuo ilgesnį laiką išsaugoti dantį, tiek finansine prasme – šis dantis turėjo atlikti atramos tilteliui funkciją, todėl jį pašalinus, ieškovės išlaidos būtų akivaizdžiai didesnės (pašalinus dantį, turėtų būti atliekama gerokai brangesnė implantacijos procedūra). Tačiau nei subjektyvūs pacientės poreikiai ir lūkesčiai, nei draugiški pacientės ir gydytojos asmeninio pobūdžio santykiai, neatleidžia gydytojos nuo pareigos paslaugas teikti dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas, pasitelkiant turimas profesines žinias ir patirtį. Nagrinėjamu atveju, siekis pateisinti ieškovės lūkesčius šių kriterijų neatitiko, nebuvo profesionaliai pamatuotas. Nors bylos duomenys leidžia daryti prielaidą, kad ieškovė galėjo būti informuota apie komplikacijų galimybę, tačiau yra pagrindas išvadai, jog gydytoja nesiėmė elementarių ir tokiose situacijose tipiškų veiksmų įvertinant pasirinktos medicininės paslaugos teikimo (danties gydymo) perspektyvumą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis remiantis konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovės veiksmų neteisėtumas pasireiškė nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimu (t. y. danties gydymu, nors buvo būtina jo šalinimo procedūra), nustatė, kad ieškovės patirtą turtinę žalą sudaro nepagrįstai už šių paslaugų teikimą mokėtos lėšos. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentą, esą pirmosios instancijos teismas iš priteistos turtinės žalos sumos turėjo atimti danties šalinimo išlaidas, pripažįsta deklaratyviu ir nepagrįstu. Pirma, pažymėtina, jog šiuo argumentu atsakovės ir trečiojo asmens pozicijos nebuvo grindžiamos pirmosios instancijos teisme. Antra, akcentuotina, kad aptariamu atveju žalos dydis pirmosios instancijos teismo nustatytas atsakovės parengtos pažymos, kurioje nurodyta, kad 37-o danties gydymo išlaidos sudarė 2 500 Lt (724,05 Eur), pagrindu, o atskirų paslaugų išlaidos nedetalizuotos (t. 1, b. l. 191). Kita vertus, danties šalinimas šiuo konkrečiu atveju laikytinas nekokybiškai ir netikslingai taikyto gydymo pasekmių šalinimo priemone. Kolegijos vertinimu, šis iš esmės siurprizinis ir deklaratyvus apeliantų argumentas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo dėl turtinės žalos dydžio. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą, todėl kolegija jų nevertina. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovės priteisė 2 500 Lt (724,05 Eur) ieškovės patirtai turtinei žalai atlyginti.

Dėl neturtinės žalos

Neturtinė žala padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Ji pasireiškia žmogaus psichinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais. Neturtinės žalos dydį, išreikštą pinigais, nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą.

Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė bereikalingai patyrė gydymą, ilgą laiką kentė skausmą, suprastėjo jos gyvenimo kokybė, netinkamo gydymo pasekmės nepašalintos iki šiol, ieškovė jaučia nerimą dėl tolimesnio dantų gydymo ir galimų padarinių. Teismas konstatavo, jog šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė dėl nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų patyrė neturtinę žalą, o 5 000 Lt (1 448,10 Eur) kompensacija laikytina adekvačia ieškovės teisių gynimo priemone. Teismo vertinimu, ieškovė neturtinę žalą patyrė ir dėl atsakovės netinkamai tvarkytos medicininės dokumentacijos, kas sutrukdė ieškovei tinkamai ginti pažeistas teises. Atsakovė ir trečiasis asmuo nesutiko su teismo išvadomis dėl neturtinės žalos. Apeliaciniame skunde nurodė, kad nebuvo įvertintas ieškovės sužalojimo laipsnis ir pasekmės. Tvirtino, kad ieškovė neįrodė kentusi danties skausmą, o ilgai užtrukęs danties šalinimas priklausė nuo ieškovės delsimo. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neturtinės žalos dydžio neparemtas teisminiais precedentais, o nustatyta aplinkybė dėl netinkamo medicininės dokumentacijos pildymo nelėmė neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pastaruoju apeliacinio skundo argumentu. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovė, teikdama ieškovei sveikatos priežiūros paslaugas, netinkamai ir neišsamiai pildė medicininę dokumentaciją (ši aplinkybė konstatuota priežiūros institucijų). Tačiau nei ieškovės argumentai, nei pirmosios instancijos teismo motyvacija teisėjų kolegijai neleidžia įžvelgti vertinamos aplinkybės sąsajų su ieškovės patirtais išgyvenimais ir nepatogumais. Vertindamas ieškovės argumentus dėl kitų dantų gydymo, pirmosios instancijos teismas priėjo priešingą, tačiau pagrįstą išvadą, jog netinkamas dokumentacijos tvarkymas savaime nelėmė žalos ieškovei padarymo. Todėl teigtina, jog pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atsiradimo kontekste nepagrįstai akcentavo netinkamą medicininės dokumentacijos vedimą (pildymą). Visgi, ši pirmosios instancijos teismo išvada (pastaba), kolegijos vertinimu, nelemia sprendimo dėl neturtinės žalos atlyginimo neteisėtumo.

Byloje nustatytos ir kolegijos jau aptartos faktinės aplinkybės, jog atsakovė ilgą laiką teikė ieškovei netikslingas (nereikalingas) 37-o danties gydymo paslaugas (pagal danties būklę turėjo rekomenduoti jo šalinimą, o ne gydymą). Tai lėmė, jog ieškovė ilgą laiką kentė skausmą, nerimą dėl sveikatos būklės, dėl gydymo perspektyvų, pakartotinai buvo priversta patirti skausmingas procedūras ir nepatogumus. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą susiformuoti teisėjų kolegijos išvadai, jog ieškovė neabejotinai patyrė neturtinę žalą. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo parinkta 1 448,10 Eur dydžio kompensacija yra adekvati ieškovės patirtiems išgyvenimams ir nepatogumams bei atitinka bendruosius neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pozicija apeliaciniame skunde, jog ieškovė esą nepagrįstai delsė šalinti dantį, be to, neįrodė kentusi skausmą. Kolegijos vertinimu, skausmas – subjektyvus reiškinys, kurio objektyvus perteikimas, pagrindimas yra sudėtingas, o kartais ir neįmanomas. Kita vertus, aptariamu atveju deklaratyvus apeliacinio skundo argumentas bylos faktinių aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo abejonėms, jog ieškovė iš tiesų jautė ir kentė skausmą. Šią aplinkybę pagrindžia ir gydytojos įrašai ambulatorinėje kortelėje (apie dantį pabrinkę, bėga pūliai, pakitęs limfmazgis danties pusėje, prastas kvapas, skauda, paskirtas gydymas vaistais, po paskirto gydymo – situacija nepasikeitė, skauda, dantis jautrus, dantena paburkus, pasiūlyta skalauti ir vartoti Ibuprofeną; po kelių dienų – situacija nepasikeitė: skauda, gilios kišenės). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog prie neturtinės žalos atsiradimo prisidėjo ir pati ieškovė, delsusi šalinti dantį. Medicininiai įrašai ambulatorinėje kortelėje patvirtina, kad dėl danties skausmo į atsakovę kreiptasi 2011 m. rugpjūčio 5 d., tada ir nustatyti pirmieji ligos požymiai, paskirtas gydymas. 2011 m. lapkričio 25 d. apsilankymo metu požymiams neišnykus, medikamentinis gydymas tęstas. 2011 m. lapkričio 28 d. būklei negerėjant buvo bandoma dantų kanalus pergydyti, gydymo metu danties kanale nulaužta adatėlė, pacientei išduotas siuntimas į UAB „Stomatologinės implantacijos centras“. 2011 m. lapkričio 30 d. UAB „Stomatologinės implantacijos centras“ atsakyme atsakovei nurodė, jog dantis gydymui netinkamas, rekomendavo šalinti. 2012 m. sausio 17 d. ieškovės dantis pašalintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikotarpis nuo 2011 m. lapkričio 30 d., kuomet dantį rekomenduota šalinti, iki jo pašalinimo nėra didelis ir nebuvo reikšmingas dėl ieškovės patirtos neturtinės žalos. Pažymėtina, jog medicininė dokumentacija patvirtina, kad tuo laikotarpiu ieškovė konsultavosi su kitais specialistais dėl danties gydymo perspektyvų, o sprendimą dantį šalinti priėmė tik šiems nesuteikus vilčių dėl danties išsaugojimo galimybės. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog atsakovės suteiktos paslaugos gydant ieškovės dantį nebuvo kokybiškos, akivaizdu, kad paslaugas teikusi gydytoja prarado ieškovės pasitikėjimą, todėl delsimas skubotai šalinti dantį, kurį lėmė kitų specialistų nuomonės pareiškimo poreikis, aptariamu atveju buvo protingas ir pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija neįžvelgia prielaidų ieškovės kaltės pagrindu mažinti atsakovės atsakomybės mastą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą lemia tai, jog priteistos neturtinės žalos dydis neparemtas konkrečiais teisminiais precedentais. Teisėjų kolegija pažymi, jog konkrečiose bylose teismų taikomas neturtinės žalos dydis negali būti laikomas savarankišku kriterijumi kitoje byloje neturtinės žalos dydžiui nustatyti. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą negalima tapatinti materialiosios teisės ir proceso teisės. Teismo precedentas reglamentuojamas proceso teisės normų (CPK 4 straipsnis), o neturtinės žalos institutas, neturtinės žalos samprata, bruožai, atsiradimo pagrindai, jos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnyje. Todėl būtent neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, o ne konkretus žalos dydis yra precedentinė aplinkybė. Teismams sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir tik esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms būtina vadovautis konkrečioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuotu precedentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2010). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ieškovei atlygintinos neturtinės žalos fakto ir dydžio. Kita vertus, pažymėtina, jog argumentai apeliaciniame skunde nesudaro sąlygų manyti, jog priteistos kompensacijos dydis yra neadekvatus ir neatitinka tokio pobūdžio bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios ar panašios, teismo priteisiamų sumų. Ta aplinkybė, jog sprendimas atlyginti neturtinę žalą nėra paremtas konkrečiu teismo precedentu, nekelia prielaidų abejoti tokio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

Dėl ieškinio senaties

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad ta aplinkybė, jog pasikeitė ieškovės atstovai, o terminas praleistas nežymiai, nesudaro pagrindo šį terminą atnaujinti. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliacinio skundo argumentu. Kolegija pastebi, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog aptariamu atveju Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje numatytas 30 dienų ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Šalys nesutaria, ar ieškovės nurodytos priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą šiam terminui atnaujinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei CK, nei kituose įstatymuose nenurodyta aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Įstatymuose taip pat neįvardyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad, spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, teismas visų pirma turi išsiaiškinti ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, o šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2007). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas pagrįstai akcentavo ginčo santykiam taikytino termino trumpumą (30 dienų) ir tą aplinkybę, jog ieškinys buvo pareikštas po šio termino pabaigos praėjus trumpam laiko tarpui. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kuria svarbia priežastimi, pateisinančia ieškinio senaties praleidimą, pripažintas ir ieškovės atstovų pasikeitimas. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog aptariamu atveju ieškovės atstovų kaita buvo reikalinga. Bylos duomenys neleidžia daryti išvados, jog atsižvelgiant į ginčo sudėtingumą, ieškovė būtų pajėgi kvalifikuotai savo teises teisme ginti savarankiškai. Be to, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog V. M., atstovavęs ieškovę ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje, negalėtų tiesiogiai vykdyti pavedimo nagrinėjant bylą teisme (CPK 56 straipsnis). Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į sprendžiamo ginčo sudėtingumą, ieškiniu ginamų vertybių pobūdį ir kitas aplinkybes, nežymus itin trumpo ieškinio senaties termino praleidimas pripažintinas svarbia aplinkybe, sudariusią pakankamą pagrindą ieškinio senaties terminui atnaujinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Atsakovė UAB „Ortodenta“ ir trečiasis asmuo A. P. apeliaciniame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Jų nuomone, išlaidos už teisininko V. M. paslaugos neatlygintinos, kadangi nėra duomenų apie jų pagrįstumą ir būtinumą. Skunde taip pat nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas neatitinka byloje patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykio. Be to, nepagrįstai nebuvo sprendžiamas atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-104/2009). Nors nagrinėjamu atveju ieškovė išsamiai nemotyvavo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas už teisininko paslaugas, deklaratyvus apeliacinio skundo argumentas šių išlaidų būtinumo nepaneigia. Ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad minėtas asmuo V. M. teisines paslaugas teikė pavedimo pagrindu: rengė dokumentus šalių ginčui spręsti Žalos nustatymo komisijoje ir dalyvavo šios komisijos posėdyje. Žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalis). Nepasinaudojus nurodyta ikiteismine tvarka, ieškovė neįgytų teisės šioje byloje pareikšti ieškinį. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija šias ieškovės bylinėjimosi išlaidas pripažįsta pagrįstomis ir būtinomis.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę dėl byloje nustatyto fakto, jog dalies ieškinio nebuvo galima pagrįsti dėl atsakovės netinkamai pildytos medicininės dokumentacijos. Tuo pagrindu teismas atlygintinomis pripažino tik ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Proceso įstatyme nurodyta, jog teismas gali nukrypti nuo bendrųjų (CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų) bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu jis sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės padaryti pažeidimai tvarkant medicininę dokumentaciją cituotos procesinės normos prasme nelaikytini netinkamu šalies procesiniu elgesiu. Teismo sprendimu konstatuota aplinkybė dėl netinkamo medicininės dokumentacijos vedimo nesudarė pagrindo nespręsti atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 4 050 Lt (1 172,96 Eur), o atsakovė – 3 025 Lt (876,10 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, tuo atveju, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Tačiau teisėjų kolegija nepritaria atsakovės ir trečiojo asmens pozicijai, jog nagrinėjamu atveju šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas turėtų būti nulemtas tiktai ieškinio sumos kriterijaus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovė nesutiko su ieškiniu, neigdama visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys įgalina daryti išvadą, jog ieškovė įrodė visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, o ieškinio tenkinimas iš dalies buvo nulemtas to, jog ieškovei nepavyko visa apimtimi pagrįsti tik vienos sąlygos – žalos dydžio. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui atlyginti maždaug pusę ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų (579,24 Eur). Kolegijos vertinimu, tokių pačių kriterijų taikymo principu atlygintinos ir atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos. Tokiu būdu atsakovės naudai iš ieškovės priteistina 436 Eur bylinėjimosi išlaidų. Konstatuotina, jog pagal teismo sprendimą šalys turi priešpriešinių reikalavimų bylinėjimosi išlaidų dalyje, tad teisėjų kolegija turi pagrindą šias išlaidas tarpusavyje įskaityti. Atlikus įskaitymą, ieškovės naudai iš atsakovės priteisiama 143,24 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės naudai priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 143,24 Eur.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir nustatė faktines bylos aplinkybes, teisiškai reikšmingas šalių teisiniams santykiams nustatyti, tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės bei civilinio proceso normas ir, iš dalies patenkindamas ieškovės L. A. ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, neesminiai klysdamas tik dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o apskųstą teismo sprendimą palieka iš esmės nepakeistą, tik sumažindama priteistas bylinėjimosi išlaidas nuo 579,24 Eur iki 143,24 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovė L. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovės 861,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šias išlaidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Teisėjų kolegija pažymi, jog prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalba nurodytų maksimalių dydžių (8.11 punktas), tačiau, atsižvelgdama į šioje byloje spręsto ginčo sudėtingumo laipsnį, analizuotų faktinių aplinkybių apimtį, suteiktų teisinių paslaugų mastą ir kokybę, ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažina iki 700 Eur sumos. Tokiu būdu ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 700 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, tik sumažinant šiuo sprendimu ieškovės L. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ortodenta“ (j. a. k. 224265920) priteistas bylinėjimosi išlaidas nuo 579,24 Eur (2 000 Lt) iki 143,24 Eur sumos.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ortodenta“ (j. a. k. 224265920) ieškovės L. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 700 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.