- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-20
- Bylos Nr.
- 1A-305/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-1-02004-2008-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Svajūnas Knizleris, Valdimaras Bavėjanas (pran.)
- Nuteistasis
- O. J.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nuteistojo O. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo O. J. pripažintas kaltu :
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 192 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams,
- pagal BK 309 str. 1 d. (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1992 redakcija) ir paskirtas laisvės apribojimas šešiems mėnesiams.
O. J. pagal BK 253 str. 2 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, paskirta subendrinta bausmė - laisvės apribojimas vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 48 str. 5 d. 2, 3 p., O. J. uždrausta per visą bausmės atlikimo laiką perdavinėti kitiems asmenims garso ir vaizdo laikmenas, bendrauti turgavietėse, kur tokiomis laikmenomis prekiaujama, su asmenimis, kurie tomis laikmenomis prekiauja ar pageidauja jų įsigyti.
Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 3 p., O. J. įpareigotas pradėti dirbti arba užsiregistruoti Darbo biržoje.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo nuo 2008 m. birželio 22 d. iki 2008 m. birželio 23 d. laikas.
Vadovaujantis BK 72 str. 2 d., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 94 str. 1 d. 1, 2 p., iš O. J. konfiskuota 262827,63 Lt vertės kompaktinės laikmenos su vaizdo ir garso kūriniais, kurios neatitinka teisių subjektų ir techninių reikalavimų, kurių apyvarta uždrausta (nurodyti nuosprendžio lapuose 2–122); 14965,01 Lt vertės kompaktinės laikmenos su pornografinio turinio kūriniais (t. 3, b. l. 39–51); 1950 poligrafijos lapai, popieriaus pjaustymo peilis (t. 1, b. l. 84, 85, t. 6, b. l. 162); 69 hologramos „Star records“ (t. 1, b. l. 195); 418 vnt. 7,62 mm kalibro šoviniai (t. 3, b. l. 65, 67), kurie perduoti tolimesniam saugojimui į Klaipėdos apskrities VPK OVS, o nuosprendžiui įsiteisėjus - Ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. J. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (2003-03-05 įstatymo Nr. IX-1355 redakcija) 15 str. 2 d. nuostatas, numatančias, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus įstatyme numatytus atvejus), 73 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. nuostatas, numatančias, kad autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomi veiksmai: 1) kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto naudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą rodymą, viešą atlikimą, transliavimą, retransliavimą ar kitokį viešą paskelbimą) ir platinimas be šių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais, neteisėtai, t. y., neturėdamas autorių, gretutinių teisių subjektų ar jų tinkamai įgaliotų asmenų leidimo (licencijos), nuo kada, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, bet iki 2008 m. birželio 21 d. automobilyje „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), komerciniais tikslais laikė neteisėtas audiovizualinių kūrinių kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą, t. y. iš viso komerciniais tikslais laikė 18815 neteisėtų DVD ir CD laikmenų kopijų, kurių teisėtų kopijų mažmeninė kaina yra 262827,63 Lt.
Taip pat, jis nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, iki 2008 m. birželio 21 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje įsigijo ir iki 2008 m. birželio 21 d. laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), ir automobilyje „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pornografinio turinio filmus – 1832 kompaktines plokšteles, kurių vertė 14965,01 Lt.
O. J. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad neturėdamas leidimo, iki 2008 m. birželio 21 d. (nuo kada, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta) garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), laikė didelį kiekį – 440 vnt. - šaudmenų, 7,62 mm kalibro šovinių, kurie yra su plienine šerdimi, o pagal 2002 m. sausio 15 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (įstatymo redakcija Nr. IX-705) 7 str. 2 d. 5 p. tokių šovinių apyvarta yra uždrausta, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 253 str. 2 d.
Šalies argumentai
Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl O. J. išteisinimo pagal BK 253 str. 2 d. ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti O. J. kaltu, padarius paminėtą nusikalstamą veiką, ir paskirti ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.
Taip pat prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmių paskyrimo pagal BK 192 str. 1 d. ir BK 309 str. 1 d., bei pagal BK 192 str. 1 d. skirti šešių mėnesių laisvės atėmimo, o pagal BK 309 str. 1 d. - trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Šias bausmes, vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p., subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę skirti ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
Kitos nuosprendžio dalies prokurorė neskundžia. Teismas nepagrįstai išteisino O. J. pagal BK 253 str. 2 d. ir paskyrė neteisingas bausmės pagal BK 192 str. 1 d. ir BK 309 str. 1 d.
Teismo išvada, jog nuteistasis nežinojo ir nesuprato, kad jo garaže laikomi šoviniai yra su kieto metalo šerdimi ir pagal 2002-01-15 Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 7 str. 2 d. 5 p. yra draudžiami, nepagrįsta ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Nors teismas konstatavo, jog nuteistojo O. J. garaže rasti 440 vnt. šovinių buvo laikomi šaudyti iš graižtvinio medžioklinio šautuvo „Tiger“, tačiau jį išteisino, nes nuteistasis neva negalėjo suprasti ir nesuprato, jog jis laikė draudžiamus šovinius. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik O. J. parodymais, jog nežinojo apie šovinių buvimą ir jų nematė savo garaže. Prokurorė aptaria specialisto išvadą, Ginklų fondo 2008 m. gruodžio 19 d. rašte pateikta informaciją ir teigia, kad teismas neteisingai įvertino šiuos duomenis.
Teismo posėdyje specialistas parodė, kad jam pateiktoje dėžėje yra 7,62 mm kariniai šoviniai, 1969 m. gamybos, užrašai ant dėžės nurodo šovinių paskirtį, o asmuo, turintis leidimą ginklui, žino šovinių tipus ir kalibrus. Be to, per paieškos sistemą galima iššifruoti ant dėžės nurodytus kodus. Taip pat prokurorė skunde aptaria liudytojo A. M. parodymus ir teigia, jog O. J. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimai buvo ir yra žinomi, nes jam buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) keturis „B“ kategorijos ginklus, ilgą laiką buvo medžiotojas, dirbo (duomenys neskelbtini) policijos komisariate ir saugos bendrovėse. Šių duomenų visuma patvirtina, kad nuteistasis ne tik galėjo suprasti, bet ir suprato, jog laiko šovinius, kurie pagal kalibrą tinka jo turimam ginklui ir kurių apyvarta pagal 2002-01-15 „Ginklų ir šaudmenų kontrolės“ įstatymą Nr. IX-705 7 str. 2 d. 5 p. yra uždrausta.
Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-47/2009, nėra precedentas šiai bylai, nes paminėtos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.
Prokurorė pažymi O. J. padarytų nusikaltimų sunkumą, labai didelę komerciniais tikslais laikytų neteisėtų garso ir vaizdo laikmenų kopijų kainą pačiomis mažiausiomis mažmeninėmis kainomis (262827,63 Lt), kuri žymiai viršijo 100 MGL dydžio sumą, didelį pornografinio turinio kompaktinių plokštelių laikymą platinimo tikslais, ilgą nusikalstamų veikų trukmę bei jo asmenybę charakterizuojančius duomenis - baustas administracine tvarka, ilgą laiką nedirba, byloje nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių, lengvinančių aplinkybių. Prokurorės nuomone, siekiant užkirsti kelią naujų analogiškų nusikalstamų veikų padarymui, nuteistajam turi būti skirta laisvės atėmimo bausmė.
Šalies argumentai
Nuteistasis O. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį pagal BK 192 str. 1 d. bei BK 309 str. 1 d. išteisinti. Taip pat prašo grąžinti konfiskuotus visus audiovizualinius kūrinius ir laikmenas. Apeliantas mano, kad nuosprendis grindžiamas prielaidomis, jo išvados nepagrįstos objektyviais ir neginčijamais bylos įrodymais bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Be to, teismas iš esmės pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, dėl ko buvo suvaržytos apelianto teisės ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą.
Apeliantas skunde nurodo, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ikiteisminio tyrimo pareigūnai padarė daug procesinių teisės normų pažeidimų, kuriais buvo pažeistos jo konstitucinės teisės į laisvę, gynybą, BPK apibrėžtas teises į greitą ir objektyvų bylos aplinkybių ištyrimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko tyčinius ir tendencingai nukreiptus prieš apeliantą neteisėtus veiksmus, kurių teismas neįvertino arba įvertino kaip elementarias ir pateisinamas tyrėjų klaidas.
Aptardamas liudytojo A. B. parodymus, apeliantas teigia, kad jie patvirtina apelianto nurodytas aplinkybes, kad jis (apeliantas) neturėjo užrašų knygelės su kompaktinių diskų kainomis. Šio liudytojo nurodyta aplinkybė apie anoniminį pranešimą yra nelogiška, nes toks pranešimas buvo gautas ne policijoje, bet pasienio apsaugos tarnyboje, kuri nesispecializuoja apeliantui inkriminuotų nusikalstamų veikų tyrime. Teismui A. B. nurodė nežinantis nei vieno konkretaus fakto apie galimai apelianto įvykdytą audiovizualinių kūrinių platinimą, o jo tariamas asmuo, matęs apeliantą turgavietėje, teisme duoti parodymus atsisakė. Šios aplinkybės patvirtina ikiteisminio tyrimo veiksmus iniciavusio ir juos atlikusio pareigūno A. B. nekompetentingumą ir neobjektyvumą, todėl jo parodymai turi būti vertinami kritiškai.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo procesinių veiksmų (jo asmens ir jo automobilio bei garažo apžiūrų) eiliškumą, garažo raktų paėmimo aplinkybes ir tvirtina, kad šiame garaže pareigūnai atliko ne įvykio vietos apžiūrą, o neteisėtą ir nesankcionuotą kratą. Be to, įvykio vietos apžiūros protokolas buvo rašomas per kelis kartus, apžiūros ir kratos atliktos pažeidžiant jų atlikimo ir daiktų paėmimo bei surašymo taisykles. Nuosprendyje nurodytas aplinkybes apie garažo apžiūros laiką paneigia garažo apsaugos sistemos ryšio signalų išklotinėje nurodyti duomenys. Be to, apie tai, kad garaže buvo atliekama krata, o ne įvykio vietos apžiūra, nurodė ir pareigūnas A. B. 2008-06-21 tarnybiniuose pranešimuose ir pirmosios instancijos teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai apie automobilio apžiūros ir garažo kratos metu darytose fotonuotraukose užfiksuotą laiką tik patvirtina apelianto teiginius ir bylos įrodymus apie automobilio apžiūros ir garažo kratos atlikimą ne vienu metu ir ne iš eilės - automobilio apžiūros fotonuotraukų laikas sutampa su įvykio vietos apžiūros protokole nurodytu laiku, o garažo kratos laikas sutampa su apelianto nurodytu ir apsaugos signalizacijos išjungimo bei įjungimo laiku. Tai, kad nei garažo kratos, nei apžiūros protokolas nebuvo rašomas, patvirtina apelianto parašo įvykio vietos apžiūros protokole nebuvimas. Kadangi atlikti kratą savo garaže jis nebuvo davęs sutikimo ir leidimo, todėl tvirtina, kad jo garaže buvo atlikta neteisėta krata.
Nei pareigūnai, nei prokuroras, nei apygardos teismas nesilaikė BPK 150 str. 3 d. reikalavimų bei tuo pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str.) bei padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 369 str. 3 d.). Be to, kratos metu paimant daiktus iš automobilio, garažo ir buto, buvo padaryti esminiai procesiniai pažeidimai, dėl ko vėliau prokurorei atsirado galimybė pareikšti apeliantui kaltinimą net 2397 vnt. didesniu audiovizualinių kūrinių laikymu nei realiai buvo pas apeliantą buvo surasta. Apeliantas teigia, kad šių procesinių veiksmų metu buvo pažeisti BPK 149 str. 7, 8 d., 207 str. 2 d., 205 str. reikalavimai, nes laikmenos buvo paimamos chaotiškai verčiant į dėžes nuo cigarečių, laikmenos neskaičiuojamos ir neaprašomos, nefiksuotos konkrečios laikmenų paėmimo vietos ir jų kiekiai, pavadinimai. Šios aplinkybės ypač svarbios nustatant ar laikmenas apeliantas laikė komerciniais tikslais. Įvykio vietos apžiūros ir kratų metu dalyvavo apie 10 pareigūnų, kurių darbą tinkamai organizavus, pasitelkiant technines priemones, per tokį laiką, koks nurodytas protokoluose, buvo galima įgyvendinti daiktų paėmimui keliamus procesinius reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad 2008-07-09 užduoties Lietuvos teismo ekspertizės centrui turinyje nurodytas vienas laikmenų skaičius, o šios užduoties priede, paklausime Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorei bei 2009-01-22 specialisto išvados įžanginėje dalyje – visai kitas. Teismas nepagrįstai neįvertino faktinių aplinkybių, jog įvykio vietos apžiūros protokole ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), kratos protokole nurodytų paimtų iš apelianto laikmenų skaičius sudaro ne ekspertams siunčiamą kiekį - 21881 vnt., bet žymiai mažesnį - 19484 vnt. Skunde nuteistasis teigia, kad dėl grubių procesinių pažeidimų nepasirašė garažo tariamos apžiūros protokolo, kuris net nebuvo rašomas, o visos laikmenos buvo kraunamos į neantspauduojamas dėžes, apelianto parašai ant lipdukų yra tik tyrėjų atliekamas formalumas, nes jis nedalyvavo atplėšiant dėžes, apžiūrint ir skaičiuojant laikmenas, dėžių antspaudavimas, dėžių kiekiai apžiūros ir kratos protokoluose nenurodyti. Todėl jis neigia, kad ekspertiniam tyrimui siųstos 2397 vnt. materialiosios laikmenos yra jo nuosavybė. Be to, teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad paminėti antspaudavimai atlikti tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų, po jų atliktos apžiūros, kurios metu, nedalyvaujant pačiam apeliantui, pareigūnai galėjo nurodyti bet kokį laikmenų kiekį.
Vadovaudamasis BPK 301 str. 1 d., 305 str. 1, 6 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos“ nuostatomis, teigia, kad teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p. reikalavimus. Nuosprendyje nurodyti įrodymai nepatvirtina galimai neteisėtai atgamintų laikmenų importavimo ir laikymo komercijos tikslais, kad tokios laikmenos galėjo būti kauptos ir laikytos galiojant pirminei autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo redakcijai. Tai, kad apeliantas nurodė, jog nuo 1993 m. kaupiantis jį dominančius garso ir vaizdo įrašus, kad juos kolekcionuoja, savaime neįrodo, kad tai buvo neteisėtos kopijos. Jis apie tai nesuprato ir negalėjo suprasti bei neturėjo jokių komercinių tikslų. Vienokių ar kitokių laikmenų įsigijimas ir laikymas laiko atžvilgiu gali būti nustatytas tik objektyviais įrodymais, kas byloje nėra atlikta, nes jo prašymas tinkamai apžiūrėti tiriamas audiovizualines laikmenas ir nustatyti jų gamybos datas liko nepatenkintas.
Apeliantas pažymi, kad anksčiau buvo nubaustas ne už autorių ir gretutinių teisių pažeidimus, bet už prekybos taisyklių pažeidimą - neturėdamas verslo liudijimo pardavinėjo nereikalingą savo kolekcijos dalį. Be to, jokie teisės aktai nedraudžia savininkui parduoti ar kitaip perleisti jam nuosavybės teise priklausančio turto, juo labiau, kad pardavinėta kolekcijos dalis iš apelianto net nebuvo konfiskuota.
Skundo autorius analizuoja BK 192 str. 1 d. dispozicijos požymius, nurodo kas yra šio nusikaltimo objektas, dalykas, kokie yra objektyvieji ir subjektyvieji požymiai bei Lietuvos Respublikos autorinių teisių ir gretutinių teisų įstatymo 2 str. 17 p. nuostatas.
Nurodydamas šeimos narių pajamų ir turto duomenis, apeliantas teigia, kad jo pajamos ir santaupos legalios ir jis neturėjo jokio poreikio verstis nelegalia veikla. Juo labiau, kad pagrindinę savo kolekcijos dalį jis sukaupė dirbdamas saugos tarnybos vadovu ir iš epizodinio uždarbio iš transporto priemonių nupirkimo, remonto bei pardavimo. Todėl teismas nepagrįstai teigia, kad pajamas apeliantas gavo tik iš nelegalios veiklos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai rėmėsi neobjektyviais liudytojo V. S. parodymais, kuris, dėl savo užimamų pareigų, yra suinteresuotas bylos baigtimi.
Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas vertėsi didmenine neteisėtų audiovizualinių kūrinių prekyba. Jis nebuvo sulaikytas turgavietėje prekiaujantis tokiais kūriniais, nėra nustatyti ir (ar) apklausti tokių prekių pirkėjai, neperžiūrėti turgavietėje įrengtų vaizdo kamerų įrašai, neužklausta turgavietės administrcija, kuri būtų patvirtinusi, jog apeliantas niekada nėra joje prekiavęs ar turėjęs prekybinę vietą.
Skundo autorius tvirtina, kad kratų metu rasti poligrafijos lapai, tušti „plonieji“ kompaktinių diskų dėklai bei žirklės popieriaus karpymui tik patvirtina apelianto siekį susisteminti ir sutvarkyti savo kolekciją. Popieriaus pjaustymo žirkles jis naudojo apipjauti diskų poligrafijos kraštus, nes dėžutes pirkdavo pačias ploniausias, kas paaiškina kodėl pirko plonas tuščias dėžutes iš liudytojo R.R., nes į jas netilpdavo poligrafija. Plonas dėžutes pirkdavo tam, kad sutaupyti vietą lentynose. Be to, jo pirktų pakuočių apytikris kiekis buvo nustatytas iš kratos metu gautų duomenų bei iš liudytojo R. R. parodymų, tačiau šis kiekis visiškai nebuvo sulygintas su apelianto bute rastų „plonų“ dėklų skaičiumi. Tokiu būdu liko nepatikrinti jo parodymai. Teismas neatsižvelgė į apelianto kolekcijoje rastų „storųjų“ įdėklų skaičių, kuriuos jis planavo pakeisti „plonaisiais“. Be to, byloje liko nepatikrinta, ar pas apeliantą rasti poligrafijos lapai atitinka kratų metu rastus audiovizualinius kūrinius, nes kratos metu paimtas nemažas kiekis kompaktinių diskų, kurie buvo sudėti į albumus, o atliekama poligrafija buvo rasta kratos metu ir sutapatinta su komercija. Apeliantas tvirtina, kad jis legaliai įsigijo 69 hologramas kartu su internetu pirktais diskais. Tiek poligrafinių lapų, tiek tuščių dėklų skaičiai sudaro tik nežymią dalį apelianto kolekcijos skaičiaus, kas taip pat patvirtina, kad jie buvo skirti ne platinimui ir ne komerciniams tikslams.
Teismas nepagrįstai teigia, kad apelianto veikoje nėra pomėgio kolekcionuoti audiovizualinius kūrinius požymių. Apeliantas paminėtu kolekcionavimu užsiėmė mėgėjiškai ir jo supratimas apie jo kolekciją nebūtinai turi sutapti su oficialiu kolekcionavimo apibrėžimu. Be to, teismas neteisingai įvertino ir liudytojų M. K., G. B. bei V. T. parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus priimant nuosprendį vertinti įrodymų visetą, nes nepagrįstai nevertino apelianto pateiktų aptariamos kolekcijos nuotraukų, darytų dar iki kratos ir patvirtinančių kolekcijos kaupimo, o ne gamybos ar prekybos vietos organizavimo požymius.
Byloje nenustatyti jokie kitokie neteisėtų kopijų gaminimo įrenginiai, galimų prekyviečių ar klientų sąrašai, kainynai, kontaktai su potencialiais „pirkėjais“, nei automobilyje, nei garaže ar bute nenustatyta, kad audiovizualinės laikmenos būtų kokiu nors būdu sugrupuotos ar supakuotos ir išskirstytos platinimui, neapklausti kaimynai, kurie patvirtintų, jog jokia prekyba ar neteisėtas platinimas nevyko. Pagal asmens kratos metu paimtų mobilių telefonų atmintyje surašytus apelianto pažįstamų asmenų kontaktus tyrėjai nenustatė jokių galimų pirkėjų.
Liudytojas V. S. apeliantui priklausančiame kompiuteryje nerado neteisėtų audiovizualinių kūrinių kopijų ar programų joms atgaminti.
Apeliantas tvirtina, kad jo parodymai apie dalies kolekcijos įsigijimą viešoje virtualioje erdvėje - internetiniame puslapyje, registruotame Rusijos Federacijoje, byloje nepaneigti. Skundo autorius pažymi, kad perkant prekes internetu nėra tiksliai žinoma nei iš kokių konkrečiai asmenų yra perkama prekė, nei su kuo konkrečiai atsiskaitoma. Internetinėje erdvėje užsakytus audiovizualinius kūrinius apeliantui pristatydavo kurjeriai-pasiuntiniai. Be to, jei ikiteisminio tyrimo tyrėjai turėjo „anoniminės“ informacijos apie apelianto audiovizualinių kūrinių įsigijimo konkrečią vietą bei laiką, jie tokią informaciją privalėjo patikrinti ir teismui pateikti įrodymus, tačiau to nepadarė.
Vadovaudamasis teismų praktika (Kauno apygardos teisme išnagrinėta baudžiamąja byla Nr. 1A-368-175/2010, Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta baudžiamąja byla Nr. 1A-127/2008, kasacinėmis bylomis Nr. 2K-176/2007, 2K-179/2005, 2K-363/2004), teigia, kad šioje byloje nėra nustatyta, jog apeliantas audiovizualinių kūrinių kopijas laikė komercijos tikslais, t. y. nėra nustatyti jo veikoje BK 192 str. 1 d. subjektyvieji požymiai.
Apeliantas dalį savo kolekcijos įsigijo kelionių po užsienį metu, Lietuvoje veikiančiose legaliose prekybos vietose, oficialiai visiems prieinamuose internetiniuose tinklalapiuose. Jis pažymi, kad įsigyjant audiovizualinius kūrinus neturi jokios galimybės žinoti ar vienas ar kitas prekybininkas turi teisę prekiauti kūriniais, jų kopijomis, ar jos neturi, nes pagal tai yra atribojamas teisėtumas nuo neteisėtumo. Apeliantas nėra specialistas ir negali įvertinti audiovizualinių kūrinių originalumą ar teisėtumą. Liudytojas V. S. nurodė, kad pas apeliantą rastos kūrinių kopijos yra pagamintos pramoniniu būdu, kas tik patvirtina, jog tik turint specialias žinias ir informaciją galima įvertinti kūrinio laikmenos originalumą. Be to, byloje siekiant nustatyti kurie audiovizualiniai kūriniai yra teisėti, buvo skirta net ekspertizė, o tai tik patvirtina, jog teisėtų kūrinių atribojimui nuo neteisėtų būtinos specifinės specialios žinios ir kvalifikacija. Byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų apelianto supratimą įsigyjant neteisėtas audiovizualinių kūrinių kopijas ir to siekimą. Kartu apeliantas pažymi, kad legaliai įsigytų kūrinių laikymas nėra autoriaus teisių pažeidimas.
Taip pat, skunde nurodomi nusikalstamos veikos, numatytos BK 309 str. 1 d., sudėties požymiai, objektas, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Apeliantas teigia, kad jo veiksmuose nėra paminėto nusikaltimo požymių. Aptardamas ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadas, apeliantas tvirtina, kad jis nesuprato, jog jo įsigyjami įrašai yra pornografinio, o ne erotinio, turinio. Jis šiuos įrašus namuose laikė atskirose spintelėse, jų neafišuodamas. Tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai visas laikmenas sumaišė ir sukrovė į dėžes, nefiksuodami kokias laikmenas, kiek ir iš kur konkrečiai paima, neduoda jokio pagrindo netikėti ir atmesti paminėtus apelianto parodymus. Juo labiau, kad vien tokių kūrinių įsigijimas ir laikymas, nėra draudžiamas.
Teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog pornografinio turinio kompaktinės laikmenos, kurių didžioji dalis neatitinka teisių subjektų ir techninių reikalavimų, buvo laikomos platinimui. Pirmosios instancijos teismas padarė tik prielaidą, kad jei nepornografinio turinio kūriniai buvo laikomi komercijai, tai pornografinio turinio - turint tikslą platinti. Nei vienas liudytojas, nei vienas bylos įrodymas nepatvirtina, kad apeliantas kada nors, bet kokia forma platino pornografinio turinio kūrinius. Nesant šių faktų, nėra galima išvada ir apie tokio tikslo turėjimą. Teismo nurodomos aplinkybės apie didelius kūrinių kiekius, tuščias laikmenas ir poligrafijos lapus, niekaip nesusijusios su inkriminuojamu pornografinių kūrinių laikymu tikslu platinti. Nuosprendyje nurodomas prekinės išvaizdos turimoms senoms laikmenoms atnaujinimas ir naujų laikmenų prekinės išvaizdos formavimas namų sąlygomis, keleto vietų turėjimas kompaktinėms laikmenoms peržiūrėti, taip pat negali būti platinimo ar tokio veiksmo siekimo įrodymu. Be to, teismas iškreipė liudytojų G. B., V.T. ir M. K. parodymų turinį, o liudytojai V. S. ir A. B. nurodė tik savo prielaidas.
Kartu apeliantas nesutinka ir su specialisto išvada dėl pirštų pėdsakų nustatymo ant kompaktinių laikmenų, nes byloje nėra nustatyta kam šie pirštų pėdsakai priklauso.
Tai, kad apeliantas rinko ir laikė erotinio turinio diskus, kurių, pagal savo supratimą, nelaikė pornografiniais, negali būti pripažintina psichiniu susirgimu. Teismo išvadų apie žmogaus psichiką specialistai nepatvirtino. Kartu skundo autorius pažymi, kad ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose nėra atsakyta į užduoties klausimą dėl tokio turinio kompaktinių plokštelių buvimo.
Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada dėl pas apeliantą paimtų audiovizualinių kūrinių laikmenų, kurios neatitiko teisių subjektų ir techninių reikalavimų, konfiskavimo. Jo veiksmai atlygintinai įsigyjant savo kolekcijos kaupimui be tikslo platinti audiovizualinių kūrinių kopijas, subjektyviai nesuvokiant, kad platintojai gali neturėti autorių ar gretutinių teisių leidimo, nėra draudžiami įstatymo. Todėl visos audiovizualinių kūrinių kopijos turi būti grąžintos apeliantui, kaip jų teisėtam savininkui. Taip pat, teismas nepagrįstai nusprendė konfiskuoti pornografinio turinio kūrinius, nepriklausomai nuo to, ar jie atitinka teisių subjektų ir techninius reikalavimus, ar tų reikalavimų neatitinka, nes jie neva įsigyti turint tikslą platinti. Todėl apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos jo (apelianto) teisės bei kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas padarė neteisingą išvadą, kad apelianto veiksmuose yra požymių nusikalstamų veikų, numatytų BK 192 str. 1 d. ir BK 309 str. 1 d.
Atsikirtime į prokuratūros apeliacinį skundą nuteistasis O. J. prašo atmesti prokuratūros apeliacinį skundą ir patenkinti jo, nuteistojo, apeliacinį skundą. Apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo (O. J.) veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 253 str. 2 d., sudėties požymių. Prokuratūros apeliaciniame skunde neteisingai cituojami specialisto ir liudytojo A. M. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, bei daromos nepagrįstos prielaidos dėl apelianto žinojimo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuratūros – atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o prokuratūros - patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai O. J. pripažino kaltu pagal BK 192 str. 1 d. ir BK 309 str. 1 d. bei išteisino pagal BK 253 str. 2 d.
Tiek prokurorės, tiek nuteistojo apeliacinių skundų argumentai apygardos teismo išvadų dėl O. J. kaltės, jo įvykdytų veikų juridinio įvertinimo ir paskirtos bausmės dydžio nepaneigia.
Dėl O. J. išteisinimo pagal BK 253 str. 2 d.
Prokurorės apeliacinis skundas šioje dalyje grindžiamas BK 20 str. nuostatų pažeidimu, t. y. prokurorės nuomone, netinkamu įrodymų vertinimu. Nuteistojo O. J. kaltė dėl didelio kiekio šaudmenų, kurių apyvarta yra uždrausta, laikymo šiame skunde iš esmės grindžiama Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada ir jo apklausa teisme bei liudytojo A. M. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 str. 2 d. nustatyta tam, kas neturėdamas leidimo disponavo ne mažiau kaip trimis šaunamaisiais ginklais, didelės sprogstamosios galios arba dideliu kiekiu šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamosiomis medžiagomis. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji ir jis padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, jog ginklus ar šaudmenis jis įgyja, laiko be leidimo ir nori taip veikti.
Nuteistasis viso proceso metu nuosekliai teigė nežinojęs, kad jo garaže buvo laikoma sandariai uždaryta („užvakuota“) metalinė dėžė ir kad joje buvo sudėti civilinėje apyvartoje uždrausti šoviniai (t. 3, b. l. 135-136; t. 4, b. l. 67; t. 6, b. l. 74-77, 87, 89, 105).
Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (08) nurodyta, jog tyrimui pateikti šoviniai yra 7,62 mm (7,62 x 53) kalibro (t. 3, b. l. 62-64), o Ginklų fondas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikė patikslintus duomenis dėl šautuvų, kuriais galima naudoti paminėtus šovinius, rūšies (t. 3, b. l. 69).
Pirmosios instancijos teisme specialistas L. B. parodė, kad tik turintis specialių žinių asmuo gali pasakyti kokios paskirties daiktai yra dėžėje, rastoje įvykio metu pas O. J. garaže. Jis taip pat nurodė, jog informacijos apie pas nuteistąjį rastų šovinių spalvos reikšmę, šių šovinių specialiąją paskirtį bei apie tai, kokiais ginklais galima šaudyti naudojant tokius šovinius, reikia ieškoti kataloguose ir internete. Be to, specialistas parodė, kad šie šoviniai tinka civiliniams šautuvams ir nepaneigė techninių galimybių jais šaudyti ir iš nuteistojo legaliai (t. 3, b. l. 59) turimo ginklo „Tiger“ (t. 6, b. l. 140-142).
Taigi, priešingai nei teigiama prokuratūros apeliaciniame skunde, šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis, neturėdamas specialių žinių, nežinojo jo garaže rastų šovinių specialiosios paskirties bei kad jie gali būti neteisėtai naudojami, šaudant iš jo legaliai laikomo šautuvo. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo A. M. asmeninė patirtis ir turimos tam tikros žinios apie ginklus bei šaudmenis (tarnavo armijoje spec.būryje) (t. 6, b. l. 67), nepatvirtina aplinkybės, kad tokias pačias žinias turėjo turėti ir (ar) turėjo ir nuteistasis.
Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad O. J. paminėtą šovinių dėžę būtų atidaręs ir jos turinį apžiūrėjęs. To netvirtina ir pati prokurorė.
Jokiais įtikinamais argumentais nėra paneigtas ir nuteistojo tvirtinimas, kad šovinius, jam nežinant garaže galėjo palikti O. J. uošvis, kuris šiuo metu yra miręs.
Liudytojo V. S. parodymai apie šovinių suradimo metu O. J. pasakytus žodžius „dabar tikrai įkliuvau“ nuteistojo kaltės taip pat nepatvirtina, nes taip reaguoti gali ir asmuo, kuriam žinoma apie neteisėtai laikomus šovinius, ir asmuo, kuriam ši aplinkybė paaiškėja tik paminėtų daiktų suradimo metu.
Pažymėtina ir tai, kad uždraustų daiktų suradimas asmens gyvenamojoje vietoje, nesant jokių kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti kaip jie atsirado ir kam priklauso, nėra besąlygiškas įrodymas, jog būtent šis asmuo tyčia juos įsigijo ir laikė. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinės bylose Nr. 2K-490/2001, 2K-157/2006 ir 2K-281/2011.
Taigi, kolegija, vadovaudamasi šių aptartų duomenų visuma, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių O. J. žinojimą, kad savo garaže laiko didelį kiekį uždraustų civilinėje apyvartoje šovinių, ir jo norą taip veikti, t. y. kad jis veikė tiesiogine tyčia. Nesant O. J. veiksmuose visų būtinų nusikaltimo, numatyto BK 253 str. 2 d., sudėties elementų, dėl šios nusikalstamos veikos padarymo žemesnės instancijos teismas pagrįstai jį (O. J.) išteisino. Priešingai nei teigiama prokuratūros apeliaciniame skunde, šiuo atveju, BPK 20 str. nuostatos nepažeistos.
Dėl nuteistojo O. J. pripažinimo kaltu pagal BK 192 str. 1 d. ir BK 309 str. 1 d.
Nuteistasis nuosprendį šioje dalyje ginčija, apeliuodamas į tariamus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, padarytus ikiteisminio tyrimo metu atliekant atskirus procesinius veiksmus (įvykio vietos apžiūrą, jos metu rastų ir paimtų daiktų, turinčių reikšmės bylai tirti ir nagrinėti, apžiūrą ir kiekį) bei neteisingą šių duomenų ir liudytojo V. S. parodymų vertinimą. Taip pat teigia, kad garaže ir bute rastos kompiuterinės laikmenos su audiovizualinių kūrinių kopijomis yra jo kolekcija, kurią laikydamas neturėjo komercinių ir platinimo tikslų.
Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl nuteistojo pripažinimo kaltu pagal BK 192 str. 1 d. ir BK 309 str. 1 d. išsamiai ir argumentuotai motyvavo. Nesutikti su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymų vertinimo motyvais kolegija neturi jokio pagrindo.
BK 192 str. 1 d. (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.) buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už dviejų rūšių nusikalstamas veikas: 1) už neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimą arba 2) neteisėtų jų kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą komercijos tikslais, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą. Komentuojamame straipsnyje apibrėžtų veikų subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad atlieka bent vieną iš baudžiamajame įstatyme numatytų veiksmų: atgamina, platina, gabena ar laiko neteisėtas kūrinių kopijas ir nori taip veikti. Valinis tiesioginės tyčios momentas pabrėžia veikos siekimą (norėjimą).
BK 309 str. 1 d. (2004-01-29 įst. Nr. IX-1992 red.) numatyta baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas turėdamas tikslą platinti pagamino ar įsigijo arba platino pornografinio turinio dalykus.
Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. sausio 22 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tyrimui pateiktų laikmenų įrašuose, sugrupuotuose lentelėse Nr. 1, Nr. 4 ir Nr. 6, esantys audiovizualiniai kūriniai neatitinka teisių subjektų ir techninių reikalavimų (t. 1, b. l. 112-145). To paties centro 2009 m. sausio 23 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tyrimui pateiktose laikmenose yra atgamintos kompiuterių žaidybinės ir video programos, kurių kopijos, nurodytos lentelėse Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, pagamintos nesilaikant teisių subjektų ir techninių reikalavimų (t. 1, b. l. 147-160).
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2009 m. rugsėjo 14 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose yra nurodyta, kad tyrimui pateiktose kompaktinėse plokštelėse esanti vaizdinė medžiaga yra pornografinio pobūdžio (t. 2, b. l. 5-200; t. 3, b. l. 1-51).
Šios specialistų ir eksperto išvados yra aiškios, motyvuotos ir kolegijai jokių abejonių nekeliančios. Jų neginčijo bei BPK 286 str. numatytų veiksmų atlikti neprašė nei apeliantas, nei jo gynėjas (t. 6, b. l. 5-7, 74-77, 83-84, 87-89, 140-142).
Tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 135-136; t. 4, b. l. 67, 142), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 6, b. l. 74-77, 83-84, 87-89, 104-105) nuteistasis tvirtino, kad laikytos kūrinių kopijos yra jo kolekcija, kurios niekam neplatino.
Tačiau šie apelianto teiginiai yra paneigti liudytojų A. B. (t. 1, b. l. 88-89; t. 6, b. l. 38-40), A. M. (t. 1, b. l. 90-91; t. 6, b. l. 67), R. R. (t. 1, b. l. 103-104, 10-102; t. 6, b. l. 40-41) ir V. S. (t. 6, b. l. 184-193) parodymais, įvykio vietos, kratos, apžiūrų protokolais (t. 1, b. l. 7-18, 84-85, 96-99, 188-189) ir kitais nuosprendyje aptartais ir tinkamai įvertintais įrodymais. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi paminėtų duomenų visetu, o ne juos vertino atskirai, kaip tai daro apeliantas savo skunde.
Kartu kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir paminėtų liudytojų parodymus vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip norėtų nuteistasis ir (ar) jo gynėjas, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas.
Nuteistasis skunde ypatingą dėmesį skiria įvykio vietos apžiūros protokolui, tvirtindamas, kad, jo manymu, tuo metu buvo atlikta neteisėta krata, o ne įvykio vietos apžiūra.
Tačiau šiame dokumente yra aiškiai nurodytas jo pavadinimas „apžiūros protokolas“ ir aprašytas procesinis veiksmas - O. J. priklausančio turto - automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), apžiūra (t. 1, b. l. 7-18). Apeliantas neneigia, kad minimą garažą, išjungęs signalizaciją, atrakino jis pats ir pasirašė ant dėžių, kuriose buvo supakuoti šio procesinio veiksmo metu rasti ir paimti daiktai – kompiuterinės laikmenos bei kiti daiktai. Nors šiame protokole nėra nuteistojo parašo, tačiau jame taip pat nėra jo pareikštų kokių nors pastabų ir (ar) prašymų, papildymų. Tai reiškia, kad jis neprieštaravo tokio procesinio veiksmo atlikimui.
Krata tai procesinė prievartos priemonė, kurią darant priverstinai ištiriama, apieškoma patalpa, vietovė ar asmuo, siekiant surasti ir paimti nusikalstamos veikos įrankius, nusikalstamu būdu įgytus daiktus bei vertybes, kitus nusikalstamai veikai tirti reikalingus daiktus, dokumentus ar objektus, taip pat siekiant surasti lavonus ar ieškomus asmenis.
Kaip jau minėta, automobilio ir garažo apžiūra buvo atlikta sutinkant O. J.. Taigi, šis veiksmas procesinės prievartos požymių, šiuo atveju, neturėjo. Todėl jis krata negali būti įvardijamas.
Tokios išvados nepaneigia ir A. B. pranešimuose esančios nuorodos, esą, jis garaže ir automobilyje atliko kratą. Kolegijos nuomone, šiuo atveju, neteisingas procesinio veiksmo įvardijimas parodo šio pareigūno kompetencijos lygį, o ne apibūdina realiai atlikto procesinio veiksmo turinį.
Ikiteisminio tyrimo metu apžiūros ir kratos metu visi daiktai buvo apžiūrėti (t. 1, b. l. 43-83). Tai, kad laikmenos buvo kruopščiai apžiūrėtos, patvirtina ir apžiūros metu vienoje jų rasti pinigai 10000 Lt (t. 1, b. l. 36-38). Įstatymų leidėjas nustatė išsamų asmenų, atliekančių daiktų ar objektų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, apžiūrą, sąrašą - tai prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar specialistas (BPK 207 str. 1 d.). Tai, kad šių daiktų apžiūros metu nuteistasis nedalyvavo, neduoda jokio pagrindo abejoti šio procesinio veiksmo atlikimo teisingumu ir (ar) teisėtumu. Be to, byloje nėra duomenų apie nuteistojo išreikštą norą dalyvauti atliekant tokį procesinį veiksmą, o aukščiau paminėto automobilio apžiūros ir kratos, atliktos jo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bei paminėtame garaže paties laikmenų suradimo fakto nuteistasis net neginčija. Taigi, priešingai nei teigia skundo autorius, BPK 207 str., 145 ir (ar) 149 str. reikalavimai nepažeisti.
Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas neva nesilaikė BPK 150 str. 3 d. nuostatų bei tokiu būdu padarė esminį BPK pažeidimą. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad BPK 150 str., kurį, beje, sudaro tik dvi dalys, yra reglamentuojamos kratos ir poėmio diplomatinių atstovybių patalpose sąlygos. Nuteistasis nėra paminėtos profesijos atstovas, todėl jo turtas (automobilis ir garažas) nepriskiriamas šios profesijos atstovybių patalpoms. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje šios BPK normos reikalavimų net negali būti laikomasi, o apeliantas skundo 4-ame lape, kuriame yra išdėstyti argumentai apie šio įstatymo pažeidimą, arba padarė techninį rašybos apsirikimą, arba klaidina teismą.
Apelianto akcentuojamos aplinkybės dėl neužfiksuotos operatyvinės informacijos apie jo daromą nusikalstamą veiką, padarytų techninių rašybos apsirikimų lydraščiuose specialistams siunčiant tyrimams atlikti įvykio vietoje ir kratos metu rastas ir paimtas laikmenas bei dėl laiko fotonuotraukose neatitikimo su apsaugos tarnybos signalais atidarant ir uždarant garažo vartus nepaneigia pačio laikmenų su netiesėtomis audiovizualinių kūrinių kopijomis suradimo fakto. Dėl šių aplinkybių nuosprendyje yra pakankamai plačiai pasisakyta.
Įstatymų leidėjas BPK 165 str. nurodė ikiteisminio tyrimo įstaigų sąrašą, kuriame yra ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, kurios pareigūnai ir atliko ikiteisminį tyrimą šioje byloje. Todėl apeliantas yra neteisus teigdamas, kad, šiuo atveju, ikiteisminį tyrimą atliko pareigūnai, neturėję teisės jį atlikti.
BPK 164 str. nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Tai, kad nuteistajam buvo žinomos komentuojamų normų nuostatos, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu aktyviai realizuotos jo teises, numatytos BPK 21 str. (t. 3, b. l. 161-162), panaikinant kardomąsias priemones bei išsprendžiant aukščiau paminėtų pinigų (10000 Lt) klausimą (t. 3, b. l. 166-167).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad O. J. 2004 m. (t. 7, b. l. 48-55, 60-63, 65, 70) ir 2005 m. (t. 7, b. l. 6-7, 10-43) padaryti administracinės teisės pažeidimai, numatyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 214 ¹⁰ str. 1 d. ir 172 str. 1 d., rodo jo tyčios turinį (komercinius ir platinimo tikslus), disponuojant neteisėtai atgamintomis audiovizualinių kūrinių kopijomis.
Kolegija pažymi ir tai, kad 2005 m. iš nuteistojo paimtose kompiuterinėse laikmenose, kuriomis jis tuo metu neteisėtai prekiavo, buvo įrašyti tie patys kūriniai, kurie buvo rasti bei paimti nagrinėjamo įvykio metu (pvz. „Liūtas Karalius“ (t. 7, b. l. 28; t. 1, b. l. 131), „Brightman Sarah“ (t. 7, b. l. 27; t. 1, b. l. 168), „Enya“ (t. 7. b. l. 27; t. 1, b. l. 169), „Sade“ (t. 7, b. l. 27; t. 1, b. l . 170) ir kt.). Be to, iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 28 d. baudžiamojo įsakymo (t. 6, b. l. 165-181), kuriuo O. J. giminaitis A. Š. pripažintas kaltu pagal BK 192 str. 1 d., matyti, kad pastarasis taip pat neteisėtai laikė ir prekiavo kompiuterinėmis laikmenomis, kuriose buvo neteisėtai įrašytos tos pačios audiovizualinių kūrinių kopijos, kurios buvo rastos ir paimtos pas O. J. (pvz. „Toy story“, „Ice Age“ (t. 6, b. l. 167; t. 8, b. l. 7), „Lion King“ (t. 6, b. l. 165; t. 8, b. l. 11), „Mama Jack“ (t. 6, b. l. 168; t. 8, b. l. 39), „Barbie of Swan lake“ (t. 6, b. l. 177, t. 8, b. l. 14), „Taxi“, „Taxi 2“, „Taxi 3“ (t. 6, b. l. 177, t. 8, b. l. 14) ir kt.).
Taigi, žemesnės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo veiksmuose nėra filofonijos požymių. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti argumentuoti motyvai, kuriais remiantis yra pripažinta, jog O. J. teismo baigiamajame akte nurodytomis aplinkybėmis laikė labai didelį kiekį laikmenų su audiovizualinių kūrinių neteisėtomis kopijomis komerciniais ir platinimo, o ne kolekcionavimo tikslais. Kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pagrįsta išvada ir plačiau jos neanalizuoja. Pažymėtina tik tiek, kad atsižvelgiant į labai didelį kiekį laikmenų su audiovizualinių kūrinių netiesėtomis kopijomis, tarp jų ir pornografinio turinio, ir į tai, kad nemažoje dalyje laikmenų yra įrašyti tie patys kūriniai, kitaip vertinti nuteistojo tyčios turinį ir kryptingumą būtų nelogiška ir negyvenimiška.
Kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad jis nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas už laikmenų su neteisėtomis kūrinių kopijomis platinimą. Jis yra nuteistas už tokių kūrinių laikymą komercijos tikslais. Todėl tokių tikslų buvimo konstatavimui nėra būtina nustatyti pačių platinimo faktų.
Galima sutikti su apelianto teiginiais, kad jo pateiktos nuotraukos ir kiti bylos duomenys patvirtina laikmenų su neteisėtomis audiovizualinių kūrinių kopijomis kaupimo faktą. Tačiau ši aplinkybė neprieštarauja išvadai, kad paminėtos kopijos buvo kaupiamos siekiant jas vėliau realizuoti.
Iš tiesų, byloje nėra paneigti nuteistojo aiškinimai, kad jis laikmenas su įvairių kūrinių kopijomis dažnai įsigydavo internetu iš tinklalapių, registruotų Rusijos Federacijoje. Tačiau ši aplinkybė neturi jokios reikšmės sprendžiant O. J. kaltės ir veikų juridinio įvertinimo klausimus. Tai, kad apeliantas tokiu būdu po kelias kūrinių kopijas įsigydavo už ženkliai mažesnę kainą nei vieno originalaus kūrinio kaina Lietuvoje (šią aplinkybę pripažįsta ir pats nuteistasis) rodo, jog jis neabejotinai suvokė, kad įsigyja neteisėtas kūrinių kopijas, nepriklausomai nuo to ar jos buvo pagamintos pramoniniu, ar kitokiu būdu.
Kolegija netiki ir atmeta apelianto teiginius, kad jis nesuvokė, jog atviras ir detalus lytinių organų rodymas, tikras lytinis aktas, masturbacija, fistingas, lytiniai iškrypimai (sadizmas, mazochizmas, urofilija, zoofilija) tuštinimasis Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 38 d. prasme yra pornografinio tyrinio informacija. Akivaizdu, kad tokio turinio audiovizualinių kūrinių priskyrimas prie pornografinio turinio informacijos niekam negali kelti abejonių. Taigi, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai O. J. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 192 str. 1 d ir 309 str. 1 d. už neteisėtų kopijų, tarp jų ir pornografinio turinio, įsigijimą ir laikymą komerciniais ir platinimo tikslais.
Taip pat, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo O. J. apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartis Nr. 2K-363/2004 nėra žemesnių instancijų teismus saistantis precedentas, nes nagrinėjamos ir paminėtos bylos, kurias išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nesutampa. Priešingai nei teigia apeliantas, apygardos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis neprieštarauja teismų praktikai suformuotai apelianto skunde nurodomose kasacinėse bylose Nr. 2K-176/2007 ir 2K-179/2005. Juo labiau, kad pastarojoje kasacinės instancijos teismo nutartyje (Nr. 2K-179/2005) akcentuota, jog Tarptautinės Romos konvencijos dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos 20 str. 2 d. numatyta, kad nė viena sutarties šalis neprivalo taikyti šios Konvencijos nuostatų atlikimui, transliacijoms, įvykusiems iki šios Konvencijos įsigaliojimo toje šalyje datos, taip pat fonogramoms, kurių pirmasis įrašas buvo padarytas iki minėtos datos. Ši nuostata netrukdo sutarties šaliai, jei ji to nori, suteikti apsaugą fonogramoms, įrašytoms iki Konvencijos įsigaliojimo. Lietuva nei senajame, nei naujajame BK, numatydama atsakomybę už literatūros, mokslo ar meno kūrinio ar kitokio kūrinio (audiovizualinio kūrinio, fonogramos ir kt.) neteisėtą atgaminimą, neteisėtų jų kopijų platinimą, gabenimą ar laikymą, tokių išimčių nenumatė.
Nuteistojo O. J. apeliaciniame skunde nurodytų apygardų teismuose išnagrinėtų bylų sprendimais apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja, nes žemesnės instancijos teismo priimtais sprendimais aukštesnės instancijos teismas nėra saistomas.
Priešingai nei mano apeliantas, apygardos teismas BK 72 str. reikalavimų nepažeidė ir pagrįstai konfiskavo skundžiamame nuosprendyje nurodytus daiktus, kurie teisėtai pripažinti nusikaltimo priemonėmis.
Dėl paskirtos bausmės
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 str.) apžvalgoje“ nurodyta, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes tada, kai nėra pagrindų atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, taikant tik baudžiamojo arba auklėjamojo poveikio priemones. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Be to, įstatymo leidėjas nustatė, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 2 d.).
Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad O. J. padarė nusikaltimus intelektinei ir pramoninei nuosavybei bei dorovei.
Nusikalstamos veikos, numatytos BK 192 str. 1 d. ir galiojusios jos padarymo metu, sankcijoje buvo numatyta keletas bausmės rūšių – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Veikos, numatytos BK 309 str. 1 d. ir galiojusios padarymo metu, sankcija numatė taip pat kelias bausmės rūšis – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Šios abi veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.).
Byloje nėra nustatyta nei lengvinančių, nei sunkinančių nuteistojo O. J. atsakomybę aplinkybių. Jis, anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nedirba.
Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d., bus pasiekti paskyrus nuteistajam laisvės apribojimo bausmę. Žemesnės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, BK 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė. Be to, už nesunkių nusikaltimų padarymą nuteistajam skirtos subendrintos bausmės dydis atitinka tokios bausmės rūšies vidurkį. Kolegijos nuomone, tokia bausmė nėra per švelni, neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Todėl dar labiau ją griežtinti, kaip to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.
Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti prokuratūros ir nuteistojo O. J. apeliacinius skundus pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros ir nuteistojo O. J. apeliacinius skundus atmesti.