Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 253 str. 2 d. ir, pritaikius BK 54 str. 3 d., nuteistas laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per šį terminą nekeisti gyvenamosios vietos ir darbo dienomis nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. G. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo didelį kiekį – 152 vienetus 9 mm kalibro Makarov (9x18mm) šovinių, kurie yra šaudmenys, ir iki 2008 m. kovo 5 d. laikė juos savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kol jie buvo paimti Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų.

Nuteistasis J. V. G. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nuteistas nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties.

Anot apelianto, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad J. V. G. iš jo paimtus šaudmenis laikė teisėtai, todėl jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis J. V. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. V. G. apeliacinis skundas tenkintinas.

J. V. G. nuteistas pagal BK 253 str. 2 d. už tai, kad neturėdamas leidimo laikė didelį kiekį šaudmenų. Dėl byloje nustatytų požymių, apibūdinančių J. A. G. inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės bei subjekto požymių apeliacinio teismo teisėjų kolegijai abejonių nekyla. Nuteistasis nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo didelį kiekį – 152 vienetus 9 mm kalibro „Makarov“ (9x18mm) šovinių, kurie yra šaudmenys, ir iki 2008 m. kovo 5 d. laikė juos savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kol jie buvo paimti Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų. Šių aplinkybių neginčyja ir pats apeliantas. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl J. V. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – kaltės buvimo nuteistojo veikoje.

Apeliantas pagrįstai skunde nurodo, jog BK 253 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, jog ginklus ar šaudmenis jis įgyja, laiko be leidimo ir nori taip veikti. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas šio nusikaltimo sudėties požymio buvimą, apsiribojo konstatavimu, jog nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant, kad neteisėtai įgijo ir laikė didelį kiekį šovinių, ir to norėjo. Teismas nenurodė, kokios faktinės bylos aplinkybės ir įrodymai patvirtina tokią teismo išvadą.

Visų pirma, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. Nr. IX-705) 12 str. 7 d. numato, jog leidimai įsigyti ginklus suteikia asmeniui jį turinčiam teisę įsigyti ir šaudmenų. To paties įstatymo 12 str. 8 d. nurodyta, jog fiziniai asmenys gali įsigyti ir vienu metu turėti ne daugiau kaip 300 vienetų kiekvieno tipo (kalibro) šovinių ginklams, kuriuos jie turi. Nuteistasis J. V. G. turėjo galiojantį leidimą laikyti ir nešiotis ginklą „SIG SAUER P 230“, kurio kalibras 9 mm „Browning“. Taigi, jam įstatymas suteikė teisę įsigyti ir ne daugiau, kaip 300 vienetų 9 mm kalibro šovinių. Pas apeliantą kratos metu iš viso rasta 286 vienetai 9 mm kalibro šovinių, todėl šia prasme jis teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Tačiau bylos tyrimo metu nustatyta, kad 152 vienetai šovinių nors ir yra 9 mm kalibro, tačiau netinkami šaudyti iš ginklo, kuriam laikyti ir nešiotis apeliantas turėjo leidimą. Todėl ir iškilo J. V. G. atsakomybės už neteisėtą didelio kiekio šaudmenų įgijimą ir laikymą klausimas.

Kaip minėta, tam, kad asmenį būtų galima pripažinti kaltu dėl BK 253 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymo, be objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, būtina nustatyti ir subjektyviuosius, tarp jų – kaltę. Pripažįstant J. V. G. kaltu pagal BK 253 str. 2 d., būtina įrodyti, kad jis suvokė, jog tuos 152 vnt. šaudmenų jis įgijo ir laikė be leidimo, jog tai yra didelis kiekis ir, kad jis norėjo taip veikti. Dar konkrečiau aiškinant kaltės turinį ir susiejant ją su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, būtina įrodyti, kad nuteistasis žinojo ir suprato, kad jo įgyjami ir laikomi 152 vnt. šovinių yra netinkami šaudyti iš jo laikomo ginklo, dėl ko juos jis įgyja ir laiko neturėdamas tam leidimo, tačiau vis tiek norėjo veikti ir veikė neteisėtai, t. y. šiuos šovinius įgijo ir laikė.

Nuteistasis J. V. G. nuo pat pirmos apklausos dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu šaudmenų kaltu neprisipažino ir tvirtino, kad pareigūnų kratos metu paimtus 152 šovinius įsigijo prieš keletą metų iš S. K. , kuris šiuo metu yra miręs. Manė, kad šie šoviniai yra tinkami šaudyti iš jo teisėtai laikomo pistoleto, kadangi buvo juos įdėjęs į savo pistoleto dėtuvę, ir jie tiko. Kad šoviniai skirti šaudyti iš „Makarov“ pistoleto – nežinojo. Apeliantas teigė, jog jo turėti kiti šoviniai, pirkti parduotuvėje, nuo pirktų iš S. K. , vizualiai nesiskyrė, nors buvo skirtingų pavadinimų, tačiau visi buvo 9 mm kalibro, kokius jam ir buvo leidžiama įsigyti. Iš turimo ginklo jis nešaudė.

Šiuos nuteistojo parodymus iš dalies patvirtina byloje esančios fotonuotraukos Nr. 1 ir Nr. 2, pridėtos prie daiktų apžiūros protokolo (b. l. 17-18) ir fotonuotraukos Nr.1 – Nr. 4, pridėtos prie specialisto išvados (b. l. 29-30), iš kurių matyti, kad vizualiai visų apelianto laikytų šovinių dydis ir forma vienodi. Kad šaudmenys ne tik vizualiai, bet ir pagal parametrus yra labai panašūs, patvirtina byloje atliktos specialisto išvados duomenys bei paties specialisto parodymai, duoti tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Iš šių duomenų matyti, kad iš nuteistojo paimtų 152 vnt. „Makarov“ (netinkančių apelianto ginklui) ir 134 vnt. „Browning“ (tinkančių apelianto ginklui) šovinių parametrai yra atitinkamai tokie: ilgis – 25,0/24,8 mm, tūtelės ilgis – 18,1/17,4 mm, tūtelės liemens skersmuo – 9,9/9,5 mm, tūtelės atkraštėlio skersmuo – 9,9/9,5 mm, kulkos skersmuo – 9,2/9,0 mm. Kaip matyti iš šių duomenų, didžiausias skirtumas tarp šių šovinių yra tūtelės ilgis, kuris skiriasi vos 0,7 mm („Makarov“ tūtelė ilgesnė). Toks nežymus parametrų skirtumas iš tiesų sunkiai pastebimas plika akimi.

Kaip minėta, nuteistasis duodamas parodymus nuosekliai tvirtino, jog manė, kad nusipirkti 152 „Makarov“ šoviniai tinka jo pistoletui, kadangi bandė sudėti juos į pistoleto dėtuvę ir tai jam pavyko. Jis teigė sudėjęs į ją net 8 tokius šovinius. Tiesa, šaudyti šiais šoviniais jis nebandė.

Pateikiant užduotį atlikti objektų (paimtų šaudmenų ir pistoleto) tyrimą, klausimas, ar į tyrimui pateikto pistoleto dėtuvę galima įdėti tyrimui pateiktus 9 mm „Makarov“ šovinius, specialistui užduotas nebuvo. Todėl specialisto išvados duomenys nei patvirtina, nei paneigia apelianto parodymų apie tai, kad jis bandė ir buvo įdėjęs minėtus šovinius į savo pirstoleto dėtuvę. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas T. Butrimas, paaiškino, kad į apelianto laikytą ginklą „SIG SAUER“ 9 mm „Makarov“ šovinių negalima įstatyti. Jis nurodė, jog gal ir būtų galima įgrūsti tokį šovinį į minėto ginklo dėtuvę, tačiau įdėjus šoviniai įstrigtų (b. l. 139). Tačiau dar kartą apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas patikslino savo pirmiau minėtus parodymus. Jis parodė, kad duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme jis pateikė tik savo nuomonę, tačiau tuo metu nebuvo bandęs dėti šovinių į pistoleto „SIG SAUER 230“ dėtuvę. Tačiau, prieš ateidamas į Apeliacinio teismo posėdį, jis pabandė tai padaryti ir į analogiško pistoleto, kokį turėjo J. V. G. , t. y. „SIG SAUER P 230“ dėtuvę jis įdėjo septynis 9 mm „Makarov“ šovinius. Šoviniai šiek tiek lietėsi, tačiau juos įdėti nebuvo sunku. Be to, specialistas parodė, jog gali būti, kad ginklo, kurį turėjo J. V. G. , dėtuvės korpuso metalas plonesnis, ir tie šoviniai iš tiesų tilpo. T. Butrimas taip pat parodė, kad pas J. V. G. rasti ir paimti 9 mm „Makarov“ šoviniai seniau buvo naudojami šaudyti tik „Makarov“ pistoletu ir automatiniu „Stečkino“ pistoletu, tačiau šiais laikais labai daug ginklų pagal savo technines charakteristikas pritaikyti šaudyti tokiais šoviniais. Iš specialisto išvados matyti, kad apelianto turėti „Makarov“ šoviniai yra skirti ne tik „Makarov“ pistoletui, bet ir beveik dar dešimčiai skirtingų modifikacijų taip pat 9 mm kalibro šaunamųjų ginklų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartus duomenis konstatuoja, kad 9 mm „Makarov“ šoviniai, už kurių neteisėtą įgijimą ir laikymą nuteistas J. V. G. , yra to paties kalibro, kaip ir jo leidime laikyti ir nešioti ginklą nurodyti šoviniai, jie nėra akivaizdžiai skirtingi nuo kitų apelianto laikytų šovinių, tinkančių šaudyti iš jo teisėtai laikyto pistoleto. Priešingai – jie labai panašūs ne tik vizualiai, bet ir pagal savo parametrus. Be to, „Makarov“ šovinius, kaip ir kitus, tinkančius apelianto pistoletui, šovinius, taip pat galima be išskirtinių pastangų įdėti į pistoleto dėtuvę. Apelianto laikyti „Makarov“ šoviniai šiuo metu naudojami šaudyti iš daugelio ginklų, o tai, kad jie pistoletui „SIG SAUER 230“ netinkami, paaiškėjo tik specialistui atlikus tyrimą. Taigi, J. V. G. dėl objektyvių priežasčių negalėjo suprasti ir nesuprato, jog jis įgijo ir laikė kitokius, nei leidime nurodyta, šovinius, netinkančius šaudyti iš jo pistoleto, todėl darytina išvada, kad jo veiksmuose nebuvo BK 253 str. 2 d. numatyto subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Todėl, nesant J. V. G. veiksmuose visų būtinų nusikaltimo sudėties požymių, jis turi būti išteisintas.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų „Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių“ 36 punkte nurodyta, kad asmenys ginklus, šaudmenis įsigyja Ginklų fonde prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba įmonėse, turinčiose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotą licenciją gaminti, importuoti ar prekiauti ginklais. Šiuo atveju J. V. G. 152 „Makarov“ šovinius nurodė įsigijęs iš savo pažįstamo asmens. Taip įsigydamas šaudmenis, žinoma, jis pažeidė minėtą taisyklių punktą, tačiau BK 253 str. numato atsakomybę už šaudmenų įgijimą be leidimo, o ne įgijimą pažeidžiant pirmiau minėtų taisyklių nustatytą tvarką. Kitaip tariant, baudžiamasis įstatymas nedraudžia įsigyti ginklus ir šaudmenis bet kokiu teisėtu būdu (pvz., pirkti, priimti palikimą ar dovanų ir pan.) jeigu tik tokiems daiktams įsigyti ir laikyti yra atitinkamas leidimas. Tokį leidimą apeliantas turėjo ir nors įgijo bei laikė šovinius, kurie netinka jo turėtam pistoletui, tai darydamas jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo suprasti, kad veikia neteisėtai, taigi sąžiningai klydo, todėl negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 253 str.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį panaikinti ir J. V. G. atžvilgiu priimti naują nuosprendį:

J. V. G. pagal BK 253 str. 2 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.