- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-21
- Bylos Nr.
- 2A-382-178/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00015-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Alvydas Poškus, Kazys Kailiūnas
- Atsakovas
- A. A.
- Kategorijos
- 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-524-425/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Šerifų komanda“ ieškinį atsakovui A. A. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės laiku nesikreipus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
Šalies argumentai
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 487 102 Lt įmonei padarytos žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 1a-3). Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. Atsakovas yra vienintelis UAB „Šerifų komanda“ akcininkas, kuris nuo 2009 m. kovo 25 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. taip pat buvo ir administracijos vadovu, todėl jam teko pareiga vykdyti Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje numatytus įpareigojimus. Pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balansą, UAB „Šerifų komanda“ 2010 metais turėjo turto už 1 057 422 Lt, iš jų 532 483 Lt sudarė per vienerius metus gautinos sumos, o ieškovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 790 856 Lt, iš jų 780 356 Lt sudarė per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. UAB „Šerifų komanda“ jau 2010 m. sausio 1 d. buvo nemoki, nes per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į ieškovo balansą įrašyto turto vertės. Pagal 2012 m. gruodžio 31 d. balansą UAB „Šerifų komanda“ turto turėjo 599 319 Lt sumai, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 086 421 Lt, įmonė per 2011 metus patyrė 489 681 Lt nuostolį, o per 2012 metus UAB „Šerifų komanda“ nuostoliai išaugo iki 772 102 Lt, nuosavas kapitalas tapo minusinis iki 487 102 Lt sumos. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi patvirtino kreditorinius reikalavimus 1 196 194,39 Lt sumai. Atsakovas nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos, t.y. ieškovui esant nemokiam, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, o vykdė nuostolingą veiklą. Tokiais neteisėtais veiksmais (neveikimus) buvo padaryta 487 102 Lt žala ieškovui ir jo kreditoriams. Likusio ieškovo turto neužteks ieškovo kreditorinių reikalavimų patenkinimui. Todėl padarytą 487 102 Lt žalą sudaro skirtumas tarp 2012 m. gruodžio 31 d. ieškovo skolų (1 086 421 Lt) ir turėto turto (599 319 Lt) vertės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo A. A. 162 367 Lt (47 024 Eur) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo bei 3 247 Lt (940 Eur) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (t. 2, b.l. 38-40). Teismas nustatė, kad pagal balanso duomenis įmonė 2010 m. gruodžio 31 d. apskaitė 973 189 Lt vertės turtą, įmonės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 932 771 Lt sumą, iš kurios 929 931 Lt per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. 2010 m. gruodžio 31 d. įmonės pradelsti finansiniai įsipareigojimai kreditoriams sudarė 589 577,09 Lt. Todėl ieškovas 2011 m. jau buvo realiai bankrutavęs. Atsakovui, kaip vieninteliam akcininkui ir vadovui, buvo pareiga arba didinti įstatinį kapitalą papildomais turtiniais įnašais arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsakovas šių veiksmų neatliko, o toliau vykdydamas ūkinę – komercinę veiklą didino įmonės įsiskolinimą kreditoriams. Pagal bylos duomenis teismas sprendė, kad ir 2011 m. gruodžio 31 d. ieškovo pradelsti įsipareigojimai kreditoriams buvo artimi įmonės balanse apskaityto turto vertei. 2012 m. gruodžio 31 d. balansas patvirtina, kad ieškovas ir toliau buvo nemokus, tačiau ir tuomet atsakovas nevykdė pareigos inicijuoti bankroto bylą, tuo didindamas įsiskolinimus kreditoriams. Be to, nežiūrint didelių finansinių sunkumų bei neišvengiamo bankroto, atsakovas raštu nurodė įmonės klientams už atliktas paslaugas sumokėti ne į UAB „Šerifų komanda“ sąskaitą AB Šiaulių banke Nr. (duomenys neskelbtini), o į kito ūkio subjekto sąskaitą AB Šiaulių banke Nr. (duomenys neskelbtini). Tą pačią kito ūkio subjekto sąskaitą AB Šiaulių banke Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Šerifų komanda“ nurodė išrašydama PVM sąskaitas faktūras 2013 m. gegužės mėnesį Anykščių rajono savivaldybės ligoninei, Anykščių rajono ugniagesių tarnybai, VĮ Kupiškio miškų urėdijai, UAB „Budrus sakalas“, R. J. IĮ „Argus“ saugos tarnyba. Pirmiau aptarti nuolat blogėjantys įmonės finansiniai rodikliai bei kelis metus didėjantys finansiniai įsipareigojimai kreditoriams atsakovui buvo žinomi, jis pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, įmonei tapus nemokia 2011 m., privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nesikreipė, o toliau vykdė nuostolingą veiklą, pažeisdamas tiek įmonės, tiek kreditorių interesus. Priteistiną iš atsakovo žalą teismas nustatė įvertinęs, kad įmonė 2012 m. gruodžio 31 d. balanse apskaitė turto 599 319 Lt sumai, o per vienerius metus mokėtina suma sudarė 1 086 421 Lt. Todėl kreditorių finansinius reikalavimus, viršijančius įmonės balanse apskaityto turto vertę, teismas pripažino atsakovo kaltais veiksmais padarytą žalą kreditoriams (1 086 421 Lt - 599 319 Lt = 487 102 Lt).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Atsakovas A. A. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme iš bankroto administravimui skirtų lėšų (t. 2, b.l. 42-46). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepasisakė dėl apelianto kaltės, priežastinio ryšio bei nuostolių dydžio paskaičiavimo. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo nemokumo, nesirėmė apelianto pateiktu įrodymu - 2012 m. gegužės 9 d. sutartimi su VSDFV Utenos skyriumi dėl laiku nesumokėtų įmokų mokėjimo grafiko išdėstymo, kuri įrodo, kad VSDFV savarankiškai patikrino įmonės mokumą ir leido įmonei mokėti įmokas dalimis. Šis įrodymas taip pat svarbus vertinant pradelstų įsipareigojimų dydį ir jo santykį su įmonės turimu turtu, nes 2012 m. gegužės 9 d. įsipareigojimai VSDFV nebuvo pradelsti. Teismas nepasisakė, kodėl šis apelianto įrodymas nebuvo vertinamas ir kodėl į jį neatsižvelgta vertinant įmonės pradelstus įsipareigojimus 2012 metais. Teismas nepagrįstai atsisakė prijungti rašytinius įrodymus – nutartis dėl bankroto bylų ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovui. Ieškovui ne vieną kartą buvo atsisakyta kelti bankroto bylą, o 2012-2013 m. m. apeliantas parengė restruktūrizavimo planą, pagal kurį turėjo būti atstatytas įmonės mokumas, 2013 m. kreipėsi į teismą su prašymu iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą. Šie įrodymai paneigia jo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo ar jo didelį neatsargumą arba tyčinę kaltę, nes apeliantas veikė kaip rūpestingas direktorius įmonės interesų naudai ir dėjo visas pastangas atstatyti į sunkią finansinę padėtį papuolusios įmonės veiklą ir pelningumą. Apeliantas siekė išsaugoti įmonę, atkurti jos mokumą ir atsiskaityti su kreditoriais. Bendrąją kaltės prezumpciją apeliantas paneigė nurodydamas, kad nuo 2009 m. kovo 25 d., jam pradėjus vadovauti įmonei, jos finansinė padėtis palaipsniui prastėjo, gaunamos pardavimo pajamos pradėjo mažėti, nors apeliantas dėjo pastangas užtikrinti įmonės veiklos stabilumą. Įmonės pajamų sumažėjimą sąlygojo buvusio vadovo R. R. įvykdytas didžiosios dalies įmonės verslo perkėlimas į kitą įmonę UAB „Šerifai“. Todėl įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais sąlygojo ne apelianto neveikimas, o buvusio vadovo veiksmai. Apeliantas nurodė, kad 2009 – 2011 m. m. susidūrė su sunkumais perimant visus įmonės dokumentus iš buvusio įmonės vadovo, pradėjęs vadovauti įmonei stengėsi sutvarkyti buhalterinius dokumentus. Tik atgavęs visus dokumentus ir juos išanalizavęs, apeliantas suvokė, kad įmonės padėtis prastėja ir ėmėsi visų būtinųjų veiksmų – atkurti santykius su prarastais didžiausiais klientais, ieškoti naujų klientų, kiek įmanoma atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Teismas nevertino apelianto veiksmų ir priežasčių dėl ko įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir kas įmonę privedė prie bankroto, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą vien formaliai pritaikęs ĮBĮ įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kaltės forma kaip tyčia ar didelis neatsargumas negali būti preziumuojama. Todėl teismas privalėjo pasisakyti sprendime ir konkrečiai nurodyti, kuo pasireiškė apelianto tyčiniai veiksmai arba didelis neatsargumas. Teismas, nepasisakęs dėl kaltės formos, nepagrįstai iš apelianto priteisė žalą. Teismas nevertino apelianto veiksmų visumos siekiant stabilizuoti įmonės padėtį ir tik formaliai nurodė, jog apeliantas, laiku nesikreipęs į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atliko neteisėtus veiksmus. Teismo pozicija, kad žalą sudaro kreditorių finansiniai reikalavimai, viršijantys įmonės balanse apskaitytą turto vertę 2012 m. gruodžio 31 d., nepagrįsta. Teismas vertino tik balansinius rodiklius ir neatsižvelgė, kiek padidėjo kreditorinių reikalavimų suma nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Taip pat nevertino, kokia dalis kreditorinių reikalavimų buvo padengta bankroto procese, nevertino, kad lyginant 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2011 m. gruodžio 31 d. balansus kreditorinių įsipareigojimų sumos pamažėjo. Teismas priteisė žalą prieš tai nenustatęs pačios žalos ir priežastinio ryšio tarp kilusios žalos ir apelianto neveikimo.
Šalies argumentai
Apeliantas prašo iš LITEKO duomenų bazės gauti nutartis dėl bankroto bylų ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Šerifų komanda“ (civilinių bylų Nr. B2-684-198/2010, Nr. B2-535/2012, Nr. B2-557-212/2009, Nr. 2-1177/2013) bei jas prijungti prie nagrinėjamos civilinės bylos (CPK 314 str.). Apelianto teigimu, minėti įrodymai turi reikšmės vertinant jo kaltę, t.y. paneigiant tyčinius ar neatsargius veiksmus bei vertinant įmonės mokumo galimybes.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Šerifų komanda“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 2, b.l. 67-70). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus. Įstatymas teismo neįpareigoja sprendime pasisakyti dėl visų byloje esančių įrodymų, tarp jų ir dėl tų įrodymų, kurie neturi reikšmės priimamam teismo sprendimui pagrįsti. Teismas pagrįstai nesirėmė apelianto nurodoma 2012 m. gegužės 9 d. sutartimi su VSDFV Utenos skyriumi, nes šios sutarties ieškovas nevykdė, todėl ji buvo nutraukta. Byloje esantys įrodymai (balansų duomenys, VSDFV Utenos skyriaus, VMI pažymos, ieškovo apyvartos žiniaraščiai ir kt.) įrodo, jog ieškovas dar 2010 metais buvo nemokus, nes jo pradelsti įsipareigojimai kreditoriams buvo didesni nei pusė balanse apskaityto turto vertės. Po apelianto neteisėtų veiksmų ieškovo likusio turto neužtenka kreditorinių reikalavimų patenkinimui, nors 2010 m. sausio 1 d. ieškovas turto turėjo daugiau nei įsiskolinimų kreditoriams. Skirtumas tarp 2012 m. gruodžio 31 d. ieškovo skolų (1 086 421 Lt) ir turėto turto (599 319 Lt) ir sudaro apelianto padarytą ieškovui žalą – 487 102 Lt. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jo veiksmai sprendime neįvertinti. Teismas pagrįstai atmetė apelianto neįrodytus ir deklaratyvius argumentus apie buvusio įmonės vadovo R. R. padarytą žalą įmonei. Apeliantas galėjo kreiptis į teismą dėl minėto asmens veiksmais padarytos žalos atlyginimo, tačiau to nepadarė. Tokio apelianto neveikimo nepateisina dokumentų perėmimo sunkumai, pastangų dėjimas atstatyti įmonės finansinę padėtį ir pan. Apelianto vadovavimo laikotarpiu įmonės finansinė padėtis tik blogėjo, skolos didėjo, o turtas mažėjo.Teismas pagrįstai apelianto neteisėtus veiksmus taip pat konstatavo dėl to, kad apeliantas nurodė ieškovo klientams už atliktas paslaugas sumokėti ne ieškovui, o kitoms su apeliantu susijusioms įmonėms, kurios vykdė analogišką veiklą, įsigijo ieškovo turtą ir į kurias ieškovo darbuotojai perėjo dirbti. Pats apeliantas teigė, kad dirbo ne vienoje įmonėje. Teismas visiškai pagrįstai, konstatuodamas apelianto nepateisinamai aplaidų didelį nerūpestingumą, ieškinį patenkino.
Apeliantas nenurodo ir nepateikia teismui naujų įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti prie bylos, vien dėl šios priežasties apelianto argumentai apie naujų įrodymų prijungimą net nesvarstytini.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartimi BUAB „Šerifų komanda“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Jaros sauga“) iškelta bankroto byla. Juridinių asmenų registro duomenimis apeliantas nuo 2009 m. sausio 20 d. buvo vieninteliu įmonės akcininku bei nuo 2009 m. kovo 26 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. - vadovu. Ieškovas reikalavimą dėl 487 102 Lt žalos atlyginimo reiškia nustatytos pareigos laiku pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimu (ĮBĮ 8 str. 1 d., 4 d.). Pirmosios instancijos teismas atsakovo atžvilgiu taikė civilinę atsakomybę ir iš apelianto priteisė 162 367 Lt (47 024 Eur) žalos atlyginimo. Apeliantas nesutinka su tokiu teismo sprendimu.
Dėl termino apeliaciniam skundui paduoti
Pirmosios instancijos teismas priėmė apeliacinį skundą, nors, kaip pagrįstai nurodo atsiliepime į skundą ieškovas, terminas jo padavimui buvo praleistas, jo atnaujinimo klausimo teismas nesvarstė. Tačiau apeliantas yra pateikęs prašymą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo (t. 2, b.l. 72). Teisėjų kolegija sutinka su apelianto prašyme nurodytas argumentais dėl termino atnaujinimo – terminas praleistas tik vieną darbo dieną, apeliantas nurodo buvęs suklaidintas savo atstovo dėl termino pabaigos. Kolegijos manymu, šios aplinkybės, nenustačius, kad apeliantas sąmoningai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ar jo elgesys buvo itin aplaidus, yra pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą terminą (CPK 77 str.), tokiu būdu užtikrinant apelianto teisę į apeliacinį procesą. Pirmosios instancijos teisme, kaip minėta, apeliacinis skundas teisėjo rezoliucija yra priimtas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad jį nagrinėti kliūčių nėra.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl apelianto civilinės atsakomybės sąlygų
ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta įmonės savininko ir įmonės administracijos vadovo teisė ir pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 str. 1 d.). Taigi, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokiu atveju turi būti sprendžiama, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas ir/ar akcininkas neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą, ar šis uždelsimas sukėlė ieškovo nurodomą žalą, t. y. būtina nustatyti visas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti: neteisėtus veiksmus, žalą, ir priežastinį ryšį tarp jų, o vadovo ir/ar akcininko kaltė, nustačius pirmiau paminėtas sąlygas, preziumuojama (CK 6.246-6.249 str.). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog, jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Tuo tarpu žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).
Apelianto civilinei atsakomybei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu konstatuoti visų pirma reikšminga nustatyti momentą, kada jam atsirado pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo finansinius duomenis, sprendė, kad po 2010 m. gruodžio 31 d. apeliantui jau buvo pareiga arba didinti įstatinį kapitalą papildomais turtiniais įnašais, arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes įmonė jau buvo realiai bankrutavusi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pagal 2010 m. finansinius duomenis įmonė buvo nemoki, tokia būsena išliko ir vėliau iki pat bankroto bylos iškėlimo.
Įmonės turimas turtas 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 973 189 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 932 771 Lt, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 929 631 Lt (t. 1, b.l. 16). Taigi, lyginant šiuos finansinius rodiklius su praėjusių finansinių metų (2009 m.) rodikliais matyti, kad įmonės turimas turtas sumažėjo 84 233 Lt suma, o skolos (įsipareigojimai) išaugo 141 915 Lt suma, įmonės įsipareigojimai iš esmės sutapo su turimo turto verte. Be to, iš VĮ Registrų centras duomenų matyti, kad 2010 metais UAB „Šerifų komanda“ patyrė 226 148 Lt nuostolį. Vertinant pradelstus kreditorinius įsipareigojimus, matyti, kad įmonės 2010 m. gruodžio 31 d. tokie įsipareigojimai sudarė ne mažiau nei 589 577,09 Lt: VSDFV Utenos skyriui – 127 726,10 Lt (t. 2, b.l. 26), VMI – 394 387,31 Lt (t. 2, b.l. 28) bei skola tiekėjams 67 463,78 Lt (t. 1, b.l. 117). Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog 2010 m. gruodžio 31 d. įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams buvo didesni nei pusė balanse apskaityto turto vertės. Dėl šių motyvų atmestini apelianto skundo teiginiai, susiję su įmonės nemokumo būklės momento nenustatymu ar netinkamu nustatymu skundžiamame sprendime. Be to, minėta, kad 2010 metais įmonė ne tik nebeveikė pelningai, bet jos veikla buvo nuostolinga, turtas mažėjo, o įsipareigojimai augo. Iš vėlesnių finansinių duomenų matyti, kad tiek 2011 m., tiek 2012 m. įmonės turtas tik mažėjo, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai didėjo. Šiuo aspektu išsamiai yra pasisakyta skundžiamame sprendime, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atlikta finansinių duomenų analize ir jos nekartoja.
Atmestini apelianto argumentai, kad teismas, vertindamas įmonės pradelstus įsipareigojimus 2012 m., turėjo vadovautis 2012 m. gegužės 9 d. sutartimi su VSDFV Utenos skyriumi, kuria buvo išdėstytas laiku nesumokėtų įmokų mokėjimo grafikas (t. 2, b.l. 2-3), kas, apelianto nuomone, leidžia teigti, kad įsipareigojimai VSDFV nelaikytini pradelstais. Tačiau iš teismui pateiktos VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 6 d. pažymos matyti, kad ši sutartis jau 2012 m. gruodžio 11 d. nutraukta (t. 2, b.l. 26). Kita vertus, pirmiau jau konstatuota, kad pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantui kilo daug anksčiau nei sudaryta ši apelianto nurodoma sutartis. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo nemokumo, pagrįstai nesirėmė apelianto pateiktu įrodymu - 2012 m. gegužės 9 d. sutartimi su VSDFV Utenos skyriumi. Šiame kontekste pastebėtina, kad iš minėtos 2014 m. rugpjūčio 6 d. pažymos taip pat matyti, kad ieškovas su VSDFV Utenos skyriumi 2010 m. rugsėjo 4 d. ir 2011 m. kovo 9 d. taip pat buvo sudaręs įmokų mokėjimo atidėjimo sutartis, tačiau jos visos nutrauktos atitinkamai 2010 m. lapkričio 4 d. ir 2012 m. sausio 30 d. (t. 2, b.l. 26), kas leidžia daryti prielaidas, jog jos buvo ir sudaromos neturint rimtų ketinimų jas vykdyti, kitaip tariant, siekiant nemokėti (bent jau visų) privalomųjų valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų.
Apeliantas nurodo siekęs išsaugoti įmonę, atkurti jos mokumą ir atsiskaityti su kreditoriais, kas paneigia jo kaltės prezumpciją, šias aplinkybes siekė įrodyti inter alia teismo nutartimis dėl bankroto bylų bei restruktūrizavimo bylos ieškovui iškėlimo nagrinėjimo faktu. Jis prašo iš LITEKO duomenų bazės gauti nutartis dėl bankroto bylų ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Šerifų komanda“ (civilinių bylų Nr. B2-684-198/2010, Nr. B2-535/2012, Nr. B2-557-212/2009, Nr. 2-1177/2013) bei jas prijungti prie nagrinėjamos civilinės bylos, nes, anot jo, pirmosios instancijos teismas tai padaryti nepagrįstai atsisakė. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad rašytiniai įrodymai teikiami pačių dalyvaujančių byloje asmenų, teismas reikalauja tik tų įrodymų, kurių jie negali pateikti patys (CPK 160 str. 1 d. 2 p., 198 str. 1 d.). Todėl apeliantas negali remtis teismo atsisakymo rinkti papildomus įrodymus nepagrįstumu, kai šiuos įrodymus teikti privalėjo ir galėjo teikti jis pats, bet to nedarė dėl savo pasyvumo. Kita vertus, teismas turi teisę naudotis informacinių sistemų ir registrų duomenimis inter alia Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 str. 3 d.). Susipažinus su Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. ir 2012 m. balandžio 6 d. nutartimis, matyti, kad jomis UAB „Šerifų komanda“ atsisakyta iškelti bankroto bylą ne dėl to, kad konstatuotas įmonės mokumas, o todėl, kad įmonė su kreditoriais, kurie kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiskaitė (ĮBĮ 10 str. 3 d. 1 p.). Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. nutartimi, kuria atsisakyta iškelti ieškovui bankroto bylą, taip pat nebuvo sprendžiamas įmonės mokumo klausimas, nes teismas atsisakė iškelti bankroto bylą konstatavęs, kad kreditorius, kreipęsis į teismą, neturėjo reikalavimo teisės prašyti iškelti įmonei bankroto bylą. Iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarties, kuri apeliacinės instancijos teismo palikta nepakeista, matyti, kad restruktūrizavimo bylą atsisakyta iškelti dėl to, kad konstatuotas Įmonių restruktūrizavimo 6 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimas (nepranešta įstatyme numatytiems asmenims apie sprendimo kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimą) bei restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos deklaratyvios priemonės, nepatvirtinančios įmonės pajėgumo realiai sėkmingai pasiekti restruktūrizavimo tikslų. Šiame kontekste pastebėtina, kad teismas ir tuomet konstatavo, kad įmonė turi bankrutuojančios įmonės požymių. Taigi, minėtos teismo nutartys, priešingai nei teigia apeliantas, tik patvirtina, kad įmonė vengė vykdyti prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams, nes nuo 2009 m. vis buvo bandoma iškelti bankroto bylą, tačiau įmonė iki bylos nagrinėjimo atsiskaitydavo (tik) su kreditoriumi, pareiškusiu pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kitaip tariant, nors ji buvo nemokumo būsenoje, tačiau įmonės vadovas ne tik nevykdė pareigos kelti bankroto bylą, bet ir vengė, kad ji būtų iškelta kitų kreditorių prašymu. Dar daugiau, apeliantas, teigdamas turėjęs ketinimus atkurti įmonės mokumą, niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad buvo nurodęs įmonės klientams už atliktas paslaugas sumokėti ne į įmonės sąskaitą AB Šiaulių banke Nr. (duomenys neskelbtini), o į kito ūkio subjekto sąskaitą tame pačiame banke.
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, o vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti įmonės vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Dėl to kaip nepagrįsti atmestini apelianto argumentai, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino apelianto veiksmų siekiant išsaugoti įmonę, atkurti santykius su prarastais didžiausiais klientais, ieškoti naujų klientų. Šiame kontekste taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais sąlygojo buvusio įmonės vadovo veiksmai, nes, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės tiesiogiai nesusijusios su nagrinėjama byla, apeliantas jo vadovavimo įmonei laikotarpiu galėjo kreiptis į teismą dėl padarytos žalos įmonei atlyginimo. Apeliantas skunde teigia, kad bylos duomenys paneigia jo kaltės formą – didelį neatsargumą arba tyčinę kaltę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą nėra teisinio pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota bylose, kuriose nebuvo aiškinama ir taikoma ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, dėl griežtesnės kaltės formos kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad civilinei atsakomybei pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį atsirasti reikalingą kaltės formą lemia tai, jog pažeista įstatyme įtvirtinta pareiga, todėl įmonės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda esant paprasto neatsargumo jo kaltės formai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Dėl to atmestini apelianto argumentai, kuriais jis įrodinėja kaltės formos tyčios ar didelio neatsargumo nebuvimą.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareigos iškelti bankroto bylą atsiradimo momentą, nagrinėjamoje byloje yra visos sąlygos apelianto deliktinei civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai (neveikimas), padaryta žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei apelianto kaltė, kurios prezumpcijos jis nepaneigė (CK 6.246 str. - 6.249 str.).
Dėl žalos dydžio
Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo nurodytu patirtos žalos dydžiu (487 102 Lt), kurį apskaičiavo iš 2012 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos (1 086 421 Lt) atėmus minėtame finansiniame dokumente apskaityto turto vertę (599 319 Lt), t. y. kreditorių finansiniai reikalavimai, viršijantys įmonės balanse apskaityto turto vertę pripažinti apelianto neteisėtais veiksmai padaryta žala kreditoriams. Atsižvelgęs į tai, kad apeliantas yra fizinis asmuo, kad 2008 metais prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė, kad pagrindiniai kreditoriai ilgą laiką toleravo mokestinių prievolių nevykdymą, teismas tris kartus sumažino nuostolių atlyginimo dydį ir iš apelianto priteisė 47 024 Eur (162 367 Lt) žalos atlyginimą.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas patirtos žalos dydį, netinkamai taikė jos apskaičiavimo būdą, be to, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šiuo klausimu. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Todėl, svarstant apelianto neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos dydį, turi būti nustatinėjama įmonės bendra nuo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo išaugusių skolų suma, kuri liks nepadengta, nes apeliantas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
Iš byloje esančios Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarties matyti, kad BUAB „Šerifų komanda“ patvirtinti kreditoriniai reikalavimai sudaro 1 196 194,39 Lt sumą (t. 1, b.l. 42-45). Byloje konstatavus, kad apeliantui jau po 2010 m. gruodžio 31 d. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo metu esančių įsipareigojimų suma nustatytina pagal 2010 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis – mokėtinos sumos ir įsipareigojimai pagal šį balansą yra 932 771 Lt. Todėl, įvertinus paminėtas teismų praktikos taisykles dėl žalos dydžio nustatymo, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto neteisėtais veiksmais įmonei bei jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, jis skaičiuotinas kaip skirtumas tarp bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos bei 2010 m. gruodžio 31 d. buvusių įsipareigojimų, t. y. 263 423,39 Lt (1 196 194,39 Lt – 932 771 Lt) (76 292,69 Eur). Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, sumažinęs žalos dydį, sprendė, kad iš apelianto priteistina 47 024 Eur (162 367 Lt) suma. Taigi, pirmosios instancijos teismo priteista žalos suma yra mažesnė nei apeliacinės instancijos teismo nustatytas apelianto neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis. Nors teismas ir netinkamai pritaikė žalos apskaičiavimo būdą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas (CPK 313 str.), bei į tai, kad sprendimas nustatyti sumažintą atlygintinos žalos dydį byloje nekvestionuojamas, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo priteista 47 024 Eur žalos atlyginimo suma paliktina nepakeista, ją dar daugiau mažinti teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Esant išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi apeliantui atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinį skundą (t. 2, b.l. 64). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, paduodant apeliacinį skundą, apskritai yra atleistas (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), žyminis mokestis iš jo nepriteistinas.
Apeliacinį skundą atmetus, atmestinas ir apelianto prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo (CPK 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.