Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-6453-803/2015 pagal ieškovės M. B. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Amber Grid“ dėl nuostolių atlyginimo už servituto nustatymą, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

4. Net jeigu pirmos instancijos teismo atsisakymas nagrinėti klausimą dėl kompensacijos dydžio už nustatomą servitutą yra pagrįstas ir šį ginčą tektų nagrinėti administraciniame teisme, tokia nutarties dalis prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti dalį ieškinio, kaip neteismingo bendrosios kompetencijos teismui, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

CPK 5 straipsnis reglamentuoja asmenims teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Šio straipsnio 1 dalis nurodo, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš esminių sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, įvertina, ar reikalavimas reiškiamas tam teismui ir ieškinys paduotas nepažeidžiant rūšinio teismingumo taisyklių. Bylų teismingumo taisykles reglamentuoja CPK IV skyrius. Kilus ginčui dėl bylos teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimas sprendžiamas pagal CPK 36 straipsnyje nustatytas taisykles. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, jog bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis (CPK 36 str. 2 d.). CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu jis neteismingas tam teismui. Proceso teisės normų, nustatančių rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles, pažeidimas yra vienas absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 6 p.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija šių individualiųjų administracinių aktų: a) NŽT 2015-10-08 įsakymo Nr. 7VĮ-1200-(14.7.2), kuriuo žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), nustatytas servitutas; b) NŽT 2015-10-08 įsakymo Nr. 7VĮ-1204-(14.7.2), kuriuo žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), nustatytas servitutas; c) NŽT 2015-10-08 įsakymo Nr. 7VĮ-1205-(14.7.2), kuriuo žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), nustatytas servitutas, 2.5 punktus, kuriais, vadovaujantis Kompensacijos apskaičiavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541, buvo nustatytos kompensacijos už servitutų nustatymą dydžiai, su kuriais ieškovė nesutinka ir prašo įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių išleisti naują įsakymą, kuriuo būtų nustatyta vienkartinė kompensaciją už servitutą – 143 855, 17 Eur. Be to, ieškovė ginčija ir minėtos Metodikos taikymo pagrįstumą. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs šių ieškinio reikalavimų turinį, darė išvadą, kad minėti ieškinio reikalavimai kyla iš viešojo administravimo teisinių santykių, o tai, kad byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos už servitutą dydžio, teismo nuomone, nekeičia jos teismingumo dalyje dėl nuostolių dėl žemės servituto, nustatyto administraciniu aktu tarnaujančiojo daikto savininkui, apskaičiuotų pagal Metodiką.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad aukščiau minėti reikalavimai dėl ginčijamų NŽT įsakymų 2.5 punkto panaikinimo nagrinėtini administraciniame teisme.

Pagal CPK 22 straipsnį, bendrosios kompetencijos teismams nagrinėti CPK nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Viešojo administravimo subjektai – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą (ABTĮ 2 str. 4 d.). Ginčus dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus sprendžia administraciniai teismai (ABTĮ 15 str. 1 d. 1 p.). Taigi ieškovės reikalavimai, kaip kylantys viešojo administravimo srityje (ieškovė iš esmės ginčija viešojo administravimo subjekto – Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus - priimtų administracinių aktų, t.y. įsakymų, nustatančių servitutus, 2.5 punktus, kuriais, vadovaujantis Metodika, buvo nustatyta vienkartinė kompensacijos už nustatomą servitutą išmokos suma), nagrinėtini administraciniame teisme, kaip reikalavimai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (sprendimų) teisėtumo ir pagrįstumo. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad ir iš teismų praktikos matyti, kad tokios kategorijos bylos, kai yra ginčijamas įsakymas, nustatantis servitutą ir kompensacijos už nustatytą servitutą dydį, yra nagrinėjamos administraciniuose teismuose (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-4769-142/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-720-438/2015, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-447-342/2015 ir t.t.)

Apeliantės samprotavimai, kad tai, jog atlygintino servituto principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.129 straipsnyje, sudaro pagrindą išvadai, kad nuostolių atlyginimas už nustatytą servitutą yra civilinės teisės, o ne administracinės teisės objektas, vertintini kaip teisiškai nepagrįsti. Apeliantė, siekdama pagrįsti savo poziciją dėl bylos teismingumo bendrosios kompetencijos teismui, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2012, kurioje, pasak apeliantės, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokiu atveju, kai Metodikoje nustatyta tvarka apskaičiuota nuostolių kompensacija visiškai nekompensuoja visų tarnaujančio daikto savininko dėl žemės servituto nustatymo patirtų nuostolių, tai tarnaujančio daikto savininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą. Pastebėtina, kad minėtoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, 30 straipsnio 2 dalimi, teisinės valstybės, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais bei CK 4.129 straipsniu, 6.246 straipsnio 3 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad tokiu atveju, kai Metodikoje nustatyta tvarka apskaičiuota nuostolių kompensacija visiškai (realiai) ir teisingai nekompensuoja visų tarnaujančiojo daikto savininko dėl žemės servituto nustatymo patirtų nuostolių (patiriamo jo teisių ribojimo), tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu prieš viešpataujančiojo daikto savininką dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo, pateikdamas savo nurodomą nuostolių dydį patvirtinančius faktinius ir teisinius argumentus, ką, kaip matyti iš ieškinio reikalavimų turinio, ieškovė ir daro, pateikdama reikalavimą atsakovei AB „Amber Grid“ dėl nuostolių priteisimo, kurį pirmos instancijos teismas priėmė nagrinėti.

Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis, kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 21 str. 2 d. ir CPK 36 str. 2 d.). Į tai atskirajame skunde apeliuoja ir ieškovė, tvirtindama, jog šiuo atveju dominuoja civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau pažymėtina, kad tais atvejais, kai byloje keliami skirtingos teisinės prigimties reikalavimai, kurie yra lygiaverčiai, neatsiranda dominuojančios teisinio santykio situacijos, tokiu atveju yra pagrindas pareikštus reikalavimus išskirti į atskiras bendrosios kompetencijos ir administraciniame teisme nagrinėtinas bylas (CK 36 str. 6 d.) (Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. Nr. T-147/2015). Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju duominuojančio santykio taisyklė netaikytina, kadangi ginčai dėl individualiųjų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl nuostolių už nustatytą servitutą priteisimo gali būti nagrinėjami atskirai.

Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, o apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti, todėl ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartis skundžiamoje dalyje paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.