Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės, Danutės Matiukienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2667-841/2013, iškeltoje pagal ieškovo G. R. ieškinį atsakovei R. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. R. kreipėsi į teismą ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės R. V. 66 819,00 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad su atsakove pažįstamas yra seniai. D. N., o Lietuvoje neturėjo banko sąskaitos, todėl pinigus pervesdavo atsakovei R. V., kuri jo nurodymu atlikdavo įvairius mokėjimus. Iki 2012 m. spalio mėnesio su atsakove bendravo, nors bendro gyvenimo neplanavo, jai siuntė pinigus, pirko brangius rūbus, nupirko telefoną, tačiau dėl šių išlaidų pretenzijų R. V. neturi.

2012 m. rugpjūčio 16 d. paskolino atsakovei R. V. 150 000 Norvegijos kronų (pagal tuometinį valiutos kursą - 69 819 litų), juos pervesdamas į R. V. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke. 2012-08-16 bankiniame mokėjimo pavedime Nr. V04847 ieškovas nurodė, kad tai „paskola“ (norvegiškai –„LAN“), nes atsakovė norėjo pirkti automobilį. Pripažįsta, kad R. V. 2012-12-17 pavedimu padengė 3000 Lt įsiskolinimą, šią sumą pervesdama į ieškovo motinos B. R. sąskaitą banke, todėl liko nepadengta 66 819 Lt. skola, kurią prašo priteisti iš atsakovės. Nurodė, kad 2012-12-27 atsakovei parašė pakvitavimą, jog neturi pretenzijų į anksčiau pirktus daiktus, kitas išlaidas, tačiau ne į paskolą automobilio pirkimui.

A. R. V. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti.

Nurodė, kad kurį laiką su ieškovu artimai bendravo, planavo bendrą ateitį, kartu tvarkė finansinius reikalus. Tai patvirtina tarp jų buvę piniginiai santykiai, t. y. pinigų pervedimai iš vienos sąskaitos į kitą. Pinigų perdavimo fakto atsakovė neginčija, tačiau jei tarp šalių būtų buvę paskoliniai santykiai, jie turėjo būti įforminti sutartimi. Nepavykus bendros ateities planams, ieškovas 2012-12-27 parašė pakvitavimą, kad šalys viena kitai jokių pretenzijų neturi. Šiame ieškovo pasirašytame dokumente nėra jokių išlygų. Tai patvirtina, kad atsakovė su ieškovu yra visiškai atsiskaičiusi. Nurodė, kad ieškovo pozicija byloje yra nenuosekli, nes pirminiu ieškiniu jis buvo nurodęs, kad atsakovei paskolino 127 784 litų ir išdėstytos visai kitos aplinkybės, nei patikslintame ieškinyje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių paskolos sutarties tarp šalių sudarymo faktą. Ieškovo G. R. nurodymas paskola (norvegiškai - „LAN“) pavedime yra vienašališka sąlyga, kuri nėra patvirtinta kitos šalies, nes paskolos sutartinius teisinius santykius apibūdina ne vienos šalies įrašyta pinigų pervedimo paskirtis, bet ir kitos šalies pasižadėjimas juos grąžinti. Konstatavo, kad nesant šalių rašytinio susitarimo dėl būtinų paskolos sutarčiai sudaryti sąlygų, toks ieškovo piniginių lėšų pervedimas atsakovei, laikytinas vienašaliu sandoriu, sudarytu tik paties ieškovo, kuris negali patvirtinti fakto, jog tarp šalių egzistavo teisiniai paskolos santykiai. Pažymėjo, kad atsakovės versiją, jog ieškovas siekia eilinį pinigų pavedimą pripažinti paskola, siekdamas ją paveikti dėl nutrauktų asmeninių santykių, patvirtina jo pozicijos nenuoseklumas nuo proceso pradžios, nes pirminiame ieškinyje atsakovas reikalavo priteisti visas sumas, kurias yra pervedęs atsakovei, tačiau patikslintame ieškinyje savo reikalavimą sumažino, nors dar 2012-12-27 pakvitavimu (63 b. l.) patvirtino, kad atsakovė su juo yra atsiskaičiusi, kad jis neturi atsakovei jokių piniginių (daiktinių) reikalavimų bei pretenzijų. Ir nors ieškovas teigia, kad 2012-12-27 pakvitavimu jis atsisakė pretenzijų tik dėl kitų, ankstesnių pavedimų, bet ne dėl paskolos, tačiau pakvitavime nėra tokių išlygų, todėl teismas sprendė, kad ieškovas atsisakė bet kokių turtinių pretenzijų atsakovei dėl visų juos siejusių turtinių klausimų.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neginčija, kad gavo iš ieškovo pinigus, tačiau neigia tarp jų buvus paskolos teisinius santykius. Nurodė, kad pinigų perdavimą ir įsipareigojimą juos grąžinti – nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti ieškovas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas G. R. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti; priteisti iš atsakovės visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsakovės R. V. dalyvavimą teismo posėdyje prašo pripažinti būtinu, išreikalauti iš atsakovės jos atsikaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, 2012-01-01 – 2012-12-31 laikotarpio išrašą.

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktą 2012-08-16 bankinį pavedimą Nr. V04847, kuriame paskirtis nurodyta „paskola“. Šis bankinis pavedimas turi būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis paskolos sutarties sudarymą.

2. Kad paneigti paskolos sutarties sudarymą, atsakovė byloje turėjo įrodyti kitokių, t. y. nepaskolinių santykių buvimą, kas reikštų, kad ji minėtu pavedimu pinigus gavo ne kaip paskolą. Tačiau atsakovė neįrodė, kad ji pinigus gavo kitu pagrindu. Atsakovei tenka procesinė pareiga paneigti paskolinius teisinius santykius (CPK 178 str.). Atsakovė atsiliepime, neigdama paskolos sutarties sudarymą, nurodė, kad ji, neva, tvarkė ieškovo finansinius reikalus ir tuo tikslu ieškovas jai darydavo pavedimus, kurių buvo ne vienas. Ji nurodo, kad ieškovas į atsakovės sąskaitą pervesdavo pinigų, kuriuos jo nurodymu atsakovė arba pervesdavo į kitas sąskaitas, arba išimdavo grynais ir atiduodavo ieškovui, kai jis atvykdavo į Lietuvą. Pažymi, kad pagal tokį atsakovės paaiškinimą, ji iš ieškovo gavusi 69 819 Lt, šiuos pinigus arba turėjo pervesti į ieškovo nurodytas sąskaitas, arba ieškovui atiduoti grynais pinigais, todėl atsakovė turėjo pateikti į bylą tai patvirtinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti ir nustatyti šių pinigų panaudojimo aplinkybes, tačiau teismas šių aplinkybių iš viso nenustatinėjo.

3. Nurodė, kad ieškovo atstovas 2013-05-28 parengiamojo teismo posėdžio metu pateikė prašymą iš atsakovės išreikalauti jos atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, 2012-01-01 – 2012-12-31 laikotarpio išrašą, tačiau teismas nepagristai šį prašymą atmetė. 2012-08-16 pavedimu Nr.V04847 pinigai buvo pervesti į minėtą atsakovės sąskaitą, ir tik įvertinus atsakovės atliktas pinigines operacijas su gautas pinigais, būtų galima nustatyti, kokiu tikslu atsakovei buvo pervesti pinigai ir kaip ji juos panaudojo.

4. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė iš ieškovo gautus pinigus panaudojo savo reikmėms, įskaitant brangaus automobilio (duomenys neskelbtini) įsigijimui. Byloje yra 2012-08-16 PVM sąskaita-faktūra JOL Nr. 5164, pagal kurią atsakovė iš J. J. įmonės įsigijo automobilį (duomenys neskelbtini) už 46 000 Lt. Šio automobilio pardavimo sandoris yra sudarytas būtent tą pačią dieną, kurią ieškovas pagal ginčo pavedimą atsakovei suteikė paskolą. Atsakovė pinigus už automobilį sumokėjo pagal 2012-08-22 kasos pajamų orderį Nr. 0009, t. y. iš karto po to, kai gavo iš ieškovo pinigus pagal 2012-08-16 bankinį pavedimą Nr. V04847.

5. Atsakovė į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 69 819 Lt, kuriuos ji gavo pagal 2013-08-16 bankinį pavedimą Nr. V04847, pervedė į kitas ieškovo nurodytas sąskaitas, ar kad juos išgrynino ir perdavė ieškovui. Dalis atsakovės į bylą pateiktų pavedimų, t. y. 2012-04-23, 2012-05-21, 2012-07-18, 2012-07-27, 2012-07-30 ir 2012-08-01, yra atlikti iki 2012-08-16, t. y. iki atsakovė iš ieškovo gavo pinigus pagal ginčo pavedimą, todėl mano, kad šie pavedimai nėra reikšmingi, nustatant, kaip atsakovė panaudojo iš ieškovo pagal 2013-08-16 bankinį pavedimą Nr. V04847 gautus pinigus. Šie pavedimai nėra susiję su nagrinėjama byla.

6. Kita dalis byloje esančių bankinių pavedimų (2012-09-19 ir 2012-09-23), nors ir atlikti po 2013-08-16, tačiau yra atlikti ne iš atsakovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į kurią pagal ginčo pavedimą buvo pervesti pinigai, bet iš kitos atsakovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat esančios AB SEB banke. Todėl šie du pavedimai nėra reikšmingi, nustatant, kaip atsakovė panaudojo iš ieškovo pagal 2013-08-16 bankinį pavedimą Nr. V04847 gautus pinigus ir jie taip pat nėra susiję su nagrinėjama byla.

7. Lieka reikšmingi tik du atsakovės bankiniai pavedimai, t.y. 2012-08-26 ir 2012-12-27. Abu šie pavedimai yra daryti po 2012-08-16, kai atsakovė iš ieškovo gavo ginčo sumą. Dėl 2012-08-26 bankinio pavedimo atsakovė savo atsiliepime nurodė, kad, neva, pirko padangas ieškovo automobiliui. Tačiau toks jos teiginys yra visiškai nepagrįstas, nes atsakovė nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Ieškovas Lietuvoje automobilio neturi ir jam atsakovė jokių padangų negalėjo pirkti ir nepirko. Atsižvelgiant į šio pavedimo datą, tikėtina, kad atsakovė pirko padangas savo pirktam automobiliui (duomenys neskelbtini), kurį įsigijo 2012-08-16. Kitas 2012-12-17 bankinis 3000 Lt pavedimas yra padarytas ieškovo mamai B. R.. Šį pavedimą ieškovas užskaitė kaip dalies skolos grąžinimą ir šia suma sumažino patikslinto ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo.

8. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, nesant rašytinio šalių susitarimo dėl būtinų paskolos sutarčiai sudaryti sąlygų, ieškovo piniginių lėšų pervedimas atsakovei laikytinas vienašaliu sandoriu, sudarytu tik paties ieškovo, kuris negali patvirtinti fakto, kad tarp šalių egzistavo teisiniai paskolos santykiai. Mano, kad tokia teisino išvada yra visiškai nepagrįsta, nes atsakovė pinigus gavo, priėmė ir panaudojo savo reikmėms. Todėl tai yra ne vienašalis, o dvišalis sandoris. Teismas nepagrįstai suabsoliutina tą faktą, kad nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad mokėjimo nurodymas su jame įvardinta mokėjimo paskirtimi – paskola, yra tinkamas įrodymas paskolos sutarties sudarymui pagrįsti. Tai yra rašytinis įrodymas, patvirtinantis paskolos sutarties sudarymą, be to, paskolos sutarties sudarymą teisme patvirtino ir liudytojas T. G..

9. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad šalis nesieja paskoliniai santykiai, nenustatė, kokie teisiniai santykiai siejo šalis ir kokiu teisiniu pagrindu atsakovė R. V. iš ieškovo pagal 2012-08-16 bankinį pavedimą Nr. V04847 gavo pinigus. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas, nustatęs, kad nebuvo sudaryta paskola ir nesant dovanojimo santykių, vis tiek turi įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovui pinigines lėšas, gautas pagal 2012-08-16 bankinį pavedimą Nr. V04847, nes tokiu atveju šios lėšos turi būti laikomos kaip be pagrindo atsakovės įgytas turtas (CK 6.237 str.).

10. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esantį įrodymą - ieškovo 2012-12-27 raštelį (pakvitavimą), kuriame nurodyta, kad ieškovas patvirtina, jog atsakovė su juo yra atsiskaičiusi ir ieškovas nebeturi jokių piniginių (daiktinių) reikalavimų bei pretenzijų. Teismas netinkamai įvertino pakvitavimo turinį, nepagrįstai suabsoliutino pakvitavimo reikšmę ir nepagrįstai laikė, kad pakvitavimas neginčijamai patvirtina, jog ieškovas atsakovei jokių pretenzijų negali turėti. Ieškovas 2013-07-31 teismo posėdžio metu paaiškino, kad šiuo rašteliu ieškovas patvirtino, jog neturi pretenzijų į anksčiau pirktus daiktus ir pervestas lėšas, o ne dėl paskolos automobilio pirkimui. Pažymi, kad jau sekančią dieną po susitikimo su atsakove ir minėto pakvitavimo surašymo, t. y. 2012-12-28, ieškovas išsiuntė atsakovei reikalavimą dėl skolos grąžinimo. Tai įrodo, kad, surašant 2012-12-27 raštelį, ieškovo valia buvo patvirtinti tik tai, kad neturi jokių pretenzijų tik į anksčiau pirktus daiktus. Tačiau 2012-12-27 raštelį pirmosios instancijos teismas įvertino kaip pakvitavimą dėl visų ieškovo atsakovei pervestų sumų. LR CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus pareiga, priimant prievolės įvykdymą, išduoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Pakvitavimas sudaro pagrindą preziumuoti, kad skolininkas atsiskaitė su kreditoriumi. Tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčyta. Kilus ginčui dėl skolininko atsiskaitymo su kreditoriumi, kreditorius byloje gali įrodinėti, kad skolininkas su juo neatsiskaitė ir tuo paneigti pakvitavimo pagrindu daromą prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010). Šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė grąžino ieškovui pagal 2012-08-16 bankinį pavedimą Nr. V04847 gautus pinigus. Tai reiškia, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškovu. Todėl byloje surinkti įrodymai paneigia 2012-12-27 raštelio (pakvitavimo) pagrindu padarytą prezumpciją, kad atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškovu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė R. V. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

1. Mokėjimo pavedime nurodyta mokėjimo paskirtis vienu žodžiu - „LAN“. Kuria kalba parašytas žodis ir kokia jo reikšmė, atsakovei tapo žinoma tik iš ieškovo teismui pateiktų dokumentų vertimų. Pažymi, kad abi sandorio šalys subjektyviai turi suvokti, kad yra sudaroma būtent paskolos sutartis ir jos atitinkamai turi elgtis iki sandorio bei po sandorio sudarymo, t. y. jų veiksmai turi atitikti šalių, sudariusių paskolos sutartį, veiksmus, tačiau nei G. R., nei R. V. niekada nesielgė taip, kaip paskolos sutarties šalys.

2. Įstatymas numato, kad kiekviena proceso šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Ieškovas teigė, kad pinigus paskolino atsakovei, todėl būtent ieškovas turėjo įrodyti paskolinius santykius su atsakove. Kadangi to padaryti pirmosios instancijos teisme ieškovui nepavyko, bylą nagrinėjęs teismas teisingai nurodė, kad paskolinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo. Kaip nurodyta aukščiau, žodžiu „LAN“, neva, reiškiančio paskolą, pagrįsti paskolos sutarties sudarymą neužtenka.

3. Teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių nebuvo paskolinių santykių. Apelianto nurodytas liudytojas T. G. negalėjo nieko konkretaus paaiškinti apie, neva, sudarytą paskolos sutartį bei paskolos sudarymo aplinkybes. Kitų įrodymų teismui pateikta nebuvo.

4. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokios rūšies teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp ieškovo ir atsakovės. Atsakovė nurodo, kad teismas neturi teisės išeiti už ieškinio ribų. Ieškovui neįrodžius paskolinių santykių, ieškinys pagrįstai buvo atmestas. Teismas sprendime išsamiai išanalizavo visas pinigų perdavimo bei panaudojimo aplinkybes ir dėl to motyvuotai pasisakė sprendime.

5. Kaip pats apeliantas nurodo savo skunde, CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus pareiga, priimant prievolės įvykdymą išduoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartyje nenustatyta kitaip. G. R. atsakovei R. V. bendravimo metu buvo pervedęs ir daugiau pinigų, dovanojęs vertingų dovanų, tačiau nutraukus artimus santykius, atsakovė visiškai su ieškovu atsiskaitė ir perdavė jam daiktus, pinigus ir vertybes, kurie dar buvo pas ją. Tik po to, kaip ir numato įstatymas, ieškovas atsakovei išdavė pakvitavimą, kad jai nebeturi jokių daiktinių ar piniginių pretenzijų. Pakvitavimas atitinka visus įstatymo nustatytus reikalavimus (rašytinė forma, aiški prasmė ir turinys), todėl jo išdavimas patvirtina visišką atsiskaitymą su kreditoriumi, kuriuo šiuo atveju buvo ieškovas, patikėjęs atsakovei savo pinigus (bet jokiu būdu ne paskolinęs). Pažymi, kad apeliantas pats savo apeliaciniame skunde nurodė, kad turi teisę ginčyti išduotą pakvitavimą. Šia teise jis nepasinaudojo, atitinkamo ieškinio nepateikė.

6. Nuo 2012 metų kovo vidurio atsakovė R. V. ir ieškovas G. R. buvo pora. Jie ne tik kartu leisdavo laiką, planavo ateityje bendrą gyvenimą, bet ir kartu tvarkė finansinius reikalus. Didžiąją laiko dalį ieškovas gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini), dėl to finansinius reikalus Lietuvoje tvarkė atsakovė. Tuo tikslu G. R. į atsakovės sąskaitą pervesdavo pinigų, kuriuos R. V. jo nurodymu pervesdavo į kitas sąskaitas arba išimdavo grynais ir atiduodavo G. R., kai jis atvykdavo į Lietuvą. Pavedimus į atsakovės sąskaitą ieškovas darė ne kartą, be to, G. R. priklausančius pinigus už parduotą automobilį į atsakovės R. V. sąskaitą buvo pervedusi UAB „Asistus“ (40 000 Lt). Apie paskolinius santykius tarp ieškovo ir atsakovės niekada nėra buvę kalbos, pinigai iš ieškovo sąskaitos atsakovei visada būdavo užskaitomi, kaip sąskaitos papildymas. Jei bent kartą atsakovė būtų mačiusi, kad pinigai pervesti, kaip paskola, būtų iš karto atkreipusi dėmesį. Pažymi, kad tokio dydžio sumos negali būti pervedamos nepažįstamam ar mažai pažįstamam asmeniui. Tik tai, kad ieškovas ir atsakovė buvo pora, lėmė, kad finansus jie tvarkė drauge, o ieškovas atsakovei pervedinėjo pinigus, tame tarpe ir savo asmeninių finansinių reikalų tvarkymui.

7. 2012 metų pabaigoje atsakovės ir ieškovo santykiai pablogėjo. Ieškovas siekė tęsti judviejų santykius, tačiau atsakovė to nebenorėjo, todėl iš ieškovo pusės prasidėjo spaudimas, kad santykiai nebūtų nutraukti. Vieno iš susitikimo metu atsakovė, suprasdama, kad disponavo didelėmis ieškovui priklausiusiomis piniginėmis lėšomis, paprašė ieškovo, kad šis išduotų pakvitavimą, jog neturi jokių finansinių pretenzijų atsakovei. Tokį pakvitavimą ieškovas 2012-12-27 surašė savo ranka ir atidavė atsakovei. Šiuo pakvitavimu jis patvirtino, kad atsakovė yra su ieškovu visiškai atsiskaičiusi ir ieškovas atsakovei neturi jokių piniginių daiktinių reikalavimų bei pretenzijų. Tarp atsakovės ir ieškovo nebuvo jokių sutartinių (paskolos sutarties pagrindu) santykių, jie niekada nesitarė dėl jokios paskolos suteikimo ir jokia paskola atsakovei nebuvo suteikta. Visi judviejų finansiniai santykiai buvo pagrįsti tik tuo, kad beveik metus buvo pora. Jau nutrūkus santykiams ir atsakovei atsisakius juos atnaujinti, ieškovas paštu atsiuntė pareikalavimą grąžinti, neva, jo suteiktą 131 203,60 Lt dydžio paskolą. Atsakovė jokios paskolos iš ieškovo nebuvo gavusi, todėl tokį ieškovo raštą įvertino tik kaip dar vieną bandymą priversti atnaujinti su juo santykius. Pažymi, kad pareikalavime nurodyta suma nesutampa su ieškinyje ir patikslintame ieškinyje nurodytomis paskolos sumomis.

8. Apeliantas prašo iš atsakovės išreikalauti jos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, 2012-01-01 – 2012-12-31 laikotarpio išrašą. Pažymi, kad dėl pinigų pervedimo atsakovei fakto pirmosios instancijos teisme ginčo nebuvo, ieškovas prašymą išreikalauti dokumentus pirmosios instancijos teisme motyvavo siekiu įrodyti pinigų pervedimo atsakovei faktą. Apeliacinėje instancijoje jau keliamas naujas dokumentų išreikalavimo pagrindas - siekis ištirti, kur pinigai buvo panaudoti. Toks prašymas yra naujas, jis nebuvo keltas pirmosios instancijos teisme, todėl atmestinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tuo pažeisdamas procesinės teisės normas bei netinkamai pritaikė materialinės tesės normas, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo G. R. ieškinys atsakovei R. V. patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas G. R. iš Norvegijos Lietuvoje gyvenančiai atsakovei R. V. į jos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, 2012-07-05 bankiniu pavedimu Nr. V53569 pervedė 87 360 Norvegijos kronų (atitinkamai 40 662 Lt), o 2012-07-10 bankiniu pavedimu Nr. V84696 pervedė 43 620 Norvegijos kronų (atitinkamai 20 303 Lt), abiejuose mokėjimo pavedimuose nurodydamas, kad tai yra „sąskaitos papildymas“ (b. l. 6-8, 9-11).

2012-08-16 bankiniu pavedimu Nr.V53569 G. R. iš (duomenys neskelbtini) Lietuvoje gyvenančiai atsakovei R. V. į jos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, pervedė 150 000 Norvegijos kronų (atitinkamai pagal valiutos kursą - 69 819 Lt), šio mokėjimo „pranešime gavėjui“ nurodydamas „LAN“, kas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „paskola“ (b. l. 12-14). Patikslintame ieškinyje ieškovas G. R. nurodė, kad prieš tai persiųstus pinigus atsakovei buvo leista tvarkyti savo nuožiūra arba jo nurodymu, o 2012-08-16 pervesti pinigai atsakovei buvo paskolinti, nenurodant konkretaus grąžinimo termino (b. l. 29-31). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovas G. R. nurodė, kad 2012-08-16 mokėjimo pavedimu jis atsakovei paskolino 69 819 Lt automobilio pirkimui. A. R. V. nusipirko, tačiau atiduoti skolą arba nupirktą automobilį, atsisakė. Patvirtino, kad 2012 metų pabaigoje pablogėjus jų santykiams, 2012-12-27 susitiko su R. V. ir jis (G. R.) parašė raštelį, kad neturi pretenzijų dėl tų sumų, kurios buvo pervestos R. V. ankstesniais pavedimais, o taip pat dėl jai padovanotų daiktų jų bendravimo laikotarpiu, tačiau raštelyje nenurodė, kad atsisako paskolos grąžinimo, nes jau sekančią dieną, t. y. 2012-12-28, atsakovei išsiuntė pareikalavimą grąžinti skolą (b. l. 65, 72-75). Ieškovas kaip skolos grąžinimą sutiko įskaityti 3000 litų, kuriuos atsakovė 2012-12-17 pervedė į jo motinos B. R. sąskaitą.

A. R. V. atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad su G. R. draugavo, „buvo pora“, planavo bendrą ateitį, G. R. ja pasitikėjo, todėl į jos sąskaitą banke kelis kartus pervedė pinigus, taip pat G. R. nurodymu už parduotą jo automobilį į jos sąskaitą 40000 litų pervedė UAB „Asistus“. Pinigus ji naudojo G. R. nurodymu, dalį pinigų pervesdavo kitiems asmenims, dalį išimdavo iš savo sąskaitos grynais ir ieškovui parvažiavus iš (duomenys neskelbtini), atiduodavo jam grynais pinigais. Apie jokias paskolas su ieškovu nekalbėjo, pinigai iš ieškovo sąskaitos jai visada buvo užskaitomi kaip „sąskaitos papildymas“, būtų atkreipusi dėmesį, jei pinigai būtų pervesti kaip paskola. 2012 m. pabaigoje pablogėjus santykiams su ieškovu, ji paprašiusi, kad pastarasis raštu patvirtintų, kad ji nėra skolinga ieškovui, todėl 2012-12-27 G. R. savo ranka parašė, kad jokių finansinių pretenzijų neturi. 2012-12-28 „Pareikalavimą“ grąžinti skolą ir pareikštą ieškinį ji vertina kaip ieškovo siekimą atnaujinti santykius (b. l. 39-40).

Atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė ieškinį atmesti (b. l. 39-40), teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme nedalyvavo.

Bylą nagrinėjant apeliacine žodinio proceso tvarka, apeliantas (ieškovas) G. R. visiškai palaikė savo apeliacinio skundo reikalavimus, t. y. prašė panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo ieškinį patenkinti; priteisti iš atsakovės visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad prieš jam padarant 2012-08-16 pavedimą, su atsakove bendravo „skaipu“ ir susitarė paskolinti pinigų atsakovės automobilio pirkimui, dėl konkretaus paskolos grąžinimo termino tuo metu nesitarė. 2012 metu rudenį, pablogėjus jų tarpusavio santykiams, pareikalavo, kad atsakovė jam grąžintų skolą arba perduotų nupirktą automobilį, tačiau atsakovė atsisakė. Surašydamas 212-12-27 raštelį turėjo galvoje ne paskolą, o ankstesniais pavedimais atsakovei pervestus pinigus.

A. R. V. su apeliaciniu skundu nesutiko, nurodė, kad automobilį (duomenys neskelbtini) iš J. J. įmonės pagal PVM sąskaitą faktūrą serija JOL Nr. 5164, ji pirko 2012-08-16 už 46 000 litų, tačiau pinigai buvo jos pačios ir G. R. pinigų automobilio pirkimui ji nenaudojusi. Visi G. R. pinigai, kuriuos jis 2012-08-16 pervedė į jos sąskaitą banke, buvo pervesti jo nurodymu kitiems asmenims, tame tarpe 2012-09-19 pavedimu 4000 Lt L. L., 2012-09-23 pavedimu 3000 Lt R. Š. ir 2012-12-17 pavedimu 3000 Lt B. R., arba išimti iš sąskaitos ir grynais vėliau grąžinti G. R.. Patvirtino, kad 2012-08-16 pavedimu į jos sąskaitą pervesti pinigai buvo ieškovo G. R. asmeniniai pinigai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinkus įrodymus, sprendžia, kad 2012-08-16 G. R. bankinio pavedimo Nr. V53569, kuriuo G. R. iš Norvegijos Lietuvoje gyvenančiai atsakovei R. V. į jos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, pervedė 150 000 Norvegijos kronų (atitinkamai 69 819 Lt), pagrindu, tarp ieškovo G. R. ir atsakovės R. V. susiformavo paskolos teisiniai santykiai, nes bankiniame nurodyme, t. y. rašytiniame įrodyme, patvirtinančiame pinigų pervedimą, grafoje „Pranešimas mokėjimo gavėjui“ buvo nurodyta „LAN“, kas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „paskola“ (b. l. 12-14). Nors pirmosios instancijos teisme atsakovės atstovas teigė, kad atsakovė galėjo nesuprasti įrašo „LAN“, tačiau to nepatvirtino pati atsakovė, o jos pačios pasirašytame atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad „pinigai iš ieškovo sąskaitos man visada būdavo užskaitomi kaip sąskaitos papildymas ir jei bent kartą būčiau mačiusi, kad pinigai pervesti kaip paskola, būčiau atkreipusi dėmesį“ (b. l. 39-40), ir tai patvirtina, kad nors G. R. bankiniai pavedimai ir anksčiau buvo atliekami iš Norvegijos bei rašomi norvegų kalba, atsakovė juos perskaitydavo ir suprasdavo. Pažymėtina, kad atsakovės R. V. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, išraše, kuris į bylą buvo išreikalautas apelianto prašymu, prie 2012-08-16 lėšų 150 000 NOK (ekvivalentas – 70 807,50 Lt) įskaitymo (mokėtojas G. R.) taip pat pažymėta „LAN“. Asmens galimybė suvokti atitinkamas aplinkybes yra vertinama pagal protingo asmens sugebėjimus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra jauna (gimusi (duomenys neskelbtini) metais), tačiau jau turinti atitinkamą gyvenimo patirtį ((duomenys neskelbtini) turėjo (duomenys neskelbtini)metų) ir ne kartą vykdė bankines procedūras ieškovo G. R. nurodymu, pastebėjusi savo sąskaitoje iki to laiko G. R. bankiniams mokėjimams nebūdingą įrašą „LAN“, turėjo galimybę bent jau su pačiu ieškovu išsiaiškinti, ką reiškia šis įrašas, jei, kaip teigia atsakovė, apie paskolos suteikimą niekada su ieškovu nebuvo kalbėjusi, nors ieškovas byloje patvirtino, kad prieš padarydamas šį pavedimą, su atsakove dėl paskolos automobilio pirkimui susitarė bendraudami per „skaipą“, o atsakovė patvirtino, kad automobilį (duomenys neskelbtini) apžiūrėjo kartu su ieškovu. Kadangi ieškovas G. R. ir atsakovė R. V. skirtingai aiškina paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, tai jos turi būti aiškinamos vadovaujantis LR CK 6.193 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, t. y., kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis).

Nors tarp G. R. ir R. V. nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, tačiau tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir atsakovė byloje pripažino, kad banko sąskaitos išrašas vertintinas kaip rašytinis įrodymas ir juo galima įrodinėti paskolos sutarties sudarymo faktą (b. l. 77). Taigi 2012-08-16 bankiniame pavedime buvo nurodyta, kad pervedama suma 150 000 Norvegijos kronų (NOK) yra „paskola“ (b. l. 12,13-14), tą pačią dieną 2012-08-16 R. V. pradėjo šiais pinigais disponuoti 118 025,75 NOK konvertuodama į litus (55 000 Lt) savo kortelės sąskaitoje, bei 2012-09-19 pervesdama 31892,35 NOK (14 703,65 Lt ) į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke (b. l. 128, 129-135). 2012-08-16 iš savo mokėjimo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. V. pervedė 46 000 litų pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. JOL Nr. 5164 gavėjui J. J. įmonei (b. l. 129). Atsakovė R. V. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad 2012-08-16 G. R. pervesti pinigai į jos sąskaitą banke buvo G. R. pinigai, ji netvirtino, kad tai buvo jų bendri pinigai arba jai dovanoti pinigai, kurių ji neturėtų grąžinti.

Ieškovo G. R. parodymus, kad 2012-08-16 pavedimu pervesti pinigai buvo paskolinti atsakovei automobilio įsigijimui, taip pat patvirtina byloje esanti pardavėjo J. J. įmonės 2012-08-16 pirkėjai V. R. išrašyta automobilio (duomenys neskelbtini) (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo PVM sąskaitą faktūrą serija JOL Nr. 5164, kad minėtas automobilis perkamas už 46 000 litų (b. l. 60). Taip pat byloje pateiktas automobilio (duomenys neskelbtini) (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) Draudimo liudijimas, kuriame nurodyta, kad R. V. 2012-08-17 yra sumokėjusi 1411 Lt draudimo įmoką (b. l. 61).

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, suabejojo dėl šalių suderintos valios išreiškimo, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad tokios valios išreiškimą nebūtinai turi patvirtinti antroji paskolos sutarties šalis (šioje byloje atsakovė R. V.), jis gali būti byloje patvirtintas kitais įrodymais, sutarties šalių faktiniais veiksmais (šioje byloje operatyviu disponavimu pervestomis lėšomis būtent automobilio pirkimui, ieškovo parodymais). Rašytiniai įrodymai, nesant sudarytos rašytinės paskolos sutarties, privalomai turi būti teikiami pinigų perdavimo faktui, o ne valios išraiškai patvirtinti.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010).

Šie išaiškinimai leidžia konstatuoti, kad CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą.

A. R. V. byloje neginčijo, kad pinigus iš G. R. ji gavo, ir kad tai nebuvo dovana arba kokiu nors neatlygintinu pagrindu jai perduoti pinigai, todėl pareiga įrodyti, kad paskola grąžinta, tenka skolininkei, t. y. R. V..

Atsakovė R. V. dėl to, kad nėra skolinga atsakovui, iš esmės įrodinėjo ieškovo G. R. 2012-12-27 pasirašytu „rašteliu“, kuriame G. R. patvirtina, kad „R. V. (duomenys neskelbtini) yra su manimi atsiskaičiuosi. Nebeturiu jokių piniginių (daiktinių) reikalavimų bei pretenzijų“ (b. l. 63), o taip pat pateikdama 2012-04-23, 2012-05-21, 2012-07-18, 2012-07-27, 2012-07-30, 2012-08-01, 2012-08-26, 2012-09-19 ir 2012-09-23 mokėjimo nurodymus (b. l. 42-52).

Kaip jau buvo minėta dėl sutarčių aiškinimo, CK 6.193 str. 2 dalyje nustatyta, kad aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos.

Teisėjų kolegija, vertindama ieškovo G. R. 2012-12-27 pasirašytą pakvitavimą, sutinka su ieškovo argumentais, kad šis „Pakvitavimas“ tėra susijęs su mokėjimų pavedimais, jo padarytais iki paskolos suteikimo, t. y. kai buvo daromi pavedimai „sąskaitos papildymui“. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovas pasitikėjo atsakove, todėl jai buvo pavesta iš ieškovo pinigų atlikti tam tikrus nedidelius mokėjimus Lietuvoje, gauti pinigus į sąskaitą, dalį pinigų panaudoti savo reikmėms, ir to šalys neginčijo. Tačiau atsakovei 2012-08-16 pervesti virš 70 000 litų ir pablogėjus tarpusavio santykiams 2012-12-27 nebereikalauti jų grąžinti, būtų neprotinga, juolab, kad jau sekančią dieną, t. y. 2012-12-28 ieškovas pareikalavo iš atsakovės grąžinti visus jai pervestus pinigus. Atsakovė byloje patvirtino, kad 2012-08-16 pervesti pinigai buvo ne jos, bet ieškovo, jai tebuvo leista juos pervesti ieškovo nurodymu arba grąžinti ieškovui. Ieškovas neprašė panaikinti jo 2012-12-27 surašyto pakvitavimo, nes dėl „Pasižadėjimo“ apimties aiškino skirtingai nei atsakovė. Minėtame raštelyje (pakvitavime) nėra nurodyta, kad ieškovas G. R. neturės pretenzijų ir dėl paskolinių atsakovės įsipareigojimų, todėl įrodinėjimo dėl skolos grąžinimo šiuo atveju pareiga tenka atsakovei. Pažymėtina, kad atsakovė R. V. byloje teigė, kad iki ieškinio pareiškimo teisme (2013-03-07) ji net neįtarusi, kad 2012-08-16 ieškovas pinigus pervedė kaip paskolą, todėl nelogiška būtų spręsti dėl paskolos, nežinant, kad paskola yra suteikta.

Apeliacinėje instancijoje atsakovė R. V. įrodinėjo, kad pinigų automobiliui pirkti iš G. R. 2012-08-16 ji nesiskolinusi, nes pati turėjusi pakankamai pinigų automobilio pirkimui bei to patvirtinimui apeliacinės instancijos teisme pateikė Pažymą „Duomenys, reikalingi pildant metinę mokesčio deklaraciją“, ataskaitinis laikotarpis už 2011 metus (b. l. 169), tačiau automobilis (duomenys neskelbtini) nupirktas 2012-08-16, todėl pateikti duomenys 2011 m. gruodžio 31 dienai nepatvirtina, kad atsakovė automobilį pirko iš savo turimų lėšų ir kad paskola jai buvusi nereikalinga.

Teisėjų kolegija 2012-04-23, 2012-05-21, 2012-07-18, 2012-07-27, 2012-07-30 ir 2012-08-01atsakovės byloje pateiktus mokėjimo nurodymus vertina kaip nesusijusius su šia byla, t. y. su paskolos grąžinimu, nes mokėjimai atlikti iki 2012-08-16, iki paskolos pervedimo atsakovei, juolab, kad ieškovas dėl anksčiau R. V. pervestų pinigų kaip „sąskaitos papildymo“, ieškinio nebereiškė.

2012-08-26 R. V. yra pervedusi 4270 Lt „Egzotikos padangų parduotuvei“ Panevėžyje už padangas (b. l. 42), tačiau ieškovas R. R. nurodė, kad tuo metu automobilio Lietuvoje jis neturėjo ir padangų pirkti atsakovės neprašė. Atsakovė byloje nepateikė įrodymų, kad šiuo pavedimu padangas pirko pačiam G. R. arba kitam asmeniui jo nurodymu, todėl šis mokėjimas nepripažintinas kaip atliktas iš paskolintų lėšų.

Iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė R. V. 2012-09-19 yra pervedusi 4000 Lt L. L. (b. l. 42) ir 2012-09-23 yra pervedusi 3000 Lt R. Š., ir nors ieškovas nurodė, kad šie abu pavedimai atlikti iš anksčiau atsakovei jo pervestų pinigų, nes pinigai buvo pervesti iš kitos atsakovės sąskaitos, t. y. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), o ne iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), į kurią jis 2012-08-16 pervedė paskolą, teisėjų kolegija šiuos mokėjimus bendrai 7000 Lt sumai pripažįsta kaip skolos padengimą, nes iš teismui pateiktos R. V. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad iš ieškovo G. R. 2012-08-16 pervestų pinigų 2012-09-19 pervesta 31 892,35 NOK (atitinkamai 14703,65 Lt) į R. V. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios 2012-09-19 ir 2012-09-23 buvo padaryti abu aukščiau nurodyti pavedimai, juolab, kad ieškovas pats užskaitė kaip skolos grąžinimą 2012-12-17 atsakovės pavedimą, kuriuo buvo pervesti 3000 litų jo motinai B. R. kaip „sąskaitos papildymas“ (b. l. 52).

Įvertinusi minėtus įrodymų, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė R. V. ieškovui G. R. yra grąžinusi 7000 Lt skolos, todėl šioje dalyje ieškinys atmestinas. Ieškovui G. R. iš atsakovės R. V. priteistina 59 819 Lt (66 819 Lt – 7000 Lt) skola.

Iš dalies patenkinus G. R. ieškinį, priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos 59 819 Lt, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-04-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 dalis, 6.210 str. 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovas G. R., pareikšdamas 66 819 Lt patikslintą ieškinį pirmosios instancijos teisme, Valstybei sumokėjo 2004,76 Lt žyminį mokestį (b. l. 4, 27); adv. S. L. už atstovavimą sumokėjo 3000 Lt (b. l. 18, 19,20).

Už apeliacinį skundą ieškovas G. R. Valstybei sumokėjo 2005 Lt žyminį mokestį (b. l. 100, 101); už apeliacinio skundo surašymą adv. L. G. sumokėjo 2420 Lt (b. l. 92,93, 94), už atstovavimą apeliacinėje instancijoje – adv. V. S. sumokėjo 900 Lt (b. l. 159, 160, 161).

Iš viso ieškovas G. R. Valstybei sumokėjo 4009,76 Lt žyminį mokestį ir patyrė 6320 Lt atstovavimo išlaidų.

A. R. V. pirmosios instancijos teisme turėjo 4840 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir apeliacinėje instancijoje patyrė 2423,17 Lt atstovavimo išlaidų už atsiliepimo surašymą (b. l. 116, 118) ir 2423,17 Lt už atstovavimą byloje (b. l. 162, 163, 165), iš viso 4846 Lt.

Kadangi G. R. ieškinys ir apeliacinis skundas tenkinami dalinai, t. y. 90 procentų, tai atitinkamai tarp šalių paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 2, 3, 5 dalys, 98 str.).

Ieškovui G. R. iš atsakovės R. V. priteistina 3608,78 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 5688 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso 9296,78 Lt.

A. R. V. iš ieškovo G. R. priteistina 10 proc. jos patirtų atstovavimo išlaidų, t. y. 484,60 Lt.

Atlikus mokėjimų įskaitymą, ieškovui (apeliantui) G. R. iš atsakovės R. V. priteistina 8812,18 Lt žyminio mokesčio ir advokato atstovavimo išlaidų.

Valstybė šioje byloje patyrė 15 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 7,33 Lt apeliacinės instancijos teisme (b. l. 139).

Iš dalies (90 proc.) patenkinus G. R. ieškinį ir apeliacinį skundą, 90 proc. Valstybės patirtų išlaidų, t. y. 20,10 Lt priteistina iš atsakovės R. V..

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi atsakovės R. V. turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės (b. l. 32-33) galioja iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - G. R. ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui G. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 59819 Lt (penkiasdešimt devynis tūkstančius aštuonis šimtus devyniolika litų) skolą, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 59819 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-04-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje G. R. ieškinį atsakovei R. V. atmesti.

Priteisti ieškovui G. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8812,18 Lt (aštuonis tūkstančius aštuonis šimtus dvylika litų 18 ct ) žyminio mokesčio ir advokato atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovės R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos valstybei 20,10 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Swedbank, AB (gavėjo įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5660).