- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-08-19
- Bylos Nr.
- 2-2667-841/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01697-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gražina Mataitienė
- Ieškovas
- G. R.
- Atsakovas
- R. V.
- Advokatai
- Egidijus Morkūnas
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apylinkės teismo teisėja Gražina Mataitienė, sekretoriaujant Janinai Morkūnienei, dalyvaujant ieškovui G. R., ieškovo atstovui advokatui S. L., atsakovės R. V. atstovui advokatui Egidijui Morkūnui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. R. ieškinį atsakovei R. V. dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas G. R. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės R. V. 66819,00 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas teismo posėdyje ieškinio reikalavimus palaikė, paaiškino, kad su atsakove pažįstamas yra seniai. Dirbo Norvegijoje, o Lietuvoje neturėjo banko sąskaitos, tad pinigus pervesdavo atsakovei, kuri jo nurodymu atlikdavo įvairius mokėjimus. Iki 2012 m. spalio mėnesio su atsakove bendravo, nors bendro gyvenimo ir neplanavo, jai siuntė pinigus, pirko brangius rūbus, telefoną, tačiau dėl šių išlaidų pretenzijų neturi. 2012 m. rugpjūčio mėnesį paskolino atsakovei 69000 Lt, juos pervesdamas į atsakovės sąskaitą banke. Pavedime nurodė, kad tai paskola, nes atsakovė norėjo pirkti automobilį. 2012-12-27 atsakovei parašė pakvitavimą, kad neturi pretenzijų į anksčiau pirktus daiktus, kitas išlaidas, tačiau ne į paskolą automobilio pirkimui.
Ieškovo atstovas teismo posėdyje ieškinio reikalavimus palaikė, paaiškino, kad ieškovas pakvitavimu atsisakė pretenzijų atsakovei dėl ankstesnių pavedimų, tačiau ne dėl 69000 Lt paskolos. Šiame pakvitavime nekalbama apie konkrečias sumas. Tokio turinio pakvitavimą ieškovas surašė dėl teisinių žinių trūkumo. Pinigai atsakovei buvo pervesti kaip paskola, tai nurodant bankiniame pavedime, todėl jų negrąžinus gera valia, ieškovas priverstas jų reikalauti per teismą.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, paaiškino jog šalys kurį laiką artimai bendravo, planavo bendrą ateitį, kartu tvarkė finansinius reikalus. Tai patvirtina tarp jų buvę piniginiai santykiai t.y. pinigų pervedimai iš vienos sąskaitos į kitą. Pinigų perdavimo fakto atsakovė neginčija, tačiau jei tarp šalių būtų buvę paskoliniai santykiai, jie turėjo būti įforminti sutartimi. Nepavykus bendros ateities planams, ieškovas 2012-12-27 parašė pakvitavimą, kad šalys viena kitai jokių pretenzijų neturi. Šiame dokumente nėra jokių išlygų. Tai patvirtina, kad atsakovė su ieškovu yra visiškai atsiskaičiusi. Ieškovo pozicija nenuosekli, pirminiu ieškiniu jis buvo nurodęs, kad paskolino 127784 Lt sumą, išdėstytos visai kitos aplinkybės, tuo tarpu patikslintame ieškinyje ir aplinkybės, ir sumos nurodytos visai kitos. Prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Liudytojas T. G. teismo posėdyje paaiškino, kad yra ieškovo draugas. Žino, kad ieškovas paskolino atsakovei apie 60000 Lt. Kokiu tikslu paskolino, nežino, sakė jog automobilio pirkimui, kitiems reikalams. Iš draugo žino, kad Renata pinigų negrąžina. Gintaras sakė, kad pasitikėjo Renata, manė, kad ji skolą atiduos. Jie su Renata buvo draugai, seniai pažįstami.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Rašytine bylos medžiaga ir byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais nustatyta, kad ieškovas G. R. 2012-08-16 bankiniu pavedimu Nr. V04847, iš savo asmeninės sąskaitos esančios Norvegijoje Swift DNBANOKKXXX, sąskaitos Nr. 1203 65 97257 DNB Bank ASA į atsakovės R. V. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Lietuvoje SEB banke, pervedė 150000 Norvegijos kronų, kas pagal lito ir užsienio valiutų oficialų kursą atitiko 69819 Lt (12-14 b.l.). Mokėjimo paskirtyje nurodytas norvegiškas žodis „LÅN“, kuris vertėjo yra išverstas kaip „paskola“. R. V. 2012-12-17 padarė 3000,00 Lt pervedimą į B. R. sąskaitą (16 b.l.). 2012-12-28 pareikalavimu dėl skolos grąžinimo ieškovas raštu pareikalavo atsakovę grąžinti skolą, pareikalavimas išsiųstas paštu (15 b.l.).
Taigi ieškovas savo reikalavimus atsakovei grąžinti 69000 Lt kildina iš paskolos teisinių santykių, kaip jų patvirtinimą pateikdamas bankinį pavedimą, kurio paskirtyje nurodoma, kad pinigai ieškovei buvo pervesti kaip paskola.
Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.), todėl ieškovui tenka pareiga įrodyti ieškinio pagrindą, t. y. paskolos sutarties sudarymo faktą.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (LAT 2005-11-25 nutartis c.b. Nr. 3K-3-596/2005; 2010-09-28 nutartis, c.b. Nr. 3K-3-366/2010).
Pinigų perdavimą ir įsipareigojimą juos grąžinti – nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti ieškovas. Taip pat pažymėtina, kad pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo, remtis liudytojų parodymais šiam faktui įrodyti, tačiau pagal to paties straipsnio 6 dalį šių nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, ir egzistuojant įstatyme nurodytoms aplinkybėms.
Ieškovas rašytinės paskolos sutarties teismui nepateikė ir paskolos faktą įrodinėja banko pavedimu, iš kurio matyti, kad jis atsakovei pervedė 69819,00 Lt. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį, minėta, nesilaikius privalomos rašytinės sutarties formos, taikomas ribotas įrodymų leistinumas, t. y. neleidžiama sutarties sudarymo fakto įrodinėti remiantis liudytojų parodymais, išskyrus įstatymų nurodytus atvejus. Tačiau šis ribojimas netaikomas kitoms įrodinėjimo priemonėms. Teismas pažymi, kad banko sąskaitos išrašas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, taigi juo galima įrodinėti paskolos sutarties sudarymo faktą. Taigi ieškovo pateiktas rašytinis įrodymas patvirtina pinigų perdavimą atsakovei. Kita vertus, paskolos sutarčiai sudaryti būtinas ne tik pinigų perdavimas, bet ir paskolos gavėjo įsipareigojimas juos grąžinti. Nagrinėjamu atveju atsakovė neginčija, kad gavo iš ieškovo pinigus, tačiau neigia tarp jų buvus paskolos teisinius santykius. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., partnerystės, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ir t. t.. Dėl to kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, būtina įvertinti šalių nurodytų faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą.
Atsakovė nurodė, kad su ieškovu artimai bendravo, planavo bendrą ateitį, kartu tvarkė finansinius reikalus. Šis, kaip sąskaitos papildymą, jai pervesdavo įvairias pinigų sumas iš Norvegijos, kur tuo metu dirbo, o ji pagal susitarimą su ieškovu Lietuvoje tais pinigais disponavo t.y. juos pervesdavo į kitas ieškovo nurodytas sąskaitas, atsiskaitydavo už prekes, paslaugas. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys banko pavedimai ir mokėjimo nurodymai (6-14, 42-51 b.l.). Atkreiptinas dėmesys, kad pinigų pavedimuose iš Norvegijos ieškovas mokėjimo paskirtį nurodydavo kaip sąskaitos papildymą ir tik 2012-08-16 pavedimas įvardintas kaip paskola. Tačiau tai negali būti vertinama kaip aplinkybė, patvirtinanti, jog atsakovė suprato, kad pinigai į jos sąskaitą pervedami kaip paskola ir jai kyla pareiga ją grąžinti, kadangi pavedimas atliktas iš Norvegijos, dokumentas užfiksuotas Norvegų kalba, ieškovas patvirtino, kad jo žiniomis atsakovė nėra buvusi Norvegijoje, nėra duomenų apie tai, kad jai būtų suprantama norvegų kalba, todėl darytina išvada, kad žodžio „LÅN“, norvegiškai reiškiančio paskolą reikšmė atsakovei nebuvo žinoma. Atsakovė niekada nepripažino įsipareigojimo grąžinti paskolą ir paskolos sutarties sudarymo fakto, taip pat aplinkybės, kad pinigai atsakovei buvo perduoti būtent kaip paskola, o ieškovas, be bankinio pavedimo, nepateikė jokių kitų įrodymų patvirtinančių aplinkybę, kad tikrieji šalių ketinimai buvo sudaryti paskolos sutartį. Liudytojo T. G. parodymai nevertintini, kaip patvirtinantys faktą jog tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai, nes jis yra ieškovo draugas ir apie tai, kad ieškovas paskolino atsakovei pinigų, sužinojo iš paties ieškovo, tai yra iš asmens kurio naudai parodymus jis duoda. Jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos santykiai, verčia abejoti ir ieškovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovei jis dovanojo brangius drabužius, brangų telefoną, kas patvirtina aplinkybę, kad tarp šalių buvo artimi, tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai. Teismas ieškovą vertina pagal protingo žmogaus etaloną, kas suponuoja jog tik žmogui kuriuo pakankamai pasitiki ir su kuriuo sieja ganėtinai artimi, tvirti ir pastovūs santykiai, galima patikėti dideles pinigų sumas, bei leisti jomis disponuoti. Atsakovės versiją, kad ieškovas siekia eilinį pinigų pavedimą pripažinti paskola siekdamas ją paveikti dėl nutrauktų santykių, patvirtina jo pozicijos nenuoseklumas nuo proceso pradžios. Pirminiame ieškinyje atsakovas reikalavo priteisti visas sumas, kurias yra pervedęs atsakovei, tačiau patikslintame ieškinyje savo reikalavimą sumažino, nors dar 2012-12-27 pakvitavimu (63 b.l.) patvirtino, kad atsakovė su juo yra atsiskaičiusi, kad jai jis neturi jokių piniginių (daiktinių) reikalavimų bei pretenzijų. Ir nors ieškovas teigia, kad šiuo dokumentu jis atsisakė pretenzijų tik dėl ankstesnių pavedimų, tačiau ne dėl paskolos, tačiau dokumente nėra jokių išlygų, todėl darytina išvada, kad ieškovas atsisakė bet kokių turtinių pretenzijų atsakovei dėl visų juos siejusių turtinių klausimų. Bendrieji įstatymų nustatyti civilinių teisinių santykių principai sukuria šių teisinių santykių dalyvių pareigą elgtis pakankamai apdairiai, dėmesingai, patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų pasekmių. Kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – pasirašydamas pakvitavimą, turi apsvarstyti bei įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai nuo tokio veiksmo susilaikyti (CK 1.5 str.).
Byloje nėra įrodymų patvirtinančių paskolos sutarties tarp šalių sudarymo faktą. Ieškovo nurodymas pavedime yra vienašališka sąlyga, kuri nėra patvirtinta kitos šalies, nes paskolos sutartinius teisinius santykius apibūdina ne vienos šalies įrašyta pinigų pervedimo paskirtis, bet sandorio esmė. Nesant šalių rašytinio susitarimo dėl būtinų paskolos sutarčiai sudaryti sąlygų, toks ieškovo piniginių lėšų pervedimas atsakovei, laikytinas vienašaliu sandoriu sudarytu tik paties ieškovo, kuris negali patvirtinti fakto jog tarp šalių egzistavo teisiniai paskolos santykiai, todėl ieškovo ieškinys atmestinas.
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš kitos šalies. LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 4 p. nustato, kad priteistino užmokesčio dydis negali viršyti šių rekomendacijų 8 p. nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio. Remiantis minėtomis rekomendacijomis, atsižvelgus į tai, kad byla vidutinio sudėtingumo, kompleksiškų ir specialių žinių poreikis taip pat vidutinis, susipažinus su prašyme dėl išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo pateiktu išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, teismas sprendžia, kad atsakovės atstovo paslaugų kainos šioje byloje pagal pateiktą sąskaitą už teisines paslaugas neviršija vyriausybės nustatytų maksimalių dydžių, todėl atsakovei iš ieškovo priteistina visa suma, kurią atsakovė sumokėjo atstovui- 4840,00 Lt (62 b.l.).
Teismas 2013-04-10 nutartimi šioje byloje ieškovo prašymu atsakovės R. V. turtui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones- areštavo ne didesnei kaip 66819,00 Lt sumai atsakovei R. V. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai - pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, leidžiant atsiskaityti tik su ieškovu G. R.. Sprendimui įsiteisėjus, laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (LR CPK 150 str. 2 d.).
Valstybė šioje byloje patyrė 15,00 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios, ieškinį atmetus, priteistinos iš ieškovo valstybės naudai (CPK 96 str. 2 d., 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei R. V., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo G. R. a.k(duomenys neskelbtini) 4840,00 Lt (keturis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo G. R. 15,00 Lt (penkiolika litų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (gavėjas- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas: 5660- išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu).
Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2013-04-10 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones- atsakovei R. V. priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginių lėšų, esančių banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis areštą ne didesnei kaip 66819,00 Lt sumai.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.