Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1055/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-06-06
Bylos Nr.: 2A-1055/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis
Atsakovas: V. B.

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1055/2012Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1335-565/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skirsta“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovams V. B., restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Verslo investicijų projektų centras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Skirsta“ bankroto administratorius, atsisakęs reikalavimų pripažinti negaliojančiais 2010 m. gegužės 20 d. atsakovo V. B. sprendimą Nr. 2 už 312 000 Lt perleisti atsakovui V. B. reikalavimo teises, kylančias iš 2008 m gruodžio 8 d. tarp ieškovo ir atsakovo RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ sudarytos preliminariosios sutarties, bei trišalę 2010 m. gegužės 20 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovų, kuria atsakovui V. B. perleistos turtinės teisės, kylančios iš 2008 m. gruodžio 8 preliminariosios sutarties, prašė: 1) pripažinti negaliojančiais 2010 m. balandžio 20 d. atsakovo V. B. sprendimą Nr. 1 parduoti automobilį Nissan Navara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2010 m. gegužės 19 d. ieškovo ir atsakovo V. B. sudarytą šio automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją; 2) pripažinti negaliojančiais 2010 m. gegužės 20 d. atsakovo V. B. sprendimą Nr. 2 išsimokėti sau 390 000 Lt dividendų bei 2010 m. gegužės 31 d. užskaitos aktą, kuriuo į atsakovo V. B. prievolę sumokėti ieškovui reikalavimo teisės perleidimo kainą (312 000 Lt) įskaityta ieškovo prievolė sumokėti atsakovui V. B. 390 000 Lt dividendų; 3) priteisti iš atsakovo V. B. ieškovo naudai 312 000 Lt už perleistą reikalavimą pagal 2010 m. gegužės 20 d. reikalavimo perleidimo sutartį; 4) priteisti iš atsakovo V. B. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. Nurodė, kad atsakovas V. B. įsigijo ieškovui priklausantį automobilį Nissan Navara žymiai mažesne nei rinkos kaina. Automobilio rinkos kaina 2010 m. gegužės mėnesį pagal turto vertinimą atlikusios VšĮ „Emprekis“ duomenis buvo 66 380 Lt, o atsakovas šį automobilį įsigijo už 48 800 Lt. Taip buvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai, nes, ieškovui esant faktiškai nemokiam, negalinčiam vykdyti finansinių įsipareigojimų, turto pardavimas žymiai mažesne nei rinkos kaina dar labiau sumažino jo galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Be to, už reikalavimo teisės pagal preliminariąją sutartį perleidimą atsakovas V. B. atsiskaitė su ieškovu įskaitydamas į jo mokėtiną ieškovui 312 000 Lt sumą ieškovo mokėtinus atsakovui V. B. dividendus. Taip atsakovo V. B. reikalavimas buvo nepagrįstai patenkintas pirmiau už kitų kreditorių reikalavimus. Be to, ieškovui turint neįvykdytų mokestinių prievolių valstybei, esant faktiškai nemokiam, dividendai atsakovui V. B. negalėjo būti mokami. Egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais.

Šalies argumentai

Atsakovas V. B. su ieškiniu nesutiko, o atsakovas RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškovo BUAB „Skirsta“ ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiais 2010 m. balandžio 20 d. atsakovo V. B. sprendimą Nr. 1 parduoti automobilį Nissan Navara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 2010 m. gegužės 19 d. ieškovo BUAB „Skirsta“ ir atsakovo V. B. sudarytą automobilio Nissan Navara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, taikė restituciją – priteisė iš atsakovo V. B. ieškovo BUAB „Skirsta“ naudai 18 400 Lt; pripažino negaliojančiais 2010 m. gegužės 20 d. atsakovo V. B. sprendimą Nr. 2 išmokėti 390 000 Lt dividendų bei 2010 m. gegužės 31 d. užskaitos aktą, kuriuo į atsakovo V. B. prievolę sumokėti ieškovui BUAB „Skirsta“ 312 000 Lt pagal 2010 m. gegužės 20 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį buvo įskaityta ieškovo UAB „Skirsta“ prievolė sumokėti atsakovui V. B. 390 000 Lt dividendų, ir priteisė iš atsakovo V. B. ieškovo BUAB „Skirsta“ naudai 312 000 Lt pagal 2010 m. gegužės 20 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį; priteisė iš atsakovo V. B. ieškovo BUAB „Skirsta“ naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 330 400 Lt sumą nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas priėmė dalies ieškinio reikalavimų atsisakymą ir nutraukė bylos dalį pagal ieškovo BUAB „Skirsta“ reikalavimus pripažinti negaliojančiais: 1) 2010 m. gegužės 20 d. atsakovo V. B. sprendimą Nr. 2 už 312 000 Lt perleisti atsakovui V. B. reikalavimo teises, kylančias iš 2008 m. gruodžio 8 d. tarp ieškovo BUAB „Skirsta“ ir atsakovo RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ sudarytos preliminariosios sutarties; 2) trišalę 2010 m. gegužės 20 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį.

Teismas nurodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovo turtinė padėtis buvo sunki, jis turėjo įsipareigojimų kreditoriams, kurių mokėjimo terminai buvo pradelsti, neturėjo galimybės atsiskaityti su šiais kreditoriais. 2010 m. balandžio 20 d. atsakovo V. B., kuris yra UAB „Skirsta“ 100 procentų akcijų savininkas, sprendimu Nr.1 automobilis Nissan Navara už 48 400 Lt buvo parduotas atsakovui V. B.. Ieškovas teiginį, kad automobilio Nissan Navara rinkos kaina 2010 m. gegužės mėn. buvo 66 800 Lt, įrodinėjo VšĮ „Emprekis“ pažyma. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių VšĮ „Emprekis“ pažymoje nurodytą automobilio Nissan Navara rinkos kainą. Teismo įsitikinimu, pardavus atsakovui V. B. automobilį Nissan Navara 18 400 Lt mažesne nei rinkos kaina, dar labiau pablogėjo ieškovo finansinė padėtis ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais, todėl 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. 1 parduoti automobilį Nissan Navara ir šio automobilio pardavimo sandoris pažeidė ieškovo kreditorių interesus, todėl jie pripažintini negaliojančiais. Teismo manymu, tiek ieškovas, tiek atsakovas V. B. buvo nesąžiningi, t. y., jiems buvo žinoma sunki ieškovo turtinė padėtis. Nuo 2010 m. spalio 20 d. automobilis Nissan Navara priklauso kitam asmeniui – UAB „Skirsta Lt“. Byloje nebuvo ginčijamas UAB „Skirsta Lt“ sąžiningumas įsigyjant automobilį Nissan Navara, todėl restitucija natūra netaikyta. Taikant restituciją pinigais, atsakovas V. B. turi atlyginti ieškovui automobilio Nissan Navara rinkos kainą, apskaičiuotą tuo metu, kai atsakovas V. B. įsigijo automobilį. Ši kaina buvo 66 800 Lt, atsakovas V. B. yra sumokėjęs ieškovui už automobilį 48 400 Lt, todėl iš atsakovo V. B. ieškovo naudai priteistas automobilio rinkos kainos ir atsakovo sumokėtos už automobilį sumos skirtumas –18 400 Lt.

Teismo sprendime nurodoma, kad 2008 m. gruodžio 8 d. ieškovas ir atsakovas RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas už 700 000 Lt įsipareigojo parduoti, o ieškovas nupirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir dvi automobilio parkavimo vietas. 2010 m. gegužės 20 d. ieškovas ir atsakovai sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria ieškovas už 312 000 Lt perleido atsakovui V. B. visas teises ir pareigas, kylančias iš preliminariosios sutarties. 2010 m. gegužės 20 d. atsakovas V. B. priėmė sprendimą Nr. 2 išmokėti sau 390 000 Lt dividendų (tarp jų 78 000 Lt gyventojų pajamų mokestis) ir įskaityti šiuos dividendus kaip 312 000 Lt mokėjimą ieškovui pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį. 2010 m. gegužės 31 d. ieškovas ir atsakovas V. B. sudarė užskaitos aktą, kuriuo ieškovo atsakovui V. B. mokėtinus dividendus įskaitė į atsakovo V. B. ieškovui mokėtinus 312 000 Lt pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį.

ABĮ 59 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad bendrovė, per nustatytus terminus nesumokėjusi įstatymų nustatytų mokesčių, negali mokėti dividendų. Pagal ABĮ 60 straipsnio 3 dalies 1 punktą visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi dividendus taptų nemoki. Iš Vilniaus apskrities VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinių reikalavimų matyti, kad sprendimo išmokėti dividendus ir jų išmokėjimo tarpusavio užskaitos būdu metu ieškovas turėjo nesumokėtų mokesčių valstybės ir socialinio draudimo fondo biudžetams, turėjo neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, todėl 2010 m. gegužės 20 d. atsakovo V. B. sprendimas išsimokėti dividendus ir 2010 m. gegužės 31 d. užskaitos aktas pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyvioms ABĮ normoms ir pažeidžiantys ieškovo kreditorių interesus. Pripažinus 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 2 ir 2010 m. gegužės 31 d. užskaitos aktą negaliojančiais, taikyta restitucija – atsakovui V. B. grįžta pareiga sumokėti ieškovui 312 000 Lt už reikalavimo teisių, kylančių iš preliminariosios sutarties, perleidimą pagal 2010 m. gegužės 20 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Preliminariosios sutarties 4 punktu ieškovas ir atsakovas RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ susitarė dėl tokių atsiskaitymo už perkamą nekilnojamąjį turtą sąlygų: po pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo atsakovo RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ skola ieškovui už ieškovo atliktus rangos darbus pagal 2007 m. rugsėjo 28 d. statybos rangos darbų sutartį Nr.07-09/28, susidariusi iki 2008 m. sausio 1 d., bus įskaityta kaip ieškovo 500 000 Lt mokėjimas už perkamą nekilnojamąjį turtą, o 200 000 Lt ieškovas sumoka įskaitant atsakovo RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ skolą ieškovui už ieškovo atliktus rangos darbus pagal 2007 m. rugsėjo 28 d. statybos rangos darbų sutartį Nr. 07-09/28, susidariusią po 2009 m. liepos 1 d. Sudarius tarp šalių reikalavimo teisės perleidimo sutartį, preliminariosios sutarties šalimi tapo atsakovas V. B.. Jis įgijo teisę reikalauti, kad RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ sudarytų su juo pagrindinę nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis, t. y., kaip atsakovo V. B. mokėjimą už perkamą nekilnojamąjį turtą įskaitant atsakovo RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ skolą ieškovui už ieškovo atliktus statybos rangos darbus. Nuspręsta, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartimi ieškovas perleido atsakovui V. B. ir reikalavimo teisę į RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ skolą ieškovui už ieškovo atliktus statybos rangos darbus pagal 2007 m. rugsėjo 28 d. statybos rangos darbų sutartį Nr.07-09/28, susidariusią iki 2008 m. sausio 1 d. ir po 2009 m. liepos 1 d. V. B. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad preliminariosios sutarties sudarymo tikslas buvo atgauti dalį RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ skolos už atliktus statybos rangos darbus, šio atsakovo skola ieškovui buvo labai didelė (1 288 580 Lt), skolos negrąžinimas sutrikdė ieškovo galimybę atsiskaityti su savo kreditoriais. Apie tai, kad dalis atsakovo RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ skolos ieškovui dengiama nekilnojamuoju turtu, nurodyta ir ieškovo raštuose kreditoriams. Reikalavimo perleidimo teisės sutartimi atsakovas V. B. įgijo teisę įsigyti iš atsakovo RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nekilnojamąjį turtą už šio atsakovo skolą ieškovui, o ieškovui už tai įsipareigojo sumokėti 312 000 Lt, t. y., ieškovas tokiu būdu atgavo dalį atsakovo RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ skolos. Atsakovas V. B. turi teisę reikalauti, kad atsakovas RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ atlygintų nuostolius dėl to, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą. Atsakovas V. B. turi teisę pareikšti RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ reikalavimą sumokėti skolą pagal 2007 m. rugsėjo 28 d. statybos rangos darbų sutartį Nr. 07-09/28, susidariusią iki 2008 m. sausio 1 d. ir po 2009 m. liepos 1 d. (Preliminariosios sutarties 8.3. punktas). Atsižvelgiant į tai atmestas atsakovo V. B. teiginys, kad pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį jis nieko neįgijo, todėl ir neturi nieko ieškovui mokėti pagal šią sutartį.

Teismas priėmė ieškovo reikalavimų pripažinti negaliojančiais 2010 m. gegužės 20 d. atsakovo V. B. sprendimą Nr. 2 už 312 000 Lt perleisti atsakovui V. B. reikalavimo teises, kylančias iš 2008 m. gruodžio 8 d. tarp ieškovo ir atsakovo RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ sudarytos preliminariosios sutarties, bei trišalę 2010 m. gegužės 20 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį atsisakymą, o bylą šioje dalyje nutraukė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Sprendimas priimtas neįvertinus dalies esminių bylos aplinkybių. UAB „Skirsta“ iki ekonominės krizės dirbo sėkmingai. Pagal 2005, 2006 ir 2007 finansinių metų rezultatus jos vieninteliam akcininkui (atsakovui) buvo skirta 590 566,48 Lt dividendų. Dalis jų buvo išmokėta, o likusi dalis (485 184,31 Lt) akcininko V. B. buvo paskolinta įmonės apyvartinių lėšų stygiui padengti. Jomis buvo perkamos medžiagos UAB „Verslo investicijų projektų centras“ ir fizinio asmens T. M. statomiems objektams avansuoti. UAB „Skirsta“ už atliktus rangos darbus (įskaičiuojant medžiagas, mechanizmus ir darbo užmokestį) liko skolingi: UAB „Verslo investicijų projektų centras” – 1 228 580 Lt, T. M. – 250 354,15 Lt, o teismo patvirtinta visų kreditorių reikalavimų suma siekia 1 043 063,98 Lt. BUAB „Skirsta” administratorius į kreditorių sąrašą neįtraukė UAB „Skirsta” pinigus paskolinusio V. B., kuris neišsimokėtų dividendų būdu įmonei suteikė 485 184,31 Lt paskolą. Turint teigiamą UAB „Skirsta” aktyvų ir pasyvų skirtumą nebuvo pagrindo laikyti bendrovę finansiškai neįgalia atsiskaityti su visais kitais kreditoriais. Pradėtos teisminės procedūros prieš skolininką T. M., bandoma iš UAB „Verslo investicijų projektų centras” perimti du butus, kuriuos pardavus būtų galimybė atsiskaityti su UAB „Skirsta” kreditoriais. Užsitęsus ginčams su T. M. ir bankui neleidus perleisti už skolas UAB „Verslo investicijų projektų centras” butų UAB „Skirsta”, susidarė nemokumo situacija, kuri grėsė lizinguojamo įmonės automobilio perėmimu lizingo davėjo nuosavybėn. Švelninant finansinius padarinius, UAB „Skirsta” 2010 m. vasario 26 d. išpirko automobilį Nissan Navara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sumokėdama lizingo davėjui likusią mokėti 34 210 Lt sumą, tačiau liko skolinga darbuotojams. Siekdama atsiskaityti su darbuotojais, UAB „Skirsta” privalėjo parduoti automobilį, kuris buvo vienintelis realiai likvidus turtas. Nesant kitų pirkėjų, jį už 48 400 Lt nupirko įmonės administracijos vadovas V. B., o įmonė su gautais pinigais galėjo atsiskaityti su darbuotojais. Atsižvelgus į nekilnojamojo turto rinkos pokyčius, UAB „Skirsta” kreditorių interesus, tarp UAB „Skirsta”, UAB „Verslo investicijų projektų centras”, kaip UAB „Skirsta” skolininko, ir V. B., kaip UAB „Skirsta” kreditoriaus, buvo pasirašyta trišalė sutartis, kuria numatyta perleisti V. B. reikalavimo teisę į vieną iš ketinamų perduoti UAB „Verslo investicijų projektų centras” butų UAB „Skirsta”, sumažinus buto kainą iki rinkos vertės – 312 000 Lt. Tuo būdu UAB „Verslo investicijų projektų centras” skola UAB „Skirsta” būtų sumažėjusi nuo 1 288 580 Lt iki 976 580 Lt, bendrai debitorių skolai UAB „Skirsta” sumažėjus nuo 1 478 934,15 iki 1 226 934,15 Lt. UAB „Skirsta“ aktyvai viršytų jos pasyvus 183 870,17 Lt, t. y. išreikalavus skolas būtų atstatytas įmonės mokumas.CK 6.66 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma, kadangi BUAB „Skirsta“ sandorį sudarė su didžiausią finansinį reikalavimą turinčiu kreditoriumi, nepablogindama kitų kreditorių padėties. Automobilis parduotas dėl privalomų atsiskaitymų su darbuotojais už realią rinkos kainą. Atsižvelgiant į tai, kad automobilis tretiesiems asmenims perleistas už tą pačią sumą, kuri sumokėta UAB „Skirsta“, laikyti, kad automobilį UAB „Skirsta“ pardavė pigiau nei rinkos kaina, nėra pagrindo. Rinkos kaina nustatoma lyginamuoju būdu, o ne amortizacinių atskaitymų pagrindu, kaip rėmėsi teismas, priteisdamas iš V. B. kainų skirtumą tarp VšĮ „Emprekis“ nustatytos automobilio likutinės vertės ir faktinės to automobilio rinkos kainos (48 400 Lt). Kad ši kaina nereali, ieškovas nepateikė įrodymų, nes rinkoje nebuvo rasta lyginamųjų pavyzdžių.2010 metais UAB „Skirsta“ dividendų neskyrė ir nemokėjo. Užskaitos aktas, perimant V. B. reikalavimo teisę iš UAB „Skirsta“, siekiant įsigyti butą, siejamas su jo paskolintomis lėšomis UAB „Skirsta“. Šios lėšos su dividendais turi tik tokį ryšį, kad V. B. tas lėšas įgijo už 2005, 2006 ir 2007 metų rezultatus jam paskirtų UAB „Skirsta“ dividendų pagrindu. Tą patvirtina 2010 m. gegužės 20 d. Reikalavimo perleidimo sutarties 2 punkto turinys. Nuo dividendų paskyrimo 2006, 2007 ir 2008 metais buvo praėję atitinkamai ketveri, treji ir dveji metai, todėl laikyti tuos pinigus 2010 metais paskirtais dividendais, nėra pagrindo. Remtis ABĮ 59 straipsnio 7 dalimi teismas neturėjo teisinio pagrindo. UAB „Skirsta“ skolininkas UAB „Verslo investicijų projektų centras“ nei UAB „Skirsta“, nei V. B. iki šiol nėra perleidęs turto, todėl V. B. nei pagal reikalavimo perleidimo sutartį, nei pagal paskolos sandorį, kuriuo paskolino UAB „Skirsta“ 2005, 2006 ir 2007 m. dividendus, nėra nieko gavęs. Reikalavimas iš asmens to, ko jis nėra gavęs ir neturi juridinės teisės gauti, neatitinka protingumo bei sąžiningumo principų, nėra teisėtas. BUAB „Skirsta“ bankroto administratorius, turėdamas ne tik teisę, bet ir realią galimybę išsireikalauti iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ 1 228 580 Lt, o iš T. M. 250 354,15 Lt, gali patenkinti visus kreditorių reikalavimus ir padengti administravimo išlaidas, todėl ieškoti papildomų įplaukų iš įmonės direktoriaus V. B., kurio įmonės bankrotas sąlygotas visuotinės krizės ir kitų žinomų subjektų vengimo atsiskaityti, nėra nei teisėta, nei moralu.

Ieškovo BUAB „Skirsta“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo atsiliepime prašo netenkinti atsakovo V. B. apeliacinio skundo, pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista 18 400 Lt, priteisiant iš atsakovo V. B. 66 380 Lt ir nustatant V. B. reikalavimo teisę į ieškovą 48 400 Lt sumai. Pažymima, kad ieškovo kreditorių reikalavimai nebus padengti iš atsakovo turimų debitorinių skolų. Ginčijami sandoriai sudaryti, kai BUAB „Skirsta“ faktiškai jau buvo nemoki. Jų tikslas nebuvo ieškovo mokumo atkūrimas, o priešingai, – jie sudaryti apeliantui siekiant asmeninės turtinės naudos, pirmumo galimybės perimti ieškovo turtines teises, jais buvo pažeisti kreditorių interesai. Transporto priemonė perleista ne rinkos kaina. Ją buvo galima realizuoti didesne kaina ir patenkinti daugiau kreditorių reikalavimų. Sprendime palikta klaida – teismas, pripažindamas pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir pasisakydamas, jog turi būti taikoma restitucija, klaidingai nurodė, kad iš atsakovo priteistina 18 400 Lt, o ne 66 380 Lt suma. UAB „Skirsta“ dividendų išmokėjimo dieną (2010 m. gegužės 20 d.) turėjo neįvykdytų mokestinių priemolių, todėl dividendai negalėjo būti mokami.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo BUAB „Skirsta“ ieškinys, yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo pateikė atsakovas V. B..

Iš bylos duomenų matyti, kad teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartimi UAB „Skirsta“ iškelta bankroto byla. Nutartyje nurodyta, kad UAB „Skirsta“ 2010 m. liepos 31 d. balanso duomenimis per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 1 672 661 Lt, turto įmonė turi už 1 854 629 Lt sumą, tačiau net 1 837 565,70 Lt dalį atsakovo turto sudaro debitoriniai įsipareigojimui. Teismui pateiktas kreditorių sąrašas patvirtina, kad 548 900,65 Lt dydžio įsiskolinimai kreditoriams pradelsti (1 t., 11-12 b. l.). UAB „Skirsta“ negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, darbuotojais, VSDFV, VMI, tuo metu kai buvo sudaryti ginčijami sandoriai, patvirtina bylos duomenys (1 t., 42-67, 68-70 b. l. ir kt.). Pagal VMĮ 2011 m. sausio 18 d. raštą Nr. (18.1)46-2727 BUAB „Skirsta“ 2010 m. gegužės 1 d. biudžetui buvo skolinga 93 812,72 Lt (1 t., 133 b. l.). Pagal VSDFV Trakų skyriaus 2010 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. (3R)-10140 UAB „Skirsta“ skola VSDFV Trakų skyriui 2010 m. gegužės 1 d. buvo 12 590,47 Lt. Įsiskolinimas susidarė nuo 2010 m. II ketvirčio (1 t., 134 b. l.).

Ieškovo bankroto administratorius ieškinį pareiškė actio Pauliana instituto (CK 6.66 straipsnis) pagrindu. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos duomenis, skundžiamą teismo sprendimą bei apeliacinio skundo argumentus, yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija nepritaria apelianto teiginiams, kad sprendimas priimtas neįvertinus dalies esminių bylos aplinkybių.

Actio Pauliana – tai kreditoriaus teisė ginčyti jo skolininko sudarytus sandorius, tačiau ne bet kokius, o tik tuos, kurių skolininkas neprivalėjo sudaryti ir kurie pažeidė kreditoriaus interesus, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).

Dėl automobilio perleidimo

UAB „Skirsta“ akcininko V. B. 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 1 nutarta parduoti lengvąjį automobilį Nissan Navara, 2008 metų gamybos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), V. B. už 48 400 Lt (1 t., 17-20, 24 b. l.). Automobilio perdavimą patvirtina 2010 m. gegužės 19 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1 (t. 1, 21-23 b. l.). Pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis vidutinė transporto priemonės Nissan Navara kaina buvo 66 380 Lt (su PVM) (1 t., 26 b. l.). 2010 m. gegužės 6 d., t. y. prieš automobilio pardavimą išrašyta sąskaita už automobilio dažymo bei remonto darbus (1 t., 27 b. l.). Aukščiau nurodyti bylos duomenys patvirtina tai, kad akcininko sprendimas parduoti automobilį bei automobilio perleidimas buvo atlikti tada, kai UAB „Skirsta“ finansinė padėtis buvo sunki, įmonė buvo faktiškai nemoki, o automobilis buvo perleistas už žemesnę nei rinkos kainą.

Teismų praktikoje išskiriamas faktinis nemokumas, kuris suprantamas kaip objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję, ir teisinis (kvalifikuotas) nemokumas, kuris yra pagrindas iškelti bankroto bylą remiantis ĮBĮ nuostatomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-579/2007). Teisinis nemokumas nustatomas priėmus nutartį iškelti bankroto bylą dėl nemokumo, tačiau jau iki to momento būna faktinis bendrovės nemokumas. Pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje minima nemokumo sąvoka nėra siejama vien su atitinkamu įmonės pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykiu (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai, iš kurių įrodžius bent vieną, teismas turi pagrindą pripažinti, kad skolininko sudaryti sandoriai pažeidė kreditoriaus teises, t. y. kad sandoriu (keletu jų) padaryta žalos skolininko mokumo sumažėjimo linkme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sudaro realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007); šiems atvejams priskirtinas turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma, kadangi BUAB „Skirsta“ sandorį sudarė su didžiausią finansinį reikalavimą turinčiu kreditoriumi, nepablogindamas kitų kreditorių padėties. Visų pirma, pažymėtina tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas V. B. nepateikė įrodymų, paneigiančių VšĮ „Emprekis“ pažymoje nurodytą automobilio Nissan Navara rinkos kainą. Apelianto teiginiai dėl automobilio kainos bei jos apskaičiavimo yra grindžiami tik subjektyvių aplinkybių aiškinimu, tačiau į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys jo teiginius, o kartu paneigiantys bankroto administratoriaus pateiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija tais teiginiais nesivadovauja. Antra, vien ta aplinkybė, kad sandoris sudarytas su didžiausią finansinį reikalavimą turinčiu kreditoriumi, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog kitų kreditorių interesai nepažeisti. Nagrinėjamu atveju automobilį pardavus už mažesnę nei rinkos kainą, ta pinigų suma, kuri sudaro skirtumą tarp parduoto automobilio rinkos kainos bei pardavimo kainos, galėjo būti panaudota visų kreditorių reikalavimų patenkinimui.

Apelianto teiginiai, kad automobilis parduotas dėl privalomų atsiskaitymų su darbuotojais, nesudaro pagrindo teigti, kad aptariamus sandorius dėl automobilio perleidimo tikrai buvo būtina sudaryti. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sąlygą „neprivalėjo“ aiškina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimą. Privalėjimas sudaryti sandorį – vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys taip pat patvirtina sandorio šalių (UAB „Skirsta“ ir V. B.), kurios susijusios su automobilio perleidimu, nesąžiningumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad /.../ skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Tiek pačiai įmonei UAB „Skirsta“, tiek jos akcininkui V. B. turėjo būti žinomos aplinkybes apie UAB „Skirsta“ sunkias finansines galimybes, apie turimus įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Be to, vertinant sunkią UAB „Skirsta“ finansinę padėtį, taip pat turėjo būti nustatyta ir reali automobilio pardavimo rinkos kaina, nes automobilio pardavimas už mažesnę nei rinkos kainą, esant įsipareigojimams kitiems kreditoriams, leidžia kalbėti apie tokio sandorio šalių nesąžiningumą. Šiame kontekste papildomai pažymėtina ir ta aplinkybė, kad automobilis už mažesnę negu rinkos kainą įmonės buvo perleistas jos vieninteliam akcininkui. Tai sudaro pagrindą kalbėti apie ginčijamus sandorius sudariusių šalių nesąžiningumą. Taigi bylos duomenys patvirtina visų sąlygų taikyti actio Pauliana institutą nustatymą.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertindamas tai, kad aptariamas automobilis jau yra perleistas trečiajam asmeniui, o toks sandoris nėra ginčijamas, pagrįstai restituciją taikė pinigais bei iš atsakovo V. B. prieteisė ieškovo bankroto administratoriaus įrodytos kainos skirtumą, nes likusią kainos dalį V. B. jau yra sumokėjęs UAB „Skirsta“.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta pozicija, kad taikant restituciją pinigais iš apelianto turėjo būti priteista reali transporto priemonės vertė, buvusi neteisėtos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, t. y. 66 380 Lt, o priteisus tokią sumą iš V. B. šiam turėjo būti pripažinta reikalavimo teisė į ieškovą 48 400 Lt suma. Kaip pažymėta, 48 400 Lt kainą V. B. buvo sumokėjęs, todėl iš jo priteistas tik realios rinkos kainos skirtumas. Toks restitucijos pritaikymas aptariamoje situacijoje labiausiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei ekonomiškumo principą, o UAB „Skirsta“ finansinė padėtis grąžinama į tokią, kuri ir turėjo būti, jeigu automobilis būtų buvęs perleistas už rinkos kainą. Tačiau teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, patikslina iš atsakovo V. B. priteistą kainos skirtumo sumą. Pagal bylos duomenis aptariamo automobilio rinkos kaina buvo 66 380 Lt (1 t., 2 b. l.), o automobilis V. B. buvo parduotas už 48 400 Lt (1 t., 22 b. l.), todėl priteistinos kainos aritmetinis skirtumas yra ne 18 400 Lt, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o 17 980 Lt, ir būtent ši suma turi būti priteisiama iš V. B. UAB „Skirsta“ naudai.

Dėl dividendų bei užskaitos akto

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2008 m. gruodžio 8 d. tarp UAB „Verslo investicijų projektų centras“ ir UAB „Skirsta“ buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis (1 t., 28-35 b. l.). UAB „Skirsta“ akcininkas V. B. 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 2 nusprendė: parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir automobilio parkavimo vietą G-1 pagal 2010 m. gegužės 20 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį V. B. už 312 000 Lt; išmokėti dividendus akcininkui V. B. – 390 000 Lt (tarp jų 20 procentų gyventojų pajamų mokestis sudaro 78 000 Lt), dividendų išmokėjimą užskaityti kaip mokėjimus pagal 2010 m. gegužės 20 d. PVM sąskaitą-faktūrą SKI 0000572 (1 t., 36, 37-38, 39, b. l.). Po 2010 m. gegužės 31 d. užskaitos akto pasirašymo V. B. liko neskolingas UAB „Skirsta“, o UAB „Skirsta“ liko skolinga akcininkui V. B. 95 186,33 Lt dividendų (1 t., 40 b. l.). Tokios faktinės aplinkybės sudaro pagrindo teigti, kad išskirtinai vienam UAB „Skirsta“ kreditoriui V. B. buvo sudaryta pirmenybės teisė į įsiskolinimo atgavimą.

Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad skolininko sudarytas sandoris gali pažeisti kreditoriaus teises, jei skolininkas, turėdamas kelis kreditorius ir būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam bent vienam kreditoriui. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas yra nesąžiningas tuo, kad, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Esant nemokumo situacijai skolininkas privalo elgtis sąžiningai. Viena actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas. Tai – skolininko žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Būdamas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius ir vykdyti atsiskaitymus, bet neturi teisės sudaryti pranašumo nė vienam kreditoriui. Sąžiningo elgesio tokioje situacijoje neatitinka tai, jeigu jis iš keleto kreditorių išskiria vieną ar kelis ir visiškai atsiskaito. Toks skolininko veiksmas reiškia jo nesąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2010 m. gegužės 20 d. atsakovo V. B. sprendimas Nr. 2 išmokėti dividendus ir 2010 m. gegužės 31 d. užskaitos aktas pripažintini negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyvioms ABĮ normoms bei pažeidžiantys kreditorių teises. Kaip nurodyta aukščiau, šių ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Skirsta“ turėjo įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams, tarp jų įmonės darbuotojams, VSDFV, VMI. ABĮ redakcijos, kuri galiojo ginčijamo sprendimo išsimokėti dividendus metu, 59 straipsnio 7 dalis nustatė, kad bendrovė, per nustatytus terminus nesumokėjusi įstatymų nustatytų mokesčių, negali mokėti dividendų, metinių išmokų (tantjemų) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir premijų darbuotojams. ABĮ 60 straipsnio 3 dalies 1 punktas numatė, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi dividendus taptų nemoki.

Bylos duomenys patvirtina, kad sprendimo mokėti dividendus priėmimo metu įmonė buvo nesumokėjusi įstatymų numatytų mokesčių, todėl toks sprendimas pažeidė imperatyvias ABĮ normas (CK 1.80 straipsnio nuostatos), o kadangi įmonė turėjo ir kitų skolinių įsipareigojimų – taip pat ir kreditorių interesus, nes išskirtinai vienam kreditoriui buvo suteikta pirmenybės teisė.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl sudarytų sandorių ginčijimo actio Pauliana instituto pagrindu, todėl apelianto argumentai dėl UAB „Verslo investicijų projektų centras” ir T. M. įsiskolinimo UAB „Skirsta“, dėl to, kad BUAB „Skirsta” administratorius į kreditorių sąrašą neįtraukė UAB „Skirsta” pinigus paskolinusio V. B., ir pan., nagrinėjamu atveju neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų plačiau nevertina. Į bylą buvo pateikti 2006 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. gegužės 16 d., 2008 m. rugpjūčio 30 d. protokolai dėl dividendų skyrimo V. B. (1 t., 120-122 b. l.), tačiau nagrinėjamu atveju ginčijamas būtent 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. 2 išmokėti dividendus akcininkui V. B., o tokio sprendimo priėmimas prieštaravo nurodytoms imperatyvioms normoms. Gi 2010 m. gegužės 31 d. užskaitos aktu kitų kreditorių atžvilgiu nepagrįstai buvo suteiktas išskirtinumas V. B. (1 t., 40 b. l.), tokiu būdu pažeidžiant kitų kreditorių interesus. Nagrinėjamu atveju nebuvo pareigos nei priimti sprendimo dėl dividendų išmokėjimo, nei sudaryti užskaitos akto. Gi UAB „Skirsta“ akcininkas V. B., priimdamas sprendimą išmokėti sau dividendus, taip pat UAB „Skirsta“ su UAB „Skirsta“ vieninteliu akcininku V. B., sudarydami ginčijamą užskaitos aktą, buvo nesąžiningi, bes tiek pačiai įmonei, tiek akcininkui V. B. turėjo būti žinoma sunki UAB „Skirsta“ finansinė padėtis bei įsipareigojimų kitiems kreditoriams ir valstybei egzistavimas.

Pirmosios instancijos teismas restituciją taikė teisingai, t. y. pripažinęs 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 2 bei 2010 m. gegužės 31 d. užskaitos aktą negaliojančiais, priteisė iš atsakovo V. B. 312 000 Lt ieškovo naudai. Apelianto argumentai, kad jis įmonei paskolino lėšas esant sunkiai šios finansinei padėčiai, nesuteikė jam pirmenybės teisės atgauti skolintas lėšas. Motyvai, kad ginčijamų sandorių pagrindu V. B. realiai nėra nieko gavęs, taip pat nesudaro pagrindo ginčijamų sandorių laikyti teisėtais, nes 2010 m. gegužės 31 d. užskaitos akto pagrindu išnyko V. B. prievolė UAB „Skirsta“, o jis pirmumo teise, pažeisdamas kitų kreditorių interesus, tenkino savo reikalavimą UAB „Skirsta“.

Skundo argumentai, kad BUAB „Skirsta“ bankroto administratorius, turėdamas ne tik teisę, bet ir realią galimybę išsireikalauti iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ 1 228 580 Lt, o iš T. M. 250 354,15 Lt skolas, gali patenkinti visus kreditorių reikalavimus ir padengti administravimo išlaidas, todėl ieškoti papildomų įplaukų iš įmonės direktoriaus V. B., kurio įmonės bankrotas sąlygotas visuotinės krizės ir kitų žinomų subjektų vengimo atsiskaityti, esą nėra nei teisėta, nei moralu, nepagrįsti. Pažymėtina, kad ĮBĮ įgalina bankrutavusios įmonės bankroto administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius ir elgėsi įstatymo nustatyta tvarka, o teismas bylos aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo kreditorių teisių pažeidimą. Taigi nagrinėjamu atveju egzistavo visos sąlygos taikyti actio Pauliana institutą.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai apskaičiavo iš V. B. priteistiną pinigų sumą taikant restituciją (pripažinus negaliojančiais 2010 m. balandžio 20 d. atsakovo V. B. sprendimą Nr. 1 parduoti automobilį Nissan Navara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 2010 m. gegužės 19 d. BUAB „Skirsta“ ir V. B. sudarytą automobilio Nissan Navara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį), atitinkamai patikslina šią sumą, taip pat patikslina visą iš atsakovo priteistą sumą, nuo kurios skaičiuotinos procesinės palūkanos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas 2011 m. spalio 18 d. nutartimi tenkino apelianto V. B. prašymą ir atidėjo jam 7 304 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą iki teismo procesinio sprendimo dėl apeliacinio skundo priėmimo (1 t., 245 b. l.). Teisėjų kolegija pastebi, kad CPK 83 straipsnio 8 punkto pagrindu apeliantas V. B. yra apskritai atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, todėl šio mokesčio priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą. Patikslinti sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas pinigines sumas: 1) restitucijos dėl parduoto automobilio taikymo pagrindu priteistą BUAB „Skirsta“ naudai iš atsakovo V. B. pinigų sumą patikslinti iš 18 400 Lt sumos į 17 980 Lt sumą; 2) pinigų sumą, nuo kurios skaičiuojamos BUAB „Skirsta“ naudai iš V. B. priteistos 5 procentų metinės palūkanos, patikslinti iš 330 400 Lt sumos į 329 980 Lt sumą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis