Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo R. O. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-506-550/2013 pagal I. U. ieškinį atsakovui R. O. dėl išlaikymo priteisimo, išvadą duodanti institucija – Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 500 Lt dydžio kas mėnesį mokamą periodinę išmoką sūnaus D. O., gimusio (duomenys neskelbtini), išlaikymui nuo ieškinio padavimo dienos iki sūnaus pilnametystės, indeksuojant išlaikymo sumą kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, priteisti iš atsakovo 3 320,88 Lt išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 25 d. iki 2013 m. vasario 12 d., paskirti ieškovę uzufrukto teise tvarkyti sūnaus išlaikymui skirtas lėšas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nepilnamečiui vaikui priteistino išlaikymo dydį ir pagrįstai iš atsakovo priteisė išlaikymo įsiskolinimą.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme įtvirtintas vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Kartu, nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principo (CK 3.3 str. 1 d.), kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą atitinkantį išlaikymą, toks pakankamas vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009). Kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatyminė pareiga tėvams išlaikyti vaiką suponuoja pareigą teikti įrodymus apie realią jų turtinę padėtį. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 str/) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2006). Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009).

Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004, 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009) pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodė, kad sūnaus D. išlaikymui per mėnesį reikia 1 390 Lt (b. l. 1). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių sūnaus D. išlaikymui, jo būtiniausių poreikių patenkinimui per mėnesį reikalinga ne mažesnė kaip 1 000 Lt suma (1 MMA). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ši suma yra per didelė dviejų metų vaiko poreikiams patenkinti.

Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal to paties straipsnio 2 dalį tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės nurodytų 65 Lt išlaidų muzikinei grupei darželyje nepagrįstumo ir per didelių, beveik 100 Lt siekiančių išlaidų lavinimo priemonėms, laisvalaikiui ir žaislams. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie neįrodytas ieškovės išlaidas darželiui, nes ieškovė pateikė įrodymus, kad šalių sūnus nuo 2013 m. kovo 1 d. lanko Kėdainių lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 71). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstu pripažįsta apeliacinio skundo argumentą dėl ieškovės neįrodytų išlaidų auklei. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys patvirtina, kad ieškovė nuo 2013 m. birželio mėn. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau ši aplinkybė neįrodo auklės samdymo vaikui fakto, todėl vaiko poreikių lentelėje nurodyta 450 Lt išlaidų suma vertintina kaip nepagrįsta. Ieškovė ieškinyje detalizavo kitus sūnaus poreikius ir jų patenkinimui išleidžiamas sumas. Kadangi mažamečiam vaikui reikalinga pilnavertė mityba, apranga, avalynė, higienos priemonės, gyvenamasis būstas, medicininė priežiūra, augant atitinkami jo poreikiai didėja, šalyje kyla šių poreikių patenkinimo kainos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad 800 Lt per mėnesį suma yra pakankama nurodytiems šalių sūnaus poreikiams patenkinti. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad ši suma yra reali, būtina ir neviršija vaiko poreikių (CK 3.192 str. 2 d.). Apygardos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad vaiko išlaikymui per mėnesį pakanka 400-500 Lt. Ši suma neparemta jokiais skaičiavimais, įrodymais, taip pat pažymėtina, kad atsakovas su sūnumi D. bendrauja labai retai, jo auklėjime ir priežiūroje nedalyvauja (b. l. 52 antra pusė), todėl objektyviai negali žinoti apie individualius vaiko poreikius.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį, laikė, kad šalių turtinė padėtis teiktino išlaikymo dydžio aspektu yra panaši, todėl išlaikymo naštą padalijo šalims per pusę.

Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutinka, o atsakovo argumentą apie netinkamai įvertintą jo turtinę padėtį atmeta kaip nepagrįstą. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog ieškovė ir atsakovas neturi nekilnojamojo turto, ieškovės vardu yra registruota viena transporto priemonė, atsakovas nepateikė duomenų apie turimas transporto priemones. Ieškovė iki 2013 m. birželio mėn. buvo atostogose vaikui prižiūrėti, jai buvo mokama 680,04 Lt motinystės pašalpa, o nuo 2013 m. birželio mėn. ji pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, jos atlyginimas yra apie 1 900 Lt, neatskaičius mokesčių. Atsakovas nurodė nedirbantis ir negaunantis jokių pajamų, tačiau nepateikė įrodymų, kad yra nedarbingas ar iš dalies nedarbingas, kad turi kokių nors sveikatos sutrikimų, ribojančių jo galimybes dirbti. Pasisakydamas dėl vieno iš nedirbančių tėvų turtinės padėties vertinimo, kasacinis teismas laikosi praktikos, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, pati savaime negali reikšti teisinio pagrindo mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2006, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas siekė susirasti darbą, kitu būdu gauti pajamų, taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių pirmiau nurodytų veiksmų jis negalėjo atlikti. Apygardos teismas konstatuoja, kad faktiniai duomenys neteikia pagrindo padaryti išvadą, jog atsakovas nedirba ir neturi darbinių pajamų dėl objektyvių priežasčių, kad jis yra išnaudojęs visas galimybes pajamas gauti, todėl aplinkybė, jog atsakovas šiuo metu nedirba, nesudaro pagrindo nukrypti nuo lygių dalių išlaikymo prievolėje principo. Apeliantas privalo imtis priemonių gauti jo darbingumą atitinkančias pajamas, iš kurių galėtų teikti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad išlaikymo dydis sūnui turi būti sumažintas iki 200 Lt, nes jis turi dar vieną išlaikytinę – dukrą I. O., gimusią (duomenys neskelbtini). Biržų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimu buvo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria atsakovas su savo buvusia sutuoktine susitarė, kad atsakovas nepilnametės dukros išlaikymui teikia po 200 Lt periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį iki jos pilnametystės. Sūnus D. gimė (duomenys neskelbtini), t. y. jau esant atsakovo išlaikymo prievolei dukrai I. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai rūpintis vaikais. Priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaikus, ugdyti jų asmenybę, sudaryti būtinas sąlygas vaikams vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams. Tai, kad atsakovas išlaiko dar vieną nepilnametį vaiką, nesudaro pagrindo atleisti jį nuo pareigos teikti išlaikymą nepilnamečiam šalių sūnui ar nustatyti tik simbolinį išlaikymo dydį, iš esmės visą vaiko išlaikymo naštą perkeliant ieškovei. Atsakovo dukrą I. O. taip pat išlaiko jos motina, pastaroji sutiko, kad atsakovas mokėtų jai po 200 Lt per mėnesį, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismo sprendimu, kuriuo iš atsakovo priteistas išlaikymas sūnui D., būtų pažeisti atsakovo dukros interesai ir CK 3.198 straipsnio 2 dalies reikalavimas. Pažymėtina, kad ieškovė taip pat turi dar vieną išlaikytinį – (duomenys neskelbtini) gimusį sūnų P. E. Nors ieškovės sūnus šiuo metu jau yra pilnametis, tačiau ieškinyje ieškovė nurodė prisidedanti prie jo išlaikymo.

Išdėstytų argumentų pagrindu sprendimo dalis dėl išlaikymo dydžio pakeistina ir iš atsakovo nepilnamečiui sūnui priteistas išlaikymo dydis sumažintinas iki 400 Lt (pusės šalių sūnaus išlaikymui reikalingos sumos), laikant, jog šis išlaikymo dydis atitinka būtinus bylos šalių nepilnamečio sūnaus poreikius ir yra proporcingas išlaikymą privalančio teikti apelianto turtinei padėčiai (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (CPK 178 str.). Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos sprendimą priteisti iš jo išlaikymo įsiskolinimą, teigia, kad ieškovei yra sumokėjęs 2 000 Lt, vaikui nupirkęs 1 500 Lt vertės minkštą miegamojo baldų komplektą – kampą. Atsakovas nepateikė įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti, tačiau ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas yra sumokėjęs ieškovei 2 000 Lt sūnaus išlaikymui, atsiliepime į apeliacinį skundą patvirtino ir miegamojo baldų komplekto pirkimo faktą, patikslindama, kad šis komplektas buvo pirktas ne vaikui, o pačiam atsakovui. Pažymėtina, kad ieškovė prašė priteisti išlaikymo įsiskolinimą tik už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 25 d. iki 2013 m. vasario 12 d., o atsakovo sumokėtą 2 000 Lt sumą ir nupirkto baldų komplekto vertę įskaitė į išlaikymo sumą už pirmuosius vaiko gyvenimo metus, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog išlaikymo įsiskolinimas priteisiamas už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 25 d. iki 2013 m. vasario 12 d., todėl apeliantas nepagrįstai reikalauja jo sumokėtą 2 000 Lt sumą ir miegamojo baldų komplekto vertę dar kartą įskaityti ir nepriteisti iš išlaikymo įsiskolinimo. Atsakovo nurodomos aplinkybės apie ieškovės atsisakymus nurodyti savo banko sąskaitos numerį yra nepagrįstos įrodymais, todėl nevertintinos.

Vadovaujantis išdėstytomis aplinkybėmis, atsakovo apeliacinis skundas dėl sprendimo dalies, kuria iš jo priteistas išlaikymo įsiskolinimas, atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismui nutarus pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstytinas priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Pirmosios instancijos teisme valstybės patirtos išlaidos už antrinės pagalbos teikimą sudarė 480 Lt (b. l. 47, 53), valstybei mokėtinas žyminis mokestis - 280 Lt, taip pat buvo 13,73 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Nagrinėjamoje byloje patenkinta 76 proc. ieškovės reikalavimų. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas perskirstytinas, remiantis šia patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija – valstybei iš atsakovo priteistina 364,8 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 212,8 Lt žyminio mokesčio, 10,43 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 93, 96 str.). Apeliacinės instancijos teisme valstybės turėtos išlaidos už antrinės pagalbos teikimą sudarė 200 Lt (b. l. 73). Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 108 Lt žyminį mokestį (b. l. 64, 65), nors, ginčijant sprendimo dalį ir dėl išlaikymo įsiskolinimo, mokėtinas žyminis mokestis sudarė 178 Lt. Kadangi atsakovas sumokėjo per mažai žyminio mokesčio, o pirmosios instancijos teismas nenustatė šio apeliacinio skundo trūkumo, iš atsakovo valstybei priteistina trūkstama 70 Lt žyminio mokesčio dalis. Atsakovo apeliacinis skundas patenkintinas iš dalies (20 proc.), todėl atitinkamai paskirstytinos apeliacinėje instancijoje patirtos šalių bylinėjimosi išlaidos – atsakovui iš ieškovės priteistina 35,6 Lt žyminio mokesčio, valstybei iš atsakovo – 160 Lt advokato pagalbos išlaidų (CPK 93, 96 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą, iš atsakovo R. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini), sūnui D. O., gimusiam (duomenys neskelbtini), priteistą išlaikymo dydį sumažinant iki 400 Lt (keturių šimtų litų). Iš atsakovo R. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas sumažinti iki 364,8 Lt (trijų šimtų šešiasdešimt keturių litų 80 ct), žyminį mokestį – iki 212,8 Lt (dviejų šimtų dvylikos litų 80 ct), procesinių dokumentų įteikimo išlaidas – iki 10,43 Lt (dešimties litų 43 ct).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini), bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme: 160 Lt (šimtą šešiasdešimt litų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, ir 70 Lt (septyniasdešimt litų) žyminio mokesčio, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – žyminis mokestis.

Priteisti iš ieškovės I. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui R. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 35,6 Lt (trisdešimt penkis litus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.