- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-05-26
- Bylos Nr.
- I1-8027-362/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00155-2025-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- G. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. S. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas G. S. nurodė, kad nuo 2023 m. liepos mėn. iki skundo padavimo jis atlikinėjo bausmę Pravieniškių 2-ame kalėjime, kur jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Dušai buvo netinkamai įrengti, jie visiškai neužtikrino jo privatumo nes pertvaros tarp dušų buvo tik 30 cm pločio, čiaupai įrengti ne vienoje, o abiejuose dušo patalpos pusėse, tad jis visą laiką buvo matomas kitų asmenų ir galimai stebimas. Rūkymo vieta įrengta prie įėjimo į pastatą, tad, kiekvieną kartą įeinant į pastatą ar iš jo išeinant, jis turėjo kvėpuoti dūmais užterštu oru. Taip pat 11-ame būryje nėra įrengtas poilsio kambarys. Gyvenamojoje patalpoje pilna blakių, o administracija nesiima priemonių joms naikinti Dėl šių pažeidimų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai jautė emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, dvasinę skriaudą, buvo pažeista jo teisė į orumą, tuo pačiu patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Pravieniškių 2-ame kalėjime priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas bausmę Pravieniškių 2-ame kalėjime nuo 2024-01-17 iki 2025-01-10, buvo pradžioje patalpintas karantine, o po to paskirtas į 11 būrio 4 ir 3 brigadas. Mūrinės pertvaros dušuose yra įrengtos, to neginčija ir pats pareiškėjas, o nuo 2024-09-05 yra įrengtos ir užuolaidos, kas užtikrina visišką privatumą. Dušuose bent iš šonų esančios pertvaros minimalų privatumą užtikrina. Pareiškėjas į administraciją skundais dėl privatumo neužtikrinimo nesikreipė, tad laikytina, jog kalinimo sąlygos jam buvo tinkamos ir nepatogumų nesukėlė. Pravieniškių 2-ame kalėjime gyvenamuosiuose ir bendro naudojimo patalpose rūkyti yra draudžiama, lauke yra įrengta atskira rūkymo vieta, teisės aktų reikalavimų yra laikomasi. Atsakovas sutinka, jog 11 būryje nėra įrengtas poilsio kambarys, yra įrengta tik patalpa, kur nuteistieji gali susirinkti, rašyti laiškus, žiūrėti televizorių ir pan., be to, pareiškėjas laisvalaikio laiką galėjo leisti lauke ar kitose užimtumui ar laisvalaikiui skirtose patalpose ir koplyčioje, bei nurodo, jog pareiškėjas šių pažeidimą tik abstrakčiai įvardija, tačiau su konkrečiomis jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis nesieja. Pažymi, jog parazitų kontrolė yra vykdoma, patalpos dezinfekuojamos, tame tarpe ir tos, kuriose buvo pareiškėjas. Nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl parazitų buvimo būtų kreipęsis į administraciją ar kitas įstaigas. Pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į įstaigos psichologus dėl emocinės būsenos pablogėjimo, psichologinio sukrėtimo ar depresijos nesikreipė.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Pravieniškių kalėjime sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo G. S. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Pravieniškių kalėjime jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, privatumas dušuose, neužtikrintos kitos higienos normos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2025-02-05 pažymos Nr. RV-23-794 „Dėl G. S.“, pareiškėjas bausmę LTK Pravieniškių 2-ame kalėjime atliko nuo 2024-01-17 iki 2025-01-10, bausmę atliko karantino patalpose Nuo 2024-01-17 iki 2024-01-22, 11 būrio 4 brigadoje nuo 2024-01-022 iki 2024-04-02 ir 11 būrio 3 brigadoje nuo 2024-04-02 iki 2025-01-10.
Lietuvos kalėjimų tarnybos 2025-02-05 pažymoje Nr. LV-11935 nurodoma, kad Pravieniškių 2 kalėjimo bendro naudojimo dušinėse pertvaros įrengtos viso pareiškėjo buvimo metu, to neneigia ir pats pareiškėjas, o nuo 2024-09-05 yra įrengtos ir užuolaidos iš priekio. Karantino patalpose dušas įrengtas atskiroje patalpoje, kabinos su varstomomis durimis. Nuteistasis ginčo laikotarpiu į administraciją dėl neužtikrinto privatumo nesikreipė.
Toje pačioje pažymoje pripažįstama, jog 11 būrio patalpose nėra įrengtas laisvalaikio kambarys, tik atskira patalpa, tačiau nuteistieji gali leisti laiką lauke, ar kitose užimtumui skirtose patalpose, kaip aktų salėje, menų studijos klasėse, bibliotekoje ar koplyčioje.
Vykdant HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinės sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkto reikalavimus, kuris numato, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, draudžiama vartoti tabako gaminius bendrose gyvenamosiose, kito bendro naudojimo patalpose, o rūkymo vietos įrengtos tik lokalinių sektorių lauke, jos yra atitinkamai pažymėtos.
Lietuvos kalėjimų tarnyba yra sudariusi 2023-04-21 Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo sutartų su UAB „“Dezinfekcijos paslaugos“, tad kiekvieną mėnesį nustatytą dieną ar pagal poreikį atliekami kenkėjų monitoringo ir naikinimo darbai. Apie pastebėtus kenkėjus gyvenamojoje patalpoje nuteistieji privalo pranešti administracijai nustatyta tvarka.
Lietuvos Kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2025-02-07 pažymoje Nr. RV-23-882 nurodoma, kad pareiškėjas G. S. laikotarpiu nuo 2023-07-01 iki 2025-01-10 į įstaigos psichologus dėl emocinės būsenos pablogėjimo, psichologinio sukrėtimo ar depresijos, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, t. y., neužtikrintas privatumas dušuose, laisvalaikio kambario nebuvimas, kvėpavimas tabako dūmais, išeinat iš pastato, parazitų sukandžiojimo, nesikreipė.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos dušuose, priverstinis kvėpavimas tabako dūmais, laisvalaikio kambario nebuvimas, parazitai gyvenamojoje vietoje.
Aptariamu ginčo laikotarpiu, pareiškėjas bausmę atliko LTK Pravieniškių 2-ame kalėjime nuo 2024-01-17 iki 2025-01-10, bausmę atliko karantino patalpose Nuo 2024-01-17 iki 2024-01-22, 11 būrio 4 brigadoje nuo 2024-01-022 iki 2024-04-02 ir 11 būrio 3 brigadoje nuo 2024-04-02 iki 2025-01-10.
Atsiliepime ir pateiktose pažymose nurodoma, kad Pravieniškių 2-jame kalėjime pertvaros tarp dušų įrengtos visą pareiškėjo buvimo laiką, o nuo 2024-09-30 įrengtos ir užuolaidos iš priekio. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateiktais duomenimis apie pertvarų įrengimą nuteistųjų dušo patalpose, pareiškėjas savo skunde nurodo, kad pertvaros buvo, tačiau nurodo, jog jų plotis tik 30 cm, jokių įrodymų tam pagrįsti nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 17.5 punkte nustatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos – kasdien. Tokiu būdu, pareiškėjas dušu naudojosi bent du kartus per savaitę.
Teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas atskirti pertvaromis ar įrengti atskiras persirengimo patalpas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; 2023 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-521-1047/2023).
Aptarto teisinio reguliavimo ir išplėtotos teisminės praktikos kontekste, teismas sprendžia, kad pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas privatumas naudojantis dušu, nes pertvaros buvo įrengtos, o pastaruoju metu įrengtos ir užuolaidos, tad dėl skunde nurodytų aplinkybių teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus.
HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinės sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas nurodo, o pareiškėjas neneigia, jog yra draudžiama vartoti tabako gaminius bendrose gyvenamosiose, kito bendro naudojimo patalpose, o rūkymo vietos įrengtos tik lokalinių sektorių lauke, jos yra atitinkamai pažymėtos, ginčas kyla tik dėl šios rūkymo įrengimo vietos. Teisės aktai nereglamentuoja, kokiu atstumu nuo vietų, kuriose gali dažniau lankytis nerūkantys nuteistieji, turi būti įrengiamos rūkymo vietos lauke, pats pareiškėjas dėl to jokių skundų pateikęs nebuvo, tad šis argumentas yra atmestinas.
Byloje nepaneigta, jog Lietuvos kalėjimų tarnyba yra sudariusi 2023-04-21 Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo sutartų su UAB „“Dezinfekcijos paslaugos“, kuri kiekvieną mėnesį nustatytą dieną ar pagal poreikį atlieka kenkėjų monitoringo ir naikinimo darbus, tai patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai – graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo aktai. Taip pat pastebėtina, jog apie pastebėtus kenkėjus gyvenamojoje patalpoje nuteistieji privalo pranešti administracijai nustatyta tvarka, duomenų, jog pareiškėjas būtų tokią informaciją teikęs administracijai ar kitoms įstaigoms, nėra. Teismas taip pat pažymi, jog pareiškėjas skunde nurodė, jog jis yra pastoviai kandžiojamas blakių, dėl to kenčia nežmoniškus skausmus, patyrė nemigą, tačiau, susipažinus su pateiktu medicininiu pažymėjimu, nustatyta, jog duomenų apie nusiskundimus ir sveikatos pablogėjimus dėl blakių sukandžiojimo ar aplinkinių rūkymo, nėra, tad šis argumentas yra atmestinas.
Byloje pripažįstama, jog Pravieniškių 2 kalėjimo 11 būryje nėra įrengtas poilsio kambarys, atsakovas nurodo, kad yra įrengta tik patalpa, kur galima susirinkti, žiūrėti televizorių ir pan., be to, pareiškėjas laisvalaikio laiką galėjo leisti lauke ar kitose užimtumui ar laisvalaikiui skirtose patalpose (kaip bibliotekoje) ir koplyčioje, tačiau teismas laiko, jog tai pareiškėjui sukelia papildomus nepatogumus, nes kitose patalpose apribotos galimybės daryti tai, kas yra galima ir leidžiama daryti specialiose tam skirtose patalpose, tad laikotarpiu nuo 2024-01-22 iki 2025-01-10 (pareiškėjo būtas laikas karantino patalpose neįeina į šį laikotarpį), kuriuo pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis buvo pažeista, pareiškėjas neturėjo galimybės naudotis tinkamai įrengtu laisvalaikio kambariu. Tuo pareiškėjui buvo sukelti papildomi nepatogumai, kurių nebūtų, jei toks kambarys būtų tinkamai įrengtas, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių kalėjime, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių kalėjime pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas sąlygas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, neužtikrinant privatumo, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos kalėjimų tarnybos administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Pravieniškių kalėjimo administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Pareiškėjas nei Pravieniškių kalėjimo administracijai, nei, kitoms institucijoms skundų neteikė.
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Pravieniškių kalėjimo administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Pravieniškių kalėjime būtent netinkamos kalinimo sąlygos ( poilsio kambario nebuvimas) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), įvertinus ir tai, jog ilgalaikio pažeidimų poveikio nenustatyta, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas raštu nesikreipė su prašymais į atsakovę ar kitas kompetentingas įstaigas dėl tinkamų kalinimo sąlygų sudarymo ir tai leidžia spręsti, kad pareiškėjo patiriami nepatogumai nebuvo tokie labai dideli, į tai, kad atsakovės kaltę suponuoja ne sąmoningas teisės aktų nevykdymas, siekiant sukelti nepatogumus pareiškėjui, o jos, kaip nacionalinės institucijos pozityvios pareigos užtikrinti kaliniams tinkamas sąlygas, nevykdymas, bei atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kaip poilsio kambario nebuvimas konkrečiai paveikė jį patį, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, viso 20 Eur, susijusius su dokumentų siuntimu, tačiau tai patvirtinančių įrodymų, jog patyrė būtent tokias išlaidas nepateikia, tad prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo G. S. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo G. S., teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Pravieniškų 2-jame kalėjime buvo pažeista.
Reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.