Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų K. N., E. N. ir A. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-715-459/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Taurus-ekspres“ ieškinį atsakovams K. N., E. N., A. N., ribotos atsakomybės bendrovei „Noble group“ dėl dovanojimo ir sutartinės hipotekos sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys notarė V. K. ir notarė L. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantai, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartimi iškelta UAB „Taurus-ekspres“ bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2011 m. kovo 24 d. (t. 1, b.l. 7-8, 9-10). 2011 m. rugpjūčio 4 d. BUAB „Taurus-ekspres“ kreditorių susirinkime patvirtinta bankroto administratoriaus ataskaita. BUAB „Taurus-ekspres“ akcininkai K. N., kuris taip pat buvo ir įmonės vadovas, bei E. N. 2011 m. rugpjūčio 9 d. dovanojimo sutartimi padovanojo dukrai A. N. 600/14903 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bei pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 148-155). Minėtam nekilnojamajam turtui 2011 m. gruodžio 19 d. įregistruota hipoteka (t. 2, b.l. 161-162). Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 28 d. (civilinė byla Nr. 2-800-538/2012), 2012 m. lapkričio 21 d. (civilinė byla Nr. 2-1481-265/2012) ir 2014 m. rugsėjo 24 d. (civilinė byla Nr. 2-1152-112/2014) sprendimais BUAB „Taurus-ekspres“ naudai iš K. N. priteista 846 797,50 Lt ir 5 415,38 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš E. N. – 107 199 Lt ir 2 894,38 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso 962 306,26 Lt bei procesinės palūkanos. Ieškovė sudarytus dovanojimo ir turto įkeitimo sandorius prašė pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.). Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Apeliantai, nesutikdami su priimtu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisminėje praktikoje suformuluotais kasacinio teismo išaiškinimais, nustatinėjo visas reikšmingas CK 6.66 straipsnio taikymui sąlygas, kurių apeliacinės instancijos teismas nekartoja. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina visų skundžiamame sprendime nurodytų sąlygų visuma, nes nenustačius bent vienos iš sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu. Apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad teismas nenustatė/nepagrįstai nustatė dalies būtinųjų actio Pauliana sąlygų ginčijamų sandorių panaikinimui, t. y. neigia ieškovės reikalavimo teisės turėjimą, ginčo sandorių šalių nesąžiningumą, ginčijamų sandorių panaikinimą visa apimtimi, nurodo, kad praleistas ieškinio senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kad apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl apeliantų skunde kvestionuojamų actio Pauliana taikymo sąlygų.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, susijusius su ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo ginčijimu.

Byloje ieškovės reikalavimo teisė į atsakovus K. N. ir E. N. yra patvirtinta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriais ieškovei iš K. N. priteista 846 797,50 Lt, iš E. N. – 107 199 Lt žalos atlyginimo. Spręsdamas dėl šios actio Pauliana taikymo sąlygos, teismas turi nustatyti ieškovės ir K. N. bei E. N. siejančios prievolės atsiradimo momentą, kuris reikšmingas tuo, kad paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo teisinių santykių, iš kurių ši teisė kildinama, pobūdžio. Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimo teisė kildinama iš delikto – atsakovų K. N. ir E. N. neteisėtais veiksmais žalos ieškovei padarymo, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Pasisakydamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momento, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau, nei ji padaroma) momentu, todėl laikytina, jog skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 ir kt.).

Minėtais Klaipėdos apygardos teismo sprendimais iš K. N. priteista 227 601,50 Lt žalos atlyginimo 2009 m. rugpjūčio 24 d. sudarytos patalpų ir aikštelės nuomos sutarties pagrindu; 131 395 Lt žalos atlyginimo dėl 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „Transdelta“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir skolininkės UAB „Žemaitijos keliai“ skolos UAB „Klaspeda“ neatlygintinio perleidimo bei 487 801 Lt dėl neteisėtų dividendų išmokėjimo 2008 m. gegužės 30 d. akcininkų susirinkimo nutarimo pagrindu, taip pat šiuo pagrindu 107 199 Lt žalos atlyginimo priteista ir iš E. N.. Taigi, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovų K. N. ir E. N. neteisėti veiksmai, žala, taigi, ir prievolė atlyginti žalą ieškovei atsirado dar iki bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas dovanojimo sandoris sudarytas 2011 m. rugpjūčio 9 d. (jau po bankroto bylos iškėlimo), akivaizdu, kad ieškovė turėjo galiojančią neabejotiną reikalavimo teisę atsakovams K. N. ir E. N.. Pažymėtina, kad kreditorius actio Pauliana ieškinius gali reikšti per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė, ginčydama 2011 m. rugpjūčio 9 d. dovanojimo sutartį, kuria K. N. ir E. N. perleido jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į šiuos atsakovus, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Apeliantai nepagrįstai neigia ir kitą actio Pauliana sąlygą – ginčo sandorių šalių nesąžiningumą. Ginčijamu dovanojimo sandoriu atsakovai K. N. ir E. N. (tėvai) jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą neatlygintinai padovanojo savo dukrai A. N.. CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad, jeigu skolininkas sandorį sudarė su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių įstatyme numatytą prezumpciją, todėl teiginiai apie ginčijamos dovanojimo sutarties šalių tiek K. N. ir E. N., tiek A. N. sąžiningumą neturi pagrindo. Be to, CK 6.66 straipsnio 2 dalis nustato, kad neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu net ir nepaisant trečiojo asmens (A. N.) sąžiningumo ar nesąžiningumo. Byloje ginčijamas dovanojimo sandoris yra neatlygintinis, todėl šiuo atveju atsakovų (ne)sąžiningumas ir neturi esminės teisinės reikšmės.

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinius, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia nesietina su BUAB „Taurus-ekspres“ dokumentų perdavimu bankroto administratoriui, nes ginčijamas ne ieškovės sudarytas sandoris, be to, ginčijama dovanojimo sutartis sudaryta 2011 m. rugpjūčio 9 d., t. y. po bankroto bylos iškėlimo ir po BUAB „Taurus-ekspres“ dokumentų bankroto administratoriui perdavimo. Bylos duomenimis ieškovė į teismą kreipėsi 2012 m. sausio 16 d., todėl laikytina, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes ieškovė apie ginčijamą sandorį negalėjo sužinoti anksčiau nei jis buvo sudarytas. Taip pat nelaikytini reikšmingais apeliantų argumentai, kad kreipimosi į teismą data sietina su patikslinto ieškinio pateikimu, nes bet kokiu atveju (net ir sutinkant su apeliantais) ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Apeliantai teigia, kad nėra pagrindo naikinti sandorio, kurio vertė beveik du kartus didesnė nei ieškovės reikalavimai. Tačiau visų pirma pastebėtina, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais ieškovei iš atsakovų K. N. ir E. N. bendrai priteista 962 306,26 Lt žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų ir ieškovės reikalavimo teisės apimtis vis didėja dėl priteistų procesinių palūkanų, kurios skaičiuotinos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Antra, CK 6.66 straipsnyje nenustatyta, kad pripažintinas negaliojančiu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik dalyje, sutampančioje su ieškinį pareiškusio kreditoriaus turimu reikalavimu. Kitas dalykas yra sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės – jos sukeliamos ieškinį pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina jo teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 str. 4 d.), kitaip tariant, patenkinus kreditoriaus reikalavimą, perteklinė turto, kuris grąžintas restitucijos pagrindu skolininkui, dalis gali būti jam grąžinta.

Apeliantams neginčijant kitų actio Pauliana sąlygų, t. y. kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus (ieškovės) teises bei skolininkai K. N. ir E. N. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio (juo labiau, kad teisėjų kolegijai ir nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo aspektu), spręstina, kad egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Todėl teismas pagrįstai 2011 m. rugpjūčio 9 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp K. N., E. N. ir A. N., pripažino negaliojančia (CK 6.66 str.) bei taikė restituciją – dovanotą nekilnojamąjį turtą grąžino atsakovų K. N. ir E. N. nuosavybėn (CK 6.145 str.).

Dėl įkeitimo sutarties (hipotekos) pripažinimo negaliojančia

Kaip minėta, A. N. jai 2011 m. rugpjūčio 9 d. dovanojimo sutartimi perleistą (padovanotą) nekilnojamąjį turtą 2011 m. gruodžio 19 d. įkeitė RAB „Noble group“, taip užtikrindama K. N. įsipareigojimų vykdymą pagal 2011 m. lapkričio 17 d. sudarytą kredito sutartį (t. 2, b.l. 161-162). Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą tenkino ir pripažino įkeitimo sandorį negaliojančiu. Apeliantai, kvestionuodami šią sprendimo dalį, teigia, kad ieškovė neturi finansinio reikalavimo A. N. ir RAB „Noble group“; neįrodytas hipotekos kreditoriaus nesąžiningumas; teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiu visą hipotekos sandorį, o ne jo dalį; teismas ginčą išsprendė įstatymus taikydamas retrospektyviai, nesigilindamas, kad hipotekos sandoris sudarytas iki CK 2012 m. liepos 1 d. pakeitimo, neišaiškino reikšmingų aplinkybių CK 4.197 straipsnio 6 dalies taikymui.

Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 str. 1 d.). CK 4.181 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama svetimo daikto hipoteka – nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai skolininkas yra kitas asmuo negu įkeisto daikto savininkas. Pažymėtina, kad įkaito davėju pagal hipotekos sandorį gali būti hipotekos objektu esančio nekilnojamojo daikto savininkas (CK 4.170 str. 2 d.), nes tik turto savininkui priklauso teisė valdyti, naudoti turtą ir juo disponuoti, ir niekas prieš savininko valią šio turto negali paimti, apriboti nuosavybės teisę, išskyrus įstatymus ir teismo sprendimą (CK 4.37 str. - 4.39 str.). Taip pat ir CK 4.206 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įkaito davėjas turi būti įkeičiamojo daikto savininkas arba asmuo, kuriam priklauso turtinė teisė, esanti įkeitimo objektu, išskyrus atvejus, kada įstatymas nustato, kad įkeitimo objektas gali būti įgytas įkaito davėjo nuosavybėn ateityje. Taigi, įkaito davėju pagal hipotekos sandorį gali būti tik įkeičiamo daikto savininkas, o teisės normos, nustatančios, jog daiktą įkeisti gali tik jo savininkas, yra imperatyvios.

Nagrinėjamu atveju ginčo dovanojimo sutartį pripažinus negaliojančia actio Pauliana pagrindu, laikytina, kad šis sandoris negalioja ab initio nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 str. 1 d.). Sandorio negaliojimo konstatavimas, turi retroaktyvų efektą, nes yra paneigiamos teisinės pasekmės, kurių šalys siekė sudarydamos sutartį. A. N. įkeisto turto savininke tapus teismo pripažintos negaliojančios ginčo dovanojimo sutarties pagrindu, pripažintinas ir A. N. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kuriuo užtikrintas K. N. skolinis įsipareigojimas RAB „Noble group“, įgijimas neteisėtu. Remiantis išdėstytu, spręstina, kad A. N. 2011 m. gruodžio 19 d. sutartine hipoteka įkeitė nekilnojamąjį turtą nebūdama šio turto savininke (CK 4.170 str., 4.206 str.), dėl ko teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamą įkeitimo sandorį yra pagrindas pripažinti niekiniu ir negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Pažymėtina, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas gali konstatuoti ir ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 str. 5 d.). Šiame kontekste atmestinas kaip neturintis reikšmės apeliantų argumentas dėl ieškovės reikalavimo teisės į A. N. ir RAB „Noble group“ neturėjimo. Taip pat atmestini apeliantų argumentai, kad teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiu visą hipotekos sandorį, o ne jo dalį. Teisėjų kolegija, spręsdama ginčo dovanojimo sutarties galiojimo klausimą actio Pauliana pagrindu, pirmiau jau pasisakė dėl būtinumo ieškovės reikalavimų užtikrinimui pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį visa apimtimi. Išdėstyti argumentai taikytini ir hipotekos sandorio panaikinimui. Be to, įkeitimo sutartis pripažinta niekine, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl ji naikintina visa apimtimi.

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti RAB „Noble group“ sąžiningu hipotekos kreditoriumi ir taikyti CK 4.197 straipsnio 6 dalies nuostatas dėl tokio kreditoriaus gynimo. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.

CK 4.197 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. Kai hipotekos sandoris įstatymų nustatyta tvarka pripažintas negaliojančiu ir nėra būtinybės ginti sąžiningo hipotekos kreditoriaus, Hipotekos registre įregistruota hipoteka baigiama ir išregistruojama iš Hipotekos registro, pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu. Taigi, CK 4.197 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta išimtis, kada hipotekos teisė hipotekos kreditoriui išlieka net jeigu hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu. Ši teisės norma nustato hipotekos kreditoriaus, kaip daiktinės teisės turėtojo, teisės gynimo būdą, kai nuginčijamas hipotekos sandoris. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2015 konstatavo, jog „...CK 4.197 straipsnio 6 dalis gali būti taikoma ir pripažįstant negaliojančiais hipotekos lakštus, išduotus iki 2012 m. liepos 1 d.“, kartu pažymėdama, kad „ ... hipotekos kreditorius, prašydamas teismo jam palikti hipotekos teisę remiantis CK 4.197 straipsnio 6 dalimi, turi įrodyti, jog faktiškai nežinojo ir negalėjo žinoti hipotekos sandorio teisinių trūkumų, sudariusių pagrindą tokį sandorį pripažinti negaliojančiu, ir turi teisę prašyti teismo ginti jo, kaip sąžiningo kreditoriaus, interesus“. Todėl šių išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 4.197 straipsnio 6 dalis nagrinėjamu atveju gali būti taikoma ir pripažįstant negaliojančiais hipotekos lakštus, išduotus iki 2012 m. liepos 1 d, bei pažymi, kad hipotekos teisę, remiantis minėta norma, siekiantis išsaugoti kreditorius turi įrodyti savo sąžiningumą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pripažino RAB „Noble group“ nesąžininga šalimi. Apeliacinės instancijos teismas priešingų išvadų konstatavimui jokio pagrindo neturi. RAB „Noble group“ kaip hipotekos kreditorius, kuriam įkeistas negaliojančia pripažinta dovanojimo sutartimi perleistas nekilnojamasis turtas, nereiškė teismui prašymo palikti jam hipotekos teisę net ir pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, o minėtą normą prašė taikyti apeliantai. RAB „Noble group“ nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme elgėsi pasyviai - procesinių dokumentų neteikė bei bylos nagrinėjime nedalyvavo, nors apie jos nagrinėjimą buvo tinkamai informuota. Taigi, RAB „Noble group“ net neįrodinėjo, t. y. negynė savo kaip sąžiningos sandorio šalies teisių. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad ši atsakovė prieinamomis priemonėmis būtų pasidomėjusi dėl hipotekos sandorio sąlygų, objekto, skolininko kreditorių bei tai, ar sudarant sandorį nebus pažeisti skolininko kreditorių interesai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu ir tuo aspektu, kad vien aplinkybės, jog buvo įkeistas žymiai didesnės vertės turtas (1 560 000 Lt) nei įkeitimu užtikrinta sandorio suma (35 000 Eur (120 848 Lt)), turėjo sukelti hipotekos kreditoriui įtarimą dėl sandorio tikslų ir sandorį sudarančios šalies galimo nesąžiningumo. Taigi, byloje neįrodyta, kad BAB „Noble group“ faktiškai nežinojo ir negalėjo žinoti hipotekos sandorio teisinių trūkumų, sudariusių pagrindą tokį sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Todėl, nesant pagrindo pripažinti BAB „Noble group“ sąžiningu hipotekos kreditoriumi, nėra pagrindo ir CK 4.197 straipsnio 6 dalies taikymui jo atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio išvakarėse gautas raštas, pasirašytas RAB „Noble group“ valdybos nario J. B.. Rašte teigiama, kad RAB „Noble group“ tinkamai nepranešta (ne tuo adresu) ir nebuvo žinoma apie šią bylą. Pažymėtina, kad raštą pasirašiusio asmens įgalinimai bei jo kaip atsakovo valdybos nario statusas nėra patvirtinamas jokiais įrodymais. Tačiau šių aplinkybių tikslinimas netgi nėra prasmingas, nes bet kuriuo atveju rašte dėstomi teiginiai visiškai prieštarauja bylos duomenims, kurie patvirtina, kad RAB „Noble group“ atsakove įtraukta patikslintu ieškiniu (t. 2, b.l. 11), 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo nustatyta tvarka tiek Klaipėdos miesto apylinkės teismas (pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), tiek Klaipėdos apygardos teismas (antrą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) šiai atsakovei siuntė išverstus į anglų kalbą šalių procesinius dokumentus, taip pat ir teismo procesinius sprendimus, kurie laikytini tinkamai įteiktais, nes teisme yra gautos dokumentų įteikimą patvirtinančios pažymos (t. 2, b.l. 90-192, t. 3, b.l. 3-4, 5-12, 13-15, 34-35). Pabrėžtina, kad dokumentai RAB „Noble group“ įteikti adresu Tornimae 7-9, Tallinn 10145, Estija, t. y. tokiu pat adresu, kuris nurodytas ir minėto asmens (J. B.) teismui pateiktame rašte. Todėl atmestini kaip nepagrįsti argumentai dėl neteisingo adreso nurodymo. RAB „Noble group“ buvo įteiktas 2012 m. spalio 3 d. teismo pranešimas, kuriame vadovaujantis CPK 805 straipsniu išaiškinta, kad atsakovė privalo paskirti įgaliotą asmenį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje, kuriam būtų įteikiami su šia byla susiję procesiniai dokumentai. Jei atsakovė šios pareigos neįvykdys ir nenurodys įgalioto asmens, visi procesiniai dokumentai, susiję su šia byla ir skirti atsakovei RAB „Noble group“ liks byloje ir bus laikomi įteiktais (t. 2, b.l. 86-87, 3-4). RAB „Noble group“ nei atstovo, nei įgalioto asmens, gyvenančio Lietuvos Respublikoje, kuriam būtų įteikiami procesiniai dokumentai, nepaskyrė. Todėl, pirmosios instancijos teismui išaiškinus CPK 805 straipsnį bei jo pasekmes, visi RAB „Noble group“ skirtini procesiniai dokumentai, pirmą kartą juos įteikus, vėliau apskritai galėjo būti laikomi byloje ir laikytini įteiktais, nors, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas su byla susijusius procesinius dokumentus dar ir toliau šiai atsakovei siuntė ir jie buvo įteikti (t. 4, b.l. 70). Todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad RAB „Noble group“ nebuvo tinkamai informuota apie teismo procesą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai (apie proceso eigą, įrodymų rinkimą ir pan.) neturi teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.

Dėl aukščiau išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės pagrįstas išvadas, taip pat nepadarė procesinių normų pažeidimų, kurios sąlygotų sprendimo naikinimą ar keitimą. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.