Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. J. ieškinį atsakovėms (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), viešajai įstaigai (duomenys neskelbtini), viešajai įstaigai (duomenys neskelbtini), viešajai įstaigai (duomenys neskelbtini), viešajai įstaigai (duomenys neskelbtini) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per AAS „BTA Insurance Company“ filialą Lietuvoje, IF P&C Insurance AS filialas, Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

35. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat sąlygų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal ieškovo apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas.

Dėl reikšmingų faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

36. Iš šalių paaiškinimų bei byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2010 m. apeliantas įstojo į (duomenys neskelbtini). Remiantis 2010 m. liepos 13 d. pažyma, apeliantas buvo pripažintas visiškai sveikas ir galintis atlikti (duomenys neskelbtini). Nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 3 d. apeliantas dalyvavo (duomenys neskelbtini) mokymų kurse, kuris vyko (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, mokymų kurso ketvirtą–penktą savaitę, (duomenys neskelbtini) mokymų ir pratybų metu, sutriko jo sveikata (jį pradėjo pykinti, skaudėjo galvą, jis neteko sąmonės). Apeliantą apžiūrėjęs (duomenys neskelbtini) konstatavo apsinuodijimą maistu ir grąžino atgal į pratybas. Vėliau ieškovo sveikatos būklė prastėjo, dėl to jis buvo ne kartą gydytas VšĮ (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini). Apeliantui buvo diagnozuotas psichikos sveikatos sutrikimas ir taikomas atitinkamas gydymas. Apelianto teigimu, 2017 m. spalio 19 d. susipažinus su gydytojo L. P. pateiktu medicininiu dokumentu, kuriame yra įrašas „liekamieji reiškiniai po galvos traumos“, apeliantui tapo žinoma (suprantama), kad jo sveikatos būklė, dėl kurios nustatytas 95 proc. lygio nedarbingumas, yra ne psichikos sveikatos, bet 2012 m. tikėtinai patirtos galvos traumos, kuri buvo nuslėpta, pasekmė. Šios aplinkybės pagrindu ieškovas teigia, kad jam nuo 2012 m. buvo netinkamai diagnozuota liga, taikomas netinkamas gydymas. Suvokęs apie galimą jo teisių pažeidimą, apeliantas prašo atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

37. 2020 m. rugpjūčio 27 d. apeliantas, atstovaujamas motinos, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai pateikė pareiškimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą dėl (duomenys neskelbtini) medicinos punkte, VšĮ (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini) suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Komisija 2020 m. spalio 12 d. priėmė sprendimą nenagrinėti apelianto pareiškimo, kadangi pareiškimas pateiktas praleidus terminą.

39. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis tiek dėl ieškinio senaties taikymo, tiek dėl atsakovių civilinės atsakomybės taikymo sąlygų nebuvimo, ieškovas pateikė apeliacinį skundą.

40. Byloje keliami klausimai dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymą bei praleisto termino atnaujinimą, taikymo ir aiškinimo, taip pat dėl sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų veiksmų, teikiant ieškovui sveikatos priežiūros paslaugas, (ne)teisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo sąlygų, egzistavimo bei jų vertinimo.

Dėl ieškinio senaties termino

41. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 137 straipsnio 1 dalį asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į teisminę gynybą, tačiau ši teisė, kaip ir bet kuri kita civilinė teisė, nėra absoliuti. Teisės į gynybą įgyvendinimas pirmiausia sietinas su subjekto, besinaudojančio šia teise, pareigomis laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Šios pareigos yra neatskiriama visų civilinių teisių įgyvendinimo dalis (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Be šių bendrųjų teisės į gynybą įgyvendinimo aspektų, išskirtinas vienas specifinis ypatumas – šios civilinės teisės įgyvendinimas yra ribojamas laiko aspektu, t. y. asmuo turi konkrečiu terminu ribojamą galimybę teismine tvarka apginti savo pažeistas subjektines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019, 18 punktas). Terminas, kuriuo ribojamas teisės į gynybą įgyvendinimas, yra vadinamas ieškinio senaties terminu. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

42. Ieškinio senaties taikymas pasižymi tam tikra specifika – ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Šaliai pateikus prašymą taikyti ieškinio senatį, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

43. Byloje pareikštas reikalavimas dėl žalos, padarytos neteisėtais sveikatos priežiūros įstaigų veiksmais, atlyginimo. Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato specialus teisės aktas – Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – ir PTŽSAĮ). Pagal materialiųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, nagrinėjamoje byloje taikytinas ginčo sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ieškovui metu (t. y. 2012–2016 m.) galiojęs teisinis reglamentavimas.

44. Aktualios bylai PTŽSAĮ redakcijos (galiojusios nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) normos nustatė, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bei norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (PTŽSAĮ 24 straipsnio 2 dalis). Komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (PTŽSAĮ 24 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas dėl nurodytų PTŽSAĮ nuostatų, kurios nenustatė konkretaus termino, per kurį turi būti kreipiamasi į Komisiją, išaiškino, kad kreipimuisi į Komisiją dėl pažeistų teisių ir žalos atlyginimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, o komisijos priimtas sprendimas gali būti skundžiamas per PTŽSAĮ 24 straipsnio 8 dalyje nustatytą 30 dienų terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-611/2015).

45. Byloje nėra ginčo, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamu atveju sveikatos priežiūros paslaugos, iš kurių kildinami ieškovo reikalavimai, buvo teikiamos nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. (2012 m. rugpjūčio mėnesį suteikta pirminė (duomenys neskelbtini) medicinos pagalba (duomenys neskelbtini); 2012 m. spalio 11 d. ieškovas iš (duomenys neskelbtini) buvo pristatytas į VšĮ (duomenys neskelbtini); 2012 m. spalio 12 d. – 2012 m. spalio 18 d. hospitalizuotas VšĮ (duomenys neskelbtini), iš kurios 2012 m. spalio 18 d. buvo perkeltas į (duomenys neskelbtini), čia buvo gydomas iki 2012 m. spalio 23 d. ir nukreiptas tolimesniam gydymui į VšĮ (duomenys neskelbtini), kur buvo gydomas iki 2012 m. lapkričio 19 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) ieškovui sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos ir atitinkamais 2012 m., 2015 m. – 2019 m. laikotarpiais. Nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. kovo 14 d. bei nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 29 d. sveikatos priežiūros paslaugas ieškovui teikė VšĮ (duomenys neskelbtini); nuo 2016 m. birželio 16 d. iki gruodžio 21 d. – VšĮ (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodo, kad nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. balandžio 20 d. jis buvo stacionarizuotas VšĮ (duomenys neskelbtini), o iki 2019 m. rugsėjo 26 d. buvo gydomas VšĮ (duomenys neskelbtini), tačiau neteisėtų veiksmų, dėl kurių prašo atlyginti žalą, apeliantas nesieja su nurodytais laikotarpiais šiose sveikatos priežiūros įstaigose teiktomis paslaugomis.

46. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė nustatęs, kad į Komisiją ieškovas kreipėsi 2020 m. rugpjūčio 27 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, o atsakovės prašė taikyti ieškinio senatį.

47. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, teigia, kad jis tikėtinai patyrė galvos traumą, dėl kurios įvyko kraujo išsiliejimas į smegenis. Nediagnozavus kraujo išsiliejimo į smegenis ir tinkamai negydant, apeliantas praktiškai prarado darbingumą. Apelianto teigimu, apie tikėtinai patirtą galvos traumą jam tapo žinoma tik 2017 m. spalio 19 d. susipažinus su gydytojo L. P. pateiktu medicininiu dokumentu, kuriame yra įrašas „liekamieji reiškiniai po galvos traumos“.

48. Remiantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017 24 punktą).

49. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

50. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau cituota kasacinio teismo praktika bei susipažinusi su apelianto nurodytu dokumentu ‒ VšĮ (duomenys neskelbtini) L. P. 2017 m. spalio 19 d. pateiktu išrašu (patikslinto ieškinio priedo, įvardinto „med. dok-7“, 9 puslapis), neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto sužinojimo apie galbūt netinkamai jam suteiktas medicinos paslaugas momentas nesietinas su tuo dokumentu. Atsakovės teisingai pažymėjo, kad aptariamame dokumente VšĮ (duomenys neskelbtini) gydytojas L. P., pateikdamas išrašą iš medicininių dokumentų, pagal aprašytą ligos anamnezę, kuri yra iš paciento surenkama ligos istorija (paprastai anamnezę surenka gydytojas per pokalbį su pacientu ar jį lydinčiu arba atstovaujančiu asmeniu), įrašė, kad I. J. 2012 m. patyrė galvos traumą ir jam diagnozuoti liekamieji reiškiniai po galvos smegenų traumos. Atkreiptinas dėmesys, kad to paties gydytojo 2017 m. liepos 18 d. siuntime nurodyta kita diagnozė, o apie galbūt 2012 m. patirtą galvos traumą neužsimenama (patikslinto ieškinio priedo, įvardinto „med. dok-7“, 7 puslapis). Nors apeliantas teigia, kad savo teisių pažeidimą jis suvokė tik 2017 m. spalio 19 d., kai gydytojas įrašė, jog apelianto sveikatos būklė nulemta 2012 m. patirtos galvos traumos, tačiau toks suvokimas paremtas iš esmės paties apelianto subjektyviu situacijos vertinimu, bet ne medicininiais duomenimis (kaip pirmiau minėta, anamnezė – iš paciento surenkama ligos istorija). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Taigi, šiuo atveju nustatant ieškinio senaties eigos pradžios momentą reiktų remtis objektyvaus pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad pagal bendrą sveikatos būklę ir kitas aplinkybes atidus ir rūpestingas asmuo galimą savo teisių pažeidimą būtų suvokęs anksčiau nei likus trims metams iki kreipimosi į Komisiją – 2020 m. rugpjūčio 27 d.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ieškovas apie galimą savo teisių pažeidimą galėjo žinoti ir žinojo anksčiau nei 2017 m. spalio 19 d.

52. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl to, kad ieškovas dar 2013 m. gegužės 29 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) su prašymu nustatyti, ar jam diagnozuota liga yra susijusi su tarnybos pareigų atlikimu (duomenys neskelbtini). Minėtame prašyme ieškovas dėstė analogiškas kaip ir ieškinyje aplinkybes, susijusias su galimu jo susirgimu (duomenys neskelbtini) pratybų metu (duomenys neskelbtini) atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 2). Ieškovas po 2012 m. tikėtinai patirtos galvos traumos (ieškovas įrodinėja šią tikimybę) ne kartą buvo konsultuotas gydytojų, buvo atlikti išsamūs jo sveikatos tyrimai, tačiau jokiais objektyviais medicininiais duomenimis ieškovo galvos traumos ir jos pasekmėje įvykusio kraujo išsiliejimo į smegenis faktas nebuvo patvirtintas. Be to, dėl galbūt patirtos galvos traumos ieškovas buvo tiriamas dar 2012 m. Ieškovo gydymo stacionare ligos istorijoje užfiksuota, kad pacientui 2012 m. spalio 12 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) buvo atlikti smegenų tyrimai ir traumai būdingų pakitimų nekonstatuota. Vadinasi, dar 2012 m., įtariant galvos traumą, ieškovui buvo atlikti tyrimai, todėl manydamas, kad jam suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos buvo netinkamos, ieškovas, laikydamasis PTŽSAĮ nustatyto termino, galėjo įgyvendinti teisę į teisinę gynybą ir kreiptis dėl žalos atlyginimo.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovas apie tariamai netinkamai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas turėjo suvokti ir neabejotinai suvokė žymiai anksčiau nei prieš trejus metus iki kreipimosi į Komisiją 2020 m. rugpjūčio 27 d.

54. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

55. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra priežasčių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad byloje tirtos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo nepritarti šiai teismo išvadai. Nors apeliantas teigia, kad dėl sunkios sveikatos būklės jis neturėjo galimybių laiku pasinaudoti teise į teisminę gynybą, tačiau šie teiginiai visų pirma prieštarauja pradinei apelianto pozicijai, kurios jis laikėsi bylos nagrinėjimo metu (apeliantas teigė, kad jis nėra praleidęs ieškinio senaties termino), bei nėra pagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nenurodė objektyvių priežasčių, kurios kliudė jam kreiptis į Komisiją dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų anksčiau nei 2020 m. rugpjūčio 27 d. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Iš byloje tirtų duomenų matyti, kad ieškovas dėl savo sveikatos būklės ne kartą kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigas, taip pat ieškovas gynė savo teises 2013 m. gegužės 29 d. bei 2018 m. lapkričio 27 d. kreipdamasis į (duomenys neskelbtini) su prašymu nustatyti priežastinį ryšį tarp jo sveikatos sutikimo ir tiesioginių tarnybos pareigų atlikimo; 2019 m. inicijuodamas ikiteisminį tyrimą dėl galimo sužalojimo (duomenys neskelbtini) vykusių (duomenys neskelbtini) mokymų kurso metu (ieškinio priedas Nr. 1). Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad ne apelianto sveikatos būklė, kaip teigiama apeliaciniame skunde, buvo kliūtis jam laiku ginti savo tariamai pažeistas teises, o paties apelianto pasirinktas elgesio modelis. Laikytina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nėra pagrindo ieškovui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl ieškovui (apeliantui) suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų (ne)tinkamumo

56. Nors CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, tačiau pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl ieškovo reikalavimų esmės. Teismas konstatavo, kad byloje neįrodžius atsakovių veiksmų teikiant ieškovui sveikatos priežiūros paslaugas neteisėtumo, neegzistuoja pagrindas jų civilinei atsakomybei taikyti, todėl teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą vertina ir civilinės atsakomybės normų taikymo aspektu.

57. Pacientų teisės gauti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas garantija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Šio įstatymo (akto redakcija, galiojusi sveikatos priežiūros paslaugų ieškovui teikimo laikotarpiu) 2 straipsnio 8 dalyje detalizuota, kad kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – tai prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami. Aptariamo įstatymo 13 straipsnyje nurodyta, kad pacientas turi teisę į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą.

58. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 6.284 straipsniai). Kalte grįstos civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtinas sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Asmuo, pareiškęs ieškinį dėl sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, todėl, siekdama paneigti civilinės atsakomybės prievolę, sveikatos priežiūros įstaiga turi įrodyti, kad jos darbuotojai nėra kalti dėl atsiradusios žalos, t. y. kad, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jie buvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-469/2020 29 punktas). Nenustačius bent vienos iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

59. Apeliantas reikalavimą taikyti civilinę atsakomybę grindžia kiekvienos iš atsakovių netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis jam padaryta žala. Reikšdamas reikalavimą atsakovei (duomenys neskelbtini), apeliantas teigia, kad ši atsakovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi ieškovo sveikatos priežiūros užtikrinimo aspektu, t. y. laiku ir tinkamai nesuteikė medicininės pagalbos pablogėjus ieškovo sveikatai. Reikalavimas atsakovei (duomenys neskelbtini) grindžiamas atsiradusia žala ieškovo sveikatai dėl netinkamai suteiktos pirmosios medicininės pagalbos (duomenys neskelbtini) mokymų metu. Apelianto nuomone, naujai paaiškėjusios aplinkybės 2017 m. spalio 19 d. susipažinus su gydytojo L. P. pateiktu medicininiu dokumentu, kuriame yra įrašas „liekamieji reiškiniai po galvos traumos“, leidžia manyti, kad (duomenys neskelbtini) pratybų metu apeliantas patyrė galvos traumą, tačiau šią aplinkybę nurodytos atsakovės nuslėpė, o tai lėmė tiek netinkamai taikytą gydymą, tiek negrįžtamus neigiamus padarinius apelianto sveikatai. Įrodinėdamas neteisėtus atsakovių VšĮ (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini) veiksmus, apeliantas teigia, kad šiose gydymo įstaigose buvo skiriamas nepakankamas dėmesys jo sveikatos būklei, parenkamas netinkamas gydymo būdas (apelianto teigimu, nors jis patyrė galvos traumą, dėl kurios tikėtinai išsiliejo kraujas į smegenis, tačiau buvo gydomas nuo susirgimo psichine liga). Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad apeliantas iš esmės įrodinėja, jog (duomenys neskelbtini) pratybų (duomenys neskelbtini) metu jis patyrė galvos traumą, tačiau šis faktas buvo nuo jo nuslėptas, todėl jo atžvilgiu buvo taikytas netinkamas gydymas, lėmęs negrįžtamus sveikatos pakitimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog apeliantas 2012 m. galbūt patyrė galvos traumą, dėl ko būtų galima vertinti apelianto įrodinėjamą kiekvienos iš atsakovių veiksmų neteisėtumą.

60. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovo atstovų prašymu 2021 m. gruodžio 15 d. buvo paskirta teismo deontologinė ekspertizė, pavedant ekspertams atsakyti į ieškovo, atsakovių VšĮ (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei VšĮ (duomenys neskelbtini) pateiktus klausimus. Ekspertai, pateikdami atsakymą į ieškovo I. J. klausimą, ar pakanka medicininių duomenų konstatuoti, kad I. J. 2012 m. rugpjūčio mėnesį patyrė galvos traumą, pateikė išvadą, jog medicininiuose dokumentuose objektyvių duomenų apie paciento patirtą galvos smegenų traumą 2012 m. nefiksuota. Ekspertizės akte, be kita ko, nurodyta, kad ieškovui 2012 m. rugpjūčio mėnesį diagnozuoti psichikos sutrikimai, gydymas taikytas pagal nustatytas diagnozes, skirtų medikamentų terapinės rekomenduojamos dozės neviršytos (ekspertizės akto 43, 45 puslapiai). Ekspertai taip pat nurodė, kad medicininiai duomenys leidžia daryti išvadą, jog ieškovui pakraujavimas smegenyse yra įvykęs laikotarpiu tarp 2016 m. balandžio 19 d. ir 2017 m. balandžio 11 d., ir šio, tikėtina, spontaninio pakraujavimo priežastis yra veninė angioma arba smegenų kapiliarų telangiektazija (ekspertizės akto 48 puslapis), t. y. jo kilmė yra ne trauminė ir nesusijusi su ginčo laikotarpiu.

61. Ekspertizės išvadų bei kitų byloje esančių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas neįrodė, jog teikdamos asmens sveikatos priežiūros paslaugas gydymo įstaigos būtų atlikę neteisėtus veiksmus, kuriais ieškovo sveikatai padaryta žala, todėl nusprendė, kad neegzistuoja atsakovių civilinės atsakomybės taikymo pagrindai.

62. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Konstatavus, kad nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių 2012 m. apelianto tariamai patirtą galvos smegenų traumą, bei nustačius, jog apeliantui buvo taikomas tinkamas sveikatos sutrikimų gydymas, remiantis tik subjektyviu apelianto aiškinimu (teigiant, kad sveikatos priežiūros įstaigos skyrė jam netinkamą gydymą, kas lėmė žalos padarymą) nėra pagrindo spręsti apie atsakovių veiksmų neteisėtumą.

63. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad (duomenys neskelbtini) pagal 2013 m. ir 2018 m. pateiktus ieškovo prašymus atliko tarnybinius patikrinimus dėl (duomenys neskelbtini) pratybų metu ieškovo tikėtinai patirtų sužalojimų, lėmusių jo sveikatos būklę, tačiau jokių aplinkybių, kurios patvirtintų ryšį tarp tarnybos pareigų atlikimo ir dabartinės ieškovo sveikatos būklės, nebuvo nustatyta (2014 m. gegužės 6 d. sprendimas bei 2020 m. sausio 17 d. sprendimas).

64. (duomenys neskelbtini) medicinos ekspertizės komisija (toliau – (duomenys neskelbtini)), įvertinusi medicininius dokumentus, nurodė, kad ieškovui (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atliktų tyrimų rezultatai galimos galvos smegenų traumos nerodo. (duomenys neskelbtini) taip pat nurodė, kad pradiniame stacionarinio tyrimo ir gydymo etape 2012 m., naudojant šiuolaikinius diagnostikos metodus, trauminių pakitimų galvos smegenų audinyje neįmanoma nepastebėti, tuo labiau nuslėpti nuo antrinio ir tretinio lygmens specialistų skirtingose gydymo įstaigose

65. Svarbu pažymėti ir tai, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) medicininiuose dokumentuose – gydymo stacionare ligos istorijoje Nr. 12/28039 yra užfiksuota, jog pacientui atliktuose vaizdiniuose tyrimuose smegenų traumai būdingų pakitimų nekonstatuota: galvos smegenų BMR 2012-10-12 – be pakitimų, BMR kraujagyslių tyrimas – be pakitimų (VšĮ (duomenys neskelbtini) gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 12/28039 34 puslapis).

66. Apeliaciniame skunde apeliantas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu jis prašė skirti papildomą teismo ekspertizę, tačiau teismas atsisakė ją skirti, nepaisant to, kad ekspertizės akte nėra pateikta išvada dėl to, kuo serga apeliantas. Apelianto teigimu, (duomenys neskelbtini) ekspertizės atlikimui nepateikė visų reikšmingų įrodymų, kas galėjo lemti netinkamas (neišsamias) ekspertizės išvadas.

67. Pagal CPK 219 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą papildoma ekspertizė gali būti paskirta, jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jei yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams.

68. Analizuojamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą skirti papildomą ar pakartotinę teismo ekspertizę. Atliktos ekspertizės akte ekspertų išvados yra aiškios, jomis atsakyta į bylos šalių pateiktus klausimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo atstovės teismui pateikė klausimus, kuriuos pageidavo užduoti ekspertams (2021 m. lapkričio 17 d. DOK-5949), jie buvo pateikti ekspertams atsakyti. Pirmuoju klausimu ekspertams ieškovas (jo atstovės) prašė nurodyti, kokiomis ligomis I. J. serga dabar, kokie jo sveikatos sutrikimai (Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis byloje). Dėl šio klausimo ekspertizės išvados buvo pateiktos (žr. ekspertizės akto 41 puslapį), o tai, kad apeliantas nesutinka su eksperto atsakymu į šį klausimą, nesudaro pagrindo abejoti ekspertizės akto išvadų išsamumu ir (ar) pagrįstumu.

69. Atmestini kaip nepagrįsti ir tokie apelianto argumentai, kad ekspertizės akto išvados gali būti neišsamios (ekspertai esą negalėjo atsakyti, ar 2012 m. apeliantui (duomenys neskelbtini) pasijutus blogai buvo taikytas tinkamas gydymas) ir nepatikimos dėl to, jog (duomenys neskelbtini) nepateikė visų medicininių dokumentų teismui ir ekspertams. Atsakovė (duomenys neskelbtini) atsiliepime į apeliacinį skundą akcentavo, kad visi bylos nagrinėjimui ir ekspertizės atlikimui aktualūs duomenys ((duomenys neskelbtini) sveikatos ambulatorinės kortelės kopija, medicinos ekspertizės aktų Nr. 1506/2010 ir Nr. 986/2013 kopijos) buvo pateiktos teismui (dokumentai teisme gauti 2022 m. balandžio 29 d., jiems suteiktas registracijos Nr. DOK-2769) bei perduoti ekspertams, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl duomenų tyčinio nepateikimo ekspertai negalėjo atsakyti į jiems užduotus klausimus.

70. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad objektyvių duomenų, jog ekspertizės akto išvados prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kad išvados yra paremtos netinkamai taikytais tyrimo metodais, visapusiškai neįvertinus bylos medžiagos, ieškovas nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog neegzistuoja teisiniai pagrindai papildomos ekspertizės byloje skyrimui, todėl pagrįstai netenkino tokio ieškovo prašymo.

71. Pagal nustatytas faktines aplinkybes, remiantis ekspertizės akto išvadomis bei medicininiuose dokumentuose fiksuotais duomenimis, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovas 2012 m. patyrė galvos traumą ir jo sveikatos būklė yra nulemta šios traumos metu patirtų sužalojimų. Ekspertizės akte vienareikšmiškai konstatuota, kad 2012 m. ieškovui diagnozuoti psichikos sveikatos sutrikimai, stacionarus gydymas taikytas pagal nustatytas diagnozes, skirtų medikamentų terapinės rekomenduojamos dozės neviršytos, todėl nėra prielaidų teigti, jog atsakovių veiksmai teikiant ieškovui sveikatos priežiūros paslaugas buvo netinkami ar aplaidūs, nerūpestingi.

72. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat kelia klausimą, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti jo patikslintą ieškinį, kuriuo buvo prašoma atsakovėms taikyti solidariąją atsakomybę. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad nėra pagrindo teigti apie sąlygų atsakovių civilinei atsakomybei taikyti egzistavimą, dėl kitų apelianto skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų ir nedarančių įtakos bylos išsprendimo rezultatui, nepasisakoma.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

73. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog ieškovas dėl savo teisių galimo pažeidimo kreipėsi į teismą praleidęs ieškinio senaties terminą, kurio atnaujinti nėra pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir deontologinės ekspertizės išvadas, kitus duomenis apie apeliantui teiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir padarė pagrįstas išvadas, kad teikiant ieškovui sveikatos priežiūros paslaugas buvo dedamos maksimalios pastangos, taikomas tinkamas gydymas, todėl neegzistuoja atsakovių civilinės atsakomybės sąlyga – veiksmų neteisėtumas. Remiantis nurodytais motyvais, ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

74. Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgyja atsakovės, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos jos neteikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, todėl tokių išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.