Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

dalyvaujant Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus prokurorui Dainiui Dambrauskui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z. kaltinama tuo, kad smurtaudama žmogui padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent:

R. Z. 2020 m. birželio 24 d. apie 11.30 val. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje kilusio tarpusavio konflikto metu tyčia ranka stipriai suėmė L. T. už plaukų bei išrovė plaukų kuokštą, tokiu būdu padarydama nukentėjusiajai odos nubrozdinimą su plaukų trūkumu pakaušio kairėje pusėje ir tuo nežymiai sutrikdydama nukentėjusiosios L. T. sveikatą. R. Z. kaltinama šiais veiksmais padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamoji R. Z. teisiamojo posėdžio metu kalta neprisipažino ir parodė, kad 2020 m. birželio 24 d., apie 9 val. 20-30 min. ji parvažiavo su pilnais krepšiais daržovių iš daržo ir ėjo namo. Prie namų L. T. ėjo su kibiru vandens į savo darželį, tačiau greitai sugrįžo atgal ir ją užpuolė, klausdama, kada ji baigs rauti jos gėles. L. T. kaltina ją, jos vyrą ir visus aplinkui tuo, kad pastoviai dingsta jos gėlės. Ji L. T. trumpai pasakė eiti po velnių ir apsiraminti su savo gėlėmis. L. T. grįžo į savo darželį, o ji išėjo namo. Jokio konflikto antrame aukšte nebuvo. Paskui grįžusi namo, apie 12.00 val. ji išėjo į balkoną ir girdėjo, kad pas L. T. rėkauja balkone. Ji pastoviai pykstasi su dukra, su sūnumi, su vyru, yra labai konfliktiška. Kai tik jos susitinka, tai L. T. jai prikaišioja dėl gėlių, kurių vis trūksta, taip pat dėl ne taip šluojamos laiptinės. Ji tikrai nesuėmė stipriai už plaukų ir neišrovė plaukų kuokšto. Tą pačią dieną L. T. neišsikvietė ir policijos pareigūnų. Gal pas ją sūnus buvo atėjęs girtas, šūkaliojo, gal su juo susipyko. L. T. ją prieš porą metų gąsdino, kad užtampys po teismus, nuteis. Ji atsakė, kad ją pačią paduos į teismą už šmeižtą.

Nukentėjusioji L. T. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nuo 2016 metų prasidėjo su R. Z. konfliktai. 2020 m. birželio 24 d. ryte ji išėjo palaistyti gėlių. Rankose turėjo tik raktus ir 4 litrų kibiriuką. Atvažiavo R. Z. ir ji jai priekaištavo dėl gėlių. R. Z. naktį kasa gėles, bet kaip kasa ji nemato. Ji stovėjo ant pakilos prie įėjimo. R. Z. jai su tuo dideliu kibiru tiesiai į ją, ji uždėjo ranką. Ji neturėjo, kuo gintis. R. Z. priekyje jos ėjo link antro aukšto. Tada R. Z. išplėšė jai plaukus su viršutine plėvele odos ir staigiai nuėjo namo. Plaukus paliko ant aikštelės prie laiptų, tačiau vėliau R. Z. parsinešė plaukus namo, pasidarys šenjoną. Ji plaukų nerado. Dukra O. Z. atėjo greitai po įvykio. Ji iš karto nesikreipė į policiją, nes buvo Joninių šventė, galvojo niekas nedirbs, o į policiją atėjo, kai jau buvo darbo diena, turbūt pirmadienį.

Liudytoja O. Z. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2020 m. birželio 24 d. ji atėjo pas mamą, tarp 10-12 val. Jai einant laiptinėje, tarp pirmo ir antro aukšto, aikštelėje gulėjo plaukų sruoga. Ji nuėjo pas mamą, skambino į duris, pajautė, kad mama žiūrėjo pro akį, tada atrakino, visa išsigandusi, drebanti. Kai užsirakino duris, mama pasakė, kad laiptinėje su kaimyne R. Z. vyko konfliktas, ji stvėrė jai už plaukų ir išrovė plaukus. Mama pasakojo, kad susitiko jos laiptinėje. R. Z. ėjo pirma, mama šiek tiek atsilikdama. Ji pati to įvykio nematė, jai tik pasakojo. Ji tik matė plaukų sruogą ir paskui, kai mama pradėjo pasakoti, kad jai išrovė plaukus, ji tada pagalvojo, kad jeigu būtų kirpti plaukai, tai jie būtų palaidi, o jie buvo vienoje sruogoje, vienas toks kuokštas, juos buvo kažkas prilaikantis, su oda, kaip mama sakė. Ji apžiūrėjo mamą, apdraskymų nebuvo, tačiau buvo lopas, skrituliukas, tuščia vieta. Oda toje vietoje buvo paraudusi. Ji mamai sakė, kad gal reikia į policiją kreiptis, jeigu taip atsitiko, bet mama pasakė, kad Joninės, gal čia nebus kažko ir ji nuėjo po keleto dienų ir tada ji pati irgi gavo iškvietimą. Į bendrąjį pagalbos centrą taip pat neskambino. Tarp mamos ir R. Z. vyksta konfliktai nuo namo renovacijos. R. Z., sprendžiant pagal žmogų, gal ir galėjo išrauti plaukus ir kiti kaimynai sako, kad konfliktiška asmenybė, ne tiek kiek ji, bet vyras. Mama pakonfliktuoja, nes ji turi savo nuomonę, savo matymą.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. liepos 7 d. specialisto išvadoje Nr. G 1814//2020 (01) konstatuota, kad L. T. nustatytas odos nubrozdinimas su plaukų trūkumu pakaušio kairėje pusėje, padarytas minėtą sritį paveikus kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2020 m. birželio 24 d. Nustatytas sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nustatytas sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (b.l. 41-42).

Ekspertas O. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tai yra sužalojimas, jis turi būti su kažkuo padarytas, bet tiksliai pasisakyti kokiu daiktu, kaip būtent tas sužalojimas padarytas, nėra galimybės, todėl yra traktuojama abstrakčiai – kietu buku daiktu. Ne kažkokiu aštriu, ne peiliu, ne kažkokia briauna, tai yra tiesiog pats bendriausias daiktas. Tame tarpe ir rankos, ir kumščiai, ir pirštai viskas priskiriama kietiems, bukiems daiktams. Sužalojimas galėjo būti ir išraunant plaukus. Tiesiog kai kurie plaukai su visomis šaknimis išraunami ir toje vietoje oda pažeidžiama, susidaro kraujosruvos, šašas pasidengia ir kaip nubrozdinimą galima traktuoti. Tokio tikro šašo jau nebuvo, likę tiktai požymiai, kad ten buvo odos nubrozdinimas, tai yra paraudimas toks išliekantis ir šerpetojanti būtent toje vietoje oda.

2020 m. birželio 29 d. atlikta įvykio vietos apžiūra, kurios metu nustatyta, kad daugiabutis, adresu (duomenys neskelbtini), yra gatvės dešinėje pusėje. Įėjimas į daugiabutį yra iš šiaurės pusės. Apžiūrima įvykio vieta yra tarp pirmojo ir antrojo aukšto esanti aikštelė. Pėdsakų, turinčių reikšmės bylai, nerasta. Padarytos fotonuotraukos (b.l. 2, 7-11).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, teismo išvados.

Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis). Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Pareigą įrodyti, kad asmuo padarė tam tikrą nusikaltimą, turi baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos. To nepadarius, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje taip pat ne kartą išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-110/2013 ir kt.).

Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014).

R. Z. kaltinama tuo, kad tarpusavio konflikto metu tyčia ranka stipriai suėmė L. T. už plaukų bei išrovė plaukų kuokštą, padarydama nukentėjusiajai odos nubrozdinimą su plaukų trūkumu pakaušio kairėje pusėje ir tuo nežymiai sutrikdydama nukentėjusiosios L. T. sveikatą.

Kaltinamoji tiek apklausų ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino. Ji nurodė, kad jai grįžus iš daržo, namo kieme dėl dingstančių gėlių ją užsipuolė L. T.. Kaltinamoji pastarajai atsakė, kad ši apsiramintų su savo gėlėmis, ir po to nuėjo namo. Jokio konflikto antrame aukšte nebuvo, ji L. T. plaukų nerovė.

Tuo tarpu apie tai, kad jai buvo išrauti plaukai nurodo tik pati nukentėjusioji L. T.. Nukentėjusiosios parodymų dėl R. Z. padarytų smurtinių veiksmų (plaukų išrovimo) nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys, kaip tai yra numatyta BPK 301 straipsnyje. Nei liudytoja apklausta L. T. dukra O. Z., nei kiti asmenys R. Z. ir L. T. konflikto nematė ir negirdėjo. Pažymėtina, kad L. T. išrautų plaukų irgi niekas nerado.

Nors liudytoja apklausta L. T. dukra O. Z. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė laiptinės aikštelėje gulinčią plaukų sruogą, tačiau kadangi ji nebuvo rasta, negalima vienareikšmiškai teigti, kad O. Z. matyta plaukų sruoga priklauso L. T..

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

Šiuo atveju tai, jog galimai įvyko fizinis sąlytis ginčo nėra, tačiau įrodymų, jog neabejotinai nežymų sveikatos sutrikdymą L. T. padarė R. Z. byloje nepakanka. Iš R. Z. parodymų matyti, kad po to, kai ji matė L. T., pastarosios bute buvo girdėti triukšmas, konfliktas. Paminėtina ir tai, kad nukentėjusioji po konflikto su kaltinamąja į policiją iš karto nesikreipė, kitos prieinamos pagalbos neieškojo (pagalbos centras 112), o pareiškimą policijoje surašė praėjus net penkioms dienoms po įvykio. Be to, apie galimai patirtą fizinį skausmą nukentėjusioji nepranešė ir savo artimiesiems. Apie kilusį konfliktą L. T. dukra sužinojo atsitiktinai atvykusi pas mamą. O. Z. teismo posėdžio metu nurodė, kad apžiūrėjusi mamą apdraskymų nematė, taip pat pažymėjo, kad mama yra konfliktiška.

Pažymėtina, kad teismas šiuo atveju vertindamas įrodymus remiasi ir šalių tarpusavio santykiais, t. y. tiek kaltinamoji, tiek nukentėjusioji nurodė, kad jų tarpusavio santykiai yra konfliktiški. L. T. nuolat kaltina R. Z. vagiant jos gėles, nors kaip ji pati nurodo, nėra to mačiusi. Be to ir baigiamųjų kalbų metu nukentėjusioji kalbėjo ne apie jai sukeltą fizinį skausmą išraunant plaukus, bet būtent tik apie iškastas gėles, jų vertę, jos darbą ir pan. Aplinkybė, kad R. Z. nuolat nukentėjusiosios kaltinama gėlių vagystėmis, neturint tam jokių patikimų įrodymų, patvirtina, kad taip pat be pakankamo pagrindo gali būti apkaltinta R. Z. ir dėl smurtinių veiksmų. Nėra niekaip paaiškinta, kad gana aktyvi nukentėjusioji jokios pagalbos po įvykio nesikreipė. Tai tik patvirtina tai, kad versija prieš aiškiai nepatinkančią R. Z. dėl galimo sužalojimo galėjo atsirasti vėliau, gerai apgalvojus, kam ir buvo reikalingas nemažas laiko tarpas. Be to nukentėjusioji iškėlė ir visai neįtikėtiną versiją, kad išrautus plaukus kirpėja R. Z. pasiėmė sau ir panaudojo plaukų šanjonui, todėl jie nebuvo rasti. Taip pat negalima nepaminėti ir to, kad tiek R. Z. grasino L. T., kad kreipsis į teismą dėl šmeižto, tiek ir L. T. grasino R. Z., kad kreipsis į teismą dėl gėlių vagystės.

BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta: ,,Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai“. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Nagrinėjamoje byloje teismas, remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais, sprendžia, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, nebuvo surinkta pakankamai kaltinančių įrodymų, kad būtų paneigta R. Z. nekaltumo prezumpcija ir ji būtų pripažinta kalta dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis išdėstytu bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 302, straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 304 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, 308, 313 straipsniais,

nusprendžia:

R. Z. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, jog ji padarė šią nusikalstamą veiką.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismą.