Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų J. M., Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Dariaus Šneiderio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, jog ji padarė šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

3. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros 7-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras (toliau tekste ir – prokuroras) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. spalio 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. Z. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai laisvės apribojimą 6 mėnesiams, įpareigojant ją dalyvauti elgesio pataisos programoje; vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirti 10 MGL (500 eurų) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

4. 2020 m. lapkričio 23 d. Vilniaus apygardos teisme gautas išteisintosios R. Z. atsiliepimas į apeliacinį skundas, kuriuo ji prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. spalio 13 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog kaltės savo nepripažįsta, konflikto su L. T. nebuvo, plaukų nukentėjusiajai nerovė, konflikto laiptinėje niekas negirdėjo ir išrautų plaukų niekas nerado.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji R. Z. ir jos gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Prokuroro apeliacinis skundas netenkinamas.

7. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

8. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. Z. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, BPK nuostatų nepažeidė.

9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Tam, kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį, privaloma nustatyti visus būtinus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė – negalima.

10. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad R. Z. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, byloje nėra.

11. Iš ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje apklaustos R. Z. parodymų matyti, kad ji savo kaltės nepripažino ir parodė, kad ji neišrovė L. T. plaukų kuokšto. 2020 m. birželio 24 d. apie 9 val. 20-30 min. ji grįžo namo ir nešina pilnais krepšiais daržovių ėjo į savo butą. Prie namų susitiko L. T., kuri ėjo nešina kibiru vandens į savo darželį, tačiau greitai sugrįžo atgal ir ją užpuolė, klausdama, kada ji baigs rauti gėles. L. T. nuolat kaltina ją, jos vyrą ir visus aplinkui tuo, kad nuolat dingsta jos gėlės. Ji L. T. trumpai pasakė eiti po velnių ir apsiraminti su savo gėlėmis. L. T. grįžo į savo darželį, o ji išėjo namo. Jokio konflikto antrame aukšte nebuvo. Paskui apie 12 val. ji išėjo į balkoną ir girdėjo L. T. balkone šūkavimus. Pastaroji nuolat pykstasi su visais namo gyventojais, dukra, sūnumi, vyru, yra labai konfliktiška asmenybė. Gal pas ją sūnus buvo atėjęs girtas, šūkaliojo, gal su juo susipyko. L. T. ją prieš porą metų gąsdino, kad užtampys po teismus, nuteis.

12. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta nukentėjusioji L. T. parodė, kad nuo 2016 metų prasidėjo su R. Z. konfliktai. 2020 m. birželio 24 d. ryte ji išėjo palaistyti gėlių. Atvažiavusiai R. Z. priekaištavo dėl gėlių, nes, jos manymu, R. Z. naktį kasa gėles, bet kad kasa, ji nėra mačiusi. R. Z. išplėšė jai plaukus su viršutine plėvele odos ir staigiai nuėjo namo. Plaukus parsinešė namo, kad pasidarytų šinjoną, todėl ji plaukų ir nerado. Dukra O. Z. atėjo greitai po įvykio. Ji iš karto nesikreipė į policiją, nes buvo Joninių šventė, galvojo, kad niekas nedirba, į policiją atėjo, kai jau buvo darbo diena, turbūt pirmadienį.

13. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja O. Z. parodė, kad 2020 m. birželio 24 d. apie 10-12 val. ji atėjo pas savo motiną. Laiptinėje, tarp pirmo ir antro aukšto, aikštelėje pamatė gulinčią plaukų sruogą. Ji nuėjo pas motiną, kuri pasakė, kad laiptinėje su kaimyne R. Z. įvyko konfliktas, kurio metu ši stvėrė motinai už plaukų ir juos išrovė. Ji pati įvykio nematė. Ji tik matė plaukų kuokštą su oda. Apžiūrėjusi motiną, apdraskymų nepastebėjo, galvoje buvo tik lopas, skrituliukas, tuščia vieta. Oda toje vietoje buvo paraudusi. Ji patarė motinai kreiptis į policiją, bet motina pasakė, kad per Jonines ten nieko nebus, todėl nuėjo po keleto dienų, tada ji taip pat gavo iškvietimą. Į bendrąjį pagalbos centrą taip pat neskambino. Tarp jos motinos ir R. Z. nuolat vyksta konfliktai nuo namo renovacijos. Jos motina konfliktuoja, nes turi savo nuomonę ir savo matymą.

14 Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. liepos 7 d. specialisto išvados Nr. G 1814//2020 (01), matyti, kad L. T. nustatytas odos nubrozdinimas su plaukų trūkumu pakaušio kairėje pusėje, padarytas minėtą sritį paveikus kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2020 m. birželio 24 d. Nustatytas sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nustatytas sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (b.l. 41-42).

15. Taigi faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad nei nukentėjusioji L. T., nei jos artimieji dėl jai padarytų sužalojimų į policiją ar pagalbos centrą iš karto nesikreipė, ir pareiškimas policijoje buvo surašytas praėjus net penkioms dienoms po įvykio. Be to, liudytoja O. Z. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad, apžiūrėjusi motiną, apdraskymų nematė – toje vietoje buvo 4-5 cm tuščias lopas, skrituliukas, – pažymėjo, kad jos motina yra konfliktiška, nes turi savo nuomonę ir savo matymą.

16. Teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiosios L. T., jos dukros O. Z. parodymus bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. liepos 7 d. specialisto išvadą Nr. G 1814//2020 (01), sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tvirtinti, jog tai yra patikimi įrodymai, patvirtinantys R. Z. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo prieštaringais nukentėjusiosios L. T. ir jos dukros O. Z. parodymais. Šiame kontekste pažymėtina, jog faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad tarp L. T. ir R. Z. yra susiformavę ilgalaikiai konfliktiniai santykiai – L. T. kaltino R. Z. ne tik smurtavimu, bet ir nuolatine gėlių vagyste, nors tokio fakto pirmosios instancijos posėdyje patvirtinti negalėjo. Taip pat teismo posėdyje teigė, kad plaukų ji (L. T.) laiptinėje nerado – R. Z., nurovusi jai plaukus, parsinešė namo, kad pasidarytų iš plaukų šinjoną. Gi nukentėjusiosios dukra O. Z. paties įvykio nematė, tik atkartojo savo motinos žodžius, o jos parodymai, kad tarp pirmojo ir antrojo aukšto pamatė plaukų sruogą, prieštarauja nukentėjusiosios parodymams. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog byloje nėra duomenų apie rastus nukentėjusiosios L. T. plaukus.

18. Iš 2020 m. birželio 29 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, jog buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, kurios metu nustatyta, kad daugiabutis, adresu Širvintos, Kalnalaukio g. 33, yra gatvės dešinėje pusėje. Apžiūrima įvykio vieta yra tarp pirmojo ir antrojo aukšto esanti aikštelė. Pėdsakų, turinčių reikšmės bylai, nerasta. Padarytos fotonuotraukos (b.l. 1-11).

19. Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. liepos 7 d. specialisto išvada Nr. G 1814//2020 (01), pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad specialisto išvada ar ekspertizės aktas BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatant asmens kaltę, tačiau tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, neturintis didesnės įrodomosios galios, nei kiti bylos duomenys, ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, ekspertizės akte (specialisto išvadoje) pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-598-489/2015, 2K-325-942/2017). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi ir minėtą specialisto išvadą vertino kartu su byloje esančios liudytojos, nukentėjusiosios ir išteisintosios parodymais bei kita bylos medžiaga.

20. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį R. Z. atžvilgiu priėmė įvertinęs bylos įrodymų visumą. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas O. P. parodė, kad negali tiksliai pasisakyti, kokiu daiktu ir kaip būtent nukentėjusiajai sužalojimas padarytas, todėl buvo traktuota abstrakčiai – kietu buku daiktu. Sužalojimas galėjo būti ir išraunant plaukus. Kai plaukai su visomis šaknimis išraunami ir toje vietoje oda pažeidžiama, susidaro kraujosruvos, atsiranda šašas, kurį galima traktuoti kaip nubrozdinimą. Tačiau nagrinėjamu atveju tokio šašo jau nebuvo, buvo išlikęs tik paraudimas ir šerpetojanti toje vietoje oda. Vertinant šiuos eksperto parodymus kitų įrodymų kontekste, nėra jokio pagrindo teigti, kad 2020 m. birželio 24 d. vykusio konflikto metu būtent R. Z. išrovė L. T. plaukus. Esant šioms aplinkybėms, prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusios L. T. ir jos dukros O. Z. parodymais bei minėta specialisto išvada, atmestini kaip visiškai nepagrįsti, kadangi jie nepaneigia išteisintosios R. Z. parodymų, o prokuroro apeliacinio skundo argumentų, paremtų tik prielaidomis, nepakanka, kad R. Z. būtų pripažinta kalta dėl jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

21. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-7-173/2014). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-433/2016). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus T. T. taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Nesant neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad R. Z. konflikto metu išrovė L. T. plaukus ir tokiais savo veiksmais padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, nėra pagrindo teigti, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

22. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. spalio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.