- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-05
- Bylos Nr.
- e2A-1638-803/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18975-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Atsakovas
- I. S.
- Ieškovas
- R. A.
- Kategorijos
- 3.3.1.14Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovei I. S. dėl garbės ir orumo gynimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama: 1) priteisti iš atsakovės 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 2) įpareigoti atsakovę paneigti tikrovės neatitinkančius paskleistus duomenis (informaciją) masinės informavimo priemonėse apie R. A., dienraštyje „Lietuvos rytas“ patalpinti tokio turinio tekstą: „Aš, I. S., atsiprašau R. A., darželio „(duomenys nesklebtini)“ direktorės dėl pateiktos šmeižiančios informacijos (duomenys neskelbtini) „tv.lrytas.lt“ televizijoje parodytame reportaže. Pareiškiu, kad R. A. niekada nenaudojo smurto prieš darželio auklėtinę“; 3) priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) internetiniame tinklapyje tv.lrytas.lt buvo patalpintas ir paskelbtas reportažas: „Auklėtoją sumušusi direktorė toliau vadovauja darželiui“, kuriame dalis pateikiamos informacijos yra šmeižiančio pobūdžio. Reportažui iš atsakovės 2016 m. kovo 21 d. buvo imamas interviu, kurio metu ji teigė, kad „smurtas buvo reiškia toks, kad viena mergaitė, jinai (direktorė) jai nešė vaistus ir ta mergaitė tuos vaistus išspjovė. Tai jinai (direktorė) jai trenkė per veidą“. Ieškovės teigimu, atsakovė per masinio informavimo priemonę paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie ieškovę, jog neva ši smurtavo prieš darželio auklėtinę, taip pažemindama ieškovę bei pakirsdama pasitikėjimą ja, kaip tinkama darželio direktore, dėl ko visuomenėje susiformavo neigiamas požiūris į ją. Atsakovė dar nuo 2013 m. stengėsi pakenkti ieškovės reputacijai, rašydama skundus bei raštus įvairioms institucijoms, kuriuose teigė apie ieškovės smurtą prieš vaikus. Dėl minėto reportažo ieškovė sulaukė neigiamų komentarų, aplinkinių pasmerkimo, buvo sumenkintas ieškovės, kaip aukštos kvalifikacijos specialistės vardas bei įvaizdis, ji nuolat patyrė stresą, pablogėjo jos sveikatos būklė. Ieškovė prašė priteisti neturtinę žalą, kurią vertina 3 000,00 Eur suma.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateiktame atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, jog taikus ginčo išsprendimo būdas neįmanomas, nes ji nesutiks paneigti ieškovės reikalaujamos informacijos visuomenės informavimo priemonėse, nes tai būtų netiesa. 2011 m. lapkričio 10 d. ieškovė panaudojo smurtą prieš darželio auklėtinę M. M.. Tą dieną slaugytoja L. K. nedirbo, vaistus M. M. atnešė direktorė. Mergaitė išspjovė vaistus, direktorė trenkė jai per veidą, kai direktorė pakartotinai mergaitei davė vaistus, ji vėl juos išspjovė, direktorė vėl jai trenkė per veidą. Mergaitei po akimis ir ant smilkinio atsirado mėlynės. Šį įvykį matė darželio darbuotojos. Smurto prieš auklėtinę faktas buvo patvirtintas ir nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. BK-368-271/2014, kurioje ieškovė buvo teisiama dėl smurto prieš darželio auklėtoją. Ieškovė turi teistumą, buvo bausta drausminėmis nuobaudos, dėl ko jos reputacija nėra nepriekaištinga. Ieškovė neįrodė, kad dėl atsakovės veiksmų pablogėjo ieškovės reputacija, sveikata, todėl reikalavimas priteisti 3 000,00 Eur neturtinę žalą atmestinas, kaip nepagrįstas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovę I. S. per 1 (vieną) mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, paskleistus (duomenys neskelbtini) per visuomenės informavimo priemonę apie tai, kad ieškovė R. A. trenkė auklėtinei per veidą, kuomet ši išspjovė jai duodamus vaistus. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė žinių paskleidimo faktą, kad paskleistos žinios yra apie ją, bei, kad paskleistos žinios žemina jos garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės.
5. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. kovo 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą dalyje dėl įpareigojimo atsakovei paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitoje dalyje sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovės prašymą iškviesti ir liudytojais apklausti asmenis, kurie, atsakovės teigimu, tiesiogiai matė smurto prieš nepilnametę atvejį. Tokiu būdu atsakovei buvo užkirstas kelias įstatymo nustatyta tvarka vykdyti įrodinėjimo pareigą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į byloje neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, naujų įrodymų gavimo būtinybę, sprendė, jog šiuo atveju bylos išnagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimas, todėl byla grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino ir įpareigojo atsakovę I. S. per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis (informaciją), paskleistus (duomenys neskelbtini) per visuomenės informavimo priemonę apie R. A., o būtent dienraštyje „Lietuvos rytas“ patalpinti tokio turinio tekstą: „Aš, I. S., atsiprašau R. A., darželio „(duomenys neskelbtini)“ direktorės dėl pateiktos šmeižiančios informacijos (duomenys neskelbtini) „tv.lrytas.lt“ televizijoje parodytame reportaže. Pareiškiu, kad R. A. niekada nenaudojo smurto prieš darželio auklėtinę“. Taip pat teismas priteisė iš atsakovės ieškovei 3 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-05-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 630,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – 9,32 Eur pašto išlaidų.
7. Teismas nustatė, kad ieškovė dėl garbės ir orumo pažeidimo kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini) internetiniame tinklapyje tv.lrytas.lt paskelbto reportažo: „Auklėtoją sumušusi direktorė toliau vadovauja darželiui“, kuriame atsakovė 2016 m. kovo 21 d. duodama interviu žurnalistei, pasakė, kad „smurtas buvo reiškia toks, kad viena mergaitė, jinai (direktorė) jai nešė vaistus ir ta mergaitė tuos vaistus išspjovė. Tai jinai (direktorė) jai trenkė per veidą“.
8. Teismas konstatavo, kad iš (duomenys neskelbtini) reportažo „Auklėtoją sumušusi direktorė toliau vadovauja darželiui“ įrašo turinio matyti, kad reportažas skirtas darželio „(duomenys neskelbtini)“ direktorei R. A.. Teismas liudytojų T. P. ir N. L., kurios teigė, kad matė, kaip direktorė smurtavo, parodymus vertino kritiškai, nes iš bylos medžiagos nustatė, kad šios darbuotojos jau kurį laiką konfliktavo su ieškove, kaip su darželio direktore. Teismas sprendė, kad liudytojų T. P. ir N. L. teiginius apie darželio auklėtinės sumušimą paneigė jos motina R. M., kuri teismo posėdyje buvo apklausta liudytoja. Teismas atsakovės teiginius, jog ši liudytoja tokius parodymus duoda teismui ieškovės paprašyta, atmetė kaip nepagrįstus ir nesuprantamus, kaip motina galėtų dangstyti asmenį, kuris panaudojo smurtą prieš jos vaiką.
9. Teismas nurodė, kad raštas „Smurtas prieš vaikus Vilniaus specialiajame darželyje „(duomenys neskelbtini)“, kuriuo rėmėsi atsakovė teigdama, kad ieškovė 2011 m. lapkričio 10 d. smurtavo prieš darželio auklėtinę M. M. neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų pagal CPK 178 straipsnio nuostatas, yra prieštaraujantis kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms.
10. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė fakto, kad ieškovė smurtavo prieš M. M., tuo tarpu ieškovė įrodė, kad buvo žinių paskleidimo faktas, jog paskleistos žinios yra apie ją, paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir kad paskleistos žinios žemina jos garbę ir orumą.
11. Teismas konstatavo, kad atsakovė tikrovės neatitinkančią žinią paskleidė didelių mastu, nes reportažas patalpintas populiaraus UAB „Lietuvos ryto“ televizijos tv.lrytas.lt tinklapyje. Tokia paskleista žinia žemina ieškovės garbę ir orumą, pakertamas pasitikėjimas ja, kaip darželio direktore, pedagoge, visuomenėje suformuojamas neigiamas požiūris į tokį smurtaujantį pedagogą. Teismas nurodė, kad tai sukelia stresą, dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, todėl sprendė priteisti iš atsakovės ieškovei 3 000, 00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
12. Remdamasis CK 6.210 straipsniu, teismas iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
13. Ieškinį patenkinęs visiškai teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsniu, iš atsakovės priteisė ieškovei 2 630,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
14. Atsakovė I. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:
14.1. ieškovė R. A. nebėra darželio „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, todėl išspausdinus ieškovės prašomo turinio informaciją ji neatitiktų tikrovės, todėl jau vien dėl šio motyvo ieškovės ieškinys negalėjo būti patenkintas;
14.2. 2016 m. kovo 21 d. vykęs interviu tarp atsakovės ir žurnalistės vyko ne specialiojo darželio „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, o parke. Atsakovė interviu metu neminėjo nei savo darbovietės pavadinimo nei ieškovės tapatybės. Pokalbio metu atsakovė minėjo „direktorę“ ir „mergaitę“, konkrečiai jų neįvardinant. Atsakovei nėra žinoma, kada ir kokiomis aplinkybėmis su ja bendravusi žurnalistė nuvyko į darželį ir jame filmavo nurodydama ieškovės kabineto duris. Atsakovė nėra atsakinga už kitus asmenis, kurie suteikė žurnalistei galimybę filmuoti darželio patalpas ir ji negali atsakyti už viso parodyto reportažo turinį;
14.3. atsakovė 2013 m. birželio 20 d. kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ieškovė buvo nuteista už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalies numatytą nusikalstamą veiką, t. y. už smurtą prieš darbuotoją – atsakovę I. S.. Tai, kad ieškovė buvo nuteista neabejotinai patvirtino ieškovės polinkį naudoti smurtą, todėl analizuojamos bylos kontekste tai turėjo būti objektyvesniu pagrindu tikėti atsakovės bei baudžiamojoje byloje liudijusių kitų darbuotojų parodymais apie ieškovės smurto panaudojimą auklėtinės M. M. atžvilgiu, negu tikėti ieškove ir jos subjektyvaus pobūdžio teiginiais. Baudžiamoji byla buvo prijungta, tačiau pirmos instancijos teismas išsamiai joje nustatytų ir šioje civilinėje byloje analizuojamų tapačių faktinių aplinkybių nedetalizavo;
14.4. tai, kad atsakovė (duomenys neskelbtini) reportaže pasakojo įvykius, atitinkančius tikrovę ir civilinės bylos nagrinėjimo metu įrodė faktą, kad ieškovė smurtavo prieš M. M., patvirtino tiesiogiai įvykį matę asmenys. Būtent tie liudytojai liudijo ir baudžiamojoje byloje, duodami priesaiką dėl melagingų parodymų davimo, todėl pirmos instancijos teismo subjektyvaus pobūdžio išvada liudytojų parodymus vertinti kritiškai prasilenkia su logika;
14.5. apeliantė savo teiginiams pagrįsti, kad suduodant vaistus ieškovė R. A. panaudojo smurtą prieš M. M., t. y. tuomet kai mergaitė išspjovė vaistus jai buvo trenkta per veidą, prašė teismo apklausti tuo metu patalpoje buvusius darbuotojus. Patalpoje tuo metu buvo: I. S., T. P., N. L., Ž. J., sandėlininkė L. L., R. A. ir M. M.. Liudytojai T. P., N. L., Ž. J., išskyrus L. L., kuri neapklausta nagrinėjamoje byloje, patvirtino atsakovės I. S. nurodytą faktinę aplinkybę, t. y. kad jie buvo tuo metu patalpoje ir matė kaip ieškovė R. A., tuomet kai mergaitė išspjovė vaistus, jai trenkė per veidą. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta darželio darbuotoja N. L. paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 10 d. matė, kaip ieškovė auklėtinės M. M. atžvilgiu panaudojo smurtą. Ji įvykio metu stovėjo tarpduryje ir matė įvykį, apie įvykusį incidentą ji pranešė pedagogei atsakingai už grupę. Apie pietus ji pamatė ir pamėlynavimus po auklėtinės akimis. Apie įvykį tuo metu niekam nepranešė, nes bijojo dėl savo darbo vietos. Liudytoja Ž. J. tai pat patvirtino, kad 2011 m. lapkričio 10 d. M. M. išspjovus vaistus ieškovė sudavė per veidą. Matė pas M. M. mėlynes po akimis ir pasirašė raštą dėl smurto prieš vaiką. Pirmos instancijos teismo sprendime išdėstyti liudytojų S. B., D. B. parodymai, kurios paties įvykio betarpiškai nematė. Liudytojos R. M. parodymai yra nepatikimi, prieštaringi ir nepaneigia faktinės aplinkybės, kad 2011 m. lapkričio 10 d. ieškovė nesudavė per veidą M. M., kadangi ji bijojo, jog ieškovė gali įtakoti neįgalios mergaitės pašalinimą iš darželio;
14.6. teismas, nusprendęs prijungti baudžiamąją bylą, turėjo išsamiai susipažinti su jos turiniu. Vienu atveju teismas vertino tik dalį liudytojos R. M. parodymų, duotų baudžiamojoje byloje, vadovavosi jais ir šios civilinės bylos kontekste, kitu atveju į liudytojų T. P., N. L., Ž. J. parodymus, duotus baudžiamojoje byloje, neatsižvelgė ir vertino kritiškai;
14.7. apie įvykusį smurtą su darželio auklėtine M. M. 2011 m. lapkričio 10 d. darželyje buvo surašytas ir aktas, kurį pasirašė visos įvykį mačiusios darželio darbuotojos, t. y. T. P., Ž. J., N. L.. Nors šis aktas nesulaukė reikiamos tinkamos teisinės eigos, bei tinkamo teisinio įvertinimo, tačiau paties akto surašymo fakto negalima nuneigti;
14.8. pirmos instancijos teismas sprendime suponuoja nuomonę, kad ieškovės parodymai yra patikimesni negu atsakovės. Tačiau tai prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, kadangi ieškovė turi administracinių nuobaudų ir yra nubausta už labai rimtus nusižengimus. Susiklostė kurioziška situacija, kuomet teismo nuosprendžiu pripažinta nukentėjusia nuo smurto atsakovė yra įpareigojama atsiprašyti ją nuskriaudusią nuteistą ieškovę;
14.9. teismas, paviršutiniškai vertindamas šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei byloje surinktus rašytinius įrodymus, padarė klaidingą išvadą, jog atsakovė neįrodė fakto, kad ieškovė smurtavo prieš M. M.. Išsamiai ir nuosekliai išanalizavus visetą faktinių bylos aplinkybių tiek baudžiamosios bylos, tiek nagrinėjamos civilinės bylos kontekste, galima daryti neginčijamą išvadą, kad atsakovė įrodė, kad (duomenys neskelbtini) reportaže ji išdėstė tiesą apie ieškovės darbines ir dalykines savybes, jos buvusį elgesį su kolegomis ir darželio auklėtiniais, o kadangi tai atitinka tikrovę, todėl tai jokiais aspektais negalėtų žeminti ieškovės garbės ir orumo. Ieškovė neįrodė, kad jos garbė ir orumas buvo pažeisti;
14.10. teismas tenkinęs ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nesivadovavo suformuotos teismų praktikos nuostatomis ir įrodymų vertinimo taisyklėmis. Teismų praktikoje akcentuojama, kad sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinimo, būtina atsižvelgti į sukeltas pasekmes. Teismas kiekvienu atveju turėtų įvertinti pažeidimo sunkumą, jo įtaką tolimesniam nukentėjusiojo asmens gyvenimui. Nagrinėjamu atveju parodytas įrašas ieškovei nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, t. y. nepablogino jos reputacijos ir neturėjo jokios įtakos jos tolimesnei darbinei veiklai. Po to kai buvo parodytas reportažas, ieškovė ir toliau dirbo darželyje „(duomenys neskelbtini)“. Vėliau darželis „(duomenys neskelbtini)“ buvo reorganizuotas. Ieškovė po reorganizacijos įsidarbino Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ padalinyje „(duomenys neskelbtini)“ gyvenimo namų vadove, kur šiuo metu ir dirba. Tai patvirtina faktą, jog „Lietuvos ryto“ televizijos parodytas reportažas jokios neigiamos įtakos ieškovės reputacijai nesukėlė;
14.11. skundžiamame sprendime akcentuojamas ieškovei pasireiškęs nerimas, baimė, jai paskirtas medikamentinis gydymas, tačiau tai nėra pagrindas neturtinei žalai atsirasti. Apeliantės įsitikinimu, ne bet koks asmens nerimas ar susirūpinimas gali būti traktuojamas kaip neturtinės žalos atsiradimo faktas. Asmens rūpesčiai, ginant savo teises ir sprendžiant problemas, yra įprastinė ir daugeliui asmenų neišvengiama būsena. Faktas, jog ieškovė kartą kreipėsi į šeimos gydytoją nepatvirtina jos tariamai buvusio sveikatos pablogėjimo;
14.12. teisminio nagrinėjimo metu ieškovė įrodinėjo, kad per masinio informavimo priemonę paskleista tikrovės neatitinkanti informacija jog neva ji smurtavo prieš darželio auklėtinę, pažemino ieškovę, dėl ko visuomenėje susiformavo neigiamas požiūris į ją, tačiau ieškovė to nepagrindė objektyviais įrodymais. Ieškovė darbo neprarado, įstaiga buvo reorganizuota, ieškovė gavo ženklią išeitinę kompensaciją, o ieškovė ir šiuo metu toliau sėkmingai užima vadovaujančio pobūdžio pareigas dirbdama su vaikais. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, jog parodytas reportažas ir paskleistos žinios būtų turėjusios įtakos jos finansinei padėčiai. Reportažo metu nebuvo minėta ieškovės tapatybė, nebuvo parodytas ieškovės atvaizdas, tik kabineto durys, todėl visuomenė jos dėl parodyto įrašo net neatpažintų. Ieškovės pareigos ir jos darbovietė buvo žinoma tik labai siauram žmonių ratui. Reportažas jokios neigiamos įtakos bei žalos ieškovei nepadarė, todėl teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 3 000,00 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
15. Ieškovė R. A. atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:
15.1. formalus apeliacinio skundo padavimas, teisėto, pagrįsto ir motyvuoto teismo sprendimo kvestionavimas remiantis su nagrinėtu ginču nesusijusiomis aplinkybėmis bei teikiant naują savo versiją, vertintinas kaip apeliantės piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis;
15.2. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartyje kaip civilinės bylos grąžinimo pagrindas buvo nurodytas vienintelis aspektas, kad priimant galutinį sprendimą pirmą kartą šią civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, netenkino apeliantės prašymo apklausti liudytojus;
15.3. asmens reputacija, garbė ir orumas yra siejami tik su asmeniu, bet ne su jo darboviete. Orumas, garbė nėra vien tik subjektyvus savęs vertinimas, juos lemia visuomeninis vertinimas. Teisė į garbę ir orumą – tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų bendražmogiškosios moralės normų reikalavimus;
15.4. apeliaciniame skunde turi būti aiškiai ir konkrečiai nurodytos aplinkybės, teisiniai argumentai, patvirtinantys priimto teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Apeliantės nuogąstavimai, pasvarstymai ir prieštaringa pozicija, kuri pasireiškė ne tik viso civilinės bylos nagrinėjimo metu, bet ir apeliaciniame skunde nelaikytini nei faktu, nei teisiniu argumentu, leidžiančiu suabejoti priimto teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu;
Žemesnės instancijos teismas
15.5. pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus kritiškai vertino ne tik dėl ilgo darbinio konflikto su ieškove. Iš teismo posėdžio garso įrašų aiškiai girdėti, kad minėtos liudytojos nesugebėjo paaiškinti, kodėl apie tariamą smurtą darželio auklėtinės atžvilgiu viešai prabilo tik po penkerių metų. Kodėl keturios suaugusios moterys stebėjo nepilnamečio vaiko atžvilgiu naudojamą smurtą, nesiėmė veiksmų jam užkirsti. Būtent šie faktai leido teismui pagrįstai suabejoti liudytojų parodymais. T. P. yra apeliantės mama, kas leidžia kritiškai vertinti jos parodymus. Tiek liudytoja T. P., tiek buvusi darželio virėja N. L. teismo posėdžio metu pareiškė, kad jaučia pyktį ieškovės atžvilgiu;
15.6. kvestionuodama neva sumuštos mergaitės parodymus apeliantė logiškai nesugebėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių motina turėtų dangstyti jos vaiką sumušusi žmogų. Tiek mergaitės mama R. M., tiek gydytoja neurologė S. B. išsamiai teismui paaiškino ir dėl mergaitės diagnozės, duodamų vaistų, jų girdymo ypatumo bei pažymėjo, kad neįgalių vaikų priežiūra buvo gera, tačiau ugdymas turėjo spragų, dėl ko direktorė buvo priversta imtis priemonių, o tai nepatiko atsakovei ir jos motinai;
15.7. I. S. nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. gegužės 17 d. turėjo pateikti 6 paaiškinimus dėl pareigų nevykdymo. Apeliantė ir jos liudytotai vietoj to, kad darytų išvadas del jų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo ir stengtųsi vengti klaidų, ėmėsi puolimo ir keršto taktikos. Reportažas buvo parodytas (duomenys neskelbtini), tai yra praėjus beveik metams po apeliantės atleidimo iš darbo ir tuoj pat po nepalankių jai teismų sprendimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Apeliacijos objektas šioje byloje yra žinios apie įrodinėjamą panaudotą fizinį smurtą prieš nepilnametį vaiką paskleidimo pasekmės.
17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, pirmą kartą nagrinėdama apeliacine tvarka bylą, 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-287-553/2018 16 punkte nurodė, kad „faktas, kad atsakovė interviu su žurnaliste metu pateikė informaciją apie ieškovės galimai atliktus veiksmus auklėtinės atžvilgiu, tvirtindama, kad tai yra objektyviai egzistavę faktai. Nustatyta, kad atsakovė aiškiai, nedviprasmiškai ir be jokių dvejonių interviu metu nurodė, jog ieškovė bandė nepilnametei mergaitei sugirdyti vaistus, o kuomet ji tuos vaistus išspjovė – trenkė mergaitei per veidą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė per visuomenės informavimo priemonę paskleidė konstatuojamojo pobūdžio žinias apie ieškovę“.
18. Taigi aplinkybė dėl žinios paskleidimo per visuomenės informavimo priemonę yra nustatyta (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
19. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žinia buvo melaginga, žeminanti ieškovės garbę ir orumą, nes byloje, anot jos, liudytojų parodymai buvo įvertinti netinkamai.
20. Asmens garbės ir orumo gynimą reglamentuojančio CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą.
21. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo motyvų, teismas sprendė, jog liudytojos T. P. ir N. L. teiginiai, kad jos matė, kaip direktorė sudavė mergaitei (M. M.) per veidą, vertinti kritiškai, nes iš bylos medžiagos nustatyta, kad šios darbuotojos jau kurį laiką konfliktavo su ieškove, kaip su darželio direktore. Taip pat teismas sprendė, kad I. S. ieškiniai dėl jai skirtų drausminių nuobaudų, tame tarpe ir dėl atleidimo iš darbo (t.1, el.b.l. 45-53-69), įrodo kilusį konfliktą su buvusia darželio direktore.
22. Apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja liudytojų parodymus, pateikdama savo interpretaciją dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Anot apeliantės, paraudimų po akimis liudytoja R. M. (tariamai muštos mergaitės mama) galėjo ir nepastebėti, nes jai niekas apie įvykį nepranešė, todėl jos vertinimas visai kitoks, negu asmenų, kurie tiesiogiai matė įvykį, todėl domėjosi ir jo pasekmėmis.
23. Pasisakydama dėl įrodymų vertinimo šioje byloje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, galinčių patvirtinti fizinio smurto faktinę aplinkybę. Teismas atkreipė dėmesį, kad vienintelis rašytinis dokumentas, kuriuo įrodinėjamas vaiko sveikatos sutrikdymas, yra pačių darbuotojų raštas „Smurtas prieš vaikus Vilniaus specialiajame darželyje „(duomenys neskelbtini)“ (t.1 el.b.l. 44), kuriame nurodyta, jog 2011-11-10 įvyko smurtas prieš M. M., kad direktorė sudavė mergaitei du kartus ir kitą dieną ant jos veido buvo mėlynės, pasirašytas T. P., Ž. J. bei N. L., t. y. tų pačių asmenų, kurie teigia kad smurtas prieš auklėtinę buvo.
24. Teisėjų kolegija, ištyrusi darbuotojų raštą, konstatuoja jo įrodomosios galios nepakankamumą dėl rašytinio įrodymo trūkumų (CPK 202 straipsnis), nes raštas yra be datos, todėl negalima nustatyti, kada jis surašytas, jis nepateiktas jokiai institucijai, nurodyto surašymo metu, atsakingai už vaiko teisių apsaugą. Byloje atsakovė ir liudytojos T. P., N. L. nepaaiškino, kodėl šio rašto neišsiuntė ar nepateikė policijai, steigėjui ir panašiai po įrodinėjamo įvykio.
25. Apeliantė, siekdama įrodyti rašto tikrumą, paaiškino, jog „darbuotojos joms suprantama forma bandė reaguoti į direktorės smurtinius veiksmus vaikų darželio auklėtinių atžvilgiu, tačiau tuo metu buvo 2011 metai ir smurtas prieš vaikus nebuvo aktualiai analizuojamas visuomenėje. Darbuotojų pasimetimą lėmė ir elementarūs žmogiški faktoriai, t. y. nenoras užsitraukti įstaigos vadovės nemalonę, prarasti darbą, o gal net atsidurti teisme, kaip dabar atsidūrė atsakovė I. S., išdrįsusi paviešinti smurto prieš darželio auklėtinius faktą“.
26. Teisėjų kolegija kritiškai vertina prieš tai nurodytą apeliantės gynybinę poziciją. Pirma, vaiko teisių apsauga visuomet sulaukia didesnio visuomenės dėmesio, nei darbuotojų teisės. Tokiu atveju, dogmatiškai nėra pagrįstas argumentas, kad atsakovė suteikusi prioriteto savo, kaip darbuotojos teisių ginčiai, kaip pagalbine priemone, galėjo pagrįstai manyti, jog taip labiau galės išsaugoti darbo vietą (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Antra, jei apeliantei rūpėjo vaiko teisių apsauga, tai bet koks anoniminis pranešimas galėjo būti pateiktas policijai ar vaiko teises ginančiai institucijai iš karto po įvykio. Trečia, asmuo, prižiūrintis specialių poreikių turinčius vaikus, turėjo žinoti, kad apie kraujosruvas apie akis privalo pranešti gydytojui. Tuo tikslu būtų užtekę vien fakto nurodymo, jei toks buvo, kad būtų galima fiksuoti smurto prieš vaiką atvejį, nenurodant kitų aplinkybių, ir būtų pradėjęs veikti valstybės sukurtas teisinis mechanizmas įvykio tyrimui. Taigi apeliantei nebūtų reikėję atskleisti tapatybės ir įvykio, jei toks būtų buvęs, aplinkybių, anoniminio pranešimo atveju. Ketvirta, apeliantė turėjo galimybę pasitarti per tam tikrą laiko tarpą po įvykio su dar trimis asmenimis, kaip veikti, nes įprastai kraujosruvos po akimis neišnyksta per dieną. Taigi subjektyvi netikėtumo aplinkybė (pasimetimas) yra visiškai neįrodyta (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
27. Apeliantė mano, kad pirmos instancijos teismas savo sprendime suponuoja nuomonę, kad ieškovės parodymai yra patikimesni negu atsakovės.
28. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu argumentu, nes pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad R. M. paneigė T. P., N. L. bei atsakovės teiginius, kad direktorė sudavė mergaitei už tai, kad ji išspjovė vaistus. Tuo tarpu apeliantės nurodytos aplinkybės dėl mergaitės mamos suderintos pozicijos su ieškove nėra pagrįstos jokiais įrodymais. Kaip ir argumentas, jog R. M. „mėtėsi duodama parodymus baudžiamojoje byloje, nes bijojo, kad direktorė (ieškovė) gali įtakoti neįgalios mergaitės pašalinimą iš darželio“. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą mergaitei buvo 9 metai ir ji jau nelankė darželio, todėl negalėjo būti pašalinta iš jo dėl duodamų parodymų baudžiamojoje byloje. Taigi atsakovė neigia liudytojos R. M. parodymus savo subjektyviais pamąstymais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, be suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymų, atsakovės teiginio dėl tariamo smurto prieš vaiką daugiau niekas nepagrindžia.
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013 išaiškino, kad paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi.<...> Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai.
30. Nagrinėjamoje byloje ieškovės paaiškinimus dėl smurto nebuvimo patvirtina liudytoja R. M.. Ji teigė, kad jos dukra dėl neįgalumo nemoka spjauti, ir vaistų ji niekaip negalėjo išspjauti. Taip pat teisme dalyvavusi gydytoja – neurologė B. posėdžio metu paaiškino, kad vaikui vaistai buvo suduodami per švirkštą, nes mergaitė turi nurijimo problemų. Nors apeliantė įrodinėja, kad gydytoja nepaaiškino, kodėl priešmokyklinio amžiaus vaikui vaistai suduodami per švirkštą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia fakto dėl specialių poreikių turinčio vaiko galimybės nuryti vaistus. Taigi mergaitė negalėjo išspjauti direktorės atneštus vaistus, nes vaistai į bumą buvo leidžiami su specialiu švirkštu (CPK 12, 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad direktorės atneštų vaistų išspjovimo faktas buvo paneigtas nustatyta aplinkybe dėl būtinybės suleisti vaistus per burną rijimo sutrikimą turinčiam vaikui, tai fizinio smurto argumentas, motyvuojant išspjovimo aplinkybe, byloje yra visiškai paneigtas (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės teiginiai, jog ji nesudavė mergaitei, yra pagrįsti objektyviai nustatyta aplinkybe dėl rijimo problemos, o teikti ieškovės parodymai yra nuoseklūs, atitinka bylos medžiagą, skirtingai nei atsakovės paaiškinimai.
31. Apeliantė įrodinėja, kad prijungus baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas nevertino joje esančių liudytojų parodymų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pati apeliantė pripažįsta, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas buvo skirtingas ir tyrimas joje tiesiogiai neapėmė aptariamo smurto prieš auklėtinę M. M. atvejo.
32. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
33. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
34. Taigi baudžiamojoje byloje Nr. PK-368-271/2014 nebuvo tirtas įrodinėjamas smurto prieš auklėtinę M. M. atvejis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neanalizavo baudžiamosios bylos medžiagos. Civilinėje byloje iš esmės buvo nustatinėjamos aplinkybės dėl tariamo smurto prieš vaiką, apklausiami liudytojai, kurių parodymus teismas įvertino sąsajoje su ginčo objektu. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad liudytoja T. P. yra atsakovės motina, kuri vaistų davimo metu nebuvo darbe, nes dirbo antroje pamainoje, sprendžia, kad jos parodymai yra nepatikimi. Lygiai kaip ir kitų liudytojų parodomai nėra pagrįsti objektyviomis byloje nustatytomis aplinkybėmis dėl vaistų davimo laiko (iš vaistų davimo žurnalo, esančio baudžiamojoje byloje 2 t., b.l.124, civilinės bylos 2 t., b.l.42, nustatyta, kad vaistai duodami per pietus, kai liudytojos parodė, jog ryte), vaistų davimo būdo.
35. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė neįrodė, jog reportažo metu jos išsakyti teiginiai atitinka tikrovę, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas atmetamas.
36. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nepagrindė savo teiginių dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, pažeidimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo ir duomenų paneigimo
37. Apeliantė įrodinėja, kad ieškovės garbė ir orumas nebuvo sumenkinti, atsakovei paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Taip pat apeliantė remiasi argumentu, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendime dėl šio reikalavimo jau buvo išsamiai pasisakęs, nurodydamas, kad: „iš ieškovės pateiktų gydytojo įrašų iš medicininės kortelės (I t., e. b. I. 178) nustatyta, jog 2016-03-31, t. y. po trijų dienų po reportažo, ieškovei pasireiškė nerimas, baimė, jai paskirtas medikamentinis gydymas. Taip pat 2016-12-27 ieškovė lankėsi pas okulistą (111., e. b. I. 3), 2017-01-02 išrašė (II t., e. b. I. 4) nurodoma, jog ieškovė yra susijaudinusi, ją kamuoja nemiga bei nerimas, 2017-01-05 ji vėl lankėsi gydymo įstaigoje (II t., e. b. I. 5). Pastarieji ieškovės sveikatos istorijos duomenys yra pernelyg nutolę nuo (duomenys neskelbtini) reportažo ir neįrodyta, kad jie susiję priežastiniu ryšiu su būtent reportaže, tarpe kitu duomenų, atsakovės pasakyta žinia. Reportažas iš esmės buvo apie tai, kad pagal esamą reglamentavimą nuteistam asmeniui nedraudžiama vadovauti ikimokyklinio ugdymo įstaigai. Ir nors 2016-03-31 medicininiai duomenys rodo apie ieškovės patirtą nerimą, baimę ir galimą išgyvenimą, bet teismas negali nesutikti su atsakovės atstovo argumentu, kad šie išgyvenimai labiau susiję priežastiniu ryšiu su apskritai reportažu ir fakto apie teistumą dėl smurto prieš darbuotoją paviešinimu“.
38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pirmą kartą nagrinėdama apeliacine tvarka bylą, 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-287-553/2018 30 punkte nurodė, kad „pirmos instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai neištyrė bei neišnagrinėjo bylai reikšmingų aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės. Teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, naujų įrodymų gavimo būtinybę, sprendžia, jog šiuo atveju bylos išnagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimas, todėl byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
39. Taigi byla privalėjo būti nagrinėjama iš naujo, siekiant nustatyti įrodinėjamą faktą dėl smurto prieš nepilnametę, kad būtų galima įvertinti, ar paskleista žinia neatitinka tikrovės, ir tik nustačius šią aplinkybę atsiranda teisinis pagrindas spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo.
40. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės pateikti gydytojo įrašai iš medicininės kortelės (I t., e. b. l. 178), kuriuose nurodyta, kad 2016-03-31, t. y. po trijų dienų po reportažo, ieškovei pasireiškė nerimas, baimė, jai paskirtas medikamentinis gydymas, sudaro pagrindą priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmą kartą nagrinėjant bylą, teismas tuos pačius įrodymus dėl sveikatos pablogėjimo įvertino kaip labiau susijusius priežastiniu ryšiu su apskritai reportažu ir fakto apie teistumą dėl smurto prieš darbuotoją paviešinimu.
41. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai iš esmės pripažino, jog 2016-03-31 medicininiai duomenys įrodo apie ieškovės patirtą nerimą, baimę ir galimą išgyvenimą, kurie yra susiję su žinios paskleidimu per visuomenės informavimo priemones. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliantė iš esmės pripažino, kad žinią apie smurtą prieš vaiką paskleidė tik tuomet, kai prasidėjo ginčas dėl darbo santykių. Taigi smurto prieš darbuotoją paviešinimui bei stipresnės neigiamos nuomonės apie ieškovę suformavimui buvo panaudota tikrovės neatitinkanti žinia apie fizinį smurtą prieš vaiką. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad pastaruoju keleto metų laikotarpiu į vaiko teises žiūrima itin atsakingai, bet kokia informacija sulaukia didelio visuomenės ir ją informuojančių subjektų susidomėjimo. Vadinasi, atsakovė sąmoningai pasirinko momentą, kuris labiausiai atitiko jos interesą konflikte su ieškove dėl darbo santykių, taip padarydama jai neturtinę žalą. Be kita ko, apeliantė pati pripažino, kad 2011 metais tokia žinia nebūtų sulaukusi susidomėjimo.
42. Apeliantė įrodinėja, kad pirmos instancijos teismas ieškovės dalykinę reputaciją gynė net nenustatęs realaus ir faktinio jos sumenkėjimo. Be to, ieškovė darbo neprarado, įstaiga buvo reorganizuota (pastaba: Vilniaus tarybos sprendimu buvo vykdomas darželių sujungimas, siekiant sutaupyti lėšas), ieškovė gavo ženklią išeitinę kompensaciją, o ieškovė ir šiuo metu toliau sėkmingai užima vadovaujančio pobūdžio pareigas dirbdama su vaikais.
43. Teisėjų kolegija nurodo, kad tolimesni darbo santykiai Vilniaus specialiame darželyje „(duomenys neskelbtini)“ nėra susiję su neturtinės žalos atlyginimo klausimu. Byloje ieškovė neprašė atlyginti materialinių praradimų, nesiejo darbo santykių pabaigos su paskleista tikrovės neatitinkančia žinia. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aplinkybės dėl darbo santykių pabaigos nėra atleidžiančios apeliantę nuo teisinės atsakomybės nustačius neteisėtą veiką dėl tikrovės neatitinkančios žinios paskleidimo ir priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis – ieškovei skirtu medikamentiniu gydymu dėl pablogėjusios sveikatos (CK 6/246 – 6.249 straipsniai). Tačiau, įvertinant, kad ieškovė nepateikė įrodymų dėl ilgesnio sveikatos pablogėjimo, teisėjų kolegija sprendžia sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį per pusę, priteisiant ieškovei iš atsakovės 1 500 Eur (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).
44. Pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį, asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės.
45. Apeliantė mano, kad ieškovės ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovę paneigti tikrovės neatitinkančius paskleistus duomenis (informaciją), t. y. išspausdinti dienraštyje „Lietuvos rytas“ atsiprašymą, kurio turinys šiandien dienai nėra galimas, nes ieškovė R. A. nebėra darželio „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, todėl išspausdinus ieškovės prašomo turinio informaciją ji neatitiktų tikrovės, todėl jau vien dėl šio motyvo ieškovės ieškinys negalėjo būti patenkintas.
46. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka, kad prašomas paneigimo teksto turinys neatitinka teisinio reguliavimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ginant asmens pažeistą dalykinę reputaciją taikoma įstatyme CK 2.24 straipsnio 1 ir 8 dalyse nustatyta teisinė atsakomybė. Atsiprašymas nėra nei teisinės atsakomybės, nei teisinės gynybos būdas, o asmens, paskleidusio duomenis, ir asmens, apie kurį paskleisti žeminantys jo dalykinę reputaciją duomenys, tarpusavio santykių aspektas, faktinė aplinkybė, į kurią atsižvelgdamas teismas gali sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį (CK 6. 250 straipsnio 2 dalis). Dėl to teismas negali įpareigoti asmens, paskleidusio tokius duomenis, atsiprašyti (CK 2.24 straipsnio 1, 8 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2006).
47. Atžvelgiant į tai, paneigimo tekstas tikslintinas. Be to, ne visa reportaže parodyta informacija buvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, o tik aplinkybė: „smurtas buvo reiškia toks, kad viena mergaitė, jinai (direktorė) jai nešė vaistus ir ta mergaitė tuos vaistus išspjovė. Tai jinai (direktorė) jai trenkė per veidą“. Taip pat paneigimo tekstas tikslintinas, įvertinus tai, kad ieškovė nėra darželio direktorė ir po reorganizacijos nebeliko tokio juridinio asmens „(duomenys neskelbtini)“. Teismas negali įpareigoti apeliantę paneigti paskleistus duomenis, kurie nebuvo susiję su konkrečiu duomenimi.
48. Tokiu atveju teisėjų kolegija įpareigoja atsakovę I. S. per 1 (vieną) mėnesį nuo apeliacinės instancijos teismo priėmimo dienos paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, paskleistus (duomenys neskelbtini) per visuomenės informavimo priemonę apie tai, kad ieškovė R. A. trenkė auklėtinei per veidą, kuomet ši išspjovė jai duodamus vaistus (CK 2.24 straipsnio 1 ir 8 dalys).
49. Dėl anksčiau išdėstytų argumentų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nurodant, kad Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimas, kuriuo ieškinys buvo tenkintas, pakeičiamas, ieškinį tenkinant iš dalies, t. y. iš apeliantės ieškovės naudai priteisiant 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir atsakovė I. S. per 1 (vieną) mėnesį nuo apeliacinės instancijos teismo priėmimo dienos įpareigojama paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, paskleistus (duomenys neskelbtini) per visuomenės informavimo priemonę apie tai, kad ieškovė R. A. trenkė auklėtinei per veidą, kuomet ši išspjovė jai duodamus vaistus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies ir pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, atitinkamai pakeičiamas pirmosios instancijos teismo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas ir ieškinys yra tenkinti 50 proc., nes pripažinta, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlygimas priteistas per didelis, taip pat koreguotas paneigimo turinys.
51. Apeliantė patyrė 99 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, sumokėdama žyminį mokestį už apeliacinį skundą, todėl iš dalies patenkinus skundą iš ieškovės priteisiama 49,50 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliantė sumokėjo 450 Eur už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, todėl jos naudai priteisiama iš ieškovės 225 Eur (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovė už advokato paslaugas, suteiktas apeliacinės instancijos teisme, sumokėjo 600 Eur, todėl iš atsakovės priteisiama 300 Eur, t. y. proporcingai atmestų skundo reikalavimų dydžiui.
52. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija
nusprendžia:
apeliantės atsakovės I. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškovės R. A. ieškinį tenkinti iš dalies.
Įpareigoti atsakovę I. S. per 1 (vieną) mėnesį nuo apeliacinės instancijos teismo priėmimo dienos paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, paskleistus (duomenys neskelbtini) per visuomenės informavimo priemonę, apie tai, kad ieškovė R. A. trenkė auklėtinei per veidą, kuomet ši išspjovė jai duodamus vaistus.
Priteisti iš atsakovės I. S. 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos ( 2016-05-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 315 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės R. A. naudai.
Priteisti iš atsakovės I. S. 4,66 Eur pašto išlaidų, lėšas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Priteisti iš ieškovės R. A. 4,66 Eur pašto išlaidų, lėšas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Priteisti atsakovės I. S. naudai 274,50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš ieškovės R. A..
Priteisti ieškovės R. A. naudai 300 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš atsakovės I. S..
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.