- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-15
- Bylos Nr.
- 2-2160-157/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02003-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos kino studija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5284-467/2015, kuria patvirtintas pareiškėjos (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „FILMVESTA“ finansinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos kino studija“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2015 m. sausio 26 d., uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos kino studija“ (toliau – atsakovas, BUAB „Lietuvos kino studija“) iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė „Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centras“ (toliau – UAB „Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centras“).
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „FILMVESTA“ (toliau – pareiškėjas, UAB „FILMVESTA“) 2015 m. kovo 12 d. kreipėsi į bankroto administratorių, prašydama įtraukti ją kreditore su 1 676 488,55 EUR finansiniu reikalavimu. Prašymą grindė 2007 m. balandžio 26 d. ir 2009 m. spalio 30 d. paskolos sutartimis ir 2009 m. lapkričio 12 d. susitarimu dėl paskolos dalinio pakeitimo, sudarytais tarp jos ir bankrutuojančios įmonės.
Bankrutuojančios įmonės administratorius 2015 m. balandžio 3 d. išsiuntė pareiškėjui pranešimą, kuriuo prašė jį patikslinti bei pateikti paskolų išmokėjimo faktą įrodančius dokumentus (sąskaitas-faktūras, sąskaitų išrašus, pavedimų kopijas). Pareiškėjas į šį pranešimą neatsakė. Administratorius 2015 m. birželio 30 d. pateikė teismui prašymą dėl įmonės kreditorių sąrašo ir jų finansinių reikalavimų patvirtinimo, kuriame prašė pareiškėjo finansinio reikalavimo netvirtinti. Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo reikalavimu, nes nėra pateikti jo pagrįstumą įrodantys dokumentai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 4 052 576,14 EUR sumai. Šia teismo nutartimi pareiškėjo UAB „FILMVESTA“ finansinio reikalavimo tvirtinimas išskirtas į atskirą bylą.
Sprendžiant pareiškėjo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, jis pateikė teismui paaiškinimą dėl bankroto administratoriaus nurodytų aplinkybių ir įrodymus, kurie, jo teigimu, patvirtina prašymo pagrįstumą, t. y. paskolų bankrutuojančiai įmonei išmokėjimo faktus, o vėliau – patikslino reikalavimą, jį sumažindamas iki 1 689 614,95 EUR, paaiškinęs, kad jį sudaro 1 434 487,95 EUR pagrindinė skola ir 255 127 EUR VILIBOR palūkanų pagal įstatymą. Nurodė, kad po 2014 m. rugsėjo 15 d. tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo, atsakovo skola sumažėjo 124 988,15 Lt (36 199,07 EUR).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 27 d. nutartimi pareiškėjo UAB „FILMVESTA“ prašymą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo patenkino – įtraukė jį kreditoriumi BUAB „Lietuvos kino studija“ bankroto byloje su 1 689 614,95 EUR finansiniu reikalavimu.
Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus (sutartį, sąskaitos išrašus, mokėjimo nurodymus, sąskaitas-faktūras), konstatavo, kad jų iš esmės pakanka išvadai, jog pareiškėjas turi reikalavimo teisę į atsakovą, o jo reikalavimo dydis – 1 689 614,95 EUR (CPK 178, 185 str.).
Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorius, nors ir nesutinka su kreditoriaus pareiškimu, tačiau savo nesutikimo motyvų nepagrindžia įrodymais, neginčija pateiktų sutarčių ir paskaičiavimų, todėl nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo pateikti duomenys yra neteisingi ar nepagrįsti (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 str.).
Administratoriaus argumentus, kad šio reikalavimo pagrįstumas kelia abejonių dėl to, jog UAB „FILMVESTA“ yra vienintelis atsakovo akcininkas, abiejų įmonių vadovai ir finansininkai yra tie patys asmenys, – teismas vertino kaip nesuteikiančius pagrindo atsisakyti tvirtinti reikalavimą, kadangi sandoriai, kuriais remiasi pareiškėjas, nėra nuginčyti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovės BUAB „Lietuvos kino studija“ bankroto administratorius atskirajame skunde prašo panaikinti teismo skundžiamą nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas neįvertino aplinkybių, kad administratoriui nebuvo pateikti įmonės buhalteriniai dokumentai ir tai apsunkino galimybę įvertinti ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumą.Taip pat teismas neįvertino aplinkybių, kad pareiškėjo pateiktas 2014 m. rugsėjo 15 d. įmonių tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo susitarimas galimai buvo sudarytas ir pasirašytas po bankroto bylos iškėlimo. Apelianto manymu, pareiškėjo sąskaitos, kuriomis rėmėsi teismas skundžiamoje nutartyje, nepatvirtina reikalavimo pagrįstumo, kadangi jose nėra informacijos apie tai, pagal kokias konkrečias paskolų sutartis atlikti mokėjimai.Administratoriaus nuomone, bylos nagrinėjimo metu turėjo būti apklausti asmenys, kurie dalyvavo sudarant nurodytas paskolų sutartis bei mokėjimus pagal jas.Teismui patvirtinus nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą, sumažėjo kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių galimybės patenkinti jų reikalavimus.
Atsiliepimas
Pareiškėja UAB „FILMVESTA“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantas, ginčydamas patvirtintą jo kreditorinį reikalavimą, nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų teismo padarytas išvadas.
2. Atskirojo skundo argumentai, kad įmonių tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo susitarimas galimai buvo pasirašytas po bankroto bylos įmonei iškėlimo, yra nepagrįsti – remiamasi tik pasvarstymais.
3. Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas dėl pateiktų sąskaitų vertinimo, nes bylos nagrinėjimo metu buvo paaiškintos mokėjimo pavedimų atlikimo aplinkybės, tarp jų, aplinkybės dėl 2007 m. liepos 24 d. pavedime padarytos techninės klaidos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria bankroto byloje patvirtintas pareiškėjos UAB „FILMVESTA“ finansinis reikalavimas, kildinamas iš 2007 m. balandžio 26 d. paskolos sutarties, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais, nes absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 320 str., 338 str.).
Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į šios bylos šalių specifinę teisinę padėtį – ginčas kilo tarp kreditoriaus UAB „FILMVESTA“ ir atsakovo BUAB „Lietuvos kino studija“, kurio administratorius nesutinka su pastarojo finansiniu reikalavimu. Taigi, šio reikalavimo pagrįstumas dar nenustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu bei pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kurio nagrinėjimo metu turėjo būti išsiaiškinta, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad viešojo intereso buvimas bankroto byloje įpareigoja tokią bylą nagrinėjantį teismą ex officio būti aktyviu,–nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl tokio reikalavimo pagrįstumo, imtis visų įmanomų priemonių siekiant išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, be kita ko, rinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 1 str. 1 d., 179 str., Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau –ĮBĮ) 9 str. 2 d. 6 p., Lietuvos A. T. 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014 etc.).
Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad į bylą pateikti iš esmės pakankami duomenys, įrodantys pareiškėjo 1 689 614,95 EUR dydžio reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę bei nepateikti tokią teisę paneigiantys įrodymai, vadovaudamasis ĮBĮ 26 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis ir teismų praktikos išaiškinimais, sprendė, jog šis reikalavimas yra įrodytas, todėl pareiškimas tenkintinas. Teismas nurodė, kad bankroto administratorius neginčija byloje esančių sutarčių ir jų pagrindų atliktų paskaičiavimų, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog teismui pateikti duomenys yra neteisingi ir nepagrįsti.
Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovo bankroto administratorius, ginčydamas minimo reikalavimo pagrįstumą, tiek savo pranešime dėl šio reikalavimo patikslinimo, tiek dalyvaudamas teismo posėdžiuose, tvirtino, kad pareiškėjo pateiktuose dokumentuose (sąskaitų išrašuose, mokėjimo nurodymuose etc.) nėra duomenų apie tai, pagal kokias konkrečias paskolų sutartis atlikti mokėjimai, be to teigė, kad šiuose dokumentuose yra prieštaravimų, sudarančių pagrindą manyti, jog mokėjimai atlikti pagal kitas, nei grindžiamas šis reikalavimas, sutartis. Nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo aktas, kuriuo grindžiamas reikalavimas, galėjo būti sudarytas ir pasirašytas po bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes apie šį faktą nebuvo nurodyta pareiškėjo pirminiame prašyme dėl jo reikalavimo patvirtinimo. Administratorius teigė, kad šioms aplinkybėms patikrinti yra būtina išreikalauti papildomus įrodymus. Teismas, netenkindamas administratoriaus prašymo dėl vadovo apklausos, tokį sprendimą iš esmės motyvavo tuo, kad pats reikalavimas yra grindžiamas rašytiniais įrodymais, todėl liudytojus apklausti netikslinga. Tačiau spręsdamas klausimą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo teismas porą kartų buvo atidėjęs bylos nagrinėjimą, pasiūlydamas pačiam pareiškėjui (kreditoriui), kurį atstovavo advokato padėjėjas, suderinti bendrą poziciją su atstovaujamos įmonės vadovu bei pateikti įrodymus, pareiškėjo manymu, paneigiančius nurodytus bankroto administratoriaus prieštaravimus. Bylos medžiaga rodo, kad rašytiniai įrodymai, paneigiantys minėtus prieštaravimus, teismui taip ir nebuvo pateikti, apie ką, teisėjų kolegija pasisako žemiau.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kreipdamasis su pirminiu pareiškimu dėl reikalavimo patvirtinimo, pateikė administratoriui dvi paskolos sutartis, t. y. 2007 m. balandžio 26 d. (Nr. 07/205-04) dėl iki 5 000 000 Lt paskolos suteikimo ir 2009 m. spalio 30 d. (Nr. 09/10/30-LKS/1) dėl 19 471,73 Lt dydžio paskolos (b. l. 9-27). Taip pat pateikė sąskaitas-faktūras, kuriose buvo apskaičiuotos palūkanos pagal šias sutartis (b. l. 20-43). Savo rašytiniuose paaiškinimuose teismui pareiškėjas patvirtino faktą, kad finansinį reikalavimą grindžia abiejomis paskolos sutartimis bei jų pagrindu išrašytomis sąskaitomis–faktūromis. Tuo tarpu patikslinęs kreditorinį reikalavimą, nurodė, kad reikalavimą grindžia vien 2007 m. balandžio 26 d. paskolos sutartimi. Teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. posėdžio metu pareiškėjo atstovas negalėjo paaiškinti aplinkybių, kodėl patikslintas reikalavimas grindžiamas vien tik 2007 m. balandžio 26 d. paskolos sutartimi bei pažymėjo, kad teikiant pirminį prašymą per klaidą buvo pridėti dokumentai, nesusiję su teikiamu prašymu. Pasisakydamas dėl 2007 m. liepos 24 d. (199 000 Lt dydžio) pavedimo, kuriame nurodyta, kad atliekamas apmokėjimas pagal 2007 m. liepos 20 d. paskolos sutartį, pareiškėjo atstovas nurodė, jog jame taip pat padaryta techninė klaida. Aplinkybių dėl tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo akto pasirašymo, pareiškėjo atstovas paaiškinti negalėjo (b. l. 137).
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokie byloje esantys duomenys bei nepašalinti tarp jų esantys prieštaravimai, priešingai nei sprendė teismas, nesuteikia pakankamo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo finansinis reikalavimas yra pagrįstas. Byloje nėra duomenų, kad būtų išreikalauti įrodymai apie kitas pareiškėjo ir atsakovo sudarytas paskolos sutartis bei atsiskaitymą pagal jas, apie paties pareiškėjo įsipareigojimus atsakovui, kurie buvo užskaityti 2014 m. rugsėjo 15 d. ir kitais susitarimais dėl tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo. Akivaizdu, kad tokie rašytiniai įrodymai, kurių pagrindu gali būti patvirtinti arba paneigti šalių argumentai, yra pareiškėjo dispozicijoje. Taigi, būtent pareiškėjas, nesutikdamas su administratoriaus teiginiais, privalėjo tokius įrodymus pateikti (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui neištyrus minėtų aplinkybių ši byla galėjo būti išspręsta neteisingai, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkinamas – skundžiama teismo nutartis naikinama (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Tenkinant apelianto prašymą byla grąžinama šiam teismui nagrinėti iš naujo, nes priešingu atveju, atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių apimtį ir jų pobūdį, gali būti suvaržyta šalių teisė į apeliaciją (CPK 327 str. 1 d., 338 str.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus rajono apylinkės teisme tarp tų pačių šalių nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-4688-855/2015 dėl šioje byloje paminėto 2014 m. rugsėjo 15 d. tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Buvo nurodyta, kad šio susitarimo pagrindu yra grindžiamas pats pareiškėjo reikalavimo dydis. Todėl kolegija siūlo teismui apsvarstyti klausimą dėl nagrinėjamų bylų susijungimo (CPK 136 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „FILMVESTA“ finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.