Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovei V. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė nurodė, kad 2005-03-07 ji parašė įgaliojimą V. K., kuriuo jai suteikė teisę būti jos atstove įvairiuose reikaluose, susijusiuose su jai priklausančios pastogės dalimi, esančia (duomenys neskelbtini). Atsakovei taip pat buvo suteikti įgaliojimai savo nuožiūra ir už įgaliotinės aptartą kainą bei sąlygas parduoti ir atitinkamai sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį dėl ieškovei priklausančios pastogės dalies (duomenys neskelbtini), gauti įgaliotojai priklausančius pinigus už parduotą turtą. 2005-04-19 atsakovė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pasirašė turto priėmimo-perdavimo aktą, palėpės dalis buvo parduota už 100 Lt. Ieškovė teigė, kad atsakovė nepateikė jokios ataskaitos apie savo veiklą pagal suteiktus įgalinimus, net nepranešė apie sandorio sudarymą, o tokia pastogės dalies (duomenys neskelbtini) pardavimo kaina aiškiai neatitinka protingumo kriterijaus. Atsižvelgdama į VĮ Registrų centro Vilniaus filialo išduotoje pažymoje nurodytą vidutinę parduodamų dalių rinkos vertę, prašė priteisti iš atsakovės V. K. 2.027,00 Eur sumą CK 2.150 str. pagrindu bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 16 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovės V. A. ieškovės L. V. naudai 2.027,00 Eur nuostolių atlyginimo ir 210,81 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad nei ataskaita apie atliktus veiksmus, nei gauti pinigai už parduotą turtą ieškovei nebuvo perduoti, kaip tai numato LR CK 2.150, 6.759 str. str. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad ieškovė už parduotą jos turtą pinigų negavo, be to, turtas nebuvo parduotas už rinkos kainą. Atsakovė, sudarydama tokį sandorį, kaip įgaliotinė, turėdama pareigą duotą pavedimą įvykdyti sąžiningai, rūpestingai ir taip, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotosios (ieškovės) interesus, parduodama ieškovei priklausiusio nekilnojamojo turto dalis, kurių rinkos vertė sandorio sudarymo dieną buvo 7.611,30 Lt, už 100 Lt prisiėmė riziką, dėl ko turi atlyginti ieškovei padarytus nuostolius parduoto turto verte (LR CK 2.150 str., 6.670 str. 5 d., 6.245-249 str. str., 6.256 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1.Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl parduotosios palėpės rinkos kainos, nevertindamas nei palėpės būklės, nei realios 2005 m. buvusios palėpės vertės. Apeliantės teigimu, nustatant tikrąją turto rinkos kainą reikia vadovautis ne masiniu turto vertinimo metu registrų centro paskaičiuota vidutine rinkos verte, o rinkos ekonomikos logika. Tokia kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, kad palėpė buvo prastos būklės, jai reikėjo remonto ir tokios palėpės bendraturčiai, siekdami išvengti išlaidų sutiko perleisti jas namo viršutinio aukšto gyventojams. Kadangi apeliantė ieškovei priklausiusią palėpės dalį pardavė už maksimalią gautiną kainą, apeliantės nuomone, ji veikė kaip protingas, sąžiningas asmuo. Apeliantė savo veiksmai ieškovei nuostolių nesukėlė.

2. Teismas nesiaiškino šalių tikrosios valios dėl įgaliojimo išdavimo, dėl įgaliojimo turinio bei atliktų pagal įgaliojimą veiksmų. Be to, teismas nei bylos nagrinėjimo metu, nei sprendime nieko nepasisakė dėl šalių elgesio po įgaliojimo. Nurodo, jog ji žodžiu ieškovę informavo apie įgaliojimų metu parduotą ieškovės palėpės dalį. Dėl palėpės padidinimo sutikimo buvo derinami ir su pačia ieškove. Taigi nors ieškovė bendravo su apeliantės sutuoktiniu dėl palėpės padidinimo sutikimo, ieškovei buvo žinomos visos aplinkybės susijusios su palėpe ir joje vykdomais darbais, vis tiek ieškovė ilgiau nei 9 metus nereiškė apeliantei jokių pretenzijų.

3.Teismo nurodyti atsakovės neteisėti veiksmai - ataskaitos apie atliktus veiksmus nepateikimas ieškovei, nėra priežastiniame ryšyje su ieškovės nurodyta patirta žala, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašė apeliantės skundą atmesti ir priimtą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl įgaliotojo nuostolių, atsiradusių įgaliotiniam veikiant pagal įgaliojimą, atlyginimo.

Bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovei 2001-12-04 pirkimo pardavimo sutarties Nr. 25019 ir 2002-01-03 priėmimo – perdavimo akto pagrindu iki 2005-04-19 priklausė negyvenamų patalpų (neįrengtos pastogės), esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1221/111101 dalis (b.l. 16, 17-23). Ieškovė 2005-03-07 atsakovei išdavė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo būti atsakovę jos atstovu VĮ Registrų centre bei kitose atitinkamose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, užregistruojant L. V. vardu pastogės dalį, esančią (duomenys neskelbtini), taip pat būti jos atstovu VĮ Registrų centre, notarų biure bei kitose atitinkamose įstaigose, įmonėse ir organizacijose savo nuožiūra ir už jos aptartą kainą bei sąlygas parduodant jai priklausančios pastogės dalį (duomenys neskelbtini), pasirašyti pirkimo – pardavimo sutartį, perdavimo – priėmimo aktą, gauti jai priklausančius pinigus už parduotą turtą (b.l. 9). Įgaliojimas buvo išduotas vieneriems metams. 2005-04-19 atsakovė, veikdama jai išduoto įgaliojimo pagrindu, ieškovei priklausiusių pastogės patalpų dalį (1221/11101) pardavė K. D. K. (pirkimo – pardavimo sutarties registro Nr. 1866) už 100 Lt (sutarties 3 p.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog turtas nebuvo parduotas už rinkos kainą, kuri sandorio sudarymo dieną buvo 7611,30 Lt. Tokią vertę teismas siejo su 2005-03-15 VĮ Registrų centro Vilniaus filialo išduota pažyma Nr. 44-635737, kurioje buvo nurodyta vidutinė parduodamų turto dalių vertė. Tačiau teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka, kadangi nustatant tikrąją turto rinkos kainą reikia vadovautis ne masiniu turto vertinimo metu registrų centro paskaičiuota vidutine rinkos verte, o rinkos ekonomikos logika, kaip tai nustato LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas.

Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė pateikė teismui 2005-01-17, 2005-02-10, 2005-03-24, 2005-05-02, 2005-02-22, bei 2005-02-22 Neįrengtos pastogės dalių pirkimo – pardavimo sutartis (b.l. 84-108), iš kurių matyti, jog laikotarpiu nuo 2005-01-17 iki 2005-05-02 buvo sudaryti net šeši sandoriai dėl to paties namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), turto (palėpės) dalių pirkimo – pardavimo. Išanalizavusi šias sutartis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal keturias sutartis neįrengtos pastogės dalys buvo parduotos už 100 Lt, o pagal kitas dvi sutartis – už 50 Lt. Be to, byloje pateiktos palėpės, esančios name adresu (duomenys neskelbtini) nuotraukos (b.l. 109-11) leidžia teigti, jog palėpė buvo prastos būklės, ji buvo apleista ir neprižiūrima, jai reikėjo remonto. Būtent dėl to tuo metu buvo sudaryta keletas sutarčių dėl palėpės dalių pardavimo, kurio metu turtas buvo parduodamas už mažesnę kainą nei viešame registre nurodyta jo vidutinė vertė.

Remiantis aukščiau išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neišsiaiškinęs kokia buvo reali palėpės būklė jos pardavimu metu, o vien tik formaliai remdamasis 2005-03-15 VĮ Registrų centro Vilniaus filialo išduota pažyma ir teigdamas, kad ji pagrindžia realią palėpės dalies kainą, pažeidė pareigą teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą teismo sprendimą (CPK 263 str.).

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog atsakovė netinkamai vykdė įgaliojimą, tai pasireiškė CK 2.150 str. nurodytos ataskaitos apie savo veiklą ir atsiskaityti ieškovei už viską, ką yra gavusi vykdydama pavedimą, nepateikimu.

Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-409/2010). Taigi, aiškinant sutartį, svarbu nustatyti, kokių tikslų ir teisinių padarinių siekė šalys; surašytų dokumentų prasmė turi būti nustatoma pagal tai, kokio turinio veiksmai buvo įforminti, ar jais siekta sukurti šalims tarpusavio teises ir pareigas ir kokias būtent (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad būtų galima pripažinti apeliantės netinkamą įgaliojimo vykdymą, pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis sutarčių aiškinimo ir taikymo taisyklėmis turėjo įvertinti įgaliojimo turinį ir nustatyti, kokius įsipareigojimus nustatė ieškovė įgaliojimu ir kuo pasireiškė apeliantės neteisėti veiksmai. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, palėpė buvo prastos būklės ir ją reikėjo remontuoti. Kadangi ieškovė neturėjo tiesioginio priėjimo prie palėpės ir nenorėjo patirti išlaidų, susijusių su palėpės remontu, suteikė apeliantei įgaliojimą savo nuožiūra ir už jos aptartą kainą ir sąlygas parduoti palėpę. Apeliantė tai ir padarė, t.y. pardavė ieškovei priklausančią palėpės dalį už analogišką kitų palėpės dalių namo, adresu (duomenys neskelbtini), kainą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantės sutuoktinis padėjo namo, kuriame yra palėpė, savininkams susiderinti leidimus dėl palėpės padidinimo. Iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktais el. laiškų susirašinėjimo kopijų (b.l. 116-139) akivaizdu, jog tokie klausimai buvo derinami ir su pačia ieškove, bei jos įgaliotu asmeniu V. V.. Taigi darytina išvada, jog apeliantei buvo žinomos visos aplinkybės, susijusios palėpe ir joje vykdomais darbais. Be to, įstatymai, reglamentuojantys atstovavimo santykius ir atsiskaitymą tarp atstovo ir atstovaujamojo, nereikalauja rašytinės atsiskaitymo formos (LAT 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-594/2009). Vadinasi pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė nepateikė ieškovei ataskaitos apie savo veiklą, susijusią su įgaliojimu vykdymu, yra neteisėta ir nepagrįsta. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiaga, apeliantės neteisėtų veiksmų, susijusių su įgaliojimo vykdymu nenustatė.

Pažymėtina, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs ir išplėtojęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-08 nutartis, civilinės bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011-10-25 nutartis, civilinės bylos Nr. 3K-3-415/2011). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aspektu ginčijamos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias procesines taisykles, tinkamai neįvertino ir neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių, atskleidžiant bylos esmę, neįvertino ir neišanalizavo įgaliojimu išduoto pavedimo turinio, įgaliojimo išdavimo aplinkybių, bei nevertino apeliantės ir ieškovės veiksmų įgaliojimo vykdymo laikotarpiu.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylą. Apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą sprendimą ir priima naują sprendimą – ieškinį atmeta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi priėmus naują sprendimą ieškinys atmestinas, tai ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė, pateikdama apeliacinį skundą, sumokėjo 46 Eur žyminio mokesčio. Patenkinus apeliacinį skundą, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės L. V. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei V. A. iš ieškovės L. V. 46 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.