Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų teisėja Inga Sakalauskaitė

tretiesiems asmenims Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui S. S., R. P. ir D. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ (toliau – UAB „Tomadas“) ieškinį atsakovams R. P. ir M. P., tretieji asmenys Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, R. P., D. K., dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė pradinį ieškinį pareiškė atsakovams D. K. ir R. P., kuriuo prašė solidariai iš atsakovų priteisti 6 558,44 Eur skolą, 5 procentus metinių procesinių palūkanų, nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2019-01-08 tarp ieškovės UAB „Tomadas“ ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų pirkimo sutartis Nr. 30-ST2-4-(5.39), kurios 1 punkto pagrindu, ieškovė įsipareigojo teikti transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas. Nustatyta, kad pagal 2019-01-08 UAB „Tomadas“ direktoriaus įsakymo Nr. 178/1 „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“ 2 dalį iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos transportavimo paslaugos įkainis yra 60,50 Eur (įskaitant PVM), vienos paros saugojimo įkainis yra 10,50 Eur (įskaitant PVM), o po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos, vienos paros saugojimo įkainis yra 24,20 Eur (įskaitant PVM).

Nustatyta, kad ieškovė 2020-08-24 iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato gavo iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo transporto priemonė), šią aplinkybę patvirtina byloje esantis priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktas Nr. 31-ANR_T-547-2020.

2020-11-05 Klaipėdos apskrities VPK leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę Nr. 20121585127 patvirtina, kad buvo leista atsiimti transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nes teismas 2020-10-21 išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą Nr. A15.-1139-718/2020 nutarė jos nekonfiskuoti. Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos 2020-11-05 raštas Nr. 30-ANR_L-669-2020 patvirtina, kad leidimas atsiimti transporto priemonę buvo išduotas L. B., o šio rašto nuorašas išsiųstas ieškovei el. paštu.

Iš 2020-05-14 transporto priemonės – pirkimo pardavimo sutarties nustatyta, kad L. B. transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė I. G.. Iš 2020-05-15 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties nustatyta, kad L. B. pardavė D. K. transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

2020-05-18 TPVCAPD sutartis Nr. E200307890 patvirtina, kad D. K. vienam mėnesiu buvo apdraudęs transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos 2020-11-13 rašto R. P. nustatyta, kad buvo atsisakyta jai grąžinti transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nes ji nėra transporto priemonės savininkė.

2020-12-15 Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariato pranešimas Nr. 30-ANR_L-753-2020 patvirtina, kad D. K. buvo išduotas leidimas atsiimti transporto priemonę Nr. 20121585127. Minėtame leidime nurodyta, kad Valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis ir 2020-05-15 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu D. K. yra ginčo transporto priemonės savininkas.

Nustatyta, kad ieškovė 2020-12-30 ir 2021-01-26 pranešimais kreipėsi į D. K. ir R. P. dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už priverstinį nuvežimą ir saugojimą.

Iš į bylą pateikto 2020-10-08 atsakovės M. P. prašymo ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2020-10-12 pranešimo „Dėl daiktų grąžinimo“ nustatyta, kad atsakovė kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prašydama leisti atsiimti ginčo transporto priemonėje likusią transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį ir jai buvo išduotas leidimas atsiimti transporto priemonėje likusius asmeninius daiktus, kurie neįeina į privalomąją transporto priemonės komplektaciją.

Nustatyta, kad 2020-11-10 R. P. elektroniniu laišku kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariatą dėl ginčo transporto priemonės, tačiau 2020-11-13 Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pranešime „Dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės atsiėmimo“ nurodė, kad transporto priemonė turi būti grąžinama savininkui, o pagal turimus duomenis ji nėra ginčo transporto priemonės savininkė, todėl transporto priemonė jai nėra grąžinama. 2020-11-11 R. P. elektroniniu laišku kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariatą dėl ginčo transporto priemonės, pateikdama 2020-10-10 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį.

Iš į bylą pateiktų sutarčių nustatyta, kad L. B. 2020-05-14 ginčo transporto priemonę pardavė I. G.. Nors į bylą pateikta 2015-05-15 transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartis iš kurios matyti, kad šią transporto priemonę L. B. pardavė D. K., tačiau 2020-11-19 I. G. elektroninis laiškas patvirtina, kad būtent jis, o ne L. B., ginčo transporto priemonę pardavė D. K.. Į bylą pateikta 2020-10-10 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad M. P. (buvusi pavardė S.) ginčo transporto priemonę pardavė R. P., kuri 2020-11-04 Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariatui pateikė prašymą dėl leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę.

Teismo turimais teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis ir nagrinėjimui išreikalautos Klaipėdos apylinkės teismo administracinio nusižengimo bylos Nr. A15.-1139-718/2020, nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2020-10-21 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-1139-718/2020 R. P. pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 427 straipsnio 1 dalyje, 415 straipsnio 2 dalyje, t. y. už tai, kad jis 2020-08-24, 2.25 val., Laukininkų g. 9, Klaipėdos m., vairavo automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti, būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, be to, automobilis nebuvo įregistruotas ir jam nebuvo atlikta privalomoji techninė apžiūra, paskiriant jam administracinę nuobaudą. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad automobilis (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį R. P. vairavo administracinio nusižengimo padarymo metu, yra administracinio teisės nusižengimo padarymo priemonė. Minėtoje administracinio nusižengimo byloje teismas nustatė, kad minėtas automobilis priklausė L. B., dėl ko konfiskuoti automobilį natūra nebuvo galimybės, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 29 straipsnio 5 dalimi, iš R. P. išieškoma šio automobilio vertė.

Teismo turimais 2020-01-01 Valstybės įmonės „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašo duomenimis nustatyta, kad transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria R. P. padarė administracinį teisės pažeidimą ir kuri priverstinai buvo nutempta saugojimui į UAB „Tomadas“ aikštelę, paskutinis registruotas savininkas (valdytojas) yra R. R.. Iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato prie atsiliepimo į pirminį ieškinį pateiktų priedų, matyti, kad šio trečiojo asmens duomenimis, ginčo transporto priemonės savininkė yra R. V. (buvusi pavardė R.), o paskutinis transporto priemonės pirkėjas L. B..

Iš trečiojo asmens D. K. teismui pateiktų rašytinių įrodymų, tai yra susirašinėjimo facebook platformoje matyti, kad D. K. 2020-07-05 pardavinėjo transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o 2020-07-12 šią transporto priemonę jau buvo pardavęs (DOK Nr. 43466)

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovų solidarios prievolės atlyginti ieškovei transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, kai joje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas. Tokią kasacinio teismo išvadą suponavo tai, kad įstatymų leidėjas nenustatė privalomo automobilio pirkimo - pardavimo sutarties registravimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010; 2010-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad automobilio pirkimo - pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų (išskyrus, kai formos reikalavimas išplaukia iš kitų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų, kaip antai CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 3 punktas), todėl tokia sutartis, kaip ir bet kuris kitas sandoris, gali būti sudaroma žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo - pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Nuosavybės teisė į nupirktą daiktą pirkėjui, atsiranda nuo jo įgijimo momento (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Kadangi automobilio pirkimo - pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta bet kuria forma, tai teisės aktuose nėra nustatytų ribojimų jos sudarymo faktą įrodinėti visomis civiliniame procese leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2014). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti 6 558,44 Eur išlaidas, susijusias su priverstiniu ginčo transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir saugojimą solidariai iš atsakovų R. P. ir M. P.. Ieškovė nurodo, kad atsakovė M. P. pažeidimo padarymo metu buvo ginčo transporto priemonės savininkė, o R. P. buvo ginčo transporto priemonės valdytojas. Atsakovė M. P. su pareikštu reikalavimu nesutinka, motyvuojant tuo, kad ji niekada nebuvo ginčo transporto priemonės savininkė, nes transporto priemonė buvo pirkta už atsakovo R. P. lėšas, be to būtent jis visą laiką naudojo automobilį ir pažeidimą padarė jis. Atsakovas R. P. apklaustas teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad jis pirko automobilį ir jis mokėjo už automobilį, o ne atsakovė, nurodė, kad jis buvo automobilio savininkas ir pažeidimo padarymo metu.

Tai gi, byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovė M. P. pažeidimo padarymo metu buvo ginčo transporto priemonės savininkė. Ieškovė nurodo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. atsakovės policijai parašytas 2020-10-08 prašymas, patvirtina, kad atsakovė save yra įvardijusi kaip ginčo transporto priemonės savininkę, dėl to jai kyla solidarioji atsakomybė pagal prievolę, be to, šias aplinkybes patvirtina ir trečiojo asmens R. P. 2020-11-10 elektroninis laiškas.

Kasacinis teismas yra suformulavęs ir išplėtojęs nuoseklią praktiką įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-14 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017, 9 punktas). Kasacinio teismo pažymėta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, 40 punktas; 2017-09-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017, 26 punktas).

Nors teismo turimais duomenimis nustatyta, kad paskutinis registruotas ginčo transporto priemonės savininkas (valdytojas) yra R. R., tačiau byloje duotais šalių paaiškinimais ir esančiais rašytiniais įrodymais, liudytojo L. B. parodymais nustatyta, kad ginčo transporto priemonė buvo parduota net keletą kartų, tačiau VĮ „Regitra“ transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartys nebuvo įregistruotos. Iš trečiojo asmens Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiliepimo į pirminį ieškinį bei prie jo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad iš Valstybės įmonės „Regitra“ informacinėje sistemoje fiksuotų duomenų trečiajam asmeniui buvo žinoma, kad paskutinis ginčo transporto priemonės pirkėjas buvo L. B., kuris 2020-05-14 transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi ją pardavė I. G., o pastarasis sekančią dieną ją pardavė D. K., kuris 2020 m. liepos mėnesį ją pardavė merginai, kuri buvo atvykusi su dar dviem vaikinais, o vienas iš vaikinų buvo R. P.. Į bylą nėra pateikta rašytinės transporto priemonės – pirkimo pardavimo sutarties, pagal kurią D. K. pardavė šią transporto priemonę kitam asmeniui, tačiau tarp šalių nėra ginčo, kad transporto priemonė buvo įsigyta iš D. K. 2020 m. liepos mėn. Tiek atsakovai, tiek trečiasis asmuo R. P. teismo posėdžio metu duodami parodymus nurodė, kad ginčo transporto priemonę pirko atsakovas R. P. už savo asmenines lėšas, o sutartis buvo surašyta M. P. (buvusi pavardė S.) vardu. Trečiasis D. K. nurodė, kad pirkimo – pardavimo sutartis buvo pasirašyta su M. P., tačiau M. P. teigia, kad jokia sutartis nebuvo pasirašyta, nes turėjo būti surašyta vėliau, o į saugojimo aikštelę ji buvo nuvykusi, prašoma atsakovo R. P. ir trečiojo asmens R. P., ieškoti galimai vėliau sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties tarp D. K. ir R. P.. Atsakovas R. P. teigia, kad transporto priemonės įsigijimo metu jo vardu pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl antstolių, bei nurodė, kad jis tik vėliau sudarė pirkimo – pardavimo sutartį su M. P., tačiau rašytinės transporto priemonės – pirkimo pardavimo sutarties teismui nepateikė. Trečiasis asmuo R. P. nurodė, kad siekdama atsiimti sūnui priklausantį automobilį ji su M. P. pasirašė transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį. Atsakovės teigimu ji jokių sutarčių su R. P. nepasirašė. Atkreiptinas dėmesys, kad į bylą nėra pateikta jokių ginčo transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarčių, sudarytu tarp D. K. ir M. P., tarp M. P. ir R. P., ar tarp D. K. ir R. P.. Nors ir yra pateikta ginčo transporto priemonės 2020-10-10 pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta tarp M. P. ir R. P., tačiau kaip ir minėta, atsakovė M. P. neigia šios sutarties sudarymo faktą, nurodydama, kad ji jos nepasirašė, be to šalių paaiškinimais nustatyta, kad tarp atsakovės ir trečiojo asmens R. P. pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta po administracinio nusižengimo bylos išnagrinėjimo.

Taigi, byloje nesant rašytinių įrodymų apie 2020 m. liepos mėn. įvykusio sandorio sudarymo aplinkybes, byloje nesant ginčo, kad transporto priemonė buvo įsigyta iš D. K., įvertinus tai, kad tiek atsakovai, tiek trečiasis asmuo R. P. nurodė, kad iš esmės ginčo transporto priemonė buvo įsigyta už atsakovo R. P. asmenines lėšas, kuris transporto priemonę valdė tiek iki pažeidimo padarymo, tiek ir jo padarymo metu, t. y. jau nutrūkus atsakovų santykiams, darytina išvada, kad labiau tikėtina, jog ne atsakovė M. P., o būtent atsakovas R. P. buvo tikrasis ginčo transporto priemonės pirkėjas. Iš administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-1139-718/2020 esančių duomenų apie R. P. padarytus administracinius nusižengimus nustatyta, kad jis daugiau nei penkis kartus buvo baustas administracine tvarka už vairavimą kai teisė vairuoti transporto priemones yra atimta, todėl tikėtina, kad siekdamas išvengti galimo baudų išieškojimo iš jam priklausančios transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savo vardu jos neįregistravo. Esant priešingiems šalių parodymams dėl rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo fakto egzistavimo, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, ar apskritai tokia rašytinė sutartis 2020 m. liepos mėn. buvo sudaryta, tačiau jeigu ir nebuvo sudaryta, yra pagrindas konstatuoti, kad ji buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais tarp D. K. ir R. P.. Teismo vertinimu, atsakovės policijai parašytas 2020-10-08 prašymas, ar 2020-11-10 R. P. elektroninis laiškas, patys savaime nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad tikroji ginčo transporto priemonės pirkėja ir savininkė buvo atsakovė M. P., nes iš šalių parodymų matyti, kad pinigus už transporto priemonės įsigijimą mokėjo R. P., be to, pažeidimą dėl kurio transporto priemonė buvo nugabenta padarė atsakovas R. P., administracinio nusižengimo padarymo metu atsakovai jau buvo išsiskyrę, atsakovė M. P. jau buvo išvykusi į užsienį ir santykių su atsakovu nebepalaikė, todėl mažai tikėtina aplinkybė, kad asmuo, išvykdamas gyventi į kitą šalį, savo turtą, kurį laikytų savo nuosavybe, paliktų kitam asmeniui juo disponuoti, neišsprendęs šio turto nuosavybės klausimų, todėl labiau tikėtina, kad būtent ne atsakovė, o atsakovas R. P. buvo tikrasis ginčo transporto priemonės savininkas tiek nuo jos įsigijimo momento, tiek pažeidimo padarymo metu, nors nuosavybės teisė jo vardu ir nebuvo įregistruota, šių aplinkybių neginčija nei atsakovas R. P., jas patvirtino ir trečiasis asmuo R. P.. Po eismo įvykio atsakovui R. P. buvo palanku laikytis pozicijos, kad ginčo transporto priemonė jam nepriklauso, nes kaip ir patvirtino trečiasis asmuo R. P., dėl jos sūnaus padaryto pažeidimo transporto priemonė turėjo būti konfiskuota, tačiau, kaip matyti iš kad Klaipėdos apylinkės teismo 2020-10-21 nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-1139-718/2020 turinio, iš R. P. buvo priteista šio automobilio vertė, nes teismas konstatavo, kad pagal viešame registre buvusius duomenis ši transporto priemonė priklausė kitam asmeniui (L. B.). Šių aptartų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškinys atsakovės M. P. atžvilgiu yra nepagrįstas, todėl toje dalyje ieškinys yra atmestinas.

Santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Ginčo atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pasauga (CK 6.830 straipsnis), iš kurios kyla ir transporto priemonės savininko pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą. Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 8 dalies nuostatomis, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Transporto priemonės savininkas – asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise (SEAKĮ 2 straipsnio 77 dalis). Transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę (SEAKĮ 2 straipsnio 83 dalis).

Taigi, SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje yra išvardyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas. Pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

Tarp šalių nėra ginčo, kad transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), administracinio nusižengimo padarymo metu vairavo atsakovas R. P., tai yra atsakovas R. P. buvo transporto priemonės valdytojas, nes šias aplinkybes patvirtina tiek pats atsakovas, tiek ir įsiteisėjęs Klaipėdos apylinkės teismo 2020-10-21 administracinio nusižengimo nutarimas Nr. A15.-1139-718/2020. Šios civilinės bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad atsakovas R. P. adminsitracinio nusižengimo padarymo metu buvo ne tik transporto priemonės valdytojas, bet ir jos savininkas, tą pripažino pats R. P., o jo paaiškinimus patvirtino ir atsakovė bei trečiasis asmuo R. P.. Nagrinėjamu atveju negičijamai nustatyta, kad atsakovas R. P. žinojo, kad jam priklausanti ir jo valdoma transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nugabenta į ieškovės saugojimo aikštelę, nes tai patvirtina į bylą pateiktas 2020-08-24 priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktas Nr. 31-ANR_T-547-2020, kurį yra pasirašęs ir pats atsakovas. Atsakovas žinodamas, kad jam priklausanti transporto priemonė yra saugoma ieškovės aikštelėje, į teismą, kur buvo nagrinėjama administracinio nusižengimo byla, neatvyko, nors apie datą ir laiką buvo informuotas ir teismui nenurodė, kad būtent jis yra transporto priemonės savininkas, nes, kaip nurodė trečiasis asmuo R. P., atsakovas siekė, kad transporto priemonė iš jo nebūtų konfiskuota. Atsakovas buvo informuotas apie administracinio nusižengimo bylos išnagrinėjimą ir tai, kad nutarta nekonfiskuoti transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tai yra suprato, kad jam priklausanti transporto priemonė ir toliau bus saugoma ieškovės aikštelėje.

SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalis numatė, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama transporto priemonei toliau važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET reikalavimus. Administracinio nusižengimo padarymo metu galiojusios SEAKĮ redakcijos 32 straipsnyje buvo nurodyta, kad siekiant užtikrinti eismo keliais saugumą ir apsaugoti žmonių gyvybę, sveikatą ir turtą, asmenims taikoma atsakomybė už teisės aktų, reglamentuojančių eismo keliais saugumą, pažeidimus, kas, kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-04-26 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013, lemia ir administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens pareigą atlyginti pažeidimo padarinių pašalinimo išlaidas. Nurodytoje nutartyje teismas išaiškino, jog priverstinis transporto priemonės paėmimas ir saugojimas kvalifikuotinas kaip pasauga trečiojo asmens naudai, sukurianti pareigas tiek saugotojui, tiek ir transporto priemonės valdytojui ir savininkui. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-10-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009, teisinio reglamentavimo aiškinimas, kad viešosios teisės pažeidėjas neprivalo atlyginti su transporto priemonės transportavimu ir saugojimu susijusių išlaidų, prieštarautų ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam protingumo principui. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog ginčo transporto priemonė pagrįstai buvo transportuota ir saugoma ieškovės aikštelėje, todėl bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad pažeidimo padarymo metu ginčo transporto priemonės savininkas ir valdytojas buvo atsakovas R. P., darytina išvada, kad jis turi pareigą atlyginti transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

Priverstinai nuvežta transporto priemonė buvo saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai. Atsižvelgiant į tai, automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims gali lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Todėl transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

Atsakovas neginčijo ieškovės paskaičiuotų įkainių, be to į bylą nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kad atsakovas, būdamas transporto priemonės savininkas ir valdytojas, ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, kad susigrąžintų jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę. Tai, kad atsakovo mama, trečiasis asmuo R. P., siekė atsiimti transporto priemonę, neatleidžia atsakovo nuo pareigos atlyginti ieškovei jam priklausančios transporto priemonės saugojimo išlaidas, nes jis jokių prašymų ieškovei ar policijai dėl transporto priemonės grąžinimo neteikė, o tai, kad atsakovas bijojo policijos, nėra pagrindas mažinti prašomos priteisti skolos dydžio, nes atsakovas yra pilnametis asmuo ir turi elgtis apdairiai ir atsakingai. Atsakovui R. P. buvo žinoma iš ko buvo įgyta transporto priemonė, todėl jis siekdamas susigrąžinti transporto priemonę galėjo kreiptis į D. K., kad šis padėtų jam susigrąžinti transporto priemonę, tačiau to nepadarė.

Teismas sutinka su trečiojo asmens Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovo argumentais, kad transporto priemonė turi būti grąžinama teisėtam jos savininkui, todėl net ir trečiajam asmeniui R. P. 2020-11-11 elektroniniu laišku pateikus 2020-10-10 transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, nesant rašytinių įrodymų, kokiu pagrindu ji buvo įgyta iš D. K., Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę R. P. išduoti negalėjo. R. P. teismo posėdžio metu duodama parodymus nurodė, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nedėjo visų pastangų, siekdami išsiaiškinti tikrąjį ginčo transporto priemonės savininką, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotos šalys nepateikė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariatui jokios rašytinės transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties, kuri patvirtintų, kam D. K. perleido ginčo transporto priemonės nuosavybės teisę. Šioje byloje susiklostė tokia situacija, kad tiek atsakovas R. P., tiek trečiasis asmuo R. P., dar iki administracinio nusižengimo bylos išnagrinėjimo vengė nurodyti tikrąjį transporto priemonės savininką, nes taip siekė išvengti galimo transporto priemonės konfiskavimo administracinio nusižengimo byloje, ko pasėkoje transporto priemonės grąžinimo klausimas savalaikiai nebuvo išspręstas. Byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama apie su saugojimu susijusias išlaidas informuoti administracinį teisės pažeidimą padariusį R. P., todėl darytina išvada, kad suma už transporto priemonės saugojimą susidarė dėl kooperavimosi bei bendradarbiavimo pareigą ignoravusio R. P. bei dėl jo nerūpestingumo nesilaikant pareigos veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, įgyvendinant savo pareigą rūpintis jam priklausančiu ir jo valdomu turtu (CK 1.5 straipsnio 5 dalis).

Byloje nustatyta, kad ginčo transporto priemonė buvo priverstinai transportuota 2020-08-24 ir saugoma ieškovės aikštelėje iki kreipimosi į teismą dienos (2021-07-22), kas sudaro 333 dienas, todėl ieškovei iš atsakovo R. P. priteistinas 6 558,44 Eur ((10,51 Eur x 114 d.) + 24,20 Eur x 219 d.) + 60,50 Eur) įsiskolinimas.

Ieškovė ieškinyje pateikė duomenis, kad įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir pagal Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą nuvežė transporto priemonę bei suteikė automobilio saugojimo paslaugas, todėl ji turi teisę reikalauti atlyginimo už suteiktas paslaugas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas R. P. būtų sumokėję įsiskolinimą ieškovei už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimo paslaugas nuo priverstinio nuvežimo, neginčijo nustatytų įkainių, todėl darytina išvada, kad ieškovei iš atsakovo yra pagrindas priteisti 6 558,44 Eur skolą (CPK 178 straipsnis).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Todėl ieškovei iš atsakovo R. P. priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos už priteistą 3 560,33 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2021-07-23, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Ieškinys tenkintas iš dalies, tačiau ieškinio suma patenkinta pilnai, todėl ieškovei iš atsakovo R. P. priteistinos 148,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje susidarė 34,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos iš esmės susidarė dėl atsakovo kaltės, nepavykus įteikti jam skirtų procesinių dokumentų, yra pagrindas šias išlaidas priteisti valstybei iš atsakovo R. P. (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270-271 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo R. P., 6 558,44 Eur (šešių tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimt aštuonių eurų ir 44 ct) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021-07-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 148,00 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt aštuonis eurus ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“.

Ieškinį atsakovės M. P. atžvilgiu atmesti.

Priteisti iš atsakovo R. P. valstybės naudai 34,0 Eur (trisdešimt keturis eurus ir 00 ct), procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų. Pinigai turi būti pervesti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5662).

Sprendimui įsiteisėjus administracinio nusižengimo bylą Nr. A15.-1139-718/2020 grąžinti į Klaipėdos apylinkės teismo archyvą.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.