Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-227-647/2016 pagal pareiškėjos M. M. prašymą dėl sprendimo išaiškinimo ir papildymo, nekeičiant jo turinio; suinteresuoti asmenys: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, M. K., antstolis Irmantas Gaidelis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą dėl sprendimo išaiškinimo ir papildymo, nekeičiant jo turinio.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-428-647/2012 nusprendė ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį patenkinti - panaikinti atsakovės M. M. 2011-06-23 deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 galiojimą, įpareigoti atsakovę savo lėšomis per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) žemės sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini) bei sutvarkyti statybvietę; atsakovei neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, suteikti teisę savavališkos statybos padarinius pašalinti ieškovui, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovės. Šis sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1267-653/2013 buvo paliktas nepakeistas.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-617-647/2014, patenkindamas pareiškėjos pareiškimą iš dalies, pakeitė 2012 m. sausio 13 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir išdėstė ją taip:

„Panaikinti atsakovės M. M. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 2011-06-23 deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 galiojimą, įpareigoti atsakovę M. M. (a.k. (duomenys neskelbtini)) savo lėšomis iki 2014 m. liepos 30 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius, t.y. nugriauti ūkinį pastatą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) žemės sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę, o atsakovei neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą – suteikti teisę ieškovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (kodas – 288600210, buveinė – A.Juozapavičiaus g. 9, Vilnius) pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti pastatytą ūkinį pastatą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) žemės sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini), reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovės.“ Likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

CPK 278 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip jis turi būti vykdomas. Teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų. Be to, teismo sprendimo neaiškumas neapima teismo motyvų platesnio atskleidimo ar argumentų parinkimo motyvų, t. y. teismas negali ir neturi iš naujo aiškinti ar keisti sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų motyvų, nes priimtas teismo sprendimas yra baigtinis ir vientisas aktas, jo motyvuojamojoje dalyje surašyti visi motyvai, kurių pagrindu priimta sprendimo rezoliucinė dalis. Į tokį CPK 278 straipsnio taikymo ribojimą, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-16 ir 2006-03-28 nutarimais, kuriuose Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo, o oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų, atkreipia dėmesį ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-76/2013). Taigi įstatymų leidėjo valia sprendimo išaiškinimo procedūra, numatyta CPK 278 straipsnyje, nėra naudojama teismo sprendimo turinio spragoms užpildyti, t. y. jame nenurodytiems teismo argumentams bei motyvams papildyti. Tam yra skirti kiti procesiniai institutai – sprendimo apskundimas apeliacine bei kasacine tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1068-464/2016) ir apeliantė savo procesinę teisę apskųsti sprendimą apeliacine tvarka yra įgyvendinusi.

Apeliantė laikosi pozicijos, kad „statinio nugriovimas“ nereiškia ir to statinio pamatų nugriovimo. Nurodė, jog vadovaujantis Statybos įstatymo 1 str. 7 d., 13 d., 15 d. nurodytomis pastato, statybos, statybos darbų sąvokomis bei LR Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 1.01.08:2002, ji neturi pareigos nugriauti likusių senų ir nesavavališkai įrengtų jau nugriauto ūkinio pastato pamatų. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka. Pažymėtina, kad skundžiama teismo nutartis Statybos įstatymo 1 str. 7 d., 13 d., 15 d. ir LR Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintam Statybos techniniam reglamentui STR 1.01.08:2002 neprieštarauja, priešingai, šiuos teisės aktus atitinka. Be to, atitinka ir LR Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 676 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.12.01:2004, iš kurio 1 priedo matyti, kad pamatai yra statinio dalis. Jeigu teismas nenurodė, kad statinį reikia nugriauti iki pamatų ar reikia nugriauti tik tam tikras konkrečias statinio dalis, ir tiesiog nurodė „statinį nugriauti“, vadinasi, statinys turi būti nugriautas visas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog formuluotė „statinį nugriauti“ yra tiksli ir aiški.

Kaip matyti iš byloje priimtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų, teismai paneigė atsakovės nurodytą aplinkybę, jog buvo vykdomi statinio rekonstravimo darbai, konstatavo naujos savavališkos statybos faktą ir įpareigojo statinį nugriauti, t. y. nugriauti visą statinį, o ne tik statinį iki jo pamatų, kas atsakovės/pareiškėjos netenkina. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė turėjo teisę Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartį apskųsti kasacine tvarka, tačiau, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, šia savo procesine teise nepasinaudojo. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimą, konstatuotina, jog pareiškėjos siekis pakeisti įsiteisėjusio teismo sprendimo motyvus ir susiaurinti jo rezoliucinėje dalyje suformuluotą įpareigojimą su sprendimo išaiškinimo instituto paskirtimi ir tikslu nesuderinamas. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai pažymėjo, kad, pareiškėjos prašymą patenkinus, būtų pakeistas sprendimo turinys, o tai prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir teisės principams.

Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti, todėl atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.