Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, profesinio išsilavinimo, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) vadybininku, teistas 2014 m. balandžio 10 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį viešųjų darbų bausme 2 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui, bausmę atlikęs, 2014-07-08 išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro, kaltinamas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustato:

Iš UAB (duomenys neskelbtini) 2017-10-08 rašto matyti, kad A. A. UAB (duomenys neskelbtini) įdarbintas vadybininku nuo 2017-07-10. A. A. priskaičiuotas atlyginimas už 2017 m. liepos mėn. 10 Eur, pervesta vaiko išlaikymui 4,55 Eur, 2017 m. rugpjūčio mėn. 10 Eur, pervesta vaiko išlaikymui 4,55 Eur, 2017 m. rugsėjo mėn. 10 Eur, pervesta vaiko išlaikymui 4,55 Eur (1 t., b. l. 88).

Iš antstolės A. R. Ž. padėjėjo R. S. 2017-10-13 rašto matyti, kad A. A. išlaikymo įsiskolinimas 2017-10-01 yra 5004,14 Eur (1 t., b. l. 98-100).

Iš nukentėjusiosios V. A. prašymo matyti, kad ji 2017-10-30 antstolei A. R. Ž. pateikė prašymą perskaičiuoti A. A. skolą, nurodydama, kad už laikotarpį nuo 2013-10-16 iki 2015-01-01 kaltinamasis jai nėra skolingas, skolą sumokėjo (1 t., b.l. 180).

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos BK 164 straipsnis numato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla ne tik tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką visiškai nevykdoma, bet ir kai ji vykdoma iš dalies. Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-491/2005) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario mėn. 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124/2008).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, juolab išlaikymo tiekėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Be to, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu.

Pareigą A. A. rūpintis savo nepilnamečiu vaiku patvirtina byloje esantis gimimo liudijimas, iš kurio matyti, kad kaltinamasis yra A. A., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas (1 t., b. l. 15). A. A. yra nepilnametis. Tokią pareigą patvirtina ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-12 sprendimas dėl išlaikymo priteisimo, iš kurio matyti, kad A. A. įpareigojamas teikti nepilnamečiui vaikui išlaikymą po 145 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės (1 t., b.l. 5-14).

Kaltinamasis A. A. kaltę neigia. Paaiškino, kad visais laikotarpiais, kai tik dirbo, išlaikymą nepilnamečiui vaikui teikė, sutuoktinei duodavo grynuosius pinigus. Prieš pradedant skyrybų procesą, 2013-07-17 su sutuoktine pardavė jiems abiems nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, už kurį gavo apie 160000 Lt (46339,20 Eur). Piniginės lėšos buvo pervestos į sutuoktinės banko sąskaitą, ji šiomis lėšomis disponavo. Su V. A. kartu gyveno iki 2015 m., po to išvyko dirbti į Švediją. Po to periodiškai dirbo Švedijoje, Latvijoje, Norvegijoje, Lietuvoje. Norvegijoje bandė kurti verslą, tačiau nepavyko. Registravosi darbo biržoje, tačiau tinkamo darbo nesusirado, ir jis išvyko į Švediją ieškotis darbo. Pagal galimybes duodavo nukentėjusiajai pinigus į rankas, grįždamas į Lietuvą susitikdavo su sūnumi. Žinojo, kad V. A. turi piniginių lėšų, gautų už parduotą butą. Teigia, kad apie teismo sprendimą, kuriuo jam priteista mokėti po 500 Lt vaiko išlaikymui, sužinojo tik šių metų liepos mėnesį. Žinojo, kad vyksta skyrybų procesas 2014 m., tačiau dėl sveikatos problemų gydėsi ligoninėje, todėl į teismo sprendimo paskelbimą neatvyko. 2013 m. - 2014 m. dirbo individualioje įmonėje laivo kapitonu, laivu vežiojo keleivius į Smiltynę. Tuo metu išlaikė sūnų, mokėjo būsto paskolos įmokas bankui, komunalinius mokesčius, pirko maisto produktus.

Kaltinamojo versija apie tai, kad šis nežinojo turįs pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką A. A., yra atmetama. Susipažinus su santuokos nutraukimo civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga, matyti kad kaltinamasis A. A. gavo V. A. ieškinį dėl santuokos nutraukimo, pateikė atsiliepimą (civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b.l. 103-104), dalyvavo teismo posėdžiuose (civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b.l. 119-120, 2 t., b.l. 112-114, 134-135, 141-143), neatvyko į procesinio sprendimo paskelbimą, tačiau sprendimas jam buvo išsiųstas jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, Kuosų g. 20-98, Klaipėda (civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini), 3 t., b.l. 13). Teismo sprendimas priimtas ne 2014-10-12, o 2014-11-12 (ištaisytas rašymo apsirikimas sprendime) (civ. byla (duomenys neskelbtini), 3 t., b.l. 14). Tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji teisme patvirtino, kad vykstant bylos nagrinėjimui dėl santuokos nutraukimo, jie gyveno kartu, kaltinamasis iš nukentėjusiajai nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), išsikraustė tik 2015 m. sausio mėnesį. Taigi, darytina išvada, kad kaltinamasis A. A. žinojo apie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-12 sprendimą, kuriuo V. A. ir A. A. santuoka nutraukta, iš A. A. priteista kas mėnesį po 145 Eur sūnaus A. A., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui iki jo pilnametystės. Taigi, byla buvo išnagrinėta (iš esmės) tinkamai pranešus atsakovui A. A. apie jos nagrinėjimą teisme, tačiau jis tinkamai nagrinėjamos bylos eiga nesidomėjo, elgėsi lengvabūdiškai.

Kaltinamasis A. A. buvo kaltinamas tuo, kad nemokėjo lėšų vaiko išlaikymui nuo 2013 m. spalio 16 d. iki jo pilnametystės kas mėnesį po 145 Eur, šias lėšas indeksuojant atsižvelgus į infliaciją kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, laikotarpyje nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d., nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d., nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d., nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m rugsėjo 1 d., 2016 m. spalio mėnesį, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d., 2017 m. rugpjūčio mėnesį be objektyvių pateisinamų priežasčių.

Nagrinėjant bylą nukentėjusioji V. A. parodė, kad kaltinamasis A. A. iš jos buto išsikėlė 2015 m. sausį, iki tol bendrai gyveno iš piniginių lėšų, gautų pardavus jų bendrą nekilnojamąjį turtą. Paaiškino, kad pinigai už parduotą butą buvo pervesti į jos, nukentėjusiosios, banko sąskaitą. Iš šių piniginių lėšų grąžino skolas, iš likusių pinigų kartu su A. A. gyveno. Dėl to sumažino kaltinamojo skolą, parašė antstoliui pareiškimą, prašydama skaičiuoti A. A. skolą tik nuo 2015 m. sausio 1 d. (1 t., b.l. 181). Taigi, nesant įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2015 m. sausio 1 d., inkriminuoti A. A. vengimą išlaikyti vaiką šiuo laikotarpiu nėra jokio teisinio pagrindo. Taip pat nukentėjusioji nurodė, kad už 2017 m. rugpjūčio mėnesį kaltinamasis taip pat sumokėjo 300 Eur, nors A. A. taip pat pareikštas kaltinimas nemokėjus išlaikymo už 2017m. rugpjūčio mėnesį. Taigi lėšų sūnaus išlaikymui nemokėjimo laikotarpis pagal pareikštą kaltinimą yra nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d., nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m rugsėjo 1 d., 2016 m. spalio mėnesį, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.

Išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, teismas daro išvadą, jog kaltinamasis A. A. pareigos pagal teismo sprendimą teikti nepilnamečiui vaikui išlaikymą nevengė, tačiau realios galimybės periodiškai mokėti išmokas neturėjo dėl pajamų nebuvimo ir bedarbystės, savo pareigą vykdė pagal galimybes. Kaip matyti iš SODRA gautų duomenų, kaltinamasis A. A. nuo 2016-07-01 iki 2016-08-11 dirbo V. V. individualioje įmonėje, už tuos mėnesius gavo atlyginimą 73,23 Eur ir 190 Eur, nuo 2016-12-07 iki 2016-12-21 dirbo UAB (duomenys neskelbtini), gavo atlyginimą 52,88 Eur, nuo 2017-07-10 dirba UAB (duomenys neskelbtini), jo gaunamos pajamos už liepos mėnesį 10 Eur, už rugpjūtį 10 Eur, už rugsėjį 10 Eur, už spalį 12,5 Eur, iš šių pajamų pervesta vaiko išlaikymui po 4,55 Eur kas mėnesį (3 t., b.l. 25-29). Kaltinamasis teigia, kad 2015-2016 metais buvo išvykęs uždarbiauti į Švediją, Norvegiją, Latviją, tačiau uždirbo nedaug, turėjo daug skolų. Grįžęs duodavo pinigų sutuoktinei, kuomet ji paprašydavo. Apklausiama teisme nukentėjusioji V. A. patvirtino, kad kaltinamasis buvo išvykęs į užsienį, tačiau nesidomėjo, kur konkrečiai jis dirba. Nukentėjusioji patvirtino, kad kaltinamasis turėjo daug skolų, parodė, kad 2016 m. sausį į jos banko sąskaitą buvo pervestas A. A. atlyginimas, viso 1000 Eur. Šiuos pinigus ji išgrynino ir atidavė kaltinamajam, nes manė, kad jam labiau jų reikia. Nukentėjusioji nurodė, kad kaltinamasis kartais jai duodavo pinigus į rankas, kartais pinigus pervesdavo į jos banko sąskaitą. Gavusi iš kaltinamojo grynuosius pinigus apie tai antstoliui, vykdančiam priverstinį išlaikymo išieškojimą, nepranešdavo. Kaltinamasis nurodė, kad netrukus po santuokos nutraukimo išvykdamas į užsienį žinojo, kad V. A. disponuoja piniginėmis lėšomis, gautomis pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurių visiškai pakako vaikui išlaikyti. Iš santuokos nutraukimo civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2013-07-17 V. A. į jos banko sąskaitą, esančią AB SEB banke už butą, (duomenys neskelbtini), buvo pervesta 160000 Lt (46339,20 Eur) (civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b.l. 177). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-12 sprendime, kuriuo V. A. ir A. A. santuoka nutraukta, konstatuota, kad ieškovė V. A. teismui nurodė, kad naudojasi jiems abiems priklausančio turto – parduoto buto pinigais. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad kaltinamasis realiai, esant galimybei, visgi teikė išlaikymą savo sūnui, ėmėsi priemonių susirasti darbą, be to, pagrįstai manė, kad buvusios sutuoktinės materialinė padėtis nėra sunki, nes lėšų jai ir vaikui pakanka iš bendrai įgyto ir parduoto turto- buto.

Pažymėtina, kad atsakomybė už BK 164 straipsnyje numatytą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2014). Teismo sprendimas, kuriuo iš A. A. priteistas išlaikymas nepilnamečiui vaikui, priverstinai vykdomas antstolės A. R. Ž. kontoroje (2 t., b.l. 24). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pats kaltinamasis A. A. savanoriškai mokėjo pinigines lėšas vaiko išlaikymui nukentėjusiajai V. A.: 2015 m. sausį – 100 Eur; 2015 m. liepą – 190 Eur; 2015 m. spalį – 150 Eur; 2016 m. rugsėjį – 100 Eur; 2016 m. lapkritį – 100 Eur; 2016 m. gruodį – 100 Eur, 2017 m. rugpjūtį – 300 Eur (1 t., b.l. 169, 170, 171, 172, 173). Byloje nesurinkta įrodymų, kad A. A. kokia nors veika būtų apsunkinęs antstolio vykdomo teismo sprendimo dėl išlaikymo išieškojimo vykdymą. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamajam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – (duomenys neskelbtini) esantys 0,5300 ha (unikalus (duomenys neskelbtini)) ir 0,6700 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės sklypai. Pažymėtina, kad esant situacijai, kai skolininkas neturi jokių piniginių lėšų ar kilnojamojo turto, kurį areštavęs antstolis galėtų užtikrinti skolos išieškojimą, pastarasis, laikydamasis proporcingumo principo, turi teisę areštuoti ir skolininkui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji V. A. neišnaudojo visų civilinių teisinių išieškojimo priemonių priverstinai išreikalaujant išlaikymo įsiskolinimą, nes kaltinamasis, kaip matyti, turėjo turto. Liudytoju apklaustas antstolės A. R.- Ž. padėjėjas R. S. negalėjo nurodyti, kodėl į kaltinamojo turtą nebuvo nukreiptas vaiko išlaikymo išieškojimas, antstolio padėjėjas parodė, kad to neprašė ir pati išieškotoja V. A. – priteisto išlaikymo valdytoja. Paaiškino, kad kaltinamasis A. A. į antstolio kontorą atvykęs nebuvo, visi jam siunčiami procesiniai dokumentai grįždavo neįteikti. Išieškotoja V. A. sakė jam, kad skolininkas yra išvykęs į Norvegiją. Kaltinamasis A. A. pats atvyko 2017 m. rugpjūčio mėnesį, o 2017-10-31 įsiskolinimą visiškai padengė.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaltinamasis A. A. 2017-10-30 sumokėjo visą išlaikymo įsiskolinimą ir šiuo metu teikia lėšas vaiko išlaikymui (1 t., b.l. 158-161).

Byloje nustatyta, kad kaltinamasis A. A. nereguliariai mokėjo išlaikymą vaikui, nes jo gautų pajamų tam nepakako, jo materialinė padėtis buvo sunki, tačiau savo veiksmais jis stengėsi tiek teikti išlaikymą, tiek ir gerinti savo materialinę padėtį. Kaip minėta anksčiau, byloje nėra surinkta įrodymų, kad kaltinamasis, būdamas sveikas ir darbingas, nedėjo jokių pastangų išlaikyti savo vaiką, nors turėjo objektyvią galimybę teikti išlaikymą nepilnamečiui sūnui A. A., sąmoningai kūrė situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo išieškojimas. Teismo nuomone, šioje byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad A. A. tam tikrą laiką tyčia nedirbo ar dirbo nelegaliai, ar turėjo kokių nors neapskaitytų pajamų, slėpė savo pajamas, turėjo lėšų, tačiau tyčia neteikė išlaikymo nepilnamečiui vaikui. Tokių aplinkybių nenurodė ir nukentėjusioji V. A.. Nukentėjusioji V. A. patvirtino 2016 m. sausio mėnesį gavusi į savo banko sąskaitą A. A. uždarbį 1000 Eur, tuos pinigus atidavė A. A., nors pagal pareikštą kaltinimą, A. A. jau turėjo 9 mėnesių įsiskolinimą už vaiko išlaikymą, kas sudaro 1305 Eur. Tai rodo, kad tuo metu kaltinamasis su nukentėjusiąja kontaktavo, jų santykiai nebuvo priešiški, ir tai patvirtina kaltinamojo parodymus apie tai, kad tuo metu nukentėjusioji finansinių sunkumų neturėjo, todėl šiuos pinigus atidavė jam, kaltinamajam, o jis iš gautų pinigų grąžino skolas, nes jo finansinė padėtis buvo sunki. Kaltinamasis nurodė, kad jis stengėsi dirbti ir užsidirbti pakankamai pajamų, tačiau jo pajamos nebuvo pakankamos teikti pagal teismo sprendimą priteistas lėšas nepilnamečio sūnaus išlaikymui. Kaltinamasis registravosi darbo biržoje, nurodė, kad siekė pradėti verslą. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, daryti išvadą, kad A. A. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, negalima.

Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl atsakomybės už BK 164 str. numatytą veiką, labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Kaip matyti, nei nukentėjusioji, nei išieškojimą vykdantis antstolis neišnaudojo visų civilinių teisinių priemonių išieškant lėšas vaiko išlaikymui, o kaltinamasis pats sąmoningai nesukūrė situacijos, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo išieškojimas. Nukentėjusiajai neišmokėta pinigų suma galėjo būti ieškota civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš kaltinamojo turto, nes turto kaltinamasis turėjo.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, neužtenka kaltę grįsti tik prielaidomis. Todėl teismas iš visumos įrodymų, surinktų byloje ir išnagrinėtų teisiamajame posėdyje, daro išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad kaltinamasis A. A. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką. Kaltinamojo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios- sąmoningo pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą nevykdymo, galint šią pareigą įvykdyti.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, A. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnį išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 – 308 straipsniais, teismas

nusprendžia:

A. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant nuosprendį priėmusiam teismui.