Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio, Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Viktorijos Žemaitaitienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. išteisintas pagal BK 164 straipsnį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. A. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. A. buvo kaltinamas tuo, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką: A. A., turėdamas pareigą pagal 2014 m. spalio 12 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą mokėti lėšas nepilnamečio vaiko – sūnaus A. A., gimusio (duomenys neskelbtini), išlaikymui nuo 2013 m. spalio 16 d. iki jo pilnametystės kas mėnesį po 145 Eur, šias lėšas indeksuojant atsižvelgus į infliaciją kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d., nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d., nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d., nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m rugsėjo 1 d., 2016 m. spalio mėnesį, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d., 2017 m. rugpjūčio mėnesį, būdamas darbingas ir turėdamas galimybę vykdyti šią pareigą, be objektyvių pateisinamų priežasčių nemokėjo lėšų vaiko išlaikymui, dėl to susidarė įsiskolinimas ne mažesnis kaip 5004,14 Eur. Tokiu būdu A. A. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikui.Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė V. Žemaitaitienė prašo panaikinti 2017 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos miesto teismo nuosprendį dėl A. A. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį: pripažinti A. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje, ir skirti jam 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per 4 mėnesius pradėti dirbti arba registruotis darbo biržoje ir bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 06.00 val. iki 22.00 val., jei tai nesusiję su darbu.Skunde nurodo, kad teismo nuosprendyje padarytos išvados nepagrįstos ir prieštarauja byloje surinktiems duomenims. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad teismas, remdamasis A. A. paaiškinimais, visiškai neįvertino to, kad teisiamojo posėdžio metu, teismui uždavus klausimą A. A., kur, būdamas Norvegijoje, Švedijoje, Latvijoje, jis konkrečiai dirbo, kiek uždirbo ir pan., A. A. nesugebėjo atsakyti nė į vieną iš šių klausimų. A. A. neneigė, kad dirbo neoficialiai, nemokėjo jokių mokesčių, tačiau negalėjo paaiškinti, nei kur dirbo, nei kokias pajamas gaudavo per mėnesį, todėl išskyrus vienintelį pasakymą: „gaudžiau žuvį, nedaug uždirbau, turėjau skolų“, A. A. nieko daugiau nepaaiškino. Jokių dokumentų ar kitokių duomenų, patvirtinančių, kad jis buvo išvykęs dirbti į užsienį, kad mėgino kurti verslą ar pan., A. A. nepateikė. A. A. taip pat negalėjo atsakyti į teismo klausimą, kaip jis pragyveno nuo 2017 m. liepos 10 d. UAB (duomenys neskelbtini) uždirbdamas po 10 Eur per mėnesį, tai savaime yra nelogiška. Visos šios aplinkybės neabejotinai rodo, kad A. A. turėjo papildomų pajamų, tačiau jų oficialiai nedeklaruodavo, t. y. slėpė savo pajamas, o tai leidžia pagrįstai teigti, kad jis turėjo galimybę mokėti vaikui išlaikymą, tačiau sąmoningai to nedarė. Todėl nesuprantama yra teismo pozicija, kai A. A. aiškiai išsisukinėjant nuo paties teismo užduodamų klausimų, nesugebant į juos aiškiai atsakyti, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis tikrai dirbo Norvegijoje ar Švedijoje ar kitur ir kokias pajamas gaudavo, teismas rėmėsi šiais neaiškiais ir „miglotais“ kaltinamojo paaiškinimais ir padarė išvadą, kad jis neturėjo realių galimybių periodiškai mokėti vaikui išlaikymą. Byloje surinkti bei teisiamojo posėdžio metu ištirti duomenys aiškiai rodo, kad A. A., būdamas darbingas, turėdamas visas galimybes dirbti oficialiai, galėdamas dirbti normaliai mokamą darbą, kad galėtų mokėti savo sūnui išlaikymą, nesistengė to daryti. Nuosprendyje teismas taip pat rėmėsi „Sodros“ pateiktais duomenimis apie A. A. registravimąsi Darbo biržoje, motyvuodamas, kad kaltinamasis neturėjo galimybės mokėti išlaikymo dėl nedarbo. Tačiau pagal šiuos duomenis A. A. buvo registruotas Darbo biržoje, t. y. buvo bedarbis tik nuo 2015 m. sausio 5 d. iki 2015 m. liepos 24 d., po to darbo paieška buvo nutraukta be teisės registruotis 6 mėnesius. Teisiamojo posėdžio metu A. A. ir vėl negalėjo teismui paaiškinti, kodėl jis buvo išbrauktas iš Darbo biržos, bet pripažino, kad būnant registruotam darbo biržoje, per 6 mėnesius, jam buvo siūlyti darbai, tačiau jam netiko. Toks asmens elgesys negali būti vertinamas kaip priverstinė bedarbystė, todėl šis teismo argumentas yra nepagrįstas. Taigi nuosprendžio argumentai, paremti vien kaltinamojo parodymais, jog jis stengėsi dirbti ir užsidirbti, tačiau jo pajamos nebuvo pakankamos teikti priteistas lėšas vaiko išlaikymui, kad jis neturėjo galimybės mokėti išlaikymo dėl nedarbo, kad jis siekė pradėti verslą, nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis ir laikytini nepagrįstais. Nagrinėjant bylą nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių neabejotinai teigti, kad A. A. tikrai stengėsi užsidirbti. Vargu ar galima laikyti tokiomis pastangomis darbą už 10 eurų per mėnesį, taip pat nelegalų darbą.Prokurorė taip pat nurodo, kad teismas, motyvuodamas nuosprendį, nepagrįstai kritikuoja V. A., pasisakydamas, jog ji patvirtino žinojusi, kad A. A. buvo išvykęs į užsienį, tačiau nesidomėjo, kur konkrečiai jis dirba, taip pat dėl to, kad 2016 m., kai į jos banko sąskaitą buvo pervestas A. A. atlyginimas – 1000 eurų, šiuos pinigus ji išgrynino ir atidavė A. A., nes manė, kad jam labai jų reikia. Pirmiausia nukentėjusioji neturi pareigos domėtis ir rūpintis, kur išvažiuoja, kur dirba, ką veikia, iš ko gyvena ir pan. jos buvęs sutuoktinis. Mokėti vaikui išlaikymą yra teismo nustatyta A. A. pareiga ir tai yra paties A. A. rūpestis, kaip jis šią pareigą vykdys. V. A. neturi jokių galimybių kontroliuoti, ar A. A. dirba, priversti jį dirbti ar pan. Antra, tai, kad V. A. paėmė iš savo sąskaitos A. A. priklausančius 1000 eurų ir atidavė juos A. A., nereiškia, kad ji pati kalta, jog nepasiėmė pinigų vaiko išlaikymui ir tuo labiau nepateisina A. A.. V. A. neėmė svetimų pinigų ir nepasiėmė vaikui skirtų išlaikymo pinigų savavališkai, o sąžiningai, paties A. A. prašymu, juos atidavė pastarajam, kadangi tai buvo jo uždirbti pinigai. Tuo tarpu A. A., gavęs 1000 eurų, taip ir nesugebėjo sumokėti vaiko išlaikymui skirtų pinigų. Todėl teismo argumentai, liečiantys V. A., tam tikra prasme netiesiogiai primetant jai kaltę, yra nepagrįsti ir neteisingi.Vienas iš argumentų, kuriais teismas rėmėsi išteisindamas A. A., yra tai, jog dar iki santuokos nutraukimo buvo parduotas A. A. ir V. A. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), už kurį gautos pajamos – 160000 Lt ( 46339,20 Eur) – buvo pervestos į V. A. sąskaitą. Nuosprendyje teismas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendime (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo buvo nutraukta V. A. ir A. A. santuoka, konstatuota, kad ieškovė V. A. teismui nurodė, jog naudojasi jiems abiem priklausančio turto – parduoto buto – pinigais. Tuo remdamasis skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis A. A. realiai vis dėlto teikė išlaikymą savo sūnui, pagrįstai manydamas, kad buvusios sutuoktinės materialinė padėtis nėra sunki, nes lėšų jai ir vaikui pakanka iš parduoto buto. Tačiau tokia teismo išvada nėra teisinga ir tam tikra prasme peržengia teismo kompetenciją, nes būtent civilinėje byloje priimant 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą dėl santuokos nutraukimo, teismui buvo žinoma apie parduotą butą, apie gautas pajamas, apie tai, kad gauti pinigai buvo pervesti į V. A. sąskaitą ir kad pastaroji naudojasi šiais pinigais. Tuo pačiu teismo sprendimu iš A. A. buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui A. A.. Taigi teismas, civilinėje byloje įpareigodamas A. A. mokėti nustatyto dydžio išlaikymą sūnui, įvertino aplinkybę dėl pinigų, gautų už parduotą butą, panaudojimo ir nustatydamas pareigą A. A. mokėti išlaikymą vaikui nematė pagrindo įskaityti šiuos pinigus kaip vaiko išlaikymą, o priteisė A. A. mokėti išlaikymą nuo 2013 m. spalio 16 d. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje teismas nuosprendyje motyvuodamas, jog A. A. vis dėlto teikė išlaikymą, kadangi buvo parduotas butas iki santuokos nutraukimo ir šiais pinigais naudojosi abu sutuoktiniai, tam tikra prasme kvestionuoja įsiteisėjusį teismo sprendimą civilinėje byloje. Skundžiamame nuosprendyje minimas argumentas, jog A. A. pagrįstai manė, kad sutuoktinės materialinė padėtis yra gera ir vaikui išlaikyti pakanka lėšų iš parduoto buto, yra neteisingas, kadangi A. A. pareiga mokėti vaikui išlaikymą turi būti vykdoma be išlygų, nepriklausomai nuo vaiko motinos materialinės padėties ir gerovės. Todėl manytina, kad minėti teismo argumentai yra neteisėti ir jais negali būti grindžiamas nuosprendis. Be to, teismas visiškai neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad V. A. prašė išieškoti iš A. A. įsiskolinimą tik nuo 2015 metų, taigi V. A. sumažino įsiskolinimo dydį geranoriškai, siekdama elgtis sąžiningai su A. A. ir įvertindama, kad parduoto buto pinigai buvo naudojami bendriems reikalams. Tačiau tai jokiu būdu nepanaikina A. A. pareigos mokėti išlaikymą nuo teismo sprendimu nustatyto termino, t. y. A. A. įsiskolinimo dydžio sumažinimas nepaneigia jo prievolės vykdyti teismo sprendimą ir mokėti išlaikymą nuo 2013 m. spalio 16 d. Prokurorės nuomone, ši aplinkybė negali būti argumentu, pateisinančiu A. A. veiksmus ir keičiančiu kaltinimo aplinkybes. Taip pat yra ir su aplinkybe, kurią nuosprendyje mini teismas, jog A. A. 2017 m. spalio 30 d. sumokėjo visą išlaikymo įsiskolinimą ir šiuo metu teikia lėšas vaiko išlaikymui. Aplinkybė, jog prasidėjus baudžiamajam procesui dėl vengimo išlaikyti vaiką, A. A. sumokėjo visą įsiskolinimą, nepaneigia jo kaltės dėl vengimo išlaikyti vaiką, o tik parodo ir patvirtina, kad A. A. vis dėlto turi (akivaizdu, kad ir turėjo) galimybių šią pareigą vykdyti.Nuosprendyje teismas taip pat motyvavo, kad A. A. nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto – žemės sklypus, kuriuos antstoliui areštavus galima buvo užtikrinti skolos išieškojimą. Anot teismo, V. A. neišnaudojo visų civilinių teisių išieškojimo priemonių priverstinai išreikalauti išlaikymo įsiskolinimą. Tačiau teismas visiškai nepagrįstai bando kaltinti V. A. ir užkrauti jai pareigas, kurių ji neturi ir negali turėti. Prokurorė pažymi, kad V. A. ne iš karto kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Negalėdama geruoju išsireikalauti, kad A. A. mokėtų išlaikymą vaikui pagal teismo sprendimą, pirmiausiai ji ir kreipėsi civilinio proceso tvarka į antstolį dėl priverstinio išieškojimo. Jokių kitokių veiksmų šioje situacijoje V. A. negalėjo atlikti. Ji negali nurodyti antstoliui, kaip ir ką jis turi daryti. Dėl to, kad A. A. turtas nebuvo areštuotas ir nebuvo pradėtas priverstinis išieškojimas, V. A. kaltės nėra, todėl nėra ir jokio pagrindo teigti, kad V. A. neišnaudojo visų galimybių, visų savo civilinių teisių ar pan. Aplinkybė, jog nebuvo areštuotas A. A. turtas, jokiu būdu nepaneigia paties A. A. pareigos mokėti vaikui išlaikymą ir nepaneigia fakto, jog jis žinodamas apie šią pareigą ir galėdamas ją vykdyti geranoriškai, vengė tai daryti. Be to, kaip nurodė teisiamajame posėdyje apklaustas antstolio padėjėjas, A. A. ne kartą buvo siunčiami raginimai sumokėti įsiskolinimą geruoju, tačiau nebuvo žinoma jo gyvenamoji vieta. Teismui paklausus A. A., kur jis gyveno, pastarasis nesugebėjo atsakyti, nesugebėjo nurodyti konkrečios gyvenamosios vietos adreso, kuriuo galima buvo jį surasti, siųsti jam pranešimus, informaciją ar pan., teigdamas, kad gyvendavo tai pas tėvą, tai pas draugą, tai dar kur nors, kur, pats neatsimena. Teismas pripažino, kad nebuvo jokios galimybės antstoliui surasti skolininką.Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad A. A. ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę, ši byla, jo paties sutikimu, buvo užbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo A. A. buvo pripažintas kaltu dėl vengimo išlaikyti vaiką ir jam buvo paskirta bausmė, su kuria A. A. taip pat sutiko. Priimdamas baudžiamąjį įsakymą teismas įvertino surinktus duomenis ir teismui nekilo jokių abejonių dėl A. A. kaltės įrodymų. Tačiau dėl neaiškių priežasčių A. A. pakeitė savo poziciją pradėdamas neigti kaltę, bandydamas visaip suklaidinti teismą, teigdamas, jog neva nežinojo apie teismo sprendimą, kuriuo jam buvo priteistas išlaikymas vaikui, nurodydamas, kad net nežinojo, jog apskritai yra įvykusios skyrybos, nors pats patvirtino teisminio nagrinėjimo metu, kad po skyrybų dar gyveno kartu su V. A. jos bute ir išsikraustė tik 2015 metais. Nagrinėjant bylą teisme, A. A. negalėjo atsakyti į daugelį tiek teismo, tiek prokuroro klausimų, susijusių su jo gyvenamąja vieta, su darbu, pajamomis, negalėjo atsakyti, ar teikė kitokią būtiną materialinę paramą savo sūnui, nurodydamas tik tai, kad buvo kelis kartus nusivedęs vaiką į barą pavalgyti. Todėl, kaip jau minėta, teismas, priimdamas šį nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi iš esmės tik kaltinamojo neaiškiais, abejotinais parodymais visiškai ignoruodamas kitus byloje surinktus duomenis – nukentėjusiosios parodymus, teismo sprendimą civilinėje byloje, duomenis apie kaltinamojo darbą, pajamas, teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo, kaip jau minėta, A. A. buvo pripažintas kaltu, ir kt. Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, išteisintojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu 2017 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu A. A. buvo išteisintas pagal BK 164 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis dėl A. A. išteisinimo yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl mano, kad A. A. nepadarė nusikalstamos veikos, ir šių išvadų pateikto skundo argumentai nepaneigia. Prokurorė apeliaciniame skunde ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitiktį ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl A. A. išteisinimo nekyla. Sprendžiant asmens kaltės klausimą, nė vienas iš įrodymų pats savaime neturi išskirtinės įrodomosios galios, teismas vertina tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Teismo išvados turi būti paremtos įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi palyginti asmenų parodymus ir visus bylos duomenis, ir tik pripažinus, kad šių duomenų kaip visumos pakanka asmens kaltumui nustatyti, gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį.Viena iš pagrindinių vaiko teisių, be kurios tinkamo įgyvendinimo neįmanoma normali vaiko raida, yra jo teisė į materialinį aprūpinimą. Pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 1 dalyje, o atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje. Išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia. Pagal BK 164 straipsnį atsako tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla tuo atveju, kai kaltininkas tyčia, žinodamas savo pareigą pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui ir galėdamas šią pareigą įvykdyti, sąmoningai jos nevykdo. BK 164 straipsnio norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009). Vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2011). Taigi esminis aspektas sprendžiant klausimą dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį yra duomenų, leidžiančių nuspręsti, kad išlaikymą teikiantis asmuo tyčia sąmoningai slėpė pajamas ar kitu būdu nevykdė pareigos išlaikyti vaiką, nustatymas. Nesant tokių duomenų asmens baudžiamasis persekiojimas nėra galimas.Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. A. pareigos pagal teismo sprendimą teikti nepilnamečiam vaikui išlaikymą nevengė, tačiau realios galimybės periodiškai mokėti išmokas neturėjo dėl pajamų nebuvimo ir nedarbo, savo pareigą vykdė pagal galimybes. Teismas padarė išvadą, kad nei nukentėjusioji, nei išieškojimą vykdantis antstolis neišnaudojo visų civilinių teisinių priemonių išieškant lėšas vaiko išlaikymui, o A. A. pats sąmoningai nesukūrė situacijos, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo išieškojimas, nukentėjusiajai neišmokėta pinigų suma galėjo būti ieškota civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš kaltinamojo turto, nes turto kaltinamasis turėjo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, surinkti duomenys apie A. A. darbinę veiklą ir gaunamas pajamas, turimą turtą nepatvirtina vieno iš esminių nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, sudėties požymio – kaltininko tyčios buvimo, o nesant bent vieno iš nusikalstamos veikos požymio, nėra ir pačios nusikalstamos veikos. Nagrinėjamu atveju matyti, kad A. A. pripažįsta, jog tam tikrą laiką jis jokių lėšų savo vaikui išlaikyti neskyrė bei neginčijo susidariusio įsiskolinimo ir atsiradus galimybei šį įsiskolinimą padengė. A. A. teigimu, jis visą laiką stengėsi dirbti, tačiau jam ne visada pavykdavo, taip pat stengėsi teikti išlaikymą vaikui, tačiau dėl sudėtingos jo finansinės situacijos, kai neturėdavo darbo, išlaikymą teikė nereguliariai. Tokius A. A. teiginius patvirtina byloje esantys dokumentai apie jo darbo vietas ir gaunamas pajamas. Nors prokurorė skunde akcentuoja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. A. negalėjo nurodyti, kur jis dirbo kitose šalyse, tačiau vien tai savaime nereiškia, kad A. A. nesistengė įsidarbinti ir gauti pajamų. Prokurorė, apeliaciniame skunde ginčydama teismo išvadą apie tai, kad V. A. išlaikymo neteikė dėl to, jog neturėjo galimybės, subjektyviai vertina A. A. darbinę veiklą bei gaunamas pajamas, o teigdama, kad A. A. turėjo nelegalių pajamų, nepateikia jokių šiuos teiginius patvirtinančių duomenų. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. A., nors ir nereguliariai, tačiau tam tikras lėšas vaikui išlaikyti mokėjo – 2015 m. sausį – 100 Eur; 2015 m. liepą – 190 Eur; 2015 m. spalį – 150 Eur; 2016 m. rugsėjį – 100 Eur; 2016 m. lapkritį – 100 Eur; 2016 m. gruodį – 100 Eur, 2017 m. rugpjūtį – 300 Eur (t. 1, b. l. 169, 170, 171, 172, 173). Skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs šiuos duomenis, visiškai sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad nereguliarų lėšų teikimą išlaikyti vaiką šiuo atveju lėmė objektyvios priežastys – A. A. sunki materialinė padėtis, o ne jo tyčiniai, sąmoningi veiksmai siekiant išvengti pareigos išlaikyti savo vaiką.Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. A., taip pat nurodė, kad A. A. realiai, esant galimybei, teikė išlaikymą savo sūnui, ėmėsi priemonių susirasti darbą, be to, pagrįstai manė, kad buvusios sutuoktinės materialinė padėtis nėra sunki, nes lėšų jai ir vaikui pakanka iš bendrai įgyto ir parduoto turto – buto. Prokurorė nesutinka su šiais teismo argumentais ir mano, kad tokiais argumentais pirmosios instancijos teismas kvestionuoja priimtą sprendimą civilinėje byloje, kadangi teismui, priėmusiam sprendimą priteisti iš A. A. išlaikymą jo sūnui A. A., buvo žinoma apie parduotą butą ir už jį gautas pajamas. Tačiau su tokiais prokurorės argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas faktus apie A. A. ir V. A. priklausiusio buto pardavimą ir už jį gautų pinigų pasidalijimą bei jų naudojimą vertino A. A. tyčios sąmoningai nevykdyti savo pareigos išlaikyti vaiką kontekste. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos pareigos A. A. kas mėnesį teikti išlaikymą savo vaikui A. A., gim. (duomenys neskelbtini). Pateikdamas argumentus apie tai, kad A. A. pagrįstai manė, kad lėšų vaiko išlaikymui pakanka iš parduoto buto, teismas šias aplinkybes vertino kaip įrodymą, jog A. A. nevengė teikti išlaikymo savo vaikui. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad A. A. būtų tyčia nedirbęs, turėjęs ir slėpęs gaunamas pajamas, taip pat slėpęs turtą ar kokią nors kitokią reikšmingą informaciją dėl darbo ir gaunamų pajamų. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad A. A. dirbo ir gavo pajamas, turi nekilnojamojo turto, todėl dėl išlaikymo neteikimo susidaręs įsiskolinimas galėjo būti padengtas atliekant išieškojimo veiksmus iš A. A. vardu registruoto nekilnojamojo turto. Nors prokurorė skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas be reikalo pareigą imtis priemonių išieškojimui padengti iš skolininko turto perkėlė V. A., tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju ši aplinkybė yra svarbi, nes būtent BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis – vengimas – konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Šiuo atveju toks išieškojimas buvo galimas, nes A. A. turi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, kurio būtų pakakę įsiskolinimo išieškojimui padengti. Pats V. A. nesiėmė jokių priemonių ir nesukūrė situacijos, kad toks priverstinis išlaikymo vaikui lėšų išieškojimas būtų negalimas. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog, net ir esant tokiai materialinei padėčiai, A. A. pagal savo išgales stengėsi teikti lėšas savo vaikui išlaikyti ir, nors nereguliariai, tačiau lėšas vaiko išlaikymui mokėjo. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog A. A. būtų tyčia, sąmoningai vengęs, o ne dėl objektyvių galimybių nevykdęs jam nustatytų prievolių materialiai išlaikyti savo vaiką teismo sprendime nustatyta tvarka ir forma. Šiuo atveju nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog A. A. sąmoningai vengė teikti išlaikymą vaikui, taigi nėra ir būtinojo inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymio – kaltės, kuri pagal inkriminuojamą BK straipsnį turi pasireikšti tyčios forma, todėl baudžiamoji atsakomybė A. A. pagal BK 164 straipsnį negalima, todėl jis skundžiamu nuosprendžiu išteisintas pagrįstai. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra, ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Kadangi baudžiamojoje byloje A. A. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. A., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas tokias pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad prokurorė nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Viktorijos Žemaitaitienės apeliacinį skundą atmesti.