Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-1688-556/2024

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-06-05
Bylos Nr.: eA-1688-556/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00475-2024-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas: S. N.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-1688-556/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00475-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas S. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 24S34732 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 24S38191 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentui 2023 m. rugsėjo 28 d. per elektroninę sistemą www.migracija.lt pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 24S34732 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

3. Teigė, kad nei Migracijos departamentas, nei Valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) nevertino aplinkybių, jog pareiškėjo tarnyba Rusijos Federacijos armijoje baigėsi dar 2003 m. Pareiškėjas paaiškino, jog iš armijos išėjo į pensiją ir nuo tada nebedirbo, juolab, neatliko tarnybos jokiose karinėse, sukarintose ar valstybinėse institucijose. Eitą tarnybą atliko su pertraukomis ir pakankamai trumpą laiką, taip susiklostė tik todėl, kad tuo laikotarpiu apskritai nebuvo įmanoma susirasti bet kokio legalaus darbo, pareiškėjui reikėjo pragyvenimo šaltinio.

4. Nurodė, jog Migracijos departamento 2024 m. sausio 4 d. atliktoje apklausoje minėjo, kad kai kuriais atvejais už tarnybą atlyginimas buvo mokamas natūra – maisto produktais, tai, pareiškėjo teigimu, įrodo, kad jam tokiu būdu tiesiog pavyko išgyventi. Pažymėjo, kad tarnavo tik eiliniu vairuotoju ir jaunesniojo seržanto laipsnis jam buvo nesuteiktas, o atstatytas, jį buvo gavęs dar privalomojoje karinėje tarnyboje, todėl kategoriškai nesutinka su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais dėl pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai. Atkreipė dėmesį, kad iki 2003 metų Rusijos Federacija nepalaikė priešiškų santykių nei su Lietuvos Respublika, nei su kitomis demokratiškomis pasaulio valstybėmis ir tik gerokai vėliau prasidėjo neramumai pačioje Rusijoje. Todėl Migracijos departamento vertinimas, kad pareiškėjas buvo lojalus agresyviai Rusijos Federacijos valdžiai tuo metu, kai atlikinėjo tarnybą, yra nepagrįstas jokiais juridiniais faktais ir yra retrospektyviai perteklinis.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad yra vedęs, sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, šeimoje gyvena jau aštuntus metus. Sutuoktinė laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2016 m. kovo 20 d. lankėsi, bet negyveno Rusijoje ir tik dėl savo staiga pablogėjusios sveikatos būklės, paūmėjus ligai, gydytojų nurodymu, gydėsi sanatorijoje Udmurtijoje, Volgos regione, tačiau jokie kiti ryšiai su šia valstybe pareiškėjo sutuoktinės nesaistė ir nesaisto.

6. Nurodė, kad iki šiol du kartus sėkmingai ir be jokių sunkumų pareiškėjui buvo pratęstas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Dabartinis leidimas gyventi baigėsi 2023 m. lapkričio 10 d., kadangi nebuvo išduotas naujas leidimas, jis buvo priverstas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokią situaciją vertina labai blogai, nes jau seniai integravosi Lietuvoje – sukūrė šeimą, oficialiai dirbo iki pat 2023 m. lapkričio 8 d., darbdavio buvo charakterizuojamas tik teigiamai, yra puikus savo srities specialistas, moka mokesčius, yra socialiai atsakingas už savo šeimą ir valstybę, kurioje iki šiol gyveno. Pažymėjo, jog jo išvykimas iš Lietuvos Respublikos kelia grėsmę šeimos iširimui, kadangi pareiškėjo sutuoktinė negali išvykti su pareiškėju kartu, nes Lietuvoje rūpinasi savo senyvo amžiaus mama, kuriai reikia pastovios priežiūros, sutuoktinė valdo kačių veislyną, kuriam taip pat reikalinga pastovi priežiūra. Šiuo metu pareiškėjas neturi gyvenamojo ploto ir pajamų gyventi kitoje valstybėje, visi jo socialiniai ryšiai yra nutrūkę. Teigė, kad nori visam laikui su šeima likti gyventi ir dirbti Lietuvoje, jo darbdavio vadovas įsipareigojo suteikti pareiškėjui darbo vietą buvusioje įmonėje, jeigu tik pavyktų gauti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atkreipė dėmesį, kad ateityje planuoja prašyti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą A2 lygiu.

7. Pareiškėjas prašė teismo įvertinti faktą, jog po suteikto laikinai gyventi Lietuvoje leidimo, Rusijos Federacijoje lankėsi tik 2017 metais, kai mirė pareiškėjo mama, tuomet vyko į laidotuves, po to šioje valstybėje daugiau nesilankė ir toks vizitas savaime nereiškia, kad pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Rusija. Kiek dažnesni pareiškėjo vizitai buvo į Baltarusijos Respubliką, tačiau jie buvo trumpalaikiai, ekonominiais pagrindais, t. y. apsipirkti maisto produktų ar buitinių prekių. Šie vizitai užtrukdavo tik pusdienį ir negali būti priežastimi vertinimui, kad pareiškėją saisto koks nors ryšys su šia valstybe, kaip nurodė Migracijos departamentas Sprendime. Atvirkščiai, toks grįžimas po lankymosi tą pačią dieną parodo, kad pareiškėjo nesieja joks ryšys su Baltarusijos Respublika, juo labiau su jos valdžia ar specialiosiomis tarnybomis, todėl laiko, kad priešingas Migracijos departamento teiginys yra visiškai nepagrįstas ir neteisingas.

8. Pažymėjo, kad niekada nepalaikė ir nepalaiko agresyvios Baltarusijos ir Rusijos valdžios, tiek vidaus, tiek užsienio politikos. Griežtai smerkia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškia tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir sienų neliečiamybei. Nurodė, jog Rusijos Krymo aneksija yra tarptautinės teisės normų ir teritorinio vientisumo pažeidimas. Atsakydamas į Migracijos departamento Klausimyno 10 ir 11 klausimus, atvirkščiai nei vertino VSD, pasisakė, kad griežtai smerkia Krymo aneksiją, Rusijos ir Baltarusijos valdžios vykdomą agresiją ir terorizmą prieš Ukrainos taikius gyventojus ir Vakarų valstybių vertybes. Akcentavo, kad niekada nebendradarbiavo ir neturėjo absoliučiai jokių ryšių su Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, todėl bet koks šantažas (teisinis ar kitoks) Baltarusijos ar Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų poveikis pareiškėjui ar jo giminaičiams yra neįmanomas. Pildydamas Migracijos departamento nurodytus dokumentus ir formas, visas aplinkybes ir faktus apie save pateikė teisingus, nieko nenuslėpė.

9. Nurodė, kad turėjo Lietuvos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2023 m. lapkričio 10 d., tačiau pareiškėjo niekas neįtarė bendradarbiavimu su Baltarusijos ar Rusijos rėžimu, juolab, jam būnant Lietuvoje ir visoje Šengeno teritorijoje jis jokių teisės pažeidimų nepadarė, todėl į ateitį nukreipti nuogąstavimai yra pagrįsti vien tik spėjimais ir įtarimais. Nurodo, jog Migracijos departamento Sprendime Nr. 1 nebuvo vertinamas pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas (gyventi nuolat Lietuvos Respublikoje su šeima), nebuvo tinkamai išnagrinėtos aplinkybės, susijusios su santuoka, šeimos tarpusavio bendravimu, gyvenimu kartu, santuokos sudarymu, šeimos ryšių susiformavimu, santuokos trukme ir kitais faktoriais.

10. Pareiškėjas vertino, kad Migracijos departamentas turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir savo neigiamo sprendimo pagrįstumą, tačiau atliktas prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje vertinimas nebuvo išsamus, Migracijos departamentas, nesurinkęs pakankamai duomenų ir jų tinkamai neįvertinęs, nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl Migracijos departamento Sprendimas Nr. 1 negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

11. Migracijos departamentas nevertino uždraudimo atvykti į Lietuvą nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2026 m. liepos 31 d. proporcingumo, pareiškėjo galbūt keliamos grėsmės Lietuvos valstybei atžvilgiu, o ypač aplinkybių, kad nėra duomenų apie pareiškėjo padarytus pažeidimus/nusižengimus pakankamai ilgą laiką gyvenant Lietuvos Respublikoje. Vertino, kad surinkta informacija yra absoliučiai nepagrįsta nei teisės aktais, nei juridiškai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

12. Migracijos departamento Sprendime Nr. 1 nebuvo nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių, galinčių leisti konstatuoti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentui taikytinas ir gero administravimo principas, pagal kurį Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, turėjo tinkamai atlikti individualų ir objektyvų aplinkybių tyrimą.

Šalies argumentai

13. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad Rusijoje armijoje tarnavo dėl pinigų stygiaus, jo pareigos buvo jaunesnysis seržantas, dabar jis jau laikomas išėjusiu į pensiją, visus duomenis yra persivedęs į Lietuvą, kur per Rusijos Federacijos ambasadą jam mokama pensija. Šiuo metu jis yra išvykęs į Baltarusiją, nes galioja draudimas atvykti į Lietuvą, dėl to yra sudėtinga bendrauti su sutuoktine. Rusijoje gyvena dvi seserys, tačiau su jomis ryšių nepalaiko.

Atsiliepimas

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas nurodė, kad byloje ginčijamas Sprendimas Nr. 1 buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

16. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės (tarnybos pabaiga, tarnybos funkcijos, atlyginimas už atliktą tarnybą, šeimos padėtis, darbdavio charakteristika, išsakytos politinės pažiūros) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, jog grėsmė yra išnykusi. Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo išduotas ar keičiamas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, jog jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

17. Vertindamas pareiškėjo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, galioję nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2023 m. lapkričio 10 d. Pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2023 m. spalio 31 d. dirbo Lietuvos įmonėse. Pareiškėjas turi šeiminių ryšių – yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 7 d. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, iki 2017 m. vasario 6 d. nuolat gyveno Rusijoje. Pareiškėjo sutuoktinė laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2016 m. kovo 20 d. taip pat gyveno Rusijoje. Atsakovo vertinimu, vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui.

Atsiliepimas

18. Atsakovas pareiškėjo teiginius, kad jis paskutinį kartą Rusijos Federacijoje lankėsi 2017 m. vertintino kritiškai, kadangi iš Valstybinės sienų apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenų matyti, jog pareiškėjas pastoviai kerta sieną, o nuo 2016 m. Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš viso kirto apie 86 kartus.

19. Pažymėjo, kad išvada apie asmens grėsmę yra pagrįsta asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo tarnyba). Reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje nurodoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

20. Atsakovas nesutiko, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Ginčijamame Sprendime Nr. 1 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nesutiko su skundo argumentais, kad Sprendimas Nr. 1 priimtas neatlikus individualaus tyrimo ir formalus dėl to, jog jo turinyje atsispindi VSD išvada. Pažymėjo, kad iš Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, jog nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau Migracijos departamentas atliko ir savarankišką pareiškėjo vertinimą.

21. Atsakovas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimai apie gaunamas pajamas iš Rusijos tik patvirtina jo grėsmes Lietuvos saugumui ir jo lojalumą Rusijos Federacijai.

Šalies argumentai

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

23. Nurodė, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas Nr. 1 yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

24. Teigė, kad pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

25. VSD vertinimu, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

II.

26. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

27. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 28 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir prašymas) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Klausimyne pareiškėjas nurodė, kad 1996–1998 m. ir 2000–2003 m. pagal kontraktą tarnavo Rusijos Federacijos armijoje.

28. VSD 2023 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 18-12054 Migracijos departamentui pateikė vertinimą (toliau – ir Išvada), kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis), tarnaudamas Rusijos Federacijos armijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

29. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamus Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 (toliau – ir ginčijami sprendimai), kuriais atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių.

Žemesnės instancijos teismas

30. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatomas ar sutrumpinamas draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis arba išbraukiami duomenys apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

31. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog VSD Išvadoje pateikė vertinimą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis), tarnaudamas Rusijos Federacijos armijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD nurodė, jog atsižvelgiant į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus (modus operandi) ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos karine tarnyba. VSD argumentus pagrindžia ir konkretūs įvykiai, susiję su Rusijos vykdoma karine agresija Ukrainoje. Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

32. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas prie tokios išvados priėjo atsižvelgęs į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Nagrinėjamu atveju yra pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

33. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, netinkamai įvertino pareiškėjo individualią situaciją, neatliko veiksmų tam, kad būtų priimtas argumentuotas sprendimas, rėmėsi tik VSD Išvada, teismas nurodė, kad iš skundžiamų sprendimų matyti, jog Migracijos departamentas vertino ne tik VSD Išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, galioję nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2023 m. lapkričio 10 d. Pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2023 m. spalio 31 d. dirbo Lietuvos įmonėse. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), nuo 2017 m. vasario 7 d. pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, iki 2017 m. vasario 6 d. nuolat gyveno Rusijoje. Pareiškėjo sutuoktinė laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2016 m. kovo 20 d. taip pat gyveno Rusijoje. Remiantis VSD informacinės sistemos duomenimis, nuo 2016 m. pareiškėjas Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš viso kirto apie 86 kartus.

34. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas 2024 vasario 4 d. atliko pareiškėjo apklausą, kurios metu jis patvirtino, jog dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje nepilnamečių kolonijoje jaunesniuoju inspektoriumi, jo darbo funkcijos buvo nepilnamečių nuteistųjų priežiūra. Atsiradus problemoms su darbo apmokėjimu, pareiškėjas paliko šį darbą ir siekdamas pastovesnių pajamų, pasirašė kontraktą tarnybai Rusijos kariniame dalinyje Tadžikistane, tarnavo vairuotoju, jam buvo suteiktas jaunesniojo seržanto karinis laipsnis. Vieneri tarnybos metai Tadžikistane buvo skaičiuojami kaip treji metai, todėl, sulaukęs galimybės išeiti į pensiją, pareiškėjas tarnybą nutraukė.

35. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas nurodė, kad neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis, jog pareiškėjo deklaruojamas siekis gyventi su savo sutuoktine Lietuvoje negali būti pripažįstami prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Atitinkamai, aplinkybė, jog pareiškėjo sutuoktinė gyvena Lietuvos Respublikoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietė, savaime nesuteikia pareiškėjui teisės gauti leidimo laikinai gyventi ir nelemia grėsmės valstybės saugumui svarbos. Pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, teismas sprendė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia prieiti prie išvados, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikos piliete, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė.

36. Teismas pažymėjo, kad pagal formuojamą teismų praktiką, pakanka, jog šeima galėtų gyventi ir kitoje, pavyzdžiui, užsieniečio kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje, į kurią pareiškėjui neuždrausta atvykti. Taigi svarbu įvertinti, ar galima pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjo sutuoktinė galėtų išvykti kartu su juo (periodiškai atvykti pas jį) į Rusijos Federaciją ar kitą šalį. Nors pareiškėjas skunde nurodo, jog sutuoktinė neturi galimybių išvykti dėl blogos jos motinos sveikatos ir nuolatinės slaugos būtinybės, sutuoktinės verslo specifikos, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikta. Nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjo sutuoktinė galėtų būti neįleista į Rusijos Federaciją ar sutuoktiniai negalėtų susitikti Baltarusijoje ar kitoje valstybėje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui ginčijamu Sprendimu Nr. 2 uždrausta atvykti tik į Lietuvą ir tik iki 2026 m. liepos 31 d.

37. Teismas vertino, kad uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

38. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje. Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už pareiškėjo galbūt patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

39. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, jog Migracijos departamentui taikytinas ir gero administravimo principas, pagal kurį Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, turėjo tinkamai atlikti individualų ir objektyvų aplinkybių tyrimą, teismas nurodė, kad ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl jie atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

40. Teismas konstatavo, kad naikinti ginčijamų sprendimų nėra jokio pagrindo. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

III.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

42. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės aplinkybėmis, išdėstytomis pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, pakartoja pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą.

Žemesnės instancijos teismas

43. Nurodo, kad teismas neįvertino svarbių bei reikšmingų aplinkybių, vertino tik pareiškėjo darbo vietą, o ne užimamas pareigas. Teismas neatkreipė dėmesio, kad pareiškėjas savanoriškai ir sąžiningai pateikė atsakovui informaciją apie praeityje turėtas sąsajas su karine struktūra ir bendradarbiavo leidimo laikinai gyventi pratęsimo prašymo nagrinėjimo metu, todėl Migracijos departamentas padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo sąsajų su karine struktūra. Be to ir sąsajos, kurias vertino VSD, buvo nustatytos įvertinus tik karinę tarnybą, kuri buvo nutraukta dar 2003 metais.

Šalies argumentai

44. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, jog jo pareigos nebuvo susijusios su strateginių sprendimų priėmimu, tiesioginių karinių veiksmų atlikimu ar jų koordinavimu, o apsiribojo tik darbo funkcijų atlikimu pagal ankščiau įgytą vairuotojo specialybę.

Žemesnės instancijos teismas

45. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Migracijos departamento sprendimuose grėsme Lietuvos Respublikos saugumui jis laikomas remiantis teisės aktais, įsigaliojusiais po 2022 m. Rusijos Federacijos armijos invazijos į suverenią Ukrainos valstybę, ir kariuomenėje jis dirbo tuomet, kai santykiai tarp valstybių nebuvo įtempti. Iki 2003 metų Rusijos Federacija palaikė dar pakankamai normalius tarptautinius santykius tiek su Lietuvos Respublika, tiek su kitomis demokratiškomis pasaulio valstybėmis, tik gerokai vėliau, prasidėjo neramumai pačioje Rusijos Federacijoje ir tik nuo tada Rusijos Federacijoje vadovybė pradėjo smurtą ir areštus prieš taikius savo valstybės piliečius bei opoziciją, pradėdama vykdyti karinę agresiją prieš suverenias šalis, vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, todėl tokie teismo argumentai, kad Migracijos departamento vertinimai, remiantis VSD informacija, jog jis buvau lojalus agresyviai Rusijos Federacijos valdžiai tuo metu, kai atlikinėjo tarnybą, akivaizdžiai nepagrįsti jokiais juridiniais faktais ir retrospektyviai pertekliniai.

46. Teismas neatkreipė dėmesio į pareiškėjo argumentus, kad jis nesutiko su VSD Išvadoje nurodytais, teisiškai nepagrįstais teiginiais, kadangi jis niekada nepalaikė ir nepalaiko agresyvios Baltarusijos ir Rusijos valdžios, tiek vidaus, tiek užsienio politikos. Griežtai smerkia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą bei siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškia tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei. Rusijos Krymo aneksija yra tarptautinės teisės normų ir teritorinio vientisumo pažeidimas, pareiškėjas teigia, kad yra priešiškai nusistatęs prieš Krymo aneksiją ir palaiko tarptautinės bendruomenės teisėtas pastangas užtikrinant Krymo grąžinimą į Ukrainos valstybės sudėtį.

Šalies argumentai

47. Pareiškėjas prašo atkreipti dėmesį į tai, kad jis niekada nebendradarbiavo ir neturėjo absoliučiai jokių ryšių su Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, todėl bet koks šantažas (teisinis ar kitoks) Baltarusijos ar Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų poveikis jam ar jo giminaičiams yra tiesiog neįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

48. Teismas neatkreipė dėmesio, kad pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento nurodytus dokumentus ir formas, visas aplinkybes ir faktus apie save pateikė teisingus, tai yra nieko neslėpdamas ir neišsisukinėdamas, nors ir nujautė, kad dėl tokios jo biografijos gali būti nesusipratimų, todėl jeigu būtų užverbuotas Rusijos ar Baltarusijos spec. Tarnybų, tokiu atveju duomenys galbūt būtų melagingi su iškraipytais faktais, siekiant nuslėpti tiesą nuo Lietuvos Respublikos institucijų.

Šalies argumentai

49. Pareiškėjas nurodo, kad teismas konstatavo, bet motyvuotai nevertino juridinių faktų, jog jis turėjo Lietuvos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2023 m. lapkričio 10 d., kuriuos išduodant jo niekas neįtarė bendradarbiavimu su Baltarusijos ar Rusijos rėžimu, būnant Lietuvoje ar apskritai Šengeno teritorijoje, jokių teisės pažeidimų jis nėra padaręs, todėl į ateitį nukreipti nuogąstavimai šiuo aspektu, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, yra pagrįsti vien tik spėjimais ir įtarimais.

50. Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl to, jog jo leidimas gyventi Lietuvoje baigėsi 2023 m. lapkričio 10 d., o naujas leidimas nebuvo išduotas, pareiškėjas buvo priverstas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymi, kad jau seniai įsikūręs Lietuvoje, sukūręs šeimą, oficialiai dirbo iki pat 2023 m. lapkričio 8 d., darbdavio charakterizuojamas teigiamai, yra puikus savo srities specialistas, mokėjo mokesčius Lietuvos valstybėje, yra socialiai atsakingas už savo šeimą ir valstybę, kurioje gyveno. Jo išvykimas iš Lietuvos Respublikos gali privesti prie šeimos iširimo. Sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė. Nepagrįstai nurodoma, kad ji gyveno Rusijoje, kadangi laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2016 m. kovo 20 d. ji tik gydymo tikslais, paūmėjus ligai, gydytojų nurodymu gydėsi sanatorijoje Udmurtijoje, ir jokie kiti ryšiai su šia valstybe jos nesaistė ir nesaisto.

Šalies argumentai

51. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino aplinkybės, jog paskutinį kartą Rusijos Federacijoje jis lankėsi tik 2017 m., kai mirė jo motina, po to daugiau niekada nebuvo išvykęs. Šis vizitas nereiškia, kad jis nėra nutraukęs ryšių su Rusija. Vizitai į Baltarusijos Respubliką buvo trumpalaikiai ir tik ekonominiais pagrindais (apsipirkti), todėl ši aplinkybė taip pat negali būti vertinama kaip ryšys su šia valstybe.

Žemesnės instancijos teismas

52. Teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad nei Migracijos departamentas, nei VSD nevertino aplinkybių, kad tarnyba Rusijos Federacijos armijoje baigėsi dar 2003 m. (daugiau nei prieš dvidešimt metų), Tarnybą pareiškėjas atliko su pertraukomis ir pakankamai trumpą laiką, taip susiklostė tik todėl, kad tuo laikotarpiu apskritai nebuvo įmanoma susirasti bet kokio legalaus darbo, o jam reikėjo tiesiog pragyvenimo/egzistavimo šaltinio. Tadžikistane tarnavo tik eiliniu vairuotoju ir jaunesniojo seržanto laipsnis nebuvo suteiktas, o atstatytas, kurį buvo gavęs dar privalomojoje karinėje tarnyboje, todėl kategoriškai nesutinka su sprendimo išvada dėl jo lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai.

53. Teismas taip pat neatkreipė dėmesio, jog VSD nenustatė jokių pagrįstų įrodymų, pagrindžiančių jo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, argumentus grindė tik darbo vietos buvimu kariuomenėje. Migracijos departamento priimti ginčijami sprendimai riboja jo teisę atvykti į Lietuvos Respubliką bei paneigia teisę į šeimos gerbimą. Net ir tuomet, jei yra potencialus pagrindas uždrausti atvykti į šalį, tai negali būti laikoma besąlyginiu pagrindu neišduoti leidimo laikinai gyventi, jeigu jis siekia susijungti su šeima.

54. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir tas aplinkybes, kad jo sutuoktinė negali išvykti kartu gyventi į kitą valstybę, kadangi Lietuvoje rūpinasi savo senyvo amžiaus motina, kuri gyvena tame pačiame būste su pareiškėjo šeima, kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra bei aptarnavimas, sutuoktinė reguliariai pristato anytą į gydymo ir reabilitacijos įstaigas apžiūroms bei reikalingoms medicininėms procedūroms atlikti. Sutuoktinė ruošia teismui reikalingus dokumentus dėl motinos globos, todėl teismo argumentas, jog sutuoktinė galėtų išvykti gyventi į kitą šalį yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas. Be to, sutuoktinė valdo kačių veislyną, kuriam reikalinga priežiūra, todėl viską palikti ir išvykti į kitą valstybę negali.

Šalies argumentai

55. Pareiškėjas nurodo, kad teismas taip pat nevertino jo skunde nurodytų argumentų dėl jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, aplinkybių, susijusių su santuoka, šeimos tarpusavio bendravimo, santuokos trukmės ir kitų faktorių, kurių taip pat nevertino ir Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus.

Žemesnės instancijos teismas

56. Teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjas Lietuvoje nėra padaręs jokių nusikaltimų ar administracinės teisės pažeidimų, nemotyvuotai ir nepakankamai pagrįstai vertino uždraudimo atvykti proporcingumą, jo galbūt keliamos grėsmės Lietuvos valstybei atžvilgiu, o ypač aplinkybių, jog nėra duomenų apie jo padarytus pažeidimus/nusižengimus per pakankamai ilgą laikotarpį gyvenant Lietuvoje. Teigia, kad apie jį surinkta informacija yra absoliučiai nepagrįsta nei teisės aktais, nei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

57. Teismas neatsižvelgė, jog jokių teisiškai pagrįstų duomenų ir įrodymų apie jo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai nėra ir negali būti. Migracijos departamento sprendimai buvo priimti formaliai ir deklaratyviai, o argumentai apie keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui yra niekiniai.

58. Teismo sprendimo motyvai dėl Migracijos departamentui taikytino gero administravimo principo nepakankamai išsamūs ir įtikinami. Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, turėjo tinkamai atlikti individualų ir objektyvų aplinkybių tyrimą. Migracijos departamento sprendimuose nebuvo nurodyti konkretūs pareiškėjo veiksmai, kurie galėjo patvirtinti prielaidą dėl jo lojalumo ir palaikymo Rusijos Federacijos ar Baltarusijos režimo.

59. Apibendrindamas pareiškėjas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, pažeidė pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylos aplinkybes, neatsakė į esminius skunde nurodytus argumentus, bylą išnagrinėjo formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, visiškai nesigilindamas į individualų atvejį, priimto sprendimo nemotyvavo.

Atsiliepimas

60. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

61. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamentas nenustatė jokių aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui realumą. Pažymi, kad pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Be to, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo atveju buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, kurie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tiek VSD išvadoje, tiek Migracijos departamento ginčijamuose sprendimuose pažymėta, kad pareiškėjo galima grėsmė Lietuvos Respublikos valstybės saugumui pasireiškia tuo, jog pareiškėjas tarnavo Rusijos Federacijos armijoje ir gauna pensiją iš Rusijos Federacijos, o tai kelia kontržvalgybinių rizikų, taigi institucijos rėmėsi ne bendra informacija, o konkrečiu su pareiškėju susijusiu faktu.

62. Apeliaciniame skunde pareiškėjas siekia sudaryti įspūdį, kad tuo metu kai pareiškėjas tarnavo Rusijos Federacijos armijoje, Rusijos santykiai su Europos Sąjungos valstybėmis, įskaitant Lietuvą buvo draugiški. Atsakovas pažymi, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas. Atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

63. Atsakovas pažymi, kad nepaisant to, jog pareiškėjas tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenėje baigė 2003 metais, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui buvo vertinama sprendžiant dėl pagrindo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal pareiškėjo prašymą, atsižvelgus į visas faktines aplinkybes, be kita ko, ir pasikeitusį geopolitinį kontekstą. Migracijos departamento vertinimu, reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad pareiškėjas buvo susijęs tarnybos santykiais su Rusijos Federacijos valstybės institucijomis, taigi turi ryšių su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais. Šie ryšiai, susiklostę pareiškėjui tarnavus Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės institucijoje, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu. Be to, pats pareiškėjas nurodo, kad jis periodiškai vyksta į Rusijos Federaciją ir atsižvelgiant į apklausos metu gautą informaciją, jog pareiškėjas, sulaukęs pensinio amžiaus tarnyboje, ją nutraukė, galima daryti išvadą, jog jis gauna Rusijos Federacijos mokamą pensiją, o šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Rusijos Federacija.

Šalies argumentai

64. Kitos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (kad pildydamas klausimyną nurodė visą informaciją, jo darbo funkcijos ir pobūdis, tolimesnis darbas, šeimos padėtis, sutuoktinės veikla ir sveikata, pagrindas, kuriuo pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, jo elgesys Lietuvos Respublikoje ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, jog jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

65. Atsakovo vertinimu, ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

66. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniam skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Atsiliepimas

67. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

68. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes jame nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti teismo išvadų neteisingumą. VSD vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, atidžiai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgta į aktualią teismų praktiką. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos piliečio teisėms ir interesams. Teismas tinkamai laikėsi Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

69. Teigia, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, kariuomenėje nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas, vertindamas jo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nepagrįstai nevertino jo konkrečių eitų pareigų Rusijos Federacijos kariuomenėje, pateiktų atsakymų į Klausimyno klausimus apie Krymą bei Rusijos Federacijos karinius veiksmus.

70. VSD pažymi, kad Rusijos Federacija iki šiol nėra nutraukusi tarptautinę teisę akivaizdžiai pažeidžiančių agresyvių veiksmų ir akivaizdžiai grasina neva prieš Rusiją veikiantiems Vakarams. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja.

Žemesnės instancijos teismas

71. Šiuo atveju buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad jo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o leidimo gyventi nesuteikimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Lietuvos valstybės saugumą.

72. VSD nuomone, tai, kad teismas kitaip, o ne taip, kaip to norėjo pareiškėjas, vertino bylos duomenis, skunde išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindas konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė neteisingas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, neįvertintų teismo sprendime, kurie paneigtų byloje nustatytas ir teismo sprendime įvertintas faktines aplinkybes, taigi skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

73. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 30 d. ir 2024 m. vasario 1 d. sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

74. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD atsiliepimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, atitinka VAĮ administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcingas, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

75. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, neatsakė į esminius skunde nurodytus argumentus, bylą išnagrinėjo formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, nesigilindamas į individualų atvejį, priimto sprendimo nemotyvavo.

76. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

77. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Taip pat užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (Įstatymo 133 str. 5 d.).

78. Pagal ginčui aktualios Įstatymo redakcijos 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), <...>, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

79. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 21 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodydamas, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos pilietė (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p.).

80. Pareiškėjas, 2023 m. rugsėjo 28 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną nurodė, kad 1996–1998 m. ir 2000–2003 m. pagal kontraktą tarnavo Rusijos Federacijos armijoje.

81. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, dėl kurių pareiškėjui gali būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į VSD, kuris 2023 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. 18-12054 nurodė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Jeigu, įvertinus visas aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsieniečiui neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje ar jį panaikinti, prašė įrašyti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metams.

82. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis, atlikęs S. N. apklausą, skundžiamu Sprendimu Nr. 1 atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Nurodė, kad S. N. 1996–1998 m. ir 2000–2003 m. pagal kontraktą tarnavo Rusijos Federacijos armijoje. Tarnyba Rusijos Federacijos armijoje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 133 str. 5 d.).

83. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

84. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

85. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

86. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Šiuo atveju faktas, kad pareiškėjas 1996–1998 m. ir 2000–2003 m. tarnavo Rusijos Federacijos armijoje pagal kontraktą, o tarnyba Rusijos Federacijos armijoje reiškia, jog asmuo privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią, t. y. šis faktas pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, kad jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

87. Aplinkybės, kad pareiškėjui buvo išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, jog jis dirbo, yra sukūręs šeimą su Lietuvos Respublikos piliete, kuri gyvena Lietuvoje, sutuoktinės veikla, taip pat, jog jis nepalaiko Rusijos vidaus politikos, smerkia karinę agresiją, aplinkybės, susijusios su klausimyno pildymu, jo pareigomis atliekant tarnybą ir kitos, nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje bei skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose nurodytas aplinkybes.

88. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes. Pareiškėjas, pagal kontraktą tarnaudamas Rusijos Federacijos armijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos valdžios institucijoms, palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui pakeitus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Šių VSD nustatytų aplinkybių nepaneigia pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai.

89. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad jo tarnyba armijoje baigėsi 2003 m., jis tarnavo trumpą laiką ir tik eiliniu vairuotoju, tarnybą atliko su pertraukomis, jo pozicija dėl Rusijos vykdomos agresijos prieš Ukrainą ir kitos nurodytos aplinkybės nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo.

90. Ginčijami Migracijos departamento sprendimai grindžiami VSD Išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenėje, tačiau iš šių sprendimų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y., įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), todėl apeliacinio skundo argumentai, kad Migracijos departamentas neįvertino pareiškėjo individualios situacijos, atmetami kaip nepagrįsti. Pareiškėjo siekis likti Lietuvos Respublikoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra sukūręs šeimą su Lietuvos Respublikos piliete, gyvenančia Lietuvoje, taip pat negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

91. Pareiškėjo procesiniuose dokumentuose teismui nurodytos kitos aplinkybės nekeičia atlikto vertinimo dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, t. y. dabartinės situacijos Lietuvos kaimynystėje kontekste savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jis negali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

92. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

93. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia prieiti prie išvados, kad pareiškėjo situacija atsakovo vertinta individualizuotai, įvertinus visas bylos reikšmingas faktines aplinkybes, ir padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, o atsakovo priimti ginčijami sprendimai remiantis tokiu vertinimu yra pagrįsti ir teisėti.

94. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį akivaizdu, jog teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu esminiu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti ginčijamus atsakovo sprendimus, taip pat išnagrinėjo ir įvertino atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, t. y., priešingai nei teigia pareiškėjas, sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Tai, kad, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvai yra neišsamūs, netinkami ar aplinkybės įvertintos ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91)). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai aptariamu klausimu yra nepagrįsti.

95. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kiek tai susiję su skundžiamų sprendimų neatitikimu VAĮ nustatytiems administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; 2012 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2045/2012; 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014).

96. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų atsakovo priimtų sprendimų turinį aptarto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra tinkamai motyvuoti, juose nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas, kitos administraciniams sprendimams įtakos turėjusios aplinkybės. Asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualaus administracinio akto adresatas turi suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjui yra aiškus priimtų sprendimų teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu yra nepagrįsti.

97. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

98. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius