Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-146-891/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-05-13
Bylos Nr.: 1A-146-891/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-30282-2019-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Darius Pranka, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Kaltinamasis: A. K.
Nukentėjusysis: S. B.
Advokatai: Kęstutis Ožiūnas, Egidijus Vosylis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-146-891/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30282-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.3.3; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Gruodienės, Dariaus Prankos,

sekretoriaujant Sandrai Biziulevičienei, Renatai Paukštei, Aušrai Razutienei,dalyvaujant prokurorui Gediminui Juknai,išteisintajam A. K., jo gynėjui advokatui Egidijui Vosyliui,nukentėjusiojo S. B. įgaliotajam atstovui advokatui Kęstučiui Ožiūnui,ekspertams Titui Dėjui, Jadvygai Rudienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro G. Juknos (toliau – prokuroras) ir nukentėjusiojo S. B. įgaliotojo atstovo advokato K. Ožiūno apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 3 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, o A. K. iš valstybės priteista 5 000 Eur advokato darbui apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas paskirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), objektų darbų vadovu (2018 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 18/09/24-2), pažeisdamas „Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų“, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 (su pakeitimais) 4 priedo „Būtiniausi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai statybvietėse“ IV dalies „Specialieji būtiniausi statybviečių darbo vietų įrengimo lauke reikalavimai“ 37 punktą, kuriame nurodyta, kad „nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti atramomis, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais su rankiniais turėklais, tarpine sija ir grindjuoste arba apsaugai būtina naudoti kitas lygiavertes priemones; darbai aukštyje turi būti atliekami tik naudojant tinkamus įrenginius arba kolektyvines apsaugos priemones, tokias kaip aptvarus, platformas arba apsauginius tinklus ir kitas priemones“, prie lifto šachtos neįrengė apsauginių aptvarų, dėl ko 2019 m. liepos 17 d. apie 12.10 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tinkuotojas-apdailininkas S. B., baigęs pastato (duomenys neskelbtini), išorės šiltinimo darbus, eidamas pietauti nuo pastolių perlipo ar perlindo per pastolių horizontalę, nekliudomas atsidūrė pastato trečiame aukšte prie lifto šachtos angos, lipdamas per medines lentas (atitvarus), netekęs pusiausvyros į ją įkrito ir patyrė kūno sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda kairiame kaušelyje ir kairėje blauzdoje, galvos smegenų sumušimu, kairio raktikaulio lūžiu, dešiniųjų VIII-XII šonkaulių lūžiais su krūtinplėvės pažeidimu, juosmeninio II slankstelio kompresiniu lūžiu, kepenų sumušimu, kairio inksto plyšimu, dėl ko nukentėjusysis S. B. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, tai yra šiais savo veiksmais dėl neatsargumo sunkiai sutrikdė S. B. sveikatą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Skundžiamu nuosprendžiu A. K. pagal BK 137 straipsnio 3 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad, nepaisant to, jog lifto šachta formaliai nebuvo visiškai tvarkingai apsaugota, šiuo konkrečiu atveju pagrindinis veiksnys nelaimingam atsitikimui įvykti buvo paties nukentėjusiojo S. B. veiksmai, o būtent, kad jis perlipo nuo pastolių į pastato vidų, neturėdamas tam leidimo, atlikdamas tik išorės darbus, lipo per lifto šachtos aptvėrimus, iš kurių vienas lūžo, ir praradęs pusiausvyrą įkrito į lifto šachtą. Šiuo atveju pats nukentėjusysis elgėsi itin neatsargiai ir neapdairiai, todėl netgi ir tinkamas lifto šachtos aptvėrimas, esant tokiems nukentėjusiojo veiksmams, niekaip nebūtų apsaugojęs nuo jo įkritimo į lifto šachtą. Šiuo atveju teismas nenustatė, jog A. K. padaryti atitinkamų norminių aktų pažeidimai buvo būtina sąlyga ir pagrindinė priežastis padariniams (sunkiam S. B. sveikatos sutrikdymui) kilti, t. y. nenustatė būtinojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymio – priežastinio ryšio tarp veikos (neveikimo) ir kilusių įstatyme nurodytų padarinių. Taip pat teismas papildomai pastebėjo, kad šioje byloje nenustatė ir subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltinamojo A. K. kaltės dėl neatsargumo.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendį, kuriuo A. K. išteisintas pagal BK 137 straipsnio 3 dalį, ir priimti naują nuosprendį: pripažinti A. K. kaltu pagal BK 137 straipsnio 3 dalį ir paskirti 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant A. K. per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., kiek tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje. Paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant atlyginti padarytą turtinę žalą per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės byloje pareikštą civilinį ieškinį tenkinti visiškai. Nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti kaip menkaverčius daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – medinį tašą ir šalmą, perduotus saugoti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriaus Ūkio poskyrį, Vilniuje, Buivydiškių g. 20.

3.1. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį (konstatuodamas, jog A. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 137 straipsnio 3 dalyje, požymių), neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, vertino (ir tai fragmentiškai) tik dalį įrodymų, teikdamas pirmenybę išimtinai kaltinamojo gynybinei pozicijai ir be pagrindo sumenkindamas tam tikrų įrodymų įrodomąją reikšmę, ir tai sukliudė teismui išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Teismas nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė šių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir tokiu būdu priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį.

3.2. Prokuroras skunde teigia, kad priešingai nei konstatavo apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. gruodžio 18 d. ekspertizės aktu Nr. 11-2743 (20) vienareikšmiškai konstatuota, jog nelaimingo atsitikimo darbe priežastis ir pagrindinė sąlyga buvo ne nukentėjusiojo S. B. neatsargūs veiksmais, tačiau tai, kad nebuvo naudojamos techninės priemonės, saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio, jam judant šalia lifto šachtos – pavojingoje zonoje, kurioje buvo akivaizdi, reali ir didelė rizika kristi iš aukščio į lifto šachtą, t. y., jeigu lifto šachta būtų buvusi aptverta apsauginiais aptvarais, arba jeigu tiriamo įvykio metu būtų buvę naudojamos lygiavertės techninės priemonės, saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs. Pavojinga zona (atvira lifto šachta) turėjo būti apsaugota pagal atitinkamus normatyvinius reikalavimus. Minėtoje vietoje turėjo būti uždėtas apsauginis tinklas arba uždėta medinė, metalinė ar skardinė plokštė su minimaliais plyšiais, uždėti skiriamieji ženklai, kurie akivaizdžiai rodytų, jog griežtai draudžiama pro tą vietą patekti į pastato vidų ir pan. Atlikus minėtus veiksmus būtų sumažinta pavojingų padarinių kilimo rizika arba jų buvo galima apskritai išvengti. Anot prokuroro, tokiu būdu apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo pateiktu išsamiu ekspertizės aktu ir nepagrįstai vieniems duomenų šaltiniams suteikė prioritetinę reikšmę, ignoruodamas kitus svarbius duomenis, nors kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pagrindinis ir patikimiausias įrodymų šaltinis yra specialistų ir ekspertų išvados, nes jomis įvertinami visi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gauti objektyvios ir subjektyvios kilmės duomenys. Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, kad šios išvados būtų akivaizdžiai neteisingos ir (ar) neobjektyvios, o byloje esantys duomenys nepaneigia ekspertizės akte padarytų išvadų. Skunde pažymima, kad šios išvardintos aplinkybės yra ne kartą konstatuotos teismų, nagrinėjusių proceso dalyvių skundus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nutartimis (pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d., 2022 m. birželio 29 d. nutartys, Vilniaus apygardos teismo nutartys 2021 m. rugsėjo 2 d., 2022 m. sausio 17 d.), kuriose konstatuota, kad byloje pateiktos minėtos ekspertizės akto išvados nėra suderinamos su ikiteisminio tyrimo nutraukimo motyvais – t. y., nesant priežastinio ryšio tarp A. K. veikos (neveikimo) ir asmens kaltės. Po minėtų nutarčių pateikimo byloje nebuvo nustatyti ir jokie nauji duomenys.

3.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ekspertizės akte pateiktas išvadas visiškai patvirtino teisminio nagrinėjimo metu apklausti ekspertizės aktą byloje pateikę ekspertai T. Dėjus ir J. Rudienė, kurie papildomai nurodė, jog šiuo atveju apskritai nėra galimybės kalbėti apie tinkamai išpildytus darbų saugos reikalavimus, kadangi tokie reikalavimai ir sprendiniai turi būti išdėstyti technologiniame projekte, o šiuo atveju toks projektas parengtas nebuvo, taigi nebuvo numatyta, kaip bus užtikrinama darbų sauga pavojingoje zonoje. Nors teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu abu ekspertai parodė, jog nukentėjusysis S. B. gal ir galėjo perlipti ir tris lentas, o nagrinėjamu atveju buvo du aptvėrimai, tačiau šiuo atveju tokie vertinimai, prokuroro nuomone, nepatenka į šios srities ekspertų vertinimo sritį, nes nėra aišku, kokiame aukštyje, koks trečias aptvėrimas būtų buvęs, ir tai yra tik teoriniai svarstymai. Abu ekspertai teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad pagrindinė nelaimingo atsitikimo priežastis ir pagrindinė sąlyga – kad nebuvo naudojamos techninės priemonės, saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio.

3.4. Anot prokuroro, teismas skundžiamame nuosprendyje yra konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju nebuvo laikomasi darbų saugai keliamų reikalavimų, t. y., kad buvo padaryta daug teisės norminių aktų reikalavimų pažeidimų, o tai neabejotinai tiesiogiai susiję su nagrinėjamo įvykio priežastimis. Nukentėjusysis S. B. parodė, kad: „kiekviename statomo namo aukšte buvo atidarytos balkono durys ir ten visi eidavo, ne tik jis, bet ir kiti darbuotojai“, „kai kuriuose aukštuose lifto šachta iš viso nebuvo aptverta“, „nelaimingas atsitikimas įvyko, nes nebuvo saugos technikos“, „einant pietauti, eidavo skirtingai, kartais per pastatą, kartais per pastolius, jiems niekas nedrausdavo“. Liudytojas V. S. (V. S.) parodė, kad: „S. B. pateko prie lifto šachtos, nes taip buvo pastatyti pastoliai, jog galima buvo prieiti prie lifto šachtos, o aptvėrimo dar nebuvo“, „prie lifto šachtos aptvarų dar nebuvo, o po šio nelaimingo įvykio aptvėrimai atsirado“, „lifto šachta buvo atvira, ten buvo praraja ir buvo galimybė įkristi“, „jis yra pats žiūrėjęs į lifto šachtos apačią“. Taigi, prokuroro įsitikinimu, akivaizdu, jog pavojinga zona (atvira lifto šachta) nebuvo tinkamai apsaugota pagal norminių aktų reikalavimus. Taip pat prokuroras pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog statomame objekte darbus atliekantys darbuotojai yra bandę patekti nuo pastolių į statomo namo vidų, apie tai buvo žinoma ir A. K., atsakingam už saugumo priemonių tinkamą įrengimą šiame objekte, nepaisant to, iki nelaimingo atsitikimo nebuvo imtasi jokių priemonių pažeidimams pašalinti.

3.5. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė ir į tai, kad paties išteisintojo A. K. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, tarpusavyje nesutampantys. Išteisintasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepripažino, kad jam teko prievolė instruktuoti, prižiūrėti darbuotojų darbo vietas, kontroliuoti darbuotojų judėjimą ir aprūpinti darbuotojus apsaugos priemonėmis. 2022 m. vasario 1 d. papildomai apklausus įtariamąjį, dėl kokių priežasčių žmonių sveikatai ir gyvybei pavojinga vieta nebuvo realiai apsaugota nuo patekimo į ją metaline, skardine ar medine kliūtimi, įtariamasis A. K. atsakė, kad: „vieta buvo tinkamai apsaugota, nes buvo įrengta pastolių horizontalė, kurią nukentėjusysis pralindo arba perlipo, kitaip tariant neteisėtai pateko ant pastato bloko>...“; paklausus, kodėl nebuvo uždėta aiškių vizualinių įspėjimų, jog pro tą vietą griežtai draudžiama eiti, įtariamasis atsakė, kad: „kiti rangovai, dirbantys objekte ir turintys teisę atlikti tokio pobūdžio darbus ir turintys tam priemones, turėjo teisę dirbti prie lifto šachtos, o įspėjamieji „neleisti patekti“ būtų prieštaravę kitų įmonių darbų atlikimui“. Taigi, pasak prokuroro, pats A. K. pripažino, kad specialios apsaugos priemonės nebuvo įrengtos, o kliūtimi patekti į pastato vidų turėjo būti tik pastolių sudėtinė dalis – pastolių horizontalė.

3.6. Apibendrindamas prokuroras apeliaciniame skunde konstatuoja, kad A. K. kaltę, padarius BK 137 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrindžia objektyvūs tyrimo metu surinkti įrodymai. Pats A. K. nurodė, jog kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažįsta, tačiau jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Tokia išvada, pasak prokuroro, daroma įvertinus nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, ekspertizės akto išvadą, ekspertų paaiškinimus bei kitus rašytinius bylos įrodymus. Paties nukentėjusiojo galimai nesaugus ir neatsargus elgesys, prokuroro vertinimu, neeliminuoja už darbų saugą atsakingo asmens kaltės bei priežastinio ryšio tarp neveikimo ir kilusių padarinių. Jeigu saugos reikalavimai statybvietėje būtų įgyvendinti, kaip tai numato teisės aktai, nepriklausomai nuo nukentėjusiojo galimai neatsargaus elgesio, akivaizdu, kad nebūtų atsitikęs tokių sunkių padarinių sukėlęs įvykis.

4. Nukentėjusiojo S. B. įgaliotasis atstovas advokatas K. Ožiūnas (toliau – ir atstovas, apeliantas) apeliaciniu skundu taip pat prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį bei tenkinti civilinį ieškinį.

4.1. Pasak atstovo, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagrindine nelaimingo atsitikimo darbo vietoje priežastimi buvo nukentėjusiojo S. B. neatsargus ir neapdairus elgesys, yra klaidinga, kadangi teismas, vertindamas faktinius bylos duomenis, padarė esmines klaidas dėl jų turinio, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė, kokie ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyti nukentėjusiojo veiksmai, kuriuos galima buvo vertinti, kaip itin neatsargius ir neapdairius. Iš nuosprendžio neaišku, kokiais šaltiniais rėmėsi teismas, spręsdamas apie tai, kokius veiksmus S. B. atliko iki lemtingo įvykio. Anot atstovo, nuosprendyje akivaizdžiai deformuojami ir toliau nuosprendžio išvadai palankia prasme interpretuojami liudytojo N. B. (N. B.) parodymai, nors jų turinys neleidžia spręsti apie tai, kas įvyko (jis įvykio nematė) nelaimingo atsitikimo metu. Liudytojo N. B. paaiškinimai teisme nebuvo patikrinti, jų teisingumu neįsitikinta, tačiau, kaip minėta, juos savaip ir, veikiausiai, šališkai interpretuojant buvo grindžiamas nukentėjusiojo asmens menamas neatsargumas ir neapdairumas.

4.2. Apeliantas skunde nurodo, kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas neanalizavo nelaimingo atsitikimo kaip konkretaus įvykio eigos, tačiau konstatavo, jog „iš teismo nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad netgi ir tinkamas lifto šachtos aptvėrimas esant tokiems nukentėjusiojo veiksmams niekaip nebūtų apsaugojęs nuo jo įkritimo į lifto šachtą“. Pasak atstovo, iš baudžiamosios bylos medžiagos (įvykio vietos apžiūros protokolo, nelaimingo atsitikimo tyrimo akto, ekspertizės išvadų ir kt.) matyti, kad lifto šachta, į kurią įkrito nukentėjusysis, buvo atitverta tik iš vienos pusės, – iš pastato vidaus, kiti trys šachtos kraštai buvo neatitverti, tai yra niekaip neapsaugoti nuo kritimo iš aukščio galimybės. Nukentėjusysis prie lifto šachtos priartėjo neįveikdamas jokių apsauginių aptvėrimų ir nesant tame maršrute jokių kitų apribojimų, įspėjančių apie galimą kritimo iš aukščio pavojų. Pastolių konstrukcijos paskirtis šioje situacijoje buvo apsaugoti darbuotoją nuo kritimo iš aukščio nuo pastolių, nors objekte, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas ir pastolių konstrukcijos buvo įrengtos pažeidžiant norminių aktų reikalavimus (pernelyg toli nuo pastato sienos). Anot atstovo, teigdamas apie nukentėjusiojo galimybę įveikti ir tinkamai įrengtą aptvėrimą teismas neatsižvelgė į tai, kad jis iki patekdamas į pavojingą zoną jokių aptvėrimų, saugančių nuo kritimo iš aukščio, neįveikinėjo ir patekęs ten bei netekęs pusiausvyros įkrito į lifto šachtą. Tai nustatyta teismo ekspertizės metu. Apelianto vertinimu, ekspertų teisme išsakyti teiginiai apie galimybę įveikti ir tinkamai įrengtą aptvėrimą, akivaizdu, kad yra ir buvo siejami su tuo aptvėrimu, kuris buvo netinkamai (truko apatinės lentos) įrengtas iš vienintelės pusės, – iš pastato vidaus, o nukentėjusiojo pastato viduje, kaip žinia, nebuvo, todėl jis iš pastato vidaus pusės jokios kliūties, nors ir netinkamai įrengtos, neįveikinėjo.

4.3. Taip pat apeliantas skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas cituoja ekspertų paaiškinimus apie įvykio vietos tyrimo aplinkybes ir iš jų daro visiškai priešingas tiems paaiškinimams išvadas, nors nekvestionuoja ekspertų pateikiamų duomenų teisingumo ir pagrįstumo. Štai ekspertė J. Rudienė paaiškino: „kad norint išvengti pavojingo veiksnio reikėjo padaryti, kad būtų aptvėrimai arba kitaip apsaugoti žmogų, tai yra pagrindinė sąlyga. <...> Kol nebuvo apsaugota lifto šachta, ji turėjo ryšį su išore. Jei nėra langų, stogo, tai traktuojama kaip lauko teritorija. Kad apsaugotų nuo nelaimingo atsitikimo, turėjo būti aptvėrimai, kurie apsaugotų <...>. Turėjo būti trys horizontalūs elementai, kurie turėjo apsaugoti, arba lygiaverčiai, kurie apsaugotų nuo kritimo. Jeigu būtų įgyvendinti reikalavimai dėl trijų horizontalių elementų, nelaimingas atsitikimas nebūtų atsitikęs, jei žmogus netyčia nukristų. Jei tai įvyko tyčia, tai jis galėjo perlipti ir įkristi“. Pasak apelianto, neabejotina, kad tokiame kontekste kyla klausimas, ar nukentėjusiojo siekis buvo įkristi į šachtą ar tai įvyko iš dalies ir dėl jo galimo neatsargumo, kuris, kaip ne kartą pažymėta kasacinėje praktikoje, neeliminuoja kaltųjų asmenų atsakomybės už specialiųjų taisyklių pažeidimus, jeigu jie tapo esmine, lemtinga įvykio priežastimi. Atstovo teigimu, byloje nėra nei objektyvių (įvykio eiga), nei subjektyvių (nukentėjusiojo asmenybė, psichinė būklė, jo paties paaiškinimai, liudytojų parodymai ir kt.) duomenų, kad S. B. įvykio metu siekė nusižudyti ar jį tuomet valdė noras susižaloti.

4.4. Apeliantas skunde teigia, kad ignoruodamas ekspertės J. Rudienės paaiškinimus, cituojamus skundžiamame nuosprendyje, teismas darė išvadą, kad įvykis kilo pastato viduje, nors tiek iš ekspertės paaiškinimų, tiek iš nukentėjusiojo aptikimo vietos akivaizdu, kad pastato viduje jo nebuvo. Taip pat teismas padarė netiesioginę, bet nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą apie tai, kad S. B. tyčia siekė perlipti pertvaras ir įkristi į šachtą, nes tik tokiu atveju, anot ekspertės paaiškinimų, tai galėjo įvykti. Galiausiai teismas nepasisakė, kodėl teisinis tiesioginės, lemiamos įvykio priežasties vertinimas visiškai skiriasi nuo tos priežasties techninio vertinimo.

4.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje nustatė, jog lifto šachta šiuo atveju buvo aptverta dviem horizontaliomis lentomis. Pirmosios instancijos teismo teigimu, tiek iš įvykio vietos apžiūros protokolo, tiek iš liudytojų N. B., V. S. parodymų matyti, kad S. B. įvykio dieną lipo per minėtas lentas ir viena iš jų, apatinė, lūžo. Pasak apelianto, iš dalies sutinkant su tuo, kas nurodyta nuosprendyje, t. y. kad lifto šachta, kurią sudaro keturi kraštai ir atitinkamas gylis nuo trečio iki cokolinio aukšto, buvo apsaugota nuo kritimo iš aukščio dviem lentomis (iš vidinės pastato pusės), negalima sutikti su tuo, kad iš paminėtų liudytojų parodymų matyti, ką darė S. B., – nei vienas, nei antras nematė tų aplinkybių, kuriomis teismas motyvuoja nuosprendį („lipo per minėtas lentas ir viena iš jų, t. y. apatinė, lūžo.“). Apelianto vertinimu, apylinkės teismas šališkai, be jokių tikrovę atitinkančių duomenų ir tų duomenų patikrinimo, modeliavo išteisinamajam nuosprendžiui palankią situaciją. Žinoma, kad įvykio vietoje buvo aptikta lūžusi lenta, kad liudytojas N. B. maždaug įvykio metu girdėjo lūžio garsą, tačiau šių aplinkybių vertinimas, be tinkamo jų patikrinimo, atstovo įsitikinimu, yra spėjimai, interpretacijos ir nepatvirtina, kad nuosprendžio tekste rekonstruojamos įvykio aplinkybės buvo būtent tokios, kokios nurodytos nuosprendyje.

4.6. Apelianto teigimu, nuosprendyje nėra jokio atsakymo į akivaizdų šios ir panašių bylų situacijoje keliamą klausimą – kuo techninis įvykio priežasties vertinimas (techniškai jis šioje byloje yra vienareikšmis, nors nurodomi ir kai kurie nukentėjusiojo veiksmai, turintys įtakos pasekmėms) yra klaidingas, neišsamus, nepilnas arba kokios aplinkybės papildo ir keičia jį taip, kad lemiama įvykio priežastimi galima būtų laikyti išimtinai nukentėjusiojo „neapdairius ir nerūpestingus“ veiksmus. Pasak atstovo, būtina nurodyti, kad kaltinamasis proceso metu neigė lifto šachtos tinkamos apsaugos būtinybę, teigdamas, kad ji buvo ir taip perdėm apsaugota. Teismas, atliepdamas kaltinamojo ir gynybos pozicijai, nepasisakė apie tai, ar norminiuose aktuose numatyti apsaugos atitvarai šioje situacijoje iš viso buvo reikalingi.

4.7. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad viso šio proceso metu nukentėjusiojo atstovas nuosekliai prašė išspręsti S. B. darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 straipsnyje. Prokurorai nutraukė ikiteisminį tyrimą A. P. atžvilgiu, kuris, sprendžiant pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų parodymus, darbų saugoje nutuokė mažiau nei samdyti darbuotojai, kuriuos jis buvo įpareigotas apmokyti. Pasak apelianto, šiame kontekste svarbu pažymėti, kad tokio pobūdžio bylose kaip ši atsakomybė dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo gali kilti ir keliems subjektams tiek pagal bendrąją, tiek pagal tik darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims taikytiną normą (BK 176 straipsnis) (kasacinė nutartis Nr. 2K-100-387/2023). Nukentėjusiojo atstovo teigimu, šiuo atveju, nenagrinėjant prašymų, viso proceso metu buvo daromi žmogaus teisių, kurias apibrėžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, pažeidimai bei esminiai BPK pažeidimai, turėję įtakos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams proceso metu įgyvendinti, tai yra, buvo ignoruojami nukentėjusiųjų prašymai; ilgą, neapibrėžtą laiką neišspręstas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn asmens, kuris galimai padarė nusikalstamą veiką, klausimas; apie tai, kodėl toks sprendimas nebuvo priimtas, pareiškėjui nepranešta, kuriant nukentėjusiajam neapibrėžtumo procese padėtį ir sunkinant jo galimybes naudotis procesinėmis teisėmis.

5. Teismo posėdžio metu prokuroras palaikė savo apeliacinį skundą. Nukentėjusiojo atstovas K. Ožiūnas palaikė tiek savo, tiek prokuroro apeliacinį skundą ir prašė juos tenkinti. Išteisintojo A. K. gynėjas advokatas E. Vosylius nesutiko nei su prokuroro, nei su nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentais ir prašė apeliacinius skundus atmesti visa apimtimi kaip nepagrįstus bei palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį galioti, taip pat priteisti patirtas išlaidas gynybai. Išteisintasis A. K. prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinius skundus pateikė prokuroras bei nukentėjusiojo atstovas. Iš jų turinio matyti, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis dėl A. K. išteisinimo dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

7. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

Žemesnės instancijos teismas

8. BK 137 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Aptariamo straipsnio dispozicija suformuluota kaip blanketinė norma, kuri straipsnio dispozicijoje nurodytų neteisėtų veiksmų turinį atskleidžia nukreipdama į kitus teisės aktus. Lyginant BK 137 straipsnio 3 dalį su 1 ir 2 dalimis, pažymėtina, kad BK 137 straipsnio 3 dalies dispozicijos aprašyme vartojama formuluotė „pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles“ rodo, jog šios dispozicijos turinys susietas su kitais teisės aktais, nustatančiais tai situacijai ar atvejui atitinkamas specialaus elgesio taisykles. Nors bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje galioja bendras įpareigojimas asmeniui elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems, t. y. asmuo, įgyvendindamas savo teises, turi nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių, ir tai iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (28 straipsnis) kylanti nuostata, tačiau BK 137 straipsnio 3 dalis tam tikriems subjektams ar tam tikromis aplinkybėmis nustato specialius aukštesnius reikalavimus. Tokie reikalavimai paprastai kyla dėl ypatingų veiklos rūšių, kurios susijusios su didesniu pavojumi žmogaus sveikatai, todėl ir aukštesniais saugumo reikalavimais atsakingiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-257-697/2016, 2K-43-628/2019). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad specialių elgesio saugumo taisyklių ribos priklauso nuo konkrečios kilusios situacijos; specialios elgesio saugumo taisyklės gali būti nustatytos tiek įstatymais, tiek įstatymų įgyvendinamaisiais ar vietinio (lokalinio) pobūdžio teisės aktais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5-942/2015, 2K-217-699/2015, 2K-181-489/2017). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teisiškai svarbūs yra ne visi specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimai, o tik tie, kurie buvo būtinosios sąlygos ir kilusių pasekmių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) priežastis (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-895/2016). Taigi, pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti aptariamos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką, pasireiškiančią įstatymais ar kitais teisės aktais įtvirtintų specialaus elgesio taisyklių pažeidimu, sveikatos sutrikdymo padarinius (sunkų sveikatos sutrikdymą), priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių įstatyme nurodytų padarinių bei tokio asmens neatsargią kaltę, t. y. nusikalstamą pasitikėjimą (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamą nerūpestingumą (BK 16 straipsnio 3 dalis).

9. Nagrinėjamos bylos ir apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, kad pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Sprendžiant klausimą dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo, pažymėtina ir tai, kad pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Remdamiesi šiomis nuostatomis, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018).

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, joje esančius įrodymus, apeliacinių skundų argumentus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą – apklaususi ekspertus ir išteisintąjį, konstatuoja, kad priešingai nei nurodo prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju ne A. K. padaryti atitinkamų norminių teisės aktų pažeidimai, bet būtent paties nukentėjusiojo S. B. itin neatsargus ir neapdairus elgesys, buvo būtina ir pagrindinė priežastis padariniams (sunkiam S. B. sveikatos sutrikdymui) kilti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apylinkės teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra motyvuotos, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vien tai, kad prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis bei kritikuoja A. K. atžvilgiu priimtą išteisinamąjį nuosprendį, kitaip interpretuodami bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus bei savaip juos vertindami, nėra pagrindas skundžiamą nuosprendį naikinti ir A. K. pripažinti kaltu pagal BK 137 straipsnio 3 dalį.

Dėl A. K. išteisinimo pagal BK 137 straipsnio 3 dalį

11. Nagrinėjamu atveju A. K. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo išteisintas dėl to, kad, pažeisdamas „Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų“, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 (su pakeitimais) (toliau – ir Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatai) 4 priedo „Būtiniausi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai statybvietėse“ IV dalies „Specialieji būtiniausi statybviečių darbo vietų įrengimo lauke reikalavimai“ 37 punktą, kuriame nurodyta, kad „nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti atramomis, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais su rankiniais turėklais, tarpine sija ir grindjuoste arba apsaugai būtina naudoti kitas lygiavertes priemones; darbai aukštyje turi būti atliekami tik naudojant tinkamus įrenginius arba kolektyvines apsaugos priemones, tokias kaip aptvarus, platformas arba apsauginius tinklus ir kitas priemones“, prie lifto šachtos neįrengė apsauginių aptvarų, dėl ko 2019 m. liepos 17 d. apie 12.10 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tinkuotojas-apdailininkas S. B., baigęs pastato (duomenys neskelbtini), išorės šiltinimo darbus, eidamas pietauti nuo pastolių perlipo ar perlindo per pastolių horizontalę, nekliudomas atsidūrė pastato trečiame aukšte prie lifto šachtos angos, lipdamas per medines lentas (atitvarus), netekęs pusiausvyros į ją įkrito ir patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme prokuroras, pateikdamas ir rašytinį prašymą (8 t., b. l. 121–123), prašė pakeisti kaltinimą A. K., inkriminuojant jam naujų teisės aktų pažeidimą, taip praplėsdamas anksčiau pareikštą kaltinimą.

12. Teisėjų kolegija, siekdama pašalinti bet kokias apeliaciniuose skunduose keliamas abejones ir neaiškumus, susijusius su nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis ir pareikštu kaltinimu A. K., taip pat atsižvelgusi ir į prokuroro prašymą pakeisti kaltinimą A. K., apeliacinės instancijos teisme atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė darbų saugos ekspertizę byloje atlikusius ir ekspertizės aktą surašiusius ekspertus T. Dėjų ir J. Rudienę bei išteisintąjį A. K..

13. Ekspertas T. Dėjus apeliacinės instancijos teisme parodė, kad atliko ekspertizę, medžiagos jam pakako. Vienintelis neaiškus dalykas buvo, kodėl nukentėjusysis neteko pusiausvyros, o visa kita buvo aišku. Kai nukentėjusysis neteko pusiausvyros, turėjo būti užtverta arba turėjo būti asmeninės apsaugos priemonės. Iš vienos pusės buvo pastoliai, kurie neatitiko reikalavimų (buvo vienas vamzdis, o konstrukcija iš dviejų vamzdžių), ir kitas aptvėrimas, kuris irgi neatitiko reikalavimų (buvo dvi lentos ir nebuvo trečios). Šį įvykį reikia vertinti kaip įvykusį lauke. Aišku, kad liftas yra pastato viduje, bet statybvietė visada yra lauke. Ne lauke yra, kai priduodamas pastatas ir nelieka statybvietės. Saugos ir sveikatos taisyklės statyboje DT 5-00, privalomas teisės aktas darbdaviams, kurie organizuoja darbus. Jį pakeitė analogiško pavadinimo rekomendacijomis, beveik visi punktai likę tie patys. Jose buvo nurodyta, kad jei galimas pavojingas kritimas iš 1,3 metro, tai ten turi būti apsaugota. Šiuo atveju lifto šachta buvo atitverta iš laiptinės pusės, iš kitos pusės buvo pastoliai, nuo kurių buvo vienas metalinis vamzdis. Nėra būtina lifto šachtą aptverti iš visų pusių, tokio reikalavimo darbdaviui nėra, kad įrengtų kliūtis darbuotojui. Jei darbuotojas nepatenka į tą teritoriją, koks tada tikslas aptverti. Nėra skirta, kad žmogus nepatektų, paskirtis yra, kad žmogus nenukristų atsirėmęs, netekęs pusiausvyros. Nukentėjusysis pateko į teritoriją kur apsauginiai aptvėrimai reikalingi, kad žmogus galėtų atsiremti ir nenukristi. Minimalus aptvėrimas – trys lentos, tai yra dvi lentos ir papėdės lenta, kuri daugiau skirta, kad nenuslystų ar kad nenukristų įrankiai. Jei normalus atvejis, reikia aptverti vietą, kur gali nukristi. Gali nukristi nuo pastolių, į šachtą ir iš ten kur buvo ėjęs. Visas tas tris vietas reikėjo aptverti. Reikėjo aptverti lifto duobę. Turėtų spręsti technologijų projektas. Jei vadovas mato, kad ten darbininkai vaikščios, tada reikia aptverti. Technologinė kortelė, kuri buvo, nei turiniu, nei apimtimi neatitinka reikalavimų, nes joje nebuvo išspręsta, kaip pasišalinti nuo darbo vietos (turėjo būti suprojektuota, kaip nuo pastolių patekti iki buitinių patalpų), techninės priemonės, kurios apsaugotų žmogų nuo kritimo. Ir taisyklėse, ir technologiniame projekte (kortelėje) parašyta, koks turi būti aptvėrimas, technologiniame projekte (kortelėje) turi būti detalizuota, kur turi būti aptverta, koks aptvėrimo tipas ir pan. Tada duoda tą kortelę pasirašyti darbuotojui, kad negalima eiti, o jei galima, reikia apsirišti lynais, apraišais. Šitoje vietoje, jei atitiktų visi atitvėrimai, tai yra nuo pastolių būtų du vamzdžiai, ir trečia lenta, kur buvo dvi, vis tiek žmogus būtų perėjęs, nelaimingas atsitikimas būtų atsitikęs, tik tuomet negalėtume sakyti, kad neatitinka darbų saugos reikalavimų. Nukentėjusysis šiuo atveju rinkosi trumpesnį kelią, matė, kaip stiklintojai vaikšto. Jis du kartus peržengė, tai yra vieną kartą iš pastolių ir mėgino antrą kartą perlipti. Apsauginiai aptvėrimai turėjo būti, kad jei neteko pusiausvyros, galėtų atsiremti. Draudimas eiti turėjo būti. Turėjo būti sprendinys, kad nepatektų į lifto šachtą, nes nebuvo aptverta. Žmogus turi žinoti, kaip elgtis toje situacijoje. Jei nebuvo technologinės kortelės, darbuotojas turėjo būti supažindintas. Galima apklausti ne tik tą žmogų, bet ir kitus darbuotojus. Jie turėjo žinoti, kad negalėjo ten eiti. Turi būti darbuotojo parašas, kad jis žinojo. Jei parašo nėra, vadinasi darbuotojas nežinojo (8 t., b. l. 135–142).

14. Ekspertė J. Rudienė apeliacinės instancijos teisme parodė, kad dalyvavo atliekant šią ekspertizę. Sutinka su kolegos paaiškinimais, jų papildyti nenori. Darbai šiuo atveju buvo lauke, nes visa statyba lauke. Lifto šachta pastate, kuris dar nepriduotas, todėl visa statyba kol kas lauke (8 t., b. l. 135–142).

15. Išteisintasis A. K., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme dėl pakeisto kaltinimo parodė, kad kaltės nepripažįsta, nepadarė jokio nusikaltimo. Dėl sprendinių, tai yra naudojamas tipinis, kaip numatomas, praėjimo apdengimas, praėjimui trečios lentos nereikia. Turėjo būti numatyta kortelėje, kurios ekspertai nežiūrėjo. Byloje yra brėžinukas, tas aptvėrimas yra. Tos lentos buvo ne visai jo nurodymu, bet jis žino, kaip tos lentos turėjo būti ir žiūrėjo, kad jos būtų. Pastoliai buvo iš fasado pusės. Juos darė įmonė, kuri padarė technologinį projektą. Čia fasado apdailos darbuotojai. Kur galima, kur negalima judėti, darbuotojai buvo pasirašytinai supažindinti. Visi lipo laiptais, o šitas darbuotojas nežino. Ne jo atsakomybė, kad darbuotojai nelandžiotų tarp pastolių. Ar vienas, ar du, ar trys į pastatą galima patekti. Lango nebuvo. Technologiškai negalėjo lango būti. Pagal technologinę kortelę turėjo būti aptvertas įėjimas iš vidaus. Buvo vienintelis įėjimas ir jis buvo užtvertas, čia iš jų įmonės. Sprendiniai buvo nustatyti: įėjimas buvo užkaltas dviem lentomis į tą šoną. Kur galima praeiti, ta vieta buvo aptverta. Nemano, kad ekspertas matė technologinę kortelę. Mano, kad ekspertas klysta, jog kortelė neatitinka reikalavimų. Jis turėjo tik kranų darbų vadovo atestatą. Buvo atsakingas už kraną, ekskavatorius, pasirašydavo į kranų žurnalą. Viso objekto neturi teisės, nėra atestuotas. Gali pasakyti, kiek nukentėjusysis padarė pažeidimų. Pradėdamas dirbti, dirbdamas ant pastolių, turėjo turėti apraišus, reikėjo prižiūrėti, kad jis naudotų. Jei 30 cm atstumas, turi būti apraišai, jei 20 cm galima be apraišų. Nukentėjusysis ir pats pripažino, kad judėjimas galimas tik pastoliais. Judėjimą pažeidė peršokdamas, pereidamas. Būdamas be apraišų turėjo užsisegti, atsisegti, praeiti, nedėvėjo apraišų. Perlipo tas lentas, sulaužė (8 t., b. l. 135–142).

16. Visgi, apklausus minėtus ekspertus ir išteisintąjį, jokių naujų aplinkybių, kurios esmingai įtakotų apylinkės teismo priimtą procesinį sprendimą, nenustatyta.

17. Šioje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad A. K. yra tinkamas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektas. Nors išteisintasis ir apeliacinės instancijos teisme savo atsakomybę neigė, byloje liudytojų parodymais ir rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad statomame objekte, adresu (duomenys neskelbtini), už saugą, už statomo pastato apsaugos priemones viduje, taip pat ir už tinkamą lifto šachtos aptvėrimą, buvo atsakingas būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ objektų darbų vadovas A. K.. Pirmosios instancijos teismas šį klausimą detaliai išanalizavo ir dėl subjekto tinkamumo pakankamai išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje, todėl, nesant tuo klausimu pateiktų apeliacinių skundų ir pritardama apylinkės teismo išvadoms, teisėjų kolegija detaliau dėl to nepasisako. Šiame kontekste tik atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiojo atstovas savo apeliaciniame skunde vis dar akcentuoja ir nukentėjusiojo S. B. darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 straipsnyje. Teisėjų kolegija pažymi, jog klausimas dėl nukentėjusiojo darbdavio, o konkrečiai – UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus statybai A. P., kuris taip pat buvo atsakingas ir už UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų, dirbančių prie pastato fasado, saugą ir sveikatą statybvietėje, galimos atsakomybės pagal BK 176 straipsnį šioje byloje iš esmės galutinai buvo išspręstas dar ikiteisminio tyrimo metu ir ikiteisminis tyrimas šio asmens atžvilgiu nutrauktas. Todėl kvestionuoti įsiteisėjusį procesinį sprendimą ir šioje byloje vėl svarstyti nukentėjusiojo S. B. darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamosios atsakomybės klausimą bei analizuoti su tuo susijusius nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo teiginius nėra jokio pagrindo.

18. Šiuo atveju akivaizdu ir tai, kad šioje byloje kilo ir BK 137 straipsnio 3 dalyje numatyti padariniai – nukentėjusiajam S. B. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad nagrinėjamu atveju A. K., kaip už apsaugos priemones statomo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), viduje, taip pat ir lifto šachtos aptvėrimą, atsakingas asmuo, pažeidė atitinkamų statybos darbus reglamentuojančių teisės aktų (taip pat ir nurodytų prašyme pakeisti kaltinimą) nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Nors išteisintasis A. K., apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose nesutiko, kad jis šiuo atveju pažeidė kokias nors teisės aktais reglamentuojamas saugių darbo vietų statybvietėje, taip pat ir – aukštyje, įrengimo taisykles (anot jo, lifto šachta buvo aptverta tinkamai, vienintelis įėjimas buvo užtvertas, o technologinė kortelė atitinka reikalavimus), tačiau ekspertizės akte ekspertai iš esmės konstatavo, jog lifto šachta, į kurią įkrito nukentėjusysis S. B. ir už kurios tinkamą aptvėrimą buvo atsakingas A. K., nebuvo tinkamai aptverta, tai yra prie lifto šachtos nebuvo įrengtas Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 (toliau – Saugos ir sveikatos taisyklės statyboje DT 5-00), reikalavimus atitinkantis apsauginis aptvaras (ne žemesnis kaip 1,1 m aukščio, su porankiu viršuje, 0,15 m aukščio ištisine papėdės juosta apačioje ir 0,5 m aukštyje nuo pakloto paviršiaus – su viduriniu tašeliu), o lygiaverčių apsaugos priemonių (saugančių kritimo iš aukščio atveju, kuomet nėra įrengtas apsauginis aptvaras) naudojimas nebuvo suprojektuotas technologinėje kortelėje, kas neatitinka minėtų taisyklių 5 priedo 6 punkto atitinkamų reikalavimų. Ekspertizės akte ekspertai aiškiai nurodė, tą patvirtino ir apklausiami proceso metu, jog nagrinėjamu atveju vykdyti statybos darbai neatitiko Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 4 priedo IV skyriaus 37.1 ir 37.2 punktų nuostatų apie privalomą techninių priemonių, saugančių darbuotojus nuo kritimo iš aukščio ar kritimo iš aukščio atveju, naudojimą pavojingose zonose, kuriose yra rizika darbuotojams kristi iš aukščio. Įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 8–13) užfiksuota, kad pastato trečiajame aukšte lifto šachtos apsauginis aptvaras, saugantis nuo kritimo iš aukščio, įvykio metu buvo sumontuotas tik iš pastato vidaus, nuo laiptinės pusės, ir buvo sudarytas ne iš trijų, bet iš dviejų horizontalių lentų, pritvirtintų prie pastato sienos, iš kitų dviejų lifto šachtos pusių apsauginis aptvaras, atitinkantis anksčiau nurodytus reikalavimus, iš viso nebuvo įrengtas, tose vietose nebuvo ir jokių kitų lygiaverčių apsaugos nuo kritimo iš aukščio priemonių, kurios, remiantis minėtais teisės aktais, vykdant darbus statybvietėje, tokiose pavojingose zonose kaip atvira lifto šachta, privalo būti naudojamos, jeigu tokia pavojinga zona nėra aptverta apsauginiais aptvarais. Be to, Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) Vilniaus teritorinio skyriaus 2019 m. rugsėjo 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte (1 t., b. l. 167–168) taip pat nurodoma, kad nuotraukose, darytose iš karto po įvykio, matoma, kad lifto šachtos aptvėrimai buvo įrengti tik iš vienos pusės – nuo pastato vidaus, nuo pastolių pusės ir nuo perdengimo, kuriuo ėjo S. B., lifto šachta nebuvo aptverta. Šiame akte konstatuota, kad darbdavys, netinkamai aptvėręs lifto šachtą, kur aukščių skirtumas didesnis kaip 1,3 m, pažeidė Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 9 punkto reikalavimą, kad „pavojingos zonos, kuriose nuolat veikia pavojingi ir (arba) kenksmingi veiksniai, turi būti aptvertos apsauginiais aptvarais, kad kliudytų darbuotojams, neturintiems teisės patekti į tokias zonas“. Todėl nesutikti su anksčiau nurodytomis ekspertų išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

19. Nors ekspertizės akte ekspertai taip pat konstatavo, jog nelaimingo atsitikimo darbe priežastis ir pagrindinė sąlyga yra tai, kad nebuvo naudojamos techninės priemonės (visų pirma ‒ apsauginis aptvėrimas), saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio, jam judant šalia lifto šachtos – pavojingoje zonoje, kur buvo rizika kristi iš aukščio į lifto šachtą, kas akcentuojama ir apeliaciniuose skunduose, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad nustatant bylos aplinkybes specialisto ar eksperto išvados yra svarbios, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą jos neturi vienintelio ir svarbiausio įrodymo statuso, be to, jos yra techninio, o ne teisinio pobūdžio (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-719/2021), tai yra nurodytos tik techninės įvykio kilimo priežastys, paties įvykio mechanizmas ir nesprendžiamas asmens kaltės klausimas. BK 137 straipsnio prasme, vien formalus teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių, šiuo atveju, darbų saugą reglamentuojančių norminių aktų pažeidimo ir kilusių pasekmių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) konstatavimas, nėra pakankamas pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Svarbią reikšmę turi ir priežastinis ryšis tarp asmens veikos ir kilusių padarinių, kuris nustatomas pagal konkretaus įvykio faktines aplinkybes.

20. Šios bylos kontekste svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje pabrėžiama, jog teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių gali būti konstatuotas, kai veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), taip pat kai ji lėmė padarinių atsiradimą (buvo esminga ir veikianti padarinių kilimo priežastis). Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2014, 2K-322-511/2016, 2K-7-74-788/2019 ir kt.), tai yra šiuo atveju turi būti įvertinami ne tik asmens padaryti teisės aktų nustatyti specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padariniams atsirasti, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo įvykio, sukėlusio padarinius priežastis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje nustatytos aplinkybės ir surinkti įrodymai rodo, jog A. K. padaryti darbų saugą reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimai, kaip pagrįstai konstatavo ir apylinkės teismas, nebuvo būtina sąlyga ir pagrindinė priežastis padariniams (sunkiam S. B. sveikatos sutrikdymui) kilti.

21. Nukentėjusysis S. B. nurodo paties įvykio dėl patirtų sužalojimų neprisimenantis, tačiau tiek iš jo paties, tiek kitų UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų (N. B., V. S., J. T. (Y. T.)), UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininko ir pardavimų vadovo A. J., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo A. P. bei išteisintojo A. K. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, 2019 m. balandžio 23 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos statybos rangos sutarties Nr. S-190423-01 (1 t., b. l. 181–182), VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2019 m. rugsėjo 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto (1 t., b. l. 167–168), kitų rašytinių bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu (2019 m. liepos 17 d.) UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas S. B. kartu su kitais šios bendrovės darbuotojais vykdė išorės sienų apšiltinimo ir klinkerio plytelių fasado įrengimo darbus pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiojo S. B. darbo vieta buvo ant specialiai tam sumontuotų pastolių, pastato išorėje, ir nei įvykio dieną, nei anksčiau jam nebuvo pavesta atlikti jokių darbų statomo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), viduje, šalia lifto šachtos, į kurią šis įkrito ir sunkiai susižalojo. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusiajam nebuvo duota ir jokių nurodymų vaikščioti (taip pat ir einant pietauti) ne pastoliais ir jų kopėčiomis, o eiti pro pastato vidų. Tai yra tuo metu, kai įvyko nagrinėjamas įvykis, S. B. neturėjo jokios objektyvios priežasties būti statomo pastato viduje, šalia lifto šachtos, kuri, kaip buvo nustatyta ekspertų, kaip pavojinga zona nebuvo tinkamai apsaugota nuo kritimo iš aukščio.

22. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis S. B. buvo instruktuotas ir žinojo, kaip reikia saugiai elgtis dirbant aukštyje ant pastolių bei kaip nuo jų tinkamai nusileisti. Nors nukentėjusysis S. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nežinojo, kokių taisyklių reikia laikytis dirbant ant pastolių, jiems niekas nesakė, ėjo ten, kur galima ir niekas neuždrausdavo, kartu jis nurodė, jog objekte jiems instruktažą pravedė pirmą darbo dieną, jokių instrukcijų neskaitė, tik išklausė instruktažą ir kažką pasirašė, taip pat pats patvirtino, jog žinojo, kad judant pastoliais aukštyn žemyn reikia naudotis tik pastolių kopėčiomis. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ Darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimo darbo vietoje žurnalo kopijos (1 t., b. l. 152, 199) bei kitų objektų apžiūros protokolo (1 t., b. l. 160) matyti, kad nukentėjusysis S. B. dar prieš įvykstant nelaimingam atsitikimui, 2019 m. liepos 10 d., buvo pasirašytinai supažindintas su aštuoniomis darbų saugos ir sveikatos instrukcijomis: 1, 2, 3, 5, 7 (Saugos ir sveikatos instrukcija atliekant tinkavimo darbus, kurios 22 punkte imperatyviai nurodyta, jog darbuotojui užlipti ir nulipti nuo pastolių leidžiama tik kopėčiomis, pritvirtintomis viršutiniais galais prie pastolių skersinių), 9 (Saugos ir sveikatos instrukcija atliekant darbus aukštyje), 10, 14 (Plataus profilio statybininko saugos ir sveikatos instrukcija), kurios buvo parengtos ir nukentėjusiajam suprantama rusų kalba (3 t., b. l. 189–200, 4 t. b. l. 1–57). Kaip liudytojai byloje apklausti įvykio dieną kartu su S. B. statomame pastate išorės sienų apšiltinimo darbus vykdę UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai N. B. ir V. S. taip pat patvirtino, kad pasirašė saugos instruktavimo žurnale, be to, apie saugos reikalavimus dirbant aukštyje buvo papildomai instruktuoti ir žodžiu bei žinojo, kaip turi elgtis dirbdami ant pastolių. Liudytojas N. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, be kita ko, nurodė, kad kiekvieną rytą jiems pravesdavo instruktažą dėl saugos jų brigadininkas, nurodydamas neiti į namo vidų, nevaikščioti per pastatą, o leistis per pastolių kopėčias. Liudytojas V. S. pažymėjo, kad jiems porą kartų sakė, kad eiti pro lifto šachtą yra draudžiama, buvo paaiškinta, ko negalima daryti aukštyje, darbų vadovas A. visada sakydavo, kur nelįsti, kiekvieną dieną sakydavo neiti ten, kur pavojinga. Taigi, tiek paties nukentėjusiojo, tiek nurodytų liudytojų parodymai bei nurodyta rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusysis S. B. buvo instruktuotas ir turėjo žinoti bei žinojo, jog negalima nuo pastolių vaikščioti per pastatą, o reikia naudotis pastolių kopėčiomis. Todėl, perlipdamas nuo pastolių į pastatą toje vietoje, kur yra lifto šachta, į kurią vėliau ir įkrito, S. B. nepaisė ir sąmoningai pažeidė darbuotojams privalomų vykdyti saugos ir sveikatos norminių teisės aktų (instrukcijų) reikalavimus.

23. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nukentėjusysis S. B. tiek patekdamas nuo pastolių, kur atliko darbus, prie lifto šachtos, tiek ir norėdamas praeiti toliau į laiptinę, ne tik, kad neturėdamas jokio pavedimo ar nurodymo (teisėto pagrindo) pateko į pavojingą zoną, bet dar ir įveikė kliūtis (pirma – horizontalų metalinį pastolių vamzdį, o paskui – iš dviejų medinių lentų padarytą vidaus užtvėrimą). Nors ekspertai konstatavo, jog lifto šachta nebuvo tinkamai aptverta, vis tik, pastebėtina, jog byloje nustatyta, kad lifto šachta iš dalies buvo aptverta – pastato viduje buvo įrengti mediniai lifto šachtos aptvėrimai (nors šiam aptvėrimui ir trūko trečios papėdės lentos, bet, kaip nurodė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose apklaustas ekspertas T. Dėjus, papėdės lenta buvo daugiau skirta tam, kad nenuslystų ar nenukristų įrankiai, taigi šiuo atveju jos nebuvimas jokios reikšmės nelaimingam atsitikimui neturėjo), tai yra nuo laiptinės pusės prie lifto šachtos net nebuvo galimybės laisvai patekti, o nuo pastato išorės, norint patekti į pastato vidų, reikėjo perlipti per pastolių horizontalų strypą. Taigi, iš išorės į pastato vidų galima buvo patekti tik neleistinai perlipus pastolių, kurie, be kita ko, nuo pastato buvo didesniu – 50 cm – atstumu, horizontalę. Todėl, skirtingai nei apeliaciniame skunde interpretuoja nukentėjusiojo atstovas, laisvo judėjimo ir praėjimo nuo pastolių į pastatą toje vietoje, kur buvo pavojinga zona – lifto šachta, vis dėlto, nebuvo. S. B. į pavojingą zoną pateko ir vėliau į lifto šachtą įkrito ne dėl to, kad jos nepastebėjo, o dėl to, kad, visų pirma, sąmoningai, perlipo ar perlindo pastolių horizontalę, iš anksto žinodamas, jog toliau praėjimo ten nėra, o paskui bandė perlipti per akivaizdžiai sumontuotus medinius lifto šachtos aptvėrimus. Nors nukentėjusysis S. B. nurodė, jog dėl patirtų sužalojimų neprisimena nelaimingo įvykio aplinkybių, o ekspertizės akte nurodyta, kad S. B. neteko pusiausvyros, krito iš aukščio ir susižalojo dėl vienareikšmiškai nenustatytų priežasčių, tačiau kitų byloje esančių įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog S. B. į lifto šachtą krito būtent po to, kai, neteisėtai patekęs į pavojingą zoną, bandė įveikti antrą kliūtį – iš dviejų medinių lentų sudarytą aptvėrimą, neleidžiantį patekti prie lifto šachtos ir saugantį nuo atsitiktinio įkritimo į lifto šachtą nuo laiptinės pusės..

24. Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka, kad iš liudytojų parodymų matyti, ką darė S. B.. Sutiktina, kad nei vienas iš liudytojų tiesiogiai nematė visų S. B. veiksmų prieš jam įkrentant į lifto šachtą, vis tik liudytojų N. B. bei V. S. parodymai apie S. B. veiksmus, girdėtus garsus, įvertinus juos kartu su rašytine bylos medžiaga, leidžia spręsti, kokius veiksmus, prieš įkrisdamas į lifto šachtą, atliko nukentėjusysis. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas N. B. parodė, kad dirbo ant pastolių. Jis buvo trečiame aukšte, o S. B. buvo ketvirtame aukšte. Jis ėjo per pastolius, kad nuliptų, o vaikinas, kuris nukrito, ketvirtame aukšte norėjo peržengti į namą. Kai jis norėjo nusileisti laiptais, išgirdo lentos braškesį. Tada pamatė, kad vaikinas krenta atgal. Vaikinas, turbūt, atsistojo ant lentos, lenta lūžo ir jis atbulas nukrito bei pakaušiu atsitrenkė į betoną. Iš esmės analogiškus parodymus šis liudytojas davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 88–89). Jo parodymus patvirtina vyriausiojo patrulio M. B. (M. B.) iš karto po įvykio surašytame tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės, kad pašnekėjus su bendradarbiu Moldovos Respublikos piliečiu N. B., šis paaiškino, kad S. B. perlipo per pastolius ir prie lifto šachtos bandė perlipti per medinius užtvarus ir tuo momentu vienas iš užtvarų lūžo ir S. B. galva žemyn nukrito į lifto šachtos vidurį (1 t., b. l. 14). Liudytojas V. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad kai reikėjo eiti pietauti, jis ėjo ant pastolių, o S. B. ėjo toje pusėje, kurioje vėliau nukrito. S. B. pamiršo savo kuprinę, o jis tuo metu jau nuėjo. Kai jis nusileido žemyn, išgirdo, kad kažkas nukrito. Nubėgęs pamatė, kad S. B. nukrito į lifto angą. Jis lipo pastolių kopėčiomis, specialia vieta, o S. B. leidosi toje vietoje, kur buvo lifto anga. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas taip pat iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, tik papildomai pažymėjo, kad spėja, jog S. B. norėjo pagreitinti nusileidimą ir nuo pastolių perlipo prie lifto šachtos į pastato vidų, bet kai lipo per apsaugines lentas, parado pusiausvyrą ar lūžo lenta, krito į lifto šachtą. Jis tikrai žinojo, kad to negalima daryti, tačiau pasielgė neatsakingai (1 t., b. l. 79–80). Liudytojas V. S. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 81–84). Tokius liudytojo V. S. parodymus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja apklaustos nukentėjusiojo S. B. motinos S. B. parodymai. Ji paaiškino, jog buvo susitikusi su sūnaus bendradarbiu J., kuris nurodė, kad S. B. ėjo per kažkokią pertvarą, po to lipo ant kažkokios lentos, kuri buvo skilusi ir lūžo, todėl S. B. neteko pusiausvyros ir krito į lifto šachtą (1 t., b. l. 24). Be to, minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir 2019 m. liepos 17 d. įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 8–13) užfiksuotos aplinkybės, kad ant lifto šachtoje esamų metalinių konstrukcijų, virš atitvaro, virš antrosios lentos, panaudojus daktiloskopinius miltelius buvo išryškinti pirštinių pėdsakai su slydimo kryptimi link lifto šachtos vidaus. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodytų netiesioginių įrodymų visuma, sujungus juos į vieningą loginę grandinę, leidžia pagrįstai teigti, jog 2019 m. liepos 17 d. nukentėjusysis S. B., eidamas pietauti ir, galbūt, norėdamas sutrumpinti kelią bei greičiau patekti į vietą, skirtą pailsėti ir pavalgyti, nuo ketvirtame aukšte esančių pastolių, ant kurių dirbo, savavališkai perlipo ar perlindo per pastolių horizontalų vamzdį ir pateko į statomo pastato trečią aukštą šalia lifto šachtos angos, kuri buvo aptverta tik iš vienos pusės (nuo pastato vidaus), bandydamas perlipti šį šachtos aptvarą (dvi horizontaliai prikaltas medines lentas), viena koja atsistojo ant apatinės lentos, ranka laikydamasis už virš aptvaro esančios lifto konstrukcijos, kitą koją bandė perkelti per viršutinę aptvaro lentą, ir tuo metu, lūžus apatinei lentai, netekęs pusiausvyros krito į lifto šachtą.

25. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į ekspertų paaiškinimus. Nors ekspertizės akte ekspertai konstatavo, jog techninė įvykio kilimo priežastis ir pagrindinė sąlyga – tai, kad nebuvo naudojamos techninės priemonės, saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio, tačiau iš ekspertų T. Dėjaus ir J. Rudienės parodymų pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų posėdžių metu matyti, kad ekspertai nurodė, jog nukentėjusysis vis tiek galėjo nukristi, net jei visa duobė būtų aptverta visomis lentomis. Ekspertas T. Dėjus, apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad šiuo atveju, jei atitiktų visi atitvėrimai, nuo pastolių būtų du vamzdžiai, lenta, dar viena lenta, žmogus vis tiek būtų galėjęs juos įveikti. Be to, ekspertas pažymėjo, kad nėra būtina aptverti lifto šachtą iš visų pusių, įrengti kliūtis darbuotojui, jei darbuotojas nepatenka į tą teritoriją.

26. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei byloje esančių ir anksčiau aptartų duomenų visumą teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusysis S. B. sąmoningai pažeidė imperatyvius darbų saugos reikalavimus, su kuriais jis buvo supažindintas ir kurie jam buvo žinomi, o konkrečiai – Saugos ir sveikatos instrukcijos atliekant tinkavimo darbus (instrukcija Nr. 7) 22 punktą, kuriame, kaip jau buvo minėta, nurodyta, kad darbuotojui užlipti ir nulipti nuo pastolių leidžiama tik kopėčiomis, pritvirtintomis viršutiniais galais prie pastolių skersinių, ir būtent šios instrukcijos reikalavimų pažeidimas dėsningai sukėlė atitinkamas pasekmes. Nukentėjusysis negalėjo nuo pastolių nulipti niekaip kitaip, kaip tik pastolių kopėčiomis, negalėjo būti statomo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), viduje, toje vietoje, kur įkrito į lifto šachtos angą, nes jokio laisvo praėjimo ten nebuvo, tačiau šių reikalavimų nepaisė ir pats pasirinko elgtis neapdairiai ir itin neatsakingai, prisiimdamas visą su tuo susijusią riziką, tai yra norėdamas palikti savo darbo vietą, perlipo vidinį pastolių turėklą prie lifto šachtos, tuomet bandė lipti per aptvertą pavojingą zoną pastato viduje ir, lūžus apatinei lentai, nukrito į lifto šachtą. Akivaizdu, kad jei pats nukentėjusysis S. B. nebūtų neleistinai lipęs į pastato vidų, kur jam nebuvo pavesta atlikti jokių darbų, ir kur jis apskritai neturėjo teisės būti, o būtų nusileidęs pastolių kopėčiomis, kaip tai numato ir darbų saugos instrukcija Nr. 7, su kuria jis buvo supažindintas, nelaimingas įvykis nebūtų įvykęs. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad netgi ir tinkamas lifto šachtos aptvėrimas, esant anksčiau nurodytiems nukentėjusiojo veiksmams, nebūtinai jį būtų apsaugojęs nuo jo įkritimo į lifto šachtą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų vadovo A. K., kuris šiuo atveju buvo atsakingas už tinkamą lifto šachtos aptvėrimą, veikos – padarytų atitinkamų statybos darbus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų – ir nukentėjusiajam S. B. kilusių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo), yra tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl, A. K. veiksmuose nesant visų būtinų BK 137 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių (pažymėtina, kad nenustačius objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių – priežastinio ryšio tarp veikos (neveikimo) ir kilusių įstatyme nurodytų padarinių, teisėjų kolegija dėl subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės plačiau nepasisako), jis pagrįstai dėl šios nusikalstamos veikos padarymo išteisintas. Atsižvelgiant į tai, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

27. Apeliacinės instancijos teisme išteisintąjį A. K. ginantis advokatas E. Vosylis prašė priteisti jo ginamojo patirtas išlaidas už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismui advokatas pateikė 2024 m. vasario 8 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. EV-2024/(07)-(01), kurioje nurodyta, kad suteiktų teisinių paslaugų (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (baudžiamosios bylos Nr. 1-717-1034/2023), pateiktų nukentėjusiojo bei prokuroro apeliacinių skundų analizė, pasiruošimas gynybai bei gynyba apeliacinėje instancijoje (Vilniaus apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1A-146-891/2024) (5 val.) suma yra 750 Eur (150 Eur x 5 val.), taip pat 2024 m. vasario 22 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. EV-2024/(07)-(02), kurioje nurodyta, kad suteiktų teisinių paslaugų (pasiruošimas gynybai (atnaujinus įrodymų tyrimą) bei gynyba apeliacinėje instancijoje (Vilniaus apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1A-146-891/2024) (5 val.) suma yra 750 Eur (150 Eur x 5 val.), bei 2024 m. vasario 8 d. ir 2024 m. vasario 24 d. Swedbank mokėjimo nurodymus Nr. 70 ir Nr. 71, kurie patvirtina, jog A. K. pagal minėtas sąskaitas už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo advokatui E. Vosyliui 1 500 Eur (750 Eur + 750 Eur) (8 t., b. l. 119, 120, 132, 133).

28. Remiantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos yra taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-489/2021, Nr. 2K-70-942/2022).

29. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo paduotus apeliacinius skundus, siekiant A. K. pripažinti kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tai yra prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniai skundai buvo paduoti išteisintojo padėtį bloginančiais pagrindais, todėl išteisintasis privalėjo gintis. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka tiek prokuroro, tiek nukentėjusiojo atstovo apeliaciniai skundai atmesti kaip nepagrįsti. Todėl darytina išvada, jog išteisintasis A. K. turi teisę į patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

30. Teisėjų kolegija, nustačiusi, jog išteisintojo A. K. patirtos teisinės pagalbos išlaidos (iš viso 1 500 Eur) yra pagrįstos tinkamais rašytiniais įrodymais – sąskaitomis už teisines paslaugas, mokėjimo nurodymais, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo rekomenduojamus maksimalius dydžius, bei įvertinusi bylos sudėtingumą ir apimtį, baudžiamojo proceso trukmę, gynėjo suteiktų paslaugų apimtį bei advokato darbo laiko sąnaudas, taip pat kitas svarbias aplinkybes (baudžiamąją bylą sudaro 8 tomai, apeliaciniai skundai buvo nagrinėjami dėl neatsargaus nusikaltimo padarymo, apygardos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, pateiktas prokuroro prašymas dėl kaltinimo keitimo, byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta per tris teismo posėdžius, išteisintojo gynėjas advokatas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, pasisakė dėl prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinių skundų, pakeisto kaltinimo ir kitų prašymų), sprendžia, jog A. K. iš valstybės priteistinos visos jo patirtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, teisinėms paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, tai yra 1 500 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nurodytų išlaidų suma šiuo atveju yra pagrįsta ir nėra per didelė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Gedimino Juknos ir nukentėjusiojo S. B. įgaliotojo atstovo advokato Kęstučio Ožiūno apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti išteisintajam A. K. iš valstybės lėšų 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) patirtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėDarius Pranka