Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei EDS INVEST (uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ teisių perėmėja) dėl laidavimo įrašų neprotestuotinuose vekseliuose ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Gama Naturis“ ir antstolis Vitalis Milevičius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Apeliantas Vekselius ir juose esančius laidavimo įrašus prašo pripažinti negaliojančiais dviem skirtingais sandorių negaliojimo pagrindais – kaip pasirašytus dėl suklydimo (CK 1.90 str.) ir dėl apgaulės (CK 1.91 str.).

13. Pagal CK 1.90 straipsnio 2 dalį, suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams. CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti.

14. Apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 str. 5 d.). Jeigu apgaulę, smurtą ar grasinimus panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus (CK 1.91 str. 6 d.).

15. Iš apelianto pateiktų įrodymų ir paaiškinimų byloje nustatyta, kad jo tikslas buvo parduoti visas turimas Bendrovės, kuri nebevykdė veiklos, akcijas. V. B. pasiūlė, kad jam priklausanti UAB „Batia“ nupirks Bendrovės akcijas su sąlyga, jog ieškovas Bendrovės vardu paims paskolą iš Banko ir šiuos pinigus perskolins UAB „Batia“, kuri pagal jų susitarimą turėjo grąžinti paskolą Bankui. Banko paskola Bendrovei įforminta Bendrovės išduotais Vekseliais, kurių bendra suma 300 000 Lt, ir 2008 m. vasario 11 d. Vekselių pirkimo–pardavimo sutartimis, pagal kurias Bendrovė pardavė Bankui Vekselius už bendrą 287 590,87 Lt sumą. Šią pinigų sumą Bendrovė, atstovaujama apelianto, pagal 2008 m. vasario 11 d. paskolos sutartį perdavė UAB „Batia“, kuriai atstovavo tuometinis vadovas Č. A.. Tą pačią dieną, t. y. 2008 m. vasario 11 d. sudaryta Akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi apeliantas pardavė jam priklausančias Bendrovės akcijas pirkėjai UAB „Batia“.

16. Bendrovės įsipareigojimų pagal Vekselius įvykdymas Bankui, be kita ko, užtikrintas juose esančiais apelianto asmeniškais laidavimo įrašais. Kadangi pasibaigus Vekseliuose nurodytiems terminams Bendrovė skolų negrąžino, Bankas kreipėsi į notarą dėl vykdomųjų įrašų išdavimo. Taigi, išieškojimas į apeliantą nukreiptas kaip į laiduotoją, solidariai atsakingą Bankui už Bendrovės neįvykdytas pinigines prievoles pagal Vekselius.

17. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad apeliantą siejo civiliniai santykiai su UAB „Batia“, kuriai atstovavo tuometinis šios bendrovės vadovas Č. A. ir valdybos narys V. B., t. y. kaip Bendrovės atstovą pagal 2008 m. vasario 11 d. paskolos sutartį Nr. 2008/1 ir asmeniškai kaip Bendrovės akcininką pagal 2008 m. vasario 11 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 8. Šie sandoriai nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl yra galiojantys ir sukeliantys atitinkamas teisines pasekmes juos sudariusiems asmenims. Pažymėtina, kad su Banku apeliantą sieja atskiri civiliniai santykiai, kurie kyla iš apelianto kaip tuometinio vadovo Bendrovės vardu pasirašytų Vekselių ir juose asmeniškai pasirašytų laidavimo įrašų bei Bendrovės vardu 2008 m. vasario 11 d. sudarytų Vekselių pirkimo–pardavimo sutarčių, o V. B. ir Č. A. nėra šių sandorių šalys, todėl šiuo aspektu laikytini trečiaisiais asmenimis.

18. Tiek kvalifikuojant apelianto ir Banko teisinius santykius, tiek vertinant jų tarpusavyje sudarytų sandorių teisėtumą minėtų normų taikymo aspektu, neturi reikšmės apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad Baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu V. B. ir Č. A. yra nuteisti, be kita ko, už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad apgaule įgijo 287 590,87 Lt, įtikinę apeliantą Bendrovės vardu pasiskolinti šią sumą iš Banko prieš jiems su apeliantu sudarant Bendrovės akcijų perleidimo sutartį. Šiuo atveju apgaulė pasireiškė minėtų asmenų nuslėptais ketinimais negrąžinti Bendrovės pasiskolintų ir po to perskolintų UAB „Batia“ pinigų Bankui. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad apie tokius ketinimus ginčijamų sandorių sudarymo momentu žinojo arba turėjo žinoti Bankas. Juolab kad Bankas Baudžiamojoje byloje yra pripažintas nukentėjusiuoju asmeniu.

19. Apeliantas, remdamasis Baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų parodymais, teigia, kad Bankas žinojo, jog Bendrovei suteikta paskola bus panaudota ne Bendrovės apyvartinėms lėšoms, kaip nurodyta Bendrovės paraiškoje paskolai gauti, o bus perskolinta UAB „Batia“, nes Banko darbuotoja D. K., kuri Banko paskolų komiteto posėdyje balsavo „už“ Vekselių pirkimą iš Bendrovės, pati atliko lėšų pervedimą iš Bendrovės sąskaitos į UAB „Batia“ sąskaitą ir išgrynino pinigus bei matė, kaip Č. A. šiuos pinigus Banko patalpose perdavė V. B.. Dėl šio argumento pažymėtina, kad D. K., kaip matyti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendyje nurodytų šios liudytojos paaiškinimų Baudžiamosios bylos teismo posėdyje, už Vekselius Banko išmokėtos pinigų sumos pervedimą iš Bendrovės sąskaitos į UAB „Batia“ sąskaitą vykdė S. N. (t. y. apelianto) žodiniu prašymu, pavedimo pagrindą nurodantys dokumentai jai nebuvo pateikti. Taigi, šios liudytojos parodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ji žinojo ar turėjo žinoti, jog Bendrovė visus iš Banko gautus pinigus į UAB „Batia“ sąskaitą sumokėjo pagal šių bendrovių sudarytą paskolos sutartį, dėl to žinojo ar turėjo žinoti, kad Banko paskola panaudota ne pagal paskirtį, t. y. ne Bendrovės apyvartinėms lėšoms. Be to, tokios aplinkybės vis tiek dar nereikštų, kad Bankas tuo metu žinojo ar turėjo žinoti, jog Vekseliai pasibaigus juose nurodytiems terminams nebus apmokėti. Pažymėtina ir tai, kad tokiu būdu (t. y. nuperkant vekselius), kaip matyti iš teismo nuosprendžio Baudžiamojoje byloje, Bankas suteikė paskolą ir pačiai UAB „Batia“, kuri taip pat jos negrąžino, dėl to V. B. ir Č. A. buvo nuteisti ir už šį sukčiavimo epizodą.

20. Kadangi apeliantui pasirašant Vekselius, laidavimo įrašus ir 2008 m. vasario 11 d. Vekselių pirkimo–pardavimo sutartis apgaulę panaudojo ne kita šių sandorių šalis (t. y. Bankas), o tretieji asmenys (t. y. V. B. ir Č. A.), šiuo pagrindu ginčijami sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais (CK 1.91 str. 6 d.).

21. Apelianto skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-574-693/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika kitose baudžiamosiose bylose, kuriose „yra pripažinta, kad paprastasis vekselis gali būti sukčiavimo priemonė, jeigu nustatoma, kad surašant vekselį jo gavėjo (šiuo atveju kaltininko) tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo apgaulę, o vekselis panaudotas kaip nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė“. Šiuo aspektu dar kartą pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Vekselio gavėjas yra Bankas, kuris Baudžiamojoje byloje yra pripažintas nukentėjusiuoju, o ne kaltininku. Jokie Banko veiksmai, kuriais būtų siekiama tyčia suklaidinti apeliantą tiek surašant Vekselius su juose esančiais apelianto asmeninio laidavimo įrašais, tiek sudarant šių Vekselių pirkimo–pardavimo sutartis, nei šioje civilinėje byloje, nei Baudžiamojoje byloje nenustatyti.

22. Apeliantas akcentuoja, kad Bankas Baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuris galutiniu teismo procesiniu sprendimu patenkintas iš dalies, t. y. dėl Bendrovei pagal Vekselius ir jų pirkimo–pardavimo sutartis paskolintų Banko lėšų įgijimo apgaule Bankui padaryta žala priteista solidariai iš V. B. ir Č. A.. Tačiau tai savaime nereiškia, kad Bankas tokiu būdu pripažino, jog apeliantas Vekselius ir laidavimo įrašus juose pasirašė dėl apgaulės ar suklydimo. Baudžiamojoje byloje tokios aplinkybės taip pat nėra nustatytos. Banko civiliniame ieškinyje, kuris buvo pareikštas Baudžiamojoje byloje, buvo reikalaujama priteisti žalos atlyginimą solidariai ne tik iš V. B. ir Č. A., bet ir iš apelianto. Tačiau apeliacinės instancijos teismui pakeitus galutinį nuosprendį Baudžiamojoje byloje, Banko reikalavimas apelianto atžvilgiu buvo atmestas. Pažymėtina, kad Banko reikalavimas dėl žalos atlyginimo Baudžiamojoje byloje grindžiamas Vekseliais, kurių Bendrovė neapmokėjo po to, kai jos akcijas įgijo UAB „Batia“, kurios valdymo organai tuo metu buvo Č. A. ir V. B. (pastarasis buvo dar ir šios bendrovės akcininkas). Pastarasis asmuo Baudžiamojoje byloje pripažino jam pareikštus Banko reikalavimus dėl žalos atlyginimo. Nors apeliantas Baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo išteisintas, tai nėra pagrindas konstatuoti, kad pasibaigė jo kaip laiduotojo prievolės Bankui, kol nėra sumokėta skola pagal Vekselius.

23. Apelianto teigimu, jis su Banko atstovais dėl paskolos paėmimo nebendravo, pats jokių dokumentų neteikė, derybose nedalyvavo, o tik pasirašė visus paruoštus dokumentus, kurių teisėtumu neturėjo jokio pagrindo abejoti, nes pasitikėjo juriste L. K. ir matė V. B. aktyvų bendradarbiavimą su Banko darbuotojais. Šie argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliantas ginčijamus sandorius sudarė dėl suklydimo. Visų pirma, pats apeliantas savo procesiniuose dokumentuose šioje byloje iš esmės pripažino, kad sutiko su V. B. pasiūlymo sąlyga, jog pastarajam priklausanti UAB „Batia“ nupirks iš apelianto Bendrovės akcijas, jeigu apeliantas prieš tai Bendrovės vardu paims paskolą iš Banko ir gautus pinigus perskolins UAB „Batia“. Vadinasi, apeliantas suprato ar turėjo suprasti, kokiam tikslui atvyko į Banką pasirašyti Vekselių, laidavimo įrašų ir Vekselių pirkimo–pardavimo sutarčių, t. y. kad būtent šių dokumentų pagrindu Bankas suteikė Bendrovei paskolą. Antra, jau minėta, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 1986 m. nuolat gyvena Lietuvoje, kur įgijo aukštąjį išsilavinimą ir iki 2008 m. vasario 11 d. dirbo Lietuvoje veikiančiose įmonėse, turėjo vadovaujančio darbo patirties. Apeliantas šių aplinkybių neneigia, todėl darytina išvada, kad jis turėjo suprasti tiek Vekselių, tiek juose esančių laidavimo įrašų prasmę bei jam asmeniškai galinčias kilti teisines pasekmes, jei Vekseliai nebus apmokėti pasibaigus juose nustatytam terminui. Juolab kad apeliantas, kaip pats nurodo, tuo metu naudojosi juristės paslaugomis.

24. Taigi, apelianto argumentai ir byloje pateikti įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti jo pasirašytus Vekselius ir laidavimo įrašus negaliojančiais nei pagal CK 1.90 straipsnį (kaip pasirašytus dėl suklydimo), nei pagal CK 1.91 straipsnį (kaip pasirašytus dėl apgaulės). Dėl to nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais ir Vekselių bei laidavimo įrašų pagrindu išduotus notaro vykdomuosius įrašus, pagal kuriuos vykdomas skolos išieškojimas iš apelianto. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisėtai atmetė apelianto ieškinį, todėl nenustačius jokių procesinės teisės normų ir (ar) materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.), ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

25. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė, todėl nėra pagrindo tenkinti šį atsakovės prašymą (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.