- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-22
- Bylos Nr.
- 2-1679-330/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01130-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Romualda Janovičienė, Virginija Čekanauskaitė
- Kreditorius
- V. J.
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Romualdos Janovičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Decor centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3098-340/2015, kuria patikslintas kreditoriaus V. J. finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Decor centras“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi UAB „Decor centras“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Audito formulė“. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas. 2015 m. sausio 30 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartimi patvirtinti patikslinti finansiniai reikalavimai, tarp jų patvirtintas V. J. pirmos eilės 13 507,97 Eur (iš jų – 9 678,05 Eur netesybų) finansinis reikalavimas. Dėl šios nutarties 2015 m. balandžio 16 d. kreditorius V. J. pirmosios instancijos teismui pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė nesutinkąs su administratoriaus nurodyta bendrovės įsiskolinimo jam suma. Skunde paaiškino, kad pagal sudarytos darbo sutarties sąlygas, nutraukus darbo sutartį jis turėjo teisę gauti keturių vidutinių darbo užmokesčių (toliau – VDU) dydžio išmoką. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartimi šio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalis, kuria patvirtintas V. J. finansinis reikalavimas, buvo panaikinta, o šalių ginčas perduotas nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Kreditorius (buvęs UAB „Decor centras“ darbuotojas, vėliau vadovas) V. J., pateikęs bankroto administratoriui 18 032,66 Eur finansinį reikalavimą, nurodė, kad darbo sutartis buvo nutraukta nesant darbuotojo kaltės, todėl jam, kaip dviejų mažamečių vaikų tėvui, pagal įstatymą priklauso keturių VDU dydžio kompensacija.
UAB „Decor centras“ bankroto administratorius nurodė, kad sutinka, jog bankroto procese būtų patvirtintas 13 433,31 Eur (iš jų – netesybų 9 523,36 Eur) kreditoriaus V. J. finansinis reikalavimas. Su kreditoriaus reikalavimu dėl keturių VDU dydžio kompensacijos nesutiko. Nurodė, kad kreditorių, kuris ėjo įmonės vadovo pareigas, ir įmonę siejo fiduciariniai santykiai, todėl atleidžiant vadovą iš pareigų netaikomos darbo teisės nuostatos. Nurodė, kad vadovaujant V. J. įmonės veikla buvo nuostolinga, todėl neigiamas kreditoriaus veiklos vertinimas atitinka vadovo kaltės sampratą. Administratoriaus nuomone, atleidžiant kreditorių iš pareigų nepagrįstai vadovautasi darbo sutarties nuostata, numatančia išankstinį įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 29 d. nutartimi UAB „Decor centras“ bankroto byloje patikslino V. J. finansinį reikalavimą – patvirtino 18 032,66 Eur (iš jų – 9 523,36 Eur netesybų) šio kreditoriaus pirmosios eilės finansinį reikalavimą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovą išrinkusio organo teisė jį atšaukti yra absoliutaus pobūdžio, t. y. bendrovės vadovas gali būti atšaukiamas bet kada, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK), o specialiajame Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) įtvirtinti pagrindai, todėl netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais, tarp jų ir DK 130 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės. Tačiau teismas akcentavo aplinkybę, jog garantijos pagal DK 130 straipsnio nuostatas yra įtvirtintos kreditoriaus darbo sutartyje, o teismų praktikoje pripažįstama, jog tai, kad darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o ABĮ įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės darbdaviui ir bendrovės vadovui susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, neprieštaraujančių galiojančiai teisei, kurios darbo sutarties šalims privalomos. Teismas pažymėjo, kad darbo sutarties sudarymo metu sutarties 10 punktu susitarta, kad įspėjimo terminai nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotoju kaltės, bus nustatomi pagal DK 130 straipsnio nuostatas, o byloje nėra duomenų apie netinkamą kreditoriaus darbą, pasitikėjimo juo praradimą. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog vienintelis akcininkas, nusprendęs atšaukti kreditorių iš vadovo pareigų išmokant jam dviejų mėnesių išeitinę išmoką, pripažino, kad darbuotojo kaltės dėl jo atleidimo nėra. Kitus bankroto administratoriaus argumentus dėl kreditoriaus kaltės teismas pripažino neįrodytais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal darbo sutarties, sudarytos su kreditoriumi, 10 punkto nuostatas įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo terminai turėjo būti nustatomi pagal DK 130 straipsnį, o atsižvelgiant į tai, kad darbuotojo kaltės dėl jo atleidimo nenustatyta, kad darbuotojas augina du mažamečius vaikus, kreditorius turėjo būti atleistas įspėjus prieš keturis mėnesius.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
BUAB „Decor centras“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – kreditoriaus V. J. reikalavimą patenkinti iš dalies ir patvirtinti 13 433,31 Eur (iš jų – 9 523,36 Eur netesybų) pirmos eilės finansinį reikalavimą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismo išvada dėl darbuotojo kaltės nebuvimo nepagrįsta. Administratoriaus pateiktų argumentų ir įrodymų pakanka išvadai, jog kreditorius iš pareigų buvo atšauktas praradęs akcininko pasitikėjimą. Pagal teismų praktiką, to pakanka vadovo kaltei konstatuoti. Po skundžiamos nutarties priėmimo administratoriui pavyko gauti įmonės akcininkės paaiškinimą, iš kurio matyti, kad kreditorius atšauktas iš pareigų netekęs pasitikėjimo bei dėl to, jog privedė įmonę prie nemokumo būsenos, vadovaudamas įmonei įrenginėjo savo įmonės patalpas, iš UAB „Decor centras“ išviliojo darbuotojus. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog kreditoriaus kaltės nebuvimą pagrindžia nurodymas išmokėti išeitinę kompensaciją, nepagrįsta. Ta aplinkybė, jog pagal įstatymą kompensacija darbuotojui nepriklauso, neužkerta kelio darbdaviui, nutraukus sutartį priimti sprendimą išmokėti tam tikro dydžio išmoką.
Šalies argumentai
Atskirajame skunde atsakovas prašo priimti naują įrodymą – 2015 m. liepos 7 d. paaiškinimą.
Atsiliepimas
Kreditorius V. J. su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jo netenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad kreditoriaus atleidimo iš darbo aplinkybės patvirtina, jog darbo sutartis buvo nutraukta nesant darbuotojo kaltės. Paaiškino, jog į darbo sutartį įtraukta sąlyga dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminų laikytina darbuotojo teises užtikrinančia garantija, dėl kurios nustatymo teisiniame reguliavime nėra ribojimo darbuotojo – įmonės vadovo atleidimo atveju. Kreditorius nurodė, jog akcininko sprendime dėl vadovo atšaukimo nenurodyta, kad šis yra atleidžiamas dėl kaltės, jam nebuvo paskirta drausminė nuobauda, kuri negali būti paskirta ir šiuo metu. Nurodė, jog apelianto prašymas priimti naują įrodymą – akcininkės paaiškinimus nepagrįstas ir neteisėtas. Paaiškino, jog įrodymo patikimumas abejotinas, o šalių pageidavimu akcininkė galėjo būti apklausta pirmosios instancijos teisme. Kreditoriaus vertinimu, įmonės finansinės atskaitomybės duomenys neįrodo jo kaltės. Paaiškino, jog įmonės finansinė būklė buvo bloga dar iki atleidžiant kreditorių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patikslintas kreditoriaus V. J. finansinis reikalavimas UAB „Decor centras“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Kaip minėta, atsakovas BUAB „Decor centras“ atskirajame skunde prašo priimti naują įrodymą – UAB „Decor centras“ akcininkės R. T. 2015 m. liepos 7 d. paaiškinimo „Dėl V. J. atšaukimo“ kopiją. Atsakovą atstovaujantis bankroto administratorius nurodė šį įrodymą gavęs tik po apskųstosios nutarties priėmimo.
CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu. Esant poreikiui, jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2015 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015; kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nesavalaikį naujo įrodymo pateikimą apeliacinės instancijos teisme grindžia deklaratyviu argumentu, teigdamas, jog šis įrodymas gautas jau po apskųstosios nutarties priėmimo. Tačiau tiek atskirojo skundo argumentai, tiek naujo įrodymo turinys patvirtina, kad apelianto poreikį įrodymą pateikti apeliacinės instancijos teisme lėmė ne pavėluotas jo gavimas, o būtinybė papildomai argumentuoti savo poziciją kreditoriaus finansinio reikalavimo nepagrįstumo klausimu, kuriai nepritarta pirmosios instancijos teisme. Kolegija akcentuoja aplinkybę, jog apeliacinės instancijos teismui pateiktas įrodymas savo turiniu artimas liudytojo (įmonės akcininkės) apklausos duomenims. Kadangi įmonės akcininkė nėra nagrinėjamos bylos šalis, pateiktas dokumentas negali būti laikomas šalies pateiktu rašytiniu paaiškinimu. Todėl pritartina kreditoriaus argumentui, jog bankroto administratorius, įvertinus aplinkybę, jog byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, turėjo objektyvią galimybę tokio turinio įrodymo gavimu (t. y. akcininkės apklausos teismo posėdyje inicijavimu) pasirūpinti pirmosios instancijos teisme, tačiau ja nepasinaudojo. Teisėjų kolegijai taip pat nebuvo nurodytos objektyvios kliūtys, lėmusios tokio įrodymo nepateikimą pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, priėjus išvadą, jog apeliantas aptariamu atveju teismui teikia liudytojo apklausos duomenis, atspindėtus rašytine forma, pažymėtina, kad liudytojui pateikti parodymus raštu leidžiama tik išimtiniais atvejais, o jų (rašytinių parodymų) teismui tvarka aiškiai reglamentuota (pvz., tokie parodymai duodami notaro akivaizdoje ir notaras juos patvirtina) (CPK 192 straipsnio 8 dalis). Aptariamu atveju apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turinys nesudaro prielaidų proceso įstatyme numatytos išimties taikymui, o naujas įrodymas neatitinka CPK 192 straipsnio 8 dalyje numatytų sąlygų. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad naujas įrodymas pateiktas pažeidžiant CPK 314 straipsnio draudimą, neatitinka CPK 192 straipsnio 8 dalies reikalavimų, jo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą dėl iškilsiančios būtinybės pašalinti jo trūkumus, užtikrinti šalių procesinį lygiateisiškumą, todėl jis nepriimamas, o jo turinys nevertintinas sprendžiant dėl apskųstosios pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija pastebi, jog kreditorius, prieštaraudamas apelianto pateikto naujo įrodymo priėmimui, taip pat pateikė naujus įrodymus – UAB „Decor centras“ finansinės atskaitomybės dokumentus. Šiais įrodymais kreditorius, be kita ko, siekia paneigti įmonės akcininkės 2015 m. liepos 7 d. paaiškinimo argumentus dėl įmonės finansinės padėties, kurią esą lėmė kreditoriaus vadovavimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi kreditoriaus pateiktų įrodymų ryšį su apelianto pateiktu nauju įrodymu, atsižvelgusi į tai, jog apelianto pateiktas įrodymas apeliacinės instancijos teisme nebuvo priimtas, kreditoriaus įrodymus taip pat atsisako priimti, nevertinant CPK 314 straipsnyje numatytų sąlygų atitikties.
Dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo
Bankroto proceso vienas iš pagrindinių tikslų – iš bankrutavusios įmonės turto patenkinti visiškai ar kiek įmanomą didesnę dalį įrodymais pagrįstų bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnis, 34-35 straipsniai). Iš pradžių kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius, kuriam įstatymo leidėjas įtvirtino pareigą teismui teikti tvirtinti kaip neginčijamus tik tokius reikalavimus, kurie atitinka įmonės apskaitos dokumentus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Nepriklausomai nuo to, kokia yra teismui pateikiama administratoriaus pozicija dėl tvirtintinų kreditorių sąrašo, kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumą dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-188/2011).
ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte numatyta, kad bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius, remdamasis pareikštais reikalavimais, patikslintais pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šios įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus tvirtina teismas, kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai galimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalį, nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos; kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 72 eurus ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 72 eurus.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei byloje galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais; ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl turėtų būti tikslinama išimtiniais atvejais, ir taikoma, kai nagrinėjant bylą nustatomas kreditorių reikalavimų dydžio pakitimas; kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiškėjus naujam tokio reikalavimo teisiniam ir faktiniam pagrindui bei dalykui, kurie iki tol nebuvo žinomi ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2013).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, iškėlęs UAB „Decor centras“ bankroto bylą, 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi ne ginčo tvarka patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, į kurį, be kita ko, įtrauktas ir kreditoriaus V. J. 52 578,80 Lt (15 227,87 Eur) (iš jų netesybų – 33 052,80 Lt arba 9 572,75 Eur). 2015 m. sausio 30 d. nutartimi kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas patikslintas, fiksuojant 15 227,87 Eur (iš jų netesybų – 9 572,75 Eur) kreditoriaus V. J. finansinį reikalavimą. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartimi kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas patikslintas – jame nurodytas 13 507,97 Eur (iš jų netesybų – 9 678,05 Eur) kreditoriaus V. J. finansinis reikalavimas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). UAB „Decor centras“ bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartimi, atsižvelgiant į kreditoriaus atskirojo skundo argumentus, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalis, kuria patikslintas (sumažintas) V. J. finansinis reikalavimas, buvo panaikinta, o šalių ginčas perduotas nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju byloje keliamas klausimas, ar UAB „Decor centras“ darbuotojas – buvęs direktorius pagrįstai reikalauja į įmonės įsiskolinimo sudėtį įtraukti kreditoriaus keturių VDU dydžio išmoką, darbdaviui nesilaikius darbo sutartyje numatytų įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo terminų (DK 130 straipsnis).
Kaip minėta, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde atsakovas BUAB „Decor centras“ (apeliantas) laikėsi nuoseklios pozicijos, jog nagrinėjamos situacijos išimtinumą lemia tai, kad darbo sutarties nutraukimo metu kreditorius ėjo įmonės vadovo pareigas, o pagal galiojantį teisinį reguliavimą akcininko teisė iš pareigų atšaukti vadovą yra absoliuti, taigi netaikomi ir DK numatyti ribojimai. Be to, jo nuomone, atsižvelgiant į prastus įmonės finansinės padėties ir mokumo rodiklius, nėra pagrindo išvadai, kad kreditorius iš pareigų buvo atleistas (atšauktas) nesant šio kaltės. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad garantijos pagal DK 130 straipsnio nuostatas yra įtvirtintos kreditoriaus darbo sutartyje, o teismų praktikoje pripažįstama, kad tai, jog darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o ABĮ įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės darbdaviui ir bendrovės vadovui susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, neprieštaraujančių galiojančiai teisei, kurios darbo sutarties šalims privalomos. Teismas kreditoriaus, kaip įmonės vadovo, kaltės, lėmusios darbo sutarties nutraukimą, nenustatė ir nusprendė, kad nesilaikius darbo sutartyje numatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos, įmonė privalėjo išmokėti darbuotojui keturių VDU išmoką. Apeliantas BUAB „Decor centras“, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirajame skunde nurodė, jog teismo nuostatos dėl buvusio įmonės vadovo (kreditoriaus V. J.) kaltės, lėmusios jo atšaukimą iš pareigų, nebuvimo yra nepagrįstos. Apelianto nuomone, bankroto administratoriaus pateiktų įrodymų visumos pagrindu teismas turėjo padaryti priešingą išvadą.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal ABĮ 37 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas bendrovės vadovą išrinkusio organo teisė jį atšaukti yra absoliutaus pobūdžio, t. y. bendrovės vadovas gali būti atšaukiamas bet kada, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007; kt.). Nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne DK, o specialiajame ABĮ įtvirtinti pagrindai (bendrovės vadovo atšaukimas), todėl netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais, tarp jų ir DK 130 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2010). Bylos duomenys patvirtina, kad V. J. ir UAB „Decor centras“ 2003 m. kovo 3 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu V. J. buvo priimtas dirbti ir ėjo vadybininko pareigas. Nors byloje nėra konkrečių rašytinių įrodymų, tačiau byloje nėra ir ginčo dėl aplinkybės, jog kreditoriui einant darbo sutartyje nurodytas pareigas, įmonės akcininko sprendimu maždaug 2013 m. rugsėjo mėnesį jis buvo paskirtas įmonės vadovu. Bylos duomenys patvirtina, kad V. J. 2014 m. vasario 25 d. įmonės akcininko sprendimu nuo 2014 m. kovo 3 d. atšauktas iš vadovo pareigų, jam išmokant dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Kreditoriaus V. J. nekvestionavo jo atšaukimo iš pareigų teisėtumo, o pirmosios instancijos teismas konstatavo akcininko teisės atšaukti vadovą absoliutų pobūdį (t. y. nepriklausantį nuo darbuotojo (vadovo) kaltės). Kolegija pastebi, jog apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose šis klausimas taip pat nekeliamas. Todėl nesant ginčo dėl akcininko teisės atšaukti įmonės vadovą absoliutumo, teisėjų kolegija neturi pagrindo nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados apeliacinei kontrolei. Kita vertus, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, teisėjų kolegija konstatuoja jos atitiktį anksčiau cituotai kasacinio teismo praktikai.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs aplinkybę, jog, net ir paskyrus kreditorių eiti įmonės vadovo pareigas, darbo sutarties 10 punkto sąlyga, numatanti, kad įspėjimo terminai nutraukiant sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal DK 130 straipsnio nuostatas, liko galioti (duomenų apie šios sąlygos pakeitimą nepateikta), galiojantis teisinis reguliavimas nedraudė darbo santykių subjektams dėl tokios sąlygos susitarti bei pripažinęs neįrodytais bankroto administratoriaus argumentus dėl vadovo kaltės, lėmusios jo atšaukimą iš pareigų, konstatavo, kad kreditorius, kaip dviejų mažamečių vaikų tėvas, apie darbo sutarties nutraukimą turėjo būti įspėtas prieš keturis mėnesius. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada dėl kreditoriaus kaltės nebuvimo nepagrįsta, kadangi vadovo kaltei konstatuoti pakanka aplinkybių, jog, vadovaujant kreditoriui, įmonės finansiniai rodikliai prastėjo, o veikla buvo nuostolinga. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija.
Kaip jau pažymėta, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne DK, o specialiajame ABĮ įtvirtinti pagrindai (bendrovės vadovo atšaukimas), todėl netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais, tarp jų ir DK 130 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės. Kita vertus, tai, kad darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o specialiojo ABĮ įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės bendrovei (darbdaviui) ir bendrovės vadovui (darbo santykių subjektui) susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, neprieštaraujančių galiojančiai teisei, arba atskirai aptarti tam tikrų sąlygų taikymo ypatumus, tokiu atveju šios sutarties sąlygos, jeigu dėl jų šalys susitaria, tampa joms privalomos, t. y. turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2010).Teisėjų kolegija pastebi, jog nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog įmonės vadovo atšaukimo metu galiojo UAB „Decor centras“ ir V. J. sudarytos darbo sutarties sąlyga, numatanti, kad nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, taikomi DK 130 straipsnyje nurodyti įspėjimo terminai. Tačiau, apelianto nuomone, nėra pagrindo DK 130 straipsnio nuostatoms taikyti, kadangi aptariamu atveju konstatuotina įmonės vadovo kaltė, pasireiškusi netinkamu vadovavimu juridiniam asmeniui, šio veiklos nuostolingumu.
Kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųstosios nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad darbo santykiai nutrūko darbdavio iniciatyva ne dėl kreditoriaus kaltės, padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą. Ta aplinkybė, kad teismas atskirai nepasisakė dėl kiekvieno įrodymo vertės ir jo reikšmės sprendžiamam klausimui, nesudaro pagrindo išvadai, kad apelianto pateikti įrodymai liko neįvertinti. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos įsitikinimu, apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog įmonės veiklos nuostolingumas savaime nesuponuoja vadovo, be kita ko, ir kaip darbo santykių subjekto, kaltės. Kolegijos vertinimu, analizuojama apelianto pozicija grindžiama prielaidomis. Aptariamu atveju būtina įvertinti aplinkybę, jog darbo santykiai V. J. ir UAB „Decor centras“ siejo vienuolika metų, tačiau vadovo pareigas šis ėjo tik apie pusmetį. Įvertinus trumpą vadovavimo laikotarpį, mažai tikėtina, jog kreditoriaus veiksmai galėjo turėti žymų neigiamą poveikį juridinio asmens finansinei padėčiai ir mokumo situacijai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog atsakovas objektyvių šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų nepateikė. Byloje nėra duomenų apie įmonės finansinę padėtį tiek iki kreditoriaus vadovavimo laikotarpio, tiek šiam pasibaigus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto akcentuojami kitose bylose kasacinio teismo pateikti išaiškinimai sprendžiamam klausimui nėra aktualūs, kadangi nurodytų bylų ratio decidendi esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Apelianto nurodytoje teisminėje praktikoje analizuojama teisės atšaukti įmonės vadovą absoliutumo samprata ir ribos, nors šiuo atveju dėl tokios aplinkybės ginčo nėra. Pirmosios instancijos teismas įrodinėjamų aplinkybių kontekste pagrįstai akcentavo, jog akcininkės sprendime atšaukti kreditorių iš įmonės vadovo pareigų nenurodytos atšaukimą sąlygojusios priežastys. Todėl apelianto paminėtoje teisminėje praktikoje pateiktos išvados dėl akcininko teisės atšaukti vadovą šiam praradus pasitikėjimą, neturi ryšio su analizuojama situacija. Teisėjų kolegija pagrįstomis pripažįsta tiek kreditoriaus poziciją, tiek su ja sutikusio pirmosios instancijos teismo išvadą, jog tą aplinkybę, kad darbo santykiai buvo nutraukti darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės, patvirtina akcininko nurodymas, nutraukus darbo sutartį, darbuotojui išmokėti dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. DK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nutraukus darbo sutartį šiame (ketvirtajame) skirsnyje nustatyta tvarka (išskyrus DK 125, 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus) ir kituose įstatymuose numatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Ir nors akcininko sprendime nenurodytas teisinis išeitinės išmokos mokėjimo pagrindas, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į akcininko sprendime vartojamos sąvokos „išeitinė išmoka“ reikšmę bei dydį (dviejų VDU dydžio išmoka) teisėjų kolegija daro labiau tikėtiną išvadą, kad nurodytos aplinkybės pagrindžia kreditoriaus argumentą, jog darbo santykiai buvo nutraukti ne dėl darbuotojo kaltės. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija atmeta deklaratyvų apelianto argumentą, jog darbdavys turi teisę išmokėti išeitinę išmoką ir kitais DK nenurodytais atvejais. Kita vertus, apelianto įrodinėjamų aplinkybių kontekste, nesant objektyvių šią prielaidą pagrindžiančių duomenų, akcininko sprendimas išmokėti išeitinę išmoką (neturint tam pareigos) praradusiam pasitikėjimą vadovui, kurio veiksmai esą sąlygojo įmonės finansinių rodiklių ir mokumo situacijos smukimą, negali būti pripažįstamas tokioje situacijoje pateisinamu, logišku ar atitinkančiu protingumo principą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog, atsižvelgiant į šalių sudarytos darbo sutarties sąlygą, kurioje fiksuojama nuoroda į DK 130 straipsnio nuostatas, įvertinus aplinkybę, jog bankroto administratorius neįrodė kreditoriaus kaltės, lėmusios darbo santykių nutraukimą, kreditorius apie darbo sutarties nutraukimą turėjo būti įspėtas prieš keturis mėnesius.
Atsakius į esminius atskirojo skundo argumentus ir įvertinus bylos faktines aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs patikslintą 18 032,66 Eur (iš jų – netesybos 9 523,36 Eur) V. J. finansinį reikalavimą UAB „Decor centras“ bankroto byloje, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.