Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės ir civilinei atsakovei S. D., jos gynėjui advokatui Ruslanui Boiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės S. D. ir nukentėjusiosios A. Č. atstovo advokato Vaido Radvilos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. D., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jai nutraukta.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. Č. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš S. D. A. Č. naudai 500 (penki šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Netenkintas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. Č. prašymas priteisti iš S. D. jos patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, bei kardomosios priemonės panaikinimo klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. S. D., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta dėl to, kad:

ji panaudojo ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2021 m. kovo 2 d., ir tyrimo metu nenustatytoje vietoje suklastotą tikrą dokumentą – 2019 m. Kauno tvirtovės vadavietės pastatų komplekso tvirtovės komendanto rūmų (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre 27046) I a. pat. Nr. 121/122 interjero polichromuoto lipdybinio dekoro, tapybos ir auksuotės tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų programą (toliau – ir Programa), pasirašytą už restauratorę A. Č. keturis kartus: pirmame, aštuntame, dvidešimt devintame ir trisdešimt ketvirtame programos lapuose ne restauratorės A. Č., 2021 m. kovo 2 d. 14.31 val. pateikdama jį per R. B. ir R. S., nesuvokusias apie daromą nusikalstamą veiką, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos per Kultūros paveldo elektroninių paslaugų informacinę sistemą.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės S. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 22 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis). Nors pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą ir nutraukė, konstatuodamas, kad ji padarė nusikalstamą veiką, tačiau S. D. turėjo būti visiškai išteisinta, kaip nepadariusi nusikalstamos veikos, todėl prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį.

1.1. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ar Skundžiamame nuosprendyje minimame dokumente yra nukentėjusiosios A. Č., kuri dirbo su šia programa, ar kito asmens parašas, t. y. pirmosios instancijos teismas netyrė nukentėjusiosios parašo autentiškumo.

1.2. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2020 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-592 (toliau – ir Kultūros ministro 2020 m. balandžio 30 d. įsakymas) buvo pakeistas Kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-331, ir jis išdėstytas nauja redakcija. Minėtas Aprašas visiškai naujai reglamentavo restauratoriaus parengtą tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų programą (toliau – ir Restauratoriaus parengta programa). Apraše buvo nurodyti nauji reikalavimai Restauratoriaus parengta programa, jos turiniui. Pasikeitus reglamentavimui, jei Restauratoriaus parengta programa yra pateikiama pagal seną Aprašą, ji negali būti patvirtinama, nes objektyviai neatitinka tiek turinio, tiek formos reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, Skundžiamame nuosprendyje minima Restauratoriaus parengta programa buvo teikiama kaip juodraštinis variantas, tikslu nustatyti būsimos Restauratoriaus parengta programos, kuri jau bus parengta pagal naują tvarką, koreguotinas ar pildytinas vietas.

1.3. Pažymima, kad Apraše nėra imperatyvaus reikalavimo, kad Restauratoriaus parengta programoje esančius dokumentus pasirašytų konkretūs rengėjai, nes Restauratoriaus parengta programa teikiama elektroniniu būdu per Kultūros paveldo elektroninių paslaugų informacinę sistemą (KPEPIS, toliau – ir KREPIS). Kartu nurodoma, kad kitas dokumentas, reglamentuojantis Restauratoriaus parengta programos surašymo reikalavimus yra paveldo tvarkybos reglamentas PTR 3.06.01:2014 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-329 (toliau – ir Reglamentas), kuris nustato kultūros paveldo objektų ir kultūros paveldo statinių tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektų rengimo, tikrinimo ir tvirtinimo bei šių projektų keitimo ir saugojimo reikalavimus, taip pat nenumatė ir dabar nenumato reikalavimo, kad pateikiami dokumentai, išskyrus brėžinius, būtų pasirašyti projekto vadovo, architekto, restauratoriaus ir pan.

1.4. Apeliaciniame skunde teigiam, jog bylos nagrinėjimo metu apylinkės teismui pateiktame elektroniniame laiške, adresuotame Kultūros paveldo departamentui, ir atsakyme į jį, tai yra institucijos išaiškinime, užfiksuota, kad Reglamento 14.1 punkte, kuriame nurodyti tvarkybos darbų titulinio lapo duomenys, nenumatyta prievolė projekto vadovui, architektui pasirašyti ant tvarkybos darbų projekto titulinio lapo. Tokia pareiga, t. y. pasirašyti dokumentą, numatyta tik ant brėžinių, o norint pakeisti tą tvarką, reikią kreiptis į Kultūros ministeriją. Atkreipiamas dėmesys, kad Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad buvo suklastotas programos titulinis lapas, nors prievolės pasirašyti jame teisės aktai nenumato ir šiai pozicijai pritaria Kultūros ministerija.

1.5. Pažymima, kad profesorius J. A. P. patvirtino, kad nagrinėjamoje byloje vertinamas dokumentas – Programa ir jos sudėtinės dalys, kol ši programa nėra patvirtinta Restauravimo tarybos, tėra tik juodraštinis variantas, nesukeliantis jokių padarinių. Tai įsakmiai nurodyta Kultūros ministro 2020 m. balandžio 30 d. įsakymo 16 punkte.

1.6. Nurodoma, kad po kai kurio laiko papildyta Programa, kaip to ir reikalauja pasikeitusi metodika (Aprašas), buvo pateikta Restauravimo tarybai. Pagal Restauravimo tarnybos rekomendacijas Programa buvo padalinta į atskiras dalis ir pateikta svarstymui ir vertinimui iš naujo. Kadangi Programa atitiko metodikos reikalavimus, po tam tikrų jos papildymų ir patikslinimų, ji buvo patvirtinta.

1.7. Kartu akcentuojama, jog šios paslaugos užsakovas – Krašto apsaugos ministerija, nereiškia jokių pretenzijų dėl atliktų darbų. Jokių pretenzijų nereiškia ir Kultūros paveldo departamentas, kadangi padaryti darbai buvo atlikti tinkamai. Pabrėžiama, kad niekas neturi jokių pretenzijų dėl parengtos Programos ir pagal ją vykdomų darbų.

1.8. S. D. teigia, jog dokumentai (Programa) buvo rengiami pagal galiojančius teisės aktus, tvarkomi elektroniniu būdu, todėl nebuvo reikalavimo šiuos dokumentus saugoti ir pateikti originaliu formatu.

2. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. Č. atstovas advokatas Vaidas Radvila (toliau – ir nukentėjusiosios atstovas) apeliaciniu skundu prašo Skundžiamą nuosprendį pakeisti ir priimti naują nuosprendį, t. y. S. D. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir taikyti baudžiamajame įstatyme numatytą bausmę paskiriant 7 500 (septynių tūkstančių eurų penkių šimtų) eurų baudą ir baudžiamąją poveikio priemonę – uždrausti S. D. verstis architekto veikla. Taip pat prašoma tenkinti civilinės ieškovės A. Č. ieškinį visa apimtimi bei jos naudai priteisti atstovavimo išlaidas.

2.1. Nukentėjusios atstovo apeliaciniame skunde teigiama, jog S. D. padaryta nusikalstama veika nėra mažareikšmė, ji sukėlė neigiamus padarius nukentėjusiajai ir valstybės institucijų veiklai, o neigiamų padarinių valstybės institucijų saugomoms kultūros vertybėms pavyko išvengti ne dėl veikos mažareikšmiškumo, o tik dėl Restauratorių tarybos pastabumo, kurie pastebėjo pateiktų tvirtinti dokumentų suklastotą turinį. Skunde cituojama kasacinio teismo praktika, susijusi BK 37 straipsnio taikymu (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-112-648/2022, Nr. 2K-195-976/2022, Nr. 2K-27- 976/2023, Nr. 2K-68-976/2023, Nr. 2K-364/2013), ir teigiama, jog aplinkybę, kad S. D. veika buvo ne mažareikšmė ir pavojinga valstybės saugomai institucijų veiklai, įrodo tai, jog Programa buvo pateikta tvirtinti, kad pagal ją būtų vykdoma saugomų kultūros vertybių, auksuotės konservavimo ir restauravimo darbai. Programos parengimo tikslas buvo gauti valstybės finansavimą darbams ir pagal parengtą metodiką vykdyti saugomų kultūros vertybių restauravimo, konservavimo ir kitus su šiomis kultūros vertybėmis susijusius darbus. Nukentėjusioji, būdama aukščiausios kategorijos auksuotės restauratorė, nurodė, kad atliekant darbus pagal S. D. pateiktą Programą, būtų sugadintos kultūros vertybės, nes pagal tokio turinio metodiką ir Programą dirbti negalima. S. D. Programą suklastojo ir žinomai suklastotą Programą pateikė tvirtinti, taip išvengdama finansinių Programos rengimo išlaidų ir laiko sąnaudų, tuo pačiu išvengdama aukščiausios kategorijos auksuotės restauratoriams taikomų reikalavimų, o tam, kad Programa būtų tvirtinama – pasinaudojo nukentėjusiosios vardu ir reputacija. Už Programos parengimą S. D. gavo atlyginimą, o Programa buvo rengta užsakovui tam, kad šis gautų valstybės finansavimą darbams.

2.2. Nurodoma, kad nagrinėjamu atveju buvo sutrikdyta normali institucijų veikla, kadangi suklastota Programa buvo pateikta tvirtinimui Restauravimo tarybai, ir šios suklastotos Programos vertinimo metu paaiškėjo, kad jos turinys neatitinka tokiam dokumentui keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, vėlesnių pavojingų padarinių pavyko išvengti ne dėl S. D. valios ar pastangų, ir ne dėl veikos ne pavojingumo ar mažareikšmiškumo, o dėl Restauratorių tarybos atidumo.

2.3. Anot nukentėjusiosios atstovo, S. D. pavojingų padarinių sąmoningai ir sistemiškai siekė, ir klaidino tiek Restauratorių tarybą, tiek pirmosios instancijos teismą, meluodama, jog suklastotos Programos autorė yra nukentėjusioji, nors fakto, kad ji jokios Programos nerengė (tik jos preliminarų planą), negalėjo nežinoti. S. D. buvo prižadėjusi nukentėjusiąją nuvežti į objektą, apžiūrėti restauruotinų auksuotės dirbinių, tačiau niekada to nepadarė, ir klaidino teismą, jog Programa yra nukentėjusiosios parengta metodika ir programa. Teigiama, jog akivaizdu, kad tokiais veiksmais buvo siekiama suklastoti dokumentą, ir jį pateikti Restauratorių tarybai tvirtinti, naudojantis Nukentėjusiosios vardu, kvalifikacija ir reputacija, ir ši veika buvo pilna baigta pateikus dokumentus Restauratorių tarybai.

2.4. Kartu pažymima, kad S. D. nepadėjo išaiškinti nusikalstamos veikos, atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, o vėlesni jos parodymai buvo melagingi, teigiant, kad dokumentų autorė yra nukentėjusioji, vėliau – kad suklastotoje Programoje yra Nukentėjusiosios parašų įklijos, vėliau – kad ji nežino iš kur gavo suklastotus dokumentus, tariamai juos atsiuntė jai MMS žinute, kas pagal dokumentų apimtį ir jų formą (PDF formatas) neįmanoma. Tokia parodymų kaita ir apylinkės teismui teikti paaiškinimai rodo, kad S. D. nesigaili dėl padarytos veikos, nevertina savo elgesio kritiškai. Vis tik, ji pagal turimą išsilavinimą ir profesiją, būdama architekte, negalėjo nežinoti, jog elgiasi nusikalstamai. Pats nusikalstamos veikos veikimo būdas, sisteminis realizavimas aiškiai rodo sąmoningą ir kryptingą tikslą suklastoti Programą, Programoje esančia auksuotės restauravimo metodiką, Nukentėjusiosios parašus ir suklastotą dokumentą panaudoti, jį pateikiant Restauravimo tarybai tvirtinimui, tam kad vėliau pagal šią Programą ir joje esančią suklastotą metodiką būtų atliekami didelę kultūrinę ir istorinę reikšmę turinčių kultūros vertybių restauravimo darbai, realaus auksuotės dirbinių restauravimo išvengiant ar šiuos dirbinius, kurie yra kultūros vertybės dalis, sunaikinant.

2.5. Skunde akcentuojama, jog S. D. yra architektė, kuriai tokių dokumentų rengimas ir derinimas su Restauratorių taryba, yra kasdienė profesinė veikla. Taigi S. D. turi atitinkamų specialių žinių ir atitinkamą išsilavinimą, todėl suprato, kad elgiasi neteisėtai ir tokio elgesio siekė sąmoningai. Apylinkės teisme aiškindama, jog taip elgėsi dėl skubėjimo, nors tuo pačiu neigė savo dalyvavimą Programos klastojime ir melagingais parodymais kaltino nukentėjusiąją, darydama jai dar didesnę žalą. Teigiama, kad S. D. gerai žinojo, suvokė ir suprato jos rengiamų dokumentų prasmę, tokiems dokumentams keliamus turinio, formos ir kitus reikalavimus, tokių dokumentų rengimo prasmę ir tikslą. Be to, tokios srities specialistams keliami didesni atidumo, kruopštumo, dokumentų rengimo reikalavimai.

2.6. Pažymima, kad S. D. aiškiai suvokė ir siekė, kad atsirastų nusikalstamos veikos padariniai, o jie dokumentų klastojimo bei vėlesnio panaudojimo veikomis atsirado, ypač nukentėjusiajai, kuriai dėl veikos labai stipriai pablogėjo sveikatos būklė. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys medicininiai duomenys, tai įrodyta Skundžiamame nuosprendyje pripažino ir pirmosios instancijos teismas, kartu pripažindamas tą nukentėjusiosios A. Č. patirtos neturtinės žalos turiniu. Taip pat dėl S. D. veikos ir suklastotų dokumentų turinio buvo suabejota nukentėjusios kompetencija bei kvalifikacija, kadangi Programoje buvo suklastoti Nukentėjusiosios parašai, o S. D. aiškino, jog nukentėjusioji tariamai neprisimena, kokius dokumentus pati parengė. Be kita ko, dėl suklastotų dokumentų nukentėjo nukentėjusiosios dalykinė reputacija – jos geras vardas tarp restauratorių bendruomenės. Dėl bylos medžiagoje esančio Kultūros vertybių apsaugos departamento pirmininko R. Š. ir nukentėjusiosios pokalbio turinio aplinkybių, nukentėjusioji turėjo teisintis ir rašyti paaiškinimus tiek Restauravimo tarnybai, tiek Lietuvos restauratorių asociacijai (toliau – ir Asociacija).

2.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino tikro dokumento suklastojimą, t. y. kad S. D. suklastojo tikrą dokumentą, ir netyrė dokumento suklastojimo. Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalindamas dokumento suklastojimą iš esmė rėmėsi S. D. 2022 m. kovo 19 d. rašte Restauravimo tarybai ir rašytiniuose parodymuose pateikta informacija, kurioje S. D. neneigė, kad buvo atvykusi pas nukentėjusiąją ir vietoje pokalbio apie tolimesnę Programos eigą, buvo nuvesta ne į nukentėjusiosios kabinetą, o pas jos vadovę J. S., kur vyko kalba apie atsiskaitymą už atliktus darbus. Minėjo, kad apmokėjimas bus atliktas po to, kai visa Programa bus patvirtinta Restauravimo taryboje. S. D. nėra minėjusi jokių pasisakymų ar frazių, kad Programoje esanti auksuotės programa yra parengta kito asmens, ar kad kažkas kitas pasirašė šiame dokumente vietoj nukentėjusiosios. S. D. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad nukentėjusioji pati užsiminė, kad jos jai siųstoje Programoje keliose vietose yra jos parašo techninė įklija. Tokia S. D. versija neatitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių. Duodama parodymus nukentėjusioji parodė, kad Programa buvo ne jos rašyta ir keturi parašai ne jos, jog niekada jokių įklijų savo iniciatyva nukentėjusioji nedarė ir nerengė Programos, kuri buvo pateikta Restauravimo tarybai. Nukentėjusioji parodė, kad aiškinantis šį klausimą S. D., dalyvaujant liudininkams (Gudino restauravimo centro direktorei J. S.), prisipažino, jog šiuos parašus suklastojo. S. D. pasakė, kad suklydo, kad jai labai reikėjo, dėl to padirbo nukentėjusiosios parašus. Nukentėjusiosios parodymus visiškai patvirtino liudytoja J. S.

2.8. Nors pirmosios instancijos teismas, rėmėsi aplinkybe, jog Programą rengė dar du asmenys, teigti, kad tai padarė S. D. vien dėl to, kad ji buvo šios Programose rengėja ir koordinatorė, nėra teisinio pagrindo, tačiau tai nėra visiškai tikslu. Atkreipiamas dėmesys, kad Programą, toje dalyje, kurioje buvo suklastoti nukentėjusiosios parašai rengė ir už ją atsakinga buvo būtent S. D. ir būtent ji kreipėsi į nukentėjusiąją, kad jai padėtų paruošti Programą. Jokie tretieji asmenys prie aptariamos Programos dalies rengimo neprisidėjo. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad nukentėjusioji niekada Programoje nepasirašė, todėl jokiam kitam asmeniui, išskyrus S. D., nebuvo absoliučiai jokio motyvo ir tikslo klastoti nukentėjusiosios parašus Programoje, teikiant ją tvirtinti Restauravimo tarybai. Galiausiai S. D. savo parodymuose teigė, kad pasirašytą Programą gavo per MMS iš nežinomo numerio. Nukentėjusioji parodė, kad niekada jokios Programos S. D. nesiuntė ir nepasirašė, todėl akivaizdu, jog versija, kad suklastotą Programą atsiuntė kažkoks nežinomas asmuo tėra tik gynybinė pozicija. Be to, S. D. taip pat paaiškino, kad suklastotą Programą suklijavo iš kelių skirtingų Programos rengėjų gautų dokumentų, tai vadinasi tik ji vienintelė galėjo atlikti dokumento klastojimo veiksmus. Nukentėjusioji jos autorystei priskirtos Programos dalies ir metodikos neruošė, ir ją pagaminti (sukurti fiktyvų turinį ir uždėti į nukentėjusiosios panašius parašus) galėjo tik pati S. D. Neaišku, kokiais byloje esančiais įrodymais remdamasis, apylinkės teismas padarė priešingą išvadą, kadangi visi byloje esantys įrodymai patvirtina nukentėjusios pateikiamus argumentus.

2.9. Kartu teigiama, jog Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nesant Programos originalo – popierinio dokumento, neįmanoma nustatyti kokiu būdu buvo suklastoti nukentėjusiosios parašai, ar padarant įklijas, ar suklastojant tikrą parašą. Vis tik, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir visiškai netyrė ar buvo suklastoti tik nukentėjusiosios parašai, ar ir visas Programos turinys. Nukentėjusioji vienareikšmiškai nurodė, kad jokios metodikos Programoje niekada nerengė, vadinasi S. D. suklastojo ne tik nukentėjusios parašą, tačiau ir visą metodiką. Cituojant kasacinio teismo praktiką, aktualią BK 300 straipsnio taikymui, nurodoma, jog S. D. negalėjo nežinoti, kad nukentėjusioji jai metodikos niekada nerengė, nes dėl jos rengimo su nukentėjusiąją nesitarė. Net ir gavusi dokumentus iš bet kurio asmens su nukentėjusiosios vardu, pavarde, parašais negalėjo nežinoti, kad teikia Restauratorių tarybai suklastotus dokumentus – visuose dokumentuose S. D. buvo nurodžiusi nukentėjusiąją prie šios metodikos rengėjų (prisidengdama nukentėjusiosios vardu ir reputacija).

2.10. Nukentėjusiosios atstovas, prašydamas priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pažymi, kad net ir atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 37 straipsniu dėl mažareikšmiškumo, tai neužkerta kelio taikyti baudžiamąsias poveikio priemones, numatytas BK 67 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju asmeniui, padariusiam veiką, nebuvo taikyta visiškai jokia atsakomybė ir nekilo jokių padarinių, t. y. iš principo leista ir ateityje kitiems asmenims elgtis tokiu būdu – bandyti klastoti dokumentus, tikintis išvengti atsakomybės. Nors pagal BPK 305 straipsnį teismo nuosprendis turi būti motyvuojamas, pirmosios instancijos teismas Skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl baudžiamųjų priemonių taikymo, t. y. nebuvo motyvuotai pasisakyta kodėl architektė, pripažinta klastojanti ir naudojanti suklastotus dokumentus, gali be jokių pasekmių toliau elgtis tokiu pačiu būdu ir kodėl šiuo atveju baudžiamosios poveikio priemonės iš viso neturi būti taikomos. Nukentėjusiosios atstovo vertinimu, kadangi nusikaltimas buvo padarytas darbinės veiklos srityje, baudžiamosios poveikio priemonės – teisės dirbti architektu atėmimas, kartu su baudžiamajame įsakyme numatyta sankcija, būtų teisinga, proporcinga ir pagrįsta bausmė už padarytą nusikalstamą veiką.

2.11. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkinti tik iš dalies. Skunde nurodomas civilinio ieškinio išsprendimui taikomas teisinis reguliavimas, cituojama teismų praktika, susijusi su priteistinos neturtinės žalos dydžiu bei analizuojamos konkrečiose situacijose asmenims priteistos pinigų sumos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2011, Nr. 2K-35-719/2022, Nr. 3K-3-323/2013, kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-417/2013, Nr. 3K-7-255/2005, Nr. 3K-3-1049, Nr. 3K-3-406/2013, Nr. 2K-303/2006, Nr. 2K-207-628/2023, Nr. 2K-154-495/2022). Mažindamas nukentėjusiosios prašomą priteisti 3 000 (trijų tūkstančių) eurų neturtinės žalos atlyginimo dydį ir priteisdamas 500 (penkis šimtus) eurų, pirmosios instancijos teismai nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog nukentėjusiosios dalykinei reputacijai iš tikro buvo padaryta reali žala, kad jos teigimu, dėl minėto įvykio jai sumažėjo užsakymų, ji patyrė finansinių nuostolių. Nukentėjusiosios sveikatos pablogėjimo neturtinės žalos kontekste apylinkės teismas apskritai nevertino ir dėl to išsamiau nepasisakė, tik nurodė, jog nukentėjusiosios sveikata pablogėjo. Apylinkės teismo nustatytas neturtinės žalos dydis neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų ir nukrypsta nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl nukentėjusiosios civilinis ieškinys turi būti tenkintas visa apimtimi.

2.12. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visos bylos aplinkybių visumos, o būtent, dėl padaryto nusikaltimo patirtų dvasinių išgyvenimų pobūdžio, sukrėtimo, neigiamų emocijų ir šių patirtų nepatogumų apimties ir neigiamų padarinių trukmės, kas tęsiasi nuo tada, kai nukentėjusioji sužinojo apie padarytą nusikaltimą – 2021 m., iki šio momento. Taip pat apylinkės teismas neįvertino padarytos žalos dalykinei reputacijai, kurią patvirtina liudytojų parodymai, kur kvestionuojama nukentėjusiosios kvalifikacija. Nukentėjusioji turėjo teisintis ir rašyti įvairius raštus Restauravimo tarybai ir Asociacijai, eiti į apklausas ir teismą. Nukentėjusioji labai išgyveno, kad iš jos gali būti atimta aukščiausios kategorijos meno restauratorės kvalifikacija, jei nusikaltimas nebūtų įrodytas. Kol vyko bylos nagrinėjimas, nukentėjusioji išgyveno stresą, įtampą, nes turėjo teisintis, jog metodikos nerengė. Nukentėjusioji išgyvena ir dėl to, kad prisidengiant jos vardu buvo padarytas nusikaltimas. Neabejotina, kad darant nusikaltimą – klastojant parašus, pasinaudojant asmens vardu ir pateikiant nekokybiškai parengtą Programa ir metodiką, imama abejoti, neva, pasirašiusio asmens profesine kvalifikacija, prasčiau vertinami jo profesiniai sugebėjimai ir vardas, dėl to asmens dalykinei reputacijai kyla žala. Be to, padarius nusikaltimą Nukentėjusiosios rūpesčiai peržengė įprastas ribas, teko įdėti daug pastangų, kad apginti pažeistas teises, atsirado dvasinių sukrėtimų, emocijų, depresijos, išgyvenimų ir sveikatos problemų, kas suponuoja neturtinės žalos faktą. Liko neįvertinti į bylą pateiktų medicininiai duomenys, kurie patvirtina, kad suprastėjo nukentėjusiosios sveikata (kamuoja miego sutrikimai, įtampos galvos skausmas, hipertenzija).

2.13. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė patirtų atstovavimo išlaidų ir nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Toks sprendimas tenkinus ieškinį ar jo dalį, ir nepriteisti atstovavimo išlaidų iš esmės prieštarauja teisinei logikai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsniu, pateikus ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka ir tenkinus civilinį ieškinį, kartu su neturtine žala, ieškovui priteisiamos jo patirtos išlaidos už atstovavimą. Taigi teisės požiūriu tokia situacija, kad pareiškiant civilini ieškinį baudžiamojoje byloje ir pareiškiant civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, atstovavimo išlaidų klausimas tenkinus civilinį ieškinį būtų išsprendžiamas visiškai skirtingai, yra ydinga ir prieštarauja bendriesiems teisiniams protingumo bei sąžiningumo principams. Kadangi civilinis ieškinys pagal savo esmę užtikrina kompensacinę funkciją, tenkinus ieškinį ar jo dalį, proporcingai priteisiamos ir turėtos atstovavimo išlaidos. Ieškinio tenkinimas nepriteisiant ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, neturėtų jokios prasmės, nes nebūtų užtikrinama minėta ieškinio kompensacinė funkcija, todėl civilinis ieškinys pagal savo prigimtį ir turinį reikalauja taikyti atitinkamas CPK normas. Pažymima ir tai, kad CPK 93 straipsnio nuostata neprieštarauja jokiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatai, todėl turėtų būti taikoma ir baudžiamojoje byloje priteisiant ieškovo naudai jo patirtas atstovavimo išlaidas.

2.14. Taip pat pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad nukentėjusioji apskritai nepatyrė jokių atstovavimo išlaidų, todėl jos jai ir neturi būti priteisiamos. Skunde nurodoma, kad nukentėjusioji pati už teisines paslaugas asmeniškai sumokėti negalėjo, kadangi to neleido jos finansinė padėtis, todėl jį kreipėsi į Asociaciją, jog ji padėtų jai apginti savo pažeistas teises ir gauti kokybiškas atstovavimo paslaugas. Pažymima, kad vienas iš Asociacijos tikslų yra Asociacijos narių gynimas teisinėmis priemonės (Asociacijos įstatų 2.2.2, 2.2.3 punktai). Aplinkybė, kad patirtas atstovavimo išlaidas įsipareigojo atlyginti Asociacija, nereiškia, kad nukentėjusioji jokių išlaidų nepatyrė, kaip nepagrįstai teigiama Skundžiamame nuosprendyje. Asociacija surado nukentėjusiajai teisininkus, juos pasamdė ir mokėjo atlyginimą. Į bylą buvo pateikta Asociacijos ir nukentėjusiosios sudaryta sutartis dėl teisinių išlaidų apmokėjimo, pagal kurią nukentėjusioji yra įsipareigojusi apmokėti atstovavimo išlaidas Asociacijai, kai jos bus priteistos. Taigi ta aplinkybė, kad Asociacija apmokėjo už teisinį savo narės atstovavimą iš savo pačios sąskaitos, o ne skolino lėšas nukentėjusiajai su tikslu, kad ši išlaidas padengtų pati, nereiškia, kad nukentėjusioji nepatyrė jokių išlaidų. Aiškinant priešingai būtų nukrypstama nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo praktikos tokiose situacijose (kasacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, Nr. 3K-3-256-684/2015, Nr. e3K-3-275- 823/2021, Nr. e3K-3-44-684/2023, Nr. e3K-3-7-701/2023, Nr. 3K-3-256-684/2015). Be to, žemesnės instancijos teismo teiginys, kad nėra jokio faktinio pagrindo šias išlaidas atlyginti, yra klaidingas, kadangi jog išlaidos realiai buvo patirtos, patvirtina pateikti įrodymai apie PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą (4 t., b. l. 17–54,153–154).

4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

5. Teismo posėdžio metu S. D. gynėjas advokatas Ruslanas Boiko kaip ir pati apeliantė, apeliacinį S. D. skundą palaikė, prašė jį tenkinti, o nukentėjusios A. Č. atstovo apeliacinį skundą prašė atmesti. Nukentėjusios A. Č. atstovas advokatas Vaidas Radvila prašė S. D. skundą atmesti, o jo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti ir Skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens S. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Nukentėjusiosios A. Č. atstovo advokato Vaido Radvilos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nagrinėjamu atveju atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės S. D. ir nukentėjusiosios A. Č. atstovo advokato Vaido Radvilos apeliaciniuose skunduose pateikiamos iš esmės skirtingos pozicijos dėl Skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo. Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės S. D. ginčija pirmosios instancijos išvadas dėl jos kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Nukentėjusios A. Č. atstovas advokatas Vaidas Radvila nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo, taip pat nurodo, jog nepagrįstai iš kaltinimo S. D. buvo pašalintas nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje požymis – tikro dokumento suklastojimas. Nukentėjusios atstovo apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio ir nepagrįstai atmesto nukentėjusiosios prašymo atlyginti proceso išlaidas. Pateiktų apeliacinių skundų turinys leidžia spręsti, kad juose išdėstyti argumentai iš esmės skiriasi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl abiejų skundų pasisakys atskirai.

Dėl atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės S. D. apeliacinio skundo

7. Apeliacinės instancijos teisme pakartotinai išanalizavus byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad S. D. apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl to, jog S. D. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje požymiai.

8. Teisėjų kolegija, atsakydama į S. D. apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netyrė, ar Programoje yra nukentėjusiosios A. Č. ar kito asmens parašas, pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste svarbu nustatyti, ne kas konkrečiai pasirašė už A. Č., bet nustatyti faktą, ar Programoje esantys A. Č. parašai yra pasirašyti būtent pačios A. Č. Šioms aplinkybėms nustatyti pirmosios instancijos teismas 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje paskyrė dokumento – Programos ekspertinį tyrimą (4 t., b. l. 120-121). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. lapkričio 16 d. ekspertizės akte Nr. 11-2044 (23) konstatuota, kad: tikėtina, jog 2019 m. (duomenys neskelbtini) tvirtovės vadavietės pastatų komplekso tvirtovės komendanto rūmų (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) I a. pat. Nr. 121/122 interjero polichromuoto lipdybinio dekoro, tapybos ir auksuotės tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų programoje 1, 8, 29, 34 lapuose esantys parašai A. Č. vardu nėra nuskenuoti nuo asmens parašų originalų, t. y., tikrais asmens parašais pasirašyto dokumento. Nustatyti, ar tyrimui pateikto dokumento 1, 8, 29, 34 lapuose esantys parašai A. Č. vardu buvo padirbti techniniu būdu (perpiešti prieš šviesą tiesiogiai ar su išankstiniu pasiruošimu ar pasirašyti pamėgdžiojant) ar įkelti skaitmeninio montažo būdu, negalima, nes pavienių koordinacijos sutrikimo, tempo sulėtėjimo, parašų ženklų štrichų defektų požymių nepakanka, o kitai tokiai išvadai reikalingų požymių, nesant dokumento originalo ir tiriant tik jo kopijas, nustatyti negalima (4 t., b. l. 127-134). Be to, nukentėjusioji A. Č. viso proceso metu (tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) laikėsi nuoseklios pozicijos, jog Programoje ji nepasirašė. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama S. D. apeliaciniame skunde, tyrė Programos parašų autentiškumą, ir ištirtų įrodymų pagrindu padarė pagrįstas išvadas, jog Programos 1, 8, 29 ir 34 lapuose esantys parašai yra ne restauratorės A. Č.

9. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nepaisant pasikeitusio teisinio reguliavimo, ar nusistovėjusios tokio pobūdžio dokumentų teikimo tvarkos Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos per Kultūros paveldo elektroninių paslaugų informacinę sistemą – 2019 m. (duomenys) tvirtovės vadavietės pastatų komplekso tvirtovės komendanto rūmų (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) I a. pat. Nr. 121/122 interjero polichromuoto lipdybinio dekoro, tapybos ir auksuotės tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų programa gali būti ir yra nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje dalykas. Pirmos instancijos teismo išvados, kad Programa, kurią S. D. per R. B. ir R. S., nesuvokusias apie daromą nusikalstamą veiką, pateikė Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos per Kultūros paveldo elektroninių paslaugų informacinę sistemą, yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnyje dalykas, pagrįstos visapusiška ir išsamia visų bylos aplinkybių analize, įrodymai įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmos instancijos teismo išvadomis, jų nekartos, tik dar kartą akcentuos esmines bylos aplinkybes.

10. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad S. D. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad ji panaudojo suklastotą tikrą dokumentą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias su valdymo tvarka siejamas vertybes kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos, esančios dokumente, patikimumas, normali, teisinga dokumentų apyvarta. Teisinė apsauga suteikiama tiek dokumentų, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai, tiek privačių asmenų sukurtų dokumentų apyvartai. Pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Skirtingų rūšių dokumentai turi skirtingus rekvizitus, be to, gali egzistuoti kaip įrašai ne tik popieriuje, bet ir elektroninėje erdvėje ar laikmenoje. Svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie tam tikromis aplinkybėmis yra tinkami melagingam faktui paliudyti. Tikro dokumento esminiu požymiu laikytina tai, kad jį surašė (ir (ar) pasirašė) asmenys, turintys teisę ir įgaliojimus atlikti tokį veiksmą, o jo suklastojimas gali pasireikšti melagingos informacijos jame įtvirtinimu (intelektinis suklastojimas) arba mechaniniu poveikiu tokio dokumento turiniui ar rekvizitams, pvz., datos, parašo, jame esančios informacijos pakeitimu ir pan. (materialusis suklastojimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2024 m. gegužės 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-648/2024). Kitaip tariant, norint asmens veiksmus kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti du teisiškai reikšmingus faktus: 1) šiuo atveju tikro dokumento suklastojimo faktą; ir 2) tai, kad suklastotas tikras dokumentus patvirtina juridinį faktą.

11. Šio procesinio sprendimo 8 punkte jau buvo minėta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Programos 1, 8, 29 ir 34 lapuose esantys parašai yra ne restauratorės A. Č., kuri Programoje buvo nurodyta kaip auksuotės restauravimo metodikos autorė. Programoje A. Č. nurodžius kaip auksuotės restauravimo metodikos autorę, nors, kaip nustatyta ji tokios metodikos nerengė ir nepasirašė, tikrame dokumente (Programoje) buvo pateikti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. Tokios situacijos anksčiau paminėtoje teismų praktikoje vertinamos kaip tikro dokumento klastojimas (intelektinis klastojimas). Taigi teisėjų kolegija laiko, kad šioje byloje yra nustatytas tikro dokumento suklastojimo faktas.

12. Atsakant į S. D. apeliacinio skundo argumentą, jog kaltinime nurodyta ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos pateikta Programa tebuvo juodraštis, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, teisėjų kolegija pažymi, kad juridinis faktas suprantamas kaip aktas, šiuo atveju dokumentas, nuo kurio priklauso asmenų turtinių ar neturtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakymo „Dėl Kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau Aprašas) 1 punkte numatyta, kad Aprašas reglamentuoja į Kultūros vertybių registrą (toliau – Registras) įrašytų kilnojamųjų kultūros vertybių, taip pat vertybių, kurios yra nekilnojamojo kultūros paveldo statinio viena iš vertingųjų savybių (dailės kūrinių), ir dailės nekilnojamojo kultūros paveldo objektų (toliau kartu – Dailės vertybės) tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų programos rengimą, šių darbų planavimą, atlikimą, proceso ir kokybės kontrolę, programos galiojimo stabdymą arba jos pripažinimą netekus galios bei darbų priėmimą. Iš esmės analogiškai Aprašo reguliavimo ribos buvo apibrėžtos ir ankstesnės redakcijos, galiojusios nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2020 m. gegužės 1 d., ministro įsakyme. Svarbu paminėti, kad tiek Aktualios redakcijos 16-22 punktai, tiek Aprašo redakcijos, galiojusios nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2020 m. gegužės 1 d., 11-17 punktai, aiškiai apibrėžia teisinę tokios Programos reikšmę. Pavyzdžiui, Aprašo redakcijos, galiojusios nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2020 m. gegužės 1 d., 11 punkte buvo įtvirtintas imperatyvas, kad Tarybos patvirtinta Programa galioja 5 metus. Dailės vertybės tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbus galima pradėti vykdyti nuo Programos patvirtinimo dienos. Aktualios redakcijos Aprašo 17 punkte, kaip ir Aprašo redakcijos, galiojusios nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2020 m. gegužės 1 d., 12 punkte numatyta, kad Tarybos patvirtintos Programos paveldosaugos (specialioji) ekspertizė neprivaloma. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad nei aktualios redakcijos Apraše, nei prieš tai galiojusios redakcijos Apraše, nėra ir nebuvo įtvirtinta galimybė Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos teikti restauratorių parengtus tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų programų projektus ir/ar juodraščius. Teisinis reguliavimas aiškiai numatė, kad per Kultūros paveldo elektroninių paslaugų informacinę sistemą Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos teikiama parengta programa, bet ne projektas (juodraštis) kaip nurodo apeliantė, ir tai S. D., turinčiai ilgametę patirtį, buvo žinoma. Taigi aptartas teisinis reguliavimas teisėjų kolegijai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad kaltinime nurodyta Programa sukelia aiškiai apibrėžtas teisines pasekmes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją (programą) pripažino nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, dalyku.

13. Teisėjų kolegija, atsakydama į S. D. apeliacinio skundo argumentus, jog teisinis reguliavimas nereikalauja, jog Programa, teikiama Kultūros paveldo departamentui privalo būti pasirašyta, akcentuoja, jog kiekvieno dokumento, sukeliančio teisines pasekmes, autentiškumą patvirtina parašas ir/ar spaudas. Lietuvos Vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 patvirtintų Dokumentų rengimo taisyklių 17 punkte įtvirtinta, kad dokumento autentiškumo ir vientisumo patvirtinimo būdai yra: 1) parašas (šiuo atveju dokumento turinyje nurodomos dokumentą pasirašančio (patvirtinančio) asmens pareigos, vardas ir pavardė ir pasirašoma); 2) elektroninis parašas (šiuo atveju nurodomas elektroninį parašą sukūrusio asmens pareigos, vardas ir pavardė. Jei ši informacija nėra nurodyta elektroninio parašo sertifikate, ji turi būti pateikta metaduomenyse); 3) elektroninis spaudas (šiuo atveju nurodomas elektroninį spaudą sukūrusio juridinio asmens pavadinimas. Jei ši informacija nėra nurodyta elektroninio spaudo sertifikate, ji turi būti pateikta metaduomenyse); 4) kitos dokumento turinio vientisumui užtikrinti naudojamos technologijos (elektroninės laiko žymos ar kt.). Svarbu paminėti ir tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai R. Š. ir J. A. P. nurodė, kad Programos turi būti pasirašytos jos rengėjų. Be to, liudytojas R. Š. papildomai nurodė, kad dėl to, jog praeityje buvo paplitęs būdas dokumento autentiškumą tvirtinti parašo įklija, jie buvo priversti kontaktuoti su programos rengėjais, kad įsitikinti, ar tikrai jie patvirtina dokumento autentiškumą. Taigi aptartas teisinis reguliavimas, o taip pat ir liudytojų parodymai, paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog Programos, teikiamos Kultūros paveldo departamentui galėjo būti ir nepasirašomos.

14. Apeliantė S. D. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad faktai, jog vėliau pakoregavus Programą ji buvo patvirtinta, ir kad niekas dėl parengtos Programos pretenzijų neturėjo, leidžia daryti išvadą, kad jos veiksmuose nėra požymių nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, o būtent, kad jos veiksmai nesiekia tokio pavojingumo lygio, jog būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę. Su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Vien faktas, jog vėliau (teikiant Programą antrą kartą, jau su jos autentiškumą patvirtinančiais autorių parašais) Programa buvo patvirtinta, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog S. D. panaudojo suklastotą tikrą dokumentą. Tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti S. D. veiksmai, nepaisant to, kad Programa vėliau buvo patvirtinta, yra pavojingi baudžiamojo įstatymo požiūriu ir kad už juos gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, teisėjų kolegija pasisakys plačiau, atsakydama į nukentėjusios A. Č. atstovo advokato Vaido Radvilos apeliacinio skundo argumentus dėl veikos mažareikšmiškumo.

Dėl nukentėjusios A. Č. atstovo advokato Vaido Radvilos apeliacinio skundo

15. Nukentėjusiosios A. Č. atstovas advokatas Vaidas Radvila apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas Skundžiamą nuosprendį, nevertino fakto, jog suklastoti buvo ne tik Programoje esantys A. Č. parašai, bet ir pats Programos turinys. Atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. S. D. teismui buvo perduota kaltinant ją pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad ji suklastojo tikrą dokumentą, o vėliau suklastotą tikrą dokumentą panaudojo. Kaltinamajame akte aprašant S. D. atliktus veiksmus buvo aiškiai nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais S.. D. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką – keturis kartus pasirašė už nukentėjusiąją restauratorę A. Č. ir tokį aiškiai suklastotą dokumentą panaudojo. Kaltinimas dėl to, kad S. D. suklastojo ir Programos turinį, jai nebuvo pareikštas. Be to, pirmosios instancijos teisme nei prokuroras nei nukentėjusioji neteikė prašymo pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Svarbu paminėti ir tai, kad toks prašymas kartu su apeliaciniu skundu nebuvo pateiktas ir apeliacinės instancijos teismui. Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis apeliacinio skundo argumentas peržengia pareikšto kaltinimo, o kartu ir apeliacijos ribas, todėl dėl jo teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

16. Teisėjų kolegija nesutinka su nukentėjusiosios A. Č. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo S. D. pašalino jai inkriminuotas aplinkybes – tikro dokumento suklastojimą. Apelianto vertinimu ta aplinkybė, jog aktualią programos dalį rengė būtent S. D., patvirtina, jog būtent ji Programą ir suklastojo. Nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu akcentuoti, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Jei byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs ir jie neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021). Nagrinėjamoje byloje neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent S. D. kaltinime nurodytu būdu suklastojo tikrą dokumentą, nėra. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad vien fakto, jog S. D. buvo Programos rengėja ir koordinatorė nepakanka pripažinti, jog būtent ji pasirašė A. Č. vardu. Šio procesinio sprendimo 8 punkte jau buvo minėta, kad 2023 m. rugsėjo 5 d. nutarties pagrindu atlikus dokumento – Programos ekspertinį tyrimą, nesant dokumento originalo ir tiriant tik dokumento kopijas, nepavyko nustatyti, ar Programos 1, 8, 29, 34 lapuose esantys parašai A. Č. vardu buvo padirbti techniniu būdu (perpiešti prieš šviesą tiesiogiai ar su išankstiniu pasiruošimu ar pasirašyti pamėgdžiojant) ar įkelti skaitmeninio montažo būdu. Tai reiškia, kad nesant originalaus dokumento, taip pat neįmanoma tiksliai identifikuoti (nustatyti), kas konkrečiai Programos 1, 8, 29, 34 lapuose pasirašė už A. Č. Šiame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad prie Programos rengimo, be kaltinamosios S. D., prisidėjo dar du asmenys – R. B. ir J. A. P. Nurodytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš kaltinimo, pareikšto S. D., pašalino alternatyvų nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymį – tikro dokumento suklastojimą.

17. Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiosios A. Č. atstovo advokato Vaido Radvilos apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai S. D. veiksmus vertino kaip mažareikšmius ir nepagrįstai jos atžvilgiu pritaikė BK 37 straipsnio nuostatas. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą S. D., padariusią nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo, pernelyg sureikšmino faktus, jog dėl A. Č. veiksmų nebuvo padaryta žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms bei tai, kad A. Č. buvo davusi žodinį sutikimą rengti auksuotės restauravimo darbų metodiką. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad S. D. veiksmai nesukėlė teisinių pasekmių yra prieštaringos: viena vertus, pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad S. D. veiksmai nesukėlė suinteresuotų asmenų teisių pažeidimo, kita vertus – konstatuoja, kad dėl S. D. veiksmų A. Č. patyrė turtinę žalą.

18. Vertinant teismų praktikoje BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų pavojingumą yra pažymėta, kad nusikalstama veika kėsinamasi į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą. Straipsnyje uždraustos veikos pavojingos tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas gali teisinėje apyvartoje įtvirtinti netikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-654/2023). Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad S. D. veika nedarė jokios įtakos teisiniams santykiams, nepažeidė suinteresuotų asmenų teisių ar negalėjo lemti neteisingų sprendimų priėmimo. Šio procesinio sprendimo 12 punkte jau buvo nurodyta, kad Aprašo nuostatos pakankamai detaliai ir imperatyviai reglamentuoja į Kultūros vertybių registrą (toliau – Registras) įrašytų kilnojamųjų kultūros vertybių, taip pat vertybių, kurios yra nekilnojamojo kultūros paveldo statinio viena iš vertingųjų savybių (dailės kūrinių), ir dailės nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų programos rengimą, šių darbų planavimą, atlikimą, proceso ir kokybės kontrolę bei darbų priėmimą. Svarbu paminėti tai, kad Aprašas patvirtintas įgyvendinant Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo nuostatas. Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tirti, konservuoti ir restauruoti kilnojamąsias kultūros vertybes, taip pat vertybę, kuri yra viena iš nekilnojamojo kultūros paveldo statinio vertingųjų savybių, ir dailės nekilnojamojo kultūros paveldo objektus gali tik kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos atestuoti restauratoriai, turintys atitinkamas kvalifikacines kategorijas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad restauravimo taryba tvirtina kilnojamųjų kultūros vertybių, taip pat vertybės, kuri yra viena iš nekilnojamojo kultūros paveldo statinio vertingųjų savybių, ir dailės nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tyrimo, konservavimo ir restauravimo programas, kontroliuoja darbų procesą ir kokybę ir priima darbą. Toks detalus ir imperatyvaus pobūdžio teisinis kilnojamųjų vertybių restauravimo proceso reglamentavimas rodo įstatymo leidėjo valią apsaugoti kilnojamąsias kultūros vertybes nuo sunaikinimo ir/ar sugadinimo, netinkamo jų restauravimo, ir siekį išsaugoti kilnojamąsias kultūros vertybes ateities kartoms. Pirmosios instancijos teisme apklausta nukentėjusioji A. Č. ir liudytojas R. Š. parodė, kad restauravimo darbų metodika turi būti parengta taip, kad pagal ją galėtų dirbti bet koks restauratorius, ne tik jos rengėjas; jei metodika parengta netiksliai ar aplaidžiai, atsiranda galimybė piktnaudžiauti, naudojant netinkamas medžiagas ar darbo metodus. Tokiu būdu gali būti padaroma žala kultūros paveldo objektui, jo vertei. Parengus netikslią, pernelyg abstrakčią metodiką, atsiranda žalos padarymo galimybė. Ir nors nagrinėjamu atveju reali žala kultūros paveldo objektui nebuvo padaryta, tačiau jos išvengta tik todėl to, kad atsakingi asmenys, Programos tvirtinimo metu, sugebėjo nustatyti Programos klastojimo faktą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad A. Č. akcentavo, kad jos vardu parengta metodika buvo paviršutiniška, parengta atmestinai. Kitaip tariant, šiuo atveju akivaizdu, jog dėl S. D. veiksmų – suklastoto tikro dokumento panaudojimo, galėjo būti priimti neteisingi sprendimai dėl kultūros paveldo objektų restauravimo, kas galėjo sąlygoti realų pavojų jų tinkamai apsaugai, išsaugojimui. Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, suklastoto tikro dokumento panaudojimas lėmė nukentėjusios kaip restauratorės autorinių teisių pažeidimą, iš ko iš esmės ir buvo kildinamas neturtinės žalos atsiradimo faktas. Aptarto teisinio reguliavimo ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą BK 37 straipsnio pagrindu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

19. Skiriant S. D. bausmę svarbu akcentuoti, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, kurios paskirtis – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1–2 dalys). Vieningą bausmės paskirtį sudaro visų šių tikslų visuma. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai bei kaltininko asmenybei. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1–2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę S. D., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą – padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis – ištekėjusi, dirba, neteista, nors vieną kartą bausta administracine tvarka, tačiau administracinė nuobauda sumokėta (2 t., b. l. 181). Baudžiamojoje byloje nustatytos ir aptartos aplinkybės, duomenys apie nuteistosios asmenybę, apie pačios nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti paskiriant jai sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą bausmę – baudą, jos dydį parenkant lygų įstatyme numatytam minimumui.

20. Nukentėjusiosios A. Č. atstovas advokatas Vaidas Radvila ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistą neturtinės žalos (500 eurų) dydį. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, civilinį ieškinį tenkindamas iš dalies, neįvertino pateiktų duomenų apie suprastėjusią nukentėjusios A. Č. sveikatą, jos patirtų neigiamų išgyvenimų dėl vykstančio proceso, taip pat dalykinės reputacijos suprastėjimo. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė teisinį reguliavimą, teismų praktiką, suformuotą nustatant neturtinės žalos atsiradimo dydį ir pačios žalos priteisimo pagrindus. Teisinis reguliavimas ir teismų praktika buvo sugretinta su šioje byloje nustatytomis ir neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingomis aplinkybėmis, įvertinti nukentėjusios pateikti medicininiai dokumentai (3 t., b. l. 78), taip pat tos aplinkybės, jog nusikalstama veika sukėlė grėsmę nukentėjusios A. Č. dalykinei reputacijai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį iš dalies ir priteisdamas nukentėjusiajai 500 eurų neturtinei žalai atlyginti, teisės taikymo klaidų nepadarė, nenukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų teisės aiškinimo taisyklių nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertino visas reikšmingas aplinkybes, todėl keisti priteistos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.

21. Apeliaciniame skunde nukentėjusios atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė S. D. baudžiamojo poveikio priemonės. Apelianto nuomone, įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį, tikslinga S. D. uždrausti verstis architekto veikla. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu asmeniui siekiama to paties rezultato, kaip ir kriminaline bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti arba apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir paskyrimas yra teismo diskrecija. Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas individualiai įvertina kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis Atsižvelgdamas į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), teismas parenka tokias suderintas priemones ir pareigas, kurios nuteistajam gali turėti didžiausią poveikį, taip padėdamos įgyvendinti bausmės paskirtį, apibrėžtą BK 41 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2024 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-976/2024). BK 68² straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) buvo nurodyta, kad teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančiame BK 68¹ straipsnyje (2023 m. spalio 10 d. įstatymo redakcija) numatytos analogiškos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas – taikymo tikslas, sąlygos, trukmė nepasikeitė.

22. Sprendžiant klausimą dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo S. D., teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors nagrinėjamoje byloje S. D. nuteistina už nesunkų nusikaltimą, kurį ji padarė rengdama kultūros paveldo vertybių restauravimo programą, taip kaip ji apibrėžta Apraše, tačiau duomenų, kad ji anksčiau, vykdydama profesinę veiklą, būtų pažeidusi teisinį reguliavimą nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, apribojus S. D. teisę verstis architekto praktika, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, būtų neproporcingai suvaržyta nuteistosios teisė dirbti turimos profesijos srityje. Ir vis tik, įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, siekiant įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, tikslinga S. D. paskirti baudžiamojo poveikio priemonė, numatytą BK 68² straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) – uždrausti vienerius metus dalyvauti kilnojamųjų kultūros vertybių restauravimo procesuose, taip kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakyme „Dėl Kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

23. Apeliaciniame skunde nukentėjusios atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė atstovavimo išlaidų, neįvertino visų šiam klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija šiam apelianto argumentui pritaria tik iš dalies. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Spręsdamas klausimą dėl priteistino išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžio, teismas vertina bylos apimtį, sudėtingumą, proceso trukmę, laikotarpį, kurį advokatas atstovavo asmens interesams, jo indėlį bei aktyvumą procese, taip pat kitas aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias prašomų priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą pagrįstumą.

24. Nuketėjusioji ir jos atstovas prašė pirmosios instancijos teismo priteisti iš kaltinamosios S. D. nukentėjusiosios patirtas proceso išlaidas – 16 818,51 Eur, kurias sudaro 360,10 Eur už pareiškimo policijai dėl parašų klastojimo rengimą, 471,90 Eur už atstovavimą policijoje atliekant akistatą, 1 706,10 Eur už civilinio ieškinio rengimą, 689,70 Eur už prašymo rengimą ir susipažinimą su ikiteisminio tyrimo medžiaga, 598,95 Eur už ikiteisminio tyrimo medžiagos peržiūrą ir analizę, 473,75 Eur už prašymo teismui dėl papildomų įrodymų prijungimo prie bylos rengimą, 363,00 Eur už prašymo dėl nedalyvavimo teismo posėdyje rengimą, 1 815 Eur už pasirengimą atstovavimui ir atstovavimą 2022 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdyje, 181,50 Eur už susipažinimą su apklausos protokolu ir kaltinamuoju aktu, 524,50 Eur už atstovavimą teisme 2022 m. gruodžio 1 d., 816,75 Eur už pasirengimą atstovavimui ir atstovavimą 2023 m. vasario 7 d. teismo posėdyje, 589,87 Eur už pasirengimą atstovavimui ir atstovavimą 2023 m. vasario 28 d. teismo posėdyje, 363 Eur už atstovavimą 2023 m. kovo 14 d. teismo posėdyje, 148,83 Eur už susipažinimą su baudžiamosios bylos medžiaga, 333,96 Eur už prašymo dėl teismo posėdžių protokolų gavimo parengimą, 484 Eur už dokumentų peržiūrą ir analizę, 968 Eur už pasirengimą atstovauti ir atstovavimą 2023 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje, 2 707,98 Eur už baigiamosios kalbos rengimą ir pildymą, 499,12 Eur už prašymo ir pažymos dėl baigiamosios kalbos rengimą, 544,50 Eur už atstovavimą 2023 m. gegužės 18 d. teismo posėdyje, 499,13 Eur dėl prašymo dėl prokuroro ir gynėjo baigiamųjų kalbų pateikimo, 680,62 Eur už atstovavimą 2023 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdyje, 396,62 Eur už ekspertizės akto analizę, 520,50 Eur už pasirengimą 2024 m. sausio 16 d. teismo posėdžiui, 81,50 Eur už prašymo ir pažymos dėl bylinėjimosi išlaidų rengimą (4 t, b.l. 17-54, 153-154).

25. Sprendžiant atstovavimo išlaidų priteisimo klausimą šioje byloje svarbu paminėti tai, kad išlaidas advokato pagalbai apmokėti šioje byloje apmokėjo ne pati nukentėjusioji, o Lietuvos Restauratorių Asociacija, kas pirmosios instancijos teismo vertinumu, leidžia daryti išvadą, kad pati nukentėjusioji išlaidų teisinei pagalbai apmokėti nepatyrė. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors sąskaitas dėl advokato teisinės pagalbos šioje byloje apmokėjo ne pati nukentėjusioji, tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad nuteistoji neturi pareigos atlyginti nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų. 2021 m. gegužės 13 d. sutarties dėl teisinių išlaidų apmokėjimo, sudarytis tarp Lietuvos Restauratorių Asociacijos ir A. Č., 2, 3 ir 4 punktuose numatyta, kad asociacija apmokės advokatų kontorai už restauratorės (teismo pastaba A. Č.) atstovavimą patirtas išlaidas; asociacijos apmokėtas teisines paslaugas, restauratorė apmokės kai teismas priteis restauratorei patirtas bylinėjimosi išlaidas; tuo atveju jei teismas priteistų tik dalį patirtų išlaidų, restauratorė šią dalį apmokės asociacijai, o nepriteistų išlaidų apmokėti asociacijai neturės (4 t., b. l. 22). Taigi iš sutarties turinio akivaizdu, kad Lietuvos Restauratorių Asociacija apmokėjo išlaidas, susijusias su nukentėjusios interesų atstovavimu, o sutartimi nukentėjusioji A. Č. prisiėmė pareigą tas išlaidas grąžinti, jeigu teismas jas priteistų iš nuteistosios. Teisėjų kolegijos vertinimu tokios sutarties sudarymas, leidžia BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu iš nuteistosios S. D. išieškoti nukentėjusiosios A. Č. naudai išlaidas, patirtas advokato ir advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

26. Nustatant konkretų išieškotinų atstovavimo išlaidų dydį aktualios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintos rekomendacijos dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ir advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – ir Rekomendacijos). Minėtų rekomendacijos 4 punkte numatyta, kad atlygintinų išlaidų dydį teismas nustato, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes pagal šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, apimtį; baudžiamojo proceso ar administracinio nusižengimo teisenos trukmę; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių poreikį; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę negu registruota advokato darbo vieta; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; ginamojo ar atstovaujamojo elgesį proceso metu (piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis); advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Vis tik, būtina akcentuoti ir tai, jog kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad įstatymų leidėjas konkrečių aplinkybių, į kurias teismai, spręsdami dėl tokio pobūdžio proceso išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį), turi atsižvelgti, nedetalizavo. Rekomendacijų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, jų maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-387/2023).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktinį bei teisinį sudėtingumą, tai kad baudžiamąją bylą sudaro penki tomai, kaltinimai S. D. pareikšti dėl vienos nusikalstamos veikos, procesas truko tris metus, pažymi, kad byla nėra ypatingai sudėtinga ir/ar labai didelės apimties. Įvertinus nukentėjusiosios A. Č. atstovų teisinės pagalbos teikimui skirtą darbo laiką, t. y. kad nukentėjusiosios atstovai surašė civilinį ieškinį, dalyvavo ikiteisminio tyrimo procesiniuose veiksmuose, susipažino ikiteisminio tyrimo metu su bylos medžiaga, byloje teikė dokumentus, konsultavo nukentėjusiąją, bei atsižvelgdama į bylos rezultatą, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, daro išvadą, kad 5 000 (penkių tūkstančių) eurų nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta būtinybe tinkamai organizuoti jos atstovavimą baudžiamajame procese, išlaidos buvo būtinos, todėl jos išieškotinos iš nuteistosios.

Dėl atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

28. Nukentėjusiosios A. Č. atstovas advokatas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė iš nuteistosios S. D. priteisti patirtas proceso išlaidas, susijusias su advokato teiktų paslaugų apmokėjimu apeliacinės instancijos teisme. Iš apygardos teismui pateiktos pažymos matyti, kad nukentėjusios atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 5320,85 eurus.

29. Jau buvo minėta, kad vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Minėtos nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70-942/2022). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas vyko tiek pagal asmens atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, pagal nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus. Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiosios atstovo advokato Vaido Radvilos skundas iš esmės tenkintas, todėl yra pagrindas iš nuteistosios išieškoti išlaidas nukentėjusios teisinei pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija, remdamasi šio procesinio sprendimo 25, 26, 27 punktuose nurodytais argumentais, įvertindama, kad apeliacine tvarka byla išnagrinėta per vieną posėdį bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais mažina išieškotinas atstovavimo išlaidas ir iš nuteistosios S. Č. nukentėjusios naudai priteisia 1500 eurų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusios A. Č. atstovo advokato Vaido Radvilos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 22 d. nuosprendį dalyje dėl S. D. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsnio pagrindu ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

S. D. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį ir skirti jai 50 MGL (2 500 eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 68² straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) paskirti S. D. baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti vienerius metus dalyvauti kilnojamųjų kultūros vertybių restauravimo procesuose, taip kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakyme „Dėl Kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Išieškoti iš S. D. A. Č. naudai 5 000 eurų atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 1500 eurų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, viso 6500 eurų (šešis tūkstančius penkis šimtus).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Paskirta bauda turi būti sumokėta per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801. Baudos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

2. Laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ši bausmė antstolio vykdoma priverstinai. Jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. Jeigu asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybės ją išieškoti, teismas antstolio teikimu gali baudą pakeisti laisvės apribojimu.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.