Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-2728-480/2025

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-12-23
Bylos Nr.: e2A-2728-480/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-11213-2024-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Evaldas Burzdikas, Albina Rimdeikaitė, Egidijus Tamašauskas
Ieškovas: akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Gerbūvio projektai“

Kategorijos

2.6.10.5.2.4Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
2.6.39.2.5.5Transporto priemonių draudimas
2.6.39.6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-2728-480/2025Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11213-2024-6Procesinio sprendimo kategorijos:2.6.10.5.2.4; 2.6.39.2.5.5; 2.6.39.6.6.1; 3.3.1.19.1 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Burzdiko, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gerbūvio projektai“ dėl žalos atlyginimo, Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: priteisti jai iš atsakovės UAB ,,Gerbūvio projektai“ (toliau – ir atsakovė) 5 300,75 Eur draudimo išmoką; 77,55 Eur kompensacines palūkanas, skaičiuojamas nuo reikalavimo įvykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teismui dienos; 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškinyje nurodė, kad šalys sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Draudimo laikotarpis – 2023 m. spalio 25 d. – 2024 m. spalio 24 d. Apdraustas draudėjos (atsakovės) turtas – automobilis Land Rover (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). 2024 m. balandžio 24 d. Kauno miesto sav., (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu A. K., vairuodamas transporto priemonę Land Rover (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau neturėdamas teisės vairuoti šios kategorijos transporto priemonės, kai šios teisės niekada nebuvo įgijęs, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, sankryžoje sukdamas į dešinę nepasirinko saugaus važiavimo greičio, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir atsitrenkė į priešpriešai atvažiavusią ir sustojusią transporto priemonę Cupra (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės. Atsakovė žinojo apie avariją ir kreipėsi į policiją tik „dėl akių“, apsimetant, jog nežinojo, kur buvo jos automobilis. Ieškovė įrodinėjo, kad turi į atsakovę regreso teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos – 5 300,75 Eur.

3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad eismo įvykį atsitiktinai sužinojo tik 2024 m. birželio 4 d., prisijungus prie įmonės draudimo administravimo sistemos ir pamačius ieškovės reikalavimą. Pradėjus gilintis paaiškėjo, kad 2024 m. balandžio 24 d. A. K. savavališkai paėmė raktelius iš atsakovės darbuotojo, pastarajam to nematant. Nors 2024 m. gegužės 9 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje ROIK (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės, tačiau atsakovė negalėjo žinoti apie aplinkybę, kad automobilis dalyvavo avarijoje. Automobilis eismo įvykio metu nenukentėjo arba patyrė minimalius ir plika akimi sunkiai matomus apgadinimus. 2024 m. balandžio 24 d. A. K. jau nebuvo atsakovės darbuotojas, bet ir būdamas atsakovės darbuotoju - neturėjo teisės vairuoti transporto priemonių (įskaitant Land Rover) ir su ja vykdyti darbinių funkcijų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimu atmetė ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei UAB „Gerbūvio projektai“. Priteisė atsakovei UAB „Gerbūvio projektai“ iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ bylinėjimosi išlaidas – 2 178 Eur už advokato teisines paslaugas.

5. Teismas nustatė, kad transporto priemonė Land Rover (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), su kuria padaryta žala, priklausė atsakovei, todėl ji žalos atsiradimo momentu pagrįstai laikyta didesnio pavojaus šaltinio valdytoja. Tačiau sprendė, kad yra teisinis pagrindas taikyti CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, numatančias, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Teismas pažymėjo, kad dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo valdytojos (atsakovės) kaltės nebuvo, todėl ir solidari atsakomybė atsakovei negali būti taikoma. A. K. jokia transporto priemonė atsakovės niekada nebuvo perduota. Žalos atsiradimo metu šis asmuo jau nebuvo atsakovės darbuotojas. Nenustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo būtų veikęs atsakovės interesais. Ieškovė byloje nurodė negalinti pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei laiku ir tinkamai išsiuntė 2024 m. gegužės 21 d. pretenziją dėl išmokėtos draudimo išmokos. Nenustatyta, kad žalos administravimo laikotarpiu atsakovė buvo informuota apie pradėtą administravimą draudimo išmokos, dėl kurios planuojamas atgręžtinis reikalavimas į atsakovę, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoją. Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovė objektyviai iki 2024 m. birželio 4 d. net nežinojo apie tai, jog su jos transporto priemone buvo padarytas eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta turtinė žala nukentėjusiam asmeniui UAB „Vetfarmas“. Neturėdama informacijos apie įvykį, atsakovė savalaikiai neturėjo galimybių tinkamai reaguoti ir draudimo bendrovei pateikti būtinus duomenis. Ieškovės argumentai, kad atsakovė žinojo apie avariją ir kreipėsi į policiją tik „dėl akių“, yra įrodymais nepagrįsti teiginiai, prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms. Tai, kad eismo įvykio metu apgadinta ir atsakovės transporto priemonė nepatvirtina, jog atsakovei dėl to nedelsiant tapo žinoma apie avariją. Nenaujos transporto priemonės išoriniai pažeidimai galėjo būti nepastebėti iš karto po eismo įvykio (automobilis naudotas statybų veikloje). Nebuvo galima nustatyti, kada tiksliai ir kokios būklės transporto priemonė grąžinta į atsakovės veiklos teritoriją, liko neįrodyta, iš kurios vietos konkrečiai trečiasis asmuo savavališkai užvaldė atsakovės transporto priemonę. Teismas laikė, kad atsakovė operatyviai reagavo ir ėmėsi veiksmų aiškintis eismo įvykio aplinkybes. Tuo tarpu ieškovė, iškart po eismo įvykio pradėjusi žalos administravimo bylą, nebuvo pakankamai rūpestinga, bendradarbiavo tik su eismo įvykyje nukentėjusiu ir apie eismo įvykį neinformavo kitos atsakovės. Ieškovės pateikti įrodymai paneigė atsakovės versiją, kad nukentėjęs asmuo nepagrįstai atliko transporto priemonės remonto darbus, visiškai nesusijusius su eismo įvykio metu kilusiomis pasekmėmis. Tačiau nustačius tik vieną civilinės atsakomybės sąlygą – žalos dydį, ir nenustačius kitų sąlygų, - nėra teisinio pagrindo išvadai, kad ieškinys yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Apeliaciniu skundu ieškovė AB ,,Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Iš atsakovės priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentuose nurodė:

1.1. teismas nepagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas taikyti CK 6.270 str. 3 d. ir atleisti atsakovę, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoją, nuo atsakomybės tuo pagrindu, jog ji neva prarado didesnio pavojaus šaltinio valdymą dėl kitų asmenų kaltės. Automobilis prarastas dėl atsakovės nerūpestingo ir neapdaraus elgesio, todėl atsakovė dėl savo netinkamo elgesio prarado galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį;

Atsiliepimas

1.2. atsakovė į policiją turėjo kreiptis anksčiau, t. y. kai pastebėjo dingusią transporto priemonę. Atsakovė nei atsiliepime į ieškinį, nei teismo posėdžių metu negalėjo nurodyti tikslios datos, kada „atgavo“ transporto priemonę. Ieškovės pretenzija atsakovei išsiųsta 2024 m. gegužės 21 d., todėl, jei laikyti, jog apie „dingusią“ transporto priemonę atsakovė sužinojo nurodytą dieną, lieka neaišku, kodėl ji iškart nesikreipė į policiją. Atsakovė į policiją kreipėsi vėliau, tačiau taip tik norėdama konstatuoti transporto priemonės pasisavinimo faktą atgaline data;

1.3. atsakovė pareiškimo apie pasisavinimą ir A. K. savavaldžiavimo nereiškė, nes pati perdavė transporto priemonę trečiajam asmeniui ir jo atžvilgiu nesiėmė jokių veiksmų. Šios aplinkybės, kurias netinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, leidžia pagrįstai teigti, jog būtent atsakovė neužtikrino, jog jai priklausanti transporto priemonė būtų saugioje vietoje įmonės teritorijoje ir kad jos nevairuotų pašaliniai asmenys (ne jos darbuotojai);

1.4. įvykis įvyko 2024 m. balandžio 24 d., o į policiją dėl ,,dingimo“ kreiptasi 2024 m. birželio 7 d. Neįtikima, jog per mėnesį laiko niekas nepasigedo dingusio atsakovės automobilio. Atsakovė jau žinojo apie avariją, pati perdavė transporto priemonę trečiajam asmeniui, o gavus pretenziją iš ieškovo - pradėjo teigti, jog trečiasis asmuo neva savavališkai paėmė transporto priemonę. Neaišku, kaip atsakovo darbuotojai per daugiau nei mėnesį laiko nepastebėjo, jog transporto priemonė yra apgadinta;

Šalies argumentai

1.5. teismas neatkreipė dėmesio į tokią visiškai kardinaliai skirtingą atsakovės poziciją – pareiškime policijai atsakovė nurodo, jog automobilis buvo pasisavintas (pavogtas), o atsiliepimo 13 punkte atsakovė jau teigia, jog automobilis visgi nebuvo niekur dingęs ir kad jis po eismo įvykio buvo iškart grąžintas į stovėjimo aikštelę;

Atsiliepimas

1.6. atsakovė nesugebėjo aiškiai nurodyti, kur turi būti saugomos atsakovės transporto priemonės, nors A. K. tai žinojo. Neaišku, kaip įmonėje nedirbantis asmuo gali patekti į įmonės teritoriją, kodėl jam leista patekti ir gauti raktelius ir kt. Atsakovė nurodė, kad atliko tyrimą dėl to, kaip svetimas asmuo pateko į teritoriją, tačiau jokių tyrimo duomenų nepateikė;

1.7. teismas nepagrįstai į bylą trečiuoju asmeniu neįtraukė M. R., t. y. darbuotojo, kuriam neva buvo perduoti automobilio rakteliai, kas reiškia, kad teismo sprendimas turės įtakos jo teisėms ir pareigoms. Pripažinus, jog M. R. privalėjo saugoti raktelius ir kad dėl jo kaltės trečiasis asmuo paėmė transporto priemonę, atsakovas turėtų teisę reikšti ieškinį darbuotojui M. R. dėl žalos atlyginimo.

7. Atsakovas atsiliepimu prašo ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovės atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentuose nurodė:

2.1. yra pagrindas taikyti CK 6.270 str. 3 d. ir atleisti atsakovę nuo atsakomybės, nes ji prarado didesnio pavojaus šaltinio valdymą dėl A. K. neteisėtų veiksmų. Šis asmuo įvykio metu įmonėje nebedirbo, neturėjo teisės vairuoti, todėl transporto priemonė negalėjo būti jam perduota naudotis. Atsakovė neatsako už A. K. veiksmus, o pačios atsakovės veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimu. Ieškovei teko pareiga įrodyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo sąlygas, tačiau tai nebuvo atlikta. Ieškovė, kaip draudikė, TPVCAPDĮ prasme neturi teisės besąlygiškai regresiniu ieškiniu reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo iš atsakovės;

2.2. ieškovės pozicija prieštaringa ir nenuosekli, neaišku, kokios pozicijos ji laikosi: ar tos, kad atsakovė niekada nebuvo praradusi automobilio valdymo ir tik „dėl akių“ kreipėsi į policiją dėl trečiojo asmens paimto įmonės automobilio; ar, kad atsakovė buvo praradusi automobilio valdymą, tačiau šis praradimas sąlygotas pačios atsakovės „aplaidaus ir nerūpestingo elgesio“;

2.3. nepagrįstai apeliantė teigia, kad atsakovė nuo 2024 m. gegužės 21 d. nesiėmė jokių veiksmų, o tik 2024 m. birželio 4 d. parašė ieškovui el. laišką, nesikreipė nurodytu laikotarpiu į policiją? Taip pat, nesikreipė į policiją dar iki 2024 m. gegužės 21 d. ieškovo pretenzijos? Šiuo aspektu yra pateikti išsamūs ir motyvuoti atsakymai;

2.4. atsakovės pozicija, kada ji sužinojo apie eismo įvykį, nuosekli. Apie 2024 m. balandžio 24 d. eismo įvykį atsakovei tapo žinoma tik 2024 m. birželio 4 d. Identiškas aplinkybes 2025 m. rugpjūčio 11 d. teismo posėdyje nurodė atsakovės direktorius. Atsakovė nebuvo informuota apie pradėtą administracinio nusižengimo bylą dėl transporto priemonės, priklausančios bendrovei, vairuotojo atsakomybės. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad žalos administravimo laikotarpiu ji informavo atsakovę apie pradėtą administravimą dėl draudimo išmokos, dėl kurios planuojamas atgręžtinis reikalavimas į atsakovę;

2.5. automobilis 2002 metų, turėjo įvairių nubrozdinimų ir kitų pažeidimų, skirtas statybų darbų funkcijoms, todėl automobilio bamperio įlenkimo objektyviai nebuvo galima pastebėti. Automobilis buvo laikomas aikštelėje, paimtas ir grąžintas į aikštelę tą pačią dieną, dėl to atsakovė neturėjo jokių įtarimų apie jo dingimą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo galima nustatyti, kada tiksliai ir kokios būklės transporto priemonė grąžinta į atsakovės veiklos teritoriją, nes apklausti trečiąjį asmenį nėra galimybių. Atsakovės ir trečiojo asmens darbo santykiai nutrūkę dar 2024 m. kovo 15 d., jo dabartinė vieta nežinoma, todėl inicijuoti jo atžvilgiu administracinio nusižengimo ar civilinę teiseną sunkiai įmanoma;

2.6. teiginiai, jog atsakovė nesiėmė visų būtinų priemonių apsaugoti didesnio pavojaus šaltinį nuo pašalinių asmenų yra deklaratyvi ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrįsta ieškovės nuomonė. Pati ieškovė nutarė nesinaudoti liudytojų parodymais, kaip įrodinėjimo priemone nors kėlė klausimą, kad galbūt tikslinga išklausyti ir M. R. (įmonės darbuotoją);

2.7. ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas, nes neįrodytas žalos dydis. Byloje pateiktose nukentėjusios transporto priemonės Cupra apgadinimo fotografijose užfiksuoti nežymūs sugadinimai (kairės pusės priekinių durelių, priekinio sparno ir priekinio ratlankio įbrėžimai). Tuo tarpu ieškovė prašo priteisti iš atsakovės transporto priemonės Cupra remonto išlaidas, susijusias su važiuoklės darbais, vairo traukės antgalio, ventilių, rato guolio, kairės pusės žibinto, kuris eismo įvykio metu nebuvo paliestas, keitimu. Taip pat prašo priteisti priekinio bamperio apdailos ir priekinio posparnio keitimo išlaidas, nors nei vienoje iš pateiktų transporto priemonės apgadinimo fotonuotraukų nematyti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

10. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. spalio 25 d. ieškovė – draudikė AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir apeliantė arba ieškovė) ir atsakovė UAB „Gerbūvio projektai“ (toliau – ir atsakovė) sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dėl transporto priemonės LAND ROVER (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis) civilinio draudimo apsaugos laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 25 d. iki 2024 m. spalio 24 d. 2024 m. balandžio 24 d. Kauno miesto sav., (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu vairuotojas A. K., vairuodamas atsakovei priklausantį Automobilį, tačiau neturėdamas teisės vairuoti šios kategorijos transporto priemonės, kai šios teisės niekada nebuvo įgijęs, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, sankryžoje sukdamas į dešinę nepasirinko saugaus važiavimo greičio, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir atsitrenkė į priešpriešai atvažiavusią ir sustojusią transporto priemonę CUPRA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės. Dėl eismo įvykyje nukentėjusios UAB „Vetfarmas“ transporto priemonės CUPRA (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ieškovė išmokėjo 5 300,75 Eur draudimo išmoką ir šios sumos atlyginimo reikalauja iš draudėjos, remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsniu. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

11. Esminis ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar atsakovė yra atsakinga ieškovei už padarytą žalą.

12. Ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas taikyti CK 6.270 straipsnio 3 dalį ir atleisti atsakovę, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoją, nuo atsakomybės tuo pagrindu, jog ji neva prarado didesnio pavojaus šaltinio valdymą dėl kitų asmenų kaltės. Teigia, kad Automobilis prarastas dėl atsakovės nerūpestingo ir neapdaraus elgesio. Tokius skundo argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais.

13. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas (redakcija nuo 2023 m. gruodžio 23 d.) numato, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako padarė žalą neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonės ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės.

14. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atsakovas yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.).

15. Galimybė netaikyti civilinės atsakomybės didesnio pavojaus šaltinio valdytojui numatyta CK 6.270 straipsnio 3 dalyje. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų ir dėl valdymo praradimo nėra jo kaltės. Taigi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nuo atsakomybės už padarytą žalą gali būti atleistas neteisėto transporto priemonės užvaldymo atveju. Teismų praktikoje neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2012, 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2013).

16. Ieškovei nepakanka pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo, remiantis tuo pagrindu, kad ji išmokėjo draudimo išmoką, o atsakovė (draudėja), kaip transporto priemonės savininkė, buvo jos valdytoja. Draudiko ir draudėjo (transporto priemonės savininko ar valdytojo) teisinis santykis iš esmės yra ir vidinis draudimo teisinis santykis, jis taip pat yra ir sutartinis santykis, tai reikšminga ir taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio normą, suteikiančią teisę draudikui pareikšti reikalavimą atlyginti išmokėtas draudimo sumas. Tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo (ieškovė) turi įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Teisės aktai draudiko teisę reikalauti, kad būtų grąžinta išmokėtos sumos dalis, sieja ir su priežastinio ryšio tarp pareigų pažeidimo ir eismo įvykio buvimu. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

17. Pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino surinktą medžiagą ir padarė teisingas bei motyvuotas išvadas, kad byloje esančiais įrodymais atsakovė paneigė savo kaltę ir neteisėtus veiksmus, sukeliant eismo įvykį 2024 m. balandžio 24 d. Byloje nėra ginčo, kad eismo įvykio metu Automobilį vairavo A. K.. Bylos duomenys patvirtina, kad kai šis asmuo dirbo pas atsakovę ir atliko darbo funkcijas – (duomenys neskelbtini), šiems darbams atlikti transporto priemonė jam nebuvo reikalinga. Policijos pateikta medžiaga rodo, kad A. K. net neturėjo teisės vairuoti. Žalos atsiradimo metu šis asmuo jau nebuvo atsakovės darbuotojas: eismo įvykis įvyko 2024 m. balandžio 24 d. 17 val. 20 min., o darbo santykiai buvo nutraukti su trečiuoju asmeniu 2024 m. kovo 15 d. Byloje nebuvo nustatyta faktinė aplinkybė, kad eismo įvykį sukėlęs trečiasis asmuo būtų veikęs kokiais nors bendrovės UAB „Gerbūvio projektai“ interesais. Priešingai, iš policijos surinktos medžiagos nustatyta, kad trečiasis asmuo net atvykus policijos pareigūnams iš pradžių neigė faktą, kad jis vairavo transporto priemonę ir tik vėliau patvirtino šią aplinkybę. Byloje pateiktas A. K. rašytinis paaiškinimas patvirtina, kad 2024 m. balandžio 24 d. jis Automobilį pasiėmė be atsakovės žinios tam, kad nuvežtų savo draugą Ivaną į ligoninę, kelyje pateko į autoįvykį ir labai gailisi dėl tokio savo neatsakingo elgesio. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės atstovai nebuvo informuoti apie eismo įvykį nei iš karto po jo, nei vėliau taikant administracinę atsakomybę vairuotojui A. K.. Išsamiai ištyręs draudimo bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad iš jos nenustatyta, jog žalos administravimo laikotarpiu atsakovė, kaip ieškovės klientė, buvo informuota apie pradėtą administravimą draudimo išmokos, dėl kurios planuojamas atgręžtinis reikalavimas į atsakovę, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoją. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė, neturėdama informacijos apie į eismo įvykį patekusią jos transporto priemonę, savalaikiai neturėjo galimybių tinkamai reaguoti ir draudimo bendrovei pateikti duomenis, būtinus draudimo įvykio aplinkybėms tinkamai nustatyti ir įvertinti.

18. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad Automobilis prarastas dėl atsakovės nerūpestingo ir neapdaraus elgesio. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovės direktorius A. M. nurodė, kad visos įmonei priklausančios transporto priemonės (kaip ir Automobilis) buvo ir yra saugomos bei laikomos pagal nustatytą vidaus tvarką atitinkamoje aikštelėje (išklausytas 2025 m. rugpjūčio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas), tačiau tokio aiškinimo nedetalizavo ir kitais objektyviais įrodymais nepagrindė. Abiejų šalių atstovai pripažino, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina tikslios vietos, iš kur buvo paimtas Automobilis. Tokias aplinkybes nustatė ir įvertino pirmosios instancijos teismas akcentuodamas tai, kad byloje liko neįrodyta aplinkybė, iš kurios vietos konkrečiai trečiasis asmuo savavališkai užvaldė atsakovės transporto priemonę. Tačiau, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, atsakovė, siekdama paneigti savo kaltę, pagal galimybes teikė įrodymus, kad operatyviai reagavo ir ėmėsi veiksmų aiškintis eismo įvykio aplinkybes (nedelsdama susisiekė su draudimo bendrove, kreipėsi į policiją, gavo paaiškinimą iš buvusio darbuotojo, šias aplinkybes atskleidė draudimo bendrovei). Tuo tarpu ieškovė, iš karto po eismo įvykio pradėjusi žalos administravimo bylą, nebuvo pakankamai rūpestinga, bendradarbiavo tik su eismo įvykyje nukentėjusiu asmeniu (taip pat AB „Lietuvos draudimas“ kliente UAB „Vetfarmas“) ir apie eismo įvykį neinformavo kitos klientės – atsakovės. Taigi duomenys dėl nurodytų aplinkybių, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, leido daryti jam pagrįstą išvadą, kad ieškovės argumentai, jog atsakovė nesiėmė visų būtinų priemonių apsaugoti didesnio pavojaus šaltinį nuo pašalinių asmenų yra tik deklaratyvi ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrįsta ieškovės nuomonė (prielaida).

19. Nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai, kad atsakovė į policiją turėjo kreiptis anksčiau, t. y. kai pastebėjo dingusią transporto priemonę, o ne 2024 m. birželio 7 d. Atsakovės pozicija, kada jai tapo žinoma apie eismo įvykį yra nuosekli tiek iki bylos iškėlimo, tiek ir bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra įtikinamas atsakovės direktoriaus A. M. aiškinimas, kurį patvirtina Automobilio duomenys ir fotonuotraukos, kad nenaujo, skirto statybos reikmėms, turinčio nubrozdinimų ir kitų pažeidimų, Automobilio išoriniai pažeidimai galėjo būti nepastebėti iš karto po eismo įvykio, nes Automobilis tą pačią dieną buvo grąžintas į aikštelę ((duomenys neskelbtini), Kaune), dėl to atsakovė neturėjo jokių įtarimų apie jo dingimą. Jau minėta, kad atsakovė nebuvo informuota apie eismo įvykį taikant administracinę atsakomybę vairuotojui A. K.. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei laiku ir tinkamai išsiuntė 2024 m. gegužės 21 d. pretenziją dėl išmokėtos draudimo išmokos, informavo atsakovę apie pradėtą administravimą dėl draudimo išmokos. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės darbuotoja R. G. nedelsdama telefonu kreipėsi į draudimo bendrovę, kai 2024 m. birželio 4 d., atsitiktinai prisijungus prie įmonės draudimo polisų administravimo, sužinojo apie 5 300,75 Eur regresinį reikalavimą.

20. Apeliantės skundo argumentus, kad atsakovė pareiškimo apie pasisavinimą ir A. K. savavaldžiavimo nereiškė, nes pati perdavė transporto priemonę trečiajam asmeniui ir jo atžvilgiu nesiėmė jokių veiksmų, teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvius ir juos atmeta. Savo aiškinimo, kad pati atsakovė perdavė Automobilį trečiajam asmeniui, ieškovė kitais įrodymais nepatvirtina, o šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad A. K. atžvilgiu inicijuoti administracinio nusižengimo ar civilinę bylą sunkiai įmanoma, nes jo darbo santykiai su atsakove nutrūko dar 2024 m. kovo 15 d., jis išvykęs į Ukrainą ir jo dabartinė vieta nežinoma.

21. Ieškovės aiškinimas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bylą trečiuoju asmeniu neįtraukė M. R., t. y. darbuotojo, kuriam neva buvo perduoti automobilio rakteliai, yra neteisingas.

22. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisinį statusą byloje, jų procesines teises ir pareigas bei įtraukimo į bylą procesines taisykles nustato atitinkamai CPK 37 ir 47 straipsniai. Pagrindinis veiksnys, apibrėžiantis byloje dalyvaujantį asmenį, yra jo teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialusis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-370-248/2019 43 pastraipa).

23. Įvertinus susiklosčiusius teisinius santykius, pripažintina, kad nagrinėjamos bylos ir M. R. materialiųjų teisių ir pareigų teisinis ryšys nėra pakankamas (artimas) byloje nagrinėjamam teisiniam santykiui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįtraukė M. R. į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

24. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie, vertinant nurodytas ir nustatytas aplinkybes, nelemia skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

25. Teisėjų kolegija, nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti arba pakeisti, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, taip pat ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies (principas „pralaimėjęs moka“).

27. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

28. Atsakovei iš apeliantės, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – 1 936,00 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio (maksimali suma būtų 3 103,10 Eur), yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gerbūvio projektai“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 936,00 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Evaldas BurzdikasAlbina RimdeikaitėEgidijus Tamašauskas