Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. O. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Taigi, sprendžiant, ar atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą kaip pateiktą pakartotinai, vertintini pareiškėjos Fondo valdybos Utenos skyriui 2015 m. spalio 10 d. ir 2017 m. gegužės 17 d. prašymuose suformuluoti reikalavimai. Pareiškėja kreipdamasi į atsakovą 2015 m. spalio 7 d. prašymu „Dėl pensijos pagal amžių mokėjimo O. N. atstatymo“ (b. l. 21), jame suformulavo reikalavimą „atstatyti pensiją pagal amžių N. O., t. y. atlikti pensijos pagal amžių perskaičiavimą nuo nuėmimo nuo įskaitos Kaune 1995 metais iki 2015 m. kovo mėn. ir išmokėti skirtumą tarp N. O. gautos pensijos Ukrainoje ir kaip Lietuvos pilietei priklausančios pensijos nuo 1995 m.“. Įvertinusi tai, kad pagal šalių paaiškinimus bei N.O. pensijos bylos duomenis (b. l. 87), pareiškėjos motinai išvykus nuolat gyventi į Ukrainą, pensijos mokėjimas Lietuvoje jai buvo nutrauktas, o pensija jai iš naujo buvo paskirta ir mokėta Ukrainoje, teisėjų kolegija sprendžia, jog toks pareiškėjos suformuluotas reikalavimas turi būti vertinamas ir suprantamas kaip reikalavimas įpareigoti atsakovą už 20 metų laikotarpį išmokėti skirtumą tarp jos mirusiai motinai Ukrainoje paskirtos ir mokėtos pensijos ir pensijos, kurią jos mirusi motina būtų galėjusi gauti Lietuvoje.

Iš pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymo „Dėl pensijos skirtumo paskaičiavimo ir išmokėjimo“ turinio spręstina, kad pareiškėja šio prašymo rezoliucinėje dalyje atsakovui suformulavo du savarankiškus reikalavimus, t. y. 1) paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d. (toliau – ir prašymo pirmasis reikalavimas); 2) paskaičiuoti ir išmokėti skirtumą, susidariusį tarp Lietuvoje paskirtos pensijos ir nuo 1996 m. kovo mėn. iki 2015 m. balandžio mėn. Ukrainoje mokėtos pensijos (toliau – ir prašymo antrasis reikalavimas). Vertinant šiame pareiškėjos prašyme suformuluotą antrąjį reikalavimą, teismas sprendžia, jog tapataus pobūdžio reikalavimą pareiškėja pateikė pakartotinai, kadangi tokį patį reikalavimą pareiškėja jau buvo suformulavusi atsakovui pateikdama 2015 m. spalio 7 d. prašymą ir atsakovas šį jos reikalavimą išsprendė, atsakydamas pareiškėjai 2015 m. spalio 30 d. raštu Nr. (4.71E)R3-41047 (toliau – ir 2015 m. raštas). Teikdama pakartotinį 2017 m. gegužės 17 d. prašymą, pareiškėja jo nepagrindė naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis prašymo pagrindą bei nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti Fondo valdybos Utenos skyriaus atsakymo, pateikto 2015 m. rašte, pagrįstumu. Kartu su 2017 m. gegužės 17 d. prašymu pareiškėjos pateiktos jos motinos mirties liudijimo ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą kopijos nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Pareiškėja 2015 m. spalio 7 d. prašyme, į kurį buvo atsakyta 2015 m. raštu, buvo nurodžiusi savo motinos mirties faktą, į atsakovą kreipėsi kaip mirusiosios įpėdinė, ir ši jos teisė nebuvo ginčijama, t. y. 2015 m. raštas nebuvo grindžiamas aplinkybe, jog pareiškėja yra netinkama mirusios N. O. teisių perėmėja ar kad nebuvo pateikusi savo, kaip įpėdinės, teises patvirtinančių dokumentų. Atkreiptinas dėmesys, jog Fondo valdyba 2015 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. (6.5E) I-7761 (b. l. 42), išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos 2015 m. lapkričio 4 d. skundą, pareiškėjai išaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1. straipsnio 3 dalį, teisė į pensiją nepaveldima. Remiantis Fondo valdybos 2015 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. (6.5E) I-7761 nurodyta informacija, teismas sprendžia, jog šiuo raštu konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjai įgyti teisės į palikėjui paskirtą pensiją, kadangi tokia teisė nėra paveldima, todėl būtent pareiškėjos teisės į mirusio palikėjo turtą nustatymas teismo sprendimu ir jo įforminimas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, negalėjo sudaryti pagrindo suabejoti anksčiau priimto akto pagrįstumu. Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2YT-1282-844/2016) nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėja po jos motinos mirties priėmė jos palikimą, faktiškai pradėjusi jį valdyti ir Visagino 1-ojo notarų biuro 2017 m. sausio 11 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas tik patvirtino 2015 m. rašto priėmimo metu egzistavusią aplinkybę (palikimo priėmimo faktą), dėl kurios tarp šalių nebuvo kilęs ginčas.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja, nesutikdama su Fondo valdybos Utenos skyriaus 2015 m. rašte ar Fondo valdybos 2015 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. (6.5E) I-7761 išdėstytais atsakymais, turėjo teisę juos skųsti teismine tvarka, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėja, įstatyme nustatytų procesinių pareigų neatliko tinkamai, todėl nepasinaudojo teise į teisminę gynybą. 2015 m. gruodžio 21 d. pareiškėja Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė skundą dėl pensijos pagal amžių mokėjimo atstatymo. Pažymėtina, kad ir 2015 m. gruodžio 21 d. Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu pareiškėja prašė atstatyti pensiją pagal amžių N. O., t. y. atlikti pensijos pagal amžių perskaičiavimą nuo nuėmimo nuo įskaitos Kaune 1995 metais iki 2015 m. kovo mėn. ir išmokėti skirtumą tarp N. O. gautos pensijos Ukrainoje ir kaip Lietuvos pilietei priklausančios pensijos, nesutiko su 2015 m. raštu ir Fondo valdybos 2015-12-02 sprendimu NR.(6-SE)I-7761, tačiau teismas 2015 m. gruodžio 28 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eI-1658-739/2015) nutarė atsisakyti priimti skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą išmokėti skirtumą tarp jos mirusios motinos gautos Ukrainoje pensijos ir N. O. kaip Lietuvos pilietei priklausančios pensijos už 20 metų, dėl kitos skundo dalies nustatė pareiškėjai terminą skundo trūkumams pašalinti, o jų nepašalinus – 2016 m. sausio 20 d. nutartimi skundą laikė nepaduotu (b. l. 77-78, 43-44). Minėtos nutartys, priimtos administracinėje byloje Nr. eI-1658-739/2015 (Nr.eI-922-739/2016), apeliacine tvarka nebuvo apskųstos, yra įsiteisėjusios. Be to, 2015 m. rugsėjo 17 d. teismui pateiktu skundu pareiškėja skundė Fondo valdybos Utenos skyriaus 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr.(10.1)PE-SP7-30 ir 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr.(10.1)PE-SP7-31 bei prašė išmokėti skirtumą tarp jos mirusios motinos gautos Ukrainos pensijos ir Lietuvos pensijos už laikotarpį nuo 1995 metų iki 2015 m. kovo mėnesio. Skundo trūkumų teismo nustatytu terminu pareiškėjai nepašalinus, 2016 m. sausio 21 d. teismo nutartimi (administracinė byla Nr. eI-880-320/2016) nutarta pareiškėjos skundą dėl pensijos pagal amžių N. O. atstatymo laikyti nepaduotu ir jį grąžinti pareiškėjai (b. l. 70-71). Ši teismo nutartis taip pat nebuvo apskųsta ir yra įsiteisėjusi. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėja mažiausiai du kartus turėjo teisę, taikant skundo trūkumų šalinimo institutą, tinkamai suformuluoti aiškius ir konkrečius skundo reikalavimus bei nurodyti aplinkybes, kuriomis juos grindžia, tokiu būdu tinkamai įgyvendindama teisę kreiptis į teismą, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Remdamasis byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma bei aptartu teisiniu reglamentavimu, teismas sprendžia, jog Fondo valdybos Utenos skyrius bei Fondo valdyba pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymo antrąjį reikalavimą (paskaičiuoti ir išmokėti skirtumą, susidariusį tarp Lietuvoje paskirtos pensijos ir nuo 1996 m. kovo mėn. iki 2015 m. balandžio mėn. Ukrainoje mokėtos pensijos) vertino kaip pakartotinį ir pagrįstai atsisakė jį nagrinėti, remdamasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalies 5 punktu (iki 2017 m. kovo 30 d. galiojusios redakcijos tapataus turinio teisės normos skundžiamame akte nurodymas nelaikytinas esminiu trūkumu) bei Taisyklių 60.3 punktu. Skundžiamais atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens tinkamai išsprendus pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymo antrąjį reikalavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus.

Tačiau, kaip minėta, pareiškėja savo 2017 m. gegužės 17 d. prašyme atsakovui buvo suformulavusi ir kitą reikalavimą (pirmąjį) – paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d., teismas, įvertinęs skundžiamų sprendimų turinį, sprendžia, jog dėl šio reikalavimo nei Fondo valdybos Utenos skyrius, nei Fondo valdyba skundžiamais sprendimais nepasisakė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šis reikalavimas nebuvo suformuluotas visiškai aiškiai ir suprantamai, kaip to reikalauja Taisyklių 36.2.2. punktas, o pareiškėja savo prašyme jokių argumentų ir aplinkybių dėl šio reikalavimo nenurodė, atsakovas privalėjo dėl šio reikalavimo pareiškėjai pateikti atsakymą, kuriame būtų išdėstytas atsakovo sprendimas prašomu klausimu arba nurodyti atsisakymo nagrinėti prašymą motyvai ir teisiniai pagrindai. Iš Taisyklių 60.2.6 punkte įtvirtintos normos turinio galima spręsti, kad Fondo valdybos administravimo įstaiga turi teisę ir pareigą paprašyti pareiškėją pašalinti prašymų trūkumus, jeigu tokie yra nustatomi, be to, gero administravimo principas, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo ,,valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis), įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; taip pat žr. 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-604/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1831/2013). Tačiau ginčo atveju atsakovas pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašyme suformuluoto pirmojo reikalavimo iš viso nesvarstė ir jokio rašto ar atsakymo pareiškėjai dėl jo nepateikė. Atsižvelgiant į pareiškėjos 2015 m. spalio 7 d. atsakovui pateikto skundo ir 2015 m. rašto turinį, šis reikalavimas taip pat negalėtų būti laikytinas pakartotiniu, tuo labiau, kad pagal paties atsakovo atsiliepime teismui pateiktus duomenis, laikotarpiu nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d. buvo paskirta ir mokama Lietuvoje, o Ukrainoje paskirta ir mokama tik nuo 1996 m. kovo 1 d. (b. l. 30). Be to, ir skundžiamame sprendime atsakovas nenurodė, jog dėl N. O. pensijos dydžio (eurais) paskaičiavimo už minėtą laikotarpį pareiškėja jau būtų kreipusi į atsakovą ir dėl šio reikalavimo jis būtų priėmęs atitinkamus sprendimus. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamais sprendimais neišsprendus pareiškėjos prašymo pirmojo reikalavimo, yra pagrindas įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašyme nurodytą reikalavimą paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d, tačiau taip pat pažymėtina, kad teismas neturi įgaliojimų perimti viešojo administravimo institucijos funkcijas ir atlikti administracinę procedūrą, kuri būtų įforminta sprendimu, priskirtinu viešojo administravimo institucijos kompetencijai, todėl tik išnagrinėjęs pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašyme suformuluotą aptariamą reikalavimą iš esmės, atsakovas, vadovaudamasis jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, turi dėl jo priimti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkantį administracinį aktą ir apie tai informuoti pareiškėją. Pareiškėja, susipažinusi su atsakovo priimtu administraciniu aktu ir su juo nesutikdama, šį sprendimą turės teisę apskųsti Fondo valdybai kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Tarp šalių kilus ginčui, pasinaudojus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (nesutinkant su Fondo valdybos Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimu), pareiškėja turės teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeidžiančio jos teises priimto akto, veikimo ar atsisakymo atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos skunde išdėstytų ir jo atstovo teismo posėdyje nurodytų argumentų, jog skundžiami Fondo valdybos Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės pasirašytose sutartyse dėl socialinės apsaugos ir dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje numatytų įsipareigojimų, teismas pažymi, kad 1994 m. rugsėjo 27 d. Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės „Dėl bendradarbiavimo pensijinio aprūpinimo srityje“, galiojęs nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 2002 m. vasario 8 d., buvo sudarytas laikantis teritorinio principo, t. y. pensininkams, atvykusiems gyventi į Lietuvą iš Ukrainos ar išvykstantiems gyventi iš Lietuvos į Ukrainą, pensijos buvo skiriamos ir mokamos pagal tos susitariančios šalies, kurios teritorijoje jie nuolat gyvena, įstatymus ir iš jos lėšų. Nuo 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos (toliau – ir Sutartis), sudaryta laikantis socialinio draudimo išmokų eksporto principo, pagal kurį pensininkams, po 2002 m. vasario 8 d. atvykusiems gyventi į Lietuvą iš Ukrainos ar išvykstantiems gyventi iš Lietuvos į Ukrainą, pensijos mokėjimą tęsia išmokas paskyrusi valstybė. Pagal šios Sutarties 33 straipsnio 1 dalį pensijos, paskirtos iki Sutarties įsigaliojimo, neperžiūrimos, o Sutarties 34 straipsnyje nustatyta, kad nuo šios Sutarties įsigaliojimo momento nustoja galioti 1994 m. rugsėjo 27 d. Susitarimas, tačiau pagal šį Susitarimą įgytos asmenų teisės išlieka. Pensijos N. O. skyrimo ir mokėjimo nuo 1993 metų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalyku, Susitarimo ir Sutarties nuostatos šioje byloje nėra taikytinos, todėl dėl minėtųjų tarpvalstybinių susitarimų teismas išsamiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

I. O. prašymą panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (10.1) R3-26899 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4980 atmesti kaip nepagrįstą.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti I. O. 2017 m. gegužės 17 d. prašymo reikalavimą paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d. ir dėl jo priimti administracinį sprendimą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.