Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. (toliau – R. K.) apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos), BK 140 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir nuteistas:

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui sūnui R. K. laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 6 d.) laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo S. K. 2016 m. kovo 9 d.) laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo S. K. 2016 m. balandžio 12 d.) laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui sūnui R. K. 2016 m. balandžio 14 d.) laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios R. K. paskirtos bausmės buvo subendrintos dalinio sudėjimo būdu, R. K. paskiriant subendrintą laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausmę, įpareigojant R. K. nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu; ne vėliau kaip per 3 (tris) mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 5 punktai). Vadovaujantis BK 72² straipsniu, R. K. buvo įpareigotas bausmės atlikimo metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant 3 (trijų) mėnesių šios baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo terminą, skaičiuojant jį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, bet kokia forma nebendrauti su ja ir kartu gyvenančiais asmenimis – S. K., R. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. K., nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini), iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos, jam įsiteisėjus – panaikintinos.

Iš R. K. išieškota 5,80 eurų suma pašto išlaidoms valstybei atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 6 d. apie 12-13 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą delnu sudavė į veidą savo šeimos nariui – mažamečiui sūnui R. K., gim. (duomenys neskelbtini), tuo sukeldamas jam fizinį skausmą;Be to, jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2016 m. kovo 9 d., apie 7-8 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu jis tyčia ranka sugriebė savo šeimos nariui – žmonai S. K., už dešinės rankos ir ją suspaudęs tąsė, padarydamas nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą dešiniame žaste, taip nežymiai sutrikdė S. K. sveikatą;Be to, R. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2016 m. balandžio 12 d., apie 15-18 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu jis tyčia vieną kartą delnu sudavė savo šeimos nariui – žmonai S. K., į kaktą, po to, jai nuėjus į kitą kambarį, tyčia vieną kartą delnu sudavė S. K. į veidą ir tris kartus delnu į dešinę ranką, taip sukėlė jai fizinį skausmą; Be to, jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2016 m. balandžio 14 d., apie 7-8 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu jis tyčia tris kartus delnu sudavė į sėdmenis savo šeimos nariui – mažamečiui sūnui R. K., gim. (duomenys neskelbtini), taip sukėlė jam fizinį skausmą.Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.Nuteistojo teigimu, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis grindžiamas išimtinai nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors dar ikiteisminio tyrimo metu jos atsisakė duoti parodymus byloje, nurodydamos, kad parodymus atsisako duoti ir teisiamajame posėdyje (BPK 82 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusioji S. K. teisiamajame posėdyje atsisakė duoti parodymus, o liudytoja A. K. į pirmosios instancijos teisiamąjį posėdį neatvyko, todėl jos pozicija dėl jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, teisingumo ir galimybės duoti parodymus teisiamajame posėdyje, išklausyta nebuvo. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją nei nukentėjusioji, nei liudytoja apklaustos nebuvo. Dar ikiteisminio tyrimo metu apeliantas prašė atlikti akistatas su nukentėjusiąja S. K. ir liudytoja A. K.. Tokį prašymą ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras atmetė, todėl nei nuteistasis, nei jo gynėjas neturėjo galimybės apklausti nukentėjusiąją ir liudytoją bei ginčyti jų parodymus. Nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis BPK 274 straipsnio 4 dalimi, teisiamajame posėdyje liudytojais apklausė S. K. ir A. K. apklausas ikiteisminio tyrimo metu vykdžiusius pareigūnus – N. S., N. N. ir I. Y., tačiau tai nereiškia, kad tokiais veiksmais buvo užtikrinta kaltinamojo teisė į teisingą teismą. Šių duomenų pagrindu apeliantas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė byloje nesant pakankamų ir teisme visapusiškai bei išsamiai ištirtų duomenų apie tai, kad jis padarė jam inkriminuotus nusikaltimus. Išskyrus nukentėjusios S. K. ir liudytojos A. K. parodymus, kitų apelianto kaltės įrodymų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Byloje esanti specialisto išvada tik patvirtina ant nukentėjusiosios S. K. kūno esančią poodinę kraujosruvą dešiniajame žaste, tačiau vien tik šios aplinkybės nuteistojo kaltės patvirtinimui, jo paties įsitikinimu, nepakanka.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. K., jo gynėjas bei nukentėjusioji S. K. pritarė apeliaciniame skunde išdėstytiems prašymams bei juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti. Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Vertinant skundžiamo Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir R. K. apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma, priešingai nei tai daroma nuteistojo apeliaciniu skundu, neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais liudytojų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti teisiamajame posėdyje: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 dalis), perskaityti rašytinius įrodymus, apžiūrėti daiktus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas R. K. kaltę jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme, be kitų baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tinkamai ištirtų įrodymų, rėmėsi nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusiosios S. K. parodymai perskaityti nebuvo, o liudytojos A. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai buvo perskaityti vardijant kitus R., K. kaltę pagrindžiančius rašytinius įrodymus, taip pažeidžiant BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tačiau, baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlikus įrodymų tyrimą, šis baudžiamojo proceso pažeidimas buvo ištaisytas ir teismo posėdyje dalyvaujant tiek nuteistajam bei jo gynėjui, tiek nukentėjusiajai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Teigti, kad šiuo atveju buvo pažeista nuteistojo teisė į teisingą teismą, teisinio pagrindo nėra. S. K. ir A. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti nepažeidžiant aukščiau aptartų teisės normų, todėl šalia kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų, remtis jais, sprendžiant R. K. kaltės klausimą, teisinių kliūčių nėra. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo apeliaciniame skunde plačiai analizuojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kad spręsdamas klausimą dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimo, teismas iš esmės turi nustatyti, ar baudžiamasis procesas, kaip visuma, buvo teisingas (žr. Taxquet v. Belgium [GC], no. 926/05, § 84, 16 November 2010, su tolimesnėmis nuorodomis). Atlikdamas šį vertinimą teismas svarsto procesą kaip visumą, atsižvelgdamas ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami (Gäfgen v. Germany [GC], no. 22978/05, § 175, ECHR 2010-....) ir, esant būtinybei, į liudytojų teises (žr., be daugelio kitų šaltinių, Doorson v. the Netherlands, 26 March 1996, § 70, Reports of Judgments and Decisions 1996-II). Kaip matyti iš nukentėjusiosios S. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų, 2016 m. kovo mėnesį, laikotarpiu nuo 1 iki 6 dienos, apie 12-13 val., R. K. sudavė vieną kartą delnu sūnui R.. Tai matė ir A. K.. 2016 m. kovo 9 d., apie 7-8 val., R. K. vaikų S. ir R. akivaizdoje sugriebė jai (S. K.) už dešinio žasto ir stipriai suspaudęs tampė. Jai skaudėjo. Po šio įvykio ji kreipėsi į moterų krizių centrą, kuris paskyrė teisininko konsultaciją. Konsultavo policijos pareigūnė D.. Jai paaiškino, kad po tokių įvykių reikia kviesti policiją ir dėl sužalojimų kreiptis į ekspertus, ką ji ir padarė. 2016 m. balandžio mėn., laikotarpiu nuo 12 iki 13 dienos, apie 15-18 val., ji su R. K. buvo kambaryje vieni. R. K. jai vieną kartą delnu sudavė į kaktą, dėl ko, ji nugriuvo ant lovos. Tuomet ji nuėjo į vaikų kambarį, kur buvo visi trys vaikai. R. K., atėjęs paskui ją, vieną kartą sudavė jai delnu per dešinį skruostą ir tris kartus per ranką. 2016 m. balandžio 12 d. dėl tokio R. K. elgesio ji parašė pareiškimą. 2016 m. balandžio 14 d., apie 7-8 val., ji išgirdo trijų pliaukštelėjimų garsą ir, išėjusi iš vonios, pamatė, kaip sūnus R. verkia. Vyras jam sudavė tris kartus per užpakaliuką dėl to, kad sūnus sudavė sesei S.. Papildomai nukentėjusioji paaiškino, kad R. K. jai ir vaikams neleidžia ramiai gyventi, turi meilužę, tačiau skyrybų nenori, nes, jo teigimu, ji (S. K.) turi būti namuose, tvarkytis bei auginti vaikus. Jai pradėjus kalbėti apie skyrybas, R. K. grasina, kad skyrybų atveju jis iš jos atims vaikus. R. K. ją kontroliuoja, be jo žinios neleidžia jai niekur išeiti, ji net negali turėti draugų, visą savo dėmesį privalo skirti R. K. ir vaikams. Be to, jis neleidžia vaikams bendrauti ir su jos (S. K.) brolio šeima, nes brolis galimai turi neigiamą požiūrį į jį. Tokiais savo veiksmais R. K. ją emociškai ir psichologiškai terorizuoja (b. t. 1, b. l. 26-28, 30-31). Iš esmės šiai įvykių sekai neprieštarauja ir liudytoja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustos A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu perskaityti parodymai. Jos teigimu, R. K. yra jos tėtis. Maždaug prieš 11 metų jis pradėjo gyventi su S. K.. 2016 m. kovo mėnesio pradžioje, tikslios dienos neprisimena, apie 13 val., būdama savo kambaryje, ji ant kelių laikė broliuką R. K., kuris ją apspjovė. Apie tokį brolio elgesį ji pasakė savo tėčiui ir S. K.. Tėtis pasikvietė R. į virtuvę ir kelis kartus paklausė, ar jis tikrai ją apspjovė, bet R. pamelavo, nurodydamas, kad tai padarė sesuo S.. R. K., supykęs dėl R. melo, vieną kartą delnu stipriai sudavė jam į žandą. Ant žando liko raudonos pirštų žymės. Gali būti, kad kovo 9 d. ryte, valandos neprisimena, R. K. priekaištavo S. K., kad ši nesišypso ir skleidžia blogą energiją, tačiau, nepamena, kad S. K. būtų rodžiusi mėlynę ant rankos, ar kad R. K. ją būtų tampęs. Balandžio mėnesį, galėjo būti 12 ar 13 diena, apie 16-18 val., būdama koridoriuje ji girdėjo tarp R. K. ir S. K. vykstantį konfliktą. Matė, kaip tėtis vieną kartą delnu sudavė S. K. į kaktą, po ko, S. K. nugriuvo ant lovos. Tuomet S. atėjo pas ją (A. K.) į kambarį, o tėtis atėjo iš paskos. Tėtis pasakė, kad S. ir vaikai jo negerbia ir dėl to kalta tik S., dėl ko, vieną kartą sudavė delnu jai į skruostą ir tris kartus per ranką. 2016 m. balandžio 14 d. ryte, apie 7-8 val., S. su R. susiginčijo ir S. pradėjo verkti. Tėtis pasikvietė R. į virtuvę. Tuomet ji (A. K.) išgirdo R. verkiant, o išėjusi iš kambario pamatė, kaip tėtis ranka sudavė vieną kartą R. į užpakaliuką, Prieš tai dar buvo du tokie patys smūgių garsai. Papildomai liudytoja paaiškino, kad R. K. yra labai agresyvus, piktas, pastoviai ją, S., S. bei R. laiko įtampoje. Jie bijo namuose ką nors ne taip pasakyti ar padaryti. S. ir R. negali triukšmauti, nes tėtis pasiunta. Ji bijo gauti prastesnį pažymį, nes tėtis rėkia. S. namuose neturi jokios balso teisės. Tėčio žodis yra vienintelis ir kitų tiesų nėra. Jei kas nors vyksta ne taip, kaip nori jis, prasideda grasinimai. Šiuo metu R. K. bendrauja su 22 metų mergina, apie ką žino ir S. K.. Tėtis verčia ją (A. K.) bendrauti su ta mergina, nori, kad jos rastų bendrą kalbą. Ji (A. K.) su Sandra sutaria gerai ir jau koks pusmetis jai užuominomis sako, kad reiktų kažką daryti dėl tokios įtemptos situacijos namuose (b. t. 1, b. l. 50-51). Aptarti nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai esminėse aplinkybėse dėl R. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, sutapo, buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, jos abi buvo įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tačiau duoti parodymus prieš savo šeimos narį R. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu S. K. atsisakė (BPK 82 straipsnio 2 dalis), o A. K. į teisiamąjį posėdį neatvyko (R. K. ir S. K. teigimu, ji gyvena užsienyje ir grįžti į Lietuvą neketina), dar 2016 m. birželio 10 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ajam skyriui pateikusi pareiškimą, kuriuo atsisakė duoti bet kokius parodymus savo tėčio R. K. atžvilgiu bet kurioje tolesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje (b. t. 1, b. l. 149). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu S. K. netgi pritarė savo sutuoktinio R. K. apeliaciniam skundui ir prašė jį išteisinti. Nors apeliaciniu skundu teigiama, jog esant nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos A. K. atsisakymui duoti parodymus prieš savo šeimos narį pirmosios instancijos teisme, jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimas sprendžiant R. K. kaltės klausimą yra nepagrįstas, tačiau sutikti su šiais apelianto teiginiais, nėra jokio juridinio pagrindo. Tokioje situacijoje, kai nesutaria santuokoje gyvenę žmonės (šiuo atveju santuokoje vis dar gyvenantys S. K. ir R. K., bei kartu su jais gyvenusi R. K. dukra A. K.), jų santykiai įtempti, teismas turi ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, jų pokyčius ar atsisakymą savo pirmiau duotų parodymų. Tokioje situacijoje itin reikšmingos parodymus davusio asmens elgesio pokyčius sąlygojusios aplinkybės (pvz. baimė, gėda, aplinkinių spaudimas ir pan.), kurių tinkamam įvertinimui svarbūs tiek iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo buvę ir jo metu esantys nukentėjusiųjų (liudytojų) ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens tarpusavio santykiai, tiek nuteistojo bei nukentėjusiojo (liudytojo) asmeninės charakterio savybės bei kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, galėjusios sąlygoti nukentėjusiojo (liudytojo) atsisakymą duoti parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu, davus nuoseklius, detalius ir faktines bylos aplinkybes atitinkančius parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Konstatuojant šią išvadą akcentuotina ir tai, kad, sutinkamai su EŽTT praktika, liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimas, sprendžiant asmens kaltės klausimą, tais atvejais, kai tokio asmens tiesiogiai apklausti teismo posėdyje nepavyksta dėl objektyvių priežasčių, pvz. liudytojo mirties ar keršto baimės, yra pateisinamas (2012 m. spalio 25 d. EŽTT sprendimas byloje Štefančič prieš Slovėniją). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas R. K. atžvilgiu buvo pradėtas S. K. iniciatyva, jai pateikus pareiškimą Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ajam skyriui. Analizuojant pareiškimo turinį matyti, kad jame iš esmės išdėstytos analogiškos R. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybės, kurias S. K. įvardijo ir apklausų pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu (2 apklausos), o būtent: 2016 m. iki kovo 9 dienos, R. K. jos sūnui trenkė per veidą, po ko jį kreipėsi pagalbos į (duomenys neskelbtini) moterų krizių centrą; 2016 m. kovo 9 d. R. K., nepatenkintas niūria jos (S. K.) nuotaika, sugriebė ją už žasto ir spausdamas tąsė ją po namus (kiti du (2016 m. balandžio 12 d., 2016 m. balandžio 14 d.) skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu R. K. inkriminuoti nusikaltimai buvo įvykdyti jau po pareiškimo pateikimo prokuratūrai, tačiau iki pirmosios jos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną). Komentuojamu pareiškimu S. K., be viso ko, skundėsi ir nuolatiniais savo sutuoktinio grasinimais, kontrole, jo grubiu, netoleruotinu elgesiu tiek su ja pačia, tiek ir su judviejų vaikais, pažymėdama ir tai, kad šiuo metu ji tvarko skyrybų dokumentus, bijo, kad apie tai sužinojęs R. K., pradės naudoti dar didesnį smurtą, ypač psichologinį. Bijodama šių pasekmių, S. K. prašė įpareigoti R. K. laikinai išsikelti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei nesiartinti prie jos, nebendrauti ir neieškoti ryšių tiek su ja, tiek su judviejų vaikais (b. t. 1, b. l. 21-23). Baimę dėl galimų R. K. veiksmų, šiam sužinojus apie skyrybų procesą, S. K. patvirtino ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu. Analogiškas aplinkybes dėl netoleruotino R. K. elgesio prieš savo šeimos narius, o būtent nuolatinius R. K. grasinimus, neteisėtais R. K. veiksmais namuose nuolat keliamą įtampą bei baimę, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūną patvirtino ir kartu su R. K. ir S. K. tiriamų įvykių metu gyvenusi A. K., pažymėjusi ir tai, kad ji ne kartą buvo užsiminusi S. K., kad ši skirtųsi su R. K.. Šioje vietoje būtina pažymėti, kad R. K. yra A. K. tėtis, su dukra, sprendžiant iš bylos duomenų, nuteistasis bendrauja ir šiuo metu, kai ji gyvena užsienyje, tuo tarpu S. K. nėra biologinė A. K. motina, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai teigti, jog A. K. neturėjo jokio suinteresuotumo apkalbėti savo tėtį. Juo labiau, kad savo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų neatsisakė, o apklausiama ji pasirašytinai buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, dėl ko, nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl galimybės išklausyti A. K. poziciją dėl jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumo nebuvimo, atmestini kaip neturintys esminės reikšmės jos parodymų vertinimui. Priešingu atveju, t. y. nustačius, kad A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo melagingi, kiltų jos baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą klausimas. Šių duomenų kontekste paminėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu S. K. buvo apklausta du kartus: 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. balandžio 20 d. (b. t. 1, b. l. 26-28, 30-32). Sutinkamai su 2016 m. balandžio 15 d. teisių ir pareigų liudytojui išaiškinimo protokolu, S. K. jos teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narį arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus jai buvo išaiškinta pasirašytinai (b. t. 1, b. l. 25). 2016 m. balandžio 20 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu S. K. teises ir interesus atstovavo jos iniciatyva pakviestas advokatas V. P.. Šios apklausos metu S. K., papildydama pirminės apklausos metu savo duotus parodymus, vėlgi pabrėžė, kad R. K. nei jai, nei vaikams neleidžia ramiai gyventi, jai pasakius, kad nori skirtis, grasina, kad atims vaikus ir pan. (b. t. 1, b. l. 30-31). Komentuojamos apklausos metu, nors minėtame protokole ir buvo nurodytas S. K. santykis su R. K. – sutuoktinė, bei apibūdintas jų tarpusavio santykių pobūdis – santykiai blogi, nukentėjusiosios atstovas advokatas V. P. jokių pastabų dėl galimai netinkamos jo atstovaujamosios apklausos, ar teisės neduoti parodymų prieš savo šeimos narį netinkamo išaiškinimo, nepateikė, jų nepateikė ir 2016 m. birželio 8 d., kaip nukentėjusiosios S. K. atstovas, pasirašydamas jam pateiktą supažindinimo su bylos medžiaga, baigus ikiteisminį tyrimą, protokolą (b. t. 1, b. l. 145-146), kas leidžia pagrįstai teigti, jog vertinamu atveju S. K. apklausa pas ikiteisminio tyrimo pareigūną vyko nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Analogiškai vertintina ir liudytojos A. K. ikiteisminio tyrimo metu vykusi apklausa. Sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, 2016 m. balandžio 25 d. liudytojos A. K. teisės ir pareigos jai buvo išaiškintos tyrėjos I. Y.. A. K. savo parašu patvirtino, jog jos teisės jai išaiškintos, jas ji suprato ir sutinka duoti parodymus (b. t. 1, b. l. 48-49). Kaip matyti iš 2016 m. balandžio 25 d. liudytojos apklausos protokolo, jame įrašytas R. K. ir A. K. tarpusavio santykis (R. K. – tėvas), tačiau, nepaisant šios aplinkybės, liudytoja sutiko duoti parodymus savo tėvo atžvilgiu (b. t. 1, b. l. 50-51). Tuo tarpu remiantis proceso veiksmo protokolo specialiame priede užfiksuotomis aplinkybėmis, savo apklausą A. K. perskaitė ir pasirašytinai savo parašu patvirtino, kad pagal jos pasakojimą surašyta teisingai (b. t. 1, b. l. 52).Teigti, jog nagrinėjamu atveju S. K. ir A. K. nesuprato BPK 82 straipsnio 2 dalyje joms garantuojamos teisės neduoti parodymų prieš savo šeimos narį arba neatsakyti į kai kuriuos joms pateiktus klausimus, kaip kad nurodyta 2016 m. gegužės 23 d. S. K. pareiškime (b. t. 1, b. l. 46) ar 2016 m. birželio 8 d. A. K. pareiškime (b. t. 1, b. l. 149), teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą atkreiptinas dėmesys, kad klausimas dėl S. K. ir A. K. parašų, esančių jų apklausos, teisių ir pareigų išaiškinimo protokoluose bei proceso veiksmo protokolo specialiuosiuose prieduose, kuriais patvirtintos S. K. ir A. K. apklausos protokoluose išdėstytos aplinkybės kaip teisingos ir atitinkančios jų valią, tikrumo bei jų priklausomybės analizuojamu atveju nekilo. Juo labiau, jog pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu S. K. patvirtino, kad parašai, esantys 2016 m. balandžio 15 d. teisių ir pareigų išaiškinimo bei liudytojo apklausos protokoluose, priklauso jai (b. t. 2, b. l. 25-26). Šių duomenų kontekste vertinant nukentėjusiosios bei liudytoja ikiteisminio tyrimo metu apklaustos A. K. atsisakymą duoti parodymus prieš savo šeimos narį bei tokį jų elgesį sąlygojusias aplinkybes įvertintina ir tai, kad tiek S. K., tiek A. K. pareiškimai, kuriais jos atsisakė duoti parodymus prieš savo šeimos narį – R. K., ir išaiškino tokio savo atsisakymo priežastis (b. t. 1, b. l. 46, 149), buvo pateikti jau po pranešimo apie įtarimą R. K. įteikimo (b. t. 1, b. l. 60-61) ir jo apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną (b. t. 1, b. l. 62) bei kardomųjų priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, paskyrimo (b. t. 1, b. l. 74-76, 84-86), kas suponuoja išvadą, kad apie jo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį persekiojimą, dėl smurto artimoje aplinkoje, tuo metu R. K. jau buvo žinoma. Šiuo aspektu įvertinus tiek S. K. pareiškime, tiek jos apklausų pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu išdėstytas R. K. charakterio savybes – ūmų jo būdą, nuolatinius grasinimus, šeimos nariams keliamą baimę, ką patvirtino ir liudytoja A. K., neatmestina galimybė, kad pakeisti savo poziciją, dėl R. K. veiksmų, S. K. ir A. K. galėjo paskatinti neteisėti R. K. veiksmai – pvz. grasinimai atimti vaikus ir pan. Juo labiau, kad, kaip nustatyta Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos N. S. 2016 m. balandžio 15 d. tarnybiniu pranešimu, apie nusikalstamą veiką pranešusi S. K. parodė, kad bijo sutuoktinio R. K. agresyvaus elgesio, kuris yra nenuspėjamas, vaikai bijo tėvo, nes pastoviai jaučia baimę būti sumušti (b. t. 1, b. l. 7-8). Šiame kontekste įvertintina ir nukentėjusiosios S. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstyta pozicija (baigiamųjų kalbų stadijoje). Ji nenori, kad R. K. būtų nuteistas, teigdama, kad jie turi du vaikus, kuriuos reikia užauginti, jai vienai nėra lengva, mano, kad vyro nuteisimas pakenktų šeimai bei santykiams. Pasak nukentėjusiosios, jos ir R. K. skyrybų klausimas šiuo metu yra „pakibęs“ , nes kai jie yra atskirai, kenčia vaikai (nors tiek abiejų ikiteisminio tyrimo apklausų metu, tiek ir pateikdama pareiškimą prokuratūrai S. K. nurodė, jog siekia skyrybų su savo sutuoktiniu, šiuo metu ruošia dokumentus, o 2016 m. balandžio 20 d. apklausos metu net patvirtino savo gyvenimą skyrium nuo sutuoktinio, paaiškindama, kad šiuo metu ji gyvena pas savo brolį su vaikais R. ir S.). Esant šiems duomenims, akivaizdu, kad net ir prašydama išteisinti jos sutuoktinį, S. K. savo ankstesnėje proceso stadijoje duotų parodymų bei pareiškime išdėstytų aplinkybių nepaneigė. Tokia S. K. pozicija, teisėjų kolegijos įsitikinimu, vėlgi galėjo būti nulemta jos baimės dėl galimo neteisėto R. K. elgesio, kuo, sprendžiant iš S. K. pareiškimo turinio, jai jau ne kartą buvo grasinęs jos sutuoktinis. Aukščiau išdėstytų duomenų pagrindu neabejojant nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos A. K. apklausų pas ikiteisminio tyrimo pareigūną teisėtumu, tame tarpe ir tinkamai joms išaiškinta teise atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narį, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, siekiant patikrinti nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos A. K. duotų parodymų patikimumą bei jų atitikimą faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, išsiaiškinti nukentėjusiosios bei liudytojos vykdytų apklausų ypatumus, buvo apklausta 2016 m. balandžio 15 d. S. K. apklausą atlikusi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja N. S., kurios teigimu, nukentėjusiosios apklausa vyko jos bute (tai patvirtinto ir S. K.), nukentėjusioji sutiko duoti parodymus, jos apklausa vyko sklandžiai, teises jai išaiškino kolega N. N. (b. t. 2, b. l. 25-26). Sutinkamai su N. N. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, nukentėjusiajai buvo išaiškintos jos teisės dėl atsakomybės, parodymų davimo bei jos teisė neduoti parodymų prieš savo sutuoktinį, tačiau duoti parodymus ji sutiko ir pasirašė protokole. Papildomai liudytojas paaiškino, kad nukentėjusioji bijojo grįžtančio vyro, todėl jai buvo pasiūlyta užsirakinti, neištraukti rakto iš spynos ir neįsileisti savo sutuoktinio į namus, į ką S. K. nurodė, jog išvažiuos pas gimines, kad nebūtų namuose (2016 m. balandžio 20 d. apklausos metu S. K. nurodė, jog šiuo metu su vaikais gyvena pas savo brolį). Svarbu paminėti ir tai, kad liudytojui N. N., remiantis jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, S. K. pasirodė išsigandusi, o jos pasakojimas buvo nuoseklus, išeidamas iš namų jis girdėjo, kaip R. K. dukra (sprendžiant iš faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, tai buvo A. K.) pasakė, kad bijo būti namuose ir kad „pagaliau reikia viską baigti“ (b. t. 2, b. l. 32-35) (A. K. savo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais patvirtino, sakiusi S. K., kad šiai reikia skirtis su R. K.). S. K. pirmosios instancijos teisme, atsakydama į proceso dalyvių klausimus, patvirtino, kad liudytoju apklaustas N. N. iš tiesų lankėsi jos namuose, tačiau ji nesuprato teisių išaiškinimo protokolo esmės (nors jį patvirtino savo parašu). Papildomą S. K. bei pirminę liudytojos A. K. apklausą vykdžiusi tyrėja I. Y., apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad S. K. teisės papildomos jos apklausos metu jai buvo išaiškintos žodžiu (būtent šioje apklausoje dalyvavo ir nukentėjusiosios iniciatyvia pakviestas jos atstovas advokatas). Šios apklausos metu, pasak tyrėjos, S. K. buvo pasimetusi, teigė, kad jos vyras namuose yra „Dievas“, kuriam niekas negali prieštarauti, apklausa vyko sklandžiai, nukentėjusioji viską prisiminė gerai, įvykiai buvo sudėlioti chronologine seka. Apklausos protokolą S. K. perskaitė pati, pasirašė, jį pasirašė ir advokatas (b. t. 2, b. l. 25-26). Komentuodama šiuos tyrėjos parodymus, S. K. patvirtino, kad parašas, esantis 2016 m. balandžio 20 d. apklausos protokole, priklauso jai, tačiau ji negali patvirtinti, kad tai, ką pasakoja tyrėja, yra tiesa, nes nuo apklausos praėjo labai daug laiko (nors buvo praėję vos kiek daugiau nei 6 mėnesiai). Kalbėdama apie liudytojos A. K. apklausą, tyrėja I. Y. paaiškino, kad A. K. buvo išaiškintos jos, kaip liudytojos teisės ir pareigos, jai buvo paaiškinta jos teisė neduoti parodymų prieš savo tėtį, tačiau A. K. sutiko duoti parodymus, tiriamų įvykių aplinkybes pasakojo nuosekliai, buvo įsitikinusi tuo, ką kalba. Apklausos protokolą A. K. pati perskaitė ir pasirašė. Nors, kaip teisingai pažymima nuteistojo apeliaciniame skunde, vien tai, kad teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti S. K. ir A. K. apklausas vykdę ikiteisminio tyrimo pareigūnai, jų parodymų patikimumo nepatvirtina, tačiau siekiant nustatyti, ar komentuojamos apklausos vyko nepažeidžiant įstatymų reikalavimų (kas iš esmės turi lemiamą reikšmę sprendžiant apie šių asmenų parodymų, kaip patikimų įrodymų, vertinimą), aptarti ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymai yra itin svarbūs, jais neabejotinai gali būti grindžiama ir R. K. kaltė jam inkriminuojamų nusikalstamų padaryme. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad, sutinkamai su BPK 20 straipsnio 3 dalimi, apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, kai tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai betarpiškai R. K. inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų nestebėjo, tačiau tiek S. K., tiek A. K. apie tiriamus įvykius jiems papasakojo netrukus po S. K. pareiškimo prokuratūrai pateikimo). Tokiu būdu, įvertinus R. K. elgesį, plačiai aprašytą S. K. pareiškime, patvirtintą jos ir kartu su R. K. bei S. K. tiriamų įvykių metu gyvenusiosios A. K. ikiteisminio tyrimo apklausų metu, atmesti S. K. ir A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nesiremti jais sprendžiant R. K. kaltės klausimą, įvertinus galimą jų baimę dėl neprognozuojamų apelianto veiksmų (plačiai aprašytų S. K. pareiškime), nėra jokio objektyvaus pagrindo. Vien tai, kad R. K. nedalyvavo S. K. ir A. K. apklausose, dėl ko, negalėjo joms užduoti klausimų, šių apklausų teisėtumo taip pat nemenkina. Juo labiau įvertinus tai, kad, sprendžiant tiek iš S. K., tiek iš A. K. parodymų turinio, jos abi R. K. bijojo, namuose dėl neteisėtų jo veiksmų jautė nuolatinę įtampą. Jų baimę dėl R. K. veiksmų patvirtino ir N. N.. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklausiant N. S., I. Y. ir N. N., R. K. bei jo gynėjas klausimų liudytojams neturėjo, prieštaravimų dėl jų veiksmų neteisėtumo taip pat neišreiškė. Ir nors apeliaciniu skundu teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nepagrįstai atsisakyta atlikti R. K., nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos A. K. akistatas, tačiau šis klausimas buvo išspręstas 2016 m. birželio 13 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro G. J. nutarimu, o, sutinkamai su BPK 218 straipsnio 5 dalimi, prokuroro nutarimas atmesti prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą neskundžiamas. Nesutikti su šiame prokuroro nutarime išdėstytais R. K. ir jo gynėjo prašymų dėl akistatos atlikimo atmetimo motyvais, teisinio pagrindo nėra, juolab, kad S. K. ir A. K. atsisakė duoti parodymus. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti nebūtinai turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Ir vis tik, nepaisant to, kad tiek S. K., tiek A. K., ikiteisminio tyrimo apklausų metu nuosekliai išdėstė R. K. inkriminuojamų nusikalstamų veikų įvykdymo aplinkybes, atsižvelgiant į jų atsisakymą duoti parodymus prieš savo šeimos narį pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (A. K. atsisakymas buvo išreikštas rašytiniu jos pareiškimu, į teisiamąjį posėdį ji neatvyko, bylos duomenimis, šiuo metu ji gyvena užsienyje ir grįžti į Lietuvą neketina) bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, įvertinus vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, sprendžiant R. K. kaltės klausimą, turi būti įvertinami ir kiti jo kaltę patvirtinantys/paneigiantys įrodymai. Kartu pažymėtina, kad net ir tinkamai perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2013, 2K-79-489/2017). Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir EŽTT jurisprudencijoje, kad, pagal vienintelio ar lemiamo įrodymo taisyklę tuo atveju, jeigu kaltinamojo nuteisimas grindžiamas vien tik arba lemiamais parodymais liudytojo, kurio jis negali apklausti jokioje proceso stadijoje, gynybos teisės yra apribojamos netinkamai. Šiame kontekste žodis „lemiamas“ turėtų būti suprantamas siaurąja prasme, t. y. kaip nurodantis tokios reikšmės ar svarbos įrodymą, kad jis gali nulemti bylos baigtį, tuo tarpu tuo atveju, kai neatvykusio liudyti teisme asmens parodymus patvirtina kiti įrodymai, vertinimas, ar tokie parodymai lemiami, priklauso nuo juos patvirtinančių įrodymų įrodomosios reikšmės. Kuo svaresni patvirtinantys įrodymai, tuo mažiau tikėtina, kad teismo procese nedalyvaujančio liudytojo parodymai bus traktuojami kaip lemiami. Ir vis tik, net ir tuo atveju, kai teismo procese nedalyvaujančio liudytojo parodymai yra vienintelis arba lemiamas kaltinantis duomuo, jų pripažinimas įrodymu (priėmimas kaip įrodymo) savaime nesukelia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Tokiu atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien tik arba lemiamai teismo procese nedalyvaujančių liudytojų parodymais, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą (2012 m. spalio 25 d. EŽTT sprendimas byloje Štefančič prieš Slovėniją).Kaip nustatyta 2016 m. kovo 16 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G687/2016(02). S. K. konstatuota poodinė kraujosruva dešiniame žaste, galimai padaryta tiriamosios nurodytu laiku, t. y. 2016 m. kovo 9 d., ir vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Analizuojant išvados turinį, atkreiptinas dėmesys, kad atliekant nukentėjusiosios apžiūrą, S. K. specialistui paaiškino, jog 2016 m. kovo 9 d., apie 7-8 val., namuose jos sutuoktinis R. K. savo ranka suspaudė jos dešinį žastą ir suėmęs už dešinės rankos tampė ją po namus; be sąmonės ji nebuvo, į medikus nesikreipė (b. t. 1, b. l. 24), kas iš esmės patvirtina tiek S. K. pareiškime (b. t. 1, b. l. 21-23), tiek jos ikiteisminio tyrimo apklausų metu išdėstytas aplinkybes dėl jai konstatuoto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Jas patvirtina ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos N. S. pranešime apie galimai smurtą artimoje aplinkoje patyrusį asmenį užfiksuotos aplinkybės (b. t. 1, b. l. 18). Esant šiems duomenims, abejoti R. K. kalte 2016 m. kovo 9 d., apie 7-8 val., konflikto metu tyčia sugriebus S. K. už dešinės rankos ir ją suspaudus tąsius, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. K. neigė padaręs šią nusikalstamą veiką, teigdamas, kad įvykio dieną prieš savo sutuoktinę jis nesmurtavo, tačiau tikėti šiais nuteistojo jokiais objektyviais duomenimis neparemtais parodymais, kurie, be viso ko, prieštarauja ir faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, teisinio pagrindo nėra. Tuo tarpu R. K. teiginiai, kad S. K. aukščiau paminėta specialisto išvada konstatuota poodinė kraujosruva dešiniame žaste galėjo atsirasti šią vietą suspaudus ar sugnybus vaikams, aukščiau aptartų duomenų visumoje atmestina kaip nepagrįsta. Komentuojamo sužalojimo atsiradimo aplinkybės plačiai aprašytos S. K. pareiškime, jas nukentėjusioji patvirtino ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui (beje, dalyvaujant jos iniciatyva pakviestam atstovui advokatui). Sutinkamai su 2016 m. gegužės 26 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1378/2016 (02) konstatuotomis aplinkybėmis, kiekvienam sveikam žmogui suduotas smūgis ar kitoks fizinis poveikis sukelia didesnį ar mažesnį skausmą; jei yra įrodymų apie realiai suduotus smūgius, nors ir nepalikusius objektyvių sužalojimų, tai didesnis ar mažesnis fizinis skausmas asmeniui buvo sukeltas (b. t. 1, b. l. 36). Nors komentuojama specialisto išvada šiuo atveju buvo suformuota iš nukentėjusiosios S. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tačiau, kaip nustatyta 2016 m. balandžio 14/18 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos N. S. pranešimu apie galimai smurtą artimoje aplinkoje patyrusį asmenį, 2016 m. balandžio pradžioje, tiksli data nenustatyta, apie 15.00 – 18.00 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), rankos delnu R. K. sudavė sutuoktinei S. K. į kaktą ir tris kartus delnu per dešinę ranką (b. t. 1, b. l. 18). Šie duomenys iš esmės atitinka S. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (S. K. nurodė dar vieną R. K. smūgį delnu jai į skruostą, kurį ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytoja A. K.) dėl jai sukelto fizinio skausmo, todėl abejoti R. K. kalte tokiais savo veiksmais – smūgių sudavimu S. K. į kaktą, veidą ir dešinę ranką, tokiu būdu jai sukeliant fizinį skausmą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Darant šią išvadą, o tuo pačiu ir atmetant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, atkreiptinas dėmesys, kad fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją. Jis nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali būti labai skirtingų formų, tačiau, nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės – sužalojimas ar susargdinimas. Fizinis skausmas dažniausiai pasireiškia vien tik nemaloniais pojūčiais, o tai – nukentėjusiojo subjektyvus suvokimas, ką vertinamu atveju iš esmės patvirtino ir komentuojamą išvadą pateikęs specialistas, nurodęs, kad tiriamu atveju jokie objektyvūs sužalojimai S. K. nustatyti nebuvo, tačiau fizinis skausmą ji vis tik jautė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad sutinkamai su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymo „Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-298/158/A1-86 8 punktu, išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Ir nors tam tikrais atvejais, praėjus trumpam laiko tarpui po fizinio skausmo sukėlimo, ant fizinį skausmą patyrusio asmens kūno vis tik galima pastebėti tam tikrus fizinio smurto požymius – pvz. paraudimą, patinimą ir pan., tačiau, šiuo atveju fizinis skausmas S. K. išdėstytomis aplinkybėmis jai buvo sukeltas 2016 m. balandžio 12 d., apie 15.00 – 18.00 val., į medikus po šio įvykio ji nesikreipė, pareiškimą prokuratūrai ji pateikė 2016 m. balandžio 13 d. (tą dieną jis buvo užregistruotas prokuratūroje), o užduotis atlikti tyrimą ir nustatyti, ar S. K. suduodant smūgius į kaktą, skruostą ir ranką buvo sukeltas fizinis skausmas, buvo suformuota tik 2016 m. gegužės 19 d., todėl jokie fizinio skausmo sukėlimo požymiai S. K. net ir negalėjo būti nustatyti. Tai, kad šiuo atveju ji jautė fizinį skausmą, patvirtino ji pati apklausiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, o neabejojant R. K. jai suduotais smūgiais, nukentėjusiosios įvykio metu patirtą fizinį skausmą patvirtina ir aukščiau aptarta specialisto išvada. Vertinant komentuojamo įvykio aplinkybes, pažymėtina, kad tiek S. K., tiek A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, šios nutarties 1.2. punkte aprašyti R. K. veiksmai buvo atlikti 2016 m. balandžio 12-13 d. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu vertinamos nusikalstamos veikos padarymo datą konkretizavo, nurodydamas, kad R. K. smūgiai S. K. į kaktą, skruostą ir dešinę ranką buvo suduoti 2016 m. balandžio 12 d., apie 15-18 val. Ši aplinkybė nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenims neprieštarauja. Nors nukentėjusiosios 2016 m. balandžio 12 d. (prokuratūroje jis buvo užregistruotas 2016 m. balandžio 13 d.) aptariami R. K. veiksmai dar nebuvo aprašyti, tačiau, įvertinus komentuojamo pareiškimo surašymo laiką bei tai, kad vertinami R. K. veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu, tiek S. K., tiek A. K. teigimu, buvo įvykdyti tarp 15 ir 18 val. (A. K. nurodė 16-18 val.), neabejotina, kad jie galėjo būti atlikti S. K. jau surašius pareiškimą ir jį pateikus prokuratūrai. Tokiu būdu, abejonių dėl R. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, aprašytos šios nutarties 1.2. punkte, padarymo datos, konstatuotos skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, teisėjų kolegijai nekyla. Analizuojant skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu aprašytus R. K. veiksmus savo mažamečio sūnaus atžvilgiu, visų pirma pažymėtina, kad tiek S. K., tiek A. K., apklausiamos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, patvirtino, jog R. K. 2016 m. kovo mėnesį, laikotarpiu nuo 1 iki 6 dienos, apie 12 - 13 val., sudavė vieną kartą delnu savo mažamečiam sūnui į žandą. A. K. teigimu, po smūgio, ant R. K., gim. 2011-01-10, žando liko raudonos pirštų žymės, kas neabejotinai patvirtina, kad nuteistojo smūgis mažamečiui sūnui buvo stiprus. Apie šio įvykio aplinkybes kalbama ir tinkamai pirmosios instancijos teisme ištirtame S. K. pareiškime. Juo nukentėjusioji nurodė, kad vieno incidento metu R. K. delnu sudavė sūnui per veiduką. Po smūgio ant sūnaus veido liko 2 dryžiai nuo tarpupirščių. Po šio įvykio – 2016 m. kovo 9 d., S. K. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) moterų krizių centrą (b. t. 1, b. l. 21-23). Komentuojamą R. K. smūgio sudavimo į mažamečio sūnaus veidą faktą patvirtina ir 2016 m. balandžio 15/18 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos N. S. pranešimas apie vaiką, susijusį su smurtu artimoje aplinkoje, kurio duomenimis, 2016 m. kovo mėnesio pradžioje, tiksli data nenustatyta, apie 12.00 val. – 13.00 val. R. K. sudavė vieną smūgį rankos delnu savo mažamečiam sūnui (b. t. 1, b. l. 19). Kaip nustatyta 2016 m. gegužės 13 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1256/2016(02), remiantis užduotyje nurodytomis bylos aplinkybėmis (2016 m. kovo mėnesį, laikotarpyje nuo 1 iki 6 dienos, apie 12-13 val. R. K. sudavė vieną kartą delnu savo sūnui į žandą; 2016 m. balandžio 14 d., apie 7-8 val., S. K. išgirdo trijų pliaukštelėjimų garsą ir pamatė, kad jos sūnus verkia, jos vyras R. K. ranka tris kartus sudavė jam per užpakaliuką), patvirtinančiomis buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą, tikėtina, kad R. K., gim. 2011-01-10, buvo sukeltas fizinis skausmas mechaninio poveikio į žando ir sėdmenų sritis pasėkoje (b. t. 1, b. l. 44).Iš esmės analogiškais įrodymais grindžiama ir R. K. kaltė delnu sudavus savo sūnui tris kartus per sėdmenis. Šias aplinkybes patvirtina ne tik S. K. ir A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bet ir 2016 m. balandžio 15/18 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos N. S. pranešimas (b. t. 1, b. l. 19), 2016 m. balandžio 15 d. tyrėjos N. S. tarnybinis pranešimas (b. t. 1, b. l. 7-8), bet ir aukščiau aptartoje 2016 m. gegužės 13 d. specialisto išvadoje konstatuotos aplinkybės. Esant šiems duomenims, nepaisant R. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, kuriais šis neigia smurtavęs savo mažamečio sūnaus atžvilgiu, abejoti jo kalte padarius šios nutarties 1. ir 1.3. punktuose aprašytas nusikalstamas veikas, įvertinus jo ūmų būdą, S. K. pareiškime išdėstytas aplinkybes, kad sūnus nuolat girdi tėvo grasinimus „gausi į kailį, paimsiu diržą“, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, svarbu paminėti, kad mažamečiai vaikai yra viena pažeidžiamiausių visuomenėje egzistuojančių socialinių grupių, todėl jų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimas, siekiant užtikrinti saugią jų gyvenimo aplinką, yra svarbiausias uždavinys sprendžiant smurto artimoje aplinkoje atvejus. Tuo tarpu atmetant nuteistojo R. K. parodymus, o būtent, savo kaltės jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme neigimą, svarbu pažymėti, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, kas leidžia pagrįstai teigti, jog sakyti tiesą atitinkamos BPK nuostatos jo neįpareigoja. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Tuo tarpu sprendžiant iš aukščiau aptartų nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių visumos, neabejotina, kad duomenų, patvirtinančių R. K. kaltę, šiuo atveju pakanka. Analizuojant R. K. parodymų visumą, vertinant jų patikimumą bei objektyvumą, be aukščiau išdėstytų aplinkybių, pažymėtina ir tai, kad sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, R. K. turi nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 2 d. galiojantį leidimą laikyti (nešiotis) ginklus; medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai); savigynai (revolveriai pistoletai); 2016 m. balandžio 20 d. patikrinimo metu nustatyta, kad R. K. disponuoja net 9 skirtingų rūšių ginklais (b. t. 1, b. l. 119), kurie 2016 m. balandžio 22 d. paėmimo protokolu iš jo buvo paimti (b. t. 1, b. l. 121). Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu (aktuali teisės akto redakcija), valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi šių prevencijos priemonių: neišduoda leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikina turimus leidimus. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, akivaizdu, jog R. K. pripažinus savo kaltę dėl smurto artimoje aplinkoje, leidimas laikyti (nešiotis) ginklus jam būtų panaikintas. Dėl ko, vertinti R. K. parodymus, kaip patikimus ir jų kontekste atmesti aukščiau aptartų objektyvių duomenų visumą, iš esmės patvirtinančią R. K. kaltę, vėlgi nėra jokio pagrindo.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, ištyrusi byloje esančius įrodymus ir atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl R. K. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos) ir BK 140 straipsnio 3 dalyje (2 nusikalstamos veikos) įtvirtintus nusikaltimus, grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 2 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus bei išvadas dėl R. K. kaltės. Esant šiems duomenims, sutikti su R. K. apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.Pažymėtina, kad kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio, skirdamas R. K. bausmes pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos), pirmosios instancijos teismas pažeidė bendrąsias bausmių skyrimo taisykles ir paskyrė nuteistajam tokios rūšies bausmę, kuri nėra įtvirtinta BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje, t. y. laisvės apribojimą.BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. negali būti priimtas sprendimas, sukeliantis nuteistajam ar išteisintajam sunkesnes teisines pasekmes, negu buvo nustatytos apskųstame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje: nustatyti aplinkybes, sunkinančias nuteistojo teisinę padėtį, sugriežtinti paskirtą bausmę, kartu su bausme paskirti baudžiamojo poveikio priemones, padidinti priteistą sumą žalai atlyginti ir pan. Tokios praktikos laikomasi teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-130/2008, 2K-391/2008, 2K-7-428/2010, 2K-57-696/2017). Nagrinėjamu atveju, skundų, kuriais būtų siekiama pabloginti nuteistojo padėtį, gauta nėra, o nuteistasis apeliaciniu skundu prašė panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti. Kaip nustatyta BPK 320 straipsnio 3 dalyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, akivaizdu, kad griežtinant R. K. paskirtos bausmės rūšį, t. y. paskiriant BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę, būtų peržengtos apeliacinio skundo ribos ir tuo pabloginta nuteistojo teisinė padėtis, todėl nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas, už veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, skyrė nuteistajam bausmę, nenumatytą sankcijoje, ši nuosprendžio dalis paliekama nepakeista. Pažymėtina, kad įstatyme vis tik yra įvirtinta galimybė, skirti švelnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.