Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

6. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški, kiekviename sanitariniame mazge įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Teigė, kad pertvarų tarp pisuarų įrengimas teisės aktuose nenumatytas, taip pat teisės aktuose nėra numatytos pareigos įrengti pertvaras dušinėse. I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai, nes Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose reglamentuota, kad sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai.

7. Paaiškino, kad pareiškėjas nuolat naudojasi teise paskambinti mobiliuoju telefonu, įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Pareigūnas, kuris leidžia nuteistajam kalbėti telefonu, privalo įsitikinti, kad nuteistasis surinko telefono aparatu tą abonento telefono numerį, kurį nurodė pareigūnui prieš skambindamas telefonu, taip pat pareigūnas privalo patikrinti, ar nuteistasis nebando paskambinti nuteistiesiems, laikomiems kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose.

8. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Pažymėjo, kad nuteistieji savo laisvalaikį organizuojasi patys.

10. Pasivaikščiojimo kiemelių minimalus plotas, kaip ir minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas jame, teisės aktuose nėra reglamentuotas, tačiau Vilniaus PN visi nuteistieji į kiemelį vienu metu niekada neišeina, todėl vietos kiemeliuose yra pakankamai. Pažymėjo, kad Vilniaus PN lauko, skirto nuteistųjų pasivaikščiojimams, teritorijoje, yra įrengta speciali vieta rūkymui, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra baudžiami.

11. Vilniaus PN visose gyvenamosiose patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais (prašymais) dėl netinkamų kalinimo sąlygų, dėl per mažo kamerų tipo patalpų ploto ar kitų trūkumų ginčo laikotarpiu į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Vilniaus PN vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

II.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepatogumų prausiantis, pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 258 punktas nustato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teisės aktuose yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Vis dėlto iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, jog jis negali naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę). Tačiau 2001 m. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tai, jog pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, nurodė, jog kiekvienu atveju yra sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

17. Nagrinėjamu atveju Taisyklėse nustatyta teisė Vilniaus PN laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neteigė, jog šiuo atveju apskritai nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu. Taigi pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų suteikimo nebuvo pažeidžiamas. Be to, nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas, o dušinės patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos. Teismas sutiko su Vilniaus PN pozicija, kad patys nuteistieji turi laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, tausoti pataisos įstaigos turtą ir naudotis dušais pagal jų paskirtį. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju kiti pažeidimai, susiję su kalinimo sąlygomis, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimais, nebuvo nustatyti, ribotos galimybės naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo teismas nevertino kaip aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi nors ir pripažinta, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, teismo vertinimu, jie nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.

19. Teismas dėl sanitarinių mazgų įrengimo (tupimų tualetų) sprendė, kad Vilniaus PN nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių tualetų įrengimą, nes teisės aktai nenustato reikalavimo, jog turi būti įrengtos vien sėdimos tualeto vietos (unitazai). Kita vertus, teisės aktuose nustatyta galimybė įrengti klozetą (tualeto vietą su kanalizacijos įrenginiu) arba unitazą, todėl šiuo aspektu pažymėjo, kad galėjo būti įrengti ir įleistiniai klozetai. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kaip konkrečiai jam pasireiškė žala dėl sėdimų unitazų neįrengimo. Teismas nagrinėjamu atveju taip pat nenustatė ir privatumo pažeidimo, nes tualetų vietos viena nuo kitos yra atskirtos sienelėmis ir turi duris, tai užtikrina galimybę privačiai pasinaudoti tualetu.

20. Dėl pasivaikščiojimų kiemeliuose teismas nurodė, kad Taisyklės numato, jog nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

22. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN jam nebuvo suteiktas darbas, nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 111 straipsnį, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. BVK 125 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą, atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (1 dalis); nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (3 dalis); pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (8 dalis). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). Pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje, aiškinant minėtas teisės normas, konstatuota, jog pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti besąlygiškai visus nuteistuosius, net ir norinčius dirbti, į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant visiems be išimties nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, ir sprendimą išbraukti iš dirbančių sąrašo atitinkamo asmens atžvilgiu gali priimti, atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, pasikeitusias darbo sąlygas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. Atsižvelgdamas į paminėtą teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas sprendė, kad valstybei nekyla pareiga įdarbinti pareiškėją, todėl jo argumentus, jog Vilniaus PN neteisėtai nepasiūlė ir nesuteikė darbo, atmetė kaip nepagrįstus.

23. Teismas taip pat nurodė, kad nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 9 d. buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 107, kurios plotas yra 14,26 kv. m, taigi vienam nuteistajam tenka apie 3,56 kv. m ploto. Pareiškėjas 2017 m. birželio 9 d. iš 1-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 107 buvo perkeltas į 1-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 105, kurios plotas – 41,71 kv. m, vienam nuteistajam tenka apie 3,47 kv. m ploto. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 14 d. iš bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 201, kurioje jam teko apie 3,18 kv. m, buvo perkeltas į 7-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 402, kurioje jam teko apie 3,13 kv. m ploto. Pareiškėjas 2017 m. liepos 26 d. buvo apgyvendintas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 3D, kurios plotas – 15,44 kv. m, pareiškėjui teko apie 5,14 kv. m ploto. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 31 d. buvo apgyvendintas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5K, kurioje jam teko apie 4,69 kv. m ploto.

25. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus pirmojo ir antrojo aukšto planus, konstatavo, kad kameros Nr. 3D plotas – 13,75 kv. m, o kameros Nr. 5K – 12,41 kv. m. Teismas sprendė, kad pareiškėjui teko atitinkamai teko 4,58 kv. m ir 4,13 kv. m ploto, taigi daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Bendrabučio tipo patalpų, kuriose ginčijamu laikotarpiu buvo pareiškėjas, Vilniaus PN plano duomenys sutampa su atsiliepime nurodytais plotais – kiekvienam asmeniui buvo suteikiama daugiau nei 3,1 kv. m patalpos ploto, taigi ir šiuo atveju gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Be to, iš Vilniaus PN paaiškinimų, pateiktų atsiliepime, matyti, kad nuteistieji įstaigoje neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje: jiems yra suteikiama teisė lankytis socialinės reabilitacijos programose, sportuoti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo judėjimo laisvė neteisėtai buvo ribojama. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip jam pasireiškė neturtinė žala, tik abstrakčiai tvirtino, kad patyrė nepatogumų ir išgyvenimų. Nesant objektyvių duomenų, pareiškėjo argumentus dėl Vilniaus PN vienam asmeniui tekusio per mažo gyvenamosios patalpos ploto teismas atmetė kaip nepagrįstus.

27. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teise paskambinti telefonu, nurodė, kad 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymu pakeistų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkte nurodyta, jog pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Vilniaus PN pateikė duomenis apie taksofonų įrengimą, telefoninių pokalbių apskaitą, iš kurių matyti, kad pareiškėjas aktyviai naudojosi telefoninių skambučių galimybe, t. y. 22 kartus. Pareiškėjas dėl negalėjimo pasinaudoti skambučiu su skundais į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Teismas pareiškėjo skundo argumentus šiuo klausimu vertino kaip nepagrįstus.

III.

34. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika sprendžiant panašaus pobūdžio klausimus. Taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties, negalėjo vadovautis Lietuvos nacionaline teise.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

40. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo nurodytais aspektais, t. y. nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

43. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

44. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

45. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su senaties termino taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).

46. Taigi šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos nacionaline teise. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį, nes nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublik?s civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015, 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1108-415/2020 ir kt.).

47. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013; 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1108-415/2020 ir kt.).

48. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

49. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti jau nuo kalinimo pradžios. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2015 m. balandžio 24 d., o į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2018 m. liepos 15 d., todėl reikalavimas atlyginti žalą gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 15 d. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis už ankstesnį laikotarpį pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą, pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas šis terminas ir šis terminas turėtų būti atnaujintas.

50. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl to, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nepagrįstai nebuvo atimtas baldais ir kitų inventoriumi užimtas plotas, pažymi, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjui tenkantį plotą apskaičiavo teisingai ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria teismo vertinimui, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenustato, jog apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, iš jo turi būti atimamas baldais ar kitu inventoriumi užimtas plotas.

51. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu nurodyta, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Atkreiptinas dėmesys ir į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas bendrabučio tipo patalpose galėjo laisvai judėti.

52. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su privatumo neužtikrinimu naudojantis dušu nesant pertvarų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra ne kartą konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020; 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1108-415/2020 ir kt.).

53. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas nesiskundė, kad turėjo ribotą galimybę naudotis dušu, karštu vandeniu ar pan., todėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas savaime nelaikytina aplinkybe, sudarančia pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų Vilniaus PN veiksmų ar neveikimo, neturtinės žalos priteisimas nėra galimas.

54. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pasivaikščiojimo trukme, nurodo, kad pareiškėjas skunde šio reikalavimo, būtent dėl pasivaikščiojimo trukmės, nekėlė ir nusiskundimų dėl to nereiškė. Pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį nauji reikalavimai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme negali būti keliami. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, susijęs su pasivaikščiojimo trukme, nevertinamas.

55. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo skunde nurodytų aplinkybių vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, kad šiuo atveju nenustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, t. y. nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į nurodytas aplinkybes, neišreikalavo įrodymų (patalpos Nr. 402, kurioje gyveno pareiškėjas, fotonuotrauka byloje pateikta) nepagrįsti ir atmestini. Priešingai, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jame aptarti visi pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, kurie detaliai išanalizuoti, visapusiškai ir objektyviai įvertinti remiantis byloje pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei jų vertinimo jokių nesutikimo argumentų nenurodo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų vertinimo plačiau nepasisako.

58. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.