Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. P. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Renatos Oželienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo N. S. dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnyje, išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Civilinių ieškovų A. P. ir N. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. N. S. (toliau – N. S.) buvo kaltinama, tačiau pirmosios instancijos teismo išteisinta dėl to, kad vengė išlaikyti vaiką, o būtent: laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 22 d. vengė pareigos pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-6438-1041/2018, kuria patvirtintas Taikos sutarties 1 punktas dėl vaikui (sūnui) N. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), priteisto išlaikymo nuo 2018 m. sausio 1 d. po 160 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, o nuo 2019 m. sausio 1 d. – po 200 Eur iki vaiko pilnametystės, dėl ko įsiskolinimas iki 2019 m. rugsėjo 1 d. sudarė 2565,28 Eur.

2. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo N. S. būtų pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje ir jai būtų paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant N. S. atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, taip pat įpareigojant būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, nuo 21.00 val. iki 06.00 val. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus. Civilinių ieškovų A. P. (toliau – A. P.) ir N. P. (toliau – N. P.) civilinį ieškinį patenkinti.

2.1. Skunde nurodoma, kad pagal suformuotą teismų praktiką, apelianto prašymas priimti priešingą procesini sprendimą – panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – nustato pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas, t. y. tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti visa apimtimi. Tikrindamas bylą pagal tokį apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, ar tinkamai jas teisiškai įvertino, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų tiriant įrodymus, surašant nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. sausio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54/2013). Prokurorės teigimu, nagrinėjamu atveju, susipažinus su skundžiamu nuosprendžiu, darytina išvada, kad nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, o būtent, neteisėtai ir nepagrįstai atmetus nukentėjusiojo prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir netinkamai pritaikius BK 164 straipsnį, neteisingai įvertinus išteisintosios N. S. akivaizdžiai pavojingus ir nusikalstamus veiksmus.

3.6. Tai, kad N. S. sąmoningai vengė teikti išlaikymą, patvirtina aplinkybė, jog tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, ji pareigą išlaikyti vaiką ėmė vykdyti pati, nors iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo N. S. jokių piniginių lėšų savanoriškai pervedusi nebuvo, tačiau akivaizdu, kad tokią galimybę turėjo. Nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio iki 2019 m. kovo 14 d. (per penkis mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki kreipimosi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo), kuomet ieškojimą vis dar vykdė antstolis R. S. pagal 2014 m. lapkričio 11 d. nutartį, iš N. S. gaunamų pajamų buvo išskaičiuoti 57,92 Eur (išieškota už rugsėjo mėnesį, o už spalio mėnesį, kuris įeina į kaltinamąjį laikotarpį, išskaitų nėra padaryta). Pagal 2018 m. rugsėjo 14 d. teismo nutartį N. S. neatliko nė vienos įmokos. 2019 m. kovo 7 d. pateikus prašymą vykdyti išieškojimą pagal naują – 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartį antstoliui R. B., antstolis nei už kovo, nei už balandžio mėnesį išlaikymo neišieškojo, jokio išieškojimo neatliko ir antstolis R. S.. Antstolis R. S. taip pat visu laikotarpiu, kol N. S. nedirbo, neišieškojo jokio išlaikymo, nors prašymas vykdyti išieškojimą nebuvo atsiimtas.

3.10. A. P. skunde nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu nusprendus išteisinti N. S., nukentėjusiųjų civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu. Pasak apelianto, kadangi civilinis ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas, remiantis BPK 115 straipsnio 1 dalimi, jis turi būti patenkintas nustačius, kad N. S. yra kalta padariusi BK 164 straipsnyje numatytą veiką.

4. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prokurorė prašė tenkinti skundą, nukentėjusysis ir jo atstovė taip pat prašė apeliacinius skundus patenkinti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Renatos Oželienės ir nukentėjusiojo A. P. apeliaciniai skundai atmetami

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. O teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Tiek prokurorė, tiek nukentėjusysis savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas, N. S. atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai vertinos bylos faktines aplinkybes bei byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog N. S. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, požymių.

6. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, išanalizavusi skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išdėstytas išvadas bei apeliaciniuose skunduose apeliantų nurodytus argumentus, konstatuoja, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi BPK normomis, susijusiomis su įrodymų tyrimu, išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad N. S. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, požymių. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes. Prašyme buvo prašoma N. S. pareikštame kaltinime pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ir kaltinimą išdėstyti taip: „N. S. laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 22 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. vengė pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-6438-1041/2018, kuria patvirtintas taikos sutarties 1 punktas dėl vaikui (sūnui) N. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), priteisto išlaikymo nuo 2018 m. sausio 1 d. po 160 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, o nuo 2019 m. sausio 1 d. – po 200 Eur (du šimtus eurų) iki vaiko pilnametystės, dėl ko įsiskolinimas iki 2019 m. balandžio 14 d. sudaro 1080 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt eurų). Šiuose N. S. veiksmuose yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje“. Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 28 d. protokoline nutartimi buvo nutarta priimti prokurorės prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir pagal pareikštą kaltinimą apklausti išteisintąją. Kaltinimas buvo tikslinamas susiaurinant nusikalstamos veikos laikotarpį ir jos pabaiga laikant ne pirminiame kaltinime nurodytą 2019 m. rugsėjo 1 d., o 2019 m. balandžio 14 d. bei įsiskolinimo sumą mažinant nuo 2565,28 Eur iki 1080 Eur. Ir visgi, patenkinus prokurorės prašymą bei išnagrinėjus bylą pagal naujai pateiktą kaltinimą, teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nors ir susiaurinus laikotarpį, kuriuo N. S. neteikė savo vaikui išlaikymo, darytina išvada, kad tokius jos veiksmus nulėmė objektyvios priežastys, o ne tyčiniai pačios išteisintosios veiksmai.

Motyvuojamoji dalis

7. Teismas pažymi, kad tiek prokurorės, tiek nukentėjusiojo apeliaciniai skundai remiasi iš esmės ta pačia argumentacija – apeliantų teigimu, jog N. S., turėdama visas galimybes teikti išlaikymą vaikui, tyčia vengė šios prievolės. Pasak apeliantų N. S. tyčia sukūrė situaciją, dėl ko pinigų, skirtų vaiko išlaikymui išieškojimas, tapo nebeįmanomas. Skunduose taip pat teigiama, kad N. S. turėjo neoficialių pajamų, kurių nedeklaravo, taip sąmoningai vengdama teikti išlaikymą savo vaikui. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija į prokurorės ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus atsakys bendrai.

8. Apeliantai savo skunduose teigia, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina aplinkybę, jog N. S. nagrinėjamu atveju padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje. BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Pagal suformuotą teismų praktiką vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį kaltininko atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių, vengimas konstatuojamas, nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis BK straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką. Taigi pagal formuojamą teismų praktiką BK 164 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių tyčia vengia išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013 ir kt.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių. Dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečias bylos aplinkybes, įvertinęs surinktų duomenų visumą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį konstatavo, kad N. S. veiksmuose nebuvo piktybiškumo ir ji nesiekė išvengti pareigos mokėti išlaikymą vaikui periodinėmis išmokomis. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog N. S. kilo sunkumų vykdant pareigą mokėti išlaikymą palyginti trumpu laikotarpiu, kai ji dėl sveikatos sutrikimų ir psichologinės būsenos buvo išėjusi iš darbo, tačiau net ir šiuo laikotarpiu gavo oficialias pajamas į savo banko sąskaitą ir šių duomenų neslėpė nuo išieškojimą tuo metu vykdžiusio antstolio R. S., todėl apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, remdamasis anksčiau nurodyta teismų praktika, įvertins N. S. veiksmus bei jos išteisinimo teisėtumą ir pagrįstumą.

9. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi (t. 1, b. l. 26 – 29) buvo patvirtinta tarp A. P. ir N. S. sudaryta taikos sutartis. Minėta sutartimi šalys nustatė, kad N. S. nepilnamečio sūnaus N. P. išlaikymui nuo 2018 m. sausio 1 d. įsipareigoja mokėti po 160 Eur kas mėnesį periodinių išmokų, o nuo 2019 m. sausio 1 d. iki sūnaus pilnametystės – po 200 Eur kas mėnesį periodinių išmokų. Pareiškimas (t. 1, b. l. 12 – 14) dėl ikiteisminio tyrimo pradėjo 2019 m. kovo 14 d. buvo pateiktas dėl to, kad N. S. neteikė išlaikymo savo nepilnamečiui sūnui. 2019 m. kovo 22 d. liudytojo apklausos metu (t. 1, b. l. 48 – 50) A. P. nurodė, kad su N. S. išsiskyrė 2014 m., kadangi ji neprižiūrėjo jų sūnaus, vartojo alkoholį, buvo palikusį jį su vaiku pusei metų. Dėl jos elgesio A. P. du kartus yra kvietęs policijos pareigūnus. N. S. su juo norėjo susitaikyti teismui davus pusės metų laikotarpį, per kurį jie turėjo apsispręsti dėl skyrybų. Tuo metu N. S. norėjo gyventi pas A. P., kadangi turėjo apie 2000 Lt skolą ir gyvenant pas jį jai būtų lengviau išsimokėti. Ji tuo metu dirbo ir gyvenant pas A. P. jai niekas nekainavo. N. S. jam paaiškino, kad minėta skola susikaupė jai gyvenant atskirai. Pasak A. P., N. S. nesipriešino, kad vaikas liktų gyventi pas tėvą, kadangi ji yra jauna ir nori dar pagyventi. Po kurio laiko N. S. pasakė, kad sūnus turi augti pas ją, o jį galėtų prižiūrėti jos nepilnametės seserys. Teismui priėmus sprendimą vaiką palikti su tėvu ir priteisus N. S. po 200 Lt vaiko išlaikymui, ji nei karto A. P. nepervedė pinigų, nors tuo metu dirbo gamykloje „(duomenys neskelbtini)“ ir pajamų tikrai turėjo. N. S. ateidavo aplankyti vaiką, vesdavosi į kiemą pasivaikščioti. A. P. nurodė, kad jam vienam buvo finansiškai sunku išlaikyti vaiką, todėl jis kreipėsi į antstolį, o apie tai sužinojusi N. S. išėjo iš darbo ir metus laiko nedirbo, kad nereikėtų mokėti už vaiko išlaikymą bei gautų nemokamas teisines paslaugas. A. P. nurodė, kad N. S. N. pasiimti atvažiuodavo nesitarusi, kai vaikas sirgdavo ar pats A. P. jį būdavo kažkur išsivežęs. Po to, kai N. S. kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, minėtos tarnybos specialistai lankėsi N. darželyje „(duomenys neskelbtini)“, bendravo su auklėtojomis, lankėsi pas A. P. namuose, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. A. P. teigimu N. S. manipuliavo vaiku. Kai A. P. kreipėsi į advokatą, N. S. pradėjo jam grasinti, kad sekantį kartą, kai pasiims vaiką, nebegrąžins jo tėvui. Dėl šio pokalbio A. P. kreipėsi į policiją, tačiau tyrimas nebuvo pradėtas. Po teismo sprendimo patvirtinti taikos sutartį N. S. vėl įsidarbino ir antstoliai išieškojo iš jos vaiko išlaikymo pinigus. N. pati pinigų nepervesdavo. Paskutinį kartą pinigai iš jos išieškoti buvo 2018 m. spalio 3 d. 57,92 Eur. Šia įmoka buvo padengtas įsiskolinimas, kuris buvo susidaręs nuo 2014 m. A. P. 2018 m. sausio 18 d. kreipėsi į teismą, kad būtų nustatytas konkretus vaiko lankymo grafikas, taip pat prašydamas padidinti vaiko išlaikymo pinigus nuo 57,92 Eur iki 200 Eur. Tuo metu N. kavinėje dirbo padavėja. 2018 m. rugsėjo 14 d. Kauno apylinkės teisme A. P. ir N. S. pasirašė taikos sutartį, kuria buvo sutarta N. S. teikti sūnui materialinį išlaikymą nuo 2018 m. sausio 1 d. po 160 Eur, o nuo 2019 m. sausio 1 d. – po 200 Eur. Teismui priteisus išlaikymą, N. S. išėjo iš darbo ir iki A. P. apklausos dienos (2019 m. kovo 22 d.) nei karto nebuvo pervedusi A. P. pinigų.

10. Iš byloje esančio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus rašto (t. 1, b. l. 74) matyti, kad N. S. 2018 m. spalio 9 d. pateikė prašymą skirti nedarbo socialinio draudimo išmoką. Minėtos išmokos jai buvo pradėtos mokėti nuo 2018 m. lapkričio 20 d. (už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2018 m. spalio 31 d.). Paskutinė tokia išmoka N. S. buvo išmokėta 2019 m. kovo 20 d. (už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d.). Minėtu laikotarpiu (nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. kovo 20 d. N. S. iš viso buvo išmokėta 943,07 Eur. Iš VšĮ Kauno miesto poliklinikos pateiktų dokumentų matyti, kad N. S. pas gydytoją lankėsi 2018 m. lapkričio mėnesį (dėl odos bėrimų ir blogo miego) bei 2019 m. sausio 31 d. (dėl sąnarių skausmų). 2019 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos metu (t. 2, b. l. 84 – 87) N. S. nurodė, kad gimus jos ir A. P. sūnui N., A. P. elgesys labai pasikeitė, jis ją žemino, neleido dirbti ir liepė prižiūrėti vaiką. Kai pora nusprendė skirtis, N. S. maždaug po mėnesio išsikraustė pas savo draugę G. J.. Persikrausčius pas draugę, N. S. kiekvieną rytą važiuodavo prižiūrėti N., kadangi sūnaus, išeidama gyventi pas draugę, nepasiėmė, nes labai bijojo A.. Pradėti dirbti ji negalėjo, nes turėjo prižiūrėti N.. Po oficialių skyrybų vaikas liko gyventi pas tėvą, kadangi A. P. turėjo gyvenamąją vietą, darbą, gavo pajamas. Išmokų vaiko išlaikymui ji negalėjo mokėti, nes prižiūrėdavo sūnų, dėl ko negalėjo susirasti darbo. Sūnui pradėjus eiti į darželį (kai jam buvo maždaug 1 metai ir 6 mėnesiai), N. S. įsidarbino gamykloje „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pinigų vaiko išlaikymui mokėti vis dar negalėjo, kadangi buvo skolinga savo draugei G., pas kurią gyveno po skyrybų su vyru. N. S. nurodė, kad tuo metu ji prie sūnaus išlaikymo prisidėdavo pirkdama jam drabužius, maistą, žaislus, vesdavosi pramogauti, nupirko jam lovą. Čekių neišsisaugojo. Vėliau A. P. pradėjo riboti jai sūnaus lankymą, perkėlė N. į kitą darželį. N. S. kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kur jai nurodė, kuriame darželyje yra jos sūnus. Tuomet N. S. pradėjo lankytis pas sūnų darželyje, kadangi A. P. kuo toliau, tuo labiau pradėjo riboti sūnaus lankymą. A. nesutiko, kad N. liktų pas N. S. nakvoti, galiausiai, pavargusi nuo visų teisminių procesų, ji sutiko, kad sūnų ji galės lankyti tam tikru grafiku, tik jis negalės pas ją miegoti. Iš „(duomenys neskelbtini)“ gamyklos N. S. išėjo, kadangi jai labai patiko darbo pobūdis ir ji norėjo išmokti siuvėjos specialybės, dėl ko stojo į Darbo biržą, kadangi ten buvo organizuojami siuvėjų mokymai. Prasidėjus mokymams ji suprato, kad šie mokymai ne jai, todėl įsidarbino kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ padavėja. Ten gaudavo minimalų darbo užmokestį bei arbatpinigių. Ten dirbo apie metus laiko. Vėliau, 2017 m., ji įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ restorane „(duomenys neskelbtini)“. Ten taip pat gaudavo minimalų darbo užmokestį. Visą šį laiką pinigų vaiko išlaikymui ji nemokėjo, kadangi pati neturėjo pinigų. Kartą A. P. davė 150 Eur, kuriuos jai buvo davusi jos senelė. N. S. nurodė, kad visą tą laiką ji vaikui pirkdavo drabužius, prižiūrėjo jį, vesdavosi pramogauti. Antstoliui pradėjus išieškojimą, N. S. nurodė tam nesipriešinusi, iš banko sąskaitos pinigų nenusiiminėjusi ir visas įsiskolinimas iš jos buvo išieškotas. 2018 m. A. P. vėl kreipėsi į teismą prašydamas padidinti vaiko išlaikymo sumą ir pakeisti lankymo grafiką. Nenorėdama su A. P. konfliktuoti, N. S. sutiko su taikos sutartimi. Po teismo sprendimo N. S. teko išeiti iš darbo, kadangi ji buvo psichologiškai išsekusi, 2 metus neturėjo atostogų, o darbe jai reikėdavo bendrauti su žmonėmis, todėl norėjo pailsėti. Dėl šių sveikatos problemų N. S. kreipėsi į savo šeimos gydytoją A. J., kuri ją nukreipė pas psichologą. N. S. užsiregistravo Darbo biržoje, gaudavo bedarbio pašalpą, kuri siekė maždaug 300 Eur. Savo sūnų ji visą laiką lankė, tačiau negalėjo mokėti pinigų už vaiko išlaikymą, kadangi buto nuoma kas mėnesį jai kainavo 150 Eur, o tai buvo vienas pigiausių butų, kokį jai pavyko rasti. Taip pat reikėjo mokėti ir komunalinius mokesčius, kurie žiemą siekia net iki 100 Eur mėnesiui. Pinigų jai reikėjo maistui, buitinėms prekėms. Jokio turto N. S. neturi, taip pat neturi ir kas galėtų jai finansiškai padėti. Pailsėjus ir atsistačius jos psichologinei būsenai, N. S. 2019 m. vasario mėnesį grįžo į darbą (į „(duomenys neskelbtini)“ restoraną). Jos gaunamas atlyginimas siekė vidutiniškai 430 Eur. N. S. nurodė, kad 2019 m. balandžio mėnesį A. P. pervedė 200 Eur, 2019 m. gegužės mėnesį antstolis iš jos išieškojo 300 Eur. Savo pajamų ji neslepia, tyčios neišlaikyti vaiką ir vengti jo išlaikymo neturi, tiesiog jos finansinė padėtis yra tikrai labai sunki. A. ji pinigų tiesiogiai nepervedinėdavo, tačiau N. nupirko žieminę striukę ir batus. N. S. nurodė, kad jos sūnui prasidėjo pykčio priepuoliai, jis sakydavo, kad yra negražus, kaltino save dėl N. S. ir A. P. pykčių, dėl ko N. S. nusprendė atsiriboti nuo sūnaus, kad jis nematytų savo tėvų pykčių. N. S. taip pat nurodė, kad gyvena vieno kambario bute, pinigų nešvaisto, kompiuterio neturi, mobilusis telefonas pirktas prieš tris metus, grožio procedūrų nesidaro. Pinigus, kuriuos užsidirba, išleidžia būtiniausiems dalykams, kurie reikalingi pragyvenimui. Ji taip pat nurodė, kad su drauge atidarė vaikų kambarį „(duomenys neskelbtini)“, tačiau ji tik prisideda savo darbu ir tikisi, kad kai turės renginių vaikų kambaryje ir uždirbs daugiau pinigų, galės po truputį atiduoti A. visą pinigų sumą, kuri prisikaupė už jai priteistą vaiko išlaikymą.

11. Iš 2019 m. liepos 1 d. liudytojo apklausos protokolo (t. 1, b. l. 58 – 59) matyti, kad liudytoja I. V. nurodė, kad yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė. Liudytoja nurodė, kad N. S. pirmą kartą iš darbo išėjo, teigdama, kad pavargo nuo tokio darbo, perdegė nuo bendravimo su žmonėmis, nori susirasti naują darbą ir pakeisti aplinką. Antrą kartą N. S. įsidarbino 2019 m. vasario mėnesį. Liudytoja nurodė, kad N. S. yra gera, atsakinga darbuotoja, nėra buvę jokių pravaikštų. Jos gaunamas atlygis buvo minimalus su priedais, kurie susideda iš faktiškai išdirbto laiko, todėl vidutiniškai, neatskaičius mokesčių, N. S. uždirba apie 600 Eur. Liudytoja J. B. nurodė (t. 1, b. l. 63 – 64), kad N. S. yra jos draugė. J. B. nurodė, kad ruošiasi atidaryti vaikų žaidimų kambarį „(duomenys neskelbtini)“. N. S. jai nedirba, tik neatlygintinai pasiūlo naujų minčių, laisvu laiku padeda pirkti žaislus ar kitas žaidimų kambariui reikalingas priemones. Liudytoja A. J. nurodė (t. 1, b. l. 68 – 69), kad yra N. S. šeimos gydytoja. N. S. 2018 m. lapkričio 3 d. pas ją lankėsi dėl alergijos bei blogo miego. Gydytoja ją nukreipė pas dermatologą ir psichologą. N. S. gydytojai nurodė, kad šeimoje turi problemų, taip pat, kad jai yra sunku, tačiau daugiau nedetalizavo. Gydytoja nurodė nežinanti, ar N. S. po to lankėsi pas psichologą. 2019 m. sausio 31 d. N. S. vėl kreipėsi į gydytoja, skundėsi sąnarių skausmais, ypatingai kelių. Jai buvo diagnozuotas kelio sąnario artritas. Daugiau pas gydytoją ji nesilankė.

12. Vertinant anksčiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka, kad išteisintoji N. S. yra sveika ir darbinga, tačiau teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad ji savo veiksmais tyčia siekė sukurti situaciją dėl negalimumo teikti vaikui išlaikymą. Byloje yra pateikti susirašinėjimai trumposiomis žinutėmis tarp A. P. ir N. S. (t. 1, b. l. 32 – 35). Iš minėtų susirašinėjimų matyti, kad N. S. A. P. nurodė, jog iš darbo ji išėjo dėl sveikatos problemų. Ji paaiškino, kad su draugėmis planuoja atidaryti vaikų lavinimo studiją, taip pat, jog šiuo metu ieškosi darbo, jei nepavyks – grįš į tą patį. N. S. taip pat paaiškino, kad turi problemų su sąnariais, tiek rankų, tiek kojų. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad N. S. iš darbo išėjo ne dėl sveikatos problemų, o tyčia, siekdama sukurti situaciją, kuomet išieškojimas dėl vaiko išlaikymo iš jos taptų nebeįmanomas. Tiek A. P. rašytos žinutės, tiek I. V. N. S. nurodytos aplinkybės dėl išėjimo iš darbo, taip pat pastarosios kreipimasis į šeimos gydytoją dėl pablogėjusio miego bei kelio sąnario skausmo patvirtina aplinkybę, jog ir fizinė, ir emocinė N. S. būklė tuo metu buvo trukdanti tinkamai jai atlikti darbines funkcijas. Pati N. S. savo parodymuose teigė, kad ją išvargino teisminiai procesai, nuolatinis bendravimas su žmonėmis darbe, dėl ko ji buvo psichologiškai išsekusi. Pati N. S. paaiškino, kad dėl psichologinių problemų ją konsultavo jos draugė V. V., kuri yra baigusi psichologijos studijas. Teismo vertinimu ta aplinkybė, kad kraujo tyrimai neparodė išsekimo, nesudaro pagrindo išvadai, jog tuo metu N. S. emociškai jautėsi gerai. Žmogui, jaučiančiam emocinį išsekimą, taip pat turint ir kitų sveikatos problemų, būtina pailsėti ir atgauti jėgas, priešingai, to nepadarius, sveikata galėtų dar labiau suprastėti, o kilusios komplikacijos gali būti ilgalaikės, sukeliančios žymiai sunkesnių padarinių, kaip pvz. ilgesnį nedarbingumo laikotarpį, kurio metu ir toliau negalėtų būti teikiamas išlaikymas vaikui. Be to, pirmosios instancijos teisme N. S. nurodė, kad dėl pablogėjusios sveikatos nedarbingumo neėmė dėl to, jog gaunamų pajamų būtų nepakakę, todėl ji rinkosi išeiti iš darbo ir gauti bedarbio pašalpą, tačiau tai nebuvo jos pagrindinis tikslas, tiesiog ji norėjo pasveikti – susitvarkyti emocinę būklę bei kelio sąnarį. Kaip matyti iš anksčiau aptartų įrodymų, per nedarbingumo laikotarpį N. S. gautos pajamos sudarė 943,07 Eur, t. y. vidutiniškai 235 Eur per mėnesį. Kadangi N. S. nuomojasi butą, moka komunalinius mokesčius, todėl likusi suma reikalinga būtiniausiems poreikiams patenkinti.

13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog kaltinamoji būtų turėjusi nelegalių pajamų nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d., kad būtų slėpusi minėtu laikotarpiu gautas pajamas. Savo apeliaciniame skunde A. P. teigia, kad tokia apylinkės teismo išvada buvo padaryta išsamiai neišanalizavus byloje esančių įrodymų turinio. Minėto posėdžio metu N. S. nurodė, kad jos gaunamas atlyginimas yra minimalus. Kartais nueina nelegaliai užsidirbti, tačiau gauti pinigai išleidžiami pragyvenimui. Kai susitaupo ar pasiskolina, tada gali pervesti pinigus A. P.. Nurodė, kad jos neoficialus darbas būną susijęs su pagalba bankete ar pakeičiant barmenę. Taip pat ji nurodė, kad dirba papildomai, tačiau gautos sumos yra mažos. Apygardos teismo vertinimu ši aplinkybė neparodo N. S. siekio nemokėti pinigų vaiko išlaikymui, kadangi ji pati nurodė, jog kartais gauna neoficialias pajamas ir visiškai to neslėpė nuo teismo.

14. Prokurorės teigimu byloje esantys duomenys patvirtina ir tą aplinkybę, kad N. S. savo poreikių nemažino, neatsisakė nuomojamo būsto, aktyviai naudojosi internetine prekyba, kas parodo, jog ji gaudavo didesnes pajamas, nei teigė. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu N. S. nurodė, kad Kaune gyvena viena, čia giminių neturi, o jos tėvai gyvena kaime, tačiau nenurodė, jog nemato būtinybės ten grįžti, kaip kad savo skunde teigia prokurorė. Teismo vertinimu gyvenant didesniame mieste yra didesnė galimybė susirasti darbą, todėl pateisinamas N. S. nenoras grįžti gyventi pas tėvus. Iš byloje esančių banko sąskaitos išklotinių (t. 1, b. l. 91 – 99) matyti, kad N. S. naudojosi internetine prekyba, tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog N. S. įsigytos prekės buvo nebūtinos jos pragyvenimui, kadangi iš minėtų sąskaitos išrašų nėra aišku, kokias būtent prekes ji įsigijo. Pažymėtina, kad iš minėtų išrašų taip pat matyti, kad laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 9 d. iki 2019 m. vasario 26 d. antstolei R. D. buvo nuskaityta 446,58 Eur. Nors pagal antstolės R. D. patvarkymus išieškojimo eilė 3, o pagal antstolio R. S. patvarkymus – 1, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, duomenys apie N. S. gaunamas pajamas bei minėtoje sąskaitoje esančią pinigų sumą buvo prieinami ir antstoliui R. S., tačiau byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, jog N. S. ėmėsi kokių nors veiksmų, dėl kurių minėtam antstoliui S. būtų buvusi atimta galimybė vykdyti išieškojimą, kaip tą darė antstolė R. D.. Pažymėtina, kad N. S. nurodė, jog bendraudavo su vaiku, pirkdavo jam įvairių daiktų – drabužių, avalynės, tačiau čekių neišsaugojo. Pasak A. P., N. S. vaiko aplankyti atvykdavo neperspėjusi, kai vaikas sirgdavo, ar kai pats nukentėjusysis būdavo išsivežęs sūnų, tačiau teismo vertinimu, tokios aplinkybės nepateisina A. P. veiksmų, kuomet jis nieko nepranešdamas N. S., perkėlė sūnų į kitą darželį. Tokiais savo veiksmais pats A. P. apsunkino galimybę N. S. tinkamai bendrauti su vaiku, dėl ko vėliau jai, negalint mokėti teismo priteisto išlaikymo vaiku, buvo atimta galimybė savo sūnui teikti ir kitokią materialinę pagalbą (pirkti maistą, rūbus, žaislus ar pan.).

15. Kaip jau aptarta anksčiau, baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2007, 2K-695/2007, 2K-124/2008, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013, 2K-9/2014 ir kt.). Minėtas straipsnis neinkriminuojamas tais atvejais, kai asmuo nevengia teismo sprendimu jam nustatytos pareigos, tačiau jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan. Įvertinus bylos aplinkybes, darytina išvada, kad N. S. tinkamai nevykdė pareigos išlaikyti savo mažametį vaiką. Byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybę, kad iš darbo ji išėjo turėdama sveikatos bei psichologinių problemų, t. y. dėl kelio sąnario skausmų bei dėl išsekimo bendraujant darbe su klientais, taip pat dėl vykstančių teisminių procesų. Pati N. S. nurodė, kad su taikos sutarties sąlygomis sutiko dėl to, jog buvo pavargusi nuo nuolatinių ginčų su nukentėjusiuoju A. P., taip pat nuo vykstančių teisminių procesų. Kaip nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, net ir išėjusi iš darbo N. S. gavo oficialias pajamas, tačiau jų neslėpė, apie jos gaunamas pajamas žinojo ir išieškojimą vykdantis antstolis R. S.. Pažymėtina, kad pati N. S. nurodė, jog nors ir nemokėdavo pinigų, skirtų vaiko išlaikymui, tačiau kitaip materialiai prisidėjo prie vaiko išlaikymo – pirko jam drabužius, maistą, žaislus, vesdavosi pramogauti, nupirko jam lovą. Šios aplinkybės byloje nepaneigtos, todėl nėra pagrindo netikėti N. S.. Taip pat būtina įvertinti ir tai, kad išlaikymo vaikui neteikė sąlyginai trumpą laikotarpį – septynis mėnesius, tačiau atsiradus galimybei pradėjo dengti savo turimus įsiskolinimus, susidariusius dėl pareigos išlaikyti vaiką nevykdymo, taip pat ji ieškojo galimybių užsidirbti papildomai. Išteisintoji ir kitais būdais stengėsi prisidėti prie vaiko gerovės, stengėsi dalyvauti jo gyvenime, tačiau susidūrusi su finansiniais sunkumais, neturėdama jokio kito turto, nesugebėjo tinkamai įvykdyti teismo jai nustatytos pareigos. Įvertinus šias anksčiau aptartas aplinkybes, negalima daryti išvados, kad N. S. tyčia ėmėsi veiksmų tam, jog išieškojimo nebūtų galima įvykdyti, todėl jos veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, sudėties.

16. Savo skunde A. P. teigia, kad jo civilinis ieškinys yra pagrįstas ir nustačius, kad N. S. yra kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje, jis turi būti patenkintas. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas konstatuoja, kad N. S. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, sudėties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko nukentėjusiojo civilinį ieškinį nenagrinėtu. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad A. P. apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad nukentėjusysis turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

17. Savo apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. P. prašė jo naudai priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal prokurorės ir nukentėjusiojo paduotus apeliacinius skundus. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, nusprendė jų netenkinti, todėl atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad nukentėjusiojo prašomos priteisti jo turėtos išlaidos iš išteisintosios nepriteistinos.

18. 2021 kovo 17 d. Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 84,06 Eur (aštuoniasdešimt keturis Eur 6 ct). ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išteisintajai N. S. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. 2021 m. balandžio 27 d. Kauno apygardos teisme taip pat gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 131,94 Eur (vieno šimto trisdešimt vieno Eur 94 ct). ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išteisintajai N. S. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

19. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

20. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Kaip nustatyta BPK 322 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Iš to seka, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra būtinas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu N. S. išteisino. Apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjami apeliaciniai skundai, paduoti prokurorės ir nukentėjusiojo, tačiau apygardos teismas nutarė juos atmesti, todėl konstatuotina, kad nėra pagrindo minėtas išlaidas priteisti.

21. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog N. S. veiksmuose nebuvo tyčios vengti teikti savo vaikui išlaikymą. Įvertinus byloje esančius įrodymus, apeliacinių skundų argumentus, kitokios išvados negali daryti ir apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju N. S. savo vaikui išlaikymo neteikė dėl pateisinamų priežasčių, todėl prokurorės ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti, o Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo A. P. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Renatos Oželienės apeliacinius skundus atmesti ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 2 d. nuosprendį palikti nepakeista.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.