Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. K., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjos advokatės Aušros Ručienės kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria G. K. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria G. K. gynėjos advokatės A. Ručienės apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje G. K. parašė ir 2010 m. rugsėjo 23 d. į (duomenys neskelbtini) teismą, esantį (duomenys neskelbtini), atsiuntė (duomenys neskelbtini) teisėjai B. D., nagrinėjusiai bylą Nr. (duomenys neskelbtini), adresuotą grasinančio turinio prašymą su priedais, kuriuose ją kaltino teisėjo priesaikos sulaužymu ir tėvynės išdavimu, nurodė bausmes už šiuos nusikaltimus, siūlė pasitaisyti tampant „OSC (optimalių sprendimų centro)“ nare ir atsiųsti raštišką atisakymą dėl bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo; prie prašymo pridėjo: du lapus su „OSC optimalių sprendimo centro“ „Kelias į laisvę“ programos aprašymu, vieną lapą su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 62 straipsnio aprašymu bei skelbimu, kuriame A. K. prašė Lietuvos žmonių pagalbos dingus G. ir V. K. bei A. G., vieną lapą su Vyčio atvaizdu ir užrašu „Širdies ir kraujagyslių ligos“, vieną lapą su straipsniu „Darbštiems vyrams – sunkios ligos“, vieną lapą su UAB „Omnitel“ reklama ir užuojauta mirus V. V. J., tris lapus su straipsniu „Vėžio šešėlyje – skausmas”, vieną lapą su socialine reklama „Krūties vėžys gali pasirinkti ir Jus“, vieną lapą su paminklinio akmens A. V. ir A. V. atvaizdu bei dvejomis užuojautomis mirus Kauno apygardos prokuratūros darbuotojai A. V., vieną lapą su paveikslu „Šv. Jurgis nugali drakoną“, P. Gecevičiaus eilėraščių rinktinę, raudonos spalvos voką, kuriame buvo lapas su užrašu „Gerai pagalvok, nes tai tavo vienintelis šansas OSC??”, lapas su neaiškia nuotrauka ir užrašu „Dingo!!! (maišytas) Dingo rudos spalvos pekinukas. Radusiam atsilyginsiu!!! Skambinti (duomenys neskelbtini)“, lapas su nuotrauka, vaizduojančia krovininio automobilio ratus bei suvažinėto gyvūno liekanas, ir užrašu „Jeigu atmesite OSC pasiūlymą liūdi tavo artimieji liūdžiu dėl savo artimųjų“. Šiais savo veiksmais G. K. trukdė teisėjai B. D. nagrinėti baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje jis buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje, padarymu.

Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinės nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45/2009, 2K-97/2009, 2K-262/2009, 2K-42/2011, kuriose pateiktas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas bei taikymas, kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o nesant tokių išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Skunde tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo teiginių ir nepašalino žemesnės instancijos teismo padarytų klaidų.

Be to, teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek asmenį kaltinančios, tiek jį teisinančios aplinkybės ir tik tada įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, matydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tada daryti atitinkamas išvadas. Be to, šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50/2011). Teismas neatliko įrodymų tyrimo, nors apeliaciniame skunde buvo akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismo nutarties teiginiai paremti nenuosekliais ir prieštaringais įrodymais, taip pat abstrakčiai konstatavo, kad žemesnės instancijos teismas tinkamai laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, nors tokių teiginių negalima laikyti motyvuotais atsakymais į apeliacinio skundo argumentus.

Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad, taikant priverčiamąsias medicinos priemones, būtina patikrinti, ar asmuo įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Byloje buvo būtina nustatyti, kokius veiksmus atliko G. K. ir ar buvo įvykdyta nusikalstama veika. Teismai šių nuostatų nesilaikė ir, nesant neginčijamų įrodymų, nepagrįstai konstatavo, kad G. K. įvykdė nusikalstama veiką, numatytą BK 231 straipsnio 2 dalyje, ir be pagrindo taikė priverčiamąsias medicinos priemones.

Teismas netyrė skundo motyvų, kad Kauno rajono apylinkės teismas buvo šališkas. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nukentėjusioji yra (duomenys neskelbtini) teisėja B. D. Šią bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusiai teisėjai A. L. bylos nagrinėjimo metu buvo pareikštas nušalinimas, nes ji ir nukentėjusioji yra kolegės, abi dirba (duomenys neskelbtini) apygardoje, o (duomenys neskelbtini) apygardos teismo pirmininkas (buvęs pirmininkas A. M.) taip pat yra tariamai nukentėjęs nuo G. K. Kasatorė mano, kad Kauno apygardos teismas taip pat buvo šališkas, nes teisėjas G. L. yra dirbęs kartu su nukentėjusiąja teisėja B. D. (duomenys neskelbtini) prokuratūroje, taigi negalėjo šios bylos nagrinėti objektyviai.

Apibendrindama skundo argumentus, kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatas ir bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Teismai teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami, kad G. K. veiksmai atitinka BK 231 straipsnio 2 dalyje numatytą uždraustą veiką. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 231 straipsnį kyla už bet kokios formos, t. y. fizinį ar psichinį trukdymą (prievartą) teisėjui atlikti savo pareigas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji B. D. nagrinėjo konkrečią bylą, kurioje įtarimai dėl veikų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje padarymo, buvo pareikšti G. K. Pastarojo veiksmai buvo naudojami kaip įbauginimo priemonė siekiant priversti teisėją veikti ar susilaikyti nuo veiksmų, susijusių su procesinių praeigų atlikimų, pagal jo nurodymą. Pagrindo naikinti ar pakeisti teisėtas ir pagrįstas teismų nutartis nėra.

G. K., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjos advokatės A. Ručienės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo (BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių bei 20 straipsnio taikymo)

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo (liečiamumo) ir leistinumo reikalavimų bei juos vertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, kaip reikalaujama BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinis skundas yra išnagrinėtas tinkamai, kai apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir tai yra esminis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Atsakydamas į šiuos apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje pateikė motyvuotas išvadas dėl šių esminių G. K. gynėjos apeliacinio skundo argumentų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo padarytas esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismas pasisakė dėl įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė G. K. dalyvavimą padarant jam inkriminuotą veiką, patikimumo, pakankamumo bei įrodomosios reikšmės konstatuojant nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 231 straipsnio 2 dalyje, požymių buvimą G. K. veiksmuose. Teismas išdėstė nukentėjusiosios parodymus ir pasisakė, kodėl laiko juos patikimais, nuosekliais, nurodė kitus reikšmingus bylos duomenis ir jų vertinimo motyvus. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorė mano, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau pažymėtina, kad, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas neištyrė tam tikrų bylai reikšmingų įrodymų arba, nors ir ištyrė, tačiau įrodymai yra prieštaringi ir tų prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo, nes kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju kasatorė konkrečiai nenurodo, kokias bylos aplinkybes papildomai ar pakartotinai turėjo ištirti apeliacinės instancijos teismas, taigi tik deklaratyviais teiginiais grindžia BPK 324 straipsnio 6 dalies taikymo būtinumą. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neaptarė to, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent G. K. rašė ir siuntė informaciją nukentėjusiajai, tačiau pažymėtina, kad šiuo aspektu apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo ginčijamas, priešingai, gynėja neneigė to, jog G. K. siuntė teisėjai tam tikrą informaciją ir tai vertino kaip jo, proceso dalyvio, teisių realizavimą. Taip pat negalima sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra analogiška pirmosios instancijos teismo nutarčiai.

Kasaciniame skunde taip pat akcentuojamas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų šališkumas, be to, kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė skundo argumentų apie žemesnės instancijos teismo šališkumą. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismas padarė tik bendrojo pobūdžio išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo šališkas, nepateikdamas detalaus atsakymo į konkrečius apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu. Tačiau teisėjų kolegija nelaiko šio trūkumo esminiu BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu ir pati detaliau pasisako dėl nešališkumo principo užtikrinimo nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose.

Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Tai, kad šioje byloje nukentėjusiąja pripažinta (duomenys neskelbtini) teisėja B. D., visiškai nereiškia, jog (duomenys neskelbtini) teisėja A. L. ar apskritai bet kuris šio teismo teisėjas gali būti laikomas šališku. Ši gynybos nurodyta aplinkybė neatitinka nė vieno iš BPK 58 straipsnyje nurodytų teisėjo nušalinimo pagrindų. Be to, šis klausimas jau buvo išspręstas (duomenys neskelbtini) teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartimi, kuria teisėja A. L. motyvuotai atmetė jai gynėjos pareikštą nušalinimą. Kasatorė tvirtina, kad šališkas buvo ir bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Kauno apygardos teismas, nes vienas teisėjų kolegijos narių G. L. yra dirbęs su nukentėjusiąja teisėja B. D. (duomenys neskelbtini) prokuratūroje. Tačiau tokių duomenų byloje nėra, be to, nagrinėjant bylą Kauno apygardos teisme gynyba nepareiškė nušalinimo teismui. Buvęs (duomenys neskelbtini) teismo pirmininkas A. M. su nagrinėjama byla niekaip nėra susijęs, todėl ši aplinkybė nelaikytina atitinkanti BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nušalinimo pagrindą

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 20, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių bei 324 straipsnio 6 dalies pažeidimų, todėl tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti G. K., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjos advokatės Aušros Ručienės kasacinį skundą.