- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-26
- Bylos Nr.
- 2K-262/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Egidijus Bieliūnas (pirm.), Viktoras Aidukas, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
- Nuteistasis
- L. K.
- Nukentėjusysis
- R. D.
- Advokatai
- Rasa Kalkau
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 24 d. nutarties, kuria nukentėjusiojo R. D. apeliacinis skundas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 21 d. nuosprendžio atmestas.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 21 d. nuosprendžiu L. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją per šį laikotarpį neatlygintinai dirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir be bausmę prižiūrinčios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
L. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Iš L. K. nukentėjusiajam R. D. priteistas 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio tenkinti kasacinį skundą, nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių prokuratūros kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2007 m. lapkričio 24 d., apie 3.00 val., Kaune, Nepriklausomybės aikštėje šalia 7–ojo namo, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, pribėgusi prie nukentėjusiojo R. D., užšoko jam ant nugaros ir trenkė delnu į veidą; po to ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui pribėgus ir sudavus smūgį nukentėjusiajam R. D. į galvą, šis nugriuvo ant žemės, o L. K., tęsdama savo nusikalstamą veiką, plūsdama nukentėjusįjį necenzūriniais žodžiais, užšoko ant jo ir sudavė nenustatytą skaičių (tačiau ne mažiau dviejų) smūgių rankomis bei kojomis į krūtinę, pilvą, lytinius organus ir kitas kūno vietas; taip L. K. viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
L. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinta dėl kaltinimo tuo, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, veikdama bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, iš chuliganiškų paskatų tyčia sudavė R. D. į veidą; po to pribėgęs nenustatytas asmuo sudavė smūgius R. D. į galvą, o šiam nugriuvus ant žemės, L. K., užšokusi ant nukentėjusiojo, sudavė ne mažiau kaip penkiolika smūgių rankomis bei kojomis į krūtinę, pilvą, lytinius organus ir kitas kūno vietas, padarydama poodines kraujosruvas akių vokuose, nosies kaulų ir kairiojo skruostikaulio lūžimus, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių BPK pažeidimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, taip pat nesilaikė BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas taip pat nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nuostatų, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą, jei pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų). Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o jame padarytos išvados (dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų klausimų) pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka, tačiau apeliacinės instancijos teismas, neištaisęs jo trūkumų, nuosprendį paliko galioti.
Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiojo R. D. apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog jį užpuolė ir sumušė L. K. su nenustatytu asmeniu, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, neišklausęs specialisto paaiškinimų, nusprendė, kad L. K. smūgiais padaryti sužalojimai nesukėlė nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Nukentėjusysis taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, kad L. K., būdama smulkaus kūno sudėjimo, nepajėgtų padaryti sužalojimų, kurie specialisto įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, apeliantas nurodė, kad išteisinant L. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, visiškai nevertinti R. D. padaryti sužalojimai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos argumentus, išdėstė tik trumpus, deklaratyvius teiginius, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė ne L. K., o nenustatytas asmuo, smogdamas nukentėjusiajam į kairiąją veido pusę, ir kad nėra įrodymų, jog tarp nuteistosios ir nenustatyto asmens būtų buvęs susitarimas sužaloti nukentėjusįjį.
Kasatorius pažymi, kad teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, jog R. D. buvo padaryti trys atskiri, būdingi tiesioginiam kontaktui, sužalojimai, t. y. poodinės kraujosruvos akių vokuose, nosies kaulų ir kairiojo skruostikaulio lūžimai, lengvas smegenų sukrėtimas, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje. Nesunkus sveikatos sutrikdymas konstatuotas dėl nosies kaulų ir kairiojo skruostikaulio lūžimo. Teisminio nagrinėjimo metu L. K. apskritai neigė naudojusi smurtą prieš nukentėjusįjį R. D., tuo tarpu šis nurodė, kad nuteistoji, užšokusi jam ant nugaros, trenkė delnu į veidą, po to jos draugas kietu daiktu sudavė į galvą ir dėl to jis prarado sąmonę. Liudytojai E. S. ir M. S. parodė matę ant nugaros gulintį ir nejudantį vaikiną, kuriam rankomis ir kojomis sudavė mergina. Teismas nepašalino prieštaravimų tarp minėtų nukentėjusiojo, įvykį mačiusių liudytojų bei nuteistosios parodymų. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė tikrovės neatitinkančią aplinkybę, esą nukentėjusysis visą laiką teigė, jog jis nugriuvo ir prarado sąmonę nuo pirmojo smūgio, suduoto jam nenustatyto asmens (kaip suprato, buteliu) į kairiąją veido pusę, tačiau iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad R. D. tokių aplinkybių neparodė.
Apeliacinės instancijos teismas tam, kad patikrintų nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus ir kad būtų pašalintos iškilusios abejonės atsakant į klausimą, ar nuteistosios L. K. veiksmais buvo padaryti kokie nors sužalojimai R. D., privalėjo apklausti teismo medicinos specialistą, įvertinti konkrečius L. K. veikos padarinius nukentėjusiojo sveikatai, o ne tik atkartoti pirmosios instancijos teismo išvadas, tačiau to nepadarė.
Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. BK 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką, darant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nepriskiriami ar neišskaidomi atskirai kiekvienam iš jų. L. K. buvo kaltinama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl to, kad, veikdama su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei, veikdama bendrininkų grupe su šiuo asmeniu, iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmoji fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo L. K., po to – nenustatytas asmuo, vėliau L. K. tęsė savo nusikalstamus veiksmus. Iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad L. K. ir jos pažįstamas nenustatytas asmuo dėl chuliganiškų paskatų bendrai naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Taigi nebuvo būtina, kad nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą padarytų abu nusikaltimo bendrininkai (L. K. ir nenustatytas asmuo), o pakako, jog tai padarė vienas iš jų. Tačiau teismas padarė minėtoms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad L. K. nebendrininkavo su nenustatytu asmeniu, be to, niekaip nevertino L. K. veiksmais sukeltų padarinių nukentėjusiojo sveikatai. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė, ignoravo aplinkybę, kad susitarimas gali būti išreikštas ir konkliudentiniais veiksmais bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, nes L. K., nors ir esant pagrindui, nebuvo pripažinta kalta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Taip pažeistos ir BPK 1 straipsnio nuostatos, pagal kurias baudžiamojo proceso paskirtis yra atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu).
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų
L. K. pripažinta kalta įvykdžiusi viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnio 1 dalis) ir išteisinta dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, padaryto R. D. dėl chuliganiškų paskatų (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Kaip matyti iš bylos duomenų, teismai nustatė, kad nuteistoji nukentėjusiajam sudavė delnu į veidą, o po to, kai nenustatytas asmuo sudavė pastarajam smūgį į galvą, nuo kurio šis nugriuvo, L. K. toliau mušė gulintį R. D. rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, suduodama nenustatytą skaičių smūgių (bet ne mažiau kaip du kartus). Kaltinime pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą L. K. buvo inkriminuojami šie smurtiniai veiksmai prieš R. D: smūgis į veidą, o šiam nugriuvus nuo nenustatyto asmens suduotų smūgių į galvą, ne mažiau kaip penkiolika smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kaltinime pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taip pat nurodoma, kad L. K. sudavė R. D. iš viso ne mažiau kaip šešiolika smūgių (vieną į veidą ir ne mažiau kaip penkiolika į kitas kūno vietas). Be to, L. K. buvo kaltinama veikusi bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu.
Atsižvelgiant į kaltinimo apimtį ir nukentėjusiojo R. D. apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį aplinkybes ir ar nuosprendyje padarytos išvados apie tai yra pagrįstos įrodymų visetu. Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, pagal liudytojų E. S., M. S. parodymus, L. K. ilgai ir intensyviai mušė R. D., sudavė jam daug smūgių rankomis ir kojomis, tačiau, sprendžiant iš pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aprašymo, nemotyvuota, kuo remiantis buvo sumažinta kaltinime nurodytų smurtinių veiksmų apimtis. Taip pat neišnagrinėta, kokias sveikatos sutrikdymo pasekmes lėmė L. K. suduoti smūgiai. Nustatant smurtinių veiksmų pasekmes (sveikatos sutrikdymo pobūdį, mastą) teismo išvados turi būti grindžiamos objektyviais duomenimis, o ne subjektyviais samprotavimais (kad kaltininkė, kaip nustatė teismas, smūgiavusi rankomis ir kojomis, nepajėgi padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus). Konstatavus, kad vienas nenustatyto asmens smūgis į galvą sukėlė R. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą (dėl nosies kaulų ir skruostikaulio lūžimo), remiamasi paties nukentėjusiojo parodymais, tačiau toks teiginys neatitinka šio parodymų turinio, o apeliaciniame skunde R. D., prašydamas nuteisti L. K. už jo nesunkų sveikatos sutrikdymą, nurodė net priešingai. Vertinant teismo medicinos specialisto išvadas, kurios yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, būtina jas palyginti su kitais įrodymais ir tik tada nustatyti, kiek ir į kurias vietas sudavė nukentėjusiajam L. K. ir kokius sužalojimus savo veiksmais ji padarė. Netirtos ir kitos reikšmingos kaltės ir atsakomybės klausimų išsprendimui aplinkybės, t. y. ar į galvą sudavęs asmuo galėjo sulaužyti nukentėjusiajam nosį ir skruostikaulį, ir keliais (vienu ar dviem) smūgiais tai galėjo būti padaryta. Šiuo atveju būtina apklausti teismo medicinos specialistą, kuris paaiškintų savo pateiktas išvadas dėl sveikatos sutrikdymo mechanizmo, pobūdžio, laipsnio. Minėtų aplinkybių išaiškinimas svarbus ne tik nustatant konkrečius L. K. veiksmus ir jų pasekmes, bet ir sprendžiant, ar nuteistoji veikė bendrininkaudama ar ne, koks jos vaidmuo darant nusikaltimą prieš R. D. Be to, darant išvadą dėl bendrininkų grupės, nebuvo apklaustas su nuteistąja buvęs jos nurodytas (vadinamasis nenustatytas) asmuo – D. Z. (dėl to paties įvykio šio asmens baudžiamoji byla pradėta nagrinėti Kauno miesto apylinkės teisme). Tik išsiaiškinus išvardytas aplinkybes, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės, galima spręsti apie konkrečias L. K. įvykdytos veikos aplinkybes, veika sukeltus padarinius bei teisingai teisiškai šią veiką įvertinti ir išspręsti kvalifikavimo klausimus (BK 284 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas). To nepadaręs ir apsiribojęs tik bendro pobūdžio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų atkartojimu, apeliacinės instancijos teismas, kaip pagrįstai nurodyta kasaciniame skunde, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, savo priimtoje nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Taip teismas padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.