Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiųjų J. B. ir I. A. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžio dalis dėl J. M. ir K. M. nuteisimo panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis – J. M. ir K. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnį išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Nukentėjusiųjų J. B. ir I. A. civiliniai ieškiniai Lietuvos šaulių sąjungai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti. Panaikinta nuosprendžio dalis, pagal kurią solidariai priteista iš J. M. ir K. M. po 1000 Lt J. B. ir I. A. išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, taip pat nuosprendžio dalis, kurioje iš J. M. ir K. M. priteista po 104,30 Lt proceso išlaidų valstybei. Plungės rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės apeliacinis skundas atmestas.

Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžiu J. M. buvo nuteista pagal BK 229 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; K. M. buvo nuteistas pagal BK 229 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; J. Ž. pagal BK 229 straipsnį išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties (BK 2 straipsnio 4 punkto pagrindu).

Buvo priteista: iš Lietuvos šaulių sąjungos J. B. 760 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, I. A. – 700 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš J. M. ir K. M. solidariai išieškotos išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti: 1000 Lt J. B., 1000 Lt I. A. ir po 104,30 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuratūros ir nukentėjusiųjų kasacinius skundus patenkinti, nukentėjusiosios J. B., prašiusios jos ir nukentėjusiosios I. A. kasacinį skundą, taip pat prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo J. Ž., prašiusio kasacinius skundus palikti nenagrinėtus, išteisintojo K. M. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Ž. pagal BK 229 straipsnį išteisintas – jis buvo kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – Lietuvos šaulių sąjungos (duomenys neskelbtini) šaulių 8–osios rinktinės vadas, savo įsakymu Nr. 08-030 „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos (duomenys neskelbtini)“ įsakęs 2005 m. birželio 19–25 dienomis organizuoti „Mobiliąją vasaros stovyklą – 2005“, šio įsakymo 3.1 punktu stovyklos viršininke paskyręs savo pavaduotoją J. M. ir jai pavedęs suformuoti stovyklos aptarnavimo personalą, paskirti trūkstamus pareigūnus efektyvesniam stovyklos darbui užtikrinti, užtikrinti stovyklos drausmės, tvarkos ir dienotvarkės laikymąsi, suformuoti instruktorių ir apsaugos būrius, užtikrinti efektyvų jų darbą bei pagal minėto įsakymo 8 punktą pats privalėdamas kontroliuoti jo vykdymą, sutartimis su stovyklos dalyvėmis V. B. ir V. A. bei jų tėvais – J. B. ir A. A. – įsipareigojęs maksimaliai užtikrinti vaikų saugumą, netinkamai vykdė savo pareigas: nekontroliavo, kaip vykdomas jo įsakymas, neužtikrino (duomenys neskelbtini) mobiliosios stovyklos nuostatų vykdymo, neatsakingai atliko mobiliosios vasaros stovyklos vadų bei aptarnaujančio personalo atranką, tinkamai neįvertino jų kompetencijos bei turimų įgūdžių, būdamas informuotas apie stovykloje tvyrančią netvarką, nesklandumus, apie stovyklos viršininko bei kitų prie stovyklos organizavimo prisidedančių asmenų konfliktus bei nesutarimus, tinkamai nereagavo, laiku nesiėmė adekvačių priemonių reikiamam bei saugiam stovyklos veiklos organizavimui, stovykloje dalyvavusių asmenų tinkamoms sąlygoms bei stovyklos dalyvių – vaikų – saugumui užtikrinti, neužtikrino, kad būtų laikomasi švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių organizavimo aprašo“ reikalavimų, neužtikrino ir nekontroliavo, kad rengiant žygio programą būtų numatytas detalus maršrutas, atsižvelgta į žygio dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, kad grupės nariai būtų supažindinti su pirmosios pagalbos teikimu, aplinkosaugos, priešgaisrinės saugos bei maudymosi taisyklių reikalavimais, kad saugos instruktažas su vaikais būtų registruotas tam skirtame žurnale, neužtikrino ir nekontroliavo, kad būtų paskirti ekstremaliam žygiui pasiruošę instruktoriai, dėl to 2005 m. birželio 24 d. žygio metu, apie 18.45 val., (duomenys neskelbtini) miestelyje esančiame tvenkinyje, nuskendo žygyje dalyvavusios stovyklos dalyvės V. B. ir V. A., taip buvo padaryta didelė žala fiziniams asmenims.

Lietuvos šaulių sąjungos (duomenys neskelbtini) apskrities rinktinės vado J. Ž. ir stovyklos dalyvių V. A. bei V. B. tėvų (A. A. ir J. B.) buvo sudarytos sutartys, pagal kurias V. A. ir V. B. turėjo stovyklauti rinktinės organizuotoje vasaros mobiliojoje stovykloje 2005 m. birželio 19–25 d. laikotarpiu; pagal šias sutartis tėvai įsipareigojo aprūpinti stovyklautojas reikiamomis priemonėmis, o rinktinė, be kita ko, įsipareigojo pagal sutarties 4.1 punktą maksimaliai užtikrinti vaikų saugumą.

Taigi dėl J. M. ir K. M., tiesiogiai atsakingų už vaikų saugumą, netinkamo pareigų atlikimo – nes stovyklautojus išleido į žygį vienus ir, atsitikus nelaimei, vaikam pradėjus skęsti, – nuskendo žygio dalyvės V. A. ir V. B. J. M. ir K. M. netinkamas pareigų atlikimas buvo būtina sąlyga kilusioms pasekmėms atsirasti, tarp jų veikos ir padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Kasatorės nurodo, kad išteisintieji, kurie pagal Lietuvos šaulių sąjungos įstatymą priskirtini Lietuvos šaulių sąjungos darbuotojams, yra BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektai. BK 230 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas. 1999 m. birželio 17 d. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti. Kiti viešojo administravimo subjektai – tai viešosios įstaigos bei nevyriausybinės organizacijos, kurioms įstatymų nustatyta tvarka suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai tenkintini. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas ją patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo (visų esminių jo argumentų). BPK 329 straipsnio 1 punkte, 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai panaikinamas pirmosios institucijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, jis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, tarp jų – BPK 305 straipsnio reikalavimų. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas teismas įrodymus privalo įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusio Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis neatitinka šių BPK reikalavimų.

Byloje neginčijamos teismų nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados apie tai, kad išteisintieji J. Ž., J. M. ir K. M. – Šaulių sąjungos pareigūnai – yra BK 229 straipsnio subjektai, atitinkantys BK 230 straipsnio 3 dalies nuostatas.

BK 229 straipsnio numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai – tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neatlikimas savo pareigų ar jų netinkamas atlikimas, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Minėtame BK straipsnyje nurodytas tarnybos pareigų neatlikimas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu. Atskleidžiant šios nusikalstamos veikos turinį pažymėtina, kad pareigūnas ar jam prilygintas asmuo, neatlikdamas savo tarnybos pareigų ar netinkamai jas atlikdamas, pažeidžia teisės aktus (įstatymus, nuostatus, instrukcijas ir kt.), apibrėžiančius jo kompetenciją. Taigi būtina nustatyti: kokių konkrečių pareigų neatliko ar jas netinkamai atliko kaltinamas asmuo; kokie teisės aktai ir atitinkami jų reikalavimai pagrindžia tokio veikimo ar neveikimo tarnyboje neteisėtumą. BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra tada, kai nustatomas priežastinis ryšys tarp tarnybos pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo ir kilusių padarinių – didelės žalos, t. y. turi būti nustatyta, kad pareigūno ar jam prilyginto asmens kompetencijai priklausančių pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas objektyviai, dėsningai lėmė didelės žalos atsiradimą. Sprendžiant išteisintųjų J. Ž., J. M., K. M. baudžiamosios atsakomybės klausimus apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į šiuos klausimus nebuvo išsamiai ir argumentuotai atsakyta, todėl teismo išvados apie tai, kad šių asmenų veikoje nėra BK 229 straipsnio sudėties požymių, savo teisingumu kelia abejonių.

Iš bylos dokumentų matyti, kad išteisintieji buvo kaltinami (o J. M., K. M. – ir nuteisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu) dėl to, jog, būdami Šaulių sąjungos pareigūnai bei atsakingi asmenys už vasaros stovyklos (duomenys neskelbtini) veiklą, netinkamai atliko savo pareigas, priskirtas jų kompetencijai bei nurodytas norminiuose aktuose, ir dėl to atsirado didelė žala. Neginčijamai nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) vasaros stovykloje, kurios viršininke J. Ž. įsakymu buvo paskirta J. M., o komendantu – K. M., buvo surengtas žygis, kurio metu nuskendo stovyklautojos V. A. ir V. B. J. Ž. – (duomenys neskelbtini) šaulių 8–osios rinktinės vado, J. M. – (duomenys neskelbtini) šaulių 8–osios rinktinės vado pavaduotojos ir K. M. – (duomenys neskelbtini) šaulių 8–osios rinktinės skyriaus viršininko veikla grindžiama Lietuvos Respublikos šaulių sąjungos įstatymu, Sąjungos statutu, pareiginiais nuostatais bei kitais teisės aktais. Vasaros stovykla (duomenys neskelbtini) organizuota remiantis Lietuvos šaulių sąjungos vado pirmojo pavaduotojo 2005 m. birželio 9 d. nurodymu „Dėl mobiliųjų vasaros stovyklų turinio“ bei Šaulių sąjungos vado įsakymu patvirtintais stovyklos pareigūnų pavyzdiniais pareiginiais nuostatais. Pagal Lietuvos šaulių sąjungos (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) šaulių 8–osios rinktinės vado 2005 m. birželio 14 d. įsakymą „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos (duomenys neskelbtini)“, jo vykdymą J. Ž. privalėjo kontroliuoti, kad užtikrintų tinkamą ir saugų stovyklos funkcionavimą. Sutartyse, sudarytose su stovyklos dalyvių tėvais, tarp jų – su A. A. ir J. B., J. Ž., kaip Lietuvos šaulių sąjungos rinktinės vadas, įsipareigojo maksimaliai užtikrinti vaikų saugumą. Tuo pačiu J. Ž. įsakymu stovyklos viršininke paskirta J. M. buvo įpareigota suformuoti stovyklos personalą, paskirti pareigūnus, instruktorių ir apsaugos būrius stovyklos darbui užtikrinti pagal Pavyzdinių mobiliosios stovyklos nuostatų reikalavimus, užtikrinti stovyklos drausmės, tvarkos ir dienotvarkės laikymąsi. J. M., kaip stovyklos viršininkės, veikla, be minėto įsakymo „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos (duomenys neskelbtini)“, buvo detaliau reglamentuota atitinkamų pareiginių nuostatų (patvirtintų 2005 m. birželio 14 d. Šaulių rinktinės vado J. Ž. įsakymu), su kuriais išteisintoji pasirašytinai supažindinta. Šiuose pareiginiuose nuostatuose išvardytos stovyklos viršininkės funkcijos ir teisės, nustatyta atsakomybė, be kita ko, nurodyta, kad stovyklos viršininkė J. M. atsako už stovyklautojų saugumą, sudaro stovyklautojų užsiėmimų tvarkaraščius; tokiame išteisintosios patvirtintame tvarkaraštyje ir buvo numatytas turistinis žygis su nakvyne (jo metu žuvo stovyklautojos). Taip pat Šaulių sąjungos rinktinės vado J. Ž. įsakymu „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos (duomenys neskelbtini)“ šios stovyklos komendantu paskirtas Šaulių sąjungos pareigūnas – išteisintasis K. M., kurio veikla stovykloje reglamentuota pareiginiuose nuostatuose (patvirtintuose 2005 m. birželio 14 d. Šaulių rinktinės vado J. Ž. įsakymu) ir su kuriais K. M. pasirašytinai supažindintas. Nuostatuose nurodytos komendanto pareigos ir teisės, taip pat atsakomybė už stovyklautojų saugumą ir kt. BK 229 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl būtina išanalizuoti išteisintųjų funkcijų, pareigų, teisių ir atsakomybės apimtį, nustatytą jų tarnybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje J. M., K. M., (tiesiogiai atsakingų už stovyklos tinkamą funkcionavimą) ir J. Ž. (privalėjusio kontroliuoti pastarųjų darbą) atsakomybės ribos, nustatant jas pagal konkretų teisės ir kitų norminių aktų turinį bei prasmę, nebuvo išsamiai, remiantis visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, atskleistos ir įvertintos; padarytos išvados apie tai, kad J. M. ir K. M. nepažeidė savo pareiginių nuostatų reikalavimų argumentuotos fragmentiškai. Išteisindamas J. M. teismas iš esmės apsiribojo tuo argumentu, kad Šaulių sąjungos norminiuose aktuose nebuvo konkrečiai nurodyta, kiek instruktorių privalo lydėti vaikus žygio metu ir kad stovykloje buvo pakankamai pareigūnų, kurie tinkamai organizavo stovyklos veiklą, o išteisindamas K. M. teismas konstatavo, kad komendanto pareiginiuose nuostatuose nenurodytos konkrečios jo pareigos, susijusios su žygio organizavimu.

Spręsdamas J. Ž. atsakomybės klausimą apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad išteisintasis J. Ž., pasirašydamas įsakymą „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos (duomenys neskelbtini) organizavimo“ ir paskirdamas jai vadovaujančius asmenis bei patvirtindamas jų pareiginius nuostatus, realiai perkėlė atsakomybę atitinkamiems pareigūnams ir kad tarp J. Ž. veikos ir kilusių pasekmių nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Tačiau pagal BK 229 straipsnio prasmę atsakomybė gali kilti ne tik tiesiogiai atsakingiems asmenims dėl jų neteisėto veikimo ar neveikimo, bet ir vadovams, privalėjusiems kontroliuoti tokių asmenų darbą. Taigi būtina išanalizuoti visas su J. Ž., kaip kontroliuojančio pareigūno, veikla susijusias aplinkybes ir jas įvertinus nustatyti, ar jo vykdoma kontrolė atitiko jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ar ji buvo pakankama (pradedant kompetentingų pareigūnų paskyrimu stovyklai vadovauti ir baigiant jų darbo kontrole). Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, į prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl J. Ž. išteisinimo iš esmės neatsakė, apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad kontrolė buvo atliekama, bei lakonišku paaiškinimu, kad J. Ž. lankėsi stovykloje ir aptarinėjo renginius.

Viena iš kaltinimuose nurodytų aplinkybių – nesilaikymas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 1 d. įsakymo „Dėl vaikų turizmo renginių organizavimo aprašo“ reikalavimų. Sprendžiant klausimą, ar šis teisės aktas taikytinas išteisintiesiems, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta, kad pagal Lietuvos šaulių sąjungos įstatymą ši organizacija, be kitos veiklos, plėtoja ir valstybės gynybos švietėjišką veiklą (3 straipsnis), kurią grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, Vyriausybės nutarimais, Sąjungos statutu bei kitais teisės aktais (4 straipsnis), todėl turėjo vadovautis ir minėtu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu, kuriame nurodyta, kad jis taikomas ne tik švietimo mokykloms, bet ir kitiems švietimo teikėjams, organizuojantiems ir vykdantiems vaikų iki 18 metų amžiaus turizmo renginius Lietuvos Respublikos teritorijoje. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė teisinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl minėto teisės akto taikymo išteisintųjų veiklai, susijusiai su vaikų stovyklos darbo organizavimu, ir neaišku, kuo vadovavosi, nurodydamas tokio taikymo būtinas sąlygas – Šaulių sąjungos, kaip švietimo įstaigos, įregistravimą, o švietimą traktuodamas kaip turintį būti tik pagrindine veikla. Be to, padarius išvadą, kad minėtas švietimo ir mokslo ministro įsakymas netaikytinas, būtina išsiaiškinti ir atsakyti, ar pakanka kitų išteisintųjų veiklą reglamentuojančių teisės aktų jų atsakomybės klausimams išspręsti.

Taip pat neaišku, kokiais teisiniais argumentais pagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad atsakomybė už saugumo reikalavimų organizavimą „paprastai gali būti taikoma tik atestuotiems pareigūnams.“ Antra vertus, konstatuodamas, kad J. M. ir K. M. nebuvo mokomi saugos klausimais žygių metu, teismas visiškai ignoravo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes apie seminarą dėl stovyklos rengimo, kuriame išteisintieji dalyvavo. Tuo atveju, jeigu su mokymu susijusios aplinkybės kelia abejonių ir jei tai turi reikšmę sprendžiant atsakomybės šioje byloje klausimus, apeliacinės instancijos teismas jas privalėjo ištirti ir pateikti argumentuotas išvadas.

Atsakant į klausimą, ar kaltinami asmenys tinkamai atliko jų kompetencijai priskirtas pareigas, būtina tai pagrįsti ne tik jų veiklą reglamentuojančiomis taisyklėmis, bet ir įvertinti būtinumą veikti tarnybos ir kitų asmenų interesams užtikrinti, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Nagrinėjamoje byloje svarbios aplinkybės yra tai, kad stovykloje buvo imtasi organizuoti turistinį žygį, kuriame dalyvavo daugiau kaip dvidešimt nepilnamečių (nuo 12 metų amžiaus) vaikų, todėl patikrinimas žygio maršruto, disponavimas išsamia informacija apie žygio sąlygas, galimus pavojus – reikšmingi faktai, lemiantys adekvačių ir realių priemonių pasirinkimą vaikų saugumui užtikrinti. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas iš esmės neanalizavo, taip pat tinkamai nepagrindė savo išvadų dėl priežastinio ryšio tarp veikų, kuriomis kaltinami išteisintieji, ir kilusių padarinių.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas argumentuotai nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų ir apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių apie tai, kuo pasireiškė J. M. ir K. M. netinkamas tarnybos pareigų atlikimas (kad J. M. nepaskyrė ir nesuformavo trūkstamų pareigūnų, instruktorių, nepateikė teisingos ir išsamios informacijos rinktinės vadui, suplanavusi žygį nenumatė detalaus jo maršruto, neatsižvelgė į žygio dalyvių amžių (nepilnamečiai vaikai), nepaisė galinčio grėsti stovyklautojų saugumui pavojaus; K. M. neparengė žygio programos, nenumatė detalaus maršruto, neužtikrino nepilnamečių stovyklautojų saugumo ekstremalaus žygio metu ir kt.).

Paneigdamas J. M. ir K. M. atsakomybę apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad „nėra atskleista <...> kas būtų pasikeitę, jei žygio metu stovyklautojus būtų lydėję daugiau asmenų“, tačiau tai yra vienas iš svarbių klausimų, kuris turėjo būti išsamiai analizuotas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje tai nepadaryta. Taip pat nepaneigtos pirmosios instancijos teismo išvados apie J. M. ir K. M. neteisėto neveikimo lemiamą įtaką kilusiems padariniams, o pagrindine priežastimi, dėl kurios nuskendo kitus skęstančius vaikus gelbėjusios V. A. ir V. B., nurodytas vaikų nedrausmingumas, nors drausmės užtikrinimas – viena iš saugumo sąlygų, kurią privalo garantuoti teisės aktais įpareigoti asmenys.

Neaišku, kokiais teisiniais argumentais remiamasi apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje sprendžiant atsakomybės pagal BK 229 straipsnį klausimą, kur pasisakoma apie tėvų pasirinkimą leisti ar neleisti vaikus į stovyklą, o pastarųjų – galimybę atsisakyti eiti į žygį. Taip pat nesuprantamos apeliacinės instancijos teismo užuominos – taip galima pavadinti nuosprendžio teiginius – apie (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos direktoriaus L. M., pasirašiusio paslaugų teikimo sutartį, ir būrio vadų, tačiau ne pareigūnų, o stovyklautojų E. B. ir Š. R., lydėjusių vaikus žygio metu, galimas pareigas.

Kasaciniuose skunduose teisingai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime nepagrįstai remiamasi Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės auditų ataskaitomis, nes jos susijusios su kitu metu ir kitose stovyklose organizuotu darbu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu įvykiu. Taip pat nepamatuotai skundžiamame sprendime remiamasi po įvykio priimtais teisės aktais, Švietimo ir mokslo ministerijos ir Šaulių sąjungos pasirašyta bendradarbiavimo sutartimi dėl mobiliųjų vasaros stovyklų organizavimo. Taip pažeistas įrodymų liečiamumo principas (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Antra vertus, ir šiais aktais argumentuotai nepaneigtos išteisintųjų pareigos, įtvirtintos veikų padarymo metu galiojusiais teisės aktais.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai sukliudė priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis, 383 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 10 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.