- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-28
- Bylos Nr.
- e2-141-516/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07948-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Envija“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. e2-948-259/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Envija“ dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo taikyti ieškovės nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą pagrįstumo ir teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Envija“ priešieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo bendrai 268 122,77 Eur sumai ieškovei UAB „Manfula“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, esančias pas ieškovę ar trečiuosius asmenis, leisdamas ieškovei areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždrausdamas visu areštuotu turtu disponuoti, o materialaus turto nesant ar esant nepakankamai, trūkstamai sumai areštavo ieškovės pinigines lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias ieškovei ir esančias pas ieškovę ar trečiuosius asmenis. Iš areštuotų lėšų teismas leido ieškovei išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio ir sveikatos draudimo įmokas, taip pat atsiskaityti su atsakove, nurodydamas antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti.
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Manfula“ pateikė teismui prašymą taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, įpareigojant atsakovę UAB „Envija“ pervesti į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą 1 686 048,90 Eur sumą arba šiai sumai pateikti banko garantiją. Ieškovė nurodė, kad ji ir UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“ pasirašė 2013 m. rugpjūčio 29 d. rangos sutarties Nr. VP3-3.2-AM-01-V-02-006/4 I pirkimo dalį ir 2013 m. gruodžio 30 d. rangos sutarties Nr. VP3-3.2-AM-01-V-02-006/5 II pirkimo dalį dėl rangos darbų atlikimo, kurių vykdymas yra finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Neįvykdžius minėtų rangos sutarčių arba netinkamai jas įgyvendinus ieškovei ne tik bus skirtos baudos, bet ir gali būti pareikalauta grąžinti visas Europos Sąjungos projekto lėšas, kadangi nebuvo pilnai ir tinkamai įgyvendintas projektas. Ieškovė paaiškino, kad baudos už pavėluotą projekto įgyvendinimą numatytos viešojo pirkimo dokumentuose, kurie yra neatskiriama rangos sutarčių dalis, ir sudaro 15 procentų nuo bendros rangos sutarčių vertės, o rangos sutarčių bendra vertė sudaro 11 240 326 Eur. Taigi nepakeitus laikinųjų apsaugos priemonių ir neleidus ieškovei atsiskaityti turimomis lėšomis, kad būtų įgyvendintas Europos Sąjungos projektas, ieškovei bus skirta 1 686 048,90 Eur bauda, kuri laikytina labai didele ir kurios paskyrimas gali sužlugdyti ieškovės veiklą. Ieškovės įsitikinimu, ieškovei tikėtinai atsirasiantys nuostoliai yra ypatingai dideli. Netgi nepriklausomai nuo atsakovės finansinės padėties, tokia suma iš esmės bet kuriam asmeniui būtų didelė. Ieškovės nuomone, atsakovė, pareikšdama nepagrįstą priešieškinį ir prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei tokiu būdu paralyžuodama ieškovės veiklą, siekia ne apginti savo pažeistas teises, o daryti ekonominį spaudimą ieškovei, siekdama sau palankaus susitarimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovės išdėstytiems argumentams pagrįsti pateikti įrodymai nepatvirtina, jog ieškovė dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo realiai patirs 1 686 048,90 Eur nuostolius. Teismas akcentavo, kad iš pateiktų įrodymų matyti, jog Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinė parama yra skirta ne pačiai ieškovei, kaip rangovei, o užsakovei, t. y. šiuo atveju paramos gavėja yra UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“. Paramos gavėja tik atsiskaito su ieškove už faktiškai jos, kaip rangovės, atliktus darbus, o darbai finansuojami Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Teismas sprendė, kad Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinė parama yra skirta ne ieškovei, o užsakovei, ir tokių, ieškovei užsakovės jau sumokėtų, lėšų areštas, jeigu jis būtų pritaikytas, negalėtų tiesiogiai pakenkti ieškovės vykdomiems projektams ar kitaip apsunkinti rangos sutarčių vykdymą. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė turi pareigą pagrįsti, jog nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė UAB „Manfula“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir ieškovės prašymą tenkinti, o patenkinus prašymą, nustatyti nutartį vykdyti skubiai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Teismas nepagrįstai nurodė, kad kadangi Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos yra skirtos užsakovei, o ne ieškovei (rangovei), ieškovės sąskaitose esančių piniginių lėšų, gautų vykdant rangos sutartis, areštas negali pakenkti vykdomiems projektams. Šis projektas yra pagrindinis ieškovės pajamų šaltinis, todėl pritaikius piniginių lėšų areštą, atsiskaitymai su subrangovais yra iš esmės apsunkinti. Esant piniginių lėšų areštui yra galimas ne tik baudos skyrimas, bet ir reikalavimas grąžinti visą projekto vykdymo metu gautą sumą (t. y. visas Europos Sąjungos struktūrinių fondų išmokėtas lėšas).Netaikant nuostolių atlyginimo užtikrinimo, realus jų išieškojimas gali pasunkėti. Šiuo atveju egzistuoja pagrindiniai teismų praktikoje išskiriami kriterijai: tikėtini bendrovės nuostoliai yra dideli, atsakovė yra finansiškai nepajėgi padengti tokio dydžio nuostolių, atsakovė gali vengti atlyginti nuostolius. Preliminarus nuostolių dydis sudaro net 1 686 048,90 Eur. Atsižvelgiant į tokią didelę sumą, teigtina, kad netgi nepriklausomai nuo atsakovės finansinės padėties, ši suma iš esmės būtų didelė bet kuriam asmeniui. Atsakovė daro ieškovei ekonominį spaudimą, siekdama jai palankaus susitarimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės patiriamų nuostolių suma yra ypatingai didelė, o klausimas dėl žalos atlyginimo gali būti išspręstas ne anksčiau kaip per metus, atsakovė per tą laiką slėps turimą turtą ir tokiu būdu sieks išvengti atsakomybės. Lietuvos teismai yra suformavę praktiką, kad taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, turi būti vadovaujamasi tais pačiais principais, kuriais vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai. Įvertinus atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, laikytina, kad patenkinus ieškovės prašymą, egzistuoja pagrindas priimtą teismo nutartį vykdyti skubiai. Tai suponuoja pats ieškovės tikėtinų nuostolių dydis ir jų daroma įtaka ieškovei, be to, nuostoliai jau patiriami. Atsakovės neleistinas procesinis elgesys gali sudaryti kliūčių operatyviam nuostolių atlyginimo užtikrinimui.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Envija“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Ieškovė neįrodė nė vienos iš Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto instituto taikymo sąlygų. Ieškovė nedalyvauja sutartiniuose paramos gavimo ir projekto vykdymo santykiuose, taigi jai negali būti taikomas finansinės sankcijos, ji nėra jokių administravimo ir finansavimo sutarčių šalis, ji nėra vykdomo projekto paramos gavėja, iš jos negali būti pareikalauta grąžinti Europos Sąjungos paramos lėšas. Taigi ieškovei sumokėtų už darbus lėšų areštas niekaip negalėtų pakenkti nei UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“, nei ieškovės vykdomiems projektams, todėl ieškovė nepatirs jokių nuostolių.Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad projektas yra pagrindinis ieškovės pajamų šaltinis, yra teisiškai nereikšminga sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo. Be to, šis teiginys yra melagingas. Ieškovė atlieka darbus ir dar viename projekte, finansuojamame Europos Sąjungos lėšomis, kurio vykdytoja yra UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“. Akivaizdu, kad ieškovė gauna pajamų ir iš kitų šaltinių, o ne tik iš šioje byloje minėto projekto.Ieškovė nepagrindė, kad ji realiai patirs 1 686 046,90 Eur nuostolius. Dokumentuose nustatyta 15 procentų dydžio bauda yra maksimali galima dėl darbų uždelsimo, tačiau tai nereiškia, kad, net ir esant jos taikymo pagrindui, bus pritaikyta didžiausia bauda. Be to, bauda taikytina už uždelsimą, o tai neatsiejamai priklauso nuo pačios ieškovės veiksmų, galiausiai, dėl darbų uždelsimo numatyti delspinigiai, taigi ieškovės galimi nuostoliai dėl pritaikytos baudos priklauso tiek nuo uždelstų dienų skaičiaus, tiek nuo neatliktų darbų sumos, tiek ir nuo pačios ieškovės savalaikio darbų atlikimo. Pastebėtina, kad projektas jau buvo pratęstas 3 kartus ir, atsakovės žiniomis, trečiuoju susitarimu terminas pratęstas iki 2015 m. lapkričio 13 d. Ieškovė nespėjo atlikti darbų laiku ir tada, kai laikinosios apsaugos priemonės dar nebuvo taikytos.Ieškovė nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jos nurodoma nuostolių suma yra didelė atsakovei, taip pat nepateikė jokių duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog atsakovė slėps turtą. Kaip ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju, didelė nuostolių suma pati savaime besąlygiškai nelemia nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo būtinumą. Atsakovė yra pakankamai finansiškai pajėgi, dirba pelningai. Visą atsakovės turtą sudaro 11 716 575 Lt, taigi atsakovei nuostolių suma nėra didelė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo būtinumo. Apeliantės teigimu, jos sąskaitose esančių piniginių lėšų areštas apsunkina jos veiklą ir trikdo projektų, finansuojamų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, vykdymą, o netinkamas projektų vykdymas gali nulemti ne tik baudos skyrimą, bet ir pareigą grąžinti visą projekto vykdymo metu gautą sumą (t. y. visas Europos Sąjungos struktūrinių fondų išmokėtas lėšas).
CPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinamas ir banko garantija.
Sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo būtina nustatyti dvi aplinkybes: pirma, teismas turi pripažinti, kad yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba, jog nuostoliai jau yra atsiradę, ir, antra, teismas turi nustatyti, kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų ar kitų aplinkybių, atsakovo nuostolių atlyginimas ateityje (priėmus galutinį galbūt ieškovui nepalankų teismo sprendimą) gali būti apsunkintas arba pasidarys nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1301/2010; 2011 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2401/2011; 2014 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-541/2014; 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-765-241/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-765-241/2015).
Kaip jau minėta, ieškovė nuostolių tikėtiną atsiradimą (t. y. pirmąją šio instituto taikymo sąlygą) grindžia tuo, kad jos sąskaitose esančių piniginių lėšų areštas trikdo Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuojamų projektų, kuriuos apeliantė įgyvendina kaip rangovė, vykdymą ir dėl to yra reali grėsmė, kad už pavėluotą ar netinkamą projekto įgyvendinimą bus skiriama net 1 686 048,90 Eur bauda, numatyta viešojo pirkimo dokumentuose, kurie, ieškovės teigimu, yra neatskiriama rangos sutarčių dalis.
Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas, 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma nustatė areštuoti ieškovei UAB „Manfula“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, ir tik materialaus turto nesant ar esant nepakankamai, teismas nurodė areštuoti trūkstamai sumai ieškovės pinigines lėšas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas buvo sumažintas nuo 268 122,77 Eur sumos iki 94 350,76 Eur.
Turto arešto aktų registro duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), vien tik ieškovo materialaus turto šuo metu yra areštuota už didesnę vertę, nei Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartimi nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bendra suma (mastas), todėl, atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi nustatytą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarką (t. y. areštas visų pirma turėtų būti taikomas materialiam turtui, o lėšoms tik tuo atveju, jei materialaus turto nepakaktų), konstatuotina, kad ieškovės piniginių lėšų areštas, siekiant užtikrinti šioje byloje atsakovės pareikštų reikalavimų įvykdymą, realiai neturėtų būti taikomas (priešingų įrodymų, t.y. kad taikant laikinąsias apsaugos priemones yra areštuotos jai priklausančios piniginės lėšos, ieškovė nepateikė). Todėl nėra pagrindo konstatuoti ieškovės atskirajame skunde nurodytos nuostolių atsiradimo dėl apribojimo naudotis piniginėmis lėšomis grėsmės, kuria ieškovė grindė savo reikalavimą taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą. Taigi byloje nėra įrodyta pirmoji būtina šio instituto taikymo sąlyga, o nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, nuostolių atlygimo užtikrinimas negalimas.
Nesant nuostolių atsiradimo dėl šioje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių realios tikimybės, nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas negali būti taikomas. Šalių argumentai dėl atsakovės finansinės padėties ir galimybės vėliau atlyginti nuostolius ieškovei bei ieškovės sutartinių įsipareigojimų, vykdant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuojamus projektus, masto, nebeturi teisinės reikšmės sprendžiamo klausimo išnagrinėjimo rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų plačiau nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.