Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Envija“ dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Manfula“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl UAB „Manfula“ ieškinio reikalavimų

Byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 30 d. ieškovė (Rangovo – įmonių konsorciumo pagrindinis partneris) su Baltarusijos įmonėmis (Užsakovu, Projekto valdytoju) sudarė sutartį dėl Rubos katilinės rekonstrukcijos Baltarusijos Respublikoje. Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo įdiegti bei paleisti Jėgainę, kuri atitiktų tam tikrus šioje sutartyje nustatytus reikalavimus. Sutarties priedo Nr. 8 „Funkcinės garantijos“ 3 punktu Rangovas, be kita ko, garantavo, kad Jėgainės elektros NVK bus 43,5 proc., o 4.1 punkte nustatytos netesybos už minėto įsipareigojimo netinkamą įvykdymą (2 t., b. l. 105).Minėtai prievolei įvykdyti ieškovė pasitelkė atsakovę – 2011 m. rugsėjo 9 d. šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė (Pardavėjas) įsipareigojo perduoti ieškovei (Pirkėjui) nuosavybės teise Jėgainę pagal sutarties priede Nr. 1 nurodytą specifikaciją. Šios sutarties 1.1 punkte taip pat buvo nurodyta, kad Prekė (t. y. Jėgainė) bus sumontuota objekte Ruba, Baltarusijos Respublika. Sutarties priede Nr. 1 nurodytas Jėgainės elektros našumas, esant visai apkrovai, – 42,0 proc. (2 t., b. l. 112).Byloje pateiktas 2013 m. liepos 25 d. pakartotinių garantinių bandymų aktas patvirtina, kad Ruboje sumontuotos Jėgainės elektros NVK faktiškai yra 43,1 proc. (2 t., b. l. 119). Ieškovė su Užsakovu 2014 m. liepos 12 d. pasirašė jų sudarytos 2011 m. kovo 30 d. sutarties pakeitimą Nr. 9, kurio 3 punkte Rangovas įsipareigojo sumokėti Užsakovui 90 000 JAV dolerių netesybų dėl to, kad nebuvo pasiektas Rangovo garantuotas Jėgainės elektros NVK (3 t., b. l. 93). Užsakovui pateikus atitinkamą reikalavimą bei išrašius sąskaitą faktūrą (2 t., b. l. 122–123), ieškovė sumokėjo 90 000 JAV dolerių Užsakovui (2 t., b. l. 128) bei pareikalavo iš atsakovės atlyginti šiuos nuostolius (2 t., b. l. 124), išrašydama pagal tuo metu (t. y. 2014 m. gruodžio 31 d.) buvusį oficialų valiutų kursą 73 992,99 Eur PVM sąskaitą faktūrą (2 t., b. l. 127).Tarp šalių kilo ginčas, nes atsakovė nesutinka atlyginti ieškovės patirtus nuostolius. Ieškovė reikalauja taikyti atsakovei sutartinę civilinę atsakomybę, todėl ieškovei tenka procesinė pareiga įrodyti, kad atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus ir būtent tai lėmė ieškovės nuostolių atsiradimą (CK 6.245 str. 3 d., 6.246–6.249 str., 6.256 str., CPK 12 str., 178 str.).Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ginčo šalis siejo mišrūs pirkimo–pardavimo ir rangos teisiniai santykiai, ir kad atsakovė, dalyvaudama Rubos projekte, garantavo, jog diegiamos Jėgainės elektros NVK bus ne mažesnis kaip 43,5 proc. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktas 2011 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties priedas Nr. 2 patvirtina, kad atsakovė įsipareigojo perduoti ne tik prekes (Jėgainę sudarančius komponentus), bet ir atlikti tam tikrus įrenginio paruošimo eksploatuoti darbus (4 t., b. l. 29–31). Dėl to, viena vertus, iš dalies galima sutikti su ieškove, kad šalis sieję pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai turi ir tam tikrų rangos (subrangos) sutarčiai būdingų požymių. Kita vertus, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad šių darbų pobūdis ir vertė palyginti su pačios Jėgainės verte yra tokia reikšminga, kad ginčo šalių santykiai turėtų būti kvalifikuojami kaip ranga ar subranga (CK 6.645 str. 4 d.). Pažymėtina, kad šalių sudarytoje sutartyje šių darbų kaina atskirai nėra nurodyta, o yra įtraukta į bendrą sutarties kainą. Todėl šiuo atveju sprendžiant ginčą turėtų būti taikomos ne rangą reglamentuojančios CK XXXIII skyriaus nuostatos, bet pirkimą–pardavimą reglamentuojančios CK XXIII skyriaus nuostatos.CK 6.327 straipsnio 1 dalis nustato, kad parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Reikalavimai dėl daiktų kokybės detaliau reglamentuojami CK 6.333 straipsnyje, kurio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui.Nagrinėjamu atveju Jėgainės techninė specifikacija nustatyta šalių sudarytos 2011 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties priede Nr. 1, kuris yra neatskiriama šios sutarties dalis (Sutarties 1 p.). Pardavėjas garantavo, kad perduodama Prekė atitinka <…> Sutarties priede Nr. 1 nurodytą prekių specifikaciją <…> (Sutarties 6.1.1 p.). Šioje specifikacijoje, kaip minėta, yra nustatyta, kad Jėgainės elektros našumas, esant visai apkrovai, – 42,0 proc. Ieškovė neneigia, kad tai ir yra tas Jėgainės elektros naudingo veikimo koeficientas (NVK), dėl kurio neatitikimo Užsakovo reikalavimui tarp šalių kilo ginčas. Kadangi 2011 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygose yra aiškiai nustatytas Jėgainės elektros NVK dydis ir pagal bylos duomenis matyti, kad atsakovės perduota prekė faktiškai atitinka šį reikalavimą (bandymų metu nustatytas didesnis Jėgainės elektros NVK – 43,1 proc.), darytina išvada, kad atsakovė savo sutartinius įsipareigojimus ieškovei tiek, kiek tai susiję su minėtu kokybės reikalavimu, įvykdė tinkamai.Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovės įsipareigojimą perduoti Jėgainę, kurios elektros NVK būtų ne mažesnis kaip 43,5 proc., patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Teismui pateiktas tuometinio atsakovės direktoriaus T. P. pasirašytas ir bendrovės „Envija“ antspaudu patvirtintas laiškas, adresuotas Baltarusijos įmonės, kuri 2011 m. kovo 30 d. sutartyje nurodyta kaip Projekto valdytojas, direktoriui, kuriame atsakovė patvirtino savo dalyvavimą Projektų, įskaitant Ruba, įgyvendinimo konsorciume (2 t., b. l. 107). 2012 m. gegužės 20 d. pasirašytas 2011 m. kovo 30 d. sutarties pakeitimas Nr. 4, kuriuo buvo pakeistas šios sutarties priedas Nr. 5; jame UAB „Envija“ nurodyta kaip kogeneracinės jėgainės tiekėjas (2 t., b. l. 103). Aplinkybę, kad atsakovė Rubos projekte dalyvavo kaip Jėgainės tiekėja, patvirtina ir šalių sudaryta 2011 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis.Byloje pateikti ant UAB „Envija“ firminių blankų surašyti ir atsakovės tuometinio direktoriaus T. P. pasirašyti bei bendrovės antspaudu patvirtinti dokumentai, pavadinti atitinkamai „Funkcinės garantijos“ ir „Kogeneracinės jėgainės TCG 2020 V 20 parametrai“, kuriuose nurodytas Jėgainės elektros NVK – 43,5 proc. (2 t., b. l. 114–117). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai nepatvirtina atsakovės sutartinių įsipareigojimų ieškovei, kad Rubos projektui skirta Jėgainė atitiks būtent šiuose dokumentuose nurodytus reikalavimus, įskaitant elektros NVK. Visų pirma, šalių sudarytoje 2011 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nėra jokių nuorodų į kitus dokumentus tokiais pavadinimais; sutarties 10 punkte nurodyti tik du priedai, kurie yra pateikti byloje; šiuose prieduose taip pat nėra jokių nuorodų į minėtus dokumentus. Pagal sutarties 9.1.3 punktą, bet kokie šios sutarties pakeitimai ar papildymai turi būti daromi raštu ir pasirašomi abiejų šalių. Kadangi aptariami dokumentai pasirašyti tik atsakovės, juose nėra nurodoma apie 2011 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų pakeitimus, dokumentai yra be datų, nenurodyta, kam jie skirti, todėl šie dokumentai negali būti laikomi šalių sudarytos sutarties pakeitimais. Antra, minėti dokumentai neįrodo ir kokių nors papildomų atsakovės prisiimtų sutartinių įsipareigojimų ieškovei. Apeliaciniame skunde ieškovė akcentuoja atsakovės kaip subrangovės dalyvavimą Rubos projekte. Tačiau be 2011 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties, jokių kitų sutarčių dėl kokių nors darbų atlikimo vykdant Rubos projektą ieškovė su atsakove nesudarė. Kaip minėta, šalių sudarytos 2011 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties priede Nr. 2 yra nurodomi tam tikri įrenginio paruošimo eksploatuoti darbai, tačiau nei šios sutarties sąlygos, nei kiti prieš tai minėti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad atsakovė, įsipareigodama atlikti tokius darbus, tuo pačiu būtų įsipareigojusi pasiekti rezultatą – ne mažesnį nei 43,5 proc. Jėgainės elektros NVK.Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovės pagrindinis akcininkas D. J., kuris ėjo ieškovės Komercijos skyriaus vadovo pareigas, žinojo, kokie reikalavimai Jėgainei buvo keliami pagal 2011 m. kovo 30 d. ieškovės ir Užsakovo sudarytą sutartį. Ši aplinkybė galėtų būti reikšminga tik tuo atveju, jeigu šalių sudarytoje sutartyje (techninėje specifikacijoje) reikalaujamas Jėgainės elektros NVK dydis apskritai nebūtų nustatytas (žr. šios nutarties 20 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą). Kadangi šiuo atveju ieškovė ir atsakovė susitarė dėl Jėgainės elektros NVK (42,0 proc.), kitoks ieškovės susitarimas su Užsakovu dėl šio dydžio nustatymo neturi jokios įtakos sprendžiant, ar atsakovė tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Taigi, teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė įsipareigojo perduoti Jėgainę, kurios elektros NVK būtų ne mažesnis nei 43,5 proc., arba kad atsakovė įsipareigojo pasiekti tokį rezultatą atlikusi tam tikrus Jėgainės paruošimo eksploatacijai ar derinimo darbus (CPK 185 str.). Nenustačius atsakovės padaryto sutarties pažeidimo, nėra pagrindo jos atžvilgiu taikyti sutartinės civilinės atsakomybės (CK 6.256 str.). Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad dėl Užsakovo pritaikytos netiesioginės atsakomybės ieškovė įgijo regreso teisę reikalauti atitinkamų nuostolių atlyginimo iš atsakovės. Nors byloje nėra ginčo, kad ieškovė kaip Rangovas savo įsipareigojimams Užsakovui pagal 2011 m. kovo 30 d. sutartį įvykdyti pasitelkė atsakovę, tačiau pažymėtina, kad pastaroji jokių įsipareigojimų pagal šią sutartį neprisiėmė. Būtent ieškovė kaip Rangovas pagal 2011 m. kovo 30 d. sutarties priedo Nr. 8 „Funkcinės garantijos“ 3 punktą garantavo Užsakovui, kad Jėgainės elektros NVK bus ne mažesnis nei 43,5 proc., o pagal 4.1 punktą, jeigu nepageidauja daryti įrenginių pakeitimų ar pataisymų, įsipareigojo sumokėti Užsakovui nustatyto dydžio netesybas (2 t., b. l. 105). Atsakovė, kaip minėta, ieškovei įsipareigojo perduoti nuosavybės teise Jėgainę, kurios elektros NVK – 42,0 proc., ir šią prievolę įvykdė tinkamai, o jokių kitų susitarimų dėl didesnio Jėgainės elektros NVK šalys nesudarė. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė savo sutartinės prievolės Užsakovui neįvykdė dėl pasitelkto trečiojo asmens, t. y. atsakovės kaltės ir už tai ieškovei buvo pritaikyta netiesioginė civilinė atsakomybė (CK 6.38 str. 4 d., 6.257 str.). Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 6.72 straipsnį susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad su atsakove buvo sudarytas rašytinis susitarimas, pagal kurį atsakovė būtų įsipareigojusi mokėti netesybas tuo atveju, jeigu atlikus bandymus paaiškėtų, kad Jėgainės elektros NVK yra mažesnis nei buvo garantuotas.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama ieškovės apeliaciniame skunde, iš esmės tinkamai įvertino ieškovės pateiktus įrodymus bei teisingai kvalifikavo ginčo šalių teisinius santykius. Teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovės pareikštą ieškinį, todėl ši sprendimo dalis paliktina nepakeista, o ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl UAB „Envija“ priešieškinio reikalavimų

Atsakovė priešieškinio reikalavimus ieškovei įrodinėjo 2014 m. lapkričio 14 d. abiejų šalių pasirašytu Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu (1 t., b. l. 84–86). Šiame akte nurodytos šalių viena kitai mokėtinos sumos pagal įvairius buhalterinės apskaitos dokumentus ir galutinėje eilutėje nurodyta, kad akto sudarymo momentu ieškovė buvo skolinga atsakovei 2 855 993,81 Lt (827 152,98 Eur). Atsakovė paaiškino, kad po šio akto pasirašymo tarp šalių vyko atsiskaitymai, dalis atsakovės reikalavimų buvo perleista naujam kreditoriui UAB „Ekotikslai“, todėl 2015 m. sausio 26 d. ieškovės įsiskolinimas atsakovei sumažėjo iki 925 774,29 Lt (268 122,77 Eur). Atsakovės teigimu, vėliau jokių naujų prievolinių santykių tarp šalių neatsirado. 2015 m. spalio 8 d. AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje grąžino atsakovei 173 772,01 Eur užstatą, kurį atsakovė buvo sumokėjusi už ieškovę, todėl ieškovė liko skolinga 94 350,76 Eur.Ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad dalis atsakovės reikalavimo (189 421 Eur) yra ginčijama kitoje civilinėje byloje Nr. e2-9464-748/2015. Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis (CPK 179 str. 3 d.), nustatyta, kad minėtoje byloje ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu atsakovės vienašališką 2013 m. rugsėjo 20 d. Statybos subrangos sutarties nutraukimą, tačiau įsiteisėjusiais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais šis ieškovės reikalavimas buvo atmestas. Jokių reikalavimų dėl 189 421 Eur priteisimo minėtoje byloje nebuvo pareikšta, todėl tai nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, atsakovė, atgavusi iš draudimo bendrovės už ieškovę sumokėtą užstatą, sumažino priešieškinio reikalavimą iki 94 350,76 Eur. Ieškovė su šiuo reikalavimu nesutinka iš esmės dėl to, kad, jos manymu, atsakovė jai yra skolinga didesnę sumą, t. y. atsakovė privalo atlyginti ieškovės patirtus 73 993 Eur nuostolius dėl neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų (kuriuos ieškovė prašė priteisti šioje byloje pareikštame ieškinyje) ir sumokėti 40 171,03 Eur pagal 2015 m. sausio 30 d. bei 2015 m. rugpjūčio 18 d. sąskaitas faktūras už ieškovės atliktus darbus (tokią skolos sumą nurodo pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose, nors šių sąskaitų bendra suma sudaro 43 320,48 Eur, 1 t., b. l. 136–138).Pirmiau konstatavus, kad ieškovės pareikštas ieškinys atsakovei dėl 73 993 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas, ieškovės nurodoma 40 171,03 Eur skola už atliktus darbus tik iš dalies pagrindžia jos nesutikimą su atsakovės pareikštais reikalavimais. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad jos piniginės prievolės atsakovei iš dalies pasibaigė atlikus minėtos skolos įskaitymą (CK 6.131 str.). Ieškovė dėl šios skolos nėra pareiškusi reikalavimo nei šioje, nei jokioje kitoje byloje. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei ginčijant atsakovės priešieškinio reikalavimus, teismas negali nuspręsti dėl atsakovės prašomos priteisti skolos dydžio teisingumo ir pagrįstumo, nes nėra galimybės patikrinti įrodymų, kuriais grindžiamas šis atsakovės reikalavimas, visumos. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Nagrinėjamoje byloje teismas priėmė atsakovės priešieškinį, tačiau matydamas, kad nėra aišku, iš kokių konkrečių prievolių pažeidimo ar jų nevykdymo atsakovė kildina savo reikalavimus, neįpareigojo atsakovės pateikti papildomų įrodymų, bet atmetė priešieškinį kaip neįrodytą. Šis procesinės teisės pažeidimas lėmė tai, kad bylos esmė liko neatskleista ir nebuvo pasiektas vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 str.).Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus, kuriais detalizuoja priešieškinyje reikalaujamos priteisti skolos susidarymą (4 t., b. l. 64–84). Iš šių įrodymų matyti, kad atsakovės reikalavimai kildinami iš šalių sudarytų statybos subrangos sutarčių. Ieškovė teigia, kad savo prievoles pagal šias sutartis įvykdė tinkamai, be to, kaip minėta, įrodinėja, kad atsakovė nėra atsiskaičiusi už atliktus darbus pagal vieną iš šių sutarčių. Šių įrodymų tyrimas ir vertinimas reikštų bylos dalies dėl šio šalių ginčo nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme naujais aspektais. Pirmosios instancijos teisme minėti įrodymai nebuvo tiriami ir vertinami, dėl to nebuvo nustatytos teisingam ginčo išsprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės. Dėl šios priežasties, atsižvelgiant ir į CPK 314 straipsnyje nustatytą naujų įrodymų pateikimo ribojimą apeliaciniame procese, taip pat siekiant užtikrinti šalims teisę į apeliaciją ginčą išnagrinėjus naujais aspektais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės priešieškinis bei tuo pagrindu panaikintos atsakovės prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir dėl šios ginčo dalies perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).Iš dalies panaikinus skundžiamą teismo sprendimą ir dalį bylos grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kolegija nepasisako (CPK 93 str. 5 d.). Šį klausimą turės išspręsti pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ priešieškinis ir panaikintos atsakovės prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinti ir dėl šios ginčo dalies perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.