Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Izolda Nėnienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ atstovės advokatės L. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos išieškojimo iš skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.) nėra nustatyta.

Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Tuo tarpu, jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino kreditorės pareikšto reikalavimo tikėtino pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje kreditorė pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 73 993 € skolos išieškojimo iš skolininkės CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bylose dėl teismo įsakymo išdavimo, skirtingai nei bylų, nagrinėjamų ginčo teisenos tvarka, teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 str.). Teismui priėmus kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos tik preliminariai įvertinus paties pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrįstumą. Kadangi kreditorės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo atitiko tokiam procesiniam dokumentui CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus leistinumo reikalavimus bei CPK 433 straipsnyje numatytus pareiškimo formai ir turiniui numatytus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas šioje civilinio proceso stadijoje neturėjo pagrindo konstatuoti, jog pateiktas kreditorės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo yra aiškiai nepagrįstas.

Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškime nurodytas aplinkybes kreditorės reikalaujamą išieškoti 73 993 € sumą pripažino didele skolininkei ir nusprendė, kad yra pakankama tikimybė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1980/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1626/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014 ir kt.). Tačiau prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014 ir kt.). Taigi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, jos finansinių galimybių įvertinimas. Remiantis rungimosi principu, atsakovui, siekiančiam panaikinti skundžiama nutartimi jo atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 str.).

Iš apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikto 2014 m. balanso nustatyta, kad skolininkės viso turimo turto vertė yra 11 716 575 Lt (3 393 354,67 €). Ilgalaikio turto vertė yra 2 413 823 Lt (699 091,46 €), kur materialus turtas sudaro 728 086 Lt (210 868,28 €); skolininkės turimo trumpalaikio turto vertė yra 9 302 752 Lt (2 694 263,21 €). Pagal balansą mokėtinos sumos ir įsipareigojimai iš viso sudaro 8 632 841 Lt (2 500 243,57 €), kur visa nurodyta suma yra per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Iš pateiktos 2014 m. pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, kad skolininkė iš savo veiklos 2013 m. gavo 310 316 Lt (89 873,73 €), o 2014 m. 259 042 Lt (75 023,75 €) grynojo pelno. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad skolininkė mėgina savo turtą realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip pabloginti savo turtinę padėtį, siekdama išvengti būsimo galimo kreditorei palankaus sprendimo įvykdymo (CPK 178 str.). Įvertinęs skolininkės pateiktus finansinius duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareikšto reikalavimo suma (73 993 €) skolininkei, vertinant jos turimą turtą, turimas lėšas banko sąskaitose ir pelno rodiklius, nelaikytina didele (CPK 178 str.). Turto arešto aktų registro duomenys, kuriuos teismas gali naudoti kaip įrodymus (CPK 179 str. 3 d.), patvirtina, kad tik kreditorės reikalavimo dėl 73 993 € priteisimo įvykdymo užtikrinimui yra areštuoti skolininkei priklausantys žemės sklypas, butas ir transporto priemonės, kartu paneigia atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus apie arešto skolininkės turtui taikymą užtikrinant ir kitų skolininkės kreditorių reikalavimus.

Remiantis aukščiau nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad skolininkė įrodė, jog kreditorės pareikšto 73 993 € reikalavimo suma skolininkei nėra didelė, todėl nėra grėsmės, jog galimai palankaus kreditorei teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkės atžvilgiu atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ atžvilgiu.